Šio Architektūros [leidinių] fondo ketvirtojo numerio turinio atspirties taškas ir pradžios medžiaga – tai 2013 m. Ines Weizman, Jurgos Daubaraitės ir Jono Žukausko kuruoto Architektūros [pokalbių] fondo ciklo „Disidentiškumas architektūroje“ paskaitos. Tačiau leidinys pristato tarsi du disidentiškumo praktikos pjūvius: paskaitose pristatytus istorinius kritinių erdvinių praktikų pavyzdžius Baltijos šalyse sovietiniu laikotarpiu ir buvusioje Jugoslavijoje; o esė skiltyje disidentiškumo sąvoką siekiama kvestionuoti šiuolaikinės architektūros ir urbanistikos problemų kontekste.

Baltijos šalių disidentiškumo tyrimai pristatyti pratęsiant ilgalaikio Ines Weizman projekto „Dissidence through Architecture“ logiką. 2014 m. išleistoje to paties pavadinimo knygoje bei šiame leidinyje publikuojamame specialiame interviu Weizman apibūdina disidentiškumą kaip labai specifinį tuometinėje Vakarų Europoje įsitvirtinusios aktyvisto sąvokos atitikmenį kitoje geležinės uždangos pusėje. Paskaitų tekstai kalba apie įvairias architektūrines ir erdvines praktikas, vystytas skirtingų socialistinių režimų kontekste – Bogdano Bogdanovič buvusioje Jugoslavijoje, „Talino mokyklos“ bei Baltijos šalių pavyzdžius – Martą Stanją, Talino grupę T ir kitus. Visi šie kūrėjai savo profesiniame gyvenime dažniausiai laviravo link praktikos, prieštaraujančios, paneigiančios ar ignoruojančios tuometinei valdžiai priimtiną ‚profesionalios‘ architektūros apibrėžimą. Šių įvairių ieškojimų rezultatai labai įvairūs ir kiekvienas atliepiantys savo politinį ar socialinį kontekstą - „popierinė“ architektūra, kritiškai iš esmės architektūrą svarstančios parodos bei kitos priemonės, nukrypstančios nuo tuometinės valdžios patvirtintų normų bei tvarkos. Užuovėją architektai radę taip pat ir srityse, kurias ne taip lengvai pasiekė valstybinių projektavimo institutų gairės – kolūkių ar individualių namų statybos užsakymuose, kaip Marijos Drėmaitės aptariamas Henrikas Šilgalis. Pertvarkos simboliu Lietuvoje tapusi grupė „Antis“ - atsiradusi atsitraukus nuo architektūros kaip profesionalios praktikos apskritai.

2014 m. rugpjūčio mėn. vykęs seminaras „Maištaujantis oportunizmas / Subversive Opportunism“, kurio pagrindu pristatomos penkios kontekstą išplečiančios esė, iš dalies išprovokuotas pačios disidentiškumo sąvokos. Jau paskaitų metu daug kam kilo klausimas – ar disidentiškumas architektūroje apskritai įmanomas – ar įmanomas pasipriešinimas, atmetimas, konfrontacija praktikoje, kuri yra tiesiogiai priklausoma nuo materialinių sąlygų? Kaip teigia vienas iš 1980 m. Maskvos neoficialiosios meno terpės narių: „Retai kada galėdavai sutikti žmogų, kuris bekompromisiškai oponuotų oficialiai struktūrai. Buvo neįmanoma priimti poziciją ir pasipriešinti, nerizikuojant tam tikru kompromisu. Mes buvome izoliuoti, bet tuo pačiu, kaip profesionalai, priklausomi nuo valdžios. Jei nebūtume vaidinę dvigubos rolės ir slėpę po kauke kuo buvome iš tiesų, būtume negalėję egzistuoti. Jei kas oficialiai nepakluso, tas nustojo egzistuoti. Toks žmogus buvo išbrauktas, ištrintas. Jei jūs kalbate apie rimtą rezistenciją ar protestą prieš valdžią, jūs tikriausiai turite galvoje laisvą visuomenę, kurioje toks disidentiškumas toleruojamas, visuomenę, kuri tavęs nemarginalizuoja, neišbraukia tavęs iš gyvenimo. [...] Menininkui reikia fizinės erdvės, medžiagų, drobių, teptukų, dažų. Jei šios priemonės atimamos, menininkas nustoja egzistuoti kaip materialus asmuo.“

Kompromisas, prisitaikymas – galbūt įdomesnis ir tinkamesnis būdas žvelgti ir į šiuolaikines architektūrines, urbanistines, dizaino praktikas bei jų kontekstą. To konteksto vertinimas, žinoma, dažnai priklauso nuo asmeninių politinių pažiūrų. Seminaro kvietimas buvo paremtas keliais teiginiais kaip pradiniais išeities taškais: mes gyvename „komunikacijos“ kapitalizme (arba informacinėje visuomenėje), (neo)liberalios ekonomikos idėja paremtoje visuomenėje. Jei, tarkime, besąlygiška rezistencija buvo neįmanoma totalitarinio režimo sąlygomis (anot vieno seminaro auditorijos narių – disidentas rizikuoja savo gyvenimu); regis, šiuolaikiniame pasaulyje besąlygiška rezistencija taip pat neįmanoma – nes, galiausiai nebėra dviejų ar kelių tarpusavyje besivaržančių politinių ideologijų, viskas susipynę globaliame mainų bei konkurencijos tinkle. Ar galėtume teigti, kad tai yra tam tikras mokėjimo, sugebėjimo pasinaudoti galimybe, oportunizmo kaip nišų ir galimybių veikti, nuolatinio ekonominės naudos ieškojimo režimas?

Šio leidinio esė įvairiai svarsto ar oportunizmas galėtų būti strategija. Kaip būtų galima rasti būdą bendradarbiauti, neatmetant šiandienos galios jėgų, tuo pačiu išlaikant kritišką atstumą? Kokias architektūrines ir urbanistines formas tai įgyja? Tor Lindstrand ir Håkan Nilsson lygindami naujausias nekilnojamojo turto ir miesto planavimo tendencijas Švedijoje, siūlo to ieškoti atmestame ir ilgą laiką neigtame modernistinės urbanistikos palikime – Stokholmo priemiestyje Fittja. Pasitelkdami į pagalbą iliustracijas, autoriai nagrinėja, regis, esminį šiuolaikinės architektūros elementą – paviršių. Kokį subjektą suponuoja neoliberali planavimo politika, o kokį subjektą produkuoti buvo apsibrėžusi modernistinė architektūra? Kaip galima būtų iš naujo aktualizuoti bei interpretuoti šiuos du skirtingus požiūrius į individą visuomenėje? Šiuolaikinio, taip vadinamos „dėmesio ekonomikos“ subjektą – „semionautą“ nagrinėja ir Manuelio Bürgerio esė, tirdama pasireiškiančias praktikas bei sugebėjimus pasipriešinti ir pasijuokti iš apribotų komunikacijos formatų, sudarančių didžiąją dalį komunikacijos srauto.

Ethel Baraona Pohl pristato kelias atvejo studijas iš įvairiausių politinių ir socialinių kontekstų – ilgalaikius projektus, siekiančius pakeisti vietos bendruomenės aplinką, politinę situaciją. Šių projektų išskirtinis bruožas, anot Ethel, jog jie visi peržengia efemeriško, trumpalaikio „taktinio urbanizmo“ ribas; visi šie projektai siekia bendradarbiauti su daugybe vietos faktorių – pradedant vietos bendruomene, valdžios organais, investuotojais ir kt. Jack Self nagrinėja „maištaujantį oportunizmą“ kaip Trojos arklio metaforą – „veikiantį iš vidaus, bet prieš“. Jo pasiūlymas – remiantis rinkos logika ir jos skaičiavimo mechanizmais sukurti tokį architektūrinį gyvenamosios erdvės sprendimą, kuris pasipriešintų sąlygoms, kuriamoms tos pačios rinkos logikos ir suteiktų pretekstą naujoms gyvenimo formoms – visų pirma, gyvenimo be skolos. Jacko nuomone, gyvenamasis būstas yra pagrindinis šiandienos galios jėgų įrankis – ten ir turėtų būti „įleistas“ Trojos arklys. Eray Çayli esė mus nukelia į dar kitą kontekstą – Stambulą, kuriame pastaraisiais metais vyko ypač daug viešosios erdvės konfliktų tarp visuomenės bei valdžios institucijų. Kuomet kvestionuojama esminė demokratinė teisė reikšti nepasitenkinimą, kokias pasipriešinimo formas galima įsivaizduoti? Eray esė nurodo į žymaus vietos architekto – suprojektavusio ne ką kita, kaip vieną didžiausių prekybos centrų Stambule – poziciją. Bandydamas padaryti šią hiperkomercinę erdvę visiems „prieinama“ ir „praeinama“ architektas mano, jog panaudojo taip pat tam tikrą „pasipriešinimo“ taktiką.

Visi šie pavyzdžiai visumoje, kita vertus, tikriausiai puikiai iliustruoja tai, ką teigia ir pati „Disidentiškumo architektūroje“ bendrakuratorė Ines Weizman – disidentiškumo neįmanoma paversti tikslia strategija. Tai tam tikra jautrumo kontekstui, politinei ir socialinei aplinkai išdava. Viena iš neformalių seminaro diskusijų išvadų - šiandienos pasaulyje, kai viskas, regis, itin komplikuota ir nevienareikšmiška – architekto, dizainerio, ir turbūt daugelio kitų estetinių vizionierių pagrindinė rolė – derybininko. Ne opozicija, ne prieštaravimas, užsispyrimas, bet sugebėjimas šnekėti, aiškinti, rasti kompromisą su daugeliu veikėjų bei faktorių gali leisti tikėtis mūsų vaizduotės pokyčių; kaip teigia interviu architektė, profesorė Keller Easterling – „kad viską matytum šiek tiek kitaip“, ir patektum „į naujas veikimo teritorijas“.

Numerio rengėjos dėkoja seminaro „Subversive Opportunism“ dalyviams ir esė autoriams Ethel Baraona Pohl, Manuel Bürger, Eray Çayli, Tor Lindstrand, Hakan Nilsson, Jack Self; ekskursijos organizatorėms Indrei Ruseckaitei ir Aistei Galaunytei; NDG edukacijos kuratorei Eglei Nedzinskaitei, ŠMC skaityklai ir kuratorei Inesai Pavlovskaitei; numerio interviu rengėjams Eray Çayli, Marijai Drėmaitei, Natashai Marie Llorens, tekstus surinkusiems paskaitų savanoriams Karolinai Čiplytei, Bernadetai Petronytei, Gytautei Gineitei, Marijai Steponavičiūtei, Jurga Talkevičiūtei, Vytui Narušiui, Viktorija Baliukonytei, Gabrielei Ubarevičiūtei, Giedriui Mamavičiui, Kotrynai Laučytei, Elvinai Lukoševičiūtei, Monika Kalinauskaitei, iliustracijų redaktorei Aistei Galaunytei, redaktoriams ir vertėjams Jurgai Grunskienei, Margaritai Gaubytei, Stephenui Deanui, fotografams Norbertui Tukaj ir Andriui Laurinaičiui.

Ypatingai dėkojame Architektūros [pokalbių] fondo paskaitų ciklo „Disidentiškumas architektūroje“ (Nacionalinė dailės galerija, 2013) kuratoriams Ines Weizman, Jurgai Daubaraitei, Jonui Žukauskui ir visiems paskaitų savanoriams; paskaitų rėmėjams Nordic Culture Point ir Lietuvos kultūros rėmimo fondui.