Vilas Hanteris (Will Hunter) yra Londono architektūros mokyklos steigėjas ir vadovas. Prieš tai jis dirbo The Architectural Review žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi. 2012 metais jis šiam leidiniui parašė straipsnį “Alternative Routes for Architecture” (Alternatyvieji architektūros keliai), kuriame pasidalijo mintimis apie naujo tipo architektūros švietimą. Tuo pat metu jis subūrė grupę specialistų, kurių tikslas buvo tyrinėti įvairius edukacijos modelius, dar po trijų metų, 2015-aisiais, duris atvėrė Londono architektūros mokykla. Šiuo metu mokykloje, dvejų metų doktorantūros programoje mokosi apie 60 studentų. Ši programa unikali tuo, kad siūlo itin nedidelių išlaidų finansinį modelį, palyginti su 18 000 svarų sterlingų dydžio mokymo programų mokesčiu daugelyje kitų Jungtinės Karalystės aukštųjų mokyklų.

 

Ar tikslinga buvo Londone steigti dar vieną architektūros mokyklą?

Taip, nes mes siūlome kai ką kita nei likusios mokyklos. Pirmieji studijų metų mūsų mokykloje labiau orientuoti į miestą, bendradarbiavimą ir yra paremti praktika, antraisiais metais studentai susitelkia į idėjinį individualų projektą, kuris nubrėžia lemiamą, visos karjeros trukmės  trajektoriją. Mūsų mokykloje studijuojama, mokant minimalų mokestį už mokslą be papildomų kaštų; visi mokesčiai yra suderinti su pradėjus praktikuoti darbo vietoje gaunamu atlyginimu.

O jums nekėlė nerimo skaičiai, kiek architektų šiandien paruošiama?

Mus jaudina tik tai, kokie architektai yra rengiami, o ne jų skaičius. Turime numatyti, kaip architektai dirbs ateityje, ir užtikrinti, kad mūsų mokykla tam darbui paruoštų studentus. Siekiame pritraukti gabiausius stojančiuosius ir kad jiems nebūtų jokių kliūčių, nei finansinių, nei kokių nors kitų, įstoti, tada siekiame juos tinkamai paruošti, kad vėliau dirbtų patys, formuodami architektūros ir miestų ateitį.

Londono Architektūros mokykla veikia Londone. Dėl kokių priežasčių apsiribojote būtent šia geografine vietove, kodėl nesiekiate, kad studentai vykdytų projektus tokiose urbanizuotose pasaulio dalyse, kaip Seulas, Honkongas ar Šanchajus?  

Kai esi mažo biudžeto, tai esi mažo biudžeto visame, ką bedarytum. Mes siekėme išvengti bet kokių papildomų išlaidų, kurių neabejotinai būtų prisidėję, jeigu būtume numatę tokias keliones į projekto vietas, kurios darosi vis prabangesnės, pavyzdžiui, vis dažniau studentų grupės vyksta į Kiniją ar Las Vegasą. Kelionės į praktinių tyrimų vietą puikiai tinka kitoms kultūroms pažinti, bet jų metu kartais teturi vos porą valandų projektuojamo objekto vietai apžiūrėti, dėl to gali susidaryti tik labai paviršutinišką vaizdą.

Be to, mes jutome, kad Londonas yra itin kerintis metropolis ir pasaulio miestas. Tuos dvejus studijų metus gali pašvęsti, kad iš tiesų suprastum jo žmones, miesto funkcionavimo mechanizmus, ir iš tiesų įsigilinti. Su kurso draugais gali aptarti aktualius klausimus, dalytis informacija, intensyviai diskutuoti. Visos praktikos, kurias siūlo mūsų mokykla, taip pat yra Londone, tad miestą projektuojantys žmonės turi galimybių nuolat keistis idėjomis.

Londonas – tikrai didelis miestas, pietinė jo dalis smarkiai skiriasi nuo šiaurinės, rytinė – nuo vakarinės, jo kontekstą pažinti sunku netgi tada, kai čia gyveni ir dirbi ištisus dešimtmečius. Ar dirbti architektu Londone reiškia iššūkį?

Londonas geras tuo, kad yra daugiasluoksnis, jame gali praleisti kad ir visą gyvenimą, ir tau nenusibos. Kai kurie kiti miestai, pavyzdžiui, Paryžius, yra labiau vienalyčiai. Londone sąlygos labai skirtingos ir tai atveria daugybę galimybių tiek studentui, tiek praktikuojančiam architektui.

Ką manote apie šiuolaikinę Londono architektūrą? Ar ji atliepia vietos žmonių poreikius, ar veikiau yra pasaulio ekonomikos jėgų veikimo šalutinis produktas?

O, tai tikras mišinys. Globaliosios ekonomikos jėgų veikimas, kaip matyti iš užsienio investicijomis finansuojamų  dangoraižių, žinoma, akivaizdus, bet tam tikrose Londono dalyse rastume ir vietos bendruomenių inicijuotų projektų pavyzdžių. Matomiausia miesto dalis žmonėms atrodo pati bjauriausia, bet pasitaiko ir gražių dalykų.

Kaip į tai reaguoja Londono architektūros mokykla?

Mūsų mokykla domisi tuo, kokį poveikį architektūra daro visuose jos eksploatavimo lygmenyse, pradedant infrastruktūra, baigiant interjeru. Bet mes tikrai vengiame “ikoniškų” statinių, kurie ėmė dominuoti mieste, mus kur kas labiau domina, kaip kurti galinčią sujungti architektūrą, kuri užtikrintų geresnį miesto audinio funkcionavimą.

Pirmuosius dvejus metus Londono architektūros mokyklos studentai dirba su konkrečia Londono vieta. Ar tai reiškia, kad šiame globalizacijos ir standartizacijos amžiuje jūs skatinate lokališkumą?

Intensyvėjant globalizacijos tempams, vis svarbiau tampa atrasti naujų būdų, kaip formuoti vietos specifiką, kurioje dera ir tai, kas subjektyvu, ir tai, kas objektyvu, tai, kas asmeniška, ir tai, kas bendra. Tačiau nesame kažkokia perdėm į kontekstą orientuota mokykla, kur viskas būtinai turi būti dailu ir ramu. Svarbiausia, kad netaptume provincialūs. Mūsų mokykla veikia pasauliniame mieste ir mes esame atviri naujiems veiksniams, darantiems įtaką tam, kaip turėsime gyventi ateityje, o ypač, kaip gyvensime vystydamiesi darniai.

Kokį vaidmenį Londono architektūros mokykloje vaidina architektūros praktika? Kaip ji praturtina studentų švietimą?

Pirmojo kurso studentai tris dienas per savaitę dirba pasirinktame architektų biure, tiek aktyviai dalyvaudami projektavimo procese, tiek kritiškai stebėdami ir vertindami. Jie privalo apmąstyti savo sprendinius biure ir taip įgyja daugiau sąmoningumo, be to, turi daugiau veiklos ir projektavimo galimybių. Mes mėginame sukurti savo studentams tam tikrą intelektinį mechanizmą, kuris susietų jų pačių kūrybos modelį su verslo modeliu abiem pusėms naudingu būdu. Kaip ir verslo administravimo magistrantūros studijose, mes klausiame studentų, ko jie norėtų gyvenime pasiekti, todėl dar studijuodami jie gali pradėti kurti strategiją šiam tikslui pasiekti.

Mes nenorėjome, kad mūsų mokykla būtų autonominė institucija su kažkokiomis savomis vidinėmis vertybėmis, kur studentai mokosi projektuoti tam tikru būdu, menkai tesusijusiu su tikrove ir galiausiai visiškai izoliuosiančiu juos nuo pasaulio. Tik tada, kai mokykla yra susieta su praktika, nuolat vyksta atsakomosios reakcijos mainai tarp šių dviejų institucijų, o tai tik praturtina. Projektavimo biurai, kuriuose mūsų studentai praktikuojasi, taip pat laikosi kritinio požiūrio ir vadovauja tam, ką mes vadiname “projektavimo ekspertų grupėmis”, kuriose bendradarbiauja maždaug po šešis studentus ir šešis projektavimo biuro atstovus, siekdami sukurti projektą/ atlikti tyrimą, atliepiantį aktualias architektūros ar urbanistikos problemas.

Viena iš svarbiausių temų mokykloje yra “Miestas kaip mokyklos kompleksas”. Kaip veikia šis kompleksas?

Pirmaisiais metais, kai pradėjome veiklą, buvome įsikūrę Dizaino muziejuje ir Antruose namuose (Design Museum and Second Home), kur taip pat veikia “Selgas Cano” biuras Londono Ist Ende. Šiuo metu esame Somerset House ir turime čia studiją, kurioje įsikūrę dėstytojai ir antrojo kurso studentai. Cokoliniame aukšte yra Makerversity, speciali erdvė profesionalams, medienos apdirbimo, metalo apdirbimo, kompiuterizuoto staklių valdymo (CNC) dirbtuvės, tiesą sakant, viskas. Tačiau dauguma mūsų mokyklos paskaitų ir peržiūrų vyksta projektavimo biuruose, ir tai tiesiog puiku, nes šios abi institucijos (mokykla ir praktika) nuolat stebi viena kitą, žino, kaip sekasi kitai pusei, ir tai yra geras būdas ryšiui palaikyti.

Žinoma, banalu sakyti “tinkliniai ryšiai”, bet tai tikrai yra tinklas.

Taip, tikrai. Artimiausiu metu ketiname plėstis, užmegzti ir palaikyti ryšius su giminingomis inžinierių, NT vystytojų ir kitomis profesijomis, kurių atstovai formuoja miestą. Mes norime pakviesti juos pokalbiui. 

Kaip studentai bendradarbiauja su vietiniais, dirbdami prie projektų konkrečiose vietose? Ar tai svarbu?

Priklauso nuo studento. Mes sakome, kad antrieji studijų metai nėra paskutinieji, bet, veikiau, pirmieji jūsų karjeros metai, o ką su tuo darysite, spręskite patys. Kai kurie studentai iš tiesų labai domisi vietos bendruomenėmis ir [atlikdami tyrimą] kalbina daugybę žmonių; kitiems priimtinesnė kitokia veiksmų programa. Skirtingus studentus motyvuoja skirtingi dalykai. Tačiau, svarbiausia, kad mes tikime, jog architektūra yra skirta žmonėms; ji susijusi su žmonių elgsena ir su tuo, kaip ji gali pasikeisti, kaip gali pasikeisti gyvenimo būdas.

Londono architektūros mokykla suteikia architektūrinį išsilavinimą už priimtiną kainą. Ar šis faktas daro kokią nors įtaką jūsų studentams? Gal pastebėjote, kad į jūsų mokyklą stoja tie studentai, kurie yra labiau orientuoti į socialines problemas, nes ši tema jiems aktualesnė, labiau asmeniška?

Tiesą sakant, mūsų studentai yra kilę iš skirtingos aplinkos, ir mūsų mokykla siūlo geras stipendijas, kurias padengia fantastiški mūsų rėmėjai, todėl visada galime padėti turintiems didžiausių finansinių poreikių. Tačiau iki galo įvykdyti savo misiją ir užtikrinti, kad nė vienas studentas nemestų architektūros vien todėl, kad neišgali susimokėti, galėsime po kelerių metų. Kol kas dar ne visai tai sugebame, turime gauti valstybės finansavimą paskoloms ir pritraukti daugiau rėmėjų stipendijoms. Procesas gali užtrukti apie 2-5 metus, bet esame teisingame kelyje. Aš manyčiau, kas dėl socialiai ir į aplinkosaugą orientuotų tikslų, kurių siekiame, iš dalies tai kartų klausimas. Šiais dalykais labiau domisi žmonės, gimę XX a. pabaigoje, ne tik architektai. Šie dalykai motyvuoja kiekvieną mūsų kartos atstovą.

Londono architektūros mokyklos kūrimas prasidėjo kaip reakcija į Londono kontekstą, o LAM programa yra pagrįsta Londonui būdinga problematika. Ar manote, kad šis mokyklos modelis pasiteisintų ir kurioje nors kitoje pasaulio vietoje?

Jis pasiteisintų tokiose vietose, kaip Los Andželas ar koks kitas didelis miestas.

Kaip minėjote, pagal jūsų mokyklos modelį itin svarbi praktika. Ar sunku buvo rasti pakankamai architektų biurų Londone, kurie sutiktų priimti 40 studentų pirmakursių?

In our network wŠiuo metu mūsų tinkle yra 55 architektų biurai ir jų skaičius didėja. Būtent Londone mūsų mokykla gali darniai veikti pagal pasirinktą praktikos modelį. Kai kuriose kitose vietose negalėtume to pasiekti ir ne todėl, kad ten per mažai veikia architektų biurų, bet todėl, kad mums taip pat reikia kultūrinės įvairovės, prisotinimo kultūra. Šis modelis galėtų veikti ir ten, kur mokesčiai dideli, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, kur mokslas kainuoja dešimtis tūkstančių dolerių per metus. Bet to nedarytume Ciuriche, nes ten gali studijuoti už kelis šimtus eurų per metus.

Pernai Jeilio universiteto Architektūros mokykloje dalyvavote diskusijoje apie architektūros švietimo ateitį “Learning/Doing/Thinking: Educating Architects in the 21st Century” (“Mokytis/ Kurti/ Mąstyti: architektų rengimas XXI a.”) kartu su tokių aukštųjų mokyklų, kaip Masačiusetso technologijų universitetas, Kolumbijos, Kalifornijos, Berklio, Prinstono universitetai, vadovais. Ką jie mano apie Londono architektūros mokyklos požiūrį? 

Apskritai daugiau palaikymo sulaukėme iš studentų, bet ir buvęs Jeilio architektūros mokyklos dekanas Robertas Sternas labai teigiamai atsiliepė apie mūsų mokyklą, buvęs Cooper Union meno mokyklos dekanas Anthonis Vidleris taip pat entuziastingai palaikė ir drąsino mus. Mumis susidomėjo naujoji Jeilio dekanė Deborah Berke, ir mes su ja toliau palaikėme ryšį.

Nelygybės mastai didėja visame pasaulyje. Sparčiai kyla populizmas. Ar manote, kad Londono architektūros mokykla galėtų tapti vienu iš būdų susidariusiai padėčiai spręsti? Kitaip sakant, ar manote, kad LAM modelį būtų galima pritaikyti ir kitose srityse?

Vyriausybė išties atkakliai bruka praktika ir stažuotėmis pagrįstą švietimą, ir šis metodas labai nesiskiria nuo to, ką darome mes. Esame intensyvios diskusijos apie tokias iniciatyvas dalis, - ir išties, labai svarbu susieti darbą ir švietimą. Švietimas yra svarbiausias veiksnys lygybei pasiekti. Iš tiesų būtina remti žmones, kad jie galėtų realizuoti savo talentą ir pasiekti gyvenime tai, ko gali pasiekti, taip pat užtikrinti, kad kiekvienam, turinčiam talentą, jį realizuoti nesutrukdytų galimybių stoka. Mes tikrai mėginame suteikti žmonėms galimybę. Be viso šito, mūsų švietimo misija architektūros srityje ir mieste yra susijusi su gyvenimo kokybės gerinimu. Mes stengiamės savo studentams įskiepyti mintį, kad būtina būti aktyviais, atsakingais, būti žmonėmis, kurie kažką keičia.

Londono architektūros mokykloje nėra kitoms architektūros mokykloms būdingo dalykinio modelio. Ar tai buvo vienas iš būdų, priversti studentus tapti aktyvesniais ir kritiškesniais?

Studentams suteikiame daugiau atsakomybės už tai, ką jie daro. Kai mokaisi pagal dalykinę sistemą, gali išmokti projektuoti taip, kaip tai daro dalyko vadovas, tačiau tokiu atveju niekada neturėsi galimybės pasakyti, kaip iš tiesų nori projektuoti, ištyrinėti pasirinktą projektavimo principą. Juk egzistuoja milijonai projektavimo metodikų ir tik tau pačiam spręsti, kurį pasirinksi; tad privalai turėti tą galimybę. Tikrai svarbu, kad turėtum tokią prabangą. Savo studentams mes atskleidžiame metodiką, kaip atrasti dalykus, kurie juos iš tiesų domina ir kaip kritiškai juos įvertinti.

Žinoma, suprasti savo, kaip projektuotojo tikslą, yra labai individualus dalykas, bet mes atrandame pusiausvyrą skatindami bendradarbiavimą rengiant projektus. Mes tikrai manome, jog itin svarbu, kad studentai išmoktų dirbti kolektyviai, kartu su kitais; juk tik dirbdamas kartu su kitais, gali pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Ateitis priklauso visai ne pavieniams genijams, projektuojantiems išsiskiriančius, įspūdį darančius pastatus. Tik dirbdami kartu žmonės pasieks tikros architektūros pažangos ateityje.

Jūsų mokyklos praktikos biurų tinklas plečiasi, o kaipgi akademinis tinklas? Ar žinote ir daugiau mokyklų, taikančių panašų principą?

Tikrai taip. Mūsų akademinis partneris Londone yra London Met. Be to, palaikome ryšius su bendraminčiais kitose šalyse, kaip antai, Confluence, nauja architektūros mokykla Lione, Strelka Maskvoje ir IE Architektūros ir dizaino mokykla Ispanijoje.

Ko išmokote per pirmuosius Londono architektūros mokyklos metus?

Daugeliu atvejų, viskas vyko pagal planą. Mes suderinome kai kuriuos tvarkaraščius ir nežymiai patobulinome ekspertų grupių projektus, pritaikydami jiems gyvybingas verslo mokyklų metodikas, kad jie galėtų projektuoti ir bandyti tuo pat metu, prisiimtų riziką pradžioje ir kuo anksčiau pamatytų bendrą vaizdą. Šiuo metu jau įpusėjome antruosius metus, tad galėtume ir daugiau padaryti, kad pagerintume sąsajas tarp dviejų studijų metų ir į mokymo procesą įtrauktume dar daugiau praktikos.

Šiuo metu mokyklos veikloje dalyvauja apie du šimtus žmonių, o tai tikrai nemažai, nes juos turi suderinti, užtikrinti, kad visi eitų viena kryptimi. Mūsų nuomone, tikrai svarbu, kad visi tie žmonės kasmet surinktų ir pasitartų, kaip atnaujinti mokyklą, o ne tai, kad institucija formuotų žmones pagal savo iš anksto nustatytą šabloną. Mes norime, kad studentai netaptų kažkokiomis miniatiūrinėmis mūsų versijomis, bet, veikiau, kad mus pranoktų.