Įsivaizduokite, kaip besivystančioje šalyje XX a. aštuntame dešimtmetyje pradedamas įgyvendinti vienas ambicingiausių viešų civilinės inžinerijos projektų istorijoje: statomas tiltas, sujungsiantis dvi didžiausio tos šalies miesto dalis, esančias skirtinguose žemynuose. Jį užbaigus, už projektą atsakinga viešoji institucija ima svarstyti, kuo užpildyti kol kas tuščią statybos aikštelę viename naujojo tilto gale, ir nusprendžia ją paversti administraciniu kompleksu, kuriame būtų įrengti butai darbuotojams, mokymo įstaigos ir vėlyvojo modernizmo stiliaus biurų pastatas, pastatytas pagal naujausias technologijas. 53 metrų (13 aukštų) daugiaaukštis, baigtas 1980 m., vadintas pirmuoju šalies dangoraižiu – toks jis ir išliko viešojoje atmintyje daugiausia dėl to, kad buvo rodomas įvairiuose filmuose ir muilo operose kaip vienos ar kitos įmonės būstinė. Vėliau, per maždaug ketvirtį amžiaus, šaliai vis labiau integruojantis į pasaulinę neoliberaliąją ekonomiką, greta šio pirmtako, išilgai ašies šiaurės kryptimi, pridygo daugybė daugiaaukščių jo kopijų. Vis dėlto tendencija, pavertusi šį miesto rajoną tikru verslo lokomotyvu, vėliau atsigręžė prieš šį pastatą, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Valstybė daugiaaukštį ir visą kompleksą pardavė nacionaliniam konglomeratui. Naujieji šeimininkai, pasisamdę vieną garsiausių šalies architektų, parengė prabangių butų ir parduotuvių projektą. Architektas įrodinėja, kad projektas paremtas naujos „viešosios erdvės“ kūrimo principu.¹ 

Šioje trumpoje istorijoje „Zorlu“ centras, kurį Stambule neseniai suprojektavo turkų architektas Emre Arolatas, net keturis kartus apibūdinamas kaip „viešas“ – šis žodis paryškintas pasviruoju šriftu. Nors kiekvienu konkrečiu atveju pavartoto termino prasmė nėra identiška, pirmieji trys vienaip ar kitaip yra susiję su nuosavybės sąvoka. Finansuojama visuomenės ir jai skirta „civilinė statyba“ ir „viešosios institucijos“ visų pirma turėtų reikšti, kad jų savininkė yra visuomenė. Na, o „viešoji atmintis“, pavartota ne tokia materialia prasme kaip paskutinis kursyvu užrašytas terminas, apibūdina tam tikrą praeities atkūrimo, filtravimo ir netgi savinimosi procesą, kuriame, nors ir fragmentiškai, dalyvauja visuomenė. Visgi nė vienu iš minėtų atvejų ši nuosavybę reiškianti sąvoka negarantuoja savininkams teisės naudotis tariamai jiems priklausančia ir būdvardžiu „viešas“ apibūdinama fizine erdve ar, paprasčiau pasakius, prieigų prie šios erdvės. O ką iš tiesų norėta pasakyti ketvirtuoju atveju, Arolato pareiškimu, jog sukūrė naują „viešąją erdvę“, paremtą privačia nuosavybe? Kokį viešumą turi galvoje architektas, būtent šiame kontekste vartodamas būdvardį „viešasis“?

Šie klausimai ilgai nedavė ramybės ir privatizacijos kritikams, ypač dažnai – nuo 1990-ųjų, kai akivaizdi tapo neoliberalizmo įtaka visuomenei. Viena šios įtakos apraiškų neretai įvardijamas fizinis ir erdvinis sąvokų „privatus“ ir „viešas“ susiliejimas, besiplėtojantis abiem kryptimis erdvėse, kurias šios dvi koncepcijos įprastai reikšdavo. Vieną šių pakraipų nusako teiginys, jog tai, kas privatu, praryja tai, kas vieša, – verslo „kolonizuojama viešoji erdvė“² ir „privatizuojama miesto aikštė“³. Tai vyksta visame pasaulyje dėl daugianacionalinių kompanijų ir tinklų veiklos, jiems atidarant parduotuves miestų centruose. Antroji tendencija yra priešinga pirmajai; ji maždaug atitinka idėją, kuria įrodinėjama, jog „viešoji erdvė“ vis labiau apima privačioje nuosavybėje esančią ar privačių asmenų valdomą erdvę. Anot Naomi Klein, „visi: politikai, policija, socialiniai darbuotojai ir net religiniai vadovai, pripažįsta, kad prekybos centrai tapo moderniu miesto aikštės atitikmeniu“, o „miesto aikštės sąvoką pastaruoju metu skolinasi hiperparduotuvės, kurių daugelis dabar teigia taip pat esančios viešosios erdvės.“⁴ Visgi šis požiūris taip pat neišvengia prieštaravimų:

Kitaip nei senosiose miestų aikštėse, kurios buvo ir iki šiol yra bendruomenių diskusijų, protestų ir politinių mitingų vietos, prekybos centruose vienintelė leistina kalba yra rinkodara ir kiti vartotojiškos elgsenos modeliai. Net ir taikūs protestuotojai paprastai yra prekybos centro apsaugos išmetami į gatvę, nes esą trukdo pirkėjams; šiuose „aptvaruose“ neteisėtais laikomi netgi piketai.⁵

Nors „Zorlu“ centrą įprasta laikyti dar vienu antrosios pakraipos pavyzdžiu, reikšmingos projekto sąsajos su pirmąja tendencija rodo, kad šį atvejį verta labiau ištyrinėti. Pagal pirminį projektą pastatyti statiniai iš pradžių priklausė visuomenei ir buvo finansuojami mokesčių mokėtojų, nors ir nebuvo prieinami visiems. Tai gana ekstremalus pavyzdys, tačiau šis prieštaravimas mums primena, kad „viešosios erdvės“ koncepcija, netgi suprantama konvencionaliai, negali būti taikoma vienodai bet kokiam kontekstui, todėl jos nereikėtų vertinti kaip savaime labiau demokratiškos negu privačios jos konkurentės. Net ir neatsižvelgiant į erdvės prieinamumą visuomenei, tam tikri socialinių teisių, pavyzdžiui, žodžio laisvės ar laisvės viešai protestuoti, apribojimai viską labai apsunkina, o kartais net paskatina įrodinėti, kad tam tikrais atvejais „prekybos centruose rastume daugiau viešumo ir demokratijos negu gatvėse“⁶. Esant tokioms aplinkybėms, užuot tiesiog atmetus galimybę privatiems savininkams priklausančią ir jų valdomą erdvę taip pat vadinti vieša, šiame esė stengiamasi suprasti ir, kas dar svarbiau, architektūrine prasme įvertinti, ką iš tiesų turi galvoje šios idėjos šalininkai, teigdami, kad kuria naujas „viešąsias erdves“ už privačias investicijas. Atsižvelgiant į tai, šiame esė dėmesys sutelkiamas į „Zorlu“ centro atvejį, remiamasi tiriamuoju vizitu į neseniai baigtą kompleksą ir struktūriniu interviu su centrą projektavusiu architektu Emre Arolatu.⁷

Klausimai, susiję su architektūrinės erdvės viešumu, yra kertiniai tam tikruose socialiniuose-politiniuose kontekstuose, panašiuose į tą, kuriame buvo statomas „Zorlu“ centras. Turkijoje yra susiformavusi tam tikra aplinka, kurioje statybų sektorius sulaukia didelio valdžios palaikymo pagal vietos reikmėms pritaikytą neoliberaliąją plėtros programą, pagal kurią užstatymui netaikomi praktiškai jokie apribojimai, ir tai tapo svarbiausia tariamo šalies ekonomikos bumo varomąja jėga. Visa tai vedė į atvirą užstatytosios aplinkos politizavimą, kuris kulminaciją pasiekė 2013 m. vasarą nusiritusia didžiausia Turkijos istorijoje visuomenės protestų banga. Kadangi šiuos protestus sukėlė urbanistinis architektūrinis projektas, kuriuo siekta pertvarkyt pagrindinę didžiausio Turkijos miesto (Stambulo) aikštę (Taksim) ir greta esantį viešąjį parką (Gezi), ginčijama „viešosios erdvės“ koncepcija dar kartą pateko po didinamuoju stiklu. Valdžios reakcija į šiuos didelio masto protestus apėmė ne tik teisėsaugos ir teisines priemones, bet ir architektūrines: Stambule buvo suprojektuotos ir įrengtos dvi masinių susibūrimų vietos, kiekvienos iš jų plotas siekia kelis šimtus tūkstančių kvadratinių metrų. Dabar valdžios institucijos, gavusios prašymus leisti rengti demonstracijas Stambulo gatvėse ir aikštėse, pavyzdžiui, Gegužės 1-osios proga, ne tik pateikia neigiamą atsakymą, bet ir nurodo leistiną alternatyvą: „Darbo dienos demonstracijas galima rengti naujose masiniams susibūrimams įrengtose aikštelėse.“⁸ Vis dėlto žmonės, norintys kovoti už savo teises, ir toliau eina į gatves, tačiau kaskart iš policijos patiria vis daugiau smurto.⁹ Vis dažniau ir kur kas atviriau nei anksčiau užstatytoji aplinka naudojama kaip apsaugos priemonė – tą parodė 2014 m. gegužės 1 d. sostinės Ankaros gatvėse panaudota vadinamoji plieno siena – ypač tvirta užkardų sistema, pagaminta specialiai Turkijos policijai, pritaikyta naudoti miesto aplinkoje.

„Plieno sienos“ užkardų sistema. „Vatan“ laikraščio nuotr.

Jei valdžios institucijos nuo šiol pradėjo ne tik drausti, bet ir siūlyti „leistinas alternatyvas“, kokias alternatyvas gali sukurti patys disidentai? Ar šios alternatyvos gali būti kuriamos priešinantis faktinei padėčiai jos pačios sąlygomis, žaidžiant pagal jos taisykles, bet iškeliant silpnas vietas ir jomis pasinaudojant – siekiant to, ką šio numerio redaktoriai pavadintų maištaujančiu oportunizmu? Būtent esamas socialinis-politinis kontekstas apie kai kurias aktualiausias Turkijos problemas privertė prabilti tokius architektūros veikėjus, kaip Emre Arolatas, kuriuos priešingu atveju vadintume valdančiajam elitui tarnaujančiomis figūromis dėl populiarumo tarp Turkijos privačių investuotojų. Pats Arolatas atvirai kritikavo gatvių protestų bangą visoje Turkijoje 2013 m. birželį išprovokavusį projektą, kuriuo siekiama pertvarkyti Stambulo Taksim aikštę ir Gezi parką. Jis netgi organizavo keletą diskusijų šiuo klausimu, kviesdamas viso socialinio-politinio spektro pašnekovus, pradedant aktyvistais, baigiant sprendimus priimančiais politikais. Štai tokiame kontekste jis ne kartą teigė, kad vienas svarbiausių jo projektų kūrimo principų yra formuoti „viešąsias erdves“.

Kompiuteriu sukurtas Konuralpo projektuoto legendinio daugiaaukščio vaizdas, matomas iš dešinės pusės. EAA nuotr.

Bet ką vis dėlto iš tiesų reiškia tas jo „viešosios erdvės“ akcentavimas? Prieš atsakant į šį klausimą būtina dar kartą grįžti prie trumpoje įvadinėje „Zorlu“ centro istorijoje išsakytų minčių ir užpildyti likusias tuščias jos vietas. Žemė, kurioje dabar stovi „Zorlu“ centras, anksčiau priklausė valstybinei institucijai – Generaliniam greitkelių direktoratui, kuris ir užsakė architektui Mehmetui Konuralpui suprojektuoti administracinį kompleksą, dabar pakeistą Arolato projektu.¹⁰ Tuo metu, kai „Zorlu grupė“, vienas didžiausių Turkijos konglomeratų, įsigijo šį sklypą, tai buvo brangiausias sklypas šalyje: 100 000 kvadratinių metrų kainavo 800 milijonų dolerių. Be to, jis įsikūręs paklausiausioje Stambulo vietoje – miesto verslo ir kultūrinio centrų sankirtoje, iš jo atsiveria geriausi vaizdai į Bosforo sąsiaurį. Visgi neigiamos kritikos visa tai sulaukė ne vien dėl valstybinės (t. y. visuomenės finansuojamos) žemės ir komplekso atidavimo į privatininkų rankas, bet ir dėl ypatingos sklypo padėties mieste, taip pat dėl bendro poveikio, kurį, tikėtina, šis architektūrinis projektas padarys aplinkai. Kadangi pagal projektą numatoma pastatyti keturis dangoraižius, kurių kiekvieno aukštis 100 metrų, jų poveikis Stambulo panoramai buvo išsamiai svarstomas.¹¹

Zorlu centras

Tuo pat metu, kai šalyje vyko minėti protestai prieš sprendimus pertvarkyti viešąjį parką, didelio pasipriešinimo sulaukė ir šis projektas, pagal kurį valstybei priklausančioje žemėje numatytos dešimtys prabangių prekių parduotuvių ir šimtai milijono dolerių vertės butų, taip pat galimas jo poveikis miesto aplinkai ir susisiekimui. O projekto pasiūlymai, atsiliepiantys į šią kritiką ir pagrindžiantys architekto teiginį apie sukurtas naujas „viešąsias erdves“, apima greta esančios kalvos šlaitų apželdinimą, keleto skverų (turkiškai vadinamų „meydan“ – „miesto aikštė“), antrąjį pastato aukštą juosiančios terasos įrengimą ir netrukdomą pėsčiųjų patekimą į kompleksą, išvykimą iš jo ir perėjimą per jį. Šie fiziniai projekto elementai ne kartą buvo reklamuoti įvairiose žiniasklaidos priemonėse taip, kad komplekso lankytojams iš anksto būtų formuojamas „Zorlu“ centro visiško viešumo įspūdis netgi gatvės lygiu – kaip pastebėjo vienas taksi vairuotojas: „Kas tik panorės galės kepti šašlykus tuose apželdintuose šlaituose, tiesa?“¹²

Mano vizitas į „Zorlu“ tam tikra prasme nuvainikavo šiuos lūkesčius: kai mėginau įkopti į šlaitą, mane sustabdė komplekso apsaugos darbuotojai: „To daryti neleidžiama!“ Jų pozicija dar labiau sugriežtėjo, kai išsitraukęs fotoaparatą ėmiau fotografuoti. Prie manęs priėjo apsaugininkas ir paklausė, ką darau. „Esu architektas, atlieku mokslinį tyrimą apie „Zorlu“, – paaiškinau, – „fotografuoju architektūrine prasme mane dominančius pastatus ir erdves, pavyzdžiui, aikštes.“ „Tam reikalingas leidimas“, – atsakė apsaugos darbuotojas ir pasiūlė dėl to pasikalbėti su informacijos tarnybos darbuotojais, kurie esą padės man išspręsti šią problemą. Tačiau priėjęs prie informacijos stalo sužinojau, kad išduoti šių leidimų jie neturi teisės. „Turėtumėte parašyti elektroninį laišką šitam žmogui“, – paaiškino informacijos darbuotojai, įteikdami man kažkokio „Zorlu“ Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojo elektroninio pašto adresą. Aš patvirtinau, kad parašysiu dėl kilusio neaiškumo, ir dar paklausiau, kaip tiksliai skamba toji „Zorlu“ centro taisyklių nuostata, draudžianti fotografuoti. Darbuotojai atsakė šitaip:

„Negalima fotografuoti visuomeninių ir viešųjų erdvių, išskyrus tuos atvejus, kai fotografuoji save ar kitus žmones, su kuriais išsiruošei apsipirkti.“

Tai išgirdęs, išėjau ir toliau fotografavau „Zorlu“ centro architektūrą, bet tik asmenukėse. Taip pat, žinoma, net keletą kartų rašiau tam viešųjų ryšių specialistui ir paprašiau vienos iš jo kolegių, kurią, pasirodo, pažinojau, pagalbos, tačiau veltui.

„Zorlu“ centro architektūra mano asmenukėse

Manau, šis paaiškinimas esą „negalima fotografuoti visuomeninių ir bendrųjų erdvių“ yra daugiau nei ironiškas. Man regis, tai daug bylojantis pasakymas – ypač todėl, kad primena mums Agambeno išsakytas mintis apie ryšį tarp viešosios erdvės ir individo kūno. Garsiosiose savo tezėse apie biopolitiką Agambenas apibūdina jau keletą šimtmečių trunkantį procesą, kuriame individo kūnas yra atsidūręs pačiame politinės valdžios struktūrų brutaliai demonstruojamos galios centre. Viena iš šio teiginio kylanti problema, aktuali ir mūsų laikais, pasak Agambeno, yra tai, kad „modeliuose, kurie šiandien taikomi socialinių mokslų, sociologijos, urbanistikos ir architektūros mėginant sukurti ir suformuoti viešąją erdvę pasaulio miestuose, nėra jokio aiškaus supratimo“, kad pačiame tokios „erdvės“ centre yra žmogaus kūnas, išrengtas iki „nuogos gyvybės“¹³.Toji „Zorlu“ centro darbuotojų nustatyta sąlyga, kad, norėdamas praktiškai ir iki galo pasinaudoti šio centro viešumu, turi kartu fotografuoti ir savo kūną, tarsi atkartoja Agambeno teiginius apie tai, kad ribos tarp to, kas paprastai laikoma „viešąja erdve“, ir individo kūno „nuogos gyvybės“ gerokai išsitrynė ir, galimas daiktas, paskutinė pasaulyje likusi viešoji erdvė bus pats individo kūnas.

„Zorlu“ centras – ne vienintelis projektas, kurį pristatydamas Arolatas kalbėjo apie savo pastangas sukurti naują viešąją erdvę. Tarp kitų yra prabangių parduotuvių kompleksas, pastatytas kaip prieplaukos priestatas Bodrume, pietvakarių Turkijoje, Yalikavake, ir universiteto kompleksas šalies rytuose (Abdullah Gül universitetas, Kayseri). Mano rengtame interviu Arolatas tokius projektus įvardijo kaip šiuolaikinėje Turkijoje atsirandančios „galimybės“ rezultatus (galimybės, atsirandančios dėl to, kad statybų sektorius atlieka šalies ekonomikos varomosios jėgos funkciją; tam tikra prasme tai primena vieną šio numerio temų – maištaujantį oportunizmą). Arolatas įrodinėjo, jog tai architektams atsivėrusi galimybė dalyvauti formuojant socialinį ir kultūrinį Turkijos gyvenimą, kuomet šalies miestai pertvarkomi svaiginamai greitai ir per ilgą laiką įsitvirtinusios sociokultūrinės ribos sparčiai nyksta. Pasak jo, „panaši galimybė buvo atsiradusi ir XX a. devintajame–dešimtajame dešimtmečiuose, tačiau dauguma to meto Turkijos architektų ja nepasinaudojo, tačiau ne todėl, kad nesugebėjo, bet todėl, kad nesuprato, kaip tai tinkamai padaryti.“ Tas netinkamumas susijęs su tuo, kad dauguma architektų savo projektuose tada rinkosi teritoriškai uždaros bendruomenės (angl. gated community) loginę koncepciją, taip gilindami fizinę atskirtį, kuri kliudė plėtotis sociokultūrinei integracijai. Pasak Arolato, net jeigu ir neprojektavo statinių teritoriškai uždaroms bendruomenėms tiesiogine prasme, šie architektai dažnai savo projektuose pasitelkdavo įvairias sienos, aptvaro ir vartų formas, užkirsdami galimybę patekti platesniam žmonių ratui, ir, kas itin svarbu, tai darė ne tik kurdami gyvenamuosius kompleksus, bet ir tuos, kurie skirti prekybai, švietimo ir įvairioms kitoms visuomenės reikmėms, o juose minėtos formos buvo naudojamos itin gausiai. O kokį šios problemos sprendimą pasiūlytų pats Arolatas? Jis atsakė štai ką:

Aš ypač vertinu pirmojo statinių aukšto atvirumą. Tokiuose miestuose, kaip Londonas ar Niujorkas, galima kalbėti apie tokį praeinamumą ar tęstinumą ir, tiesą sakant, ne tik pirmame aukšte, bet ir dar vienu aukštu aukščiau ir vienu aukštu žemiau. Tačiau Stambule privačios ir viešosios erdvės atskyrimas, visuomenės klasinė segregacija visada atsispindi kuriant erdvių planus, kitaip sakant, antrajame lygmenyje – pavyzdžiui, pertvaros pavidalu. Tai kyla būtent iš visuomenės segregacijos. Žinoma, tam tikro laipsnio segregacija yra neišvengiama ir egzistuoja visose visuomenėse. Tačiau tokiuose miestuose, kaip Niujorkas ir Londonas, ji pasireiškia pjūvio lygmenyje, kitaip sakant, trečiajame lygmenyje, o pirmasis pastato aukštas gatvės lygyje yra prieinamas visiems. Beje, tai gyvybiškai svarbu kiekvienam miestui: kad galėtum vaikščioti po miestą skersai ir išilgai, galėtum patekti į visas jo erdves, bent jau pirmojo aukšto lygyje. Bet Stambule yra kitaip. Kuriant kiekvieną naują projektą Turkijoje formaliai yra reikalaujama numatyti apie 25–30 procentų jo erdvės visuomenės poreikiams, tačiau praktiškai tai neįgyvendinama dėl įvairiausių kliūčių – pertvarų, vartų ir pan. Kartu su statybų pakilimu atsiranda galimybė iš naujo įvertinti šias kliūtis... Žinoma, kultūroje, kuri yra smarkiai priklausoma nuo privačios nuosavybės ir kurioje dominuoja noras pasipuikuoti, nėra lengva pateikti aiškų viešosios erdvės apibrėžimą. Jei sukursi pernelyg viešą, tada atvyks maišto malšinimo policija su vandens patrankomis. Žinau, kad žmonės kalba, jog „Zorlu“ centras nėra viešoji erdvė. Bet kas iš tiesų yra viešoji erdvė? Ar Taksim aikštė – tai viešoji erdvė? Kai pradedi taip kritiškai mąstyti, gali imti manyti, jog viešoji erdvė niekada iš tiesų neegzistavo. Jei į viską žiūri taip griežtai, gali nerasti nė vienos viešosios erdvės visoje žemėje... Bet, ką noriu pasakyti, pirmiausia derėtų erdves atverti. Būtent tai ir siekiu daryti pastaruosius septynerius metus: įtikinti „Zorlu“ savininką pašalinti visas pertvaras ir komplekse maloniai pasitikti kiekvieną žmogų. Ir man tai pavyko. Žinote, yra ne tik tie, kurie kritikuoja, esą „Zorlu“ centras nepakankamai atviras, bet ir visai priešingas polius – tie, kurie sako: „Aš nesijaučiu čia saugus, čia nepakankamai saugu, įeinant į kompleksą, mūsų niekas neapieškojo.“ Kartą vienas žurnalistas panašiai kalbėjo „Zorlu“ savininkui, o aš buvau šalia ir girdėjau, kaip į tai jis atsakė: „Žinote, mes čia mėginame suformuoti vietos bendruomenę.“ Bet kad jis atsakytų būtent taip, man reikėjo kaip reikiant pasistengti. Įtikinau jį, naudodamas Potsdamer Platz pavyzdį. Sakiau jam: „Pone, prašau, nuvažiuokite ir pasivaikščiokite po Potsdamer Platz.“ Ši aikštė, galima sakyti, padėjo mums išvengti pertvarų „Zorlu“ centre. Žinau, jog kai kurie sako: „Ten yra „Gucci“, „Prada“ ir pan. ir man visai nerūpi, atvira toji vieta ar uždara; velniai ją griebtų!“ Tačiau man svarbiausias dalykas buvo „Zorlu“ centrą paversti fiziškai praeinama vieta… Ir apskritai, labiausiai man rūpi Stambulą paversti laisvai praeinamu miestu.

Tvirtindamas, kad kuria naujas viešąsias erdves, Arolatas turi galvoje viešumą vien praeinamumo ir prieigų, patekimo prasme, kitaip sakant nepertraukiamo kūnų judėjimo prasme. Vis dėlto mėginimas apibrėžti viešumą individo kūno terminais yra šiek tiek problemiškas, kaip tai parodė ne tik mano apsilankymas „Zorlu“ centre, bet teigia ir mokslininkai, pavyzdžiui, Jacquesʼas Rancièreʼas. Pasak jo, viešoji erdvė yra tokia erdvė, kurioje bet kuris žmogus gali sustoti, įsikurti, išsakyti savo nuomonę, aiškiai išreikšti savo poreikius, o ne tik peraeiti ar judėti pro šalį:

Policija teigia, kad nėra ko žvalgytis kelyje, nėra ką ten veikti, reikia tiesiog judėti. Kitaip sakant, judėjimo erdvė yra ne daugiau negu judėti skirta erdvė. Politika, priešingai, yra neatsiejama nuo šios „tiesiog judėti skirtos“ erdvės transformavimo į subjekto, t. y. žmonių, darbininkų, piliečių, pasirodymo erdvę: ji neatsiejama nuo erdvės suvokimo iš naujo – to, ką galima joje nuveikti, ką galima joje pamatyti ar įvardyti.¹⁴

Taigi, jeigu individų kūnai iš tiesų sudaro esmę idėjos, kad visų pirma visuomenės finansuotos, tačiau jai neprieinamos erdvės gali būti jai vėl atvertos per privačiai finansuojamus projektus, tada architektūra turi būti pasiruošusi iš naujo įvertinti tuos kūnus ne tik kaip statistiškai reikšmingą nuolat judančią masę, bet ir kaip sąmoningą bendruomenę, norinčią gyventi erdvėje ir vieni kitų habitus.