1969 metais Davidas Greeneʼas parašė straipsnį pavadinimu „Sėdite nepatogiai? Tuomet aš pradėsiu“. Šia formuluote galima apibūdinti jausmą, kuris yra dabartinės transformacijos architektūros praktikoje katalizatorius. Tame pačiame straipsnyje D. Greeneʼas teigia: „Ateitis neegzistuoja, dabartis – taip. Daryk tai dabar.“ Tai, regis, ir yra pagrindinės gairės, kuriomis vadovaujasi galybė kolektyvinių procesų, paremtų spiečiaus intelektu (angl. swarm intelligence), kylančių iš pilietiškumo sampratos ir vykstančių viešojoje erdvėje, urbanistinėje aplinkoje bei šių dienų architektūros praktikoje.

Tradiciniai pasipriešinimo būdai dabar siejami su maišto sąvoka. Nematomojo komiteto (angl. The Invisible Committee) aiškinimu, šie architektūros judėjimai plinta ne kaip užkratas, bet rezonansiškai. Taip jie kovoja už architektūros praktikos transformavimą iš esmės, už galimybę būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Radikalaus neoliberalizmo era, visur plintančio kapitalizmo laikotarpis, politinė krizė ir pseudotechnologinis vystymasis yra puiki dirva tikram maištui, kuris gali atnešti radikalių permainų mūsų mąstyme ir architektūros praktikoje. Tai vyksta dabar, kai kelios mažos ar vidutinės architektūros praktikos, kurdamos atnaujintą politinį ir ekonominį diskursą, siekia išprovokuoti tikrus struktūrinius pokyčius.

Šioje naujoje plačioje erdvėje architektūros sampratos pokytį lėmė revoliucija, vykstanti socialiniame bei politiniame lauke. Jos vėliausioji stadija prasidėjo 2011 metais kartu su Arabų pavasariu, 15M ir „Užimk Volstrytą“ (angl. Occupy Wall Street) protestais. Tokios dvasios gyvybingumu galime įsitikinti stebėdami įvykius Fergusone (Sent Luisas, Misūris) arba Skėčių revoliuciją Honkonge. Šiame kontekste architektai turi imtis veiksmų ir padėti sukurti bendrabūvį be establišmento. Verta prisiminti Lebbeuso Woodso žodžius, pasakytus interviu Sebastianui Olivottui¹:

„Paulas Virilio ir aš kiekvienas savaip labai domimės pokyčiais, kurie atsirado dėl technologinių naujovių, kultūros ir socialinių perversmų ar stichinių nelaimių, pavyzdžiui, žemės drebėjimų, taip pat socialinio ir architektūrinio atsako į juos. Į šiuos kraštutinius atvejus žiūriu kaip į būsimojo normalumo avangardą – į tai, į ką dabar privalome kūrybiškai įsitraukti kurdami naujas kalbas, taisykles ir metodus, jei norime išsaugoti tai, kas svarbiausia žmonijai – užuojautą, protą, minties ir veiksmų laisvę.“

Pastarieji plintančio ekonominio nuosmukio metai įžiebė tiek politines, tiek etines krizes. Keli akivaizdūs jų pavyzdžiai yra išaugęs apleistų pastatų skaičius Ispanijoje, didėjantis nedarbas ir nepasitenkinimas tradicine demokratija visoje ES. Tačiau po ketverių masinio protesto metų keliose Europos šalyse (tarp jų ir Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje) randasi naujų būdų atgauti teises į miestą. Šiame kontekste, – tai, ką L. Woodsas vadina „būsimojo normalumo avangardu“, – būtinybė sulaužyti kai kuriuos apribojimus, įsišaknijusius pačioje architektūros sampratoje, yra stipri kaip niekad. Architektas disidentas – ne pasipriešinimo dalyvis, o oportunistas, kuris suvokia savo kontekstą ir nusprendžia reaguoti bei prisitaikyti darviniška prasme, t. y. kai išlieka ne stipriausios, o gebančios geriausiai prisitaikyti rūšys.

Suprantant, kad pasaulis yra sudėtingas, reakcija į tai ir projektai, formuojantys šiuos naujus judėjimus, lieka anapus tokių madingų sąvokų kaip „išmanusis miestas“ arba „miestas-laboratorija“. Užuot rėmusis paprasčiausia dalyvavimo (angl. participatory) teorija, ieškoma pragmatiškos tvarkos, kurioje politinio susiskaldymo, spiečiaus intelekto ir bendrosios nuosavybės sąvokos yra svarbus pagrindas įsitraukti į tikrųjų atsakymų paiešką sprogus nekilnojamojo turto burbului, pasibaigus politinei ir finansinei krizei ar begalinei diskusijai apie griežtą taupymą ir nepriteklių. Ši architektūros praktikos metamorfozė pasireiškė naujais veiklos būdais: atvirojo kodo platformomis, perėjimu nuo pasidaryk pats (angl. DIY) prie daryk su kitais (angl. DIWO), pasitelkus naująsias technologijas gerinant komunikaciją ir dialogą kaip architektūros priemones ir taikant tokius pastarųjų metų pažangius ekonominius modelius kaip visuomeninis finansavimas (angl. crowdfunding), mikromokėjimai (angl. micropayments) ir socialinės lėšos. Šia prasme galimybės yra neribotos.

Gyvenamieji būstai ir teisė į miestą, eksperimentai ir kolektyviniai judėjimai viešosiose erdvėse yra laikomi priemonėmis, o ne savitiksliais dalykais. Taip pat ir internetas – precedento neturinti fliuksinio pasaulio, kuriame gyvename, priemonė. Šį pasaulio būvį labai gerai apibrėžė Michelis Foucault: „Mes esame vienalaikiškumo epochoje: sugretinimo, arti ir toli, šalia, išsisklaidymo epochoje.“² Atsižvelgiant į visa tai ir į šiuolaikinių miestų krizę, nuostabūs tie projektai, kurie gimsta iš apačios, yra tolimi madai ar trumpalaikėms iniciatyvoms. Jie užsiima išsamiais tyrimais ir siekia išprovokuoti tą sistemos struktūrinį pokytį, kurio mes reikalaujame. Jei bandytume nupiešti šių iniciatyvų žemėlapį, rezultatas sietųsi su Frederico Jamesono idėjomis, išsakytomis jo knygoje „Ateities archeologijos“³: „Mūsų įsivaizdavimai yra patirties koliažai, konstruktai, sudaryti iš čia ir dabar dalelių“. Tęsiant šią mintį, svarbu pripažinti, kad dabar atsekame kelius į ateitį. Juos ir sudaro visos dalelės, susikaupusios terra incognita erdvėje, kurioje įžvelgiami nauji praktikos scenarijai.

Il.: Posconflicto Laboratory

Šie nauji scenarijai atsiranda nepaisydami jokių geografinių ar laiko apribojimų. Gvatemaloje vykstantis Posconflicto laboratorijos projektas yra ilgalaikė tyrinėjimų platforma, kurios tikslas – atrasti, kaip architektūra galėtų taktiškai išspręsti konfliktą tarp gyvenamųjų būstų poreikio ir žemės nuosavybės. Visų pirma, kvestionuojant politinę ir architektūros reikšmingumo idėją, sutelkus dėmesį į aprūpinimą būstais bandoma nustatyti erdvės našumą. Taigi, tarpinstituciniu ir tarpdisciplininiu požiūriu yra įmanoma toliau gvildenti apgyvendinimo ir viešosios erdvės sąvokas kaip papildomus urbanistinio kraštovaizdžio elementus. Daugiau nei trisdešimt šešerius metus (1960–1996) Gvatemala buvo įsitraukusi į vidinį karinį konfliktą, kuris išprovokavo didžiulę ekonominę ir socialinę nelygybę tarp vietinių migrantų, per tą laiką atvykusių į Gvatemalos miestą. Ši bendruomenė ir yra projekto tikslinė grupė. Numatoma plati projekto veikla bus vykdoma skirtingais etapais, sprendžiant jautrias vietos problemas, susijusias su kariniu konfliktu, darbo sąlygomis, karinėmis ir politinėmis represijomis, gyventojų migracija šalyje, izoliacija. Architektūros, kaip tarpininkaujančios priemonės, galinčios suteikti apčiuopiamų ir patikimų galimybių sutvarkyti bendrąsias erdves, pavyzdys yra Pietų ir Centrinėje Amerikoje pačios bendruomenės valdomas kooperatinis apgyvendinimas. Šis judėjimas pagrindinį dėmesį telkia į kovą už apgyvendinimą kaip žmogaus teisę, o ne kaip įgyjamą prekę, pagrindu laikydamas kolektyvinę nuosavybę. Pasak judėjimo dalyvių, siekiant persvarstyti politiką, pradedant nuo architektūrinių teritorinių projektų, naudinga suprasti, kad architektūra, kaip projektas savo procesais bei forma, gali ženkliai prisidėti kuriant kitokį etosą – tokį, kuris remiasi kolektyviniu tarpusavio pasitikėjimu ir solidarumu.

Forensik Mimarlık, research photos and works, Mardin Univerity. Architecture Faculty, Mardin, 2014

Turkijoje gyvuojantis judėjimas Forensik Mimarlık, inicijuotas Forensic Architecture grupės, kuriai vadovauja architektas Eyalas Weizmanas ir jo komanda, atsirado kaip architektūros pedagogikos eksperimentas. Jis savo rengiamiems kursams bei programai įkvėpimo semiasi iš teismo ekspertizės metodikos, taikomos konfliktų zonose. Pastaraisiais metais, kai švietimas suprekinamas, vėl išryškėja svarbus sąryšis tarp akademiškumo ir praktikos. Radical Pedagogies⁴ atlikti tyrimai rodo šio sąryšio svarbą architektūros, kaip išplėstinio lauko, ir jos sąveikos su kitomis disciplinomis, supratimui. Taigi, verta pabrėžti Forensik Mimarlık veiklą pietiniame Kurdų regione Turkijoje – konflikto zonoje, kur vyko intensyvus pilietinis karas tarp Turkijos vyriausybės ir Kurdų judėjimo. Akademinė programa apima tyrimą, kaip atsitiko, kad hegemoninės struktūros teritoriją oficialiai apibrėžė esant tabula rasa. Konkretūs atvejai turi būti išanalizuoti ir teritorijos dekolonizuotos laikantis naujos sampratos. Augantis pabėgėlių stovyklų skaičius šioje vietoje yra atspirties taškas platesniems politiniams bei ekonominiams tyrinėjimams, kurių objektas – architektūra, tenkinanti čia atvykstančiųjų poreikius; šiai teritorijai, kurioje vyksta sparti urbanizacija, ieškoma būsimų dizaino sprendimų.

Museo aero solar. Image: FAST

2004 metais architektūros idėjų kalvė (angl. think-tank) FAST, vadovaujama Malkit Shoshan, paskelbė savo pirmąjį projektą, skirtą Izraelyje nepripažįstamam palestiniečių kaimui Ein Hawd. Projekto pavadinimas „One Land Two Systems“ (Viena žemė – dvi santvarkos) atspindėjo siekį darniai suplanuoti kaimo teritoriją. Po daugiau nei dešimtmetį trukusio intensyvaus darbo su kaimo bendruomene, FAST paskelbė dviejų ilgalaikių projektų rezultatus: One Land (Viena žemė) – pirmojo bendruomenės pastato statyba ir keli vieši renginiai; Platform Paradise (Platformos rojus) – FAST surengta meno paroda, kurią kuravo Maurizio Bortolottis. Įgyvendinant šiuos projektus kartu su palestiniečių bendruomene buvo parengtas naujas kaimo generalinis planas. Visa tai prasidėjo nuo tarptautinės architektūros ir dizaino parodos ir, mažinant atskirtį tarp erdvės planavimo ir realybės bei skatinant bendruomenę aktyviai dalyvauti šioje veikloje, buvo vystoma, kol kaimas vienai savaitei virto menininkų kaimeliu. Sudarytas kaimo planas, teritorijos vizualizacija ir sukurta nauja erdvinė tapatybė pakeitė kaimo gyventojų suvokimą ir įgalino juos dalyvauti tolesniame jo vystyme, prisidedant prie generalinio plano sudarymo. Šios pastangos tapo derlinga dirva vietos bendruomenei kartu su grupe menininkų kurti ypatingą kultūros, istorijos, meno ir architektūros istoriją. Dabar Ein Hawd gyventojai, naudodamiesi projektų rezultatais, derasi su valdžia dėl šio kaimo įteisinimo. Pasak FAST, „šis procesas tapo naujos architektūros praktikos, kuri remiasi bendruomene, darna ir politika, pavyzdžiu.“

Ilgalaikiai įsipareigojimai bei minėtų trijų atvejų perspektyviniai rezultatai leidžia manyti, kad iš tiesų architektūra gali būti struktūrinių pokyčių katalizatorius. Pirmąją reakciją į 2008-ųjų finansinę krizę paženklino trumpalaikių (angl. pop-up) arba iš apačios (angl. bottom-up) kylančių projektų gausa viešojoje erdvėje. Juos įgyvendino įvairūs asmenys, nebūtinai architektai. Tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose ir specializuotuose tinklalapiuose buvo ypač populiaru viešinti tai, kas labai greitai susiformavo kaip nauja kryptis – taktinis urbanizmas. Daug architektų, neturėdami pinigų, patyrę įvairių sunkumų, ėmė dirbti kolektyviškai, iš naujo panaudojo medžiagas gatvėms transformuoti į viešąsias erdves arba kūrė laisvalaikiui skirtas vietas. Analizuojant juntančio miesto (angl. sentient city) sąvoką buvo tyrinėjama technologijų ir socialinių tinklų kuriama erdvė, išsklidusi tarp fiziškumo ir skaitmeniškumo. Pasisavinta neoliberaliosios rinkos ji tapo išmaniuoju miestu (angl. smart city). Mintis apie gyvenimą „mieste, kuris prisimena, koreliuoja ir nujaučia“⁵, yra pernelyg įtaigi, kad būtų atmesta; pastaruoju metu urbanistinis dizainas rėmėsi būtent šia varomąja jėga. Panašu, kad technooptimizmas tapo kiekvieno nepriklausomo projekto pamatu, o didelės apimties projektinių pasiūlymų pagrindas buvo priemonių panaudojimas, užuot pasistengus pakeisti problemos esmę. Visuomeninį finansavimą, 3D spausdinimą ir skaitmeninę gamybą galima aptikti daugelyje pačių naujausių pasiūlymų, tačiau ne visada tokie pasiūlymai yra sėkmingiausi keičiant ir praturtinant kasdienį žmonių gyvenimą.

2008–2011 metų laikotarpis buvo svarbus formuojant supratimą apie pasikeitusį architekto vaidmenį ir būtinybę prisitaikyti prie kitokio pasaulio. O kas toliau?

Nors kai kurios tendencijos, trumpalaikiai projektai – vadinamosios taktinio urbanizmo apraiškos – ir kritikuojamos, svarbu tai, kad būtent jų atsiradimas ir greitas atsakas į tam tikrą situaciją bei jų spontaniškumas davė pradžią svarbiam poslinkiui – atvėrė galimybes išbandyti, įvertinti ir pakeisti kai kuriuos išankstinius įsitikinimus dėl architektūros ateities. Dabar didžiausias iššūkis yra eiti toliau nei bandymų ir klaidų keliu, atsiriboti nuo taktinio urbanizmo trumpalaikiškumo ir ieškoti strateginių sprendimų, kurie atsakytų į klausimą, kaip imtis tikrų pokyčių užstatytoje teritorijoje. Ar gali architektūra tapti pasipriešinimo forma ir sugriauti dabartinę politinę sistemą? Grįžtant prie L. Woodso minčių, paminėtina tai, ką jis rašė straipsnyje „Rezistento katalogas“ (angl. The Resistant Checklist): „Žodis priešintis yra keistai dviprasmiškas. Jis nėra visišką neigimą reiškiančių žodžių atmesti arba atsisakyti sinonimas. Juo nusakoma apgalvota kova, kuri yra labiau taktinė nei strateginė. Gyvenimas mus keičia nenumanomais būdais, kartais pokyčiai būna į gera, kartais – į bloga. Ieškome principų, tačiau mums būna geriau, jei mes juos kontroliuojame, o ne jie mus. Principai gali tapti despotais, atimančiais mūsų gebėjimą mokytis. Kai taip nutinka, privalome jiems pasipriešinti.“

Suvokiant, kad egzistuoja dvi pasipriešinimo rūšys – vienoks kyla iš išorės, kitoks gimsta pačiose institucijose, – viena iš svarbiausių čia aptariamų architektūros praktikų savybių yra ta, kad jos kuria atnaujintą politinį ir ekonominį diskursą kartu su institucijomis ir valdžia, o ne institucijoms ir valdžiai. Taip šių naujųjų griaunančių oportunistų siūlomos veiklos schemos politiniame lauke formuoja naują architektūros praktikos poziciją. Ji remiasi ilgalaike vizija ir pusiausvyra tarp priešingų strategijų: iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią.

Šiuos pasipriešinimo veiksmus galime susieti su emancipacinės architektūros sąvoka, vartodami žodį emancipacija ne tik tradicine prasme, kaip išlaisvinimo iš teisinių, socialinių ar politinių apribojimų faktą arba procesą, tačiau ir apmąstydami tai, apie ką Jacquesʼas Rancièreʼas užsimena savo knygoje „Neišmanėlis mokytojas“ (angl. The Ignorant Schoolmaster)⁶. Jis lygybę laiko išeities tašku, o ne galutiniu tikslu: „Kažkas moko neišlaisvindamas užgožtųjų. O tas, kas išlaisvina, neturi rūpintis tuo, ką išlaisvintasis išmoks. Jis išmoks tai, ką norės, o galbūt ir visai nieko.“ Štai čia galėtume stabtelėti ir vėl grįžti prie architektūros. Trys pirmiau minėti projektai gali būti suprantami kaip emancipacinė architektūra, t. y. tokia architektūra, kuri izoliuoto architekto vaizdinį – herojaus vienatvę – pakeitė unikaliu atsaku į tam tikrą poreikį. Emancipacinė architektūra laikosi Nicholaso Negropontes septintojo dešimtmečio pabaigoje išsakytos minties⁷: „Architektai projektuoja klausimą, o ne atsakymą.“