Gerbiami kolegos, kalbėti apie švietimą architektūroje gali būti labai nuobodu. Jeigu nematome bendro vaizdo, siūlau jį įsivaizduoti, nes įsivaizduoti bendrą vaizdą yra kur kas geriau nei dirbti ar dorotis su detalėmis, nesvarbu, ar tai būtų architektūros švietimas ar pati architektūros kūryba.

Paskaitą pradėsiu nuo fakto, kad architektūra išgyvena krizę. Kiek vėliau trumpai apibūdinsiu architektūros švietimą Estijoje, visą europinį kontekstą, nes tai gali būti įdomu ir pašaliečiams, ir vartotojams bei architektūros studentams, nes šiuo metu egzistuojanti sistema yra vadinamojo Bolonijos proceso padarinys. Pateiksiu keletą užuominų apie tai, kas vyksta politikoje ir kaip tai veikia. Vėliau šiek tiek papasakosiu apie Šiaurės [šalių] architektūros akademiją, kurią sudaro Šiaurės Europos šalių mokyklų tinklas.

Krizė architektūroje

Europos architektų tarybos (EAT) 2011 m. atliktas šio sektoriaus tyrimas atskleidė, kad savo reputacijos suvokimas tarp pačių architektų nuo 2008 iki 2010 m. mažai keitėsi. 2011 m. išspausdintoje šio tyrimo ataskaitos santraukoje teigiama:

“Tai nėra savimi pasitikinti profesija: tik vienas trečdalis [apklaustųjų] galvoja, kad visuomenė, kiti statybų sektoriaus subjektai ar valdžios atstovai juos vertina “gana” ar “labai” palankiai. Architektams gali prireikti pagerinti savo [įvaizdžio] suvokimą šiose grupėse (TAPE 2010:5).”

Pažvelgę dar giliau, matome, ką Alberto Perezas-Gomezas, kurio knygą rekomendavau šiame paskaitų cikle, rašė dar 1983 m.:

“Kai gydytojas paciento būklę įvardija kaip kritinę, iš tiesų jis turi galvoje tą momentą, kai tampa neaišku, ar pacientas išgyvens, ar mirs. Tiesą sakant, tokia šiuo metu yra Vakarų kultūros būklė. O viso šito pasekmės architektūros teorijai yra milžiniškos. Poetinis tikrovės turinys, pasaulio a priori, bet kurios iš tiesų prasmingos architektūros bendroji principų sistema, yra paslėpti po storu oficialių paaiškinimų sluoksniu. Kadangi pozityvistinis mąstymas užsibrėžė tikslą pašalinti bet kokią paslaptį ir poeziją, šiuolaikinis žmogus gyvena užvaldytas iliuzijos, kad protas turi neribotas galias.”

Alberto Perezas-Gomezas čia kalba apie moderniosios architektūros krizę. Tačiau, jeigu pažvelgtume dar toliau į praeitį, pamatytume, kad Hansas Sedlmayris, aistringai nekentęs moderniosios architektūros, 1948 m. išleido knygą Loss of the Center (“Prarastas centras”)[1]. Joje jis rašė, kad “naujos kartos architektas ėmė beviltiškai nebepasitikėti savimi. Jis žvilgčioja per petį į inžinierių, įsivaizduoja save esant išradėju ar net žmonių gyvenimų reformatoriumi, tačiau pamiršta būti architektu.” Taigi, galime sakyti, kad architektūra išgyvena nuolatinę krizę, bent jau žvelgiant į architektūros istoriją galima pastebėti, kaip nuolat mėginama aiškinti, kad krizė yra ištikusi būtent duotuoju momentu.

Modernizmas baigėsi, atsisveikinome su juo visiems laikams, ir dabar vertėtų kalbėti apie transmodernizmą, nes jis tapo tuo, kas “už” ir “virš” modernizmo, be to, kalbame apie krizę. Kaip apibūdinčiau šią krizę? Jeigu pažvelgtume į didelio mastelio erdves, pastebėtume, kad jose dominuoja aplinkos, socialinės ir politikos sričių mokslininkai, geografai, gyventojų geografai, kraštovaizdžio dizaineriai ir kraštovaizdžio architektai, planuotojai, kad ir kaip jie vadinami. Jeigu pažvelgtume į mažesnio mastelio erdves, jose pamatytume grafikos, gaminių ir interjero dizainerius, interjero architektus, gyvenimo būdo konsultantus, floristus ir, žinoma, profesionalius tarpininkus, kad ir kas tokie jie būtų. Kas liko architektūrai? Kas gi mums liko, kai vieni minėti žmonės dominuoja stambaus mastelio architektūroje, o nedidelių erdvių architektūroje – kiti? Architektui liko tik išorinės pastato sienos. Šiandien mes dar galime projektuoti sieną, nes žinome, kaip tai padaryti, bet netrukus ir to neprireiks, nes kuriamos mišrios medžiagos, sudėtingos garų, dujų, šildymo ir oro sistemos, kurios greitai ims vyrauti pastato išorėje. Netrukus ir išorinį pastato apvalkalą pradės projektuoti inžinieriai. Taigi, architektui lieka tik abstrakti linija, grynoji geometrija ir ideali erdvė. Mes, architektai, jaučiamės išstumti, marginalizuojami.

Remiantis jau minėtu EAT tyrimu, žinome, kad architektas Europoje ir toliau lieka labai nevienalytė profesija. Skirtingose šalyse itin varijuoja architektų pajamos, lytis, amžius. Bendras šio verslo bruožas vis dar yra tai, kad daugiausia veikia nedidelės architektų studijos, pavieniai architektai ir nedidelės kartu dirbančių architektų grupės. Bendras architektų skaičius Europoje nepaprastai didelis – daugiau negu 565 000 žmonių, bent jau EAT priklausančiose šalyse. Apytiksliais duomenimis, architektų skaičius Šiaurės ir Baltijos šalyse siekia 23 600, o tai taip pat daug. Esu tikras, kad šiuo tyrimu nereikėtų pernelyg aklai pasitikėti, nes jame nurodyti rodikliai kiek mažesni nei tikrovėje, bet vis dėlto jame matome bendras tendencijas.

Trumpa architektūros švietimo Estijoje istorija

Trumpas įžanga apie tai, kaip formavosi architektūros švietimas Estijoje, pateiks tam tikrų įžvalgų, kas gali atsitikti ir kas neturėtų įvykti. 1945 m. po Antrojo pasaulinio karo vėl pradėti dėstyti techniniai kursai naujame technikos universitete, kuris tebėra iki šiol ir vadinasi Talino Technikos universitetas. Tada jis vadinosi Talino Politechnikos institutu, jame ir buvo pradėti ruošti architektai. Jis veikė iki 1948 m. Tada nauja sovietinė valdžia pagalvojo, kad Estija pernelyg maža, kad joje būtų tiek daug universitetų, tad Tartu meno mokykla buvo perkelta į Taliną, kur dar nuo 1914 m. veikė pramoninio dizaino mokykla. Sovietų valdžiai net ir ši mokykla atrodė per didelė, tad panaikinus ir šią mokyklą, Estija būtų netekusi bet kokios architektūros ir meno švietimo galimybės. 1948 m. architektūros katedra iš Talino Technikos universiteto buvo perkelta į Estijos menų akademiją (taip ši įstaiga vadinasi šiandien). Jei tuo metu menas būtinai turėjo būti cenzūruojamas, tai taip pat ir architektūra. Taip tiesiog buvo paprasčiau valdyti sistemą, kontroliuojant šias abi ideologiškai jautrias ir politiškai svarbias sritis. Štai kaip architektūros švietimas tapo menų akademijos dalimi.

Žinoma, ir šiandien, kai įvaizdis yra viskas, kai kurie visuomenės sluoksniai įsivaizduoja, kad esame menininkai. “Ką išmano tie architektai – jie gi menininkai...” Tai vienas dažniausiai pasitaikančių įžeidimų. Architektūros švietimas turėtų būti perkeltas į tas mokyklas, kuriose ruošiami inžinieriai, tada „viskas jam būtų gerai“. Neseniai mūsų švietimo atstovai vyko į Briuselį, Direktyvos komisiją, ten mūsų [mokyklos] programa sulaukė kelių pritariamųjų balsų ir vieno nepritarimo iš Vokietijos, argumentuojant tuo, kad esą ji pernelyg „techniška“.  Tas jų raštas buvo tikra dangaus dovana mums ir, žinoma, mes visokeriopai juo pasinaudojome, jis parodė, kad iš Europos perspektyvos mūsų švietimas atrodo pernelyg techninis. Aš asmeniškai manau, kad architektūros švietimas yra toks unikalus, jog jo galima mokyti tiek technikos, tiek meno, tiek bet kuriame kitame universitete, o gal net ir atskirai, jeigu mokykla pakankamai didelė. Architektūroje tiek daug specifinių interesų ir temų, kad ji išsiskirtų iš visų kitų pakraipų bet kurioje mokykloje. Tai mūsų, dirbančių architektūros srityje, nuodėmė ir palaima.

Dabar keletas žodžių apie esamą politiką, kurią vykdant mokyklos nuolat praranda savo autonomiją. 2011 m. duomenimis, 70 % Europos mokyklų buvo performuotos pagal Bolonijos sistemą, su 3 metų trukmės bakalauro studijomis ir 2 metų – magistrantūros. Iš anksto mokyklos nežino, kas įvyks, kol tai netampa jų tikrove. Mes taikome nepertraukiamas 5 metų trukmės architektūros studijas. Tačiau nusprendėme, kad norėtume plėtoti magistrantūros studijas ir akivaizdus pasirinkimas buvo urbanizmo studijos. Norėjome suteikti daugiau žinių apie miestų plėtrą, todėl įsteigėme naują katedrą. Jos programoje nedominuoja projektavimas, o mokoma anglų kalba. Programa susijusi su miestų socialinėmis, architektūros ir ekonomikos problemomis. Idėja buvo ta, kad šios studijos iš dalies sutaptų su architektūros, kad architektai galėtų pasinaudoti miesto studijų tyrimais ir mokymu. Panašiai galvojome apie didžiules erdves ir kraštovaizdį, kitą architektūros branduolio dalį, taigi pradėjome kraštovaizdžio studijas. Kvietėme įvairių lygių bakalauro studentus ir pasiūlėme jiems urbanizmo ar kraštovaizdžio magistrantūros studijas. Šis bandymas nebuvo sėkmingas, nes žmonių, priimtų studijuoti kraštovaizdžio magistrantūroje, projektavimo įgūdžiai buvo labai skirtingi. Pirmus metus turime juos mokyti projektavimo pagrindų, o antraisiais metais jie rašo baigiamąjį magistro darbą. Tai nesuveikė taip, kaip tikėjomės. Dabar mes turime naują planą – suformuoti kraštovaizdžio studijas, pradedant nuo pirmų metų. Norėtume jas išplėtoti taip, kad 1/3 architektūros studijų, kurios pas mus trunka trejus metus, studentų specializuotųsi kraštovaizdžio architektūroje. Norėtųsi daugiau sinergijos tarp bakalauro interjero dizaino, kraštovaizdžio architektūros ir architektūros studentų, taip pat ir magistrantūros lygmenyje pasiekti didesnės integracijos tarp kraštovaizdžio architektūros, urbanizmo ir pačios architektūros studijų. Manau, kad mums gerokai padėjo tie direktyviniai pokyčiai, persiorientavimas iš architektūrinio projektavimo į architektūros ir urbanizmo disciplinas. Tikėkimės, kad mūsų architektūros švietimas taps visapusiškesnis ir iš architektūros pagrindo kils daugiau įvairių pakraipų.

Europos kontekstas

Trečioji mano paskaitos dalis skirta trumpai apibūdinti, kas vyksta Europos architektūros politikoje. Reikėtų pradėti nuo to, kad buvo išleista direktyva, ji netgi vadinosi „architektų direktyva“, nors apėmė taip pat gydytojų, slaugytojų, akušerių ir odontologų specialybes. Kadangi visi šie specialistai dirba su žmonėmis, jiems buvo taikomas specialus įstatymas. Prieš jį patvirtinant 1985 m., Europos Sąjungoje 15 metų vyko intensyvios derybos bendrai pozicijai suformuoti, ir ši pozicija, savo ruožtu, vėliau buvo perkelta į kitą direktyvą. Briuselyje mums pasakojo (žinoma, tai tik legendos), kad derybos buvusios tokios sunkios, kad Europos Komisija manė, jog jie niekada nesugebės reglamentuoti jokios profesijos. Vis dėlto 2005 m. buvo patvirtinta nauja direktyva, reglamentuojanti 800 profesijų Europoje. Laimei, architektams vis dar galioja ankstesnė direktyva. Ją sudaro 11 punktų, ir jie, mano galva, puikiai suformuluoti. Aišku, neįmanoma visko sutalpinti į tuos 11 sakinių, nusakančių architektūros švietimo esmę, tačiau jie užtikrina tam tikrą sistemą. Be to, dar yra atsakingi asmenys, kurie balsuoja už jiems svarstyti pateiktas mokymo programas. Jų darbo rezultatas – direktyvos priede du kartus per metus spausdinamas ugdymo programų, neprieštaraujančių direktyvos nuostatoms, sąrašas. O tai reiškia, kad jei baigei mokyklą, esančią tame priedo sąraše, gali laisvai keliauti ir neturi įrodinėti savo kvalifikacijos ir diplomo kokybės šalyse Europos Sąjungos narėse, taip pat Šveicarijoje ir Norvegijoje, kuriose taip pat galioja ši direktyva. 1985 m. priimta direktyva buvo labai demokratiška. Ji veikė šitaip: neskaitant minėtų jos 11 punktų, susirinkdavo komisija, kurią sudarė po 3 narius iš kiekvienos valstybės – vienas mokyklų atstovas, vienas profesijos ir vienas iš ministerijos, atsakingos už architektų rengimą. Visi šie žmonės susėsdavo už stalo, peržiūrėdavo pateiktą programą ir pasakydavo: “Taip, tai puiki architektų rengimo programa, ji atitinka 11 punktų, ją reikia įtraukti į sąrašą”. O jeigu programa jiems nepasirodydavo gera, kildavo diskusijos. Plečiantis Europos Sąjungai, sistema darėsi vis sudėtingesnė. Šiuo metu jau yra koordinatoriai, atsakingi už direktyvą, o tai reiškia, kad architektai ir mokytojai, jų švietimo įstaigų atstovai, savo balsą prarado. Daugiau nebėra balsuojama taip, kaip tai buvo daroma iki 2005 m. Laimei, su pateikiamomis programomis susijusių dokumentų buvo tiek daug, kad koordinatoriai pasakė: “Mes nesusitvarkome, reikia vėl pasikviesti architektus...” Taigi, buvo suformuota pakomisė, kurioje kiekvieną valstybę atstovauja vienas ar du nariai. Jeigu pateiktoje programoje yra prieštaravimų, šie žmonės atvirai diskutuoja. Tai gana protinga sistema, jei tik protingai ja naudojamasi, nes visi svarbiausi dalykai yra išdėstyti tuose 11 punktų, o tada žmonės susėda ir balsuoja. Kai kada programos keičiasi, bet kartu keičiasi ir tie žmonės, kurie balsuoja ir supranta, kas tai yra švietimas. Taigi, ši direktyvos pakomisė turi didžiausią politinę įtaką mūsų profesijai ir švietimui. Ji nėra tiesiogiai susijusi su švietimu, veikiau reguliuoja laisvą architektų judėjimą, kurio neįmanoma sureguliuoti niekaip kitaip, tik per švietimą. Dabar viskas daug sudėtingiau, nes, siekdama apsaugoti visuomenę, kiekviena šalis taiko skirtingas procedūras nustatančias, kaip turi būti mokoma architektūros, kaip architektai patenka į rinką, kaip gali tapti atitinkamų, jų profesiją vienijančių organizacijų nariais. Tik iš pažiūros viskas paprasta: direktyva ir 11 jos punktų. Jeigu tik švietimą vertintume pagal 11 punktu ir balsuotume, tada, tam tikra prasme, viskas būtų aišku ir paprasta. Tačiau iš tiesų skirtingose šalyse architektūros kokybė kontroliuojama skirtingais būdais. Pavyzdžiui, Suomijoje bet kas gali pateikti pastato brėžinį, o vietos valdžios jį patvirtina. Vietos valdžia samdo pakankamai daug architektų, tad švietimas tampa labai svarbus. Neturėdamas atitinkamo išsilavinimo, nepateiksi dokumentų, kuriuos jie tikrins. Anglijoje ir Airijoje tai kontroliuojama per draudimo sistemą. Jeigu nesi išlaikęs trijų dalių egzamino Architektų registracijos biure (JK tai institucija kontroliuojanti architektų išsilavinimo kokybę), tada tavo draudimo įmokos nepaprastai išauga. Apibendrinant galima pasakyti, kad skirtingos šalys reguliuoja švietimą skirtingais būdais. Pavyzdžiui, tokiose šalyse, kaip mūsų, Lietuvoje ar Estijoje, didžiausia [kokybės] garantija yra diplomas, ir nors taikomos kitos patikrinimo ar įvertinimo procedūros, vis dėlto būtent diplomas yra didžiausias architektūros ir architekto išsilavinimo kokybę liudijantis dokumentas. Taigi, peržvelgėme skirtingose šalyse galiojančias praktikas ir Europos Architektūros Tarybos procedūrą, taikomą akreditacijai ES šalyse. Išsiaiškinome, kad egzistuoja mažiausiai keturi skirtingi akreditacijos, patvirtinimo ar rekomendacijos, kad ir koks anglų k. žodis vartojamas, tipai. Pirmiausia ir svarbiausia politine prasme, kad tavo mokykla būtų įtraukta į ES direktyvos priedo sąrašą. Taip pat galioja ir dar viena akademinės akreditacijos sistema, kurią vadiname „nacionalinių švietimo normų atitikimo patvirtinimas“. Be jo, dar yra patvirtinimas, kurį suteikia narystė profesinėse organizacijose, ir kartais jis susijęs su standartiniu nacionalinės švietimo sistemos diplomu, o kartais ne... Ir dar patekimas į rinką. Visos šios skirtingos procedūros gana keistai persimaišo skirtingose šalyse. Galiausiai taip ir lieka iš tiesų neaišku, su kokio lygio kvalifikacijos architektu turime reikalą.

Dar viena įdomi biurokratinė struktūra yra Europos kompetentingų institucijų tinklas (ang. European Network of Competent Authorities (ENACA)). Kaip jau išsiaiškinome, pirmoji politinė struktūra yra direktyva, pagal kurią susirenkama ir balsuojama. Bet kiekvienoje šalyje dar turi būti šios direktyvos koordinatoriai. Pavyzdžiui, jeigu nuvyksite į Lenkiją ir norėsite ten užsiimti architektūros praktika, pirmas asmuo, su kuriuo teks susitikti, ir bus tas nacionalinis koordinatorius. Jis arba ji patikrins, ar jūsų diplomą išdavusi švietimo įstaiga yra direktyvos sąraše, tik tada jums leis patekti į rinką. Taigi šios kompetentingos institucijos, atstovaujamos valdininkų, suformavo minėtą Europos kompetentingų institucijų tinklą ir perėmė valdžią, anksčiau buvusią direktyvos komisijos rankose. Jeigu direktyvos darbo grupę paprastai sudaro architektai ar bent jau švietimo atstovai, šią grupę – valdininkai. Jie nieko neišmano apie architektūrą, bet pasitiki turimais antriniais šaltiniais. Tai nauja, neseniai susiformavusi politinė struktūra.

Galiausiai reikėtų paminėti Europos architektūros švietimo asociaciją (ang. European Association of Architectural Education), kuriai priklauso dauguma Europos architektūros mokyklų (iš viso yra apie 120 -140 skirtingų mokyklų, priklausomai nuo jų tarpusavio sąsajų). Europos architektūros švietimo asociacija yra palyginti silpna organizacija, glaudžiai bendradarbiaujanti su Europos architektų taryba, kuri yra trečioji politinė institucija. Europos architektų taryba atstovauja visas Europos architektų sąjungas, turi gana tvirtas lobistines pozicijas Briuselyje. Šiandien dėl įvairių skirtumų Europos kompetentingų institucijų tinklas (ENACA), Europos architektų taryba ir Europos architektūros švietimo asociacija – šios trys organizacijos, kurios turėtų ginti mūsų, architektūros dėstytojų ir studentų, interesus Europoje, - tiesiog negali veikti išvien. Bet jos yra svarbiausios, užtikrinant direktyvos veikimą. Be jų, vertėtų paminėti dar vieną vyriausybinę organizaciją – Europos architektūros politikos forumą (ang. European Forum of Architectural Policies), taip pat mėginantį daryti įtaką architektūros studijoms.

Šiaurės architektūros akademija

Šiaurės architektūros akademiją sudaro visos Baltijos ir Šiaurės šalių architektūros mokyklos. Jos tikslas - paskatinti studentų bendradarbiavimą. Kadangi Šiaurės architektūros akademija vienija tik 16 mokyklų, vieni kitus pakankamai gerai pažįstame ir galime sau leisti kurti tokias veiklos programas studentams. Šiuo metu dirbame visų Šiaurės ir Baltijos šalių akreditavimo ir kokybės užtikrinimo srityje. Be to, jau aptarėme „keliaujančios“ doktorantūros mokyklos klausimą. Visose Skandinavijos šalyse jos trūksta, o Danija ir Norvegija yra pernelyg didelės doktorantūros studijoms. Todėl norėtume sukurti tokį specialų tinklą, kad kiekvienos mokyklos doktorantūros studentai galėtų periodiškai keliauti iš vienos mokyklos į kitą, kas vieną ar du mėnesius. Kiekviena mokykla turėtų parengti paskaitų seriją ir atvirą forumą, kuriame studentai galėtų aptarti architektūros teoriją ar praktiką, priklausomai nuo to, kas svarbu. Mes taip pat pamėginome gauti leidimus akreditacijos sistemai, kad mokykloms iš tiesų reikėtų tik vienos akreditacijos – Šiaurės architektūros akademijai. Tai viršija nacionalinių valdžios institucijų kompetencijas, bet [visas mokyklas] vienija Šiaurės šalių regionas, tad visiems žinomos sąlygos, kuriomis čia vykdomas švietimas, taip pat švietimo esmė. Konservatyvus vokiečių profesorius Jürgenas Mittelstraßas rašė apie akreditaciją. Man jo mintys pasirodė įdomios, ypač apie tai, kad dabartinėje akreditacijos sistemoje mūsų švietimas tapo itin biurokratizuotas – vyksta akredituotojų akreditacija ir net akredituotojų akredituotojų akreditacija.

Paskaitą užbaigti norėčiau pasidalydamas idėjomis, kurias ir pats mėginu įgyvendinti jau 9 metus vadovaudamas architektūros mokyklai. Visų pirma, esu įsitikinęs, kad negalime išmokyti architektūros. Architektūros privalu mokytis. Patys studentai turi to norėti ir rasti tam energijos. O architektai, mokytojai tik turi būti šalia, kad žmonės galėtų iš jų mokytis. Jeigu mes patys nebūsime geri [architektai], jie nieko neišmoks. Vienas iš mano paties mokytojų Alexandras Rapaportas sakė, kad dar Renesanso epochoje amatai ir mokslas virto atskiromis profesijomis. Būtent tada buvo formalizuotos ir oficialiai įtvirtintos daugelis profesijų. Nusistovėjo kiekvienos profesijos mokymo metodikos, apimtys, kompetencija ir ribos. Galimas daiktas, kad šiandien, transmodernioje visuomenėje, šios ribos ir vėl ima nykti. Dauguma profesijų yra įgyjamos susistemintu, įteisintu būdu, remiantis profesine tradicija ir tos profesijos dalykine literatūra. Architektūra (ir, regis, kai kurie kiti egzistenciniai dalykai, pavyzdžiui, chirurgija) sustojo pusiaukelėje. Architektūra neturėjo nutolti nuo amatų. O bet kurio amato, kad ir koks sudėtingas jis būtų, įgūdžiai negali būti perduoti kitiems be mokytojo ir mokymo. Mokant architektūros taip pat reikalingas meistras, kuris parodytų, kaip daryti, ir paaiškintų, kodėl tai daroma. Būtent meistrą ir amato kokybę mes neretai pamirštame architektūros švietime. Didžioji žinių ir įgūdžių dalis perduodama už reflektyvaus, institucinio švietimo ribų, būtinai dalyvaujant minėtam meistrui ir itin dažnai tai neturi verbalinės išraiškos. Architektūros amato statybinės medžiagos yra archetipai, kūrybiniai metodai ir minčių erdvė. Paradoksas tas, kad kiekvienas jaunas architektas yra unikalus kūrybine prasme, kiekvienas turi savitą mąstymą ir architektūros raišką. To neįmanoma išmokyti, šio išties įvairiapusio kūrybiškumo neįmanoma išmokyti instituciniame ar normatyviniame lygmenyje. Visų pirma, architektūros ir architektūros švietimo metodai yra hermeneutiški, poetiški. Vėl grįžtu prie politikos ir klausiu: kaip galime akredituoti, apsaugoti švietimą, kuris tam tikra prasme visiškai suvaržytas iš institucinės pusės, kuriame tik kokybė turi reikšmės, o kiekybinių pavyzdžių labai sunku surasti? Todėl išties svarbu, kas vykdo sistemos akreditaciją. Jeigu mes to nedarysime, tai už mus padarys kas nors kitas.

Grįždamas prie paskaitos pavadinimo, turiu pasakyti, kad yra du pagrindiniai architektūros mokyklų tipai, kurie sunkiai suderinami, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Tai yra švietimas architektūroje ir architekto švietimas. Architektūros švietimą dažnai propaguoja jos praktikai, norintys suteikti konkrečių įgūdžių ir žinių jauniems žmonėms, su kuriais mums teks dirbti. Architektūros švietimas – tai humanitarinė disciplina, kuri nebūtinai skirta ruošti architektus. Manau, jeigu yra architektūros švietimas ir architekto švietimas, turėtų dar būti ir švietimas, peržengiantis architektūros ribas. Pastarasis ir yra tikrasis architektūros švietimo būdas. [Pagal jį,] mes neturime pabrėžti, kad mokome architektūros, bet turime tiesiog būti šalia, kad jauni žmonės, kurie pajėgūs ir kurie domisi, galėtų ją studijuoti. Švietime, peržengiančiame architektūros ribas, architektūros žinios nustoja būti metodu ir pačios tampa egzistencijos būdu, drąsa atsisakyti įprasto gyvenimo ir tapti architektu. Dėkoju, kad išklausėte.