Labas vakaras, džiaugiuosi, kad tokį žvarbų vakarą tiek daug jūsų susirinko čia, į Nacionalinę dailės galeriją. Kadangi apie ją ir žadu kalbėti, apie ją ir jos seseris ir brolius – modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus.

Kaip matote, mano pranešimo tema yra „Laiko zonos“. Praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, kada dirbti kaip kuratorė, o vėliau kaip muziejininkė, Lietuvos bei kitų Rytų Europos šalių meno institucijos, tarp jų ir muziejai, ėmė funkcionuoti visiškai kitokioje, iš esmės naujoje kultūros produkcijos ir jos reprezentavimo situacijoje bei kontekste. Turbūt daugelis dirbančių toje srityje sutiks su manimi, kad vidinės sąlygos tokiems kokybiniams pokyčiams – ir ekonominės, ir juridinės, ir, sakyčiau, intelektualinės sąlygos – brendo lėtai. Nemaža dalis ne tik greitų, bet taip pat ir lėtesnių, ir dabar tebevykstančių pokyčių buvo lėtinami, o kartais net ir slopinami iš vidaus, tačiau buvo skatinami, stimuliuojami įvairių veiksnių ir iššūkių, ateinančių iš išorės.

Minėtasis dešimtmetis buvo pokyčių dešimtmetis ne tik Lietuvoje ar Rytų Europoje. Iš tikrųjų prisimenant Karlą Marxą, galėtume pasakyti, kad pokyčių šmėkla klajojo tuo metu virš visos Europos, virš viso pasaulio, atitinkamai veikė ir mūsų situaciją. Pokomunistinės šalys išsiskyrė tuo, kad daugelis naujų veiksnių ir pokyčių užgriuvo vienu metu ir vyko tarsi pagreitintu režimu, visiškai nepalikus laiko jų kilmės, archeologijos, esmės, tarpusavio sąryšio suvokimui. Viskas buvo „valgoma“ iš karto ir galbūt labai nesusimąstant.

Nepaisant visų bėdų, šis hibridinis pereinamasis laikotarpis pagimdė ir labai svarbių bei reikšmingų projektų, institucijų. Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų kūrimas ir statybos yra vienas būdingų naujosios pokomunistinių šalių kultūros politikos bruožų. Ši nauja politika aprėpė ir specifinius vietinius poreikius, ir ideologiją, motyvacijas, taip pat buvimo atvirame kontekste iššūkius. Akivaizdu, kad nacionaliniai – kalbu apie nacionalinius, t.y. valstybės išlaikomus – modernaus ir šiuolaikinio meno muziejai pirmiausia kuriami tam, kad atliktų tradicinį vaidmenį, reprezentuotų naujas šalis, jų kultūrą, ir konsoliduotų, o reikalui esant ir naujai sukurtų, pakeistų jų identitetą – etninį, istorinį ar kokį nors kitą.

Kita vertus, šis procesas neabejotinai atspindėjo ir tarptautinį muziejų statybos bumą. Franko Gehrio, Danielio Libeskindo, Zahos Hadid ir Jeano Nouvelio būtent muziejų architektūros pastatai reprezentuoja tai, ką vadiname muziejų statybos bumu, o galbūt ir tai, ką vadiname „show off“ architektūra. Muziejų veikla taip pat kreipiama pramogų vartotojų visuomenės nariams kūrimo, arba vadinamojo infotainmento, pramoginės informacijos pateikimo linkme, įskaitant ir tarnavimą globaliai besiplečiančiai turizmo industrijai.

Šalims, kurios išsivadavo iš totalitarinės politinės priespaudos ar sistemos, svarbios buvo ir gynybinės, dažnai retrospektyviai motyvuojamos identifikacijos koordinatės ir naujas dinamiškus pokyčius atspindintis jų įvaizdis. Čia ir noriu atkreipti dėmesį į retrospektyviosios ir perspektyviosios identitetų dinamikos bei lokalių ir globalių iššūkių poveikį naujų modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų ir jų pastatų vizijoms tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse Baltijos šalyse, tiek kitose Rytų Europos šalyse. Pavadinimas „Laiko zonos“ lietuviškai galbūt galėtų skambėti ir „Laiko juostos“, tačiau pavadinimas „zona“ man šiek tiek asocijavosi su įkalinimo zona, tad pasirinkusi tą žodį ir kalbėdama apie skirtingą orientaciją retrospektyviai ar perspektyviai turėjau omeny ir šiek tiek varžantį tos orientacijos pobūdį.

Nacionalinė dailės galerija, kurioje dabar esame, atvėrė duris po rekonstrukcijos ir išplėtimo 2009-ųjų metų birželį. Noriu priminti, nuo ko prasidėjo šio pastato istorija. Tai, ką matote dabar, yra LTSR Revoliucijos muziejaus konkursinis projektas, kurį suprojektavo architektai Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius dar septintojo dešimtmečio antroje pusėje. Kaip matote, šiuo metu pastatytas yra tik vienas pastato aukštas, antro aukšto trys stačiakampiai gretasieniai įgyvendinimo eigoje išnyko. Rekonstrukcijos ir išplėtimo architektai Audrius Bučas, Darius Čaplinskas ir Gintaras Kuginys jau egzistavusį buvusį Revoliucijos muziejaus pastatą, vėlyvojo modernizmo architektūros statinį, pritaikė modernaus dailės muziejaus reikmėms ir išplėtė šį kompleksą nauju hi-tech’o architektūros priestatų kompleksu. Dabar bendrasis mūsų pastato plotas yra 10 000 m², o ekspozicijoms skirtas plotas yra 3 250 m². Jį mes padidiname taip pat taikydami ekspozicijoms ir savo vestibiulio erdves.

Rengiant pastato rekonstrukcijos su išplėtimu architektūrinės idėjos konkursą, kuris vyko 2003-aisiais metais, buvo keliamos trys pagrindinės konceptualios idėjos ar reikalavimai. Pirma, pastatas turi būti pritaikytas modernaus dailės muziejaus funkcijoms – šiuolaikiško, turinčio visas naująsias technologijas ir šiuolaikiškai eksponuojančio tiek nuolatinę kolekciją, tiek parodas, kitas programas rengiančio muziejaus. Antra svarbi bei išties konceptuali nuostata – ne tik politiška – buvo reikalavimas, kad siūlomas projektas išsaugotų paminklinį Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus pastatą. Na, ir trečia, svarbu buvo tai, kad naujojo pastato architektūrinis įvaizdis atitiktų galerijos misiją, kuri pagal koncepciją labai plati, tačiau vienas iš esminių segmentų – siekti dialogo su visuomene.

Renkantis laimėtoją, nemažai lėmė ir tai (man pačiai teko būti tuomet ir konkurso, kurį organizavo architektų sąjunga, žiuri), kad Bučo, Čaplinsko ir Kuginio projekte buvo pasiūlytas taikus, bet ne monologiškas, o dialogiškas dviejų skirtingiems laikams arba skirtingoms laiko zonoms priklausančių statinių sambūvis. Aktyvios komunikacijos su miestu, miestiečiais, potencialiais galerijos lankytojais, žiūrovais simboliais buvo pasiūlyti tarsi į miestą palinkę mikrofonai, bylojantys, kalbantys į miestą – tai yra biuro patalpas talpinantys priestatai, kuriuose mes dirbame ir iki šiol. Nacionalinės dailės galerijos pastatas yra dešiniajame Neries upės krante, atokiau nuo pagrindinių turistų maršrutų. Jis yra toje miesto dalyje, kuri jau daugiau nei dešimtį metų, o jei skaičiuotume dar ir nuo sovietiniais metais pradėto  dešiniojo kranto urbanistinio perplanavimo, tai ir dar ilgiau, gana sparčiai, gan chaotiškai, su pertrūkiais transformuojasi į naują Vilniaus verslo ir administracijos centrą.

Aš pati taip suvokiu ir architektūrinę Nacionalinės dailės galerijos pastato koncepciją: tai yra galerija besikeičiančiame miesto ir kultūros kontekste, kuriame susiduria, ne susijungia – norėčiau pabrėžti – o susiduria nesenos praeities ir šiuolaikinių pokyčių pėdsakai. Galerijos misija yra apibrėžta jos koncepcijoje, kurią gal daugelis ir žinote, bet noriu sudėti tam tikrus akcentus. Taigi, misija yra „kaupti ir moksliškai tyrinėti ir Lietuvos bei užsienio lankytojams pristatyti XX ir XXI a. Lietuvos dailę, kaip pasaulio modernios meninės kultūros dalį“ – tai gana svarbus akcentas. Ryšiai ir kontekstai iš karto buvo integruoti ir pabrėžti galerijos misijoje.

„Siekiama surinkti ir pažinti šio laikotarpio Lietuvos dailės paveldą, plėsti žiūrovų akiratį, ryškinti Lietuvos dailės ryšius su kitų šalių daile, skatinti naujas Lietuvos dailės interpretacijas, ugdyti vizualiojo meno suvokimo kultūrą“. Noras ryškinti Lietuvos dailės ryšius su platesniu kontekstu susijęs ne tik su darbo pradžia atvirame kontekste, tiek idėjų, tiek miesto raidos ir panašiai, bet taip pat ir su specifiniu muziejui dalyku – kiekvienas muziejus prasideda nuo rinkinio, nuo kolekcijos, o Lietuvoje, kaip turbūt daugeliui jums gerai yra žinoma, praktiškai niekada nebuvo kolekcionuojama kitų šalių menininkų kūryba. Nei XX a. pirmojoje pusėje nebuvo tradicijos muziejuje arba privačiose kolekcijose rinkti ne Lietuvoje gyvenusių menininkų kūrinius, nei, žinoma, sovietiniais metais, o ir šiandien tokio kolekcionavimo veikiausiai rastume tiktai daigus. Todėl mums rodėsi, kad tai yra gana platus veiklos baras, skirtingų ryšių sumezgimas, net tuo atveju, jei mes neturime tokių dailės kūrinių savo rinkiniuose, galime juos rodyti parodose, kitais būdais pristatyti mūsų žiūrovams.

Taip pat apie Nacionalinę dailės galeriją, jos koncepciją yra sakoma, kad tai yra „šiuolaikiškas, daugiafunkcis meno ir kultūros centras, siekiantis dialogo su visuomene. Tai aktyvios komunikacijos erdvė, kurioje žiūrovai susipažįsta su nuolatine ekspozicija, parodomis, dalyvauja kultūros renginiuose, paskaitose ir edukacinėse programose“. Tą perskaičiau neatsitiktinai, nes kitų muziejų misijas irgi norėsiu jums pristatyti.

Kelias link tokio materialaus ir konceptualaus Nacionalinės dailės galerijos būvio buvo gana ilgas ir vingiuotas. Jo pradžia yra 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kuomet užsimezgė vieša dailininkų ir architektų skatinama diskusija apie pribrendusią būtinybę Vilniuje įsteigti Lietuvos  modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų, pavadintą Nacionaline dailės galerija, kaip tai buvo vadinama nuo pat pradžių. Visiems vienbalsiai sutariant dėl tokios būtinybės ir poreikio, karšta polemika išsivystė ne dėl muziejaus turinio, t.y. ne dėl jo koncepcijos, ne dėl kolekcijos, ne dėl būsimos veiklos krypties, bet dėl jam tinkamiausios vietos ir atitinkamai su tuo susijusio architektūrinio įvaizdžio.

Jau 9 deš. viduryje šio pastato architektas Gediminas Baravykas surengė Nacionalinės galerijos pastato architektūrinių idėjų konkursą. Šio konkurso dalyviai ir visi diskutavusieji Nacionalinę galeriją įsivaizdavo arba projektavo tiktai senamiestyje, kupiname akivaizdžių, ryškių, atpažįstamų nacionalinio tapatumo bruožų. Argumentu tapo ir tai, kad senamiestyje yra susitelkę dauguma kultūros įstaigų, į kurias jau yra praminti žiūrovų, lankytojų takai. 1989 m. Lietuvos dailininkų sąjunga pateikė išskirtinį pasiūlymą – atidaryti Nacionalinę dailės galeriją Valdovų rūmuose, kurie tuo metu dar nebuvo nei konceptualizuoti, nei pradėti statyti, ir kuriuos dailininkų sąjunga siūlė statyti jų istorinėje vietoje, Katedros aikštėje. Vėliau, 10-ąjį deš. pasirodė ir kitų galerijos vietų siūlymų, tačiau jie visi buvo panašūs, t.y. buvo kupini retrospektyvinės semantikos ir sentimentų, pvz., galerija Lukiškių aikštėje, ant Tauro kalno, siejant su Tautos namų idėja, atstatytuose Radvilų rūmuose ir pan.

Nors diskusijų apie naują muziejaus misiją beveik nebuvo, tačiau vietos atranka ir kitų vietų atmetimas iš galimybių aiškiai liudijo romantinę ir nacionalistinę nuostatas, būdingas ir tuo pačiu metu sukurtiems Lietuvos kultūros politikos dokumentams, kuriuose dažniausiai skamba tautinio paveldo išsaugojimo leitmotyvai. 1998 metais vienas žymus lietuvių tapytojas sakė: „Tauta, neturinti savo Nacionalinės dailės galerijos, nėra tauta. Ji gali vėl savanoriškai įstoti į NVS.“  

Noriu parodyti jums keletą aktyvių diskusijos dalyvių siūlymų, kaip turėtų atrodyti Nacionalinė dailės galerija. Povilo Ričardo Vaitiekūno, žinomo tapytojo, mintys apie tai, kaip Nacionalinė dailės galerija galėtų atrodyti Lukiškių aikštėje: perspektyvoje matoma Jokūbo bažnyčia, kryžius – kaip pagrindinis pastato planas, turintis tiek simbolinę reikšmę ir krūvį, tiek funkcinę. Antrasis pasiūlymas, kuris gal arčiausiai priartėja prie šiuolaikinės muziejų architektūros apskritai, tai yra Mindaugo Navako NDG eskizas, kurį autorius sieja su svogūno, tarsi tų ašaringų romantiškų šnekėjimų apie būsimą NDG nuotaiką ir situaciją, įvaizdžiu. Minėtai diskutuojančiai bendruomenei visiškai netiko buvusio Revoliucijos muziejaus pastatas ir jo vieta, kurį naujojo muziejaus funkcijoms siūlė tą pastatą perėmęs Lietuvos dailės muziejus.

Viena šios kolektyvinės negatyvios nuostatos priežasčių yra ne tik buvusi pastato paskirtis, sovietinė praeities šmėkla. Tokių pavyzdžių yra pokomunistinėse šalyse, ne vien tik Lietuva siūlė buvusio Revoliucijos muziejaus vietą dailės muziejui – pavyzdžiui, šiuolaikinio meno muziejus Bukarešte įrengtas dar net rūstesnėje vietoje, t.y. Čiaušesku (Ceausescu) statytuose Liaudies rūmuose – iš tikrųjų tokiame monstriškame galios architektūros pavyzdyje.

Taigi, ne tik toji paskirtis, bet ir pastato būtis bendresne prasme yra kitoje laiko zonoje. Pasakysiu, ką turiu omenyje. Dešinysis Neries krantas iš tikrųjų negali pasigirti nei iškiliais monumentais, nei kultūros įstaigų tinklu. Čia nuo seno buvo ir didžia dalimi iki šiol yra tokia miesto dalis, kurioje gyvena mažesnes pajamas turintys miesto gyventojai. Tokioje aplinkoje, prie Kalvarijų turgaus, tikrai nelengva įsivaizduoti dailės muziejų kaip meno šventovę ar meno rūmus. Nors jau 10-ąjį dešimtmetį ir anksčiau miesto planuotojai kalbėjo apie puikią šios miesto dalies, ypač krantinės, vystymosi perspektyvą. Tie žadamos ateities kontūrai iš pradžių buvo neryškūs, ir iš tikrųjų kažkas pasirodė jau tik XXI a. pradžioje. Neaiškios ateities, galimai nesaugių pokyčių baimė, manyčiau, ir atsispindėjo menininkų, architektų bendruomenės šitos vietos Nacionalinei dailės galerijai smerkime.

NDG koncepciją Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2002 metais ir galutinai įteisino jos dabartinę vietą. Diskusijos aprimo, tačiau neilgam, nes apie 2006-2007 metus prasidėjo kitos, kuriose skambėjo jau nebe nacionalinė romantika, o jungtinis globalių galių ir vietinės politikos duetas. Vilniaus savivaldybė ėmė aktyviai siūlyti steigti Vilniuje Guggenheimo-Ermitažo muziejų. Jam buvo parinkta vieta priešais NDG. Projekto galimybių studijos rėmuose buvo surengtas architektūrinis konkursas 2008 metais, kurį laimėjo architektė Zaha Hadid. Politinis troškimas pastatyti naują, garsiu brandu pasipuošusį muziejų dar tebestatant NDG vos keli šimtai metrų nuo tos vietos šį sykį žymėjo žingsnį į dar tolimesnę, į ateities laiko zoną. Šios zonos vizija buvo grindžiama būsimos ekonominės gerovės globalioje pasaulio aplinkoje motyvais ir tam tikrais pažadais. Ir šį sykį ne itin daug kalbėta apie muziejaus turinį, apie jo misiją, apie tai, kaip jis veiks. Tačiau futuristines projekto ambicijas, tą norą žengti į dar vieną, tolimesnę ateities laiko zoną, be abejo, liudija pats pasirinktas statinys, jo architektūra.

Gugenheimo-Ermitažo projektas Vilniuje yra, mano galva, tipiškas mano jums rekomenduotoje Londono Dizaino muziejaus direktoriaus Deyano Sudjičiaus knygoje „The Edifice Complex” (kurią lietuviškai tiktų versti “Didybės kompleksas” arba “Monumentalumo kompleksas”) aprašytas sensacingos, arba „show off“, kaip tai pavadino ciklo kuratoriai, muziejų architektūros pavyzdys. Tai yra architektūra, kuri seka ne funkcija (aš mėginu pati įsivaizduoti kaip man tektų eksponuoti kūrinius sienoje, kuri yra nusėta efektingais saulės atšvaitais, bet funkciškai visiškai man nereikalingais), bet architektūra, sekanti įvaizdžiu.

Pasak Deyano Sudjičiaus, vadinamasis „Bilbao efektas“ „paverčia muziejus ir jų architektūrą brutalaus verslo įkaitais, nuolat pakibusiais tarp bado ir pertekliaus“. Dar viena jo citata, kuri man pasirodė pakankamai tinkama pristatant knygą ir šiandienos temą: „kuo daugiau klientų vėl ir vėl prašo jiems sukurti ikonas, tuo mažiau jaunesniųjų architektų karta linkusi tam paklusti. Paviršutiniškiems, akį rėžiantiems, reginio siekiantiems pastatams juk galioja mažėjančios grąžos dėsnis. Puikus strateginiu požiūriu besivadovaujančių architektų atsakas –projektuoti pastatus, kurie netampa logotipais. Sėkmingiausias naujas Amerikos muziejus – DIA centras Beacone. Tai senas kartono dėžių fabrikas, esantis netoli Hudsono upės, neturintis jokių sureikšminto monumentalumo bruožų. Galbūt, kaip ir art nouveau, trumpai klestėjęs XIX amžiaus pabaigoje, architektūros ikona plačiai išplito prieš galutinai išnykdama.”

DIA Beacone, New Yorko valstijoje – pastatas, kuris iš tikrųjų atrodo kaip fabrikas, tačiau yra vienas iš pačių įspūdingiausių minimalistinio meno muziejų, t.y. meno, kuriam iš tikrųjų reikalinga švari, neutrali erdvė. Vienas iš naujesnių, Lietuvoje gimusių projektų – Latvijos nacionalinio dailės muziejaus išplėtimo projektas – mano nuomone, taip pat nekuria ikonos. Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad senasis Latvijos nacionalinio dailės muziejaus pastatas siūlomas išsaugoti toks, koks yra, tačiau rekomenduojama iš esmės peržiūrėti jo jau esamą struktūrą ir jos pritaikymo funkcijas. T.y., tai, kas anksčiau buvo nenaudojama, paversti naudojamu plotu – šiek tiek nusileisti gilyn ir dalį funkcijų perkelti į požeminę teritoriją.

Tačiau dešiniojo Neries kranto „muziejifikavimo“ istorija dar nesibaigė, tai tiesiog ištisas nuotykis. Paskelbtas naujas Modernaus meno centro pastato, įsikursiančio taip pat netoli NDG, konkursas. Noriu taip pat jums perskaityti Modernaus meno centro suformuluotą misiją, kad ją būtų galima palyginti su netoliese esančios NDG misija ir galbūt su vėliau mano vardijamomis kitomis: „Modernaus meno centro misija – įvairiomis patraukliomis formomis Lietuvos ir užsienio visuomenei plačiau atverti lietuviško meno pasaulio duris. Modernaus meno centras siekia sukaupti reprezentatyvią Lietuvos vaizduojamojo meno kolekciją nuo šešiasdešimtųjų iki šių dienų ir padaryti ją prieinamą visuomenei. <...> 5-6 tūkstančių kvadratinių metrų muziejus neapsiribos nuolatinėmis ir keičiamomis parodomis, o taps visuomenės ir meno profesionalų susirinkimo, bendravimo, švietimo ir savišvietos vieta“. Man taip pat įdomu, kokį architektūrinį pavidalą įgis dar viena nacionalinio meno reprezentavimo ir visuomenės subūrimo viziją turinti muziejinė institucija.

Nauji modernaus ir šiuolaikinio meno muziejai iš tiesų neseniai atvėrė duris arba yra projektuojami ir kaimynystėje, netoli Lietuvos, Baltijos šalyse, Lenkijoje, kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, jų sostinėse ir didžiuosiuose miestuose. Turbūt daugeliui geriausiai žinomas KUMU – naujasis dailės muziejus Estijoje, Taline, kuris buvo atidarytas 2006 m. Jis buvo pilnai finansuotas valstybės lėšomis. Jų programos kryptis yra apibrėžiama taip: „KUMU ekspozicijos ir parodos reprezentuoja Estijos dailės istoriją užpildydamos atminties spragas ir tuo būdu skatindamos teorinį diskursą bei naują kultūros produkciją. Muziejus pabrėžia Estijos meno savitumą ir jo ryšius su regiono meninėmis kultūromis. Jis atlieka edukacijos, reprezentacines ir tiriamąsias funkcijas“.

KUMU yra mišri erdvė, įtraukianti įvairias tapatybes, tai socialinio ir kultūrinio diskurso erdvė. Muziejus skirtas įvairiems žmonėms – ir gerai susipažinusiems su menu, ir tiems, kurie nori gerai praleisti laisvalaikį malonioje aplinkoje. KUMU tai pat yra suformulavęs šūkį. Dabar dažnai netaiko jo, gal jaučiasi kukliau, tačiau jų šūkis: „Tai yra didžiausias muziejus Šiaurės šalyse“. Architektas – suomis Pekka Vapaavuori, projektas buvo sukurtas 93-94 metais, tad iki jo realizavimo praėjo geras dešimtmetis, o projekto architektūrinė koncepcija galėtų būti apibūdinta kaip šiuolaikinė architektūra natūraliame šiaurės peizaže arba landšafte. Tai pastatas, apimantis išties didelį plotą – sklypo plotas yra virš 36000 m², pastato – beveik 21000 m², o ekspozicinis plotas yra 5000 m².

Kitas, Rygoje projektuojamas muziejus – tai šiuolaikinio meno muziejus, kurio atidarymas buvo numatytas 2011 metais, bet dėl įvairių priežasčių jis šiemet neabejotinai neįvyks. Finansuojamas šis projektas iš privačių ir viešų valstybės lėšų, nedetalizuoju, ar tai yra savivaldybės lėšos, ar valstybės Kultūros ministerijos ar pan. Bet kuriuo atveju, tai yra viešieji pinigai. Šiuolaikinio meno muziejaus Rygoje veiklos kryptis apibrėžiama taip: „Išskirtinis šiuolaikinės architektūros pavyzdys, tautos kultūrinės ir meninės atminties saugykla, daugiafunkcis centras, turintis nuolatinę ekspoziciją ir rengiantis laikinas parodas, įvairiems kultūros aspektams atvira erdvė, lengvai prieinama demokratiška teritorija“. Šiuolaikinio meno muziejus kolekcionuoja ir eksponuos Latvijos ir kitų Baltijos šalių (Lietuvos, Estijos), Rusijos, potencialiai ir Šiaurės šalių dailę, sukurtą po Antrojo pasaulinio karo, ypatingą dėmesį skirdamas sovietinio laikotarpio nonkonformistiniam ir šiuolaikiniam menui. Jie taip pat turi savo šūkį, kurį galbūt ir toliau skelbs: “Ryga – Baltijos kultūros sostinė”.

Architektūrinė išraiška pasiūlyta garsaus architekto Remo Koolhaaso ir OMA architektų biuro. Projektas sukurtas 2006 m. Pastato koncepciją galėtume apibūdinti taip: tai muziejui pritaikytas industrinis pastatas – elektrinė, naujai vystomoje miesto teritorijoje – uosto teritorijoje. Jeigu remtumėmės paties Koolhaaso ir OMA architektų žodžiais, reikėtų sakyti atvirkščiai – tai yra muziejus, prisitaikęs prie industrinio pastato. Projektuodami šį pastatą, architektai siekė išvengti dviejų pagrindinių šiandien muziejų architektūroje įsitvirtinusių šablonų, t.y., kraštutinumo orientuojantis į vieną ar kitą šabloną, baltojo kubo ir specifinės, šiek tiek scenografišką anturažą kuriančios, įvietinančios bet kokį ten rodomą meną, erdvės. Pačią gamyklos arba elektrinės medžiagą, materiją, tą plytinį pastatą, jie siūlo paskirti tiktai paralelinėms muziejaus funkcijoms, t.y. renginiams, kavinei, bibliotekai, įvairioms susitikimų vietoms, o meno kūriniams eksponuoti siūloma įstiklinta stačiakampio gretasienio tūrinė forma, paprastas baltasis kubas – pagal pastato funkcijas architektūra irgi pasidalina į dvi dalis. Dar keletas faktų: pastato plotas yra 15000 m², o ekspozicinis plotas – 4000 m², šiek tiek mažesnis nei KUMU.

Šiuolaikinio meno muziejus Rygoje. (c) Andrejsala.lv/OMA

Trečiasis muziejus, kurį norėjau jums priminti, yra modernaus meno muziejus Varšuvoje, kur, be jokios abejonės, yra daug muziejų – ir Nacionalinės dailės muziejus, šiuolaikinio meno rimtą kolekciją turintis Zamek Ujazdowski, taip pat šiokią tokią kolekciją turi sukaupusi šiuolaikinio meno galerija Zachęta ir pan. Naujasis modernaus meno muziejus Varšuvoje šiuo metu funkcionuoja laikinoje vietoje, t.y. septintojo dešimtmečio biurų tipo pastate. Pastatas finansuojamas valstybės lėšomis. Programos kryptis – patrauklus pastatas, unikali kolekcija, vieta, kurioje sąveikauja dalyviai ir procesai, o ne žiūrovai ir objektai. Muziejus kolekcionuoja naujausius Europos, ypač pokyčių metą išgyvenančių šalių (angl. countries in transition), ir Lenkijos menininkų kūrinius. Jis siekia sukurti kolekciją, kurioje atsispindi šiuolaikinio meno pokyčiai XX-XXI amžių sandūroje bei išryškėja Lenkijos šiuolaikinio meno pasiekimai. Turi ir šūkį, kuris yra toks: “Europos besikeičiančių šalių lyderis ir šauklys”.

Pastatas yra suprojektuotas šveicarų architekto Christiano Kerezo, projektas parengtas 2007 metais. Atidarymas pastato, kaip skelbiama internete, yra numatytas 2015 metais. Pastato koncepcija galėtų būti taip apibendrinta: diskusija su socialistinio laikotarpio architektūra ir urbanistika. Muziejus yra centrinėje, judrioje miesto teritorijoje, visiškai greta žinomų stalininių kultūros ir mokslo rūmų, bei įsiterpia jau į aktyvų, stalinizmo laikais suformuotą urbanistinį audinį. Numatomas ekspozicinis plotas yra 10 000 m2. Pastato architektūra nebuvo sutikta labai džiugiai, čia galbūt pasikartojo panaši santykio su laiko zonomis situacija kaip ir Lietuvoje. Daugeliui jis pernelyg priminė socialistinio laikotarpio architektūrą, galbūt netinkančią šiuolaikinio meno muziejui, todėl Varšuvoje kurį laiką dėl šio muziejaus buvo net ir tam tikra suirutė.

Varšuvos modernaus meno muziejaus projektas. (c) Varšuvos modernaus meno muziejus

Kitas labai žinomas muziejus Lenkijoje, su kuriuo teko bendradarbiauti ir Nacionalinei dailės galerijai, yra Lodzės dailės muziejus. Kalbu apie naująjį jo korpusą, kuris yra vadinamas „ms2“. Muziejus buvo atidarytas 2008 metais, finansuotas valstybės ir Europos Sąjungos lėšomis. Apie programos kryptį: “Naujasis muziejaus pastatas – tai vieta, kurioje eksperimentuojama su XX ir XXI amžiaus meno kolekcija. Unikali Lodzės dailės muziejaus kolekcija pristatoma netradiciniais būdais. Vietoje chronologinio pasakojimo apie meno raidą, įvairių laikotarpių ir krypčių meno kūriniai pristatomi šiuolaikinei publikai aktualiais teminiais ir motyvų pjūviais. Nuolatinė ekspozicija čia tampa procesu, besivystančiu kūriniu, ji keičiasi dalyvaujant kviestiniams kuratoriams ir menininkams. „ms2“ taip pat organizuoja laikinas parodas, kūrybines dirbtuves, paskaitas, susitikimus su menininkais ir kino peržiūras”.

Architektai yra lenkų architektų biuras „BJ Ferdzinowie“, t.y. lenkų architektai Božena ir Jacekas Ferdzynai, projektas sukurtas 2004 metais. Norėčiau mėginti apibūdinti pačią pastato koncepciją – tai muziejui pritaikytas industrinis pastatas, buvusi tekstilės manufaktūra (Lodzė garsėjo savo tekstilės pramone). Greta yra didžiulis prekybos centras ir visas muziejaus pastas yra didelėje ir labai judrioje komercinėje-pramoginėje teritorijoje. Tai vienas iš muziejų integravimosi į besikeičiančią miesto laiko zoną pavyzdžių. Ekspozicinės pastato erdvės yra visiškai neutralizuotos, siekiant jas maksimaliai priartinti prie baltojo kubo idėjos, pritaikant jį įvairiam eksperimentavimui su kolekcija – taip parašyta jų misijoje.

ms2 muziejus Lodzėje. Nuotr. P. Tomczyk

Dar vienas neseniai atidarytas muziejus, su kuriuo mes tai pat planuojame pradėti bendradarbiavimą nuo šių metų – Šiuolaikinio meno muziejus Zagrebe, Kroatijoje. Jis buvo atidarytas 2009 metais, irgi po keliolikos metų debatų, lėšų kaupimo ir pan. Finansuotas visiškai valstybės lėšomis, pastato architektas yra kroatas Ivanas Franič. Projektas parengtas 1999 metais, pastatas yra skulptūrinės meandro formos, interjero ekspozicinės erdvės balkonu šiek tiek primena Nacionalinės dailės galeriją. Programos kryptis, kaip ją apibrėžia šis Zagrebo muziejus – tai maksimaliai muziejaus funkciją atitinkantis naujas ir efektingas pastatas, šiuolaikinio tarptautinio Kroatijos meno nuo 1950 metų kolekcionavimas ir eksponavimas parodose, plati viešųjų renginių ir edukacinė veikla, kintanti, nuolat atnaujinama, keičiama, konceptualizuojama ekspozicija. Pastato koncepcija (žodį funkcionalizmas paėmiau iš jų pačių  rašytų dokumentų, nes jis yra nuolat kartojamas tenai, todėl ir čia kartoju): „Funkcionalizmo tradiciją tęsiantis pastatas, kryžkelėje tarp istorinės ir naujosios miesto dalies.“ Iš tikrųjų jis yra naujajame Zagrebe ir stovi ties judria sankryža, kuria transportas ir juda tarp naujosios ir senosios Zagrebo dalių.

Nesunku pastebėti, kad visi pristatyti muziejai savo misiją sieja būtent su nacionalinio meno reprezentacija, visi deklaruoja siekiantys tapti atviromis demokratiškomis erdvėmis, daugelis pabrėžia dviejų laiko zonų egzistavimą ir muziejaus buvimą kryžkelėje tarp vieno ir kito, kaip savotiško tilto arba jungties, arba kaitos momentą; zoną, kurioje yra tas muziejus.   Keli muziejai taip pat atkreipė dėmesį į savo unikalią architektūrą. Pridurdami dar ir Nacionalinę dailės galeriją, kurios misiją ir architektūrą šiek tiek apibūdinau, matysime, kad trys iš mano apibūdintų muziejų įsikūrę visiškai naujai pastatytuose pastatuose – Taline, Varšuvoje, Zagrebe. Ir keturi rekonstruotuose – Vilniuje, abu Rygoje ir taip pat muziejus Lodzėje.

Remiantis šiuo trumpu palyginimu, liudijančiu naujų muziejų vizijų, jų koncepcijų neabejotinus panašumus, net tam tikrus pasikartojimus, ir šiek tiek skirtumų, galima ir nusivilti dėl modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų skaičiaus augimo bei jų vienodėjimo, kelių archetipinių įvaizdžių įsigalėjimo. Kita vertus, galima džiaugtis, kad atsiranda naujos vietinės struktūros, kurios padeda atskiroms šalims įsijungti į aktualų meno, muziejinės veiklos diskursą, tarptautinius ryšius, bei naujos kultūrinės produkcijos kūrimą.

Prisiminkime, kokiame kultūriniame ir politiniame kontekste buvo įgyvendinamas Nacionalinės dailės galerijos projektas. 2009 metai, jos atidarymo metai, tai dviejų, jau šiandien beveik pamirštų didelių kultūrinių programų – Lietuvos tūkstantmečio programos ir Vilniaus Europos kultūros sostinės kulminacijos metai. Abi šias programas siejo siekis sustiprinti kultūros poveikį visuomenei, padidinti jos autoritetą bei galias reprezentuojant šalį užsienyje, tačiau laiko zonų prioritetai buvo skirtingi. Manau, kad daugelis su manimi sutiks. Tūkstantmečio programa pabrėžia kultūros paveldo tyrimo ir eksponavimo svarbą, didžiausias ir reprezentatyviausias šios programos projektas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai. Kultūros sostinė mėgino žvelgti ir į ateitį, remti inovacijas. Simboliniu programos projektu turėjo tapti laikina, daugiafunkcė struktūra, architektūrinis statinys, susitikimų vieta ir informacijos transliavimo taškas, sukonstruota panaudojus naujausias lietuviškas bio ir nano technologijas bei saulės energiją – futuristinis architektūros pažadas, kuris, deja, liko neįgyvendintas.
Nacionalinė dailės galerija, kaip ir daugelis kitų Rytų Europos muziejų, yra pasirengusi nerti į abi šias taip pat ir Lietuvai aktualias laiko zonas, siekdama ištirti ir įvertinti jų autoritetą, ir vienos, ir kitos, ir jų įtaką vietinio ir globalaus kontekstų santykiams bei jų sąveikai.  

Ačiū jums už dėmesį.

Julija Reklaitė (J.R.) Pirmiausia noriu padėkoti Lolitai už šią kelionę laiko zonomis ir labai tikiuosi, kad visi turite klausimų ir pasinaudosite proga juos užduoti. Aš tiesiog noriu užduoti klausimą-provokaciją: muziejus, galerija – ar tai yra vieta, ar funkcija?

Lolita Jablonskienė (L.J.) Ir funkcija, ir vieta. Esu įsitikinusi, kad tie dalykai tarpusavyje susiję. Juk jūs dabar mums padedate kurti vietą, nors taip pat atliekate ir funkciją.

Linas Lapinskas (L.L.) Aš taip pat norėjau paklausti apie vietos ir funkcijos santykį. Neretai muziejus atsiduria greta komercinių centrų ir ta gretimybė yra ypatinga tuo, kad abu siejami su laisvalaikiu. Ar nėra muziejus šalia todėl, kad pasiūlytų lyg ir indulgenciją šitam visam komercijos procesui?

L. J. Iš mano rodytų pavyzdžių Lodzės dailės muziejaus naujasis pastatas akivaizdžiai yra tokioje teritorijoje. Kitas pavyzdys yra Varšuvos naujasis modernaus meno muziejus, kur dalį pastato užims komercinę funkciją atliekančios institucijos. Man atrodo, šiais laikais nėra jokios galimybės kalbėti ar svajoti apie visiškai homogenišką erdvę, kurioje nesusijungia brutali komercija ar kiti pramoginiai, ne visada aukščiausio skonio dalykai su kultūros paveldu, muziejais, koncertų salėmis. Todėl, kad ypač valstybės išlaikomos įstaigos yra „varguolės“, ir joms tokia kaimynystė gali teikti ir naudos. Kaip ji konceptualizuojama – ar į ją numojama ranka, ar mėginama intensyviau panaudoti kuriant savo programą, ne tik pritraukiant finansus, bet taip pat įtraukiant to konteksto semantiką – čia jau kitas klausimas.

Linas Tuleikis (L.T.)  Kaip prognozuotumėte Modernaus meno centro buvimą šalia? Kaip įsivaizduojate dalijimąsi kompetencijomis ir ar neįžiūrite tam tikro jų persiklojimo?

L. J. Kalbant apie Modernaus meno centrą, kol kas dar nepradėjome dalintis jokiomis kompetencijomis. Matosi du dalykai – viena, kad pastatai yra greta ir labai arti, vadinasi, projektuojant naująjį pastatą mums, be abejonės, rūpės viešos įstaigos, kuri priklauso visiems mums, tam tikras įvaizdžio išsaugojimas. Antra, mūsų muziejaus ir Moderniojo meno centro  turinio ir veiklos vizijos kai kurios koordinatės taip pat sutampa. Tai – kolekcijos, orientuotos į nacionalinį meną (tiktai mūsų apima visą XX a.), taip pat dėmesys atvirumui, komunikavimui su visuomene. Bet manau, kad dialogui tikrai yra vietos. Abejoju, ar galima kalbėti apie kompetencijų dalijimąsi – manau, kad tai yra dialogas. Į tuos pačius dalykus galima žiūrėti šiek tiek skirtingai, skirtingai interpretuoti, o galbūt yra vietos ir bendradarbiavimui.
Bent jau šiuo metu yra susiformavusi tam tikra lankytojų kritinė masė, kuri domisi klasikine, moderniąja daile, XX a. antrosios pusės daile ir muziejiniais šiuolaikinio meno projektais. Tikėtina, kad ta auditorija augs. Kaip ji iš tikrųjų bruzdės čia, dešiniajame Neries krante, tai jau matysis. Bet ji yra ribota.

J. R. Galime paliesti kitą temą – nacionalinio identiteto. Kas minėtuose pavyzdžiuose yra tipiško ir tam tikra prasme nacionalinio, savito, kaip tai išreiškiama bei identifikuojama?

L. J. Sudjičius rašo, kad iš tikrųjų nėra architektūros, nei diktatūrinės, nei totalitarinės, nei fašistinės, nei nacionalistinės... Jas tokiomis padaro žmonės, kurie atneša ar uždega jas vienoka ar kitokia ideologija. Taip turbūt yra ir su muziejų pastatais. Aš visada primenu pavyzdį apie Nacionalinę dailės galeriją. Kai aš dar studijavau sovietiniais metais, nuolat buvo primenama, kad fasadas primena besiplaikstančią vėliavą, kadangi tai buvo Revoliucijos muziejaus pastatas. Nei dabar taip labai primena, nei kas nors apie tai susimąsto. Vadinasi, tai ir yra tie bruožai, kurie architektūrai „pridedami”, sudarydami jos pridėtinę vertę.

(lt. Deyanas Sudjicius. „Didybės kompleksas. Kaip turtingieji ir galingieji - bei jų architektai - formuoja pasaulį“)

Prezidentai, diktatoriai, milijonieriai - beveik visus pasaulio galinguosius sieja vienas bendras dalykas: jie visi žavisi architektūra. Kas juos įkvepia statyti paminklus, rūmus, mečetes ar muziejus - ir dažniausiai didingu stiliumi? Pagrindinė šios knygos tema - glaudus architektūros, galios, finansų ir politikos ryšys. Pripažintas architektūros kritikas Deyanas Sudjicius, pateikdamas daugybę pavyzdžių apie tokias asmenybes kaip Hitlerį, Staliną, Musolinį, Sadamą Huseiną ir netgi Tonį Blairą ar Mitterrandą, architektus Albertą Speerį ar Normaną Fosterį, parodo glaudžią sąsają tarp architektūros ir galios jėgų.

Sausio pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo trečiasis Architektūros pokalbių fondo organizuojamas paskaitų  ciklas „Show off: reginio architektūra”. Antrąją ciklo paskaitą “Pasiklydęs architektūroje” skaitė šveicarų kilmės menininkas Nicolas Grospierre. Lenkijoje gyvenantis  kūrėjas fiksuoja sovietmečio moderniosios architektūros palikimą, kuriame ne vienas  Lietuvoje stovintis pastatas. Greta dokumentinės fotografijos menininkas kuria įvairias instaliacijas, susietas su kolektyvine atmintimi, manipuliuodamas begaline erdve, cikliškumu, žaidžia fikcijos-realybės kategorijomis. 11-oje Venecijos architektūros bienalėje Nicolas Grospierre gavo  Auksinio liūto apdovanojimą. Skaitytojams pristatomas pokalbis apie menininko kūrybines klajones po sovietinės architektūros bei meninių fikcijų labirintus.
 
Paskaitoje teigėte, jog esate pasiklydęs labirinte. Žiūrint į Jūsų sovietinę architektūrą įamžinusias nuotraukas, susidaro įspūdis, jog klaidžiojate ne tik vietos, bet ir laiko labirintuose. Gimėte Šveicarijoje ir atvykote į Lenkiją 1999 metais, taigi nebuvote sovietinės architektūros klestėjimo, funkcionavimo laikotarpiu. Koks Jūsų asmeninis santykis su šiuo laiku, kurio palikimą fotografuojate? Kaip Jūs, subrendęs kitoje sienos pusėje, šį palikimą matote?
Tiesa, tuo metu gyvenau Prancūzijoje, tačiau tikrai žinojau, kas čia vyksta. Be jokios abejonės suprantu, koks tai jautrus periodas. Vis dėlto, kalbant apie tą laikmetį, labiausiai mane domina su ideologija nesusiję klausimai. Sudėtinga į šį periodą žvelgti atsiribojus nuo ideologijos, nešališkai, tačiau aš visąlaik siekiu išlikti objektyvus. Net ir tuomet, kai klausimas neišvengia ideologijos, stengiuosi nepalaikyti jokios pusės ir vaizduoti daiktus tokius, kokie jie yra. Jei ta architektūra, kurią aš fotografuoju, šiandien atrodo įdomi, vadinasi, ji ir buvo įdomi. Tai reiškia, kad šis periodas nebuvo tik juodas. Yra dalykų, kuriuos galime aiškiai apibrėžti, tačiau yra ir tokių, kurie tam nepasiduoda. Būtent juos ir stengiuosi fiksuoti savo fotografijose.
 
Jūsų pozicija yra labai netikėta visų pirma dėl to, jog esate baigęs politikos bei ekonomikos mokslus. Atrodytų,  sovietmečio modernizmas - ypač politiškai ir ideologiškai angažuota sritis, tad ar apskritai įmanoma ją matyti, mąstyti be šios dimensijos? Visgi Jūs teigiate, kad tai Jūsų nedomina.
Politika nebėra mano pagrindinis prioritetas. Ji nebeįtraukia manęs emociškai taip, kaip tai buvo prieš 10 metų. Aš neturiu televizoriaus, neskaitau laikraščių. Man rūpi, kas vyksta pasaulyje, tačiau tas globalios informacijos  kratinys, perfiltruotas pusšimčio žmonių, manęs nė kiek nebedomina. Masiškai medijuojamas neaiškios kilmės informacijos sąvadas nėra tai, kaip aš pasaulį matau, kaip aš jį interpretuoju. Jei ir skaitau kokius laikraščius, tai nebent vietinių naujienų puslapius - jie mane jaudina ir paliečia kur kas labiau. Vis dėlto labiausiai man patinka patirti pačiam, susidaryti savo nuomonę. Jei kalbame apie pastatus, kuriuos fotografuoju, man jie nėra tai, ką apie juos mano kiti žmonės, bet, ką juos matydamas, jaučiu aš pats.
Pripažįstu, kad kai kuriuose mano darbuose galima įžvelgti politinių poteksčių, iš kurių kam nors gali pasirodyti, jog  aukštinu sovietinį režimą. Kaip minėjau,  mano tikslas ne aukštinti, o parodyti, jog buvo ne vien bloga, stengtis būti objektyviu, nepalaikyti kurios nors vienos pusės. Tarkime sovietinio laikotarpio architektūros pavyzdys -  Druskininkų gydykla (N.Grospierre architektų R.ir A.Šilinskų suprojektuotą pastatą fotografavo 2004m., prieš jo rekonstrukciją). Manau, kad tai nepakartojamas architektūros kūrinys, tačiau faktas, jog aš jį fotografavau apleistą, apgriuvusį ir tuščią, taip pat nemažai pasakantis, t.y. parodantis jį sukūrusios sistemos nesėkmę. Tai labai ambivalentiška, nėra aiškaus ir vienareikšmio vertinimo. Sovietinis laikotarpis, turėjo gausybę įdomių, tačiau labai nepatvarių dalykų. Visa sistema buvo nepatvari, dėl to ji ir sugriuvo. Griuvėsiais virtę gražūs (ar bent jau įdomūs) pastatai, taip pat yra ir šios sistemos silpnumo, utopiškumo liudijimas.

Kalbate apie griuvėsius. Žiūrint į Jūsų fotografijas, susidaro įspūdis, jog melancholiškas estetinis pasitenkinimas tuo, kas nyksta, praeina, yra Jums nesvetimas. Ar  šios emocijos svarbios Jūsų kūryboje? Ar tuo Jums patrauklus ir sovietinės architektūros palikimas?
Be abejonės, taip. Mane labai domina vadinama “griuvėsių estetika”. Tai praeities pėdsakas, rodantis, jog kadais egzistavo kažkas didingo, kas šiandien beveik išnykę. Žinomiausias tokios estetikos mene pavyzdys - XVIIIa. antikinės kultūros atgaivinimas. Tuo metu buvo susiformavusi net atskira kryptis (nuo piešinių, graviūrų iki netikrų griuvėsių imitacijų), vaizdavusi  kadais didingą, bet sunykusią mūsų praeitį.  Apskritai manau, kad senas, apiręs daiktas yra kur kas gražesnis nei tiesiog naujas. Pvz., imdamas paprasčiausią įrankį: seną plaktuką ar kirvį - tu matai jame žmogaus veiklos ženklus, jo pastangas, laiko pėdsakus. Ir  todėl, kad  jis nebenaujas, galbūt niekam nebereikalingas, nebetinkamas, kad jis kadais buvo kažkuo, tačiau dabar toks nebėra, - būtent tai suteikia jam grožio.
Idėjos lygmenyje Sovietų Sąjunga - vienas didingiausių sumanymų, kuris kartu buvo  absoliučiai nevykęs. Jo įgyvendinimas - visiška nesėkmė. Būtent idėjos didybė ją ištikusią katastrofą padaro dar labiau jaudinančia. Tačiau aš tikrai nejaučiu nostalgijos. Supraskite mane teisingai: jei Sovietų Sąjunga tebegyvuotų, - aš būčiau prieš ją kovojančiųjų pusėje. Kaip ir minėjau, tik todėl, kad ši didybė baigėsi totalia nesėkme, gimsta grožis. Priešingu atveju tai būtų tapę košmaru.
 
Esate sakęs, jog 8-asis dešimtmetis - tai paskutinis laikotarpis, kai tikėjome, kad žinome tiesą. Tai buvo pasakyta menininko bei visuomenės pasipriešinimo ideologizuotai sistemai kontekste. Kas pasikeitė? Kuo šiandien tikite Jūs? Kaip šie pokyčiai atsispindi meninėje sferoje?
Taip, tai laikas, kai mes apskritai kažkuo tikėjome. Žlugus Sovietų Sąjungai, daug kam atrodė, kad tai ir progreso pabaiga: laimėjus kapitalizmui, pasiekta ir pažangos kulminacija, aukščiausias taškas to, kas gali būti pasiekta. Tai netiesa. Istorija tebesitęsia, tačiau mes nebetikime, kad kapitalizmas yra absoliutus gerovės garantas, mes matome jo ribas. Nebetikime pažanga kaip kažkokia absoliučia tiesa, kokia kapitalizmas mums buvo sovietiniu laikotarpiu. Asmeniškai aš netikiu niekuo. Esu agnostikas tiek religijoje, tiek  politikoje - abiejose nesutariančiose pusėse visuomet yra nors dalis tiesos. Man tikėjimas yra susijęs su mąstymu absoliučiomis kategorijomis (tikėjimu absoliučia tiesa, absoliučiu grožiu ir pan.). Aš, kaip ir didžioji dauguma Vakarų pasaulio gyventojų, esu reliatyvizmo šalininkas. Tai reiškia, jog galiu klausytis visų debatuose dalyvaujančiųjų  pusių. Pripažindamas, jog vienos pusės išsakyta pozicija yra įdomi, galiu tuo pačiu metu teigti, jog ir priešinga jai pusė yra lygiai tokia pat įdomi. Reliatyvizmas yra persmelkęs ir meninę sferą: išnaudojamos visos įmanomos priemonės, toje pačioje mugėje gali rasti ir šedevrų, ir visiško šlamšto. Mes gyvename eroje, kur viskas gali būti menas ir viskas gali būti geras menas, jei tik žmonės jį taip pavadina.
 
Tačiau jei nėra jokių kriterijų, o tik nuomonės, kokia išeitis, kaip atsirinkti?
Nėra išeities, nėra kriterijų ir nemanau, kad kas nors tų kriterijų norėtų. Dauguma yra tuo patenkinti. Galbūt situacija išsispręs savaime, kai žmonės pradės suvokti, kad tie kriterijai turi būti, jog jiems jie reikalingi. Tačiau tai nėra dalykas, su kuo reiktų kovoti ar mėginti primygtinai diegti.
 
Norite pasakyti, kad “patinka - nepatinka” yra esminis meno vertinimo atskaitos taškas?
Vienareikšmiškai taip. Meno vertinimas - tai “patinka - nepatinka” klausimas. Taip pat tai klausimas, ką aš, kaip menininkas, pažįstu. Jei tai “teisingi” žmonės, mano šansai padaryti karjerą, būti įvertintam yra kur kas didesni, nei tokių žmonių nepažįstant. Žinau, kad tai skamba gan niūriai, tačiau stengiuosi išlikti realistiškas.
 
Labirintas, greta sovietmečio modernizmo, svarbi Jūsų kūrybinė ašis. Paskaitoje labirintą pristatėte kaip architektūrinę idėją. Kalbėjote, jog vienas “labirintiškumo”  pasireiškimo architektūroje būdų - tai supanašėjusių paviršių, formų, erdvių kartojimasis, priverčiantis žmones pasiklysti, nebesuvokti, kur jie yra (vietą A sunku atskirti nuo vietos B). Gal galėtumėte plačiau pristatyti labirinto idėją? Ar tai archetipinė kategorija, kalbanti apie miesto struktūras apskritai, o gal ji orientuota į konkrečius architektūrinius reiškinius?
Labirintas - visų pirma proto konstruktas. Tai įvaizdis, leidžiantis perteikti daugiasluoksnę ir painią struktūrą, nemėginant jos ilgai ir sudėtingai aiškinti žodžiais. To ir nebūtų įmanoma padaryta. Labirintiškumas yra būdingas miestui, kaip struktūrai, apskritai.  Tai puikiai atsiskleidžia ir praktiniame lygmenyje:  neturint žemėlapio  yra lengva pasiklysti nepažįstamame mieste. Visiškai nepriklauso nuo to, ar tai šiuolaikinis kosmopolitiškas metropolis, ar senovinis miestas. Kaip buvo minėta, mano sovietmečio modernizmo architektūrą fiksuojančiuose darbuose labirintiškumas atsiskleidžia erdvių pasikartojimu. Pvz., fotografijų cikle “Hotel Europejski” užfiksuoti kambariai  atrodo tokie patys, pasikartojantys, nors iš tiesų, geriau įsižiūrėjęs, pamatai, kad  jie visi skirtingi. Labirinto efektas atsiskleidžia ir pribloškiančios architektūros Druskininkų gydyklos pastate ( iš ciklo “Hydrokinika”). Nors struktūra ir nebuvo labai sudėtinga, fotografuodamas aš iš tiesų pasiklydau jo simetriškai besikartojančiose erdvėse. Vis dėlto labirinto nereikėtų suprasti pernelyg tiesiogiai, tai tik būdas perteikti idėjai. Šią išvadą aš priėjau, kai supratau labirinto,kaip architektūrinės formos, paradoksalumą: jis niekada nebuvo sukurtas materijoje, tačiau jis visada buvo labai glaudžiai susijęs su pačia miesto idėja, su architektūra apskritai. Nagrinėjant istorinius labirinto piešinius, schemas išryškėjo, kad jie dažnai buvo siejami ne su materialia miesto plotme,o su jo koncepcija(idėja) Tarkime, su Dievo miestu Jeruzale ar mitiniu miestu Troja. Meno kūrinių, kur labirintas tampa architektūrine erdve, yra be galo daug. Manau, neatsitiktinumas, kad legendinis architektas Dedalas labiausiai yra žinomas todėl, jog  karaliui Minui Kretoje pastatė labirintą.  Taip pat paminėčiau ir Piranesi’o įsivaizduojamų kalėjimų (Carceri) raižinių ciklą ar Escher’io neįmanomas erdves vaizduojančius darbus.
 
Atvirai pripažįstate, jog įkvėpimo semiatės iš J.L.Borges’o literatūros kūrinių. Natūralu, kad Jūsų darbuose gausybė šio autoriaus mėgstamų simbolių: greta jau minėto labirinto, naudojate veidrodžio, kilpos, begalinio pasikartojimo efektą sukuriančius elementus. Kodėl būten jie? Kam Jums šie paslaptingi dalykai?
Aš mėgstu dalykus, kurie patenkina protą, kuriuos gali paaiškinti, suprasti jų veikimą. Mėgstu dalykus, kurie išoriškai atrodo labai sudėtingi, tačiau supratus gudrybę ar bent jau išsiaiškinus jų veikimą, pasidaro paprasti. Tiek  veidrodis, tiek kilpa, tiek labirintas, tiek begalinis pasikartojimas (pvz., kai matai kambarį su paveikslu, kuriame kambarys su paveikslu ir t.t.) atrodo paslaptingi ir paradoksalūs, tačiau, išsiaiškinęs  principus, gali priversti veikti visiškai skirtingais būdais, pradėti jais žaisti, manipuliuoti. Man be galo smagu ir įdomu taip sužadinant intelektą, ieškoti formų vaizdinei reprezentacijai.
 
Paskaitoje teigėte, jog pasaulis ir taip pilnas fikcijų, tačiau sprendžiant iš to, ką  pasakėte, atrodytų, kad Jūs, kaip menininkas, prie fikcijos kūrimo prisidedate ir pats. Ar iliuzijos, fikcijos kūrimas yra meno misija?
Taip, pabėgti iš ten, kur esi, kur sėdi, pabėgti nuo pilkos kasdienybės, pabūti kur nors kitur. Priversti žmones svajoti - tai yra meno misija. Menas, būdamas žmogaus kūrinys, fikcija, iliuzija, yra priešingas gamtai, kuri yra tikra. Mano, kaip menininko, tikslas yra siekti, kad žiūrovas, žinodamas, kad tai netiesa, fikcija, vis tiek patikėtų ir tai jam teiktų džiaugsmo, pasitenkinimo. Noriu, kad žiūrovui būtų smagu. Taip aš suprantu meną ir todėl neužsiimu politiniu menu. Nemanau, kad yra gerai meną naudoti kaip politinį įrankį. Man meno tikslas yra visiškai kitoks.
 
Tačiau šiuolaikinio meno sceną sunku būtų įsivaizduoti kaip  politiškai neutralią.
Taip, būtent todėl dauguma šiandien rengiamų parodų yra varginančios. Nesakau, kad jos blogos ar neįdomios, tiesiog varginančios. Tai mano asmeninė pozicija. Aš meno tikslą matau visiškai kitoje perspektyvoje.
 
Ačiū Jums už pokalbį.

Kalbino Karilė Nefaitė. Interviu publikuotas „7 meno dienose.“

Pirmiausia noriu pasakyti, kad man labai malonu matyti tiek daug klausytojų. Aš Vilniuje pirmą kartą ir man didelė garbė pristatyti tai, ką mes kuriame. Mes - tai Kossmann (mano pavardė) ir mano partneris de Jongas. Mūsų biuras vadinasi „Kossmann.dejong”. Esame parodų architektai. Mūsų istorija tęsiasi jau daugiau nei 25 metus. Pradėjome kaip architektai, nuo kelių interjero projektų. Tuo metu aš dėsčiau universitete, mokiau studentus statybos technikų ir braižyti. Tai buvo puiki patirtis. Kiekvienas studentas turėdavo išmatuoti nedidelį paviljoną mieste ir parengti jo maketą iš popieriaus. Buvo smagu semestro gale surinkti 25 popieriaus maketus. Vėliau pradėjome kolekcionuoti visos Olandijos aukštųjų mokyklų studentų maketus. Tai buvo pirmoji mūsų parengta paroda. Labai smagu, kai susiduri su kažkuo, ko niekada anksčiau nesimokei, su kažkuo, ką tau labai patinka daryti. Tuomet pirmą kartą pastebėjau, kad paroda gali būti puikus būdas ryšiui su žmonėmis užmegzti.

Mes kuriame pasakojančias erdves. Rengiant jau pačius pirmuosius projektus, man buvo labai įdomu, kaip galima erdve paveikti žiūrovą. Ką galima joje padėti. Mane domino šviesa, garsas, įvairios istorijos. Galbūt tai ir buvo stimulas toliau plėtoti ofiso kryptį.

Mūsų biuras nėra didelis ir mes dirbame tik su viešųjų erdvių, interjerų ir parodų projektais, nekuriame privačių pastatų. Dirbame penkiolika žmonių ir nuostabu tai, kad jie visi – skirtingų sričių profesionalai. Turime architektų, interjero architektų, grafikos dizainerių, scenografų, produktų dizainerių, mūsų komandoje yra net istorikas. Taip yra todėl, kad, mūsų nuomone, pasakojančių erdvių kūrimas reiškia kūrybą pasitelkiant visus įmanomus pojūčius ir jusles. Projektuoti – tai ne tik žiūrėti į įvairius daiktus, bet tai taip pat klausyti, jausti, užuosti. Kai žinai, kad visa tai yra būdas papasakoti istoriją, gali sukurti kažką nuostabaus.

Prieš porą mėnesių mes parengėme knygą. Tai buvo puiki patirtis - parengti knygą apie tai, ką darai kartu su žmonėmis su kuriais kartu dirbi. Ji vadinasi - „Engaging spaces‟ (angl. Įtraukiančios  erdvės). Ją rengdami mes daug diskutavome apie tai, ką darome. Bandėme išskirti ar projektuodami mes naudojamės kalba, įrankiais, kitais elementais. Todėl norėčiau pristatyti keletą mūsų išgrynintų koncepcinių elementų, parodos sudedamųjų dalių, kurios mums yra labai svarbios. Norėčiau kalbėti ne tik apie parodas. Šie elementai yra labai svarbūs ir kuriant viešąsias erdves, dirbant landšafto dizaino ar miestų planavimo srityje.

Pirmasis parodos elementas yra idėja. Na, atrodo gana paprasta, bet įsivaizduokite, kad yra daugybė klientų, kurių paklausčiau: „prašote manęs parengti parodą, o ar žinote, kuo ta paroda gali būti ypatinga?“ Palyginkime tai su paskaita, tokia, kaip ši. Jūs sėdite čia, laike aš kažką pasakoju, bet erdvėje nieko nevyksta, jūs čia sėdite duotuoju momentu. Būtų kitaip, jei jūs eitumėte. Pavyzdžiui, jei pagalvosime apie labai gražų peizažą - jūs vaikštote vaizdingoje aplinkoje, pamatote paukštį, sustojate, kad jį apžiūrėtumėte, tuo metu pamatote ir saulę, o gal dar kažką susitinkate - juk tai visai kas kita nei tiesiog sėdėti vienoje vietoje ir klausytis.

Kalbėdamas apie istorijų kūrimą, aš noriu pabrėžti, kad vaikščiojimas yra vienas įdomiausių parodų projektavimo, architektūros, miestų ar landšafto planavimo elementų, nes istorija ar tai, ką matote, judant plėtojasi, judant kuriamas pasakojimas. Pasakojimas - tai dar vienas elementas. Tai, ką mes darome, ypač kai kuriame parodos dizainą, visuomet yra susiję su tam tikru objektu. Tai gali būti miesto istorija, psichiatrija, gali būti jūrų laivybos istorija, bet kas. Ir visuomet kyla klausimas: ar galime iš to suprojektuoti erdvę? Dar svarbiau, kad visa tai – lyg istorija knygoje, joje būtinai bus pradžia, vidurys ir pabaiga, viskas susiję su sudedamosiomis dalimis – fragmentais. Pavyzdžiui, jei naudojame garsą – jis pats savaime gali būti ir istorija. Jei - filmą, o kažkoks daiktas ar objektas yra greta, tuomet išsivysto linijinis pasakojimas. Visa tai parodos lankytojai turi sujungti, susieti, perskaityti tekstą, pažiūrėti filmą ir sukurti savo istoriją, savo pasakojimą bei patirtį.

Taigi, kalbama apie įvairius fragmentus. Jūs susiejate juos ir taip gaunate istoriją. Smagu dar ir tai, kad taip žiūrėdamas parodos nesuprojektuosi griežtai su vieninteliu linijiniu pasakojimu, lankytojai galės vaikščioti kaip jiems patinka, sugalvodami savo pačių maršrutą ir kiekvienas galės sukurti savo istoriją. Šis parodų projektavimo aspektas yra labai įdomus. Galima papasakoti daugybę istorijų vienu metu. Tai aš vadinu vienalaikiškumu. Įsivaizduokite, kad žiūrite filmą. Tai taip pat linijinė istorija. Galite papasakoti vienintelę istoriją; nuo filmo pradžios iki pabaigos. Bet galime papasakoti ir penkias istorijas tuo pat metu. Pavyzdžiui, jei parodos objektas – miesto istorija, galime pastatyti ekraną vienoje vietoje, galime pastatyti kitoje ir dar vieną ekraną – trečioje. Tai istorija: to paties miesto praeitis, dabartis ir ateitis. Gali apsisukti ir papasakoti tris istorijas tuo pat metu. Tai tikrai ypatinga, nes to neįmanoma padaryti knygoje ar filme, tačiau įmanoma parodoje.

Yra dar kai kas, ką mes visuomet išbandome ir naudojame – tai pasinėrimas (angl. immersion). Mes stengiamės taip pakeisti parodos dizainą ir erdvę, kad ji įtrauktų. Vos įžengęs lankytojas tiesiog tampa parodos dalimi su savo vientisa mentaline patirtimi. Jis ateina iš šalies, ten yra jo realybė, bet atsiduria visiškai naujame pasaulyje. Taip pat svarbu, kad patirčiai būtų pajungtos visos priemonės. Visi pojūčiai.

Ką dar mes mėginame padaryti – suderinti patirtį ir žinias. Jei norite ko nors išmokti, einate į mokyklą, taip pat galite tai padaryti iš knygų. Bet jei turite pradėti nuo kokios nors sudėtingos knygos, tai tampa pernelyg sunku. Visuomet daug lengviau, jei turite tam tikros patirties, kuri veda jus paimti į rankas ir perskaityti tą knygą. Tą patį galima pasakyti ir apie parodas: jei žinai objektą, kur kas geriau jį priimi, išgyveni. Visi žinome, kad, jei, pavyzdžiui, ką nors žinai apie tapytoją, į jo paveikslus žiūri visai kitaip, visai kitaip juos išgyveni. Dauguma parodų iš esmės susijusios su žiniomis. Visi žinome, kad būna nuobodžių parodų. Jau po penkių minučių norisi išeiti, nes jose pateikiami ilgi tekstai greta paveikslo ir visi stengiasi tuos tekstus perskaityti, bet po trijų ar keturių tokių tekstų, niekam nebeįdomu į juos žiūrėti. Taigi, būdamas dizaineris, manau, kad žiūrovui reikalinga patirtis, kažkas patrauklaus, tik tada jis pradeda skaityti tekstus. Gali būti ir priešingai. Tai vadinasi medijų suderinimas. Kaip jau minėjau, mūsų biure dirba daug įvairių sričių dizainerių, ir taip yra todėl, kad mes tikime, jog turime suderinti, sumaišyti visas tas skirtingas sritis ir iš to sukurti kažką ypatingo. Panašiai kaip kuriant filmus. Paprastai juose yra režisierius, visi aktoriai, žmonės, kuriantys dekoracijas, apšvietimo specialistas, žmogus, rašantis scenarijų. Nesuderinus visų šių pozicijų juk nesukursi tikrai ypatingo filmo, įtraukiančio, patrauklaus produkto. Įdomu tai, kad muziejai visuomet susiję su tam tikrais objektais, bet mes sukūrėme daugybę parodų be muziejinių objektų. Mums jų nereikia. Kartais ir objektai pasakoja kokią nors istoriją. Jei turime daugybę Picasso paveikslų, ko gero nebūtina pasitelkti daug šviesos ar garso. Tačiau dauguma objektų muziejuose yra tiesiog objektai, kolekcijos eksponatai, nepasakojantys jokių istorijų, ištraukti iš tam tikro jiems būdingo konteksto. Todėl tampa būtina pasitelkti daug kitų elementų, kad juos susietume tarpusavyje ir sukurtume istoriją.

Galimas daiktas, jog dėl to kaltas mūsų architektūrinis išsilavinimas, bet mes visuomet naudojame erdvę kaip svarbų elementą su natūraliu ar kitokiu apšvietimu. Ir, kaip jau sakiau, derinant medijas tarpusavyje galima sukurti kažką ypatingo. Ir tai nėra tarpdiscipliniškumas, nėra kažkas tarpinio. Tai, greičiau, vienas plius vienas lygu trys ar keturi. Aš tai vadinu transdiscipliniškumu. Pavyzdžiui, jei derinsite šviesą ir garsą, istoriją bus galima papasakoti be žodžių. Svarbu, kad būtų vienas stiprus elementas, kurį lankytojas prisimintų. Pavyzdžiui, jei mano paskaitos metu išjungtume šviesą, manau, kad įspūdis visiems būtų žymiai stipresnis nei rodant paveikslėlius. Tačiau naudojant bet kokius kitus elementus, juos derėtų laikyti ypač svarbiais; tuomet sukuriama erdvė ir papasakojama istorija kur kas aiškiau ir išraiškingiau. Tai mes savo biure vadiname sluoksnių kūrimu. Pavyzdžiui, turime tekstinį sluoksnį, kuris yra, daugelis turbūt pasakytų, pats nuobodžiausias. Naudojant daug teksto, gauname daug detalių. Jei dar pritaikysime garso sluoksnį, ar šviesos sluoksnį, jais galėsime papasakoti kai kurias istorijos dalis daug įtaigiau.

Galiausiai priėjome prie labai smagaus, tačiau irgi svarbaus dalyko. Mes neseniai dirbome Kinijoje, ir dėl šio žodžio su kinais mums teko daug diskutuoti. Tai - sukurti ką nors abstraktaus. Tikrovę kopijuoti juk nėra prasmės. Tikrovė visuomet egzistuoja. Tai kam kopijuoti kažką, kas visada šalia? Abstrakcija – tai mąstymo būdas. Jei projektuodami panaudojame šiek tiek abstraktumo, parodos lankytojai patys susimąstys, pasitelks vaizduotę.

Dar vienas labai svarbus dalykas: įtampa ir pirmasis įspūdis. Dažnai tai lyginu su pavyzdžiu, kuomet vaikštote po nepažįstamą miestą ir tolumoje pamatote kažką, kas patraukia dėmesį. Jei parodoje stovėsite vienoje vietoje, ji bus neįdomi. Todėl mums reikia sukurti tam tikrus patrauklius taškus, kad ir kur eitų žiūrovas, kad pasuktų už reikiamo kampo ar padarytų posūkį. Visuomet padarome įtampos lanką iki kito taško. Tai taip pat dizaino dalis. Dar visuomet reikia veiksmo ir sąveikos. Na, šiaip tai žodžiai, kuriuos dabar visi labai mėgsta vartoti. Tačiau sąveika su publika yra labai svarbi. Geriausią istoriją juk papasakoja žmogus. Tuomet jūs kažko paklausiate, jums atsako, ir taip sąveikaujate. Vadinasi geriausia, kai parodos elementus galite išdėstyti taip, kad žmonės užduotų klausimus ir į juos būtų pateikti atsakymai, kad istorija nebūtų pasakojama viena kryptimi, bet vyktų dialogas.

Paskutinis elementas yra kryptis. Nors to niekada negalima sakyti užsakovui, bet mes savo biure dažnai sakome, kad kažkas turi būti viršininkas. Jei nėra viršininko, nebus ir gero produkto. Tas pats su filmų kūrimu. Kodėl tėra vienintelis režisierius? Nes jis viršininkas, pasakantis, jog eisime štai šia kryptimi, mes pasitelksime štai tas priemones. Ir visi jo klauso.

Iliustruodamas savo pasakojimą norėčiau pristatyti du mūsų ofiso įvykdytus projektus. Vienas jų yra „Het Dolhuys“. Senąja olandų kalba tai reiškia bepročių prieglaudą. Iš tiesų tai psichiatrijos muziejus. Tai buvo labai senas pastatas, anksčiau jame ir buvo bepročių prieglauda. Ją supo ir kiti statiniai su bažnyčia ir mažesniais pastatais. Tai buvo puikus senovinis pastatų ansamblis, kurio vadovai turėjo eksponatų kolekciją. Taigi, jie mūsų paprašė: „Ar galite iš viso to sukurti muziejų?“ Mes atsakėme: „Taip, bet mes nenaudosime jūsų kolekcijos. Mes sukursime kažką tokio, kas iš tiesų būtų susiję su psichiatrija. Mes visai nenorime kurti kažkokio „išsigimėlių šou“. Juk pastebėjote, kad visi daiktai iš psichiatrijos institucijų iš tiesų yra labai gąsdinantys.

Mes nusprendėme, kad naudosime patirties, išgyvenimų koncepciją. Sukursime galimybę pasivaikščioti po pastatą. Pagaliau mes supratome, kad būti bepročiu yra visai normalu. Riba tarp „normalaus“ žmogaus ir „nenormalaus“ yra visai plonytė. Kadangi tai susiję su kultūra, tai susiję su daugybe dalykų, labai artimų įprastam, normaliam gyvenimo būdui. Ir mes ėmėme kalbėtis su muziejaus vadovais, psichiatrijos istorijos specialistais, išklausinėjome pacientus, išklausinėjome psichiatrus. Būtent taip mes ir dirbame – kaip filme. Mes pradėjome diskutuoti: kokiais elementais galėtume pristatyti istoriją, kokie būtų atpažinimo elementai? Būtų tikrai puiku, jei lankytojas galiausiai pagalvotų: „O, geras! Beprotybė juk mūsų kultūros dalis.“

Kai pradėjome projektą, pastatas jau buvo padalintas į daugybę skirtingų patalpų. Rekonstrukcijos architektas norėjo visas pertvaras išgriauti, kad teritorija taptų atvira ir švari. Bet mes nusprendėme, kad daug geriau, kai nėra atviros erdvės. Juk tai gali būti savotiška psichiatrijos metafora. Kažkas pasimetė gyvenime ir savyje, neberanda kelio. Nusprendėme, jog būtų gerai, kad muziejus taptų ypač klaidus, jame būtų sunku rasti kelią, „štai, durys man už nugaros užsidaro ir aš nieko nebesuprantu, nebežinau, kur noriu eiti, iš viso nebežinau, kur man eiti.“ Kam visa tai pasakoju? O gi todėl, kad tai visiškai naujas mąstymo būdas. Jie norėjo įprasto muziejaus su objektais, o mes pasakėme, kad panaudosime viską, t.y., pastatą su visais tais mažais kambariukais, duris, sienas - kad viskas taptų mūsų istorijos dalimi. Tualetai, drabužinė, bilietų kasa. Net ir išlikę užrašai ant sienų gali būti pasakojimo dalis.

Psichiatrijos muziejus ir jo darbuotojai. Nuotr. autorių

Tai matyt labiau mąstymo būdas, nei kūryba, kai erdvė, tekstūra, šviesa ir pats pastatas gali dalyvauti pasakojime. Mes pasiekėme, kad muziejus prasidėtų nuo pastato istorijos ir panaudojome visus tuos elementus. Stalas, bilietų kasa, spintelė pagaminti iš senų medžiagų, iš buvusių psichiatrijos institucijų baldų. Mes juos supjaustėme ir iš naujo surinkome. Mūsų dizaino idėja yra būtent tokia: „ar tai normalu, ar nenormalu?“ Įdomiausia tai, kad visi muziejuje dirbantys žmonės yra buvę psichiatrijos ligoniai. Taigi, jūs perkate bilietą ir iš karto pasidaro šiek tiek keista, kai jį parduodantis žmogus sako: „Tu man nepatinki.“ Tai paverčia mūsų patirtį tikra. Staiga viskas tampa tikra.

Jei naudojame kokius nors tekstus, jie užrašomi tiesiai ant pastato sienų. Atskiri tekstai, žodžiai. Tokiu būdu pats pastatas pasakoja istoriją. Vietomis paveikslus pakeičia veidrodžiai, kuriuose žiūrovas mato savo atvaizdą, bet kabo ir tikrai išprotėjusių žmonių portretai, taip pat sveikų, tik žiūrovas jų nepažįsta. Istorijos yra įmontuotos pastate, lankytojas pats gali atidaryti visas spinteles. Pavyzdžiui, vienoje erdvėje galima vienu metu išgirsti keturių skirtingų žmonių istorijas. Jų istorijos yra apie tai, kas atsitinka, kai staiga pradedi galvoti: „O, geras! Ko visi taip spokso į mane?“ Iš pradžių jiems neatrodo, kad tai jie išprotėjo. Jie mąsto: „tai tu esi išprotėjęs.“

Mes stengėmės, kad istorijas pasakotų ne aktoriai, bet tikri žmonės, tikras istorijas. Istorijos yra realios ir tai labai priartina tuos žmones prie mūsų. Su tokiais dalykais reikia būti ypač atsargiems. Tai neturi tapti „išsigimėlių šou“, bet turi būti intymu, santykyje tik „aš“ ir „tas žmogus“. Pavyzdžiui, atidarę vienas duris, išgirsite istoriją apie vieną vaikiną, kuriam atrodo, kad jis Dievas, Jėzus, Gandis ir Buda viename asmenyje. Taip tiesmukai papasakojus, išties atrodo, kad jis beprotis. Bet kai išklausai paties žmogaus pasakojamą istoriją, tai sugraudina. Nes tu juo tiki. Nes tai tikra.

Mes panaudojome visą pastatą, kad net jo sienos kalba. Pavyzdžiui, uždarę vienas duris, išgirsite moters istoriją. Ji buvo uždaryta į vietą, panašią į tą, kurioje yra lankytojas. Viena vertus, tai išgyvenimai. Kita vertus, tai tikra. Ji pasakoja savo istoriją, apie kurią lankytojas būna priverstas mąstyti, kurią jis prisimins. Manau, jog tai gana smagi vieta; jei pabaigoje paklausiu žmonių, ar buvo įdomu, jie pradeda nuo šios vietos, kurioje nieko nesimato, tik kažkas girdisi. Būtent tai ir padaro ją patrauklią. Muziejuje mes taip pat papasakojome istoriją iš skirtingų perspektyvų, jame daug skirtingų kambarėlių, taigi kiekviename iš jų gali pristatyti vis kitą istorijos dalį. Štai kambarys, kuriame girdi tik pacientus. O štai kambarys šalia - psichiatrų kabinetas. Na, psichiatras juk viską žino, taigi mes įrengėme knygų lentynas, panaudojome visus „mokslinius“ elementus, susijusius su mokslu ir tyrimais. Esmė tame, kad tą pačią istoriją išgirsti ir iš pacientų, ir iš psichiatrų.

Psichiatrijos muziejaus stalas. Nuotr. autorių

Psichiatrijos muziejaus lempa. Nuotr. autorių

Tai aš vadinu vienalaikiškumu - kai tą pačią istoriją girdi dar ir dar kartą, bet pasakojame vis kitu balsu, visai iš kitos perspektyvos. Iš to ir susideda kelionė po pastatą. Ir tai kur kas įdomiau, tai yra kažkas, kas užsiliks atmintyje, nes nėra vienos tiesos, nes ne psichiatrai pasako, kas tiesa, ir ne  pacientai, ir ne slaugytoja. Tai tik detalės. Baldai taip pat yra dizaino dalis. Tekstas taip pat – dizaino dalis. Taigi, viskas yra ir „normalu“, ir šiek tiek „nenormalu“. Mes sukūrėme kavinės staliukų, lempų dizainą. Taip dizainas tampa labai paprastas. Mūsų biuras negali kurti dizaino be istorijos. Visų pirma mes turime sugalvoti istoriją. O tada viskas jau vyksta labai greitai ir tarsi savaime. Niekas nepradeda projektuoti nuo formos. Projektuojant taip, kaip tai darėme mes, pradėdami nuo to, kas yra normalu, o kas ne, viskas išėjo keista ir todėl lengvai atpažįstama.

Antrasis projektas, kurį ketinu pristatyti, sukurtas 2010 metais. Tai didžiausias iš visų, kada nors mūsų realizuotų projektų. Tai buvo jungtinis konkursas, kuriame dalyvavo daugybė architektų biurų iš viso pasaulio. Kinijoje vykusiai tarptautinei Expo parodai reikėjo sukurti penkis paviljonus, visus susijusius su miesto kokybe. Iš pradžių dalyvavo 150 architektų komandų, tačiau galiausiai liko 15, o tada vėl turėjome dalyvauti konkurse. Galiausiai gavome užsakymą sukurti vieną paviljoną. Finale liko viena kinų, viena olandų, prancūzų-ispanų, vokiečių ir dar viena kinų komanda.

Kuo iš tiesų ypatingas buvo tas projektas? Visų pirma tai milžiniška erdvė, net 15 000 m2, antra, - 40 000 žmonių per dieną. 7 milijonai lankytojų vien šiame paviljone. Viskas vyko didžiajame Kinijos paviljone, mes turėjome suprojektuoti vieną jo trečdalį. Pradėjome nuo nulio, nuo visiško purvo. Pastatas buvo 22 metrų aukščio. Kinai jį pastatė specialiai Expo parodai, planavo jį vėliau pritaikyti kitiems tikslams. Mūsų projektas buvo susijęs su vidaus erdvės projektavimu ir turinio užpildymu. Įdomiausia, kad mums buvo įteikta viename A4 formato lape tilpusi užduotis. Ji skelbė, kad visa erdvė turi būti pripildyta puikių, nuostabių parodų ir kad jos patiktų kinams. Mes turėjome nuspręsti net jų turinį. Nuo to mes pradėjome, turėjome sugalvoti viską – turinį, istoriją, pasakojimą. Įdomios žaidimo taisyklės.

Kaip galbūt jau žinote, daugiau nei 50 procentų pasaulio gyventojų gyvena miestuose, ir jų skaičius ateityje tik didės. Kinai ketina statyti daugybę naujų miestų, taigi juos ypač domina ši miesto kokybės tema. Todėl iš viso buvo sukurti 5 paviljonai, vienas kurių, jų pageidavimu, turėjo būti skirtas ateities miestui, kitas – apie fizinį miestą, dar vienas apie gyvenimo kokybę mieste ir tas, kurį projektavome mes - apie miesto gyventojus. Taigi mūsų užduotis buvo labai sociologinė.

Pradėję kurti išsiaiškinome, kad pirmojoje tarptautinėje Expo parodoje buvo pristatyti realūs žmonės. Mes taip pat suplanavome tai padaryti. Ne pasakoti kokias nors išgalvotas istorijas, bet stebėti tikrus žmones, gyvenančius įvairiuose pasaulio miestuose, ir juos pristatyti. Toks buvo mūsų pradinis planas. Mes sumanėme stebėti šeimas, kuriose kiekvienas nori būti laimingas. Juk tai taip tikra. Noriu papasakoti ir kaip mes dirbome, nes tai buvo labai įdomi patirtis, iš pradžių mes nieko nežinojome apie visus tuos būsimos parodos objektus. Mes subūrėme komandą sociologų, t.y. žmonių, kurie tikrai viską išmano apie miestus. Ir štai koks gavosi galutinis rezultatas.

Paviljono kompozicija. Vizualizacija autorių

Kuo patrauklūs miestai? Savo įvairove. Tai buvo pagrindinis mūsų kūrybos elementas. Miestas patrauklus tuo, kad jame gali sutikti daugybę įvairių žmonių, gali pasirinkti dirbti daug įvairių darbų, gali mėgautis daugybe skirtingų kultūros elementų. Būtent ta įvairovė užtikrina miesto kokybę. Bet yra ir kiti svarbūs elementai: gražūs namai, mokykla, sveikatos priežiūra, socialiniai ryšiai – visa tai taip pat labai svarbu. Aišku, miestai – kur kas sudėtingesni. Mes norėjome pasivaikščioti po miestą ir patirti, išgyventi jo įvairovę. Norėjome užakcentuoti miesto įvairovę su dangoraižiais ir daugybe skirtingų miesto elementų. Mūsų idėja buvo stebėti 6 skirtingas šeimas iš viso pasaulio, kaip jie gyvena, mums buvo įdomu patyrinėti, stebėti, kaip jie mokosi, gyvena, dirba ir tt. Visi pasakojimai turėjo būti susieti; tarsi serija parodų, po maždaug 1000 m² kiekviena.

Kadangi mūsų parodose turėjo apsilankyti apie 40 000 žmonių per dieną, mes negalėjome tiesiog pasakyti: „Na, gerai, pažiūrėsim, kaip čia viskas klostysis.“ Mes turėjome iš anksto apskaičiuoti daugybę dalykų. O pati idėja buvo lyg koks pasivaikščiojimas po miestą, apžiūrint jį iš skirtingų perspektyvų. Jei, pavyzdžiui, stovi vienoje vietoje, tai perspektyva, vaizdas atsiveria viena kryptimi, pasisuki ir jau gauni kitą perspektyvą kita kryptimi, ir taip toliau. Įėjus į paviljoną išgirsti istoriją. Tada vėl išeini ir vėl atsiduri mieste. Pavyzdžiui, užeini į paviljoną, kuriame viskas susiję su darbu, ir gali palyginti šeimas. Tai buvo būdas, kaip mes sugalvojome susieti visus šiuos skirtingus elementus.

Tai buvo keista idėja, bet kinams ji labai patiko – kad mes stebime tikrus žmones ir pasakojame jų istorijas. Po vieną miestą iš kiekvieno žemyno. Aišku, jūs paklausite, kodėl būtent tie miestai? Mes pasiūlėme ir kitų miestų, bet ką rinktis nusprendė kinai. Kiekvienas miestas vis kažką reprezentuoja. Taigi, vienas iš miestų buvo, pavyzdžiui, Phoenix– automobilių miestas; iš Europos buvo pasirinktas Paryžius – kultūros miestas, tačiau kaip tik tuo metu Paryžiuje lankėsi Dalai Lama, taigi jo teko atsisakyti... Taip jau gavosi, kad mūsų pradžioje pasirinkti miestai vėliau buvo pakeisti, bet tai dabar jau nebeturi jokios reikšmės. Todėl, kad esmė galiausiai vis tiek buvo paprastų žmonių iš įvairių miestų pristatymas. Ta įvairovė labai svarbi. Pavyzdžiui, mes turėjome tokią idėją iš Maskvos pristatyti kokį milijonierių, o iš San Paulo – lūšnynuose gyvenantį vargšą, tam, kad išryškintume kuo daugiau skirtumų tarp jų.

Vis dėlto galiausiai tie pristatymai kinams baigėsi tuo, kad... Mes susėsdavome su keturiasdešimt ar penkiasdešimt kinų už stalo, pristatydavome, ką ketiname rodyti parodoje, tada vykdavome namo ir vėliau iš kinų gaudavome laišką, kas mūsų pristatyme buvo blogai, kas gerai, o tada turėdavome tęsti toliau. Galiausiai subūrėme komandą žmonių, kurie pusę metų stebėjo tas skirtingas šeimas, ypač atkreipdami dėmesį į mūsų užduotas temas, kad vėliau mes šią medžiagą galėtume panaudoti.

Mes sukūrėme daugybę maketų. Pabaigoje padarėme neįtikėtinai didelį maketą, nes jis turėjo apimti idėją, kad mieste yra daugybė skirtingų žmonių ir būtų gražu, kad lankytojai irgi taptų mūsų miesto dalimi– visuomet turime atsižvelgti į lankytojus. Bet kai turi net 40 000 lankytojų, tai tikrai daugybė! Iš tiesų labai įdomu dirbti tokiame lygmenyje – mes pasitelkėme į pagalbą vieną įmonę, skaičiuojančią lankytojų grindų plotus oro uostams, jie mums padėjo parengti parodos simuliaciją. Taigi, galiausiai mes žinojome kiekvienai erdvei reikalingus išmatavimus ir tai, kur ir kaip reikėtų ją praplėsti, ar tai būtų įmanoma, ir pan. Mes taip pat galėjome pastebėti, kas atsitiks, jei lankytojų bus mažiau ar daugiau, ir tai pasirodė labai įtikinama mūsų užsakovui. Pavyzdžiui 40 000 lankytojų per dieną reiškia tai, kad žmonės turės laukti eilėje, todėl sugalvojome, jog toje erdvėje, kur lankytojai laukia, būtų labai gražu sukurti tam tikrą atmosferą su klausimais kinų ir anglų kalbomis apie gyvenimo kokybę ir tuo metu suteikti galimybę kiekvienam pagalvoti apie savo gyvenimą.

Tada mes parengėme daug medžiagos, kurios idėja buvo susitikimas su tomis skirtingomis šeimomis. Tai buvo tikrai gražu – ekspozicijos pradžioje susitinki su tomis šeimomis, pamatai statistiką apie jų miestus, pristatoma trumpa įžanga (kokie jų vardai, ką jie veikia) ir likusią ekspozicijos paviljone dalį tarsi seki jų gyvenimą. Kiekvienas paviljonas buvo tam tikra patirtis. Vienas buvo apie namus – jų kokybę, gyvenamosios aplinkos kokybę. Mes nufotografavome tų šeimų iš skirtingų miestų narius; jų fotografijos buvo pateikiamos lyg šviečiančios vitrinos. 6 iš jų buvo ekranai, kuriuose rodomas vienos šeimos gyvenimas. Taigi, matome 6 šeimas – jos miega, keliasi, valosi dantis, ką nors veikia; matome, kaip jie tvarkosi. Kita vertus, žmonės visa tai daro visame pasaulyje.

Darbo paviljonas sukurtas remiantis mašinos metafora. Idėja buvo ta, kad darbas susijęs su laikrodžiu, laiku, mašina. Čia mes vėl turėjome tas 6 šeimas ir kilo klausimas, ką su jomis daryti. Ogi pagaminti milžinišką mašiną, kurioje suktųsi daugybė ekranų. Kur lankytojai galėtų stebėti tas skirtingas dirbančias šeimas ir gal net jas palyginti. Šis paviljonas turėjo būti susijęs su laiku, todėl turėjo atrodyti energingai. Idėja buvo ta, kad viskas sukasi – vidus, ekranai, taigi mes visame paviljone sukonstravome nedidelius bokštelius su ekranais. Darbo paviljoną statė Kinijos armijos kariškiai, nes mes nežinojome, kaip tai padaryti. Jie pastatė patalpą – mašiną, pagamintą iš plieno elementų ir jie iš tiesų sukosi.

Dar vienas paviljonas buvo skirtas socialiniams ryšiams. Taigi, mes pagaminome kupolą, ant jo sienų buvo rodoma projekcija, kurioje lankytojai galėjo matyti skirtingas šeimas, bendraujančias su šeimos nariais, draugais. Kai kam paaiškinti mes naudojome statistinius duomenis. Mokslų paviljono pagrindas buvo metafora su milžiniškomis knygų lentynomis. Idėja ta – štai čia turime oranžines kopėčias – lipi kopėčiomis ir taip gali lipti ir lipti, t.y. mokytis amžinai. Esi ribojamas tik dangaus. Čia pristatėme mokyklos lentų idėją ir jose – mūsų stebimas šeimas, jų vaikus, anūkus. Tai buvo fragmentas, kurį mums labai patiko projektuoti ir labai džiaugėmės, kai jis jau buvo realizuotas, nes iš pradžių galvojome, kad tokio niekas nepastatys, bet jie pastatė!

Sveikatos paviljonas. Dauguma parodų salių buvo sujungtos pakeltu takeliu ir jame – nauja patirtis su jau pažįstamų šeimų nariais. Sveikatos patalpa buvo susijusi su vandeniu – vanduo krenta iš viršaus į apačią, ant lubų matyti lapai, aplinkui – panoraminė projekcija.

Mūsų pagrindinė projekto įgyvendinimo idėja, tokia tikrai europinė konceptuali tema, buvo viską kurti iš to, ką gali surasti po ranka. Bet kinai to nesuprato, jie norėjo, kad viskas būtų naujai pagaminta. Mūsų idėja buvo siekti kuo daugiau abstrakcijos, kadangi čia juk ne tikras miestas. Mes manėme, jog būtų puiku ir labai paprasta pastatyti šį miestą, pavyzdžiui, iš pieno skardinių ar dėžučių, ar senų dėžių. Iš visko, ką gali rasti mieste, galima sukurti abstrakciją. Iš toli tai atrodo kaip daugiaaukštis pastatas, bet kai prieini arčiau, pamatai, kad tai tik dėžė. Užsakovai, kinai, sakė: „Viskas gerai. Labai gražu, nes tai susiję su darnia plėtra“. Bet vėliau mums teko su jais pakovoti, nes jų statybininkams buvo tiesiog būtina ką nors kopijuoti ir visas dėžes tiesiog pagaminti naujas. Jei su jais kalbi apie ryšį tarp abstrakcijos ir realybės, kas mums labai svarbu, bet jiems staiga tai jau neatrodo svarbu.

Nuotraukose matyti butai ir pastatai pagaminti iš biuro stalčių. Pastatai iš dažų skardinių - tai lūšnynas. Neįtikėtinai atrodo, kai eini ir matai sieną iš biuro stalčių, 18-20 metrų aukščio. Pavyzdžiui, miestas iš pieno skardinių. Pirmiausia pieno skardinės buvo atspaustos, tuomet man teko su jais ginčytis, kad jos neatrodo kaip pieno skardinės, todėl vėliau jie užlipdė karvės atvaizdą ant jų. Man patinka tai, kad mes kalbame apie abstrakciją, pasakojame istoriją, pristatome realius žmones ir statome miestą, organizuojame miestą. Senamiestis ar tokia lyg senamiesčio interpretacija – pagaminta iš senų durų ir langų. Bet iš tiesų gavosi tik kopija – pirmiausia kinai viską nukopijavo ir padaugino, o tik tada pastatė. 

Laukiamoji zona. Nuotr. autorių

Susipažinimas su šeimomis. Nuotr. autorių

Sveikatos zona. Nuotr. autorių

Edukacijos zona. Nuotr. autorių

Rezidencijų zona. Nuotr. autorių

Julija Reklaitė (J.R.) Pradžioje minėjote, kad kuriate tik visuomenines erdves, nedirbate su privačiais užsakovais. Bet ta patirtis, kurią perduodate žiūrovams yra labai asmeninė. Kaip galite tai pakomentuoti?
Hermanas Kossmannas (H. K.) Tai labai paprasta. Manau, kad jei pasakoji istoriją ir gali susitapatinti su pagrindiniais personažais, arba pritaikyti sau tam tikras istorijos dalis, tuomet kažkas atsitinka. Taigi, mes visuomet naudojame, jei tik yra įmanoma, tikrus asmenis, tikras istorijas ir, jei tik įmanoma, mėginame jas taip papasakoti, kad galėtum su jomis susitapatinti. Ir ne tik vaizdinėje medžiagoje; aš nekalbu apie tekstus. Manau, kad kai vaikščiodamas muziejuje pamatai tekstus, niekada nežinai, kas juos parašė, kieno vardu kalbama. Ir tai keista, nes, manau, kad tokiu atveju perskaitęs tekstą visuomet galvoji, ar jį parašė kuratorius, ar koks profesorius, ir tik tuomet priimi jį kaip to žmogaus žodžius. Taigi, manau, kad tapatinimasis patirtį suasmenina, tai vienas iš būdų papasakoti istoriją. Taip pat, kaip filme – kodėl jame yra pagrindiniai veikėjai, knygoje – irgi? Pavyzdžiui, jei pasakoji istorinį pasakojimą... Gali padaryti tai tarsi iš viršaus, nešališkai, kaip pasaką. Bet jei pristatysi dar ir veikiančiuosius asmenis, kurie iš tiesų gyveno, jų patirtis, istorija taps kur kas įdomesnė, su ja galėsi tapatintis. Turiu galvoje, kad daugeliu atvejų tai normalu – filmuose, knygose, spektakliuose būtent taip istorijos ir pasakojamos, bet parodose kol kas tai neįprasta.

Adelė Dovydavičiūtė. Jūs mums pristatėte du projektus. Kai kuriate istoriją, kuris būdas jums artimesnis: pirmasis, kai turite erdvę ir visus objektus joje ir netgi pačią istoriją, ar antrasis, kai turite tik erdvę ir užduotį?
H. K. Manau, kad nė negaliu palyginti. Man patinka abu atvejai. Na, gal pirmasis šiek tiek labiau – mes turėjome erdvę, kurioje buvo daugybė istorijų, susijusios su ta erdve ir mes galėjome jas panaudoti. Tai buvo puikus dalykas. O kitu atveju buvo tik dėžė, išorinis apvalkalas, o viską turėjome sugalvoti patys. Manau, abiem atvejais gali rasti puikių bruožų, nes kai turi laisvę, gali sukurti bet ką, o tuo kitu, psichiatrijos muziejaus atveju, sėkmę lėmė pats pastatas. Nežinau, ar dar kartą sugebėtume taip pat gerai sukurti tą ekspoziciją, jei darytume viską iš naujo. Kartais mes nenorime imtis vieno ar kito darbo, nes pastatas yra siaubingas... Turiu galvoje, kad erdvė, be abejonės yra svarbi visai istorijos patirčiai, taigi, jei negalime jos keisti, tai ne problema, bet jei ji visai nekokybiška, tuomet labai svarbi kuriamos istorijos dalis tiesiog nebus gera.

J. R. O ką pasakytumėte apie architektūros parodas? Ar įmanoma kuruoti architektūrą? Kokia jūsų nuomonė?
H. K. Žinoma, viskas priklauso nuo pačios architektūros... Juk tai labai plati tema. Projektuoti vien architektūros parodą nepaprastai sunku, nes, jei yra geros perspektyvos, tada žmonės ją supranta, tačiau jie neskaito daugumos brėžinių. Dauguma žiūrovų nesupranta plano ar pjūvio. Tokiu atveju mes mėginame pridėti kažko, kas padėtų ją suprasti. Pavyzdžiui Nyderlandų architektūros institute, Roterdame, kūrėme vieno architekto – vizionieriaus parodą. Jis pateikė nuostabių brėžinių su keistais miestais, ištisas serijas ir... jis nuolat kalbėjo apie tai – apie mėnulį ir žvaigždes. Mes padarėme štai ką – išeksponavome visą jo kolekciją erdvėje, iš tos jo kolekcijos sukurdami tam tikrą visatą. Mes žinojome, kad jis yra parašęs daug straipsnių ir knygų, savo architektūrą jis pristatydavo labai poetiškai, labai dramatiškai. Mes parengėme dalį filmo apie tai, o kitą dalį – interviu su juo, sukūrėme savitą kompiliaciją iš to, ką šis architektas kalbėjo apie savo kuriamą architektūrą – labai dramatiškomis formomis. Kai žiūri į brėžinius, girdi tą vaikiną kalbant, tuomet supranti, ką jis darė, koks buvo jo požiūris į architektūrą. Taigi, mes pamėginome pridėti tai, kas sujungia, kas padeda žmonėms geriau suprasti parodą. Bet, žinoma, kaip jau sakiau... daugeliu atvejų norint reprezentuoti architektūrą, reikia nemažai pastangų.

Linas Lapinskas (L. L.) Norėčiau paklausti apie laimę, kurią jūs minėjote paskaitoje. Ar tai reikėtų suprasti, kad žmonės eina į parodą, į muziejų pajausti laimės? Gal ir ta pasakojama istorija galėtų būti lyg kokia istorija su laiminga pabaiga?
H. K. Nemanau, kad žmonės eina į muziejus, ieškodami laimės. Žinoma, jie ten lankosi, nes turi laiko... Na, galima palyginti su filmu. Ar jūs einate į kiną tik tada, kai filmas baigiasi laimingai? Ne, jūs einate į kiną todėl, kad turite valandą kitą laisvą ir norite potyrių, susijusių su filme pasakojama istorija. Gal tas filmas ir baigiasi laimingai, o gal ir ne, bet tai, ką išgyvenate yra stipru... tai yra tai, ką jūs kurį laiką prisiminsite. Mano galva, tai yra svarbiausia ir, be abejo tai turi būti patrauklu.

L. L. Bet man labai patinka ta potyrių sankaupa vienoje vietoje... Gal taip yra dėl to, kad mums gyvenime trūksta tų potyrių?.. Tas noras patirti, išgyventi visus dalykus iš karto, nes to negali patirti mieste, realiame pasaulyje. Ar ta patirtis, išgyvenimai parodoje yra noras patenkinti jų trūkumą realybėje, nes realybėje jaučiamas potyrių deficitas?
H. K. Manau, jūs teisus. Žinoma, tai sankaupa ir tai nėra realybė. Žinoma, dauguma potyrių ir istorijų yra koncentruoti, nes turi tik vieną ar pusantros valandos patirti kažką, išgyventi vieną ar kitą istoriją, o tai yra ištisas kažkieno gyvenimas...

Dominykas Kai žiūrėjau šį jūsų parodos Kinijoje pristatymą, man į galvą atėjo vienas klausimas, o ar ji nėra labai prastos kokybės? Ar kokybė jums nebuvo problema? Turiu galvoje, ar kinai visuomet sugebėdavo pasiekti tokią kokybę, kokios jums reikėjo? Galbūt jūs turėdavote perdaryti dalykus iš naujo?
H. K. Ar buvo veto atvejų susijusių su kokybe? Gana įdomu tai, kad jų visuomet buvo... Nors mes nekūrėme tokios parodos, kurioje labai svarbios detalės. Iš tiesų tai nebuvo labai svarbu, idėja naudoti panaudotus daiktus nebuvo labai įmantri, mes manome, kad ji buvo labai paprasta – sukurti kažką iš jau panaudotų elementų. Taigi, esmė buvo ne detalėse, tai daugiau buvo kova dėl kokybės konceptualia prasme, kova dėl kūrybinio požiūrio į daiktus. Nuolat susidurdavome su kažkuo, kas žudė mūsų idėjas. Tai tikrai buvo kova... Pavyzdžiui, ilgai su jais kalbėjomės apie abstrakciją mieste ir atrodė, kad jau viskas gerai, kad jie viską suprato, bet, manau, likus kokioms trims dienoms iki parodos atidarymo... ateinu, o parodos direktorius staiga sako: „taip, bet aš dar užsakiau lėlių, jos atrodo gerai. Visur jų pridėjau.“
Na...tikriausiai suprantate, ką aš padariau. Taigi, aš – tai tikrai buvo labai sunku, nes jis buvo bosas, o Kinijoje, jei kalbiesi su bosu... Bet aš juk europietis, o jis kinas... Aš paklausiau savęs, ką man dabar su jomis daryti, juk jis vis dėlto bosas? Tada sakau: „gerai, turime dar padaryti tokias vitrinas ir tuomet galėsime panaudoti tas lėles paviljone. Taigi, žinoma, kokybės klausimas buvo labai opus realizuojant projektą... Buvo gana sunku. Pavyzdžiui, kad ir filmai, statistika, garsas... mes juk esame pripratę kurti tam tikrą komercinį įgarsinimą ir aš norėjau, kad jis būtų vienaip ar kitaip susijęs su filmu. Taip, tikrai, kuriant daugelį detalių buvo nelengva.
Kita vertus, viskas buvo labiau susiję su kūrybiškumu. Pavyzdžiui, Olandijoje mes braižome brėžinius neturėdami tikros medžiagos, į užduotį žiūrime kūrybiškai, pavyzdžiui visa grafinio dizaino idėja buvo tiesiog sugadinta, nes kinų dizaineris nenorėjo suprasti koncepcijos... tai susiję labiau su kūrybiniu mąstymu, kai gauni kažkokius pradinius duomenis ir sukuri iš jų kažką dar geresnio. Jei jie ko nors nesuprasdavo, sakydavo: „gerai, tą mes išmesim...“ O aš tada sakau: „jūs negalite tiesiog to išmesti, nes dings dalis visos parodos, geriau pamėginkite sugalvoti kokį naują sprendimą.“ Na, aišku, gal tai ir įprastinė dizainerio patirtis, bet tai visuomet sunku.

Petras Išora (P. I.) Pradžioje minėjote, kad daugiausiai dirbate su parodų architektūra arba parodų erdvėmis, todėl norėčiau paklausti, kur matote ribą tarp parodos ir realaus miesto? Kai esate susitelkęs į parodos kūrimą, kur jūs sustojate?
H. K. Nemanau, kad miestas – tai paroda. Man atrodo, ne, nes jis - tikras. Jei esate miestų planuotojas ar landšafto dizaineris, manau, dirbate su tais pačiais elementais. Tai leidžia mums mąstyti, vaikštant po miestą. Na, pavyzdžiui, kokius miestus prisimenate? Pagalvokime apie Romą. Atsiminsite visas aikštes, tada – viską apjungiančius elementus. Gali vaikščioti ir vaikščioti po Romą, bet šis miestas niekada neatrodys nuobodus. Manau, parodų dizainas nėra visai tas pats, bet turi daug miesto planavimo elementų – vaikščiojimas, atraktyvieji taškai, daugybė senos ir naujos istorijos fragmentų. Su jais gali žaisti. Nežinau, ar viską galima suprojektuoti, bet tikrai viską galima suprasti. Bent jau didžiąją dalį miestų planavimo...

P. I. O ar nemanote, kad kartais miestas ar jo dalis yra šiek tiek nuobodūs? Nes jūs kuriate įdomias istorijas, o realybė nėra įdomi.. Ar tikras miestas kartais jums neatrodo nuobodus?
H. K. Man atrodo, kad miestas tampa gražus ar ypatingas tuomet, kai jame vienas sluoksnis klojasi ant kito... istoriškai... kai daugybė istorijų yra kuriama ant jau esančių kitų istorijų. Čia galima pateikti daug pavyzdžių – pavyzdžiui, toje pačioje Romoje jauti romėnų, jauti Musolinio, galiausiai jauti Berlusconio įtaką. Ir tai yra puiku.

Andrius Keizikas. Ar norėtumėte pakeisti kurio nors klasikinio muziejaus ekspozicijas, pavyzdžiui, kad ir Ermitažo muziejuje, Sankt Peterburge? Pateikti jas visiškai naujai? Ar manote, kad net ir tokiose vietose su laiku ekspozicijos turėtų keistis?
H. K. Visos parodos, kurias esame sukūrę, nebuvo meno muziejuose. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei turi iš tiesų vertingą kolekciją, kuri kalba pati už save, pavyzdžiui, tapybos darbų ar bet ko kito, tuomet vertėtų ją tokią ir palikti. Nesu buvęs Ermitaže. Esu matęs nuotraukų, žinau tą pastatą, skaičiau istoriją. Turiu galvoje, suprantu, kad tai senovinis statinys su daugybe meno kolekcijų. Manau, ten tikrai daug meno lobių, bet manau... jog puiku kai kurias jų dalis išlaikyti tokias, kokios jos yra nuo seno, bet svarbu ir pridėti kai ką naujo, nes tai ką darome mes – tai tam tikra trijų išmatavimų komunikacija. Jei yra tik menas ir jis gražus – puiku, bet jeigu parodos objektais dar norime papasakoti, pavyzdžiui, Rusijos istoriją – tai galėtų būti visai kita paroda. Tuomet sakome: „gerai, mes norime papasakoti Rusijos istoriją per 100 Ermitažo kolekcijos eksponatų.“ Ar tai įmanoma? Ar galime su tuo žaisti, ar būtina dar kai ką pridėti? Nenoriu pasakyti, kad visi seni muziejai jau atgyvenę, kad turime mąstyti kitaip. Bet ką mes matome Europoje? Daugybė muziejų Europoje vis dėlto turės pasikeisti, nes galiausiai niekas nebenorės juose lankytis, nes vien kolekcija vis dėlto pasako labai nedaug. Turiu galvoje - štai turime gausią arbatinių šaukštelių kolekciją, bet ką ji gali papasakoti apie arbatos gėrimą?
Toks mastymas yra naujas būdas vertinti parodų rengimą. Manau, kad ir jūsų šalyje yra panašiai, kaip ir mūsų – visi žino filmų režisierius, knygų autorius, teatrų direktorius ar spektaklių režisierius, bet niekas nežino, kas sukūrė vieną ar kitą parodą, nes niekas apie tai nerašo. Daugiausia rašoma apie tai, ką parodoje pamatė, arba ką patyrė, nes ši kultūros sritis dar tik vystosi. Kartais pas mane ateina užsakovas ir prašo parengti vieną ar kitą parodą, o aš sakau: „Ne, geriau sukurk iš tos medžiagos filmą – taip bus geriau.“ Nes jis turi idėją, ir aš matau, kad geriausiai ją perteiktų filmas arba knyga. Taigi, manau, kad tai visai skirtingi produktai, kiekvienas turintis savyje tam tikros jėgos.

J. R. Mano paskutinis klausimas yra susijęs su jūsų rekomenduota knyga, kuri bus padėta į mūsų specialią knygų lentyną (knygos pavadinimas - Viliojančios Erdvės (angl. Engaging Spaces). Taigi, ar naratyvas yra vienintelis būdas papasakoti istoriją?
H. K. Geras klausimas... Naratyvas daugiau apibrėžimas, kuriuo mes apibrėžiame pasakojimą, taip pat tai patirtis. Pavyzdžiui, aš galiu sukurti parodą – priklausomai nuo jos objekto – panaudodamas vien šviesą. Ir aš nežinau, ar tai bus naratyvas. Tai gali būti pasakojimas, bet tarsi iš kito galo. Turiu galvoje, kad matau tiek daug erdvių, kurios nieko nesako, neįtraukia, neužkabina. Ne todėl, manau, kad jos būtų tuščios, bet jei kuri ką nors – viešąją erdvę – turi kuo daugiau naudoti jos turinio, naudoti daugiau istorijų ją kurdamas. Matau tiek daug dizaino, tiek daug formų aplinkui ir ypač... architektūroje tikrai daug. Manau, kad tos erdvės ne visuomet būtinai turi ką nors pasakoti. Bet, man atrodo, kad naratyvas – tai daugiau elementas, kuris turi būti daug dažniau naudojamas. Jei atvyksti į ligoninę, ar, pavyzdžiui, į oro uostą, kodėl visi oro uostai turi atrodyti panašiai? Nežinau. Kodėl jūsų oro uostas šiek tiek primena mūsiškį? Ir tai labai keista, nes geriau pagalvojus, būtų tikrai puiku nusileisti kur nors, į kokį oro uostą, ir jis būtų unikalus, tik tai šaliai būdingas oro uostas... Nežinau, ar tinkamai paaiškinau, bet, manau, kad viskas veikia būtent taip.