SHOW OFF*: REGINIO ARCHITEKTŪRA
*en. 1)maivymasis, manieringumas; 2)pamaiva

Klaidžiojant M. Žilinsko dailės galerijos Kaune koridoriais ir klausantis tik savo paties žingsnių aido kyla natūralus klausimas –  kodėl čia nėra lankytojų, kas juos išbaidė – ar  narciziška ir postmoderniai išdidi erdvė, ar girgždančios, 89-uosius menančios grindys (išskirtinio pastato architektai – E. Miliūnas, E. Kisielius, S. Juškys), ar eksponatų, kurie visur, regis, tokie patys, nykuma. Tuo tarpu Vilniaus Arkikatedros požemiuose – pasitinka kitas šokiruojantis kraštutinumas. Iš čia esančių vitrinų (savo dizainu menančių tuos pačius laikus kaip ir M. Žilinsko galerijos grindys) eksponatai buvo išimti dar 2004 metais, tačiau tuščiuose stiklo gaubtuose likęs nusistovėjęs dulkių sluoksnis leidžia atpažinti ir įsivaizduoti, kas ir kur tuomet buvo padėta. Ši ekspozicinė erdvė, nors ir be eksponatų, yra antroje vietoje pagal moksleivių lankomiausių maršrutų rodiklius Vilniuje.  Peršasi išvada, kad iš tiesų į ekspozicines erdves mus traukia ne eksponatai, o jų paslaptis, žadinanti vaizduotę, arba pačios erdvės, suteikiančios nekasdienę patirtį.

Šis leidinys apibendrina Architektūros [pokalbių] fonde 2010 m. vasario - kovo mėn. vykusį paskaitų ciklą „Show Off: reginio architektūra“ ir jo kontekstą. Ciklas nagrinėjo pamaiviškąją architektūros pusę. Juk šiuolaikinėje, medijų prisotintoje visuomenėje vis sunkiau apibrėžti, kur prasideda ir kur baigiasi jos ribos, koks ir kokia linkme nukreiptas esminis jos poveikis.  Ciklas užaštrino architektūros reprezentatyvumo ir reprezentacinių erdvių architektūros klausimą. Temą  įkvėpė dinamiška situacija, žyminti išskirtines ekspozicijų architektūros ir architektūros eksponavimo Lietuvoje tendencijas: nuo 2005-ųjų Lietuvoje nebėra architektūros muziejaus, Vilniaus Europos kultūros sostinės‘2009 ir valstybingumo tūkstantmečio proga duris atvėrė (o ar tikrai?) Valdovų rūmai, didžiausia šalies reprezentacijai skirta butaforija šiame tūkstantmetyje pastatyta Vakarų Europoje, tais pačiais metais atidarytas ir ko gero vienas stipriausių Nepriklausomybės dvidešimtmetyje sukurtų architektūros kūrinių – Nacionalinė dailės galerija, kurios rekonstrukcija paženklino radikalią ir kartu sėkmingą transformaciją buvusiame Revoliucijos muziejuje - raudoną pakeitė balta, pati savimi besigrožinti erdvė. Lietuva dar niekada nedalyvavo Venecijos architektūros bienalėje, o į pasaulinius EXPO vežami krepšinio kamuoliai, gintarai ir cepelinai žiniasklaidoje atspindimi taip, kad iš nuotraukų nebūtų atpažįstamas juos supantis fonas. Formos ir turinio klausimai šiuose pavyzdžiuose nuolat persipina papildydami, o kartais paneigdami vieni kitus, kas paskatino temą panagrinėti plačiau penkių paskaitų cikle. Ciklą papildė interviu, Architektūros (aktualijų) fondo rengti pranešimai ir inspiruotos diskusijos.

Ekspozicijų architektūros ir architektūros kaip eksponato tema ciklo metu pasirodė nepaprastai daugiasluoksnė ir aktuali. Muziejus nagrinėtas kaip įspūdingas kūrybos ir rinkodaros rezultatas, kaip simbolis, kaip kultūrinės svarbos objektas, kaip architektūros inovacijų ekspozicija.  Paskaitose buvo klausiama, koks yra architektūros santykis su muziejumi kaip institucija, kaip kultūros akumuliatoriumi bei transliuotoju? Kaip architektūra pasitarnauja naujoms meno kuravimo ir archyvavimo formoms ir ką iš to gauna parodų lankytojai? Kaip architektūra veikia santykį tarp menininko, kūrinio ir žiūrovo? Kokios šiandieninės ekspozicijų architektūrinio projektavimo strategijos?

Šia pirmąja Architektūros fondo paskaitų dokumentacija startuoja nauja leidybinė platforma. Čia keturis kartus per metus rasite architektūros fondo paskaitų dokumentaciją kartu su iliustracijomis, o jų temas toliau nagrinės naujos esė, interviu bei diskusijų tekstai. Tačiau ši platforma neapsiriboja vien architektūros fondo veiklos dokumentacija ir jos “išvertimu” į šią tekstinę medžiagą - tai taip pat nuolat besikeičiantis redakcinio darbo eksperimentas, ieškosiantis vis naujų formatų keistis žiniomis, tyrinėti, rasti bendraminčių bei tikrinti ribas bei galimybes architektūros, urbanistikos bei dizaino tyrimams.

Šiame numeryje pristatomos 2011 01 06 – 02 03 vykusių paskaitų tekstų santraukos, papildytos po jų kilusiomis diskusijomis, klausimais ir atsakymais, pranešėjų rekomenduotų knygų apžvalgomis ir spaudoje pasirodžiusiais interviu. “Reginio architektūros”  paskaitų diskursas išplėstas konteksto apibendrinimais. Globalų kontekstą apibrėžė architektūros istorikė Suzanne Mulder, straipsnyje „Ekspozicija kaip totalinė instaliacija“ nagrinėjanti ekspozicijų architektūrą kaip totalinio poveikio visumą. Vietinius kontekstus nagrinėjo jų dalyviai, apie tuo pačiu metu vykusius, su pokalbių ciklu susijusius veiksmus ir reiškinius, išplečiančius tyrimo lauką : Audriaus Novicko esė „Ieškant reginio architektūros Vilniaus muziejuose“ apie ciklo metu vykusias ekskursijas po Vilniaus muziejus, Martyno Mankaus „Venecijos bienalė, reikšmingiausias pasaulio architektūrinis festivalis “ ir Audrio Karaliaus „Architektūros muziejus. Bendras reikalas ar kišeninės industrijos parkas?“ – apie ciklo metu inicijuotas diskusijas šiomis itin aktualiomis temomis. Taip sutapo, kad tuo pačiu metu kaip ir paskaitų ciklas vyko vienas didžiausių ir ne mažiau reikšmingų – Modernaus meno centro architektūros konkursas, apie kurį apibendrinimą parašė Audrius Ambrasas. Parodų architektūros Lietuvoje reiškinį apibendrina leidinyje perpublikuojamas Astos Visminaitės ir Julijos Reklaitės straipsnis „Paroda architektūroje. Lietuvos atvejis“.

Įspūdžių, pasiūlymų bei komentarų nekantriai lauksime adresu: leidiniai@archfondas.lt