Šiai paskaitai buvau pakviestas pakalbėti apie švietimą. Darbuojuosi keliose srityse – be to, kad esu Henning Larsen įmonės partneris, esu dirbęs Foster and Partners, dar ir dėstau nuo pat tų laikų, kai baigiau studijas. Per 8 metus dėsčiau trijose mokslo įstaigose: Danijos Karališkoje menų akademijoje, Bartletto Architektūros mokykloje (Londono universiteto koledžas) ir Lundo architektūros mokykloje. Taip pat supratau, kad mano architektūrinė praktika tapo tarsi savita mokslo įstaiga. Šiame kontekste, manau, kad MAP (Architektūros galimybių vadovas) irgi yra tam tikra mokykla. Todėl noriu pažvelgti į save kaip pedagogą, užduodamas sau klausimus: kaip mokau, ko mokau ir kodėl?

Pedagoginę veiklą mėginsiu pristatyti atsižvelgdamas į taikomus skirtingus metodus – kaip ir kodėl aš ją vykdau. Pavyzdžiui, pastaruosius penkerius metus Danijos Karališkoje akademijoje užuot vadovavęs studijinei praktikai, rengiu kūrybines dirbtuves. Tos dirbtuvės – tai septynios dienos itin intensyvaus darbo, laikantis konkretaus veiksmų plano ir darbotvarkės. Lundo architektūros mokykloje vedu visą semestrą trunkantį „Ekstremalios aplinkos ir ateities kraštovaizdžių“ magistrantūros projektavimo kursą – tai viena pagrindinių mūsų architektūros biuro kompetencijų. Bartletto architektūros mokykloje dėstau bakalauro studentams kursą, kuris visada trunka du semestrus, o tai labai ilgas laiko tarpas ir reiškia, kad jam turi būti taikomos kitokios mokymo metodikos. MAP (Architektūros galimybių vadovo) projektas trunka lygiai šešis mėnesius, skaičiuojant nuo pat pirmosios dienos ir baigiant data, kada jis atiduodamas spausdinti. Ekstremalios aplinkos kursas ir Architektūros institutas tam tikra prasme yra vienas kito dalis. Jo metu vykdomuose projektuose dalyvauja daugybė studentų ir praktikantų. Šie projektai tapo įdomia mokymosi dalimi ne tik studentams, bet ir man pačiam.

Septynių dienų trukmės dirbtuvės

Jeigu reikėtų sugalvoti pavadinimą šioms kūrybinėms dirbtuvėms, tai jis būtų „Edukacija kaip pozityvus griovimas“. Kodėl tai sakau? Dirbtuvės, kurias vedu studentams Danijos karališkoje menų akademijoje paprastai prasideda tuo, kad studentai turi subrandinti norimo statyti pastato idėją. Paprastai tuo metu jie jau būna apsilankę būsimoje statybvietėje ir pamėginę apsibrėžti programą. Bet dar nepradėję projektuoti. Esame sutarę, kad į dirbtuves metu jie ateina sukurti šiek tiek chaoso. Ką būtent turiu omenyje, sakydamas „chaosas“? Tai pasireiškia įvairiais būdais. Paprastai studentas kurdamas semestro projektą, dirba daugiau ar mažiau savarankiškai – taip pat ir Danijos Karališkoje menų akademijoje. Skiriamas laikas idėjoms aptarti, išdiskutuoti, apmąstyti, o tada – braižymui. Bet kartais tas idėjas būna ypač sunku perkelti ant popieriaus. Aš manau, kad iš tiesų reikėtų daryti visai atvirkščiai – aprūpinti studentus įvairiais įrankiais ir išsakyti pastabas apie jų projekto scenarijus ar metodikas. Taigi, mes susitelkiame tik į vieną projekto aspektą, visi susirenkame vienoje auditorijoje ir septynias dienas dirbame po 17 valandų per parą. Nors iš tiesų gal kiek mažiau – pirmoji diena skirta pristatymui, o paskutinė – kritikos išsakymui. Tad, iš tiesų studentai turi penkias dienas. Dirbame atvirkštine tvarka, panašiai kaip atvirkštinio konstravimo atvejais: pirmiausia apmąstoma problema, kaip ją galima išspręsti, o tada – tiesiog jos įgyvendinimas. Nekalbėsiu apie projektą, jeigu neturėsiu jo prieš akis. Nenoriu apie jį nieko girdėti, jeigu jis dar neįgavęs tam tikros formos. Tad idėja yra rankas naudoti kaip pagrindinį įrankį, kad susigyventum su savo projekto kūrimo metodika. Esu įsitikinęs, kad užduotys taip pat gali mokyti, ir labai tiesiogiai. Jeigu mąstote: „Noriu, kad šis fasadas judėtų, reaguodamas į saulės šviesą“, puiku, tačiau kitą kartą mums susitikus jau norėčiau matyti, kaip tai veikia. O jeigu kils kokių sunkumų, galėsime kartu pamėginti juos išspręsti. Dažnai aš nė nežinau, kaip įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą, bet dirbdami kartu su studentais atrandame reikiamas technologijas ar sprendimus. Kokias keturias ar penkias dienas auditorija tampa vieta, kurioje labai sunku būti. Tačiau pastebėjau, kad kai žmonės dirba vienas greta kito, jie vienas kitą moko, dalinasi žiniomis. Jie mato, ką daro kiti, dalijasi sprendimais ir padeda vieni kitiems. Įrankius, kurių patys nenaudoja, pasiūlo kitiems, o sprendimus, kuriuos vieni atmetė, žiūrėk, vėliau panaudoja kiti. Toks artumas ir sutelktumas neretai tampa puikia priemone projektavimo procesui paspartinti. Tam tikra prasme, turi nerodyti nepasitikėjimo ir studentų paprašyti laikytis šio nerašyto susitarimo: mes mėginsime ir artimiausias septynias dienas laikysimės būtent šių taisyklių. Visai nesvarbu, ar pradžioje tai tau labai nepatinka, o gal, priešingai, esi tuo sužavėtas, idėja yra pasitelkti kitą architektūros kūrimo ar projektavimo būdą, ir nesvarbu, ar vėliau jį panaudosi. Bent jau turėsi dar vieną kūrybos įrankį savo arsenale.

Kodėl tai įdomu? Manau, visa tai įgalina studentą patikėti, kad, nors ir ką jis arba ji įsivaizduotų, viską galima įgyvendinti. Iš pradžių jie visi sako: „Negalėsiu to įgyvendinti“, bet vos po penkių dienų tai įvyksta. Pavyzdžiui, viena iš studenčių projektavo greta ežero esančioje vietovėje. Ją labai sužavėjo kaip konstrukcijoms ir sienoms besugeriant drėgmę formuojasi kristalų struktūros. Jai rūpėjo sužinoti, kas atsitiktų, jeigu tos kristalų struktūros išaugtų labai didelės ir visiškai užvaldytų erdvę. Parodžiau jai, kaip auginami įvairūs kristalai. Tada ji ėmė žaisti su skirtingais jų dydžiais, ir galimybėmis, kaip gali būti kuriamos erdvės. Ji nufilmavo, kaip auga kristalai, kokios erdvinės savybės gali susikurti. Kai ji baigė projektą, jis netikėtai man priminė tikrus kristalų urvus Meksikoje. Tada mes netikėtai supratome, kad tai, ką ji manė esant būdu išmėginti galimybes, gamta jau daro tūkstančius, o gal net milijonus metų. Mano galva, architektūrinė kalba, sukurta beauginant kažką erdvėje ne visai pagal mūsų erdvės kūrimo tradiciją, gali būti išskirtinai originali.

Turiu pasakyti, kad visus tuos metus dėstydamas Danijos Karališkoje menų akademijoje, suformavau savotišką tradiciją, kad atėję į šias kūrybines dirbtuves, studentai supranta, kur pateko, kad kurį laiką jiems neteks miegoti. Nors iš pradžių buvo sunku – studentai labai nusimindavo, susierzindavo ir netgi mėgindavo skųsti mane dekanui. Na, kartais taip nutinka. Manau, taip yra dėl nusistovėjusių švietimo metodų, tradicijų, formuojančių jų supratimą apie tai, koks turėtų būti mokslas ar projektas. Tačiau dažniausiai mums sekasi puikiai ir mes kartu mokomės. Būna, kad nė aš nežinau, kaip išspręsti jų sugalvotą idėją ar realizuoti viziją. Leidžiamės į šią kelionę kartu. Tada imu skambinti visiems pažįstamiems mokslininkams ar mechanikams ir klausinėti: „Labas, vienas mano studentas sugalvojo tokį beprotišką dalyką! Kaip mums jį įgyvendinti?“ Pasitaiko, kad kartais taip ir neatrandame sprendimo, kaip tai realizuoti, ir tai nėra problema. Galų gale, man nėra taip jau svarbu, ar tai bus įgyvendinama, ar ne. Svarbiausia yra visiškas atsidavimas sumanymui ir noras jį realizuoti. Bet būna ir taip, kad studentai pasiūlo dalykų, kurie iš pradžių man atrodo neįmanomi, bet vėliau jie mane nustebina, imdami ir įgyvendindami juos.

Ekstremalios aplinkos ir ateities kraštovaizdžiai

Ekstremalios aplinkos tema man yra nepaprastai svarbi. Iš karto turiu pasakyti, kad ekstremali aplinka niekaip nesusijusi su nelaimingų atsitikimų scenarijais. Ekstremalios aplinkos kursas, kurį Lundo universitete dėstau ketvirto ir penkto kurso magistrantūros studentams, dar vadinasi „mokymasis per tyrimą ir hipotezių kūrimą“. 

Pirmiausia noriu pažymėti, kuo įdomios ekstremalios aplinkos. Jeigu neketini visą laiką gyventi vilkėdamas astronauto kostiumą, vienaip ar kitaip susidursi su mūsų aplinkos problemomis. Kai kurios iš jų tikrai ekstremalios. Jos nebūtinai susijusios su orais. Žinome, kas nutinka per žemės drebėjimą, pavyzdžiui, Haityje. Vis dažniau pasitaiko situacijų, kai žmonės yra priversti gyventi negyvenamoje erdvėje ir iš naujo perkurti savo aplinką.

Kai kurios stichinės nelaimės, o kartu ir su jomis susijusios situacijos, nuolat kartojasi. Pavyzdžiui, Luizianos valstijoje, JAV, ir toliau gyvena žmonės, nors žino, kad bent du ar tris kartus bet kuriuo metų laiku gali kilti uraganas. Jų gebėjimas greitai atsitiesti po nelaimės neįtikėtinas. Tačiau aš nesuprantu, kaip kai kurie architektai sugeba kiekvieną kartą atlikti vis tuos pačius veiksmus ir nuolat statyti tuo pačiu būdu. Mes nekeičiame, pavyzdžiui, nuolat potvynio užliejamų infrastuktūrų. Susiduriame su neįtikėtinomis naujomis realybėmis ir nebūtinai dėl to, kad keičiasi klimatas. Paprasčiausiai mūsų tiek daug, kad vėl pataikome į savo pačių pėdsakus ir už jų užkliuvę suklumpame. Štai Islandijoje išsiveržia ugnikalnis ir transporto sistema visiškai paralyžiuojama vien todėl, kad stichija paveikia vieną stambiausių susisiekimo kelių. Tada visi staiga suvokia, kaip esame priklausomi nuo tokio trapaus dalyko kaip lėktuvas. Tai paveikia net verslą ir akcijų biržas.

Dar egzistuoja griūties scenarijai, nes kartais statome per greitai arba ant nestabilių pamatų. Teko būti Tokijuje per žemės drebėjimą. Tada gyvenau sename name, pastatytame kokiame šeštajame dešimtmetyje. Namas visas medinis, net mačiau kaip jis juda pirmyn atgal, judėjo visas medinis jo karkasas. Jeigu kuris nors jo elementas būtų neatlaikęs, tą dalį būtų buvę įmanoma pašalinti ir įdėti naują, įstumti ir sutvirtinti, nes taip veikia tradicinė japoniška medinė konstrukcija.  Bet štai, išeini laukan ir pamatai, kaip trupa šiuolaikiniai betono ir stiklo fasadai, kuriuos belieka tiesiog nugriauti. Tada mąstai: „Kas gi čia įvyko? Ar mes ką nors pražiūrėjome procese? Gal tiesiog pamiršome, kad kai kurios konstrukcijos pasižymi kur kas didesniu atsparumu tam tikroms ekstremalioms sąlygoms?“

Malagoje (Ispanijos pietuose) ir tam tikrose Italijos vietose tūkstančiai kvadratinių kilometrų dirbamos žemės yra padengta plastiku, tokiu būdu ją pritaikant pomidorų auginimui. Argi ne absurdiška? Kodėl? Argi negalėtų būti kaip nors kitaip? Jeigu, norint išauginti pomidorų, žemė turi būti padengta plastiku, tai gal galima ją ir kuo nors kitu padengti, ar auginti kokią nors kitą kultūrą? Man tai jau ekstremalus scenarijus, dirbtinė ekstremali aplinka, kurioje norėčiau pamatyti ir kitų alternatyvų, kaip auginti daržoves. Mes taip pat išgauname daugybę išteklių. Mums reikalinga energija, bet vėliau nebežinome, ką daryti su jos gamybos atliekomis. Onkalo vietovė Suomijoje – milžiniška branduolinių atliekų saugykla. Ką reiškia šios erdvės? Ką reiškia tokia ekstremali aplinka? Kas slypi net už paprasčiausio sąvartyno? Turime siurbti naftą, na, ir siurbiame ją, kiek tik leidžia jėgos. Visas procesas primena plūduriuojantį miestą, siurbiantį visą planetą į save, o kai kas nors nepasiseka... žinome, kas tada atsitinka.

Visa tai iš tiesų mane domina, nes tai yra „mano daržas“, mano tikrovė. Lunde kiekvienas žmogus kažką projektuoja savo kieme – kur puiki dirbamoji žemė, nuostabus Švedijos kraštovaizdis. Negaliu įsivaizduoti, kaip įmanoma būti studentu šiame pasaulyje ir nebūti pasaulio dalimi, negalvoti apie jį kaip apie savo kiemą. Būtent toks yra šio magistrams dėstomo kurso tikslas.

Pateiksiu šio kurso studentų darbų pavyzdžių. Štai vienas gilinasi į Černobilį ir radiaciją. Kitas dirba prie Nevos ežero, itin užteršto, kuriame smarkiai trūksta deguonies, projekto. Dar vienas tyrinėja kopas ir nuolat judančius kraštovaizdžius, siekia išsiaiškinti, kaip statyti iš smėlio. Dar vieno studento darbas susijęs su kintančia studentų populiacija. Mat net 40 % visų Lundo gyventojų sudaro studentai, taigi didelė jų dalis kasmet išvyksta, ir atvyksta nauji žmonės. Štai jums ir ekstremalus scenarijus – kaip pasipildo ir pasikeičia socialinis kontekstas.

Pirmiausia, pačioje kurso pradžioje, studentai atlieka tyrimą. Įdomu nukreipti studentus iš pradžių atlikti tyrimą, užuot leidus jiems iš karto pradėti projektuoti. Tyrimo metu jiems kyla naujų klausimų, o projektiniai sprendimai yra pagrįsti tyrimo metu surinkta informacija ir atradimais. Jie surenka tam tikrą faktinę informaciją, o tada, ja remdamiesi, priima sprendimus.

Pavyzdžiui, minėtas studentas, kuris tyrinėja Černobilį. Pirmiausia jis išsiaiškino, kurioje pasaulio vietoje tas Černobilis yra, plane pasižymėjo, kur yra įvairūs aplinkiniai kaimai, atstumus tarp jų ir radiacinio užterštumo procentą. Jis sužinojo, kad kai kurie žmonės grįžta į tas vietas. Černobilyje kai kurie įrenginiai vis dar veikia ir ten kasdien dirba apie 3000 mokslininkų. Tai pirmoji radioaktyvi katastrofa žmonijos istorijoje, leidžianti pamatyti tokios nelaimės padarinius. Studentas taip pat išnagrinėjo branduolinių jėgainių situaciją pasaulyje – jų kiekį ir pasiskirstymą, atomo branduolio dalijimosi procesą, jo pavojus ir naudą. Jis ėmė gilintis į radiacijos poveikį žmogaus organizmui. Juk labiausiai Černobilyje užterštas ne oras, bet apšvitintas dirvožemis. Galima kvėpuoti normaliai, bet cezis išlieka dirvožemyje ir tai didžiulė problema. O žmonės į Černobilį grįžta, todėl ir jo projektas pamažu ėmė virsti tikrove. Jie sodina bulves toje apšvitintoje žemėje... ir tik todėl, kad tie žmonės tiesiog norėjo grįžti į savo gimtąsias vietas. Be to, Černobilyje plėtojasi turizmas. Štai jums ir architektūrinis klausimas: vietiniams nėra sąlygų saugiai užsiauginti bulvių, keliautojams ar turistams nėra ceziu neužterštos žemės, kur jie galėtų saugiai apsigyventi. Ten dirbantys mokslininkai yra priversti keliauti 500 kilometrų kiekvieną kartą, kai pakyla radiacijos lygis, nes ten nėra saugių gyvenimo sąlygų ir infrastruktūros. Taigi, studentas ėmė plėtoti projektą – nuo žemės pakeltą landšaftą: virš senojo lygio pakeliamas naujas neužterštos žemės sluoksnis taip, kad mokslininkai po juo gali toliau vykdyti savo tyrimus, o jame žmonės augina bulves. Bet būtent atlikus tyrimą, šiam studentui pradėjo aiškėti projekto apimtys ir tai tikriausiai svarbiausias dalykas. Tyrimo metu kyla daugybė klausimų. Šią metodiką mes ir naudojame MAP’e. Išsirenkame tam tikrus klausimus ir imame galvoti jiems atsakymus: „Ar tai daryti bus įdomu?“, „Ar galime tam pasiūlyti architektūrinį sprendimą?“ – tokiu būdu taikydami alternatyvią ir kritinę nagrinėjamos problemos prieigą.

Bartletto architektūros mokykla

Bartletto architektūros mokykla – tai nuostabi, ilgametes tradicijas puoselėjanti mokslo įstaiga. Tam tikra prasme, mokymasis joje neturi ribų, siūloma daugybė skirtingų dalykų kursų. Kai kurie iš jų itin pragmatiški, jų tikslas – išmokyti priimti konkrečius sprendimus ir sprendinius. Kiti susiję tik su virtualia produkcija ir filmais. Kiti – su momentiniais efektais. Šioje mokykloje studentams atsiveria platus įvairiausių galimybių spektras, kaip reaguoti į supančią tikrovę, visiškai neribojant savęs ir klausiant – „ar tai tikrai tai, ką noriu daryti?“ Jei taip, tada įrodyk, išmėgink, išplėtok. Bartletto architektūros mokyklos bakalauro pakopos studentai orientuojasi daugiausia į darbą konkrečioje vietoje. Tokia šios mokyklos tradicija. Pavyzdžiui, mes su mano kurso studentais vykome į Veneciją tyrinėti potvynių. Anksčiau Veneciją apsemdavo tik du ar tris kartus per metus, bet dabar potvynis neatslūgsta ištisus du mėnesius – lapkritį ir gruodį. Paprastai potvynio vanduo pasiekia vadinamąją acqua alta ribą – kai jūros lygis pakyla beveik du metrus. Norėjome suprasti, kas tai yra. Ne tik iš nuotraukų, bet iš tiesų ten nuvykę išsiaiškinti, kas vyksta, kai tavo gatvė paprasčiausiai dingsta ir nebematyti skirtumo tarp gatvės ir vandenyno. Dalyvavome keliuose tyrimuose kartu su profesionaliais specialistais, siekdami išsiaiškinti Venecijos gatvių topografiją ir topologiją, kaip kai kurios gatvės yra išsaugomos, o kitas – tiesiog apsemia potvynis.

Mums buvo nepaprastai įdomu, architektūriškai mąstant, išsiaiškinti, su kokia tikrove susiduria Venecijos gyventojai. Tai tikrovė, kurioje realiai projektuoji. Tai tikrovė, padedanti kitaip suvokti pasaulį. Po šio tyrimo studentų sukurti projektai, žinoma, buvo daug radikalesni. Jie mėgino apgyvendinti apleistas naftos gavybos platformas, perdirbti užterštą vandenį, sukurti dirbtinius krioklius, kurie taptų kraštovaizdžio dalimi. Tačiau svarbiausia buvo metodika – patirtį susieti su erdve.

Architektūros studija

Dar viena vieta, kur, manau, daug mokomės, taip pat mokome kitus, yra mūsų studija. Vadinu tai „mokymusi statant ir eksperimentuojant“ ir tai neretai yra visų drauge išgyvenama patirtis. Stažuotojai, kiti architektai – visi verdame viename katile. Tiesiog keliaujame kartu ir žiūrime, kur mus tai nuves.

Papasakosiu apie vieną išskirtinių idėjų – „Pynimo projektą“. Tai viena iš tų, taip vadinamų, „o kas, jeigu“ istorijų. Daugelis tokių istorijų mūsų studijoje prasidėjo nuo tyrimų, taip ir nedavusių pageidaujamų rezultatų... Nors ne veltui tuos kalnus vertėme – juk kartu ir šio bei to išmokome. Kiti pasibaigė sėkmingiau. O šis projektas prasidėjo, kai aš susižavėjau sena pynimo iš vytelių tradicija ir negalėjau atsistebėti, kokia standžia ir tvirta konstrukcija pasižymi pinti krepšiai. Paprastai jie pinami kokiam nors konkrečiam tikslui ar funkcijai – nešioti vaisiams ar akmenims, gaudyti žuvį ir pan. Mane labiausiai sužavėjo standumas, sukuriamas geometrijos ir medžiagos. Pintiems daiktams pagaminti nenaudojami jokie klijai, varžtai ir ši konstrukcija stabili tik dėl trinties. O ji gali būti labai standi ir tvirta. Kartą susidūriau su vienu japonų pynėjų darbu, kuris buvo gerokai nutolęs nuo įprastos krepšio funkcijos. Man tučtuojau kilo klausimas: o ką, jeigu panaudotume šį būdą naujos konstrukcijos kūrimui? Priėmiau iššūkį – o ką, jeigu konstrukciją tiesiog nupintume? O jeigu panaudotume ją gyvenamosioms erdvėms kurti? Ar tai įmanoma?

Egzistuoja šimtai skirtingų pynimo raštų, ir mes pradėjome tyrinėti tuos, kuriuos būtų galima panaudoti architektūrinių erdvių formavimui. Uždavėme klausimą: kas atsitiktų, tokiai konstrukcijai suteikus pamatą? Kas atsitiktų, jeigu ją sumontuotume po žeme? Mąstėme, kaip parengti architektūrinius sprendinius, ir išsiaiškinome, kad kuo labiau išlenki pintą konstrukciją, tuo tvirtesnė ji tampa. Kuo daugiau kampų – tuo ji standesnė. Ėmėme bandyti skirtingas medžiagas. Pavyzdžiui - laminuotą medį ir plastiką. Pradėjome bandymus, bet patyrėme visišką nesėkmę, nes tiriamų medžiagų savybės nepasižymėjo lankstumu. Net ir po šešių mėnesių atkaklaus darbo, pastangų sukurti maketą, jis nepavyko. Vis dėlto iš viso to šis bei tas išėjo. Mes pagaliau supratome, kaip veikia pynimas. Atradome būdą, kaip sukurti reikiamo tankio konstrukciją, nes jau galėjome kontroliuoti medžiagos, iš kurios planavome pinti, storį ir plotį. Tai panaudojome kaip orientyrą kitiems maketams. Parengėme nedidelio paviljono architektūrinį pasiūlymą, tikėdamiesi, kad sugebėsime jį realizuoti.

Šiaurės šalių ir Kinijos kultūrinių mainų parodos „Notch“ organizatoriai pastebėjo pintą konstrukciją mūsų interneto svetainėje, susisiekė su mumis ir paprašė: „Labas, Davidai, ar gali ir mums tokį sukurti? Kitą mėnesį?“ O aš atsakiau: „Aišku!“ Ir štai mes vėl visi kartu mokomės. Pasakiau: „Puiku, dabar mes kursime scenarijų, panašiai, kaip aš tai darau su studentais.“ Dabar turėsime gyventi pagal mano taisykles ir šią problemą išspręsti. Tai padaryti į Kiniją išsiunčiau stažuotojų grupę, ir jie puikiai atliko savo darbą. Pekine pasirinktas bambukas kaip statybinė medžiaga nekėlė jokių abejonių, nes jo ten apstu, jis yra pigus, prieinamas ir, žinoma, pasižymi atitinkamomis savybėmis. Tai buvo mokymosi patirtis, nes mes turėjome viską išbandyti ir pastatyti. Galiausiai, sugebėjome tai padaryti. Vis dar negaliu patikėti, bet mūsų statinys stovi priešais Kengo Kuma parodų rūmų pastatą. Manau, tai puiki istorija ne tik todėl, kad jis buvo pastatytas, bet ir todėl, kad atsidūrėme tokioje situacijoje, kai turėjome kažką daryti, todėl, kad pasakėme „taip“. Jeigu nebūčiau buvęs toks naivus, tikriausiai būčiau pasakęs: „Na, ką jūs, mes to nedarysime.“ Ir mes nė nebūtume pabandę.

MAP - Architektūros galimybių vadovas

Štai priėjome prie Architektūros galimybių vadovo, angliškai – MAP, Manual of Architectural Possibilities, iš kurio kilo dauguma tyrimais paremtų metodikų, apie kurias šiandien kalbėjau. Sukūriau MAP’ą, nes norėjau pristatyti pasauliui visas tas beprotiškas idėjas, kurias sugeneravome ir įgyvendinome mūsų studijoje. Nenorėjau kurti dar vieno internetinio puslapio, kuris būtų tiesiog pasimetęs tarp daugybės kitų. Norėjau kažko tokio, kas mus ribotų, tam tikra prasme suvaržytų. MAP’o pagrindinė mintis – per idėjas išprovokuoti diskusijas, tas „O kas, jeigu..“ situacijas ir sudaryti galimybes žaidimui, bandymams. MAP’o tikslas nebuvo pateikti atsakymus, sprendimus ar suburti kokį nors naują judėjimą, bet tiesiog paskatinti diskusiją ir dialogą. Mano MAP’o suvokimas buvo gana konkretus – tyrimas prieš pradedant projektuoti, bendradarbiavimas su mokslininkais ir specialistais prieš pradedant kurti bet kurią erdvę. MAP’o vykdymui turime nustatę griežtas taisykles. Trys mėnesiai vien tyrinėjimų, per kuriuos niekam neleidžiama braižyti. Kai jau subręsta tam tikra dalis klausimų, susirenkame ir aptariame, kas atrodo aktualu. Mes iškeliame klausimus, nusprendžiame, kuriuos iš jų būtų įdomu išsiaiškinti, pamėginti išspręsti taikant architektūros kalbą ir pradedame projektus. Kai kurie iš jų yra humoristiniai, kai kurie – kritiški, kiti – pragmatiški. Bet idėja tokia: pamėginti reaguoti į klausimus, kilusius tyrimo metu. MAP – tai sulankstomas A1 formato popierinis žemėlapis. Vienoje jo pusėje aprašytas tyrimas, o kitoje pateikiami projektai. Dėstau kartu su Peteriu Cooku ir man labai pasisekė, kad jis parašo įvadą kiekvienam leidinio numeriui.

Pavyzdžiui, MAP 001, pavadintame „Antarktika“, mes apibūdinome Antarktikos geografiją, topografiją, pamatines uolienas ir atskiras šio žemyno dalis. Mes sužinojome, kaip skyla ledkalniai, išmokome specifinį žodyną apie ledkalnius, netgi sužinojome apie skirtingas snaigių rūšis ir kaip jos susiformuoja, šio kontinento klimato sąlygas, florą ir fauną, jų gyvybinius ciklus iki pat vadinamųjų ekstremofilų – organizmų, kurių išgyvenimo sugebėjimai daugybės laipsnių minusinėje temperatūroje stebina.  Sužinojome, kokia buvo pirmoji ir kokia naujausia konstrukcija, pastatyta šiame kontinente. Įsigilinome netgi į Antarktidos politinę padėtį, kuri yra labai specifinė. Visi reiškia pretenzijas į šį žemyną, tačiau jis nepriklauso niekam. O kaipgi statyba? Kaip čia statyti pastatus? Ar galima statyti iš sniego? Kokios medžiagos jau buvo panaudotos? Plane pažymėjome kiekvieną čia esančią stotį. Tada įgyvendinome keletą projektų, pritaikytų šiai tikrovei ir atsakančių į klausimus, kuriuos išsikėlėme.

Antrojo numerio MAP 002 tema buvo „Karantinas“. Ką karantinas turi bendro su architektūra? Pradėję tyrinėti, supratome, kad jis neįtikėtinai susijęs su architektūra. Pasaulyje visada buvo ir bus erdvės, skirtos sulaikymui. Jos susijusios su virusų, užsikrėtusių asmenų ar gyvūnų sulaikymu ir kontrole. Ir tai yra erdvinės konstrukcijos. Mes įgyvendinome keletą projektų, susijusių su šia tema, kritiškai ją analizuojančių.

Baigdamas noriu pasakyti, jog manau, kad mokymosi ar mokymo patirtimi yra persmelkta viskas, ką mes darome, ypač tai, ką darau aš. Ar dirbčiau studijoje, ar mokymo įstaigoje, aš ne tik mokau kitus, bet ir pats mokausi. Manau, kuo daugiau sau užduodi klausimų apie mūsų aplinką, kuo daugiau kvestionuoji viską, kas tave supa, tuo drąsiau ir įdomiau sąveikauji su tikrove. Nes nieko nėra liūdniau nei tiesiog priimti dalykus tokius, kokie jie yra, ir nekelti jokių klausimų. Labai jums dėkoju už dėmesį.