Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kuri apsieina be architektūros muziejaus. Tiesa, 1968 – 2006 jo būta, tačiau itin retai keičiama ekspozicija nešildomoje šv. Mykolo bažnyčioje labiau priminė stalininį karantiną, kuriame pasmerktieji maketai ir planšetai apatiškai laukė paskutiniosios nei nacionalinės architektūros vertybes spinduliuojantį švyturį.

Mūsų kaimynai estai puikų Architektūros muziejų įkūrė prieš pat valstybės atkūrimą 1991-aisiais. Nedaug atsiliko ir latviai (1994). Didelį dėmesį architektūrai skiriantys suomiai, Architektūros muziejų atvėrė dar 1956-aisiais, o švedai – 1962-aisiais. Lenkai, skirtingai, nuo šiauriečių, Architektūros muziejų įkurdino ne sostinėje, o Vroclave (1965). Panašiai pasielgė ir vokiečiai, 1977-aisiais atvėrę pasauliui itin aktyvų Architektūros muziejų Frankfurte prie Maino. Net rusai pačiame Maskvos centre turi įžūliai solidų MUAR, kuris, beje, yra ir vienas seniausių (1934) architektūrai skirtų muziejų pasaulyje. Kodėl mes kitokie...? Kodėl Lietuva renkasi egzotišką Albanijos ir Baltarusijos architektūrinį žiūros tašką ir nacionalinę architektūrą įrėmina sodietiško urbanizmo ekspozicija Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse?

Mūsų viešoji erdvė isteriškai virpa nuo kaltinimų kultūros paveldo naikintojams, paežerių interventams ir didmiesčių dangoraižytojams. Nemažiau burnojama ir dėl paranoiško  reglamentavimo, neprognozuojamų „kvadinių talibų“ bei kitų projektgraužių armijos, pasiruošusios negyvai užtąsyti kiekvieną, bent kiek originalumu kvepiantį projektą. Lietuvos architektūrinė erdvė jau dvidešimt metų drąskoma pilietinio džihado, kurioje kiekviena „religinė mažuma“ kovoja prieš visus. Radikalaus susipriešinimo sąlygomis architektai, statybininkai, vystytojai, paveldininkai ir gamtosaugininkai bei visuomenė – vieni kitais nepasitiki, negerbia ir siekia jei ne sunaikinti, tai bent jau sumenkinti. Toks erdvinės plėtros apystovų nestabilumas ir neracionalumas pasireiškia tautos dvasinių ir medžiaginių jėgų švaistymu neesminiams dalykams. Panašu, kad energijos nesantaikai eikvojama ženkliai daugiau, nei kūrybai.

Menką „architektūrinį raštingumą“ demonstruoja ir vyriausybė, skelbianti, kad Lietuva ryt-poryt taps inovatyvios ekonomikos šalimi ir neskirianti nė lito inovatyviai architektūrai remti, ją dokumentuoti ar inovatyvumui architektūroje didinti. Architektūrinio mentaliteto įtaka erdviniam krašto pavidalui yra tokia didelė, kad jį „užmiršus“, daugelis milijoninių investicijų tiesiog pateks „ne į tą gerklę“ ir niekad nesukurs darnios, visais atžvilgiais kokybiškos, aplinkos.

Gal būtent Architektūros muziejus ir galėtų tapti savotiška neutraliąja zona, kurioje prasidėtų nacijos susitarimas dėl architektūros sampratos pačia plačiausia prasme. Kur visi, o pirmiausia visuomenė, turėtų galimybę susipažinti su architektūra ir aptikti tokius jos pavidalus, kurie atitiktų ilgalaikius lūkesčius. Gal būtent tautai ir trūksta tos vienijančios architektūrinės idėjos, savotiško Bendro Reikalo, kuris telktų, o ne skaldytų „statant Lietuvą“.

Savotišku Bendru Reikalu, žinoma, pirmiausiai galėtų tapti ir pats Nacionalinis architektūros muziejus, kuriamas talkos ir visuotinio sutarimo būdu. Čia itin svarbi plati diskusija ne tik architektų cecho viduje, bet ir kultūriniuose, suinteresuotos visuomenės ir, žinoma, valdžios sluoksniuose. Tuo tarpu po emocingos ir įvairių lūkesčių dėl Architektūros muziejaus sukėlusios diskusijos ŠMC skaitykloje, įsivyravo keista pusmečio tyla, kurios neleista sudrumsti jokioms nesankcionuotoms iniciatyvoms. Netgi vieša deklaracija dėl Architektūros muziejaus kelis mėnesius dėl nežinomų priežaščių nesulaukia leidimo publikuoti, o grupė iniciatorių tuo tarpu, absoliučioje tyloje išsirūpina solidų Kultūros ministerijos finansavimą „pirmiesiems žingsniams“...
Kiekviena tyla turi prasmę. Nors paprastai tyloje telpa daugiau klausimų, negu atsakymų.

2011.08.03.