Labas vakaras, esu labai laimingas, man garbė vėl būti Vilniuje. Per pastaruosius dvejus metus teko dažnai būti šiame pastate ir bendradarbiauti su žmonėmis iš Nacionalinės dailės galerijos. Mano pagrindinė užduotis šį vakarą yra papasakoti jums apie vadinamąją Talino architektūros mokyklą, jų praktiką, jų siekį jungti meną su architektūra ir jų prieštaringas parodas XX amžiaus 8 dešimtmečio pabaigoje ir 9 dešimtmečio pradžioje. Pirmiausia norėčiau pristatyti savo tyrimus šia tema.

2008 metais kartu su kolege Mari Laanemets kuravome parodą, pavadintą „Aplinka, projektai, koncepcijos. Talino mokyklos architektai 1972–1985 m.“, kurioje norėjome atskleisti ir pristatyti darbus, grupines parodas ir bendrai platesnį kritiškai nusiteikusių architektų ratą, kurie gana aktyviai reiškėsi Taline XX amžiaus 8 dešimtmečio pabaigoje ir 9 dešimtmečio pradžioje. Parengėme ir labai išsamų šios parodos katalogą, į kurį įtraukėme interviu su Suomijos architektu Juhaniu Pallasmaa ir architektūros parodų kuratoriumi Georgu Schöllhammeriu iš Austrijos.

Tolesnis šio projekto žingsnis buvo 2011 metų paroda, pratęsusi tyrimus geografiškai platesnėje teritorijoje, įskaitant kitas Baltijos šalis ir Rusiją (buv. SSRS). Šio tyrimo rezultatas – paroda „Mūsų metamorfiškoji ateitis: dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960–1980 m.“ pirmą kartą buvo parodyta čia, Nacionalinėje dailės galerijoje, ir tęsėsi nuo 2011 metų gruodžio iki 2012 metų vasario. Vėliau ji eksponuota Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Taline. Parodos tikslas buvo suardyti nusistovėjusią tyrimų tradiciją, kai apsiribojama viena šalimi, ir ištirti ryšius bei keitimąsi idėjomis tarp kaimyninių šalių. Kas atsitiktų, jei mes, pavyzdžiui, sugretintume Estijos projektus su kolegų iš kitų Baltijos šalių ar Rusijos darbais? Kaip jie atrodytų šalia vienas kito? Ką naujo apie meną ir menininkus sužinotume? Kaip galėtume peržiūrėti sustabarėjusius nacionalinius kanonus? Parodoje eksponavome kai kuriuos Talino mokyklos architektų darbus greta architektų ir dizainerių iš Maskvos, Latvijos ir Lietuvos kūrybos. Geras pavyzdys buvo garsaus Rusijos dueto Vitalijaus Komaro ir Aleksandro Melamido sugretinimas su Estijos popmenininku Kaarelu Kurismaa ir jo kinetiniais darbais. Visas skyrius buvo skirtas Sovietų Sąjungos dizainui, nagrinėjant ir pristatant jį kaip „neoficialųjį meną“. Ši paroda vyko tuo pačiu metu, kai čia buvo rodoma ir paroda „Modernizacija“ apie oficialų taikomąjį meną ir dizainą Baltijos šalyse (respublikose) XX amžiaus 7–8 dešimtmečiuose.

Grįžkime prie Talino mokyklos ir jos parodų 8 dešimtmetyje. 1978 metais Estijos mokslų akademijos bibliotekos fojė Taline keturiolikos architektų grupė surengė parodą, pavadintą „Architektūros paroda 78“. Tai buvo sąmoningai labai lakoniškas pavadinimas, nuoroda į oficialią kalbą ir tada populiarias oficialias metines Architektų sąjungos rengtas ataskaitines parodas-peržiūras. Tačiau ši buvo visai kitokia, lyginant su standartinėmis peržiūromis, ir pademonstravo konceptualią intervenciją į profesinį lauką. Šios grupės lyderiai buvo Leonhardas Lapinas, Jüris Okasas, Vilenas Künnapu, kiti nariai – Ainas Padrikas, Ülevis Eljandas, Tiitas Kaljundi, Jaanas Ollikas, Tõnis Vintas, Harris Šeinas, Avo-Himmas Looveeris ir Veljo Kaasikas. Prie jų prisijungė šiek tiek vyresnis architektas Toomas Reinas, norėjęs palaikyti jam patikusius „jaunus ir įtūžusius“. Kiti grupės nariai buvo panašaus amžiaus, visi baigę Valstybinio dailės instituto Architektūros skyrių 8 dešimtmečio pradžioje ir iš ten paskirti dirbti į Kolūkių projektavimo institutą. Jų bendra veikla prasidėjo dar studijų metais: Künnapu studijavo ir draugavo su Lapinu. Šiek tiek jaunesnis Okasas studijuodamas labai susidraugavo su Lapinu. Okasas ir Ollikas vėliau pradėjo dirbti kartu.

„Architektūros paroda 78“ Estijos mokslų akademijos bibliotekos fojė, Talinas, 1978

1978 metų parodos vieta taip pat buvo reikšminga – Mokslų akademijos bibliotekos pastatas buvo vienas iš ankstyvųjų pokarinių, postalininių modernistinių pastatų, iškilusių 7 dešimtmetyje. Jame buvo didžiulė fojė, per kurią patenkama į skaityklą. Pati vieta jau užtikrino didelį lankytojų skaičių. Dar daugiau – pastato fojė turėjo ilgą panoraminį langą, atsiveriantį į gatvę, todėl visa ekspozicija buvo neblogai matoma iš gatvės ir tapo tikrai atvira. Ir, pagaliau, biblioteka buvo įsikūrusi beveik priešais pat Estijos SSR Centrinio komunistų partijos komiteto pastatą aikštėje su Lenino statula.

Formaliai buvo pasirinkta įprasta ir tradicinė architektūros eksponavimo forma – vieno kvadratinio metro stendai, tačiau pateiktas vaizdas juose buvo gana netikėtas. Ekspozicijos pradžioje buvo stendas su Lapino parašytu tekstu – Nematomos architektūros ir spontaniškos architektūros manifestu. Šioje koncepcijoje slypėjo mintis, kad „spontaniška architektūra yra laisvasis menas“ ir kad „laisvai judėdamas erdvėje žmogus savaime kuria architektūrą“. Šie teiginiai buvo neįprasti aplinkoje ir santvarkoje, kurioje architektūra buvo suprantama kaip kažkas grynai materialaus – plokštės ir betonas. Ekspozicijos pabaigoje buvo kitas stendas, kurį Lapinas pasirašė Alberto Trapeežo pseudonimu, pavadintas „Dvidešimtojo amžiaus architektūros stiliai Estijoje“. Jame buvo eksponuojamos parodoje dalyvaujančių architektų vestuvinės nuotraukos, ironiškai suskirstytos pagal skirtingus XX amžiaus stilius: art nouveau, funkcionalizmas, art deco ir „buržuazinis reprezentatyvumas“ – taip tuo metu oficialiai buvo įvardijamas modernizuotas klasicizmas. Tai buvo į save nukreiptas, reflektyvus ir ironiškas būdas kalbėti apie architektūrą, tačiau žymiai svarbiau, kad tai buvo naujas būdas, kuris labai skyrėsi nuo sustabarėjusio ir oficialaus socialistinio architektūros reprezentavimo.

Vėliau, jau retrospektyviai žvelgdamas į šią parodą, Lapinas išryškino keletą pagrindinių idėjų:

„1978 metais pristatėme grynas idėjas, nes mūsų tikslas buvo parodyti architektūrą kaip nepriklausomą meno formą, kaip dvasinį pasireiškimą ir kaip nepriklausomą bei įtakingą veiklą, atliekančią svarbų vaidmenį socialiniuose procesuose.“

Tai labai svarbus teiginys, atskleidžiantis, kad, viena vertus, architektūrą norėta matyti kaip  nepriklausomą meno formą, įtraukiant dvasinį aspektą; kita vertus, ji buvo vertinama kaip daranti įtaką socialiniams procesams – išryškėjo dichotomija tarp kūrėjo autonomijos ir įsitraukimo į visuomeninius procesus. Manau, kad tai yra labai geras šios architektų grupės dilemos apibūdinimas. Dalyvavimą visuomeniniuose procesuose oficialioji sovietinė ideologija buvo visiškai nuvertinusi ir pavertusi biurokratiniu šūkiu, kuris neturėjo nieko bendra su kasdiene praktika. Architektai siekė ir reikalavo kūrybinės autonomijos, kitaip tariant, nepriklausomybės nuo statybininkų diktato, o kartu siekė parodyti ir pripažinti, kad architektūra yra ne tik standartizuotas statybos procesas, bet ir platesnės aplinkos, kuri turi įtakos kasdieniam gyvenimui, formavimas.

Grįždamas prie parodos idėjų, pradėčiau nuo dar 1972 metų dokumento – Naujosios architektūros parodos programos, kurį pasirašė Tiitas Kaljundi, Veljo Kaasikas, Leonhardas Lapinas, Avo-Himmas Looveeris ir Ülevis Eljandas. Tuo metu kai kurie iš jų buvo ką tik baigę Dailės institutą. Manifeste teigiama: „Architektūroje viskas yra leidžiama.“ Toliau išdėstyti parodos tikslai: „1) išlaisvinti architektūrą iš vietinės dogmos; 2) ugdyti formalias architektūros galimybes“. O paskui gana netikėtai pereinama prie labai formalių reikalavimų parodos eksponatams: „vienijantis visus parodos dalyvius bruožas bus standartinis eksponuojamų brėžinių aukštis – 80 cm, o dėl brėžinių pločio nuspręs kiekvienas autorius individualiai“. Galiausiai dokumentas baigiamas šūkiu: „Tegu šiuolaikinė architektūra atspindi naują demokratiją!“ Tam tikra prasme čia jau išreiškiamas noras matyti architektūrą, dalyvaujančią politiniuose procesuose. Ši sumąstyta paroda 1972 metais neįvyko, ji įvyko tik 1978 metais, kai architektai pagaliau sugebėjo surengti parodą minėto manifesto dvasia.

Kaip minėjau, draugų ir kolegų grupė, kuri mokėsi kartu Valstybiniame dailės institute, baigę studijas buvo įdarbinti Kolūkių statybos projektavimo institute „EKE Projekt“. Tai buvo kooperatinė įstaiga, ne valstybinė, todėl ji galėjo geriau kontroliuoti savo išteklius. Institutas taip pat buvo žinomas dėl savo pakankamai liberalios atmosferos, todėl buvo visai populiari jaunosios kartos darbo vieta. O svarbiausia – Institutas turėjo užsakovų, kuriuos domino įmantresnė ir įvairesnė architektūra, kuri skirtųsi nuo standartinės sovietinės kolūkinės architektūrinės aplinkos. Taip pat verta pažymėti, kad Estijoje tuo metu (manau, kad tai gali būti taikoma ir kitoms Baltijos šalims) suklestėjo žemės ūkis, kolūkiai milijonieriai, galėję pasiūlyti geresnę gyvenimo kokybę nei miestuose. Jie turėjo daugiau lėšų, kurias galėjo išleisti savo pastatams pagerinti ir bendrai gyvenimo gerovei.

Yra keletas svarbių objektų, suprojektuotų jaunesnių architektų, ypač Toomo Reino, kuriuos kolūkiai pastatė 8 dešimtmečio viduryje. Vienas žinomesnių yra Pärnu kolūkyje pastatytas beveik 1 km ilgio „Auksinių namų“ gyvenamasis kompleksas su administracinėmis patalpomis, suprojektuotas Pärnu kolūkio statybos biure. Reinas minėjo, kad pradinis siūlomas komplekso pavadinimas buvo „Komuna“, tačiau gyventojai nesutiko. Reinas pakvietė savo draugus ir kolegas prisidėti prie projekto. Lapinas suprojektavo originalius architektoninius ženklus iš betono priešais „Auksinių namų“ įėjimą. Tai primena  minimalistines skulptūras iš grubaus ryškiomis spalvomis dažyto betono. Gaila, kad ne visi jie buvo įgyvendinti. Kolūkis buvo įsikūręs Pärnu miesto pakraštyje. Vienoje gatvės pusėje buvo gyvenamasis korpusas, o kitoje magistralės Pärnu–Ryga pusėje – darbo zona. Čia medžio dirbtuvės išsiskyrė gana neįprasta stogo konstrukcija su grafiniais ženklais ant išorės sienų. Kitoje kelio pusėje vaikų darželio žaidimų aikštelę, panaudojusi neįprastas abstrakčias formas, sukūrė menininkė Sirje Runge. Drąsiai spalvingas buvo ir darželio interjeras,  suprojektuotas architektų Helles ir Taevo Gansų.

Kitas šio laikotarpio gerai išreklamuotas pastatas buvo Raplos kolūkio centras, taip pat suprojektuotas Reino. Dar vienas objektas – ankstyvas Vileno Künnapu darbas – Pärnu sanatorija. Šiam objektui KEK projektavimo biure buvo surengtas vidinis konkursas ir Künnapu laimėjo. Vėliau Jüris Okasas ir Haris Šeinas prisijungė prie šio projekto, o Okasas netgi sugebėjo jį eksponuoti 1976 metų Monumentaliosios dailės parodoje, kurią kuravo Lapinas. Manau, kad tas eksponatas puikiai rodo XX a. 3 dešimtmečio rusų avangardo estetikos, pasiskolintos iš El Lissitzkio, įtaką. Pats pastatas buvo dalis sanatorinio komplekso, kuris priklausė kolūkiams ir kurį valdė profesinės sąjungos. Kolūkių darbuotojai ir darbininkai galėdavo gauti vietas tuose profilaktoriumuose-sanatorijose. Pärnu buvo pastatytas keletas įvairių architektūros stilių sanatorijų.

Kitas svarbus konkursas, kuriame pasireiškė ši architektų grupė, buvo Olimpinio buriavimo centro Taline projektui parengti. Centras buvo skirtas 1980 metų Maskvos olimpinių žaidynių buriavimo varžyboms. 1974 metais konkursas vyko keliais etapais. Architektų pora Avo-Himmas Looveeris ir Kristin-Mari Looveer vadovavo komandai, kuri laimėjo pirmąjį turą. Jų grupėje dar buvo Leonhardas Lapinas, Tiitas Kaljundi ir Jüris Okasas. Konkurencija ir jos padariniai virto vyresnės kartos ir jaunesnių architektų konfrontacija. Senieji architektai neslėpė nuostabos, įtarimo ir abejonių laimėtojų profesiniais įgūdžiais. Galiausiai Looveerio komanda buvo reorganizuota, į ją įtraukti vyresnieji kolegos iš valstybinio instituto „Eesti Projekt“. Lapinas ir Kaljundi atsistatydino iš grupės pareiškę, kad gali pasilikti tik su sąlyga, jei projektas bus išsaugotas. Galiausiai projektas baigėsi kompromisu: Looveeris suprojektavo vieną dalį pastato, o kiti architektai – gyvenamuosius pastatus sportininkams.

Mano manymu, svarbu pabrėžti, kad daugelyje šių pastatų randame kritinių architektūros idėjų, išsakytų 1978 metų parodoje. Harris Šeinas savo projektavimo principus apibūdino sakydamas, kad jų tikslas buvo „funkcionalistinę mašininę logiką“ pakeisti „humanišku populizmu“. Be to, jis sakė, kad svarbu siekti „tam tikro objektyvaus ir dinamiško aplinkos reguliavimo vietoj ankstesniojo mąstymo, orientuoto į statišką ir baigtinį objektą“; kad pastatai turėtų būti pritaikyti galimiems būsimiems pokyčiams, būti lankstūs ir orientuoti į naudotojus; būti pasirengę prisitaikyti prie netikėtų pokyčių. Savo įdomų pareiškimą jis baigia sakydamas:

„Kiekvieną dieną gyventojai jaučia savo nesugebėjimą nei dalyvauti kuriant gyvenamąją aplinką, nei pakeisti ją naudojant. Kuo labiau užbaigtas yra butas, į kurį įsikeliame, tuo daugiau jame yra pradinių draudimų ir tabu ir tuo mažiau jis tampa mūsų namais. [...] Mes galime išgyventi be liaudies architektų – daug svarbiau, kad liaudis pati galėtų būti architektais.“

„Liaudies architekto“ vardas tuo metu buvo suteikiamas nusipelniusiems sovietų architektams, ir čia autorius priešino jį vartotojo galimybei įsiterpti į projektavimo ir naudojimo procesą; šiame pasisakyme tikrai kritiškai žvelgiama į architekto autoritetą, o tada tai buvo labai neįprasta.

Be to, jei pažvelgtume į kitų Talino mokyklos narių vėlesnius pareiškimus, tai jie tikrai atitolo nuo savo pradinių idėjų, kuriomis buvo pabrėžiamas architektūros, kaip meno, individualumas. Manau, kad svarbu suprasti, jog Talino mokykla buvo tikrai įvairių pozicijų ir požiūrių derinys, ir tos idėjos egzistavo lygiagrečiai. Pavyzdžiui, Šeino užrašai pateikia gana kitokį nei jo kolegų požiūrį į sovietinę masinės statybos kritiką.

Harry Šein, Kalvos I–II (Mustamäe, Õismäe), 1978, parodos stendas, fotomontažas

1978 metais Šeinas savo stenduose eksponavo koliažus – naujų blokinių namų Taline vaizdus. Jis pavaizdavo visus keturis naujus gyvenamuosius rajonus – Mustamäe, Õismäe, Keldrimäe ir Lasnamäe. Kai kurie rajonai pavaizduoti tarsi po riaušių (galbūt primena 1968-ųjų Paryžių) – pavyzdžiui, lavonas ir sudaužytas automobilis Mustamäe rajone. Apskrito plano rajonas Õismäe prilygintas Koliziejui, o Keldrimäe – dideliam turgui, kuris buvo įkurtas tame rajone. Lasnamäe rajoną perrėžia centrinis greitkelis, tarsi prekybos pasažas.

Svarbi masinės statybos kritikos dalis buvo susijusi su klausimu, kaip integruoti šias teritorijas į kasdienį gyvenimą. Tiito Kaljundi projekte, pavadintame „Naujos vizualinės aplinkos vaizdas“, pasiūlytas netikėtas sprendimas – trys versijos, kaip pritaikyti naujųjų gyvenamųjų rajonų aplinką. Pirma, auginti javus blokinių namų kiemuose ir tuščiose teritorijose aplink juos, o automobilių stovėjimo aikšteles paversti dekoratyvinių augalų parkais – taip priartinti kaimą prie miesto ir, pasak architekto, priminti gyventojams apie metų laikų kaitą. Čia neišvengiamai iškyla sovietinis priesakas „ištrinti skirtumus tarp miesto ir kaimo“. Kitas Kaljundi pasiūlymas buvo paversti šlako krūvas kalnų slidinėjimo ir kitų žiemos sporto šakų centrais. Didžiuliai šlako kalnai užsiliko po skalūnų kasybos Estijos šiaurės rytinėje pakrantėje ir šiandien kai kurie iš jų iš tiesų tapo vietos ekstremalių sporto šakų vietomis. Trečia, Kaljundi pasiūlė sustiprinti senų mažų namų, likusių didelėse blokinių namų teritorijose, savimonę, naudojant efemeriškos architektūros bruožus – vėtrunges ir pan.

Leonhard Lapin, Miestas gyviesiems – miestas mirusiems, 1978, parodos stendas, guašas, Estijos architektūros muziejaus nuosavybė

Panašią kritiką masinės statybos gyvenamiesiems rajonams savo stenduose išsako ir Leonhardas Lapinas. Savo kūrinyje „Miestas gyviesiems – miestas mirusiems“ jis siūlo teritorijose tarp gyvenamųjų namų įrengti kapines, o garažus naudoti kaip mauzoliejus ir žmones juose laidoti jų nuosavose mašinose. Beje, antkapiai šiose kapinėse galėtų būti panaudoti kaip vaikų žaidimų aikštelės įranga („taip žmonės geriau jais rūpintųsi ir neleistų vaikams gadinti įrangos“, – ironiškai atsiliepė vienas recenzentas¹). Šia groteskiška scena, padiktuota jo ir jo tuometinės žmonos Sirje Runge vaizdo pro buto langą, autorius ironizavo sovietinio mikrorajono idėją, kuria buvo siekiama suteikti visas reikalingas kasdienio gyvenimo paslaugas gyvenamojoje vietoje. Pats Lapinas yra pasakęs, kad jo projektas sudarytų sąlygas „gyventojams likti savo mikrorajone amžinai ir jiems nereikėtų kirsti nė vienos pavojingos magistralės“². Kapinėse buvo numatyta vieta su individualiais antkapiais privilegijuotiesiems architektūros atstovams, o kampe – vieta kolektyviniam Architektų sąjungos kapui. Taip autorius išsakė savo kritiką dėl pasikeitusių architektų darbo aplinkybių ir svarbos, nes masinės gyvenamosios statybos rajonuose architekto beveik nebereikėjo, jis buvo paliktas nuolankiai stebėti kūrybą ribojančius statybos įstatymus ir normas.

Šis Lapino stendas Mokslų akademijos bibliotekoje sukėlė daugiausia susižavėjimo ir nerimo: paveikslo centre nupieštas obeliskas rodė tiesiai į ilgametį Architektų sąjungos vadovą, pranešdamas, jog jis bus palaidotas 1979 metais (praėjus metams nuo parodos atidarymo). Ir iš tiesų šis žmogus nebebuvo perrinktas Architektų sąjungos pirmininku po metų įvykusiuose rikimuose – simbolis pasirodė pranašiškas. Dar grįšiu prie šio suvažiavimo. Taip pat galima atkreipti dėmesį į automobilį su inicialais V. K. – Vilenas Künnapu. Lapino mintis, kad žmonės turėtų būti laidojami savo automobiliuose, buvo labai aiški augančio vartojimo ir automobilių sureikšminimo kritika. Be to, Künnapu buvo pirmasis jaunosios kartos architektas, įsigijęs nuosavą automobilį. Kitas svarbus Lapino darbas buvo „Naujasis Talino siluetas“, kuriame Talinas pavaizduotas kaip dangoraižių miestas. Kai kurie estetiniai momentai buvo aiškiai padiktuoti Rusijos avangardo ir ypač suprematizmo, nes Lapinas tuo laikotarpiu neslėpė savo susižavėjimo Kazimiru Malevičiumi.

Noriu atkreipti dėmesį į santykį su technologijomis ir pažanga: savo projektuose ir pasisakymuose Lapinas neatsisakė minties remtis naujomis technologijomis, mechanizavimu ir industrializacija. Priešingai, kai kuriose vietose jis sako, kad mechanizavimas ir automatizavimas nėra pakankamai išvystytas ir išnaudojamas, – problemų kelia ne pačios technologijos, bet nepakankamas jų naudojimas. Šis netipinis požiūris paremtas keliais jo projektais, vadinamais namais-mašinomis. Tuo metu Künnapu taip pat sukūrė panašių darbų, neretai naudodamas koliažo principą, pavyzdžiui, jo darbe „Namas virš Manhatano“ pavaizduotas namas, iš tiesų skraidantis virš dangoraižių. Panašios reprezentacijos sutinkamos ir Aino Padriko darbe „Ekshibicionistinė konstrukcija“, kuriame vaizduojamas žvejų kolūkio „Šiaurės žvejys“ administracinis pastatas. Šiame aksonometriniame brėžinyje pastatas vaizduojamas iš apačios, tarsi išrautas iš žemės, o jo poliai, vamzdynai ir sijos styro tarsi išrautos šaknys, atskleidžiančios paslėptą architektūros pasaulį.

Kita svarbi su Talino mokyklos istorija susijusi tema – Amerikos postmodernisto architekto Roberto Venturi įtaka. Vienas pirmųjų atvejų, kai jo vardas buvo paminėtas, – tai  1973 metais Vileno Künnapu straipsnis kultūros laikraštyje „Sirp ja Vasar“. Po metų Venturi įtaka pastebima Veljo Kaasiko tipinės saunos projekte, kuriame siūloma skirtinguose architektūriniuose kontekstuose pasirinkti tinkamiausią iš kelių skirtingų tipinių fasadų.  Pavyzdžiui, istorinėje aplinkoje šalia dvaro galima panaudoti istoristinį fasadą, teritorijoje šalia šiltnamių pirties fasadas parenkamas panašus į šiltnamį, o Tartu miesto rajone, kuris vadinamas Sriubos miestu, fasadas tampa panašus į sriubos puodą. Žinomas Venturi  „dekoruotos pašiūrės“ (angl. decorated shed) principas buvo pasiūlytas pritaikyti sovietinėje santvarkoje, kur tipiniai projektai laikyti anoniminiais.

Kaasikas savo idėją apie Venturi perkėlimą į sovietinę sistemą išdėstė ir raštu. 1979 metais jis parašė straipsnį „Ką manote apie Venturi?“, kuriame kėlė klausimą, kaip Venturi projektavimo principai galėtų veiktų visiškai kitokiame politiniame ir ekonominiame kontekste. Straipsnis buvo publikuotas pogrindyje ir išplatintas tarp architektų. Pats autorius, remdamasis Venturi, suprojektavo individualų namą savo broliui inžinieriui. Künnapu, taip pat įkvėptas amerikietiško postmodernizmo, Talino senamiestyje suprojektavo gėlių parduotuvę su dvigubu fasadu: balta dėžė perteikia architekto novatorišką idėją, o kita fasado dalis tradiciškai priderinta prie senamiesčio architektūros bruožų.

Jüri Okas, Paidės degalinė, 1982

Dar vienas Venturi idėjų atspindys aptinkamas Jürio Okaso fotografijose, kurių seriją jis pavadino „Trumpas šiuolaikinės architektūros žodynas“. Jis domėjosi tuo, kas tuo metu buvo laikoma „negražia ir įprasta“ architektūra – modernizmo likučiais, savavališkomis vietinėmis statybomis ir kitais pavyzdžiais, kuriuos galėtų kaip citatas panaudoti savo kūryboje. Galima pasakyti, kad Okasui šiuolaikinės architektūros atstovai buvo anoniminiai, banalūs, nevykę kūriniai, o ne žymių architektų pastatai. Jo „Žodynas“ buvo publikuotas greta Kaasiko straipsnio apie Venturi Estijos architektūros žurnale „Ehituskunst“ 1982 metais. Tame pačiame žurnale Okasas išspausdino tekstą apie Tartu–Talino kelyje savo suprojektuotą degalinę, kurią pastatė Paidės kolūkinė statybos bendrovė. Joje autorius įgyvendino keletą Venturi principų, vienas jų – dvigubas fasadas, stovintis nepriklausomai nuo funkcinės struktūros. Jis apibūdino savo pastatą labai išskirtiniu būdu:

„Palei kelią išsidėstę užbaigti pastatai, dar statomi pastatai, apleisti ir griūvantys pastatai, krūvos žvyro, krūvos statybinių plokščių, krūvos sniego, krūvos šieno, transformatoriai, kaminai, telefono postas, kilometrų stulpeliai, kanalizacija, ariami laukai, neariami laukai, kalvos, ganyklos... 1977–1980 metais dar vienas objektas buvo pastatytas kelyje Talinas–Tartu – tai šešių metrų aukščio yranti siena, ant kurios parašyta „Paide KEK“, o už jos stovi Paidės KEK degalinė.“

Jis nori pasakyti, kaip architektūra tapo dar vienu objektu, pridėtu prie bendros statybinės aplinkos, prie visų ankstesnių objektų – ji ne organizuoja aplinką, bet tik prisideda prie bendro entropinio augimo.

Kaip minėjau, lūžiu Talino mokyklos istorijoje tapo 12-asis Estijos architektų sąjungos kongresas 1979 metais. Kai kurias diskusijas paskatino parodoje išsakyta kritika. Architektų sąjungos pirmininkas Martas Portas (tas „palaidotas“ Lapino paveiksle) į jaunąją kartą tiesiai kreipėsi savo įžanginėje kalboje. Jis pasakė:

„Pasak psichologų, darbu nusivilia vidutiniškų galimybių žmonės, kurie įsiteigia esą labai talentingi, bet yra sąmoningai engiami [...], tikriausiai tai ir yra kai kurių jaunų architektų fizinio ir psichinio demonstravimosi priežastis.“

Suprantame, kad nuoroda į „savęs demonstravimą“ yra susijusi su architektų vestuvių nuotraukomis, kurios laikytos laužančiomis architektūrinių parodų kanonus. Tačiau, nors ir tikėtasi, Portas nesulaukė paramos slopinant „jaunus ir įtūžusius“, kaip jie tuo metu buvo vadinami. Pats Portas po 24 metų buvo priverstas palikti postą, buvo išrinkta nauja valdyba ir pirmininkas. Sąjungos pirmininko pavaduotoju išrinktas Toomas Reinas, o kitas grupės narys – Tiitas Kaljundi tapo Jaunimo sekcijos vadovu. Opoziciniai architektai dabar tapo institucionalizuoti, perėmė valdymą sąjungos, kurią iki šiol kritikavo. Tą padėtį 2007 metais Tiitas Kaljundi taip apibūdino: „Mes siekėme panaudoti kiekvieną teisinę galimybę įgyvendinti pokyčius, o ne išlikti disidentais.“

Avo-Himm Looveer, Rudeninė audra architektūroje, 1982,  akvarelė

Pabaigoje noriu parodyti antrąją šios grupės (kurioje liko 10 narių) parodą Talino dailės salone, įvykusią 1982–1983 metais. Ji buvo gana skirtinga nuo atvirai kritiškos pirmosios. Pirmiausia, paroda vyko uždaroje meno salono erdvėje Dalės rūmų pastate, o ne atvirame fojė. Uždarumą dar labiau pabrėžė speciali langų danga, suprojektuota Jürio Okaso: rožinės ir šviesiai mėlynos skaldytų tinklelių struktūros atspindėjo naujausias architektūros madas. Taigi, priešingai nei ankstesnė paroda, ši nebuvo matoma iš gatvės. Pakito ir piešinių charakteris – vietoj tiesioginės politinės opozicijos buvo eksponuojami atsargūs piešiniai ir akvarelės. Ir svarbiausia, atrodo, pasikeitė architektų požiūris į savo vaidmenį transformuojant aplinką, bent jau kai kuriuose darbuose. Avo-Himmo Looveerio akvarelė „Rudeninė audra architektūroje“ vaizdavo blokinį namą, pamažu skęstantį vandenyje. Taigi, aplinką užvaldė gamta, o ne architektų intervencijos ir pastangos – tokios idėjos kaip kapinynai ar agrariniai parkai, siekę suteikti gyvybės modernizmui. Dabar naujas miestas buvo paskendęs ir jokių pasiūlymų, kas jo laukia, nebuvo pateikta.