ALF 06
Detail of the poster for lecture series "Education". Poster by Vytautas Volbekas, idea by Ignas Uogintas
ALF 06
Paskaitų ciklo "Edukacija" plakato fragmentas. Plakato autorius Vytautas Volbekas, plakato idėja Igno Uoginto
ALF 06
Ignas Uogintas / On the Importance of Research and Creative Pursuit in Architecture Studies

Aistė Ambrazevičiūtė,
Imaginary Folklore - Recreating the Landscape, Fine Arts Academy Vienna, tutors: Kathrin Aste, Michael Hansmeyer, Wolfgang Tschapeller, 2016.
„The project’s design is based on the complex wood anatomy and material investigation, combining various scales and parts of wood, which enabled to discover new unseen forms out of wood. The aim of the project - to rediscover wooden architecture and its design parameters.“



I am interested in architectural research, creative experiments, pursuit for ideas and consistent project development. In the studies of architecture, as well as its practice, these are the fundamental parts at the core of any good project. Schools of architecture enjoy an exceptional opportunity to engage intellectual thinking, gather together experts in different fields and explore relevant problems, extensively and elaborately go deep into the essence of issues, offer innovative ways for their solution. Critical thinking and spatial analysis not only provide for a solid background for a good study project, but also encourage the community of architects and other professionals to focus on the existing and newly evolving problems, their causes and outcome, as well as potential ways of solution.

Why more research and explorations in architectural studies should be encouraged? First of all, I think, a research in architecture helps to tackle two fundamental questions: (i) scanning architectural space and identifying the emerging problems, still invisible in architectural practice (it contributes to figuring out the potential challenges and threats in the long-term perspective, forming sustainable and coherent principles for the planned modelling of architecture development) and (ii) search for new research methods by experimentation, new architectural principles, innovative technologies and finding ways of their application in architecture practice. 

I present this text as a dialogue with different experts in architecture – teachers, school leaders, who share their insights about research and pursuit for ideas in their architectural and educational practices. At the Royal Danish Academy of Fine Arts, Schools of Architecture, Design and Conservation, the Strelka Institute for Media, Architecture and Design in Moscow, and FUTURE+ Aformal Academy of Urbanism, Landscape and Public Art in Shenzhen, China, the interdisciplinary approach, innovations, research and experimentation are inseparable parts of education, in order to educate specialists capable of solving problems or exploring contexts of work and research fields, which today still do not exist, capable of looking for solutions for the most urgent challenges of the day. Therefore, in the text, the representatives of these three educational institutions share their opinions, insights and thoughts on research in educational process.

One of my interlocutors Jason Hilgefort (urbanist, head of the FUTURE+ Aformal Academy for Urbanism, Landscape and Public Art in Shenzhen) notices that correctly formulated question or emphasized key problem often may be even more important than methodical, consecutively performed project and are of more value not only to a student, but also the audience at large. The FUTURE+ Academy under his guidance does not follow the established canons, but rather attempts to foster future leaders by expanding the field of architectural thinking without restricting themselves by the existing specific design and research methodologies.

When asked about creativity in studies, Jason Hilgefort answers: “In many ways what we focus on is creating leaders. We do not believe ‘we know how to do it’ attitude. We encourage our students to try new ways, make mistakes and then we all discuss it together. And this is another key aspect, they are encouraged to debate with each other and the professionals. We think it is good to play and laugh, and experiment. School is a place to try new things, but not a place to be taught a particular methodology.

For us, the studies of spatial practice (architecture, urbanism, landscape, etc.) is not so much focused on only space designing or aesthetics. We try to encourage our students to be more aware of the forces that impact on how spaces are made – political, demographic, economical and other processes. We try to fight the cult of visual material (drawings) that, in our mind, has come to dominate too much and dictate to the spatial practices and sciences. With the use of sections, plans and renders only a very narrow point of view is set. But there are many more manners of expression to explore and create architecture, urbanism or landscaping.

To begin with, we do not teach our students ‘a way’. We certainly encourage them to engage in questioning in a number of ways depending on their skills (for example, with the use of films, interviews or statistical analysis). We also encourage them to test the ways, which they and often we are not used to. We strongly push them to both think analytically and abstractly creative at the same time. For the sake of something new, still undiscovered… We also encourage the sharing within a group. The process is not ‘yours’ and ‘mine’. We are exploring and collaborating to learn, but never competing for better grades. We see it facilitating them to find their own creative path, their own methods, rather than dictating a dogma.

For us, it is important to see all the systems and processes that often architects just take for granted. To understand the process first. Who is doing the commissioning? Where is the money for the project coming from? What is the goal of the developer with this project? How does energy get to the site? Where does the water come from and go? How will management of the site work after it is built? What other forces, influences can we use to impact, affect the project? What else could or should be there? If not now – even in a few years? The notion that we strive to have is putting a priority on, but not hierarchy. Thus, this way of learning goes in all directions.

Architecture, urbanism, landscaping, etc. – all these spatial practices cover many aspects. Some students want to detail windows, but many don’t. Some are interested in dealing with political motivations behind commissions in their future careers, some are less so. We attempt to keep the program broad, with “deep valleys”, so that each student could find his/ her own activity map, just in opposite to the broadly used standardized typologies of graduates.”

Whereas Kuba Snopek (urbanist and researcher, tutor at the Strelka Institute of Media, Architecture and Design in Moscow) emphasizes the importance of correctly formulated task for the study work aimed at the grounded result:

“I believe in the importance of two components that architecture students don’t give that much attention to: the brief and research. First of all, the brief must be formulated correctly, approved by and fully clear to all groups of the common process. Secondly, in the research, the essence often is to understand properly the function of the building, or how it should perform. I always try to get to the core of it – what is a theatre? What is a dwelling? What does it mean to read a book or to pray? For me, a research definitely does not start with the site, but with the core function the building is about to perform.

The process of research (that actually leads to establishing the core idea of the building) is always very similar by its structure, but differs in thousands of details in every given case. It consists of the following parts: (a) data collection and a quick research of all related fields; (b) recognition of patterns in the collected data; (c) naming the patterns; (d) “ideation” – application process of the recognised patterns in a specific case.

The essence is simple: answering one underlying question – ‘WHY?’ In every project done at Strelka and by myself, at every single stage of it, the development motives must be clearly set. To put it simple, every time you draw a line, you should understand WHY you are drawing it. Architecture always needs to have a strong rationale.”

Arne Cermak Nielsen (Danish architect, partner at BCVA and teacher at Copenhagen Royal Academy of Fine Arts, School of Architecture) adds that it is also important to find a potential of a place, its added value, which is sought after by himself in his practice and his students’ works. He says: 


“Study programmes, I believe, should always have some kind of social starting point, be socially responsible. Any current issue, crisis or urgent need can be addressed through the prism of architecture or urban planning. While designing in a specific territory, the livability of the environment could be increased, for example, by creating a public space or unique building offering something in return to the space it occupies. By identifying such livability aspects, projects of the students may gain greater value. Many global, national and local issues can be addressed fully or partly by the means of architecture and urban planning. I therefor recommend the students to follow the news, debate and statistics in order to locate the scope of their projects.

Often it is hard to persuade private clients to seek for social responsibility on broader scale, so it's essential to tell them what their benefits are. Some cities in Denmark, however, are able to formulate their consecutive urban architecture policies and action plans, which we can use as guidelines together with the clients. It certainly helps the dialogue with the authorities if the client and adviser understands these soft values as well - and not just the legal restrictions of density, program and building heights.

Similar approach is also declared by Slavis Lew Poczebutas (partner of MEKADO architectural studio, Berlin, former project director at OMA, guest teacher at different universities), has been a guest professor at VGTU over the last years, working with local students in the format of short and intensive design and implementation workshops. When he started to teach at the architecture faculty, the format of workshops as means of experimenting intensively and freely on certain topics had not been established yet, but explored and tested successfully since. 

He is encouraging the faculty to continue to open up the dialogue and format of teaching to explore and debate on pressing challenges of our contemporary and increasingly complex life which evolves and changes around us. Architecture schools need new methods of architectural and urban thinking and organization to develop solutions for a progressive urban future. The architectural education has to encourage students to be curious, asking questions, be critical and to develop their own passion and creativity for topics on and beyond architecture that today have an increasing influence on the urban world and its inhabitants and users.

So, the experts from different places of the world I have talked to say different things about creativity, they apply different methods and develop different projects, but they have unanimously stated the importance of research and experiment in the process of finding any given project’s essence, nature and problems. In addition to this, all my interlocutors have emphasized the need for intensive work not only among students, but also teachers, which is actually happening in their alma maters – each lecture requires intensive preparation work, work during it and a lot of discussion and/or reflection after it. Teachers compete thus attempting to maintain high quality of studies in different groups or departments.



To solve the issues (or rather challenges) that recently appear in Lithuania requiring complex and uneasy solutions, just the good practice examples from abroad are no longer enough, they require innovative and unique ways of solution, as well as complex, strategic and creative exploration path. For meeting such challenges, cities also need entire teams of experts, including not only urban planners, architects, constructors, but also politicians, designers and even urban activists.

Today, an architect, urban planner or landscape designer has to be capable of not only solving the emerging urban problems on the professional level, but also finding, identifying them. Teaching how to find out, understand and evaluate complex problems and challenges, discuss and hear other opinions, find common vectors for activities has to be the prerogative of schools of architecture. The schools mentioned in the text still learn themselves how to discover, understand and perceive, and they help different organizations and institutions in doing this. By gathering experience through study researches, the STRELKA Institute works in collaboration with different institutions in organizing competitions and other urban processes important for the city of Moscow. Teachers and students of the FUTURE+ Academy give lectures and creative workshops to pre-schoolers, elderly people and local communities. The distinctive feature of work of Copenhagen Royal Academy is presentation of its students’ graduation works to experts of different areas, town residents and even tourists at large exposition spaces.

Without any doubt, the primary mission of any university is training a good professional in a certain area, but a university has also to be the place, where important issues can and, I believe, should be analysed, causes and ways of solution of different processes looked for, strategies developed for possible city scenarios, discussions among experts held and society at large enlightened. The schools of architecture discussed in this article are good examples of how architectural education trespasses the boundaries of just teaching technical subjects. All the interlocutors have emphasized the importance of fostering a self-confident personality able to think, gather and analyse critically the information, create innovations and trespass the boundaries of sticking to standardized and established methods in preparation of any project – of a house, city, street, park or even a computer software.




Ignas Uogintas is an architect and partner of DO ARCHITECTS office since 2015. With the DO ARCHITECTS team, he works on such projects as the territory development of Svencelė, Ogmios Miestas in Vilnius, Misionierių Namai, the apartment block quarter in Vilnius. Before joining the DO ARCHITECTS team, Ignas worked with different architecture offices in Lithuania, Spain, Poland, Netherlands and Denmark gaining different professional experience.

Ignas Uogintas graduated from Copenhagen Royal Academy of Fine Arts, School of Architecture, studied at the Academy of Architecture in Amsterdam and Vilnius Gediminas Technical University, the Faculty of Architecture. In his graduation work for the Master degree, Ignas analysed the history, problems and development possibilities of Pašilaičiai residential district in Vilnius, from small interventions to the entire regeneration of the district. Ignas Uogintas’ graduation paper for the Bachelor degree has won an award of the best study project in Lithuania.

The major part of his projects, researches and studies has been related to analysis of architectural and urban structures in cities and their development in problematic territories focusing on broader spatial, sociocultural, economic and other contexts. 

ALF 06
Ignas Uogintas - Apie tyrimo ir kūrybinių ieškojimų svarbą architektūros studijose

Aistė Ambrazevičiūtė, Imaginary Folklore - Recreating the Landscape, Fine Arts Academy Vienna, tutors: Kathrin Aste, Michael Hansmeyer, Wolfgang Tschapeller, 2016.

„Projekto koncepcija pagrįsta sudėtinga medienos anatomija bei mikro analize, derinant įvairius mąstelius ir medžio dalis. Tai leido pamatyti naujas nematytas medžio formas.  Projekto tikslas - iš naujo atrasti medinę architektūrą ir dizaino parametrus.“



Mane domina architektūrinis tyrimas, kūrybinis eksperimentas, idėjos ieškojimas ir nuoseklus projekto vystymas. Tiek architektūros studijose, tiek praktikoje tai yra fundamentalios dalys, dedančios pagrindą geram projektui. Aukštosios architektūros mokyklos turi išskirtinę galimybę „įdarbinti“ intelektualų protą, burti skirtingų sričių specialistus ir tyrinėti aktualias problemas, plačiai ir tuo pačiu kruopščiai gilintis į problemų esmę, siūlyti inovatyvius sprendimo būdus. Kritinis mąstymas, vietos analizė ne tik sukuria tvirtą pagrindą geram studijų projektui, bet ir skatina platesnę architektų ir kitų profesionalų bendruomenę kreipti dėmesį į esamas ir naujai kylančias problemas, jų priežastis ir pasekmes, potencialius sprendimo būdus.

Kodėl reikia daugiau tyrimų ir ieškojimų architektūros studijose? Visų pirma, manau, kad tyrimas architektūroje padeda atsakyti į du svarbius klausimus: pirma – skenuoti architektūros erdvę ir identifikuoti kylančias problemas, su kuriomis architektūros praktikoje dar nesusidurta (tai padeda nuspėti potencialius iššūkius ir pavojus ilgoje perspektyvoje, sugalvoti tvarius, nuoseklius principus planingai modeliuoti architektūros raidą) ir antra – ieškoti naujų tyrimo būdų, eksperimentų formomis, funkcijomis, architektūriniais principais, naujomis technologijomis bei jų pritaikymo būdais architektūros praktikoje.

Šį tekstą rašau kaip dialogą, jame kalbindamas skirtingus architektūros ekspertus – dėstytojus ir mokyklų vadovus, kurie dalinasi savo pastebėjimais apie tyrimą ir idėjos ieškojimą savo architektūros projektuose ir savo studentų studijų darbuose. Kopenhagos Karališkojoje menų   akademijoje, architektūros fakultete (The Royal Danish Academy of Fine Arts
Schools of Architecture, Design and Conservation
), ar STRELKA medijos, dizaino ir architektūros institute Maskvoje (Strelka Institute for Media, Architecture and Design), ar Šendženo urbanistikos, kraštovaizdžio ir vizualinių menų akademijoje ( FUTURE+ Aformal Academy of Urbanism, Landscape and Public Art) – tarpdiscipliniškumas, inovacijos, tyrimas ir eksperimentavimas yra neatsiejama edukacijos dalis, siekiant išugdyti specialistus, kurie gebėtų spręsti problemas, kurių dar šiandien gal net negalime įsivaizduoti ar kurių darbo ir tyrimų lauko kontekstai dar net neegzistuoja; gebėtų ieškoti aktualiausių šių dienų iššūkių sprendimų. Todėl šių trijų institucijų atstovai (ir aš) tekste pateikia savo nuomonę, įžvalgas ir pamąstymus apie tyrimą edukacijoje.

Vienas iš mano pašnekovų, Jasonas Hilgefortas (urbanistas, Šendženo „FUTURE+“ urbanistikos, kraštovaizdžio ir architektūros akademijos direktorius) pastebi, kad dažnai teisingai suformuluotas klausimas ir išryškinta esminė problema gali būti net svarbesnė, nei metodiškai nuosekliai atliktas projektas ir yra vertingesnis tiek studentui, tiek ir platesnei auditorijai. Jo vadovaujama „FUTURE+“ akademija nepaiso nusistovėjusių kanonų – jie siekia auginti ateities lyderius plėsdami architektūrinio mąstymo lauką, neapsiribodami konkrečiomis egzistuojančiomis projektavimo ir tyrimo metodologijomis.

Paklaustas apie kūrybiškumą studijose, Jasonas Hilgefortas atsako: „Mūsų tikslas – kurti lyderius. Mes netikime nuostata: „mes žinome, kaip tai padaryti“. Skatiname naudoti naujus, principus ir būdus, eksperimentuoti ir nebijoti klysti, kiekviename žingsnyje diskutuoti ir analizuoti kartu su komanda. Studentai yra skatinami diskutuoti ne tik tarpusavyje, bet taip pat ir su profesionalais. Mes manome, kad būtina žaisti, išdykauti ir eksperimentuoti. Mokykla – tai vieta išbandyti naujus dalykus, o ne išmokyti konkrečios proceso metodologijos. Mums erdvės mokslų studijos (architektūra, urbanistika, landšaftas ir kt.) nėra paremtos vien erdvių projektavimu ir estetika. Mes siekiame skatinti būti sąmoningiems ir suvokti politinius, demografinius, ekonominius ir kitus procesus, kurie daro įtaką erdvių kūrimui. Stengiamės kovoti su vizualinės medžiagos kultu, kuris, mūsų nuomone, šiandien pasaulyje per daug dominuojantis ir diktuoja erdvinių praktikų ir mokslų veiklą. Naudojant pjūvius, planus, vizualizacijas kuriamas tik labai siauras požiūrio taškas. Bet yra daug daugiau priemonių, kuriomis galima tyrinėti ir išreikšti architektūrą, urbanistiką ar landšaftą.

Visų pirma, mes nemokome studentų „amato kelio“. Žinoma, skatiname studentą įsigilinti į klausimo esmę įvairiais aspektais, priklausomai nuo jo įgūdžių (pavyzdžiui, per kinematografijos, interviu ar statistinės analizės prizmę). Taip pat skatiname išbandyti skirtingus kelius, kurių jie, o dažnai ir mes, dar nesame pramynę. Mes taip pat stipriai stumiame mąstyti analitiškai ir abstrakčiai kūrybiškai vienu metu. Vardan kažko nauja, neatrasta... Taip pat mes skatiname dalintis komandoje. Procesas nėra „mano“ ar „tavo“. Ieškome ir dirbame kartu, kad atrastume, o ne varžytumėmės dėl geresnių rezultatų. Taip norime palengvinti atrasti savo ieškojimų ir kūrybos kelią, savo metodus, o ne diktuoti dogmą. Mums labai svarbus visas procesas ir sistemos, susijusios su projekto vystymu, kurį dažnai architektai nuvertina. Pirma – svarbu suprasti procesą: „kas užsako projektą?“; „iš kur atkeliauja pinigai projektui?“; „koks yra vystytojo tikslas šiuo projektu?“; „kaip atkeliauja reikalinga energija?“; „kaip projektas bus vystomas po statybų pabaigos?“; „kokios kitos jėgos ar įtakos gali daryti poveikį projekto vystymuisi?“; „ko projektas nėra numatęs ir kas galėtų atsirasti ateinančiais metais?“. Tai darome tam, kad sudėliotume proceso prioritetus, bet ne hierarchiją. Šis mokymo kelias veda labai įvairiomis kryptimis.

Architektūra, urbanistika, landšaftas ir kita – visos šios erdvinės praktikos apima labai daug aspektų. Kai kurie studentai nori gilintis į architektūrines detales, kaip namo lango jungtys, kiti apie tai negalvoja. Kai kurie yra susidomėję politiniais aspektais, turėsiančiais įtakos jų ateities karjerai, kiti apie tai negalvoja. Mes stengiamės turėti plačią studijų programą, su „giliais slėniais“, kad kiekvienas studentas galėtų turėti savo paties sudėliotą veiklų žemėlapį, visišką priešpriešą plačiai naudojamam standartiniam studijų projekto rengimui.“

Tuo tarpu Kuba Snopek'as (urbanistas ir architektūros tyrėjas, „STRELKA“ Medijos, dizaino ir architektūros instituto Maskvoje dėstytojas) pabrėžia teisingai suformuluotos užduoties studijų darbams svarbą siekiant argumentuoto rezultato:

„Manau, kad architektūros studentai dažnai nuvertina dvi dalis: užduotį ir tyrimą. Pirma, užduotis turi būti teisingai suformuluota, suderinta, ir iki galo aiški visoms bendro proceso grupėms. Antra – tyrimas, kurio esmė dažniausiai yra suprasti pastato funkciją – kaip jis turėtų veikti. Visada stengiuosi atrasti esmę: „kas yra teatras?“; „kas yra gyvenamasis namas?“; „ką reiškia skaityti ar melstis?“. Manau, mano projektuose tyrimas niekada neprasideda nuo vietos, bet nuo esminės statinio funkcijos, aplink kurią sukasi visas pastato gyvavimo procesas.

Tyrimo procesas (kuris veda pagrindinės projekto vystymo idėjos link) yra visada panašus savo struktūra, bet varijuoja tūkstančiu detalių kiekvienu konkrečiu atveju. Pagrindinės sudedamosios dalys yra šios: a) tyrimo duomenų bazės kaupimas ir trumpas visų dalių tyrimas; b) dėsningumų sukauptuose duomenyse atradimas ir išgryninimas; c) dėsningumų įvardinimas; d) „idėjinimas“ - atrastų dėsningumų pritaikymas konkrečiam atvejui ateityje.

Viso to esmė paprasta – atsakyti į vieną fundamentalų klausimą – „KODĖL?“. Kiekviename projekte, atliktame „Strelka“ institute ar mano asmeniškai, kiekvieno etapo metu turi būti aiškūs vystymo motyvai. Paprastai tariant, kaskart brėžiant liniją turi suprasti KODĖL tu ją brėži. Architektūra turi turėti stiprų racionalų pagrindą.“

Arnas Cermakas Nielsenas (danų architektas, BCVA architektų kontoros partneris, taip pat dėstytojas Kopenhagos Karališkojoje architektūros akademijoje) pridurtų, kad svarbu atrasti vietos potencialą, jos pridėtinę vertę, to jis pats savo praktikoje ir savo studentų darbuose ieško:

„Studijų programos, manau, turi visada turėti socialinį atspirties tašką, būti socialiai atsakingos. Aktuali visuomenei problema, krizė ar kažko poreikis gali būti tiriamas per architektūros ar urbanistikos prizmę. Projektuojant konkrečioje teritorijoje, galima pakelti aplinkos gyvybingumą, pavyzdžiui, sukuriant viešą erdvę ar unikalų statinį, kurie galėtų pasiūlyti grąžą aplinkai. Atradus tokius gyvybingumo aspektus pats studento darbas gali turėti didesnę vertę. Tiesa sakant, manau, svarbu sekti tiek globalius, nacionalinius ar lokalius įvykius ir, atsiradus galimybei, susiklosčiusią problemą spręsti architektūrinėmis ar urbanistinėmis priemonėmis. Todėl savo studentams rekomenduoju sekti naujienas, debatus ar net tam tikrą statistiką, kad būtų lengviau identifikuoti jų projektų apimtį.

Atrasti ir įtikinti privačius užsakovus siekti socialinio atsakingumo platesniu masteliu dažnai būna sunku, jei tai neatneša konkrečios naudos jiems asmeniškai. Tačiau kai kurie Danijos miestai geba nuosekliai kurti miestų architektūros politiką ir veiksmų planus, kuriuos seka ir teritorijų vystytojai.  Vystytojų ir projektuotojų „minkštų teritorijos vertybių“ supratimas palengvina dialogą su valdžios institucijomis, kurios yra daug platesnės, negu vien teritorijos tankumas, programa ir aukščiai.“

Panašiai mąsto ir Slavis Lewas Poczebutas (Berlyne įsikūrusios „Mekado“ architektūros studijos partneris, buvęs OMA studijos projektų vadovas, taip pat dėstytojas svečio teisėmis įvairiuose universitetuose), ieškantis būdų naujai pažvelgti į pačią architektūros studijų projektavimo programą Lietuvoje, VGTU Architektūros fakultete, eksperimentuojant su formatu. Slavis VGTU Architektūros fakultete pristatė intensyvias kelių savaičių komandines kūrybines dirbtuves grupiniams projektams realizuoti. Jų rezultatas – kelios erdvinės instaliacijos ir paviljonai, sukurti pačių studentų. Lietuvos studentams neįprastas projekto formatas, komandinis darbas, naujos temos sukuria prielaidas pažvelgti į projektavimo procesą nutolstant nuo standartinio studijų projekto darymo ir individualiai ar komandoje apmąstyti daug įvairiapusių, nenuspėjamų klausimų.

Slavis Lewas Poczebutas pastebi, kad „architektūros mokyklos turi pastoviai ieškoti naujų architektūros ir urbanistikos mąstymo ir vystymo metodų, kad neatsiliktų nuo bendrų miestų kaitos tendencijų, augant urbanizuotam pasauliui ir didėjančiam inovacijų poreikiui. Architektūros mokykloms reikia naujų metodų architektūriniam ir urbanistiniam mastymui ir naujų procesų vystymo progresyviems ateities miestų sprendimams. Architektūros edukacija privalo skatinti studentus domėtis, klausti, būti kritiškiems ir savikritiškiems, vystyti savo, kaip profesionalo, aistrą ir kūrybiškumą architektūros temoje ir už jos ribų.

Mano kalbinti ekspertai iš skirtingų pasaulio vietų skirtingai kalba apie kūrybingumą, jų metodai ir projektai skiriasi, bet jie visi vieningai pabrėžia tyrimo ir eksperimentavimo svarbą siekiant atrasti projekto esmę, prigimtį ir problematiką. Taip pat, visi pašnekovai pabrėžia, kad šiose architektūros mokyklose intensyvus darbas turi vykti ir vyksta ne vien tarp studentų, tačiau ir tarp dėstytojų – kiekviena paskaita reikalauja intensyvaus darbo paskaitai ruošiantis, jos metu, diskutuojant ar apmąstant po paskaitos. Dėstytojai konkuruoja ir taip stengiasi išlaikyti aukštą studijų kartelę tarp skirtingų grupių ar katedrų.



Lietuvoje pastaraisiais metais kylantiems iššūkiams, reikalaujantiems kompleksinių ir nelengvų sprendinių, nebepakanka gerųjų praktikų pavyzdžio iš svetur, jie prašosi inovatyvių ir unikalių sprendimo būdų bei kompleksinio, strateginio ir kūrybinio ieškojimų kelio. Tokiems iššūkiams spręsti pavienių specialistų nebepakanka, drauge į procesus turi įsitraukti nuo urbanistų, architektų, statytojų iki politikų, interjero dizainerių ar net miesto erdvių entuziastų.

Šiandiena praktikoje architektas, urbanistas ar landšafto specialistas turi gebėti ne vien profesionaliai spręsti iškilusias miestų problemas, bet ir jas atrasti, identifikuoti. Mokytis atrasti, suprasti ir įvertinti kompleksines problemas ir iššūkius, mokytis diskutuoti ir išgirsti, atrasti bendrus veiklos vektorius, galime architektūros aukštosiose mokyklose. Tekste minėtos architektūros mokyklos pačios mokosi ir padeda skirtingoms organizacijoms ir institucijoms atrasti, suprasti ir pažinti. STRELKA institutas, kaupdamas patirtį per studijinius tyrimus, glaužiai dirba su skirtingomis institucijomis organizuojant Maskvai svarbius konkursus ir kitus urbanistinius procesus, FUTURE+ akademijoje dėstytojai ir studentai dėsto paskaitas ir daro „workšopus“ su ikimokyklinio amžiaus vaikais ir seneliais, vietinėmis bendruomenėmis, Kopenhagos Karališkoji akademija pristato savo platų bigiamųjų darbų spektrą įvairių sričių specialistams, miestėčiams ar net turistams didelėse ekspozicijų erdvėse.

Žinoma, pirminė universitetų misija – išugdyti savo srities specialistą, tačiau universitetas – taip pat vieta, kurioje gali ir, manau, turi būti nagrinėjamos svarbios problemos, ieškoma procesų priežasčių ir sprendimo būdų, kuriamos strategijos galimiems miestų scenarijams, vyktų diskusijos tarp specialistų, šviečiama visuomenė. Aptartose architektūros mokyklose architekto edukacija išeina iš techninių dalykų mokymo rėmų. Visi pašnekovai pabrėžia, kad svarbu ugdyti mąstančią, savimi pasitikinčią, mokančią rinkti informaciją ir ją kritiškai vertinti asmenybę, gebančią analizuoti ir kurti inovacijas, neapsiribojant standartiniais, nusistovėjusiais metodais, kad ir kas tai bebūtų – namas, miestas, gatvė, parkas, ar net kompiuterinė programa.




Ignas Uogintas yra architektas ir DO ARCHITECTS biuro partneris nuo 2015 metų. Su DO ARCHITECTS komanda dirba prie tokių projektų, kaip Svencelės teritorijos plėtra, „Ogmios miesto“ Vilniuje teritorijos plėtra, daugiabučių kvartalo Vilniuje „Misionierių Namai“. Iki prisijungiant prie DO ARCHITECTS komandos Ignas savo profesine patirti rinko architektūros ofisuose Lietuvoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Danijoje.

Baigė architektūros studijas Karališkojoj Kopenhagos Architektūros Akademijoje, prieš tai mokėsi Amsterdamo Architektūros Akademijoje ir Vilniaus Technikos Universitete, Architektūros fakultete. Magistratūros baigiamasis darbas plačiai nagrinėja Vilniaus Pašilaičių mikrorajono istoriją, problemas ir vystymo galimybes nuo mažų intervencijų iki rajono regeneracijos. Igno Uoginto bakalauro baigiamasis darbas buvo apdovanotas geriausiu studijų projektu Lietuvoje.

Su architektūriniais ofisais yra daręs projektus ir laimėjęs ne viena architektūrini konkursą įvairiose šalyse. Tarp svarbiausių tarptautinių laimėjimų - pirma vieta Helsinkio Pietinio Uosto teritorijos urbanistiniame konkurse 2011 metais, prie kurio dirbo su „MAXWAN“ architektų komanda iš Roterdamo.

Didžioji dalis projektų, tyrimų ir studijų buvo susiję su miestų architektūrinių ir urbanistinių struktūrų analize ir kūrimu problematinėse teritorijose atkreipiant dėmėsi į platų erdvinį, sociokultūrinį, ekonominį ir kt. kontekstą.

ALF 06

Today I am going to talk about education in architecture and, in particular, the Studio-X initiative at the Columbia Graduate School of Architecture, Planning and Preservation (GSAPP). Created by Dean Mark Wigley, this initiative serves as a model for both globalization in education as well as the relationship between architecture and research.

Wigley calls for educating “the expanded architect,” challenging students to think outside of the bounds of what conventionally is possible in architecture, to use the radical thinking developed in architectural education in other spheres, even those quite removed from the built domain. In the second half of this talk I will discuss an example of how the expanded architect might function in terms of my own practice, the Network Architecture Lab. The global context is key for Wigley, who argues that “if we do not think about the future in and with all the transformative regions of the world, then we are not thinking about the future.” For Wigley, the huge geopolitical changes going on worldwide—globalization, the rise of China, the end of the Soviet Union, the development of Brazil, India, and so on—are not just political and economic transformations but also produce changes in both thought and architecture. In American universities, there have been fundamental changes as well. In the 1960s, virtually all the faculty and students in Columbia’s architecture program were white American males. Now American students and faculty are much more diverse as students from across the world come to study here. Consequently, addressing global changes has become a matter of greater urgency and Wigley proposes that instead of serving as a colonial enterprise with satellite campuses worldwide, the university can expand beyond its local condition to become a platform for establishing systems of cooperation.


Wigley’s approach to this is the development of the Studio-X program (“X” standing for experimental). The Studio-X global network is composed of nodes located in megacities, with facilities in New York, Beijing, Tokyo, Amman, Mumbai, Rio de Janeiro, Moscow, and Johannesburg. Each individual node is not a traditional classroom or studio venue, but may rather be ascribed to a global interface, a gallery, a library, a lecture space, a meeting room, an office, or a coffee bar. In various ways these elements combine to form each Studio-X node which in turn becomes a place for developing creative approaches to solve the most pressing problems of urban transformation. In theory, at least, each of the nodes becomes equally important and they all become centers of activity. Unlike say, New York University’s Global Programs, it is not meant to export leadership, education and research around the globe or to provide a place for study-abroad programs, but rather to understand that as much as Columbia has a great deal to offer, it also has a great deal to learn. The university advances as a learning institution as it expands into this network.

These images are of the global prototype Studio-X in the SoHo district of New York. It is located in 180 Varick Street, a building that is itself a kind of incubator for some of the most advanced architectural thought in the country—2 X 4 Design, Michael Sorkin, OMA, Toshiko Mori and other practices are located in the building. Studio-X is rather inconvenient to get to from the university’s campus, being located forty minutes away, and it is expressly not a place in which to teach or hold reviews. Rather, it is a place in which faculty work with students on research projects is conducted and, like every Studio-X node, has a busy schedule of events, lectures, and exhibitions. For Wigley, employing students to do research at Studio-X is a way of ensuring that they expand their knowledge, getting hands-on experience and learning about design outside of the school without being taken advantage of as unpaid interns in commercial offices. Where events, lectures, and exhibitions within the university typically appeal to students, those at Studio-X are for graduates who work in the many firms in SoHo, Chelsea, or otherwise nearby as well as a broader public audience. To accommodate these tasks, Studio-X is set up as an endlessly reconfigurable space with easily demountable desks.

If the New York Studio-X has been a successful prototype, expanding beyond that location was Wigley’s next step. Let’s look at some of these nodes, starting with Studio-X-Beijing. Columbia has many reasons to be in Beijing, with China growing exponentially and a number of faculty members already working there. For example, in 2009 Steven Holl completed his “Linked Hybrid”, a Beijing complex that addresses the massive growth, rapid change, and the opening up of the country. Given the crowding in Beijing, it’s appropriate that Studio-X-Beijing is small and seemingly hidden away, located in a factory building in a new art zone near the historical center of the city. Although I mentioned that Studio-X facilities do not host study-abroad programs where students spend a semester or a year in a foreign country, Columbia does send visiting studios to the Studio-Xs for a week at a time, as part of a scholarship program in which every student who attends GSAPP is reimbursed for travel abroad with one studio during their final year of education. Thus, a number of studios have already visited Studio-X Beijing, even as it has held competitions, symposia, exhibits, events, all attracting hundreds of local people.

Studio-X-Rio is in an historic townhouse in the city center. It offers another set of conversations and events that revolve around Latin America and an expertise in emerging creativity from around the globe. Studio-X-Rio also allows us to glimpse at how these centers might work financially, by approaching business leaders interested in bringing creative approaches to Rio from the perspective of digital and network technology. Although digital and network technology is explicitly the focus of the Studio-X program as a whole, the key location for it is Rio, since that is what the local condition calls for and produces funding for.

The Amman, Jordan facility is not a Studio-X but rather a “lab,” considered part of the network, but smaller than a typical facility, a mini Studio-X, if you will. The Amman lab is the only one that functions within another larger Columbia University center, being opened within the Columbia University Middle East Research Center in March 2009. In contrast to Rio, the focus of the Amman lab is historic preservation. So for example, the staff might undertake the exploration of some ruins and how one might preserve them in tandem with the historic preservation faculty. Beyond the focus on historic preservation, there have also been architecture design studios visiting the downtown, urban planning studios in poor neighborhoods and other activities held there.

These three examples of Studio-X nodes give a general overview of how the global network functions, but essential to understanding it are the labs that the school has built. Again, these operate outside of the traditional curriculum to conduct research that pushes the bounds of what architecture is. One of the oldest and most well-known labs is the “Spatial Information Design Lab” (SIDL) run by Laura Kurgan and Sarah Williams. This lab specializes in applying the architect’s spatial expertise towards geographic and cartographic issues, tackling complex problems through visualization. The most well-known of their projects is “Million Dollar Blocks,” done in collaboration with the Justice Mapping Center. In this project the SIDL argues that reducing crime by focusing on the areas with the highest crime statistics can be a misguided approach. Instead, they conclude that it is important to focus on the neighborhoods that prisoners come from, as that is where crime begins. So they look at the addresses that felons come from and identify city blocks in which the government spends more than a million dollars per year to house residents. The resulting amp allows the government and private institutions to rethink where prevention efforts should be targeted.

Living Architecture Lab, run by David Benjamin and Soo-in Yang specializes in responsive architecture. The lab’s premise is to develop architecture that senses and responds to the world. For example, in South Korea they created Living Light, a pavilion with skin that glows and blinks in response to the local air quality. Together with the SIDL, they used air pollution sensors to track what the impact was on air quality in the city before and after restrictions were put in to limit pollution for the 2008 Summer Olympics. Although the Living Architecture Lab takes on big issues, they also understand the virtues of small scale and published a set of books on flash projects to explore particular projects in architecture done for under a thousand dollars, which in the US is not a lot of money. 

The Network Architecture Lab

For the last section of the lecture, I wanted to focus on my lab, the Network Architecture Lab, founded in 2006. The lab’s premise is that the impact of digital, networking technology needs to be investigated carefully, even skeptically. Our sense of space has transformed completely and virtually every facet of our lives, from politics to friendship to how we watch movies to how we think of sex has been subject to transformation. I’m agnostic, if you will, in regard to technology and, indeed skeptical of the impact all of this is having on our lives.

The Network Architecture Lab’s focus is largely on invisible architecture, on the transformation that has left no visible traces on the city around us. The transformation involves what media theorist Paul Dourish calls “Hertzian Space,” the spatial dimension of the electromagnetic spectrum produced by our devices, e.g. the space of radio waves, the space of wireless technology, and even the maps traced by hidden network cables.

Let’s take a look at a series of projects that we have done. First, take the Infrastructural City, a book that I edited and that the lab designed and produced maps for in 2008. This book is the culmination of years of research into Los Angeles, the city that epitomized the big infrastructure of the modern era, existing only because of aqueducts that bring the water from hundreds of kilometers away as well as the over eight hundred kilometers of freeways within it. The city exists because of electric lines that bring it power all the way from both Nevada and Washington State. This is a city that does not naturally exist, it is a city that is on a massive life support mechanism. And yet, in a way, every city is like that. Vilnius, after all, faces similar challenges, such as having to rely on gas from overseas. In the book, I hypothesize that you cannot build that kind of infrastructure anymore in a developed country. There is a mass of political impasse that prevents it. Rich or poor, people don’t want big infrastructure projects in their yards. Any time a big project is proposed, incredible road blocks are set up against it . Politically speaking, this is a major problem for us as a country. But what’s interesting is that some planners understand this condition and incorporate it into their work. In Los Angeles, planners realized that if they add another lane to an existing freeway that will cost a billion dollars a mile. In seven years, however, the freeway will clog as badly as it had clogged before the lane was added. So instead, they incorporate the traffic jam into their strategy, understanding that people generally will not live more than 45 minutes away from where they work. If the jam means it’s harder to go the extra distance, then people move or get new jobs. So there is a kind of feedback effect where the jam itself is no longer seen as a problem to solve but rather as a condition that can be incorporated in the planning process. As we look at the city we see more of these kind of feedback effects in the development of smart infrastructures, that is traditional infrastructure augmented with sensors and computers.

Another project we did was a book called “Networked Publics,” initially begun at the Annenberg Center for Communication at the University of Southern California (University of Southern California) and finished at Columbia. I was hired at the Center for a year, right before I came to Columbia, to run a research group looking at sociological and cultural aspects of what today’s technology was bringing us. Moreover, as we developed the book, we augmented it with a series of panels on the book’s topics at Studio-X, working with Domus magazine to create a hybrid lecture with audience interacting with us using live streams. People in places like Helsinki, Chicago, Washington D.C., Columbia, and Australia watched it and responded using Twitter. In turn, the response was fed back into the event in the form of questions that the panelists responded to. After the panels, we asked people throughout the world to respond with unsolicited pieces which we then gathered together, reviewed and worked with Domus magazine, which published them on their website. So this became a kind of feedback effect in which we tried to incorporate as many ideas as we could.

At times we do actually produce more familiar designs on an urban scale. In 2010, we competed in a worldwide competition to redesign Long Island, New York. Our proposal was that if you want to redesign Long Island, you need to think about it in terms of infrastructure, ecology and networks, and to undo some very commonly held ideas about what you must do with urban planning. First of all, we noticed that Long Island still gets its water from an aquifer underneath it. We decided that since the aquifer was currently being polluted out of existence and that getting water from elsewhere was prohibitively expensive, we’d have to decide which part of the aquifer to keep and figure out a way to rapidly depopulate the land above it. We also found out that some areas of Long Island are thriving and others not. Many of the areas that are not doing well are above the aquifer. So we proposed that rather than trying to revive these communities, we should abandon them through tax incentives and regional planning in favor of densifying some of the older suburbs close to the city that are now increasingly being populated by recent immigrants. These suburbs are already places to which Indian, Portuguese, and Spanish immigrants move. We decided on a few key overall moves. First, we suggested that within these suburbs, we could also mimic that strategy of selective depopulation that we introduced on the island-wide scale. We’d turn the depopulated parts into parks while densifying the centers. We also proposed that the ethnic identity of the suburbs be celebrated so that the centers would become filled with radical typologies from immigrant culture, such as, for example a mini driving golf courses on top of a parking garages. This seems odd to us, but if you are in a Korean neighborhood in Korea or in the United States, it is absolutely normal. In other words, we set out to promote ethnic diversity across the territory, not across an individual community, thus encouraging these neighborhoods to be greater communities while also serving as destinations for dining, shopping, and entertainment.

Finally, I’ll briefly mention a project we took on at the New Museum of Contemporary Art in New York. We were invited to participate in “The Last Newspaper” exhibit, a show in which artists looked at the fate of the newspaper. My collaborator Joseph Grima and I decided to focus on how newspapers’ readership is changing. We are increasingly reading newspapers on devices—iPads, smart phones, and so on—and we’re getting very targeted ideas of the news, algorithms ensure that we see only things we want to read. Moreover, news is becoming something very private. In the past, people would read newspapers in public, thus performatively announcing the importance of being an informed citizen. So we sought to find ways to revive the newspaper. Joseph had noticed how in China people read newspapers posted on walls outside. I also remembered from my childhood in Chicago. We found that newspapers were often hung in public on walls outside newspaper offices, so that people could read them. In the 19th century, with the spread of mass literacy and cheap paper, cities like New York and Paris were filled with literature, filled with words. So we imagined a newspaper that could be hung in public and established a newspaper office in the gallery, bringing staff, an office, even a typewriter on which the visitors to the show were asked to write letters to the editor. I decided that we really needed to think not of a new newspaper each week, but a new section each week, edited by a different group to reflect on the role of the newspaper in shaping architecture and urbanism. Taking some examples, Netlab produced the “City” section to look at the way the New York Times operated in New York City during the blackout in 1977, how they interacted with the public and continued to be published and what its effects were. The concept was to work with the graphic designer Neil Donnelly to imagine that this paper wouldn’t just be read, but would also be hung in public. Each one of these is an individual issue, with a different graphic layout and is designed to be read on the wall. We imagined we’d post this all over New York City, although it turned out that didn’t happen. We found out, after starting the project, that it was actually illegal to do that, except on temporary walls surrounding construction sites. The problem there is that the posters hung on those walls are done with the permission of the building contractor, which often were mafia-controlled. So, the options seemed to be that we could have our knee caps broken by the mafia or fined 35,000 dollars per incident. We applied to the Metropolitan Transit Authority to have it hung on various job sites they had and eventually we made it through the paperwork, but by then it was November and it was too cold. We also underestimated how long it would take to hang these things, because it’s actually quite hard to hang them. In the end we reflected on how the difficulty of posting such things changes the relationship of public documents and the city.

The point of the New City Reader was that we wanted to investigate the interaction of media, the city, and architecture. After all, the buildings by Zaha Hadid, Frank Gehry and so forth are being built partly to appear in the news, and partly to get the builder’s name in the news. So newspapers and architecture are very tied together. Newspapers are players within the city. They play a key role in the urban realm. And, of course, with newspapers being greatly impacted by new media, we were interested in how these things would work together.

This talk has been a brief overview of the Studio-X and labs initiatives at Columbia. Together I hope that this provides an understanding of how the education of the expanded architect might progress and how GSAPP is experimenting with new models of education and research.

ALF 06

Šiandien kalbėsiu apie švietimą architektūroje, o ypač apie “Studio-X” iniciatyvą Kolumbijos universiteto miestų planavimo ir išsaugojimo magistrantūros bei doktorantūros mokykloje (toliau – “MPIMDM”). Įdiegta dekano Marko Wigley’io, ši iniciatyva tapo globalizacijos švietime ir ryšio tarp architektūros ir mokslinių tyrimų pavyzdžiu.

Wigley’is kviečia rengti “platesnio profilio architektą”, ragina studentus mąstyti peržengiant to, kas tradiciškai laikoma įmanomais dalykais architektūroje, ribas, o radikalų mąstymą, išsiugdytą architektūros švietimo įstaigoje, pritaikyti ir kitose srityse, net ir visai nesusijusiose su užstatymo aplinka. Antroje savo paskaitos dalyje aptarsiu vieną pavyzdį, kaip minėtas platesnio profilio architektas gali pasireikšti architektūros praktikoje, vadinamoje Network Architecture Lab laboratorija. Pasaulinis kontekstas yra labai svarbus Wigley’iui, ir jis teigia, kad “jeigu mes negalvojame apie ateitį, ją siedami su visais besivystančiais pasaulio regionais, tada mes iš viso apie ją negalvojame.” Didžiuosius geopolitinius pokyčius pasaulyje – globalizaciją, Kinijos iškilimą, Sovietų Sąjungos žlugimą, sparčią Brazilijos, Indijos ir panašių valstybių plėtrą – Wigley’is laiko ne tik politinėmis ir ekonominėmis transformacijomis, bet ir veiksniais, lemiančiais mąstymo bei architektūros pokyčius. Jungtinių Valstijų Kolumbijos Universitete taip pat įvyko fundamentalūs pokyčiai. Dar XX a. septintame deš. absoliučiai visi architektūros programos dėstytojai ir studentai buvo baltieji amerikiečiai vyrai. Dabar tiek personalas, tiek studentai gali pasigirti kur kas didesne įvairove, nes čia studijuoti atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Todėl ir poreikis nagrinėti globaliuosius pokyčius tapo kur kas aktualesnis, tad Wigley’is siūlo, kad užuot toliau buvęs kolonijine švietimo įstaiga su padaliniais įvairiose pasaulio šalyse, Kolumbijos universitetas galėtų plėstis, tapti tam tikra bendradarbiavimo platforma.


Wigley’io atsakas į visa tai buvo “Studio-X” (“X” šiame pavadinime reiškia “eksperimentinis”) programos įkūrimas. Pasaulinį “Studio-X” tinklą sudaro megapoliuose, tokiuose kaip Niujorkas, Pekinas, Tokijas, Amanas, Mumbajus, Rio de Žaneiras, Maskva ir Johanesburgas, įsikūrę centrai. Kiekvienas toks centras nėra tradicinė studentų rengimo ar auditorijų, bet, veikiau, tarptautinės sąveikos vieta, galerija, biblioteka, paskaitų erdvė, posėdžių kabinetas, biuras ar kavinė. Visi šie elementai įvairiais būdais jungiasi tarpusavyje, suformuodami kiekvieną “Studio-X” centrą, kuris, savo ruožtu, tampa erdve kūrybiniams sprendimams plėtoti, aktualiausioms miestų kaitos problemoms spręsti. Bent jau teoriškai, kiekvienas toks centras yra svarbus, tampa veiklos centru. Kitaip negu, sakykime, Niujorko Universiteto Tarptautinės programos, šie centrai nėra skirti lyderystei, švietimui ir tyrimams skleisti pasaulyje ar užtikrinti erdvę studijų užsienyje programoms įgyvendinti, bet, veikiau, padeda suprasti, kad, nors Kolumbijos Universitetas turi ką pasiūlyti, jis taip pat turi ir ko pasimokyti iš kitų. Plėtodamas “Studio-X” centrų tinklą, universitetas tobulėja kaip mokymo įstaiga.

Šiose fotografijose matome pasaulinio “Studio-X” centro prototipą, esantį Niujorko Soho rajone. Jis buvo įkurdintas Varick Street gatvėje, 180, pastate, kuris jau pats savaime yra pažangiausio architektūrinio mąstymo inkubatorius šalyje – jame įsikūrusios tokios architektų studijos kaip “2 X 4 Design”, Michael Sorkin, OMA, Toshiko Mori ir kiti. Taigi pati “Studio-X” vieta yra gana nepatogi vykstantiems iš universiteto miestelio, iš kurio ten nukakti trunka 40 minučių; tai tikrai nėra vieta, kur būtų patogu mokyti studentus ar rengti peržiūras. Tačiau “Studio-X” – tai vieta, kurioje dėstytojai dirba su studentais prie tyrimo projektų ir, kaip ir kiekviename “Studio-X” centre, čia vyksta labai daug renginių, paskaitų, parodų. Priimdamas studentus dirbti prie “Studio-X” tyrimų, Wigley’is siekia praplėsti jų žinias, suteikti galimybę įgyti vertingos darbo patirties ir kai ką sužinoti apie projektavimą už mokyklos ribų, neišnaudojant jų neapmokamose praktikose, kurios būdingos komerciniams [architektūros] biurams. Nors paprastai universiteto renginiai, paskaitos ir parodos būna skirti tik studentams, “Studio-X” orientuojasi į magistrantus ir doktorantus, kurie jau dirba daugybėje Soho, Čelsio ir kituose gretimuose rajonuose įsikūrusiuose architektų biurų, taip pat į visuomenę. Siekiant šių tikslų, “Studio-X” centras yra įrengtas kaip nuolat keičiama mokymo erdvė su lengvai išmontuojamomis darbo vietomis.

Taigi, Niujorko “Studio-X” tapo itin sėkmingu prototipu, ir tolesnė plėtra už jo ribų buvo kitas, Wigley’io numatytas žingsnis. Dabar pamatysime keletą kitų centrų, pradedant nuo “Studio-X” Pekine. Priežasčių, kodėl kitas “Studio-X” centras turėjo būti įsteigtas Kinijoje, buvo daug, įskaitant ir sparčią šios šalies plėtrą, ir tai, kad čia jau dirbo nemažai mūsų akademinio personalo narių. Pavyzdžiui, 2009 m. Stevenas Hollas baigė savo “Sujungto hibrido”, tam tikro komplekso Pekine, projektą, kuriuo siekė spręsti spartaus augimo, milžiniškų pokyčių ir šalies atsivėrimo klausimus. Turint galvoje daugiamilijoninį Pekino kontekstą, ko gero, nieko keista, kad “Studio-X” centras Pekine yra gana nedidelis ir tarsi paslėptas, įsikūręs buvusiame gamyklos pastate, naujai formuojamoje menų zonoje, greta istorinio miesto centro. Nors pirmiau minėjau, kad “Studio-X” įstaigos nepritaikytos studijų užsienyje programoms, kai studentai svetur mokosi semestrą ar net metus, vis dėlto Kolumbijos Universitetas siunčia studentus į savo “Studio-X” centrus, tačiau tik savaitei, ir ši kelionė į vieną iš centrų paskutiniaisiais studijų metais jam arba jai yra apmokama, kaip MPIMDM programos stipendijos dalis. Taigi, “Studio-X” centrą Pekine jau aplankė gana nemažai studentų, čia rengiami konkursai, simpoziumai, parodos, vyksta kiti renginiai, pritraukiantys ir šimtus vietos gyventų.

“Studio-X” centras Rio de Žaneire yra įsikūręs istoriniame name miesto centre. Čia taip pat vysta daugybė diskusijų ir renginių, susijusių su Centrinės Amerikos regionu, siūloma susipažinti su kylančiu kūrybiškumu visame pasaulyje. “Studio-X” centras Rio taip pat leidžia pastebėti, kaip šie centrai gali veikti finansine prasme, pritraukdami [vietos] verslo lyderius, suinteresuotus, kad Rio de Žaneirą pasiektų kūrybinės prieigos, ypač skaitmeninių ir ryšio technologijų srityje. Nors toks dėmesio sutelkimas į skaitmenines bei ryšio technologijas iš tiesų reiškia dėmesį ir visai “Studio-X” programai, dėl Rio de Žaneire susidariusių tam tikrų sąlygų būtent ši sritis yra svarbiausia ir teikia finansavimą.

“Studio-X” Jordano sostinėje Amane veikiau yra ne centras, o tik laboratorija, nes, nors yra viso centrų tinklo dalis, tačiau kur kas mažesnė nei tipinė “Studio-X” įstaiga, tarsi savotiška mini jos versija. Amano laboratorija yra vienintelė įstaiga, veikianti kaip kito, didesnio Kolumbijos Universiteto centro, Kolumbijos Universiteto Artimųjų Rytų tyrimų centro, atvėrusio duris 2009 m. kovą, dalis. Skirtingai nuo Rio de Žaneiro, Amane daugiausiai dėmesio skiriama paveldo apsaugai. Todėl “Studio-X” personalas, pavyzdžiui, gali dalyvauti kokių nors pastatų liekanų tyrinėjimuose ir, dirbdamas kartu su vietos istorinio paveldo apsaugos darbuotojais, mokytis, kaip juos išsaugoti. Be minėto dėmesio istorinio paveldo apsaugai, čia taip pat rengiamos architektūrinio projektavimo studijos, aplankant miesto senamiestį, miestų planavimo studijos, orientuotos į vargingus regionus, ir kita veikla.

Iš šių trijų pavyzdžių matyti bendras “Studio-X” centrų vaizdas, kaip šis pasaulinis tinklas veikia, tačiau labai svarbios yra ir mokyklos įsteigtos laboratorijos. Kaip ir centrai, jos veikia nepaisydamos tradicinės studijų programos, jose atliekami tyrimai praplečia architektūros supratimo ribas. Viena seniausių ir geriausiai žinomų laboratorijų yra Spatial Information Design Lab (SIDL), kuriai vadovauja Laura Kurgan ir Sarah Williams. Šios laboratorijos specializacija – architekto erdvinių žinių taikymas geografiniams ir kartografiniams sprendimams, kompleksinis problemų sprendimas, taikant vizualizaciją. Vienas iš žinomiausių laboratorijos projektų - “Million Dollar Blocks”, atliktas bendradarbiaujant su Justice Mapping centru. Šiuo projektu SIDL įrodinėja, kad mėginimas spręsti nusikalstamumo problemą, susitelkiant į didžiausia nusikaltimų statistika garsėjančius rajonus, gali būti klaidingas. Projekte daroma išvada, jog itin svarbu yra susitelkti į tuos rajonus, iš kurių nusikaltėliai kilę, nes būtent ten ir prasideda nusikalstamumas. Taigi, tyrėjai nagrinėja vietas, kuriose nusikaltėliai užauga, identifikuoja miesto kvartalus, kuriems apgyvendinti vyriausybė kasmet išleidžia daugiau nei po milijoną dolerių. Šio tyrimo rezultatai leidžia vyriausybei ir privačioms institucijoms iš naujo apsvarstyti, kur turėtų būti nukreiptos nusikalstamumo prevencijos pastangos.

Kita laboratorija, Living Architecture Lab, kuriai vadovauja Davidas Benjaminas ir Soo-in Yangas, specializuojasi atliepiamosios architektūros srityje. Šios laboratorijos tikslas – kurti architektūrą, kuri vienaip ar kitaip reaguoja į aplinką. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje jie sukūrė Gyvosios šviesos (Living Light) paviljoną, kurio apvalkalas švyti ir žybčioja, reaguodamas į vietos oro kokybę. Kartu su SIDL, jie panaudojo oro užterštumo sensorius, fiksuojančius, kokią įtaką miesto oro kokybei padarė taršos apribojimai, įvesti prieš 2008 m. vasaros olimpines žaidynes. Nors Living Architecture Lab paprastai imasi spręsti dideles problemas, jie taip pat supranta, jog svarbūs gali būti ir maži dalykai. Todėl išleido seriją knygų apie momentinius [trumpalaikius] projektus (flash projects), nagrinėjančią tam tikrus architektūrinius projektus, kurie buvo parengti už mažiau nei 1000 dolerių, kas JAV nėra dideli pinigai.

Network Architecture Lab

Likusią paskaitos dalį norėčiau skirti pasakojimui apie savo laboratoriją – Network Architecture Lab, įkurtą 2006 m. Esminė jos įsteigimo prielaida buvo ta, kad skaitmeninių, ryšio technologijų poveikis turėtų būti nuodugniai ištirtas, netgi laikantis skeptiško požiūrio. Pastaraisiais metais visiškai pasikeitė mūsų erdvės suvokimas ir tai smarkiai paveikė kiekvieną gyvenimo aspektą, pradedant politika, draugyste, filmų žiūrėjimu ir baigiant netgi tuo, ką manome apie seksą. Laikausi gana agnostinio požiūrio į technologijas, jeigu galima taip pasakyti, ir tikrai esu skeptiškas dėl jų daromos įtakos mūsų gyvenimams.

Šios laboratorijos veikla daugiausiai nukreipta į nematomą architektūrą, į transformaciją, kuri nepalieka jokių matomų pėdsakų mus supančiame mieste. Ši transformacija apima tai, ką medijų teoretikas Paulas Dourishas vadina “Herco erdve”, elektromagnetinio spektro, kurį skleidžia mūsų skaitmeniniai prietaisai, erdvine dimensija, pavyzdžiui, tai gali būti radijo bangų ar bevielių technologijų erdvė, ar net paslėptų ryšio kabelių žemėlapis.

Trumpai apžvelgsiu mūsų įgyvendintus projektus. Pirmiausia, tai Infrastructural City – knyga, kurią redagavau, o 2008 m. Laboratorija sukūrė ir pagamino jai žemėlapius. Ši knyga apvainikavo ilgametį tyrimą, vykdytą Los Andžele, mieste, įkūnijusiame moderniosios eros stambiąją infrastruktūrą, mieste, egzistuojančiame tik dėl sudėtingos vandentiekio sistemos, kuria vanduo atkeliauja į jį šimtus kilometrų, taip pat daugiau nei 800 kilometrų ilgio greitkelių, esančių pačiame mieste. Los Andželas egzistuoja tik dėl elektros perdavimo linijų, kuriomis elektra atvedama net iš Nevados ir Vašingtono valstijų. Tai miestas, kuris negali egzistuoti natūraliai, kuris yra tarsi prijungtas prie milžiniško gyvybės palaikymo aparato. Ir vis dėlto, pažvelgus atidžiau, kiekvienas miestas yra toks. Galiausiai net Vilnius susiduria su panašiais iššūkiais, pavyzdžiui, kad ir tuo, jog yra priklausomas nuo importuojamų dujų. Šioje knygoje keliu hipotezę, kad išsivysčiusioje šalyje pastatyti tokio tipo infrastruktūrą tapo tiesiog neįmanoma. Tam trukdo tam tikra milžiniška politinė aklavietė. Ir turtingi, ir vargšai nebenori stambių infrastruktūrų savo kieme. Vos tik pasiūlomas didesnis projektas, jis susiduria su neįtikėtinomis kliūtimis. Kalbant politiškai, tai didelio masto, visos šalies problema. Tačiau įdomiausia, kad kai kurie projektuotojai tai supranta ir į tai atsižvelgia savo darbe. Pavyzdžiui, Los Andželo planuotojai suprato, kad norint papildyti esamą greitkelį dar viena eismo juosta, tai kainuotų po milijardą dolerių už kiekvieną mylią. Tačiau po septynerių metų net ir taip praplatintas greitkelis imtų kimštis lygiai taip pat, kaip ir prieš rekonstrukciją. Todėl, užuot ėmęsi kelio remonto, į savo naują plėtros strategiją jie įtraukė eismo kamščius, darydami prielaidą, kad žmonės paprastai negyvena būstuose, kurie yra nutolę nuo jų darboviečių daugiau negu 45 minučių atstumu. Ir jeigu transporto kamštis apsunkina ir taip didelio atstumo įveikimą, žmonės paprastai kraustosi kitur arba keičia darbą. Taigi, kai į transporto kamštį nebežiūrima kaip į problemą, kurią reikia spręsti, bet, veikiau, kaip į tam tikrą sąlygą, į kurią tenka atsižvelgti planavimo procese, įvyksta tam tikras atvirkštinio ryšio efektas. Atidžiau pažvelgę į miestą, pastebėtume ir daugiau tokių atvirkštinio ryšio efektų plėtojant išmaniąsias infrastruktūras, t.y. tradicines infrastruktūras, tik papildytas įvairiais jutikliais ir kompiuteriais.

Kitas mūsų projektas buvo knyga Networked Publics, kurią pradėjome Pietų Kalifornijos universiteto Anenbergo komunikacijų centre, o baigėme jau Kolumbijos universitete. Minėtas centras pasamdė mane metams (kaip tik prieš pat atvykstant į Kolumbijos universitetą) vadovauti tyrimų grupei, kuri nagrinėjo šiuolaikinių technologijų poveikio sociologinius bei kultūrinius aspektus. Be to, rašydami šią knygą, dar papildėme ją diskusijų serijos medžiaga ta pačia tema. “Studio-X” centras, bendradarbiaudamas su žurnalu “Domus”, organizavo hibridinę paskaitą, kurios klausytojai dalyvavo ir bendravo su mumis tiesioginės transliacijos metu. Žmonės Helsinkyje, Čikagoje, Vašingtone, Kolumbijos [universitete] ir Australijoje tai žiūrėjo ir atsiliepė per Twitterį. Grįžtamasis ryšys [klausytojų reakcija] buvo gautas klausimų, į kuriuos atsakė diskusijos dalyviai, forma. Po diskusijų paprašėme žmonių iš viso pasaulio pareikšti savo nuomonę apie savanoriškai pasirinktas jos dalis [atkarpas], kurias mes vėliau surinkome, apžvelgėme, o žurnalas “Domus” tai patalpino savo internetiniame portale. Taigi, visa tai turėjo tam tikrą grįžtamojo ryšio poveikį, kuriame mes pamėginome apjungti kuo daugiau idėjų.

Kartais mes rengiame ir įprastesnius projektus miesto masteliu. 2010 m. dalyvavome pasauliniame konkurse Niujorko miestui priklausančiai Long Ailendo salai pertvarkyti. Savo pasiūlyme iškėlėme idėją, kad norint pertvarkyti Long Ailendą, pirmiausia reikia sutelkti dėmesį į jos infrastruktūrą, ekologiją ir ryšius bei tinklus, taip pat atsisakyti kai kurių įprastų idėjų, susijusių su tuo, ką privalu padaryti planuojant miestą. Visų pirma, pastebėjome, kad Long Ailendo sala aprūpinama vandeniu iš po ja esančio požeminio vandeningojo sluoksnio. Kadangi šiuo metu vanduo yra smarkiai užterštas, o atvesti jį iš kurios nors kitos vietos – nedovanotinai brangu, svarbu nuspręsti, kurią vandeningojo sluoksnio dalį toliau naudosime, ir išsiaiškinti, kaip kuo skubiau būtų galima kitur perkelti viršum jos gyvenančius žmones. Taip pat išsiaiškinome, kad kai kurios Long Ailendo dalys tiesiog klesti, o kitos – ne. Nustatėme, kad būtent tos salos vietos, kurioms sekasi prastai, ir yra virš vandeningojo sluoksnio. Taigi, užuot mėginę atgaivinti tas bendruomenes, pasiūlėme pasinaudojant mokesčių lengvatomis ir regiono planavimu jas tiesiog iškraustyti į senuosius priemiesčius, kuriuose gyventojų skaičius pastaruoju metu smarkiai auga dėl naujų migrantų, taip šias miesto dalis dar labiau sutankinant. Šie priemiesčiai jau ir taip yra vietos, į kurias atvyksta nauji migrantai indai, portugalai ir ispanai. Taip pat apsisprendėme dėl keleto bendro pobūdžio veiksmų. Pirma, pasiūlėme šiuose priemiesčiuose imituoti tą selektyviosios depopuliacijos strategiją, kurią pristatėme visos salos mastu. Tas jos dalis, kuriose gyventojų skaičius sumažėjęs, paversti parkais, o centrus sutankinti. Taip pat pasiūlėme atsižvelgti į priemiesčių etninį identitetą, kad centruose rastųsi radikalių tipologijų, būdingų migrantų kultūrai, pavyzdžiui, mini golfo laukai ant daugiaaukščių parkingų stogų. Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, bet, jeigu buvote Korėjoje ar Jungtinėse Valstijose, kur gyvena daug korėjiečių, tai tampa visiškai normalu. Kitaip sakant, mėginome paskatinti etninę įvairovę visoje teritorijoje, ne tik atskirose bendruomenėse, tuo pačiu paskatindami šiuos rajonus tapti geresnėmis bendruomenėmis ir išlaikyti vietas, kur galima papietauti, apsipirkti ar pramogauti.

Galiausiai, trumpai paminėsiu vieną projektą, kurį įgyvendinome su Naujuoju šiuolaikinio meno muziejumi Niujorke. Buvome pakviesti dalyvauti “Paskutiniojo laikraščio” parodoje, kurioje menininkai buvo kviečiami pažvelgti į [tradicinio] laikraščio likimą. Mano kolega Josephas Grima ir aš nusprendėme susitelkti ties tuo, kaip keičiasi laikraščio skaitytojai ir pats skaitymas. Dabar mes vis dažniau laikraščius skaitome įvairiuose įrenginiuose – iPaduose, išmaniuosiuose telefonuose ir pan. Dėl to žinios mums pateikiamos labai tendencingai, panaudojant tam tikrus algoritmus, kad pamatytume tik dalykus, kuriuos mes norime skaityti. Maža to, žinios tampa labai suasmenintos. Anksčiau žmonės skaitydavo laikraščius viešumoje, kažkaip net teatrališkai tuo parodydami kitiems, jog yra informuoti piliečiai. Taigi, ėmėme ieškoti būdų, kaip atgaivinti laikraštį. Kartą Josephas pastebėjo, kaip Kinijoje žmonės skaito laikraščius, pakabintus lauke ant sienos. Tą ir aš prisiminiau iš vaikystės Čikagoje. Pastebėjome, kad laikraščiai dažnai iškabinami ant sienų greta įvairių naujienų agentūrų, kad žmonės galėtų juos perskaityti. XIX a. pasaulyje plintant masinam raštingumui ir pingant popieriui, didieji miestai, kaip antai Niujorkas ar Paryžius, būdavo pilni literatūros, pilni žodžių. Taigi, mes įsivaizdavome laikraštį, kurį galima iškabinti viešai, ir galerijoje įrengėme redakciją su jai būdingu personalu, biuru, netgi spausdinimo mašinėle, kuria parodos lankytojai buvo kviečiami parašyti laišką leidėjui. Nusprendžiau, kad mums iš tiesų reikia galvoti ne apie naują laikraščio [numerį] kiekvieną savaitę, o apie naują jo skyrių, kurį redaguotų skirtingos žmonių grupės ir kuris atspindėtų laikraščio vaidmenį formuojant architektūrą ir urbanizmą. Pavyzdžiui, Netlab pristatė skyrių “Miestas”, kuriame apžvelgė, kaip Niujorke veikė New York Times per elektros energijos tiekimo sutrikimą 1977 m., kaip jie bendravo su visuomene, užtikrino, kad nesutriktų laikraščio leidimas, koks buvo viso šito poveikis. Mūsų koncepcija buvo pasitelkus grafikos dizainerį Neilą Donnelly’į įsivaizduoti, kad šis laikraštis būtų ne tik skaitomas, bet ir pakabintas viešumoje. Štai atskiri jo numeriai su skirtingais maketais, pritaikyti skaitymui ant sienos. Planavome juos iškabinti visame Niujorke, tačiau paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Jau pradėję įgyvendinti projektą, sužinojome, kad kabinti laikraščius ant sienos yra nelegalu, išskyrus laikinųjų statinių [pavyzdžiui, statybos aikštelių] užtvaras. Pasirodo, esmė ta, kad plakatai ant tokių užtvarų yra kabinami tik su statybos rangovo leidimu, o jį neretai valdo kokia nors mafija. Taigi, kaip paaiškėjo, turėjome dvejopą pasirinkimą: kad būsime sučiupti mafijos ir kankinami [už tai, kad pakabinome laikraštį], arba nubausti 35 000 dolerių bauda už kiekvieną atvejį. Kreipėmės į transporto kompaniją Metropolitan Transit Authority, kad leistų iškabinti laikraštį įvairiose jai priklausančiose vietose ir galiausiai sutvarkėme visą, su tuo susijusį popierizmą, bet atėjo lapkritis ir orai atšalo. Taip pat neįvertinome, kaip ilgai užtruksime, kabindami tuos laikraščius, nes iš tiesų tai nepaprastai sunkus darbas. Galiausiai susimąstėme, kaip visi šie sunkumai keičia santykį [požiūrį į] oficialius dokumentus ir patį miestą.

New City Reader pagrindinė idėja buvo ta, kad norėjome ištirti santykį tarp žiniasklaidos, miesto ir architektūros. Pagaliau, juk Zahos Hadid, Franko Gehry’io ir panašaus lygio meistrų statiniai iš dalies statomi dėl to, kad apie juos praneštų žiniose, iš dalies, kad statytojo vardas sušmėžuotų naujienose. Taigi, laikraščiai ir architektūra – tampriai tarpusavyje susiję. Laikraščiai yra vieni iš veikėjų mieste. Čia jie vaidina svarbų vaidmenį. Ir, žinoma, kadangi laikraščiams itin stiprų poveikį daro naujosios žiniasklaidos priemonės, mus domino ir tai, kaip jos visos veiktų kartu.

Šioje paskaitoje trumpai apžvelgiau “Studio-X” centrų ir laboratorijų iniciatyvas Kolumbijos universitete. Tikiuosi, kad visa tai padės suprasti, kaip galėtų būti ugdomas minėtas “platesnio profilio” architektas ir kaip MPIMDM eksperimentuoja su naujais švietimo ir tyrimų modeliais bei galimybėmis. 

ALF 06
David Garcia – What Exists is a Small Part of What is Possible

I was asked to talk about education and as Linas says in [his] introduction , I am active in different places: besides being an associate partner at Henning Larsen and having worked for Foster and Partners, I have been teaching since I finished my studies. I taught at three institutions for 8 years–The Royal Danish Academy of Fine Arts, The Bartlett School of Architecture and Lund School of Architecture. I also realized that my practice has become a kind of teaching institution on its own. From such a perspective MAP (Manual of Architectural Possibilities) is also some type of a school. Therefore I wanted to look at myself as an educator, asking–how do I teach, what do I teach and why do I teach?

I tried to organize my teaching activities, in which I use different definitions for how and why I do it. For example, for the last five years I do workshops instead of running a studio in the Royal Danish Academy. Those workshops are seven days of very intense work with a very specific scenario and agenda. At Lund School of Architecture I am heading a design studio for Extreme Environments and Future Landscapes masters course. Our studio specializes in this field and the course spans throughout the full semester. I teach undergraduate students in Unit 3 of a bachelors course at the Bartlett School of Architecture, where there are always two semesters. The span is thus very long , which also means that the mode of teaching  is subject to  changes over time. MAP on its own lasts six months, from day zero to the date it is sent to the printers. The studio of the Extreme Environments and the Institute of Architecture are sort of parts of each other. The projects that we do there often get a lot of students and interns engaged. They have become a very interesting dimension of the education, actually not only for them, but also for me.


If I had to give a tagline for these workshops, it would be “Education as a Positive Disruption“. Why do I say that? The workshops that I teach at the Royal Danish Academy of Fine Arts normally take place at a time when students are starting to form an idea of the building that they would like to design. Usually they have been to the site and tried to define the program. But they have not yet gotten very far with their drawing.  The agreement is that they come in and create a bit of chaos during the workshop period. What type of chaos? It goes in different directions. Usually one works more or less on one’s own during the semester project–that is the tendency in the Royal Danish Academy of Fine Arts. You have time to negotiate and discuss your ideas, you think a lot, you draw. But sometimes it gets difficult to get those ideas onto paper. My attitude is to do the exact opposite–in order to provide the students with a broad pallet of different tools, with which they can  react to a project scenario or a methodology. So we concentrate on one aspect of every project, we put everybody together in one room, we work 17 hours a day for seven days, although it is less in reality–there is introduction on the first day, the last day is for the critique–so actually they have five days to do this. We work backwards, almost like reverse engineering–what is it that you would like to focus on, what is it that you would like to do, and then just do it. I would not want to talk about it, if it is not built in front of me. I do not want to hear about it, if it does not have any shape or form. The idea is to use your hands as direct tools to establish a dialogue within your methodology. We believe that tasks can also teach very directly. If you are thinking, “I want this façade to move and react to sunlight”–fine, but next time we see each other, I want to see something that does that, and if you have a problem, then we will try to figure it out. Very often I do not even know how it is going to be done, but we together find out technologies or solutions that would make it possible to do that. For four or five days it is a room that is very difficult to be in for everybody. But I also noticed that when people are working very close to each other, they inform each other. They see what each one does, share decisions or they help each other, one has tools that the others did not use, solutions that some discard, others picks up. Proximity and density are often amazing tools to stimulate a design process. In a way, you almost have to suspend disbelief and ask everybody to go into this unwritten contract that we are going to try and go by these rules for these seven days. It does not matter if you hate it at the very beginning or if you are fascinated by it, the idea is to embrace another way of doing architecture or generating methodology, which you may or may not use afterwards. At least you have another pallet in your toolbox, another way of doing things.

Why is this interesting? I think it is empowering for the student to believe that whatever he or she imagines might be possible. At the very beginning, they all think “I cannot build that” and after only five days reality is there. For example, one of the students was working at a site close to a lake. She was fascinated by how the structures and the walls were seeking and taking in humidity, creating crystalline structures. She wanted to see what happens if those structures of crystals were very big and started to take over the space. I showed her how different crystalline solutions could grow in front of you. Then she started to play with different sizes, how those spaces could be inhabited. She made films about how these crystals are growing and the different spatial qualities that can be appropriated. It suddenly reminded me of actual crystal caves underneath Mexico. Suddenly we realized that what she thought was a way to test possibilities, nature has done in thousands or millions of years. I think that the architectural language, established by the growth of something that is not necessarily in the same tradition of how we design spaces, can be very original.
I have to say that, throughout the years at the Royal Danish Academy of Fine Arts, I have created some kind of a tradition where people understand what they are getting into when they are going into this workshop, they understand that they are not going to sleep for a while. Although it was difficult in the very beginning: students could get very upset and be very irritated and would try to report me to the dean. It happens sometimes. I think that it must be due to another type of context, a tradition that has embedded their understanding of what education or work is. But most of the time it is fantastic and we learn together. Many of the times I do not even know how to find a solution for their idea or their vision. We have to go on this journey together. I have to start calling all the scientists or mechanics I know and say:  “Hi, I have this student who wants to do this crazy stuff! How do we do this?”, and sometimes we just cannot come to a conclusion and that is fine, it is not a problem. I am not so interested in if it works in the end or not, but the fact that you are engaged fully in the desire to achieve that idea is very important. Other times there are things that seem impossible to me and students surprise me and realise them.

Extreme Environments and Future Landscapes

Extreme environments is a theme that is of great importance to me. I have to say that extreme environments have nothing to do with disaster scenarios. I am teaching a master course at the  Lund University for fourth and fifth year students on extreme environments. I call it “learning by research and speculation”.

First I would like to explain why extreme environments are interesting. Unless you are willing to live in a space suit, you are going to have to engage with the difficulties of our environment. Some of them are very extreme. It does not have to be about weather. We know what happens during an earthquake in, for example, Haiti. Our surroundings are more and more often characterized by scenarios where people suddenly have to live in an unbuilt space and recreate their environment. 

We have scenarios which are constantly repeating. People keep living in Louisiana despite knowing that they are going to be hit by a hurricane at least two or three times during the season. Resilience is incredible and I do not understand why  architecture maintains  the same gestures, we keep building the same way. We do not change infrastructure to prepare for flooding. There are amazing new realities that we are confronting, not necessarily only because the climate is changing. There are simply so many of us, we are hitting our own footprints and tripping on them. A volcano in Iceland explodes and traffic is completely paralyzed, because it just takes the heavyset communication road. Then everybody realizes how much we are dependent on something as fragile as an airplane. There are collapse scenarios because sometimes we build too fast or on foundations which are unstable.  I was in Tokyo during an earthquake in an old home from the 1950’s, all in wood. I could see the whole building just moving back and forth, the whole wooden structure was flexible. If some element cracked, the Japanese joinery system made it possible to remove it, get a new one, slide it in and lock it in. But when you step outside, you see a cracked modern building façades of concrete and glass which have to be torn down. You start thinking: “what happened there? Did we lose something in the process? Are we forgetting that there are systems that are more resilient to a certain type of extreme scenarios?”

There are thousands of square kilometres covered in plastic for growing tomatoes in Malaga, south of Spain, or some places in Italy. How absurd is that? Why? Can this be something else? If it has to be covered with plastic to grow tomatoes, can we cover it with something that acts differently? That is an extreme scenario, in my opinion, an artificial extreme environment, where I would like to envision alternatives on how to grow vegetables. We also extract so many resources. We need energy and then we do not know what to do with its waste. We have Onkalo in Finland, a plan for a huge depository of nuclear waste. What are those spaces? What are those extreme scenarios? Is there something more to it than just a garbage dump? We have oil and we pump it as much as we like–the process looks like a floating city sucking the Earth. We also know what happens when something goes wrong there. This is what really interests me, because it is “my backyard”, it is my reality. In Lund everybody is doing projects in their backyards–on nice farmland, in a beautiful Swedish landscape. I cannot imagine being a student in this world and not be a part of the rest of the world and invest as much care for it as your own backyard. That is the intention of this master course.

I will give you some examples of student projects in this course. One is working with Chernobyl and radiation. The other one with Lake Neva, where there is extensive  pollution and hypoxia. Another one is working on dunes and landscapes that are in constant movement, researching how to build with sand. Another one is working on a high student transient population. 40 % of residents in Lund are students, so half of the population disappears every year and something new comes. That is an extreme scenario, when your social context is replenished and changed.

Students research only at the very beginning of the course. This approach is inspired by MAP. It is very interesting when you get students to research first instead of going to design right away. New questions arise during research processes and their design decisions are informed by our research discoveries. They are informed by some type of fact. They are taking informed decisions. For example, a student researching Chernobyl started with the location of Chernobyl, charting different villages around, distances between them and their radiation percentage. He found out that there are people who are returning. The facilities are still open and there are about 3000 researchers working every day in Chernobyl. This is the  first radioactive catastrophe which allows us to see the effects of such an accident. He looked at the global  conditions  regarding nuclear stations–the quantity  and distribution in the world; nuclear process of fission, the dangers and assets of that, how much uranium there is. He started to look into effects of radiation on your body. The air in Chernobyl is not that bad, but the ground is irradiated. You can breathe the air fine, but caesium stays in the ground and that is a problem. But people are coming back to Chernobyl and that is the reason his project started to become a reality. They were planting potatoes in the land which is irradiated, just because people wanted to go back to their hometown. Also tourism is increasing in Chernobyl. There you have an architectural question: there are no facilities for the locals to grow potatoes in safe ground, there are no facilities for visitors or tourists to stay that is not irradiated by caesium. The researchers have to go 500 kilometres away from time to time when radiation levels are too high, because there are no housing  facilities that are properly  protected. That student chose to work on a  project that consists of a series of elevated landscapes–new earth elevated on top of the old, with some research units underneath and space where people can grow their potatoes. That started to define his project and this is perhaps the most important point. Research poses a series of questions, it is the methodology we use in MAP. We choose some of those questions and start to define the answers: “Would it be interesting to do that?”, or “Can architecture propose a solution?” as an alternative and critical approach to the problem.

The Bartlett School of Architecture, Unit 3

The Bartlett School of Architecture is an amazing institution with a long tradition.  It is in a way characterized by learning without  limits and there are so many different studios. Some of them are extremely pragmatic and aim to take very specific decisions and solutions. Others do only virtual production and films. Others are engaged with momentary effects. There you have a huge spectrum of different possibilities of reacting to your reality that surrounds you without putting any limits on yourself and asking - is this what you want to do? Prove it, try it and take it to its limits. At the Bartlett bachelor unit there is a lot of on-site work, which is a tradition of the school. For instance, we went to Venice to explore floods. Venice used to be flooded two or three times a year, but now it is every single day in November and December. Usually the flood reaches the level called acqua alta - when the sea rises almost two metres. We wanted to understand what that is like. Not only through pictures, but by  going there and finding out what happens when your street disappears and you do not know the difference between the street and the ocean. We were engaged with a series of studies and experts to understand the topography and topology of the streets in Venice, and how some streets are protected and others could easily flood.

It is fascinating particularly from an architectural point of view, because of the realities people in Venice deal with. There are realities that you can design. There are realities that make us understand our world differently. The projects that come out of research are much more radical. The students tried to inhabit abandoned oil rigs as stations for housing; recycle contaminated water; create waterfalls that would be part of the landscape. What was important was the method – how to engage experience with space.


Another place, where we do a lot of learning and some teaching as well, is our studio. I call it “learning by building or experimenting”. It is often a shared experience–there are interns, other architects in the same boat. We go together and we see where it will take us.
I will tell you about one such idea: the Weaving Project. It is one of those “what if?” stories. Many of the individual projects conducted  research that did not lead anywhere–we crashed into a wall, but we learned something. Others had a better ending. But this project started when I was fascinated by the  very old tradition of weaving and the structural rigidity and strength of woven baskets. Usually they are manufactured for very specific and functional aims–to carry fruits or stones, to catch fish. What fascinated me was this rigidity that originated from the geometry and the material. There was no glue, no screws, it all works by friction. One day I came across the work of some Japanese weavers who were breaking away from the functional tradition of the basket.  The question arose very quickly - what if this would be a new way of making structures? What if we could weave a structure? What if we could use this as a way of inhabiting a structure, would that be possible?

There are hundreds of different weaving patterns and we started to focus on the patterns that could manipulate and create architectural spaces. We asked: what would happen if it would have a foundation? What would happen if it would have to go underground? We were thinking of an architectural proposal and we found out that the more you curve the weave, the stronger it becomes. The more corners it had–the more rigid it would become. We started trying out different materials, such as laminated wood or plastic. We started to look at potential tests and it was a total fiasco, because the materials in question have properties that are very difficult to manipulate. That did not work at all even after we spent six months doing a virtual model and trying to make it work. But we got something out of it: an understanding of how the weave worked. We found out a way of achieving structure densities, because we could control the thickness and the widths of the materials that we were planning to weave with. It was used as a guide to go towards other types of modelling. We compiled an architectural proposal as a small pavilion and it was presupposed that we could do it.

Organizers of the exhibition “Notch”–Nordic and Chinese Cultural Exchange exhibition–looked at the woven structure that we had published on internet and they said, “Hey, David, can you do this for us? Next month?” I said, “Sure! Great, now I create a scenario, like I do for my students”. I am going to have to live by my own rules and we have to solve this problem.

I sent interns to do this and I think they did an amazing job. Bamboo became a very obvious choice in Beijing because of the amount of the material available  there, its cheapness, accessibility and the qualities it has. It was a learning experience, because we had to test everything and build it. In the end, we managed to do it. I still cannot believe it, but it was finally  standing in front of Kengo Kuma’s building for the festival. I think this is a good story not so much because it was built, but because we found ourselves in a situation where we had to do something, because we said “yes”. If I would have been less naïve, I would have said, “forget it, we have never tested this”.

Manual of Architectural Possibilities

MAP–Manual of Architectural Possibilities–initiated a lot of methodology that I have talked about today, which is based on research. I did MAP because I wanted to get all these crazy things we did in the studio out into the world. I did not want to do a webpage, it would just get lost–I wanted something that would be limiting for us, putting some constraints. The idea of MAP was to provoke discussion through the world of ideas, “what if’s” and the possibilities we were playing with. It was not about creating answers, solutions or any new movement but just to encourage a discourse and dialogue. I had a very specific idea of MAP–research before starting to design, collaboration with scientists and experts before starting to invent any type of space. We have very strict rules for doing MAP. There are three months of research, where nobody is allowed to draw. When questions come up, we get together and discuss what the relevant points are. We take those that are interesting to resolve, tackle and question through the language of architecture. We pick these questions out and start to develop projects. Some are ironic, some are critical, some are pragmatic. But the idea is to try to react to questions that arise from research. MAP is an A1 paper folded into a map. On one side it presents research and on the second side there are projects. I teach together with Peter Cook and I am very lucky that he writes the introduction for each issue.

In MAP 001 “Antarctica” we showed the geography, the topography, the bedrock and sections of Antarctica. We learned about how icebergs break off, vocabulary for icebergs, different types of snowflakes and how they are formed. Climate conditions that surround the continent. The flora and the fauna, cycles all the way to extremophiles, living beings that should not be alive, because they subside in  extremely low temperatures. The first construction and last constructions on  this continent. We also went into the political situation of Antarctica, which is very special. Everybody claims it, but nobody owns it. And what about building? How do you build there? Can you build with snow? What has been used? We charted every single base station that exists. Then we did a series of projects which react to these realities and questions that we encountered. MAP 002 was named “Quarantine”. Some might think–what does quarantine have to do with architecture? When we started to research, we found out that it was incredibly linked to architecture. There are always spaces of containment. It is about containing and controlling the movement of viruses, of individuals or animals with viruses. So it has everything to do with spatial constraints. We had a series of projects that engage with that topic in a critical manner.

To conclude, the experience of learning or teaching is something that permeates everything that we do, or especially what I do. I think that when I am in the studio or when I teach, it is not only about me teaching, but also about being taught. The more questions you ask about your environment, the more you doubt everything around you, the more courageous and interesting dialogue you are going to have with your reality around you. Because there is nothing sadder than just accepting things as they are and not questioning them. Thank you very much.

ALF 06

Šiai paskaitai buvau pakviestas pakalbėti apie švietimą. Darbuojuosi keliose srityse – be to, kad esu Henning Larsen įmonės partneris, esu dirbęs Foster and Partners, dar ir dėstau nuo pat tų laikų, kai baigiau studijas. Per 8 metus dėsčiau trijose mokslo įstaigose: Danijos Karališkoje menų akademijoje, Bartletto Architektūros mokykloje (Londono universiteto koledžas) ir Lundo architektūros mokykloje. Taip pat supratau, kad mano architektūrinė praktika tapo tarsi savita mokslo įstaiga. Šiame kontekste, manau, kad MAP (Architektūros galimybių vadovas) irgi yra tam tikra mokykla. Todėl noriu pažvelgti į save kaip pedagogą, užduodamas sau klausimus: kaip mokau, ko mokau ir kodėl?

Pedagoginę veiklą mėginsiu pristatyti atsižvelgdamas į taikomus skirtingus metodus – kaip ir kodėl aš ją vykdau. Pavyzdžiui, pastaruosius penkerius metus Danijos Karališkoje akademijoje užuot vadovavęs studijinei praktikai, rengiu kūrybines dirbtuves. Tos dirbtuvės – tai septynios dienos itin intensyvaus darbo, laikantis konkretaus veiksmų plano ir darbotvarkės. Lundo architektūros mokykloje vedu visą semestrą trunkantį „Ekstremalios aplinkos ir ateities kraštovaizdžių“ magistrantūros projektavimo kursą – tai viena pagrindinių mūsų architektūros biuro kompetencijų. Bartletto architektūros mokykloje dėstau bakalauro studentams kursą, kuris visada trunka du semestrus, o tai labai ilgas laiko tarpas ir reiškia, kad jam turi būti taikomos kitokios mokymo metodikos. MAP (Architektūros galimybių vadovo) projektas trunka lygiai šešis mėnesius, skaičiuojant nuo pat pirmosios dienos ir baigiant data, kada jis atiduodamas spausdinti. Ekstremalios aplinkos kursas ir Architektūros institutas tam tikra prasme yra vienas kito dalis. Jo metu vykdomuose projektuose dalyvauja daugybė studentų ir praktikantų. Šie projektai tapo įdomia mokymosi dalimi ne tik studentams, bet ir man pačiam.

Septynių dienų trukmės dirbtuvės

Jeigu reikėtų sugalvoti pavadinimą šioms kūrybinėms dirbtuvėms, tai jis būtų „Edukacija kaip pozityvus griovimas“. Kodėl tai sakau? Dirbtuvės, kurias vedu studentams Danijos karališkoje menų akademijoje paprastai prasideda tuo, kad studentai turi subrandinti norimo statyti pastato idėją. Paprastai tuo metu jie jau būna apsilankę būsimoje statybvietėje ir pamėginę apsibrėžti programą. Bet dar nepradėję projektuoti. Esame sutarę, kad į dirbtuves metu jie ateina sukurti šiek tiek chaoso. Ką būtent turiu omenyje, sakydamas „chaosas“? Tai pasireiškia įvairiais būdais. Paprastai studentas kurdamas semestro projektą, dirba daugiau ar mažiau savarankiškai – taip pat ir Danijos Karališkoje menų akademijoje. Skiriamas laikas idėjoms aptarti, išdiskutuoti, apmąstyti, o tada – braižymui. Bet kartais tas idėjas būna ypač sunku perkelti ant popieriaus. Aš manau, kad iš tiesų reikėtų daryti visai atvirkščiai – aprūpinti studentus įvairiais įrankiais ir išsakyti pastabas apie jų projekto scenarijus ar metodikas. Taigi, mes susitelkiame tik į vieną projekto aspektą, visi susirenkame vienoje auditorijoje ir septynias dienas dirbame po 17 valandų per parą. Nors iš tiesų gal kiek mažiau – pirmoji diena skirta pristatymui, o paskutinė – kritikos išsakymui. Tad, iš tiesų studentai turi penkias dienas. Dirbame atvirkštine tvarka, panašiai kaip atvirkštinio konstravimo atvejais: pirmiausia apmąstoma problema, kaip ją galima išspręsti, o tada – tiesiog jos įgyvendinimas. Nekalbėsiu apie projektą, jeigu neturėsiu jo prieš akis. Nenoriu apie jį nieko girdėti, jeigu jis dar neįgavęs tam tikros formos. Tad idėja yra rankas naudoti kaip pagrindinį įrankį, kad susigyventum su savo projekto kūrimo metodika. Esu įsitikinęs, kad užduotys taip pat gali mokyti, ir labai tiesiogiai. Jeigu mąstote: „Noriu, kad šis fasadas judėtų, reaguodamas į saulės šviesą“, puiku, tačiau kitą kartą mums susitikus jau norėčiau matyti, kaip tai veikia. O jeigu kils kokių sunkumų, galėsime kartu pamėginti juos išspręsti. Dažnai aš nė nežinau, kaip įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą, bet dirbdami kartu su studentais atrandame reikiamas technologijas ar sprendimus. Kokias keturias ar penkias dienas auditorija tampa vieta, kurioje labai sunku būti. Tačiau pastebėjau, kad kai žmonės dirba vienas greta kito, jie vienas kitą moko, dalinasi žiniomis. Jie mato, ką daro kiti, dalijasi sprendimais ir padeda vieni kitiems. Įrankius, kurių patys nenaudoja, pasiūlo kitiems, o sprendimus, kuriuos vieni atmetė, žiūrėk, vėliau panaudoja kiti. Toks artumas ir sutelktumas neretai tampa puikia priemone projektavimo procesui paspartinti. Tam tikra prasme, turi nerodyti nepasitikėjimo ir studentų paprašyti laikytis šio nerašyto susitarimo: mes mėginsime ir artimiausias septynias dienas laikysimės būtent šių taisyklių. Visai nesvarbu, ar pradžioje tai tau labai nepatinka, o gal, priešingai, esi tuo sužavėtas, idėja yra pasitelkti kitą architektūros kūrimo ar projektavimo būdą, ir nesvarbu, ar vėliau jį panaudosi. Bent jau turėsi dar vieną kūrybos įrankį savo arsenale.

Kodėl tai įdomu? Manau, visa tai įgalina studentą patikėti, kad, nors ir ką jis arba ji įsivaizduotų, viską galima įgyvendinti. Iš pradžių jie visi sako: „Negalėsiu to įgyvendinti“, bet vos po penkių dienų tai įvyksta. Pavyzdžiui, viena iš studenčių projektavo greta ežero esančioje vietovėje. Ją labai sužavėjo kaip konstrukcijoms ir sienoms besugeriant drėgmę formuojasi kristalų struktūros. Jai rūpėjo sužinoti, kas atsitiktų, jeigu tos kristalų struktūros išaugtų labai didelės ir visiškai užvaldytų erdvę. Parodžiau jai, kaip auginami įvairūs kristalai. Tada ji ėmė žaisti su skirtingais jų dydžiais, ir galimybėmis, kaip gali būti kuriamos erdvės. Ji nufilmavo, kaip auga kristalai, kokios erdvinės savybės gali susikurti. Kai ji baigė projektą, jis netikėtai man priminė tikrus kristalų urvus Meksikoje. Tada mes netikėtai supratome, kad tai, ką ji manė esant būdu išmėginti galimybes, gamta jau daro tūkstančius, o gal net milijonus metų. Mano galva, architektūrinė kalba, sukurta beauginant kažką erdvėje ne visai pagal mūsų erdvės kūrimo tradiciją, gali būti išskirtinai originali.

Turiu pasakyti, kad visus tuos metus dėstydamas Danijos Karališkoje menų akademijoje, suformavau savotišką tradiciją, kad atėję į šias kūrybines dirbtuves, studentai supranta, kur pateko, kad kurį laiką jiems neteks miegoti. Nors iš pradžių buvo sunku – studentai labai nusimindavo, susierzindavo ir netgi mėgindavo skųsti mane dekanui. Na, kartais taip nutinka. Manau, taip yra dėl nusistovėjusių švietimo metodų, tradicijų, formuojančių jų supratimą apie tai, koks turėtų būti mokslas ar projektas. Tačiau dažniausiai mums sekasi puikiai ir mes kartu mokomės. Būna, kad nė aš nežinau, kaip išspręsti jų sugalvotą idėją ar realizuoti viziją. Leidžiamės į šią kelionę kartu. Tada imu skambinti visiems pažįstamiems mokslininkams ar mechanikams ir klausinėti: „Labas, vienas mano studentas sugalvojo tokį beprotišką dalyką! Kaip mums jį įgyvendinti?“ Pasitaiko, kad kartais taip ir neatrandame sprendimo, kaip tai realizuoti, ir tai nėra problema. Galų gale, man nėra taip jau svarbu, ar tai bus įgyvendinama, ar ne. Svarbiausia yra visiškas atsidavimas sumanymui ir noras jį realizuoti. Bet būna ir taip, kad studentai pasiūlo dalykų, kurie iš pradžių man atrodo neįmanomi, bet vėliau jie mane nustebina, imdami ir įgyvendindami juos.

Ekstremalios aplinkos ir ateities kraštovaizdžiai

Ekstremalios aplinkos tema man yra nepaprastai svarbi. Iš karto turiu pasakyti, kad ekstremali aplinka niekaip nesusijusi su nelaimingų atsitikimų scenarijais. Ekstremalios aplinkos kursas, kurį Lundo universitete dėstau ketvirto ir penkto kurso magistrantūros studentams, dar vadinasi „mokymasis per tyrimą ir hipotezių kūrimą“. 

Pirmiausia noriu pažymėti, kuo įdomios ekstremalios aplinkos. Jeigu neketini visą laiką gyventi vilkėdamas astronauto kostiumą, vienaip ar kitaip susidursi su mūsų aplinkos problemomis. Kai kurios iš jų tikrai ekstremalios. Jos nebūtinai susijusios su orais. Žinome, kas nutinka per žemės drebėjimą, pavyzdžiui, Haityje. Vis dažniau pasitaiko situacijų, kai žmonės yra priversti gyventi negyvenamoje erdvėje ir iš naujo perkurti savo aplinką.

Kai kurios stichinės nelaimės, o kartu ir su jomis susijusios situacijos, nuolat kartojasi. Pavyzdžiui, Luizianos valstijoje, JAV, ir toliau gyvena žmonės, nors žino, kad bent du ar tris kartus bet kuriuo metų laiku gali kilti uraganas. Jų gebėjimas greitai atsitiesti po nelaimės neįtikėtinas. Tačiau aš nesuprantu, kaip kai kurie architektai sugeba kiekvieną kartą atlikti vis tuos pačius veiksmus ir nuolat statyti tuo pačiu būdu. Mes nekeičiame, pavyzdžiui, nuolat potvynio užliejamų infrastuktūrų. Susiduriame su neįtikėtinomis naujomis realybėmis ir nebūtinai dėl to, kad keičiasi klimatas. Paprasčiausiai mūsų tiek daug, kad vėl pataikome į savo pačių pėdsakus ir už jų užkliuvę suklumpame. Štai Islandijoje išsiveržia ugnikalnis ir transporto sistema visiškai paralyžiuojama vien todėl, kad stichija paveikia vieną stambiausių susisiekimo kelių. Tada visi staiga suvokia, kaip esame priklausomi nuo tokio trapaus dalyko kaip lėktuvas. Tai paveikia net verslą ir akcijų biržas.

Dar egzistuoja griūties scenarijai, nes kartais statome per greitai arba ant nestabilių pamatų. Teko būti Tokijuje per žemės drebėjimą. Tada gyvenau sename name, pastatytame kokiame šeštajame dešimtmetyje. Namas visas medinis, net mačiau kaip jis juda pirmyn atgal, judėjo visas medinis jo karkasas. Jeigu kuris nors jo elementas būtų neatlaikęs, tą dalį būtų buvę įmanoma pašalinti ir įdėti naują, įstumti ir sutvirtinti, nes taip veikia tradicinė japoniška medinė konstrukcija.  Bet štai, išeini laukan ir pamatai, kaip trupa šiuolaikiniai betono ir stiklo fasadai, kuriuos belieka tiesiog nugriauti. Tada mąstai: „Kas gi čia įvyko? Ar mes ką nors pražiūrėjome procese? Gal tiesiog pamiršome, kad kai kurios konstrukcijos pasižymi kur kas didesniu atsparumu tam tikroms ekstremalioms sąlygoms?“

Malagoje (Ispanijos pietuose) ir tam tikrose Italijos vietose tūkstančiai kvadratinių kilometrų dirbamos žemės yra padengta plastiku, tokiu būdu ją pritaikant pomidorų auginimui. Argi ne absurdiška? Kodėl? Argi negalėtų būti kaip nors kitaip? Jeigu, norint išauginti pomidorų, žemė turi būti padengta plastiku, tai gal galima ją ir kuo nors kitu padengti, ar auginti kokią nors kitą kultūrą? Man tai jau ekstremalus scenarijus, dirbtinė ekstremali aplinka, kurioje norėčiau pamatyti ir kitų alternatyvų, kaip auginti daržoves. Mes taip pat išgauname daugybę išteklių. Mums reikalinga energija, bet vėliau nebežinome, ką daryti su jos gamybos atliekomis. Onkalo vietovė Suomijoje – milžiniška branduolinių atliekų saugykla. Ką reiškia šios erdvės? Ką reiškia tokia ekstremali aplinka? Kas slypi net už paprasčiausio sąvartyno? Turime siurbti naftą, na, ir siurbiame ją, kiek tik leidžia jėgos. Visas procesas primena plūduriuojantį miestą, siurbiantį visą planetą į save, o kai kas nors nepasiseka... žinome, kas tada atsitinka.

Visa tai iš tiesų mane domina, nes tai yra „mano daržas“, mano tikrovė. Lunde kiekvienas žmogus kažką projektuoja savo kieme – kur puiki dirbamoji žemė, nuostabus Švedijos kraštovaizdis. Negaliu įsivaizduoti, kaip įmanoma būti studentu šiame pasaulyje ir nebūti pasaulio dalimi, negalvoti apie jį kaip apie savo kiemą. Būtent toks yra šio magistrams dėstomo kurso tikslas.

Pateiksiu šio kurso studentų darbų pavyzdžių. Štai vienas gilinasi į Černobilį ir radiaciją. Kitas dirba prie Nevos ežero, itin užteršto, kuriame smarkiai trūksta deguonies, projekto. Dar vienas tyrinėja kopas ir nuolat judančius kraštovaizdžius, siekia išsiaiškinti, kaip statyti iš smėlio. Dar vieno studento darbas susijęs su kintančia studentų populiacija. Mat net 40 % visų Lundo gyventojų sudaro studentai, taigi didelė jų dalis kasmet išvyksta, ir atvyksta nauji žmonės. Štai jums ir ekstremalus scenarijus – kaip pasipildo ir pasikeičia socialinis kontekstas.

Pirmiausia, pačioje kurso pradžioje, studentai atlieka tyrimą. Įdomu nukreipti studentus iš pradžių atlikti tyrimą, užuot leidus jiems iš karto pradėti projektuoti. Tyrimo metu jiems kyla naujų klausimų, o projektiniai sprendimai yra pagrįsti tyrimo metu surinkta informacija ir atradimais. Jie surenka tam tikrą faktinę informaciją, o tada, ja remdamiesi, priima sprendimus.

Pavyzdžiui, minėtas studentas, kuris tyrinėja Černobilį. Pirmiausia jis išsiaiškino, kurioje pasaulio vietoje tas Černobilis yra, plane pasižymėjo, kur yra įvairūs aplinkiniai kaimai, atstumus tarp jų ir radiacinio užterštumo procentą. Jis sužinojo, kad kai kurie žmonės grįžta į tas vietas. Černobilyje kai kurie įrenginiai vis dar veikia ir ten kasdien dirba apie 3000 mokslininkų. Tai pirmoji radioaktyvi katastrofa žmonijos istorijoje, leidžianti pamatyti tokios nelaimės padarinius. Studentas taip pat išnagrinėjo branduolinių jėgainių situaciją pasaulyje – jų kiekį ir pasiskirstymą, atomo branduolio dalijimosi procesą, jo pavojus ir naudą. Jis ėmė gilintis į radiacijos poveikį žmogaus organizmui. Juk labiausiai Černobilyje užterštas ne oras, bet apšvitintas dirvožemis. Galima kvėpuoti normaliai, bet cezis išlieka dirvožemyje ir tai didžiulė problema. O žmonės į Černobilį grįžta, todėl ir jo projektas pamažu ėmė virsti tikrove. Jie sodina bulves toje apšvitintoje žemėje... ir tik todėl, kad tie žmonės tiesiog norėjo grįžti į savo gimtąsias vietas. Be to, Černobilyje plėtojasi turizmas. Štai jums ir architektūrinis klausimas: vietiniams nėra sąlygų saugiai užsiauginti bulvių, keliautojams ar turistams nėra ceziu neužterštos žemės, kur jie galėtų saugiai apsigyventi. Ten dirbantys mokslininkai yra priversti keliauti 500 kilometrų kiekvieną kartą, kai pakyla radiacijos lygis, nes ten nėra saugių gyvenimo sąlygų ir infrastruktūros. Taigi, studentas ėmė plėtoti projektą – nuo žemės pakeltą landšaftą: virš senojo lygio pakeliamas naujas neužterštos žemės sluoksnis taip, kad mokslininkai po juo gali toliau vykdyti savo tyrimus, o jame žmonės augina bulves. Bet būtent atlikus tyrimą, šiam studentui pradėjo aiškėti projekto apimtys ir tai tikriausiai svarbiausias dalykas. Tyrimo metu kyla daugybė klausimų. Šią metodiką mes ir naudojame MAP’e. Išsirenkame tam tikrus klausimus ir imame galvoti jiems atsakymus: „Ar tai daryti bus įdomu?“, „Ar galime tam pasiūlyti architektūrinį sprendimą?“ – tokiu būdu taikydami alternatyvią ir kritinę nagrinėjamos problemos prieigą.

Bartletto architektūros mokykla

Bartletto architektūros mokykla – tai nuostabi, ilgametes tradicijas puoselėjanti mokslo įstaiga. Tam tikra prasme, mokymasis joje neturi ribų, siūloma daugybė skirtingų dalykų kursų. Kai kurie iš jų itin pragmatiški, jų tikslas – išmokyti priimti konkrečius sprendimus ir sprendinius. Kiti susiję tik su virtualia produkcija ir filmais. Kiti – su momentiniais efektais. Šioje mokykloje studentams atsiveria platus įvairiausių galimybių spektras, kaip reaguoti į supančią tikrovę, visiškai neribojant savęs ir klausiant – „ar tai tikrai tai, ką noriu daryti?“ Jei taip, tada įrodyk, išmėgink, išplėtok. Bartletto architektūros mokyklos bakalauro pakopos studentai orientuojasi daugiausia į darbą konkrečioje vietoje. Tokia šios mokyklos tradicija. Pavyzdžiui, mes su mano kurso studentais vykome į Veneciją tyrinėti potvynių. Anksčiau Veneciją apsemdavo tik du ar tris kartus per metus, bet dabar potvynis neatslūgsta ištisus du mėnesius – lapkritį ir gruodį. Paprastai potvynio vanduo pasiekia vadinamąją acqua alta ribą – kai jūros lygis pakyla beveik du metrus. Norėjome suprasti, kas tai yra. Ne tik iš nuotraukų, bet iš tiesų ten nuvykę išsiaiškinti, kas vyksta, kai tavo gatvė paprasčiausiai dingsta ir nebematyti skirtumo tarp gatvės ir vandenyno. Dalyvavome keliuose tyrimuose kartu su profesionaliais specialistais, siekdami išsiaiškinti Venecijos gatvių topografiją ir topologiją, kaip kai kurios gatvės yra išsaugomos, o kitas – tiesiog apsemia potvynis.

Mums buvo nepaprastai įdomu, architektūriškai mąstant, išsiaiškinti, su kokia tikrove susiduria Venecijos gyventojai. Tai tikrovė, kurioje realiai projektuoji. Tai tikrovė, padedanti kitaip suvokti pasaulį. Po šio tyrimo studentų sukurti projektai, žinoma, buvo daug radikalesni. Jie mėgino apgyvendinti apleistas naftos gavybos platformas, perdirbti užterštą vandenį, sukurti dirbtinius krioklius, kurie taptų kraštovaizdžio dalimi. Tačiau svarbiausia buvo metodika – patirtį susieti su erdve.

Architektūros studija

Dar viena vieta, kur, manau, daug mokomės, taip pat mokome kitus, yra mūsų studija. Vadinu tai „mokymusi statant ir eksperimentuojant“ ir tai neretai yra visų drauge išgyvenama patirtis. Stažuotojai, kiti architektai – visi verdame viename katile. Tiesiog keliaujame kartu ir žiūrime, kur mus tai nuves.

Papasakosiu apie vieną išskirtinių idėjų – „Pynimo projektą“. Tai viena iš tų, taip vadinamų, „o kas, jeigu“ istorijų. Daugelis tokių istorijų mūsų studijoje prasidėjo nuo tyrimų, taip ir nedavusių pageidaujamų rezultatų... Nors ne veltui tuos kalnus vertėme – juk kartu ir šio bei to išmokome. Kiti pasibaigė sėkmingiau. O šis projektas prasidėjo, kai aš susižavėjau sena pynimo iš vytelių tradicija ir negalėjau atsistebėti, kokia standžia ir tvirta konstrukcija pasižymi pinti krepšiai. Paprastai jie pinami kokiam nors konkrečiam tikslui ar funkcijai – nešioti vaisiams ar akmenims, gaudyti žuvį ir pan. Mane labiausiai sužavėjo standumas, sukuriamas geometrijos ir medžiagos. Pintiems daiktams pagaminti nenaudojami jokie klijai, varžtai ir ši konstrukcija stabili tik dėl trinties. O ji gali būti labai standi ir tvirta. Kartą susidūriau su vienu japonų pynėjų darbu, kuris buvo gerokai nutolęs nuo įprastos krepšio funkcijos. Man tučtuojau kilo klausimas: o ką, jeigu panaudotume šį būdą naujos konstrukcijos kūrimui? Priėmiau iššūkį – o ką, jeigu konstrukciją tiesiog nupintume? O jeigu panaudotume ją gyvenamosioms erdvėms kurti? Ar tai įmanoma?

Egzistuoja šimtai skirtingų pynimo raštų, ir mes pradėjome tyrinėti tuos, kuriuos būtų galima panaudoti architektūrinių erdvių formavimui. Uždavėme klausimą: kas atsitiktų, tokiai konstrukcijai suteikus pamatą? Kas atsitiktų, jeigu ją sumontuotume po žeme? Mąstėme, kaip parengti architektūrinius sprendinius, ir išsiaiškinome, kad kuo labiau išlenki pintą konstrukciją, tuo tvirtesnė ji tampa. Kuo daugiau kampų – tuo ji standesnė. Ėmėme bandyti skirtingas medžiagas. Pavyzdžiui - laminuotą medį ir plastiką. Pradėjome bandymus, bet patyrėme visišką nesėkmę, nes tiriamų medžiagų savybės nepasižymėjo lankstumu. Net ir po šešių mėnesių atkaklaus darbo, pastangų sukurti maketą, jis nepavyko. Vis dėlto iš viso to šis bei tas išėjo. Mes pagaliau supratome, kaip veikia pynimas. Atradome būdą, kaip sukurti reikiamo tankio konstrukciją, nes jau galėjome kontroliuoti medžiagos, iš kurios planavome pinti, storį ir plotį. Tai panaudojome kaip orientyrą kitiems maketams. Parengėme nedidelio paviljono architektūrinį pasiūlymą, tikėdamiesi, kad sugebėsime jį realizuoti.

Šiaurės šalių ir Kinijos kultūrinių mainų parodos „Notch“ organizatoriai pastebėjo pintą konstrukciją mūsų interneto svetainėje, susisiekė su mumis ir paprašė: „Labas, Davidai, ar gali ir mums tokį sukurti? Kitą mėnesį?“ O aš atsakiau: „Aišku!“ Ir štai mes vėl visi kartu mokomės. Pasakiau: „Puiku, dabar mes kursime scenarijų, panašiai, kaip aš tai darau su studentais.“ Dabar turėsime gyventi pagal mano taisykles ir šią problemą išspręsti. Tai padaryti į Kiniją išsiunčiau stažuotojų grupę, ir jie puikiai atliko savo darbą. Pekine pasirinktas bambukas kaip statybinė medžiaga nekėlė jokių abejonių, nes jo ten apstu, jis yra pigus, prieinamas ir, žinoma, pasižymi atitinkamomis savybėmis. Tai buvo mokymosi patirtis, nes mes turėjome viską išbandyti ir pastatyti. Galiausiai, sugebėjome tai padaryti. Vis dar negaliu patikėti, bet mūsų statinys stovi priešais Kengo Kuma parodų rūmų pastatą. Manau, tai puiki istorija ne tik todėl, kad jis buvo pastatytas, bet ir todėl, kad atsidūrėme tokioje situacijoje, kai turėjome kažką daryti, todėl, kad pasakėme „taip“. Jeigu nebūčiau buvęs toks naivus, tikriausiai būčiau pasakęs: „Na, ką jūs, mes to nedarysime.“ Ir mes nė nebūtume pabandę.

MAP - Architektūros galimybių vadovas

Štai priėjome prie Architektūros galimybių vadovo, angliškai – MAP, Manual of Architectural Possibilities, iš kurio kilo dauguma tyrimais paremtų metodikų, apie kurias šiandien kalbėjau. Sukūriau MAP’ą, nes norėjau pristatyti pasauliui visas tas beprotiškas idėjas, kurias sugeneravome ir įgyvendinome mūsų studijoje. Nenorėjau kurti dar vieno internetinio puslapio, kuris būtų tiesiog pasimetęs tarp daugybės kitų. Norėjau kažko tokio, kas mus ribotų, tam tikra prasme suvaržytų. MAP’o pagrindinė mintis – per idėjas išprovokuoti diskusijas, tas „O kas, jeigu..“ situacijas ir sudaryti galimybes žaidimui, bandymams. MAP’o tikslas nebuvo pateikti atsakymus, sprendimus ar suburti kokį nors naują judėjimą, bet tiesiog paskatinti diskusiją ir dialogą. Mano MAP’o suvokimas buvo gana konkretus – tyrimas prieš pradedant projektuoti, bendradarbiavimas su mokslininkais ir specialistais prieš pradedant kurti bet kurią erdvę. MAP’o vykdymui turime nustatę griežtas taisykles. Trys mėnesiai vien tyrinėjimų, per kuriuos niekam neleidžiama braižyti. Kai jau subręsta tam tikra dalis klausimų, susirenkame ir aptariame, kas atrodo aktualu. Mes iškeliame klausimus, nusprendžiame, kuriuos iš jų būtų įdomu išsiaiškinti, pamėginti išspręsti taikant architektūros kalbą ir pradedame projektus. Kai kurie iš jų yra humoristiniai, kai kurie – kritiški, kiti – pragmatiški. Bet idėja tokia: pamėginti reaguoti į klausimus, kilusius tyrimo metu. MAP – tai sulankstomas A1 formato popierinis žemėlapis. Vienoje jo pusėje aprašytas tyrimas, o kitoje pateikiami projektai. Dėstau kartu su Peteriu Cooku ir man labai pasisekė, kad jis parašo įvadą kiekvienam leidinio numeriui.

Pavyzdžiui, MAP 001, pavadintame „Antarktika“, mes apibūdinome Antarktikos geografiją, topografiją, pamatines uolienas ir atskiras šio žemyno dalis. Mes sužinojome, kaip skyla ledkalniai, išmokome specifinį žodyną apie ledkalnius, netgi sužinojome apie skirtingas snaigių rūšis ir kaip jos susiformuoja, šio kontinento klimato sąlygas, florą ir fauną, jų gyvybinius ciklus iki pat vadinamųjų ekstremofilų – organizmų, kurių išgyvenimo sugebėjimai daugybės laipsnių minusinėje temperatūroje stebina.  Sužinojome, kokia buvo pirmoji ir kokia naujausia konstrukcija, pastatyta šiame kontinente. Įsigilinome netgi į Antarktidos politinę padėtį, kuri yra labai specifinė. Visi reiškia pretenzijas į šį žemyną, tačiau jis nepriklauso niekam. O kaipgi statyba? Kaip čia statyti pastatus? Ar galima statyti iš sniego? Kokios medžiagos jau buvo panaudotos? Plane pažymėjome kiekvieną čia esančią stotį. Tada įgyvendinome keletą projektų, pritaikytų šiai tikrovei ir atsakančių į klausimus, kuriuos išsikėlėme.

Antrojo numerio MAP 002 tema buvo „Karantinas“. Ką karantinas turi bendro su architektūra? Pradėję tyrinėti, supratome, kad jis neįtikėtinai susijęs su architektūra. Pasaulyje visada buvo ir bus erdvės, skirtos sulaikymui. Jos susijusios su virusų, užsikrėtusių asmenų ar gyvūnų sulaikymu ir kontrole. Ir tai yra erdvinės konstrukcijos. Mes įgyvendinome keletą projektų, susijusių su šia tema, kritiškai ją analizuojančių.

Baigdamas noriu pasakyti, jog manau, kad mokymosi ar mokymo patirtimi yra persmelkta viskas, ką mes darome, ypač tai, ką darau aš. Ar dirbčiau studijoje, ar mokymo įstaigoje, aš ne tik mokau kitus, bet ir pats mokausi. Manau, kuo daugiau sau užduodi klausimų apie mūsų aplinką, kuo daugiau kvestionuoji viską, kas tave supa, tuo drąsiau ir įdomiau sąveikauji su tikrove. Nes nieko nėra liūdniau nei tiesiog priimti dalykus tokius, kokie jie yra, ir nekelti jokių klausimų. Labai jums dėkoju už dėmesį.

ALF 06

I will talk about my research on controversies studies, as a research method and as an education of philosophy. I will also mention what kind of a new epistemology is opened for architecture by mapping of controversies.

Architectural theory has been puzzled for a long time by the big divide between architecture on one hand and the society on the other. Dissatisfied with the one-sided interpretations of buildings as static or technical objects only, architectural theory shifted its interests towards society. We are constantly reminded that built form relates to society and culture. To understand buildings and environments we must understand the society and culture in which they were produced. Here we are in the critical regime—in the regime of critical theory of architecture. Critical means to be attentive to the socio-technical contacts and the cultural/economic conditions of the projection of architectural knowledge. What is problematic with this framework? As a sociologist working on architecture and in the field of architectural study, I see a big problem in this divide—having architecture on one hand and society on the other. 

The problem is that as soon as we talk about this dichotomy, the modernist divide between context and content, between architecture as technology and architecture as symbolic social form, is maintained. My question is how can we circumvent the boundaries between context and content, between the abstraction called nature and the abstraction called culture? Between architecture’s technology and architecture’s symbolic form? How can we avoid the common simplifications of architectural theory, always tending to replace the specific—architectural practices, moves, processes, objects—with general categories—social factors, class, gender, matters of race, politics?

I want to suggest here, that there is another way of doing architectural research inspired by social sciences, one that relies on a radically different understanding of the social. The alternative to the critical reductivist approach is a pragmatist realist irreductivist approach. The pragmatist approach relies on the assumption that architecture cannot be reduced to anything. It is real on its own, it has its body, machines, technologies and groupings - no building can be defined outside of the process of its making, outside of the controversies it triggers. Design emerges in the same instance as its participants and its objects, it defines itself. Therefore we should follow the processes of making, using, contesting buildings. All the actors that take part in these processes, their statements, how they form alliances and create enemies, how they shape new associations. This will mean to follow them and visit all the places they had been to, all the difficulties they have had and all their concerns. If we follow the processes we rather gain access to the social and the architectural in their fluid states, we get a picture, in which we’ll be able to witness what architecture and society are made of, not take them for granted.

A pragmatist approach will require to account and understand, not replace design objects. It will mean to study the particular ways and actions, individual moves and collective groupings, through which architects shape buildings, gain design knowledge and produce new realities. To understand architecture we need to cross the sacred boundaries that separate architecture on the one hand and society on the other. And we need to cross them many times as we follow a contested architectural project or the design process. Only by engaging in ethnography of architecture would we be able to gain access to that particular moment when the divide between content and context, between technology and symbols and between society and architecture is  not yet made. A unique moment when both the architectural and the social are fluid. A unique moment in which all redistributions are possible.

I got interested in controversies in 2001, when I started working at the Office for Metropolitan Architecture in Rotterdam as an anthropologist-sociologist of architecture. I spent two years living in the office and watching architects at work, following the processes of making architecture. In order to grasp the general rules of design or the genuine OMA habits, I just wanted to be able to see the details of the day-to-day activities.

A pragmatist way to look at the architecture of Rem Koolhaas would aim to understand the practices rather than the theories and the ideologies, the actions rather than the discourses, architecture in the making rather than architecture made. That is the reason I engage in ethnography of design and follow designers at work. Just as how  the sociologist of science Bruno Latour followed the scientists at work in the 1970s to understand the production of scientific facts.

To understand the meaning of OMA buildings and Koolhaas's architecture, I needed to forget or at least to put on hold all the official interpretations of his work and to look instead at the ordinary conditions of experience, to follow the way architects make sense of their world-building activities, to look at the routines, the mistakes, the workday choices - all these minor transactions of the daily life of a designer that critical theorists consider as indecent to tackle. I also accounted for the cooperative activity of both, architect and the support personnel, humans and models, paints and pixels, material samples and plans, that all constitute the design world. I assume that design was accountable, it means, pragmatically knowable, not symbolic.

Whitney Museum of American Art in Manhattan

The first case study I worked on was the Whitney museum in Manhattan on Madison Avenue, between the 75th and the 74th streets. It was designed in 1966 by Marcel Breuer together with Hamilton Smith. The building had quite an unusual shape for New York. 20 years later, in 1982, another U.S. architect, Michael Graves, was commissioned to design an extension to  the Whitney museum. The extension was very controversial, he had to go back to the drawing board and design it again. The second project failed, then he went back to the drawing board again. There were three projects designed and they all failed. 20 years later, the same project enters the office of Rem Koolhaas, in 2001.

From an architectural point of view, extending this building is almost an impossible mission, because the building is surrounded by the brownstones from the beginning of the 20th century, which are protected buildings and you cannot demolish them. Basically the site is very small and there are a lot of restrictions. The solution of Koolhaas was to have a complex of three buildings (a brownstone building, the Breuer building and a new building) working together and connected by the old elevator in the Breuer building, which was meant to be the core, the machine connecting the three buildings. This project was stirred up much controversy  between 2001 and 2004, and failed. Koolhaas had to go back to the drawing board and design this second scheme, which again was very controversial and failed. Two years later another architect was commissioned to design the Whitney extension - Renzo Piano. He spent a year and a half on the project, the project again was very controversial and failed.

The questions I had, when I started looking at this project, was - what was so wrong with  the Whitney, that it provoked so many reactions at the time of its construction in the 1960s and then later on at the time of its extensions? What kind of actors responded to the museum actions and claimed to talk on its behalf?

Of course one way to answer those questions is to look at the context of the 1960s and then the context of the 1980s and the context of Koolhaas and Piano and to try and extract the Whitney meaning from the mythologies of these three social contexts. To explain the Whitney in terms of  of mainstream social sciences would mean to produce a social explanation of its architecture by simply referring to all those factors outside its architecture: social, cultural, political factors, the zeitgeist. While architecture projects develop according to their own competitive logics, they are often explained and associated to particular forces behind architecture.

Entering the office of Koolhaas to learn about the ongoing process of design, I was gradually led, together with the architects from OMA, to open the black box of design of Graves and go back to the 1980s, then open the black box of design of Breuer and go back to the 1960s, always coming back to the office of Koolhaas with some little knowledge in hand which was important for the design moves of Koolhaas. OMA architects found out by going back to history that the Whitney had this amazing trajectory, rich of controversies. To gain access to the repertoire of factions of the Breuer building and the Graves’ building, they studied the history to find out what the building did - how the building acted in the 1960s, in the 1980s and how many different actors reacted to the building’s moves and to the attempts to extend it, how various actors talked on behalf of the Whitney.

Thus instead of tracing a linear account of the Whitney's architecture from Bauhaus to Koolhaas, based on a comprehensive historical analysis of its past and engaging in a process of interpretation of Whitney, we were rather interested in its performance, in its career, in its particular building trajectory and the agency of the building. In order to understand the Whitney museum as an architectural object, we had to unravel this history of controversies.

As the controversies developed, I looked at the press clippings from the 1960s and also all archives of the museum of the 1980s and, of course, all the documents related to the project of Koolhaas. In the 1960s the Whitney is never on its own. As soon as the project started and the building was already under construction, different actors gathered around the building. Artists, the Whitney family, Breuer & Smith architects, the board of trustees, architecture critics, New Yorkers, gravitation laws and neighbors. In the 1980s, because there were three different projects, this controversy was defined as the biggest controversy in the galaxy of U.S. architecture, because it lasted nearly a decade. We can see that, as the controversy developed, a bigger number of actors and resources were mobilized and the new associations, new connections among those actors were traced. The more people spoke against and in support of the building, the bigger the crowds of visitors got, the more the resources and lies locally available increased, the more social the design became.

Following these controversies and the many detours the architects’ intentions took to extend the building, we do not see any longer just one static modernist object—a construction. We see an object, its anticipated extensions presented as design plans, a variety of actors gathering around the building, debating, criticizing it or expressing disagreement or agreement with the particular plans. That is how the Whitney becomes a multiple object, an assembly of contested issues: the brownstone's destructibility, the zoning filling, the neighbors’ vulnerability, the narrowness of the site. The Whitney that looked like a simple technical or aesthetic object, in the controversy became socio-technical, sociopolitical. Built once in the 1960s and completely forgotten, it became extendable. From taken for granted it became contested, from static—a bird in a flight. Not an autonomous emancipated coherent modernist object standing out there on Madison Avenue, but a complex ecology. Precisely because design and architecture are accountable, report-able, we cannot continue to argue any longer that buildings and architecture institutions are created  to combat the diffracted presence of society. There are no social dimensions or factors of any sort explaining the success and failure of architecture objects. Buildings are not projections of the social, but they could become social, because they possess an immense capacity of connecting heterogeneous actors. This particular capacity of a building to associate both human and non-human actors and in different periods of time, makes it an important social actor. Here is the social, in the process of mobilization and enrollment of different actors, explaining architecture, reflecting architecture rather than being outside of architecture.

We can argue that a building cannot be defined by what it is and what it means, but only by what it does, what kind of disputes it provokes and how it resists to intensify transformation in different periods of time. Such an understanding of buildings, I believe, can bring more awareness to  the ways architecture is made and how it takes part in the making of the social.

London Olympics stadium

My second example is regarding the controversies surrounding the London Olympics stadium design. Controversy for me is a synonym of architecture in the making. In 2012, London was the center of world attention as it was to hold the 30th summer Olympic games. More attention was drawn to the athletics stadium. How can we expect the design of such an important building to be met without resistance? A building, that once built on site would trigger the entire transformation of east London, would modify the mayoral politics, would raise the greenhouse gas emissions, and would impact the residents’ lives and health. It becomes crucial to find out new ways to navigate through the controversial sets of opinions and map this controversy.

The existing representational tools, however, are not powerful enough to represent what was going on in London. The interpretations revolved around either the social issues and redevelopment plans for the Lea Valley in East London, other interpretations are made about the urban regeneration and rebranding strategies of the Olympics. The role of the Olympics for urban governance was discussed, different attempts to measure the tangible and intangible impacts from hosting the Olympics in London were evaluated. To understand the entire magnitude of the design related transformations at stake, these interpretations are not sufficient. We need instead to map the entire complexity of the debate, we need to follow the controversy. By following the controversy, we base our knowledge about the controversy upon its manifestation in the media, in publicly available documents on the websites of official organizations.

First we follow and enlist the whole range of actors concerned by the controversial design, whether they be architects, communities, costs, stadium design precedents or existing buildings, area regeneration prospects or legacy scenarios. With the generic term actor we designate all beings enrolled in the controversy. Then we map the actors’ main statements and trace the thick mesh of relations among the statements circulating in a dispute. Finally, we visualize the networks of the actors, where they always appear as interfaces of connections. Such mapping covers the research that enables us to describe the successive stages in the production of architectural knowledge. By mapping controversies, we also refer to a variety of new representational techniques and tools that permit us to describe the successive stages of controversies. For instance, mapping the Olympic stadium controversy allows us to gain access to not yet stabilized states of the urban and the social. When I say mapping, I mean mapping not as a mimetic tool, but as a navigational tool. To map a social phenomenon is not only to represent it, but also to make sense of it.

First we started a collaboration with experts in parametrics and then with computational designers. The main question we had in mind was how we could visualize these networks more efficiently to avoid the traditional separations between actors and networks, between individual and society. How can we overcome this kind of static dimension of the network visualizations?

Drawing on the expertise of a parametric designer, we produced visualization of the London Olympics stadium design controversy which is an animation, a dynamic visualization. We wanted to have something different, something that will account for this unpredictable aspect of the networks. We collaborated with the R&D department of London-based company AEDAS, led by Christian Derix. The visualization of the controversy allows us to follow assembly of heterogeneous actors, their different groupings and re-groupings; we can also explore the relative importance and weight of the different actors and how they position themselves according to different concerns. The main concerns in the story are: legacy, cost and sustainability. This simulation allows us to have a dynamic, concern oriented controversy mapping and it also shows for the first time a visualization in which the actors are not drawn as colored dots or squares. It means the actors do not have an identity before they enter the controversy, but they gain their identity in the controversy as they connect. To the extent that even Boris Johnson is not the mayor of London when he enters this controversy, he becomes an actor because he connects to more and more actors and because he connects he is an actor in this controversy. It became a database as well: you can go back to the particular initial sources of the debate and read particular articles, if you want to follow more closely the trajectory of a particular actor in this debate.


The dynamic network mapping captures occurrences, events and situations that make the social traceable, graspable. Taking further inspiration from architectural computing, learning from its specific epistemology will allow us to develop a new take on social phenomena. It is impossible to grasp a building at once. It has temporal qualities, analyzing it as an immutable entity, would provide a perfect reductio ad absurdum of the separation of time and space in architecture.

Following the making of, following the processes around buildings, this approach allows documentation of the continuous flow that a building always is. To grasp it as a movement, as a flight, as a series of transformations. Instead of seeing how a building occupies a particular niche inside a society or corresponds to certain economic or cultural needs, the mapping controversies method allows grasping the capacity of buildings and design projects to elaborate around themselves, their times and their spaces and even societies of interested parties. Following how a controversy unfolds in time and space would permit us to do with buildings and design projects something akin to what Henri Bergson has done in the philosophy of process. Thank you for your attention.

ALF 06
ALBENA YANEVA - Kontroversijų kartografija architektūroje: nauja praktikos epistemologija

Šios paskaitos pavadinimas – „Kontroversijų kartografija architektūroje“. Apie savąjį kontroversijų tyrimą kalbėsiu ir kaip apie tyrimo metodą, ir kaip filosofijos edukaciją. Taip pat užsiminsiu apie naują epistemologiją architektūroje, besiformuojančią kartografuojant kontroversijas.

Ilgą laiką architektūros teoriją itin trikdė gilus atotrūkis tarp architektūros ir visuomenės. Vis didėjant nepasitenkinimui vienpusišku pastatų tik kaip statiškų ir techninių objektų interpretavimu, architektūros teorijos interesų laukas pasislinko visuomenės link. Mums nuolat primenama, kad statinys yra susijęs su visuomene ir kultūra. Tad norėdami suprasti pastatus ir jų aplinką, privalome suprasti visuomenę bei kultūrą, kurioje jie pastatyti. Čia įsijungia kritinis režimas – kritinis architektūros teorijos režimas. „Kritinis“ reiškia, kad turime ypač sutelkti dėmesį į architektūros žinių projekcijos socialinius-techninius ryšius ir kultūrines-ekonomines sąlygas. Kokios problemos kyla šioje struktūroje? Kadangi esu architektūros ir architektūros studijų srityje dirbanti sociologė, čia matau didelę problemą, savotišką išsiskyrimą: architektūra tarsi lieka vienoje pusėje, o visuomenė – kitoje.

Problema tame, kad, kalbant apie šią dichotomiją, toliau išlieka modernistinis konteksto ir turinio, architektūros kaip technologijos ir architektūros kaip simbolinės socialinės formos atskyrimas. Todėl kyla klausimas, kaip galėtume apeiti šias nusistovėjusias ribas tarp konteksto ir turinio, tarp abstrakcijos, vadinamos gamta, ir abstrakcijos, vadinamos kultūra? Tarp architektūros technologijos ir architektūros simbolinės formos? Kaip galėtume išvengti tradicinių architektūros teorijos supaprastinimų, kuriais nuolat siekiama pakeisti konkrečias architektūros praktikos, veiksmų, procesų, objektų kategorijas bendrosiomis – socialinio faktoriaus, klasės, lyties, rasės, politikos kategorijomis?

Norėčiau pasiūlyti kitą, socialinių mokslų inspiruotą architektūros tyrimo atlikimo metodą, kuris paremtas visiškai kitokiu sociumo supratimu. Alternatyva kritinei supaprastintai prieigai yra pragmatinė, realistinė nesupaprastinta prieiga. Toks pragmatinis traktavimo būdas remiasi prielaida, kad architektūra negali būti niekaip paprastinama, susiaurinama. Ji pati yra tikrovė, turinti tam tikrą karkasą, mechanizmus, technologijas ir struktūrą, organizaciją. Pastato neįmanoma apibūdinti atsietai nuo jo sukūrimo proceso, nuo visų kontroversijų, kurias jis kelia. Projektavimas, kaip ir jo dalyviai bei objektai, apibrėžia pats save. Todėl mes turėtume tyrinėti ir pastatų kūrimo, naudojimo, konkuravimo procesus. Taip pat visus šių procesų dalyvius, jų teiginius, su kuo jie vienijasi ir kieno priešais tampa, kaip formuoja naujas asociacijas. Tai reiškia visur juos sekti, aplankyti visas vietas, kuriose jie lankėsi, ištyrinėti visus sunkumus, visas problemas, su kuriomis jie susidūrė. Ištyrinėję šiuos procesus, įgysime prieigas prie sociumo ir architektūros tarsi skystame jų būvyje, susidarysime tam tikrą bendrą vaizdą, kuris padės suprasti, iš ko susideda architektūra ir visuomenė, o ne priimsime jas kaip savaime suprantamą dalyką.

Pragmatinis traktavimo būdas reikalauja fiksuoti ir perprasti projektavimo objektus, o ne pakeisti juos kažkuo kitu. Tai reiškia išstudijuoti konkrečius būdus ir veiksmus, pavienius poslinkius ir bendrą [procesų] organizavimą, per kuriuos architektai formuoja pastatus, įgyja projektavimo žinių ir kuria naują realybę. Tam, kad suprastume architektūrą, turime peržengti nusistovėjusias ribas, skiriančias architektūrą nuo visuomenės. Tyrinėdami konkursinį architektūros projektą ar projektavimo procesą, turime jas peržengti ne vieną kartą. Tik gilindamiesi į architektūros etnografiją, sugebėsime patekti iki to momento, kai dar nėra to pasidalijimo tarp konteksto ir turinio, technologijos ir simbolinės prasmės, tarp visuomenės ir architektūros. Tai unikalus momentas, kai tiek architektūra, tiek sociumas dar yra skystame būvyje. Tai tas momentas, kai dar įmanomi bet kokie persigrupavimai.

Kontroversijomis susidomėjau 2001 m., pradėjusi dirbti architektūros antropologe-sociologe architektų biure Office for Metropolitan Architecture (OMA) Roterdame. Du metus tiesiog gyvenau biure, stebėdama dirbančius architektus, sekdama architektūros kūrimo procesus. Siekdama perprasti pagrindines projektavimo taisykles ir OMA įpročius, tiesiog norėjau matyti kiekvieną jų kasdienės veiklos smulkmeną.

Siekdama suprasti pragmatinį Remo Koolhaaso architektūros traktavimo būdą, turėjau gilintis į praktiką, o ne teoriją ir ideologiją, veiksmus, o ne jų diskursus, architektūros kūrimo procesus, o ne jau sukurtą architektūrą. Būtent dėl šios priežasties stengiausi perprasti projektavimo etnografiją ir stebėjau dirbančius projektuotojus. Panašiai kaip mokslinio pažinimo sociologas Bruno Latouras XX a. aštuntajame deš. stebėjo dirbančius mokslininkus, norėdamas suprasti, kaip gaunami moksliniai faktai.

Norėdama išsiaiškinti OMA kuriamų pastatų ir Koolhaaso architektūros prasmę, turėjau pamiršti, ar bent jau atidėti į šalį, bet kokį oficialų jo veiklos nagrinėjimą bei aiškinimą ir stebėti įprastas sąlygas, kuriose įgyjama patirties, sekti būdus, kaip architektai prieina prie savo projektų, kuriamų visame pasaulyje, stebėti jų kasdienybę, klaidas, pasirinkimus, padaromus per darbo dieną, - visas tas projektuotojo kasdienio gyvenimo smulkmenas, kurios rimtiems teoretikams atrodo nevertos dėmesio. Taip pat fiksavau bendrą architektų ir pagalbinio personalo, ne tik žmonių, bet ir maketų, dažų ir pikselių, medžiagų pavyzdžių ir planų, visko, iš ko susideda projektavimas, sąveiką. Galiausiai, priėjau išvados, kad projektavimas yra paaiškinama, t.y. pragmatiškai pažini, o ne simbolinė veikla.

Vitni (Whitney) Amerikos meno muziejus

Pirmoji atvejo analizė, su kuria man teko dirbti, buvo Vitni Amerikos meno muziejus Manhetene, Madisono aveniu, tarp 75-osios ir 74-osios gatvių. 1966 m. jį suprojektavo Marcelis Breueris ir Hamiltonas Smithas. Šio pastato forma buvo gana neįprasta Niujorkui. Po 20 metų, 1982-aisiais, kitam JAV architektui Michaelui Gravesui buvo pateiktas užsakymas Vitni muziejų išplėsti. Pirmasis jo projektas buvo labai kontroversiškas, tad architektas turėjo vėl stoti prie braižymo lentos ir projektuoti iš naujo. Antrasis bandymas taip pat nepavyko, tada Gravesui dar sykį teko kurti naują priestato projektą. Galiausiai, buvo parengti trys projektai, bet nė vienas nebuvo įgyvendintas. Po 20 metų, 2001-aisiais, tokį patį užsakymą gavo Remo Koolhaaso architektų biuras.

Architektūriniu požiūriu, šio pastato išplėtimas – beveik neįmanoma misija, nes jis apsuptas paveldosaugos įstatymais saugomų, XX a. pradžioje statytų rausvojo smiltakmenio namų, kuriuos draudžiama griauti. Trumpiau tariant, užstatymo sklypas labai mažas, bet jam taikoma daugybė apribojimų. Koolhaaso sprendimas buvo trijų pastatų kompleksas (smiltakmenio namas, Breuerio projektuotas muziejus ir naujasis pastatas), sujungtas senu Breuerio name esančiu liftu, kuris turėjo tapti branduoliu, tam tikru visus tris statinius jungiančiu mechanizmu. 2001-2004 m. šis Koolhaaso projektas laikytas itin kontroversišku, todėl jo realizuoti nepavyko. Architektas turėjo vėl stoti prie braižymo lentos ir parengti antrą projektą, kuris taip pat buvo kontroversiškas, todėl atmestas. Po dviejų metų Vitni muziejaus išplėtimui suprojektuoti buvo pasamdytas dar vienas architektas Renzo Piano. Savo projektą šis architektas rengė pusantrų metų, tačiau jis taip pat gavosi kontroversiškas ir jo buvo atsisakyta.

Kai ėmiau tyrinėti šį objektą, galvoje sukosi klausimas: kas negerai su tuo Vitni muziejumi, dėl ko šis pastatas sukėlė tokią audringą reakciją ne tik jo statybos metais (1960 m.), bet ir vėliau, mėginant jį išplėsti? Kas buvo tie asmenys (veikėjai), kurie reagavo į muziejaus pokyčius ir teigė galį kalbėti jo vardu?

Žinoma, vienas iš būdų atsakyti į šiuos klausimus yra prisiminti septintojo dešimtmečio kontekstą, tada devintojo dešimtmečio kontekstą, galiausiai, - Koolhaaso ir Piano kontekstą, o tada visų trijų socialinių kontekstų mitologijoje pamėginti įžvelgti Vitni muziejaus prasmę. Pamėginti šį objektą paaiškinti per pagrindinių socialinių mokslų prizmę, suformuluojant socialinį jo architektūros paaiškinimą, pasitelkus tam tikrus, su architektūra nesusijusius veiksnius: socialinį, kultūrinį, politinį, galiausiai,  zeitgeist*. Nors architektūros projektai kuriami vadovaujantis konkurencine jų pačių logika, neretai juos galima paaiškinti ir susieti su tam tikromis jėgomis, veikiančiomis už architektūros ribų.

Dirbdama Koolhaaso biure ir siekdama kuo daugiau sužinoti apie ten vykstančius projektavimo procesus, kartu su kitais OMA architektais turėjau galimybę atidaryti Graveso projekto „juodąją dėžę“ ir taip sugrįžti į devintąjį dešimtmetį, tada atidaryti Breuerio projekto „juodąją dėžę“ ir sugrįžti į septintąjį dešimtmetį – tokiu būdu įgijome šiek tiek informacijos, kuri buvo svarbi Koolhaaso projektavimo veiksmams. Ištyrinėję Vitni muziejaus pastato istoriją, OMA architektai suprato, kad jis keliavo neįtikėtina trajektorija, kurioje buvo apstu kontroversijų. Siekdami suprasti, kaip veikė Breuerio ir kaip Graveso pastatas, jie išstudijavo istoriją – kaip veikė pastatas septintame, o kaip devintame dešimtmetyje, kiek skirtingų dalyvių reagavo į pastato pokyčius ir pastangas jį praplėsti, kaip skirtingi dalyviai reiškėsi Vitni vardu.

Taigi, užuot susitelkę į Vitni pastato architektūros linijinį pasakojimą, pradedant Bauhausu, baigiant Koolhaasu, mes išsiaiškinome pastato veikimą, savotišką jo „karjerą“, konkrečią trajektoriją ir veikiančiąsias jėgas, pasiremdami išsamia istorine jo praeities analize ir įsitraukę į interpretavimo procesą. Norėdami suprasti Vitni muziejų kaip architektūros objektą, mes turėjome išnarplioti jo prieštarų istoriją.

Ėmus ryškėti toms kontroversijoms, peržiūrėjau daugybę straipsnių septintojo dešimtmečio spaudoje, taip pat visus devintojo dešimtmečio muziejaus archyvus ir, savaime suprantama, visus dokumentus, susijusius su Koolhaaso projektu. Jau nuo pat pradžių Vitni muziejus nebuvo paliktas ramybėje. Vos pradėjus kurti projektą ir statyti pastatą, aplink jį ėmė telktis įvairūs veikėjai: menininkai, Vitnių (Whitney) šeima, „Breuer & Smith Architects“, patikėtinių taryba, architektūros kritikai, niujorkiečiai, traukos dėsniai, kaimynai. O devintame dešimtmetyje projektuojant priestatą, kai buvo parengti net trys skirtingi projektai ir visa ši veikla truko beveik dešimtmetį, susidariusi prieštara buvo vadinama „didžiausia kontroversija JAV architektūros istorijoje“. Jai toliau plėtojantis, galime pastebėti, kad prisideda vis daugiau dalyvių bei pasitelkiama resursų, galime atsekti naujas asociacijas, naujus ryšius tarp tų dalyvių. Kuo daugiau žmonių pasisakė prieš projektą arba jį parėmė, tuo didesnius lankytojų srautus traukė muziejus, daugėjo vietinių išteklių ir su juo susijusių melų, tuo socialesnis darėsi projektas. 

Sekdami šias kontroversijas ir daugybę trajektorijos pakeitimų architektų sprendimuose, susijusiuose su pastato išplėtimo projektu, pradedame jo nebematyti kaip statiško modernistinio objekto ar konstrukcijos. Tačiau išvystame objektą, planuojamą jo išplėtimą, pateiktą projektinių brėžinių pavidalu, daugybę veikiančių asmenų, susijusių su šiuo pastatu, besiginčijančių, kritikuojančių, reiškiančių nepritarimą arba, priešingai, pritariančių konkretiems projektiniams pasiūlymams. Taip Vitni muziejus tampa daugialypiu objektu, tarpusavyje konkuruojančių problemų/ dalykų sankaupa: galimybės nugriauti smiltakmenio pastatus, zonavimo užpildymo, kaimynų pažeidžiamumo, sklypo siaurumo ir pan. Iš pradžių buvęs paprasčiausiu techniniu ar estetiniu objektu, išryškėjus minėtoms kontroversijoms, Vitni muziejus tampa socio-techniniu, socio-politiniu reiškiniu. Kadaise,1960 m. pastatytą ir visiškai užmirštą, pastatą sumanyta praplėsti. Iš akivaizdaus jis tampa ginčytinu, iš statiško – skristi pakilusiu paukščiu. Jis jau nebe savarankiškas, emancipuotas, nuoseklus modernistinis objektas, stovintis Madisono aveniu, bet sudėtinga sistema. Vien dėl to, kad projektavimas ir architektūra yra paaiškinami, apibrėžiami dalykai, mes daugiau nebegalime įrodinėti, kad pastatai ir architektūros institucijos egzistuoja tik dėl difrakcinio visuomenės dalyvavimo. Nėra jokių socialinių išmatavimų ar veiksnių, kuriais būtų galima paaiškinti architektūros objektų sėkmę arba nesėkmę. Pastatai nėra sociumo projekcijos, bet jie gali tapti socialūs, nes pasižymi begaliniu gebėjimu susieti įvairiarūšius dalyvius. Būtent pastato gebėjimas susieti žmogiškuosius ir nežmogiškuosius dalyvius skirtingais laikotarpiais, padaro jį svarbiu socialiniu veikėju. Tas jo socialumas atsikleidžia per skirtingų dalyvių mobilizavimo ir įtraukimo procesą, aiškina architektūrą, ją apmąsto, bet nėra už architektūros ribų.
Galime įrodinėti, kad pastato neapibūdina tai, kas jis yra ir ką jis reiškia, bet tik tai, kaip jis veikia, kokias diskusijas sukelia, kaip atsilaiko prieš intensyvias transformacijas skirtingais laikotarpiais. Būtent taip suprantami pastatai, manau, suteikia daugiau aiškumo apie architektūros kūrimo būdus ir tai, kaip ji dalyvauja sociumo formavime.

Londono Olimpinis stadionas 

Antrasis mano pavyzdys susijęs su Londono Olimpinio stadiono projektavimo prieštaromis. Man asmeniškai, kontroversija yra architektūros kūrimo [proceso] sinonimas. 2012 m. Londonas atsidūrė pasaulio dėmesio centre, nes jame buvo rengiama 30-oji vasaros olimpiada. Dar daugiau dėmesio sulaukė stadiono statybos. Nejau galėtume tikėtis, kad tokios didelės svarbos pastatas bus sutiktas be jokio pasipriešinimo? Buvo manoma, kad statinys, pastatytas šiame sklype, iššauks viso rytų Londono pokyčius, įtakos municipalinę politiką, padidins šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kiekius ir neigiamai paveiks vietos gyventojų gyvenimus bei sveikatą. Čia tampa nepaprastai svarbu atrasti naujų būdų, kaip išlaviruoti tarp visų šių prieštaringų nuomonių ir sudaryti šios kontroversijos žemėlapį.

Turimi atvaizdavimo įrankiai buvo nepakankamai veiksmingi ir negalėjo iki galo perteikti to, kas vyko Londone. Aiškinimai sukosi apie socialines problemas ir Lea slėnio rytiniame Londone renovacijos planus, taip pat pasirodė ir miesto regeneracijos bei pačios Olimpiados kaip prekės ženklo aiškinimų. Buvo aptarinėjama Olimpiados įtaka Londono valdymui, įvairios pastangos įvertinti materialią ir nematerialią Olimpiados rengimo naudą miestui. Tačiau norint iki galo suprasti su projektavimu susijusių transformacijų mastus, šių aiškinimų nepakanka. Iškyla poreikis kartografuoti visą šios kontroversijos kompleksiškumą; kitaip tariant, turime pasekti šią kontroversiją. Tai darydami, savo žinias apie kontroversiją mes grindžiame jos nušvietimu žiniasklaidoje, viešai prieinamais dokumentais oficialių organizacijų interneto tinklapiuose.

Visų pirma, išsiaiškiname visus, su prieštaras keliančiu projektu susijusius dalyvius, pvz., architektus, bendruomenes, kaštus, stadiono projektavimo precedentus ar jau esamus pastatus, teritorijos atnaujinimo galimybes, paveldo scenarijus ir pan., ir juos tyrinėjame. Vartodami bendrinį terminą „dalyvis“, turime galvoje visus su kontroversija susijusius subjektus. Tada kartografuojame svarbiausius dalyvių pasisakymus ir atsekame visą tankų tokių konkrečioje diskusijoje cirkuliuojančių pasisakymų tinklą. Galiausiai, vizualizuojame visus dalyvių tinklus bei ryšius, ir čia jie [dalyviai] visada atvaizduojami kaip ryšių sąsajos. Toks kartografavimas apima tyrimą, įgalinantį apibūdinti viena po kitos einančias architektūros žinių kūrimo proceso stadijas. Kartografuodami kontroversijas taip pat pasitelkiame tam tikras naujas atvaizdavimo technikas ir įrankius, kurie leidžia nuosekliai apibūdinti minėtas kontroversijų stadijas. Pavyzdžiui, Olimpinio stadiono kartografija leidžia ištirti dar nenusistovėjusias miesto ir sociumo būsenas. Beje, sakydama „kartografija“, turiu galvoje žemėlapį ne kaip imitavimo, bet kaip navigacijos įrankį. Kartografuoti kokį nors socialinį įvykį reiškia ne tik jį atvaizduoti, bet ir suprasti, išsiaiškinti jo prasmę.

Pirmiausia pradėjome bendradarbiausi su parametrinio, vėliau – su automatizuoto projektavimo specialistais. Svarbiausias klausimas, kurį siekėme išspręsti, buvo: kaip galėtume veiksmingiau vizualizuoti šiuos tinklus, kad išvengtume tradicinio dalyvių ir jų tinklų, individo ir visuomenės atskyrimo? Kaip įveikti šį statišką tinklų vizualizavimo aspektą?

Parametrinio projektavimo specialisto konsultuojami, sukūrėme Londono olimpinio stadiono projektavimo kontroversijos animuotą, dinaminę vizualizaciją. Norėjome, kad rezultatas gautųsi kažkoks kitoks, kuriame atsispindėtų šis nenuspėjamas tinklų aspektas. Bendradarbiavome su Londone įsikūrusios AEDAS bendrovės tyrimo ir plėtros skyriumi, kuriam vadovavo Christianas Derixas. Kontroversijos vizualizacija leidžia atsekti įvairių dalyvių, skirtingų jų grupių sankaupas ir perorganizavimus; taip pat galime ištyrinėti įvairių dalyvių santykinę svarbą ir svorį, jų užimamą padėtį priklausomai nuo įvairių probleminių dalykų. Svarbiausi probleminiai dalykai šioje istorijoje yra: paveldas, kaštai ir darni plėtra. Toks modeliavimas leidžia sukurti dinamišką, į minėtus dalykus orientuotą kontroversijos žemėlapį ir sukurti vizualizaciją, kurioje dalyviai pirmą kartą nevaizduojami kaip spalvoti taškučiai ar kvadratėliai. Tai reiškia, kad kol nepatenka į kontroversiją, dalyvių tapatybė nėra aiški, tačiau patekę į kontroversiją ir sąveikaudami, jie įgyja savo tapatybę. Pavyzdžiui, tuo metu, kai įsitraukia į kontroversiją, Borisas Johnsonas nėra Londono meras, jis tampa kontroversijos dalyviu, nes sąveikauja su vis daugiau kitų dalyvių, ir būtent dėl šios sąveikos jis yra šios kontroversijos dalyvis. Visa tai taip pat tampa duomenų baze: norint atsekti konkretaus diskusijos dalyvio trajektoriją, galima grįžti prie pačių diskusijos ištakų ir, pvz., perskaityti su tuo susijusius straipsnius.


Dinaminių tinklų bei ryšių kartografija atspindi įvykius, reiškinius ir situacijas, per kurias socialinis faktorius tampa atsekamas, apčiuopiamas. Tinkamai panaudodami kompiuterinį projektavimą, mokydamiesi iš tikslios jo epistemologijos, galime išplėtoti naują požiūrį į socialinius reiškinius. Iš karto perprasti pastato neįmanoma. Kai kurios jos savybės yra laikinos; todėl analizuodami jį kaip nekintamą objektą, atskirdami laiką ir erdvę architektūroje, netruktume prieiti iki absurdo.

O prieiga, kai tyrinėjami su pastatais susiję procesai, leidžia užfiksuosi tą nuolatinį kitimą, srautą, koks visada ir yra pastatas. [Kartografija įgalina] suvokti statinį kaip procesą, kaip tam tikrą skrydį, kaip eilę transformacijų. Užuot stebėjus, kaip pastatas užima tam tikrą vietą visuomenėje ar patenkina tam tikrus ekonominius bei kultūrinius poreikius, kontroversijų kartografijos metodas leidžia išsiaiškinti pastatų ir architektūros projektų gebėjimą plėtoti, formuoti save, savo laikmetį ir erdvę, netgi suinteresuotųjų šalių visuomenę. Tiriant kaip kontroversija atsiskleidžia laike ir erdvėje, su pastatais ir architektūros projektais galima daryti kažką panašaus į tai, ką Henri Bergsonas darė su proceso filosofija. Dėkoju už dėmesį.


* Tam tikram laikmečiui ir vietai būdingi įsitikinimai, idėjos ir dvasia. (Vert. past.)