„Masės nelaukė jokių ateities revoliucijų ar teorijų, žadėjusių išlaisvinti jas „dialektiniu“ judėjimu. Jos žino, jog nėra jokio išlaisvinimo ir kad sistema sugriaunama tik užspeitus ją į hiperlogiką, privertus užsiimti pertekline veikla, kurią galima prilyginti brutaliai amortizacijai.“ Jean Baudrillard¹

„XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose suformuluotos neoliberalizmo vertybės, turėjusios tapti nepriklausomybės ir savarankiško verslumo gairėmis, pasirodė esančios tik naujų vergovės formų apraiškos, lemiančios socialinį nesaugumą ir psichologinę katastrofą. Kažkada buvusi klajojanti ir nenuspėjama, siela tapo įkinkyta į praktiškumo vėžes, kad atitiktų darbinę efektyvių mainų sistemą, struktūruojančią gamybos ansamblį.“ Bifo Beradi²

Darbininkų klasė buvo nuraminta vartotojiškumu, vidurinioji – įviliota į vergiją, o studentija – įklampinta į skolas. Mes laukiame disidentų grupės, kuri išlaisvintų mus nuo nepakeliamo neoliberalizmo pažeminimo, atnešusio tik skurdą, baudžiavą, krizę ir ekonominius sunkumus. Kol kas visai neaišku, iš kur atsiras ši grupė, kas įsilies į jos gretas ir kokias taktikas bei strategijas ji panaudos siekdama radikalių pokyčių.

Nuo tada, kai gamyba ir darbas tapo depolitizuoti ir taip pašalinti iš revoliucijos lauko, pasidarė aišku, jog būsto klausimas vėl tapo reikšmingas. Tik „perrašius“ visuomenės sutartį, slypinčią mūsų gyvenamajame būste, t. y. iš naujo persvarsčiusčius būsto erdvinę sandarą, finansavimą, įsigijimą ar aprūpinimą juo, galima atkurti teigiamo disidentiškumo galimybę. Gyvenamosios architektūros atsiejimas nuo kapitalistinės matricos turi tapti vienu svarbiausių architekto uždavinių. Vadinasi, vienintelė architektūros užduotis yra sukurti nebrangaus ir kokybiško būsto be paskolų perteklinę pasiūlą.

Taigi čia kyla maištaujančio oportunizmo pagrįstumo klausimas. Šios ardomosios veiklos taikinys neabejotinai yra anksčiau aprašytoji padėtis: visuotinė ekonominė santvarka, pagrįsta skolomis, ir viena „globali“ (Vakarų hegemonijos) visuomenė, per įvairius turto perskirstymo mechanizmus restruktūrizuota į naują klasinę tvarką. Anksčiau buvusios atskiros ir aiškios visuomenės grupės – „darbininkų klasė“, „buržuazija“ ir „studentai“, tarpusavyje susipynė ir susimaišė su akademinėmis, intelektualinėmis ir kūrybinėmis klasėmis. Taip nutiko todėl, kad nykstant gamybos materialumui darbininkų klasė (kuri paprastai apibrėžiama kaip gyvoji darbo jėga) dabar apima didesnę dalį populiacijos. „Darbininko“ darbas prekių gamyboje tampa tuo pertekliumi, kurį vėliau išnaudoja kapitalistinės klasės biurokratinės struktūros. Tai yra tikroji žodžio „industrija“ reikšmė, apibūdinanti procesą, kai investuojama mažiau, o uždirbama daugiau, vagiant darbininkų turtą (darbą). Bet kadangi prekės daugiau nebėra vien materialūs produktai, beveik kiekvienas dabar tampa kokiu nors „darbininku“.

Autonomijos veidas

Per pastaruosius tris dešimtmečius išaugusi „nemateriali gamyba“ apima ne tik įvairias intelektinio darbo formas, finansines paslaugas ir kultūrinius artefaktus, bet Vakaruose pasireiškė ir kaip gamybos gamyba – kitaip tariant, informacijos srautų architektūra ir strategijos administravimas. Dauguma šios metaprodukcijos nukreipta į skolinimosi modelių kūrimą, pavyzdžiui, neapdraustos asmeninės paskolos ar nekilnojamo turto įkeitimas. Pridėjus dar ir nekintantį atlygio koeficientą (D. Britanijoje nuo 1976 m. nebuvo realaus pajamų pakilimo) bei augantį skolų lygį, vienkartinės eilinių žmonių pajamos „perpumpuojamos“ mažėjančiam elitui, taip užtikrinant ilgalaikį neokapitalizmo, neoliberalizmo, semiokapitalizmo, kad ir kokį terminą vartotume tam apibrėžti, stabilumą.

Neatsitiktinai įplaukos iš investuoto kapitalo pralenkia darbo užmokesčio kilimą. Turintys pinigų gali „pasidaryti“ tik dar daugiau pinigų, o  jų neturintys neturi ir vilties jų sukaupti. Ši sistema veda į hiperstabilumą, nes skola yra ypatinga kontrolės forma. Ji pažada būsimą darbą ir kartu parduoda mūsų rytojų, nepalikdama jokio pasirinkimo. Italų filosofas Mario Tronti pastebėjo: „Aukščiausiame kapitalizmo vystymosi taške visa visuomenė įtraukiama į gamybos procesą, o tai reiškia, kad visa visuomenė gyvena „fabrike“, o fabriko tvarka išplinta visoje visuomenėje.“³ Rašydamas 1960 m. jis nenutuokė, kad šis viešpatavimas įgis ir laiko dimensiją. Mes jau pardavėme savo negimusius vaikus į vergiją darbininkais didžiajame visuomenės fabrike.

Mario Tronti yra vienas pagrindinių italų marksistinio Autonomijos judėjimo (taip pat žinomo kaip operaismo, arba „darbininkizmas“) veikėjas greta tokių asmenybių kaip Antonio Negri, Bifo Beradi, Maurizio Lazzarato ir Paolo Virno. Šio judėjimo tikslas buvo išvystyti pasipriešinimo neokapitalizmui strategijas ir nagrinėti pačių darbininkų organizuojamo atstovavimo formas. Išsamiausia šio judėjimo istorija visose srityse, įskaitant ir architektūrą, išlieka puiki Piero Vittorio Aurelio knyga „Autonomijos projektas“ (angl. The Project of Autonomy). Nors bendra grupės teorija sukosi apie mintį iškelti darbininką į pirmą planą kaip pagrindinį kapitalistinių procesų variklį, Trontis atskirai išplėtojo pasiūlymą suardyti kapitalistinę sistemą per pačias buržuazines sistemas. Jis pasiūlė pasipriešinimo modelį, kuriuo būtų siekiama „pakinkyti“ ir pakeisti egzistuojančią socialinę infrastruktūrą darbininkų autonomijos tikslams. Kitaip tariant, jo strategija slypėjo kapitalizmo viduje ir buvo nukreipta prieš jį.

Autonomijos projektas, Pier Vittorio Aureli (Princeton Architectural Press, 2008)

Strategija viduje ir prieš tikriausiai yra pati maištingiausia, kokią tik galima įsivaizduoti kovojant prieš visa apimančią kapitalizmo ideologiją, nors ji ir nėra iš esmės oportunistiška. Tam, kad būtų galima suvokti maištaujančio oportunizmo logiką, reikia jį priimti kaip aiškiai apibrėžtą sąvoką, artimą tokiai – pakirsti neokapitalizmą visada, kai tik įmanoma, ir visais įmanomais būdais. Jei bandysime apibrėžti oportunizmą kitaip, į vištidę įsileisime lapę, nes, kaip pastebi Paolo Virno, oportunizmas yra „nesibaigiantis žaidimas be jokių pertraukų ir be pabaigos“.⁴ Jis yra tuo pat metu ir trumpalaikis, ir nesibaigiantis, taigi, neatsiejamas nuo ilgalaikių kapitalizmo proceso pasekmių, kurias jis siekia nugalėti. Laikinis neoliberalizmo dvilypumas, mintantis neatidėliotina krize tam, kad panaikintų bet kokias alternatyvas ateityje, gali paversti oportunizmą pavojingu dalyku, jei bus nukrypta nuo šios aiškiai apibrėžtos sąvokos.

Veikimas viduje, bet prieš turi aiškių urbanistinių paralelių su Trojos arklio mitu – legendiniu įrankiu, paskatinusiu civilizaciją priešišką jėgą priimti į savo vidinę šventovę. Trojos arklio grožis slypi monofunkcinio ginklo tikslume. Jis turi tik vieną tikslą. Ir kiekvienas sumanymo elementas yra skirtas galutiniam tikslui pasiekti – slaptos angos konstrukcija, arklio pliumažo modelis, netgi tiksliai apskaičiuotas rato diametras, padedantis arkliui riedėti smėliu, – visa tai yra iš pirmo žvilgsnio neįmanomos užduoties – sunaikinti ištisą tautą – dalis. Tad nevalia į Trojos arklį žiūrėti nerimtai – jis turi būti apmąstomas su didžiausia atida ir dėmesiu.

Occupy prisiminimai (Trojos arklys), 2014, aut. Jack Self.

Savo knygos „Simuliakrai ir simuliacija“ įžanginėje dalyje Baudrillardas (kuris, deja, per vėlai tapo aktualus architektūroje) apibūdina tiesos paradoksą: karo gydytojui atgabenamas, kaip manoma, išprotėjęs kareivis ir gydytojas turi įvertinti, ar tas iš tiesų neteko proto, ar tiesiog apsimetinėja (tariamai tam, kad būtų atleistas nuo tarnybos). Esant įprastinėms aplinkybėms, tiesos ir apgavystės klausimas lengvai išsprendžiamas, kadangi medicinos mokslas leidžia ligą nustatyti neatsižvelgiant į tai, kas yra pacientas. Šiaip ar taip, gydytojai geba atpažinti tikrus simptomus.

O jeigu tikrus simptomus galima suklastoti taip tiksliai, jog tiesa taptų nebeįmanoma? Šis jei lieka neatsakytas visoje medicinoje ir netgi galimybė, kad simuliacijos gali suklastoti realybę, pačios realybės prigimtį padaro dviprasmišką. Karo gydytojo sprendimas yra tiek pat paprastas, kiek ir keistas: jis teigia, jog jei kareivis gali taip įtikinamai apsimesti išprotėjęs, tai jis toks ir yra. Taip simuliacija pakartotinai įtraukiama į realybę. Tiesos ir beprotybės, vientisumo ir jo simuliacijos parabolės pasitarnauja paveikiai pamokomai istorijai prieš Trojos arklio strategiją, kuri net ir dabar įgauna populiarumą radikaliuose politiniuose paribiuose.

Valdantįjį neoliberalųjį elitą, kaip ir Troją, supa didžiulė nepereinama siena. Už jos likusios liaudies sąlygas apibūdina desperacija ir galimybių stoka. Susidūrus su itin didele bedarbystės, skurdo, skolų, nesaugumo ir stygiaus tikimybe, galima suprasti, kodėl Trojos arklio strategija gali pasirodyti patraukli – ji veikia išvien su moralinio teisuoliškumo jėga, leidžiančia efektyviai ir saugiai patekti į status quo (ar bent jau į žemesnes elito klases).

Pagrindinė Trojos arklio idėja yra ta, kad individas arba grupė prisistato kaip organizmas, prijaučiantis kuriai nors struktūrai ar ją palaikantis, tačiau patekimas į struktūrą ją neatitaisomai sužlugdo. Praktinės galimybės tampa labai ribotos dėl toliau išdėstytų priežasčių: Trojos arklio strategijos rizikos pavojus yra toks aukštas, kad beveik jokie šalininkai negalėtų įveikti pirmojo etapo. Tai, kas dažnai yra įvardijama kaip Trojos arklio strategijos, iš tiesų labiau nei kas kitas primena karo gydytojo parabolę.

Vykdydama makiaveliškas manipuliacijas, apsimetinėdama ir simuliuodama, vieninga grupė praranda savo ardomosios veiklos tikslumą. Jie pasiekia vidutinį amžių, pradeda puikuotis ir didžiuotis savo vieta struktūroje (toje pačioje, kurią siekė sunaikinti) ir tokiu būdu jų politinis radikalizmas sustabarėja it artrito pakirsti sąnariai. Trumpai tariant, iš pradžių jie patogiai įsitaiso, kol galiausiai juos ištinka paralyžius.

Įsivaizduokime, jei slapčia į Troją patekę kareiviai išsėlintų iš arklio, nuskubėtų atidaryti miesto vartus, tačiau pakeliui užmirštų esą graikai, o tarsi trojėnai užeitų į kieno nors namus ir ten ramiai užmigtų giliu miegu. Užmaršiuoju graiku pavirstama tuomet, kai tam, kuris siekia įkūnyti Trojos arklį, pritrūksta sąžiningumo. Jie apgauna patys save ir kartu priverčia apskritai suabejoti ardomosios veiklos galimybėmis.

Aprašytasis elgesys nėra parsidavėliškas, o tik kitokia pralaimėjimo kategorija (kuri nepripažįsta jokio radikalumo). Žlugęs Trojos arklys ir toliau tvirtina ardantis, net jei tampa skausmingai akivaizdu, kad jis atstovauja įsitvirtinusiai tvarkai. Apsimetėliai išaiškėja greičiau nei prisipažįsta, jog tikrasis jų motyvas buvęs aršus valdžios troškimas.

Galios troškimas iš esmės nėra blogas dalykas: noras įsiskverbti į valdžios šventovę yra fundamentalus darvinistinis potraukis. Kitaip nebūtų jokio elito. Tačiau, žvelgiant iš tiesos perspektyvos, yra du problemiški aspektai: pirmiausia, tais atvejais, kai galios troškimas yra užslėptas (tai įgalina garbėtrošką visai nekaltai palikti bendražygius užribyje); antra, kai savo priėmimą į galios struktūrą prasisiekėlis supainioja su tos struktūros suardymu (kaip vidutinės klasės atveju, kuri, pakilusi į aukštesnę padėtį, visiškai nebepripažįsta savo buvusios klasės). Būtent visur esantis galios troškimas padaro Trojos arklį įmanoma maištaujančio oportunizmo forma.

Trojos arkliui yra būdingas ypatingo tikslumo bruožas. Nuo pat sumanymo pradžios ir jo atidaus tobulinimo bei įgyvendinimo etapais – kiekvienu momentu orientuojamasi į galutinę pergalę. Ten nebuvo bendro troškimo (pavyzdžiui, darvinistinio valdžios troškimo), o tik aiškus tikslas. Štai kaip mes galime atskirti Trojos arklį nuo galimo parsidavėlio ar „užmaršaus graiko“.

Be to, yra gyvybiškai svarbu apskaičiuoti tikslą. Koks yra apčiuopiamas šios strategijos rezultatas? Ką tikimasi pasiekti? Sekant neoliberalizmo logika, rezultatai yra beverčiai, jei jų negalima apskaičiuoti. Taigi, kaip turi veikti Trojos arklys? Per kiek laiko, kokia įtakos zona ir kokia auditorija turi būti paveikta? Kaip galima įvertinti, ar veikimas buvo sėkmingas? Aiškių parametrų nebuvimas veda į nesėkmę, kadangi išduoti savo įsitikinimus yra blogiau, nei nuoširdžiai priešintis neįmanomomis sąlygomis.
 

Cenobium: gyvenimas be skolos. Aut. Jack Self

Toks yra pasipriešinimo kontekstas, todėl mes turime būti ypač tikslūs apibrėždami savo tikslus ir veikimo būdą. Žinome, jog neokapitalizme yra dvi išnaudojimo laike ir erdvėje padėtys – ilgalaikio  įsiskolinimo vergovė ir trumpalaikis krizės valdymas. Taigi, architektūros siekis yra stengtis įveikti įsiskolinimą ir nestabilumą, išlaikant vienintelį neoliberalizmo privalumą – mobilumą ir judėjimo laisvę.

Tokiomis aplinkybėmis galutinis tikslas turi būti pakirsti ilgalaikę turto ir visuomenės poliarizaciją, manipuliuojant trumpalaikėmis įsiskolinimo sąlygomis. Šio tikslo buvo siekiama projekte Cenobium, kuriant finansinės laisvės erdvę – fiskalinės autonomijos zoną. Tam teko sumanyti neįprastą architektūrinę praktiką, pradedant nuo šimto metų trukmės bendrovės obligacijos kūrimo.
 

Cenobium: obligacijomis finansuojama architektūra. Aut. Jack Self

Šimto metų trukmės bendrovių obligacijos, kurios nepaverčiamos investicijomis (neturi garantuotų lėšų), pasitaiko retai, bet šiuo atveju jos efektyviai veikia kaip ilgalaikis nekilnojamojo turto įkeitimas. Pinigai namo statybai pritraukiami finansų rinkose ir kiekvienais metais nustatytos palūkanos (arba kuponas) sumokamos obligacijų savininkui. Amžiaus pabaigoje investuotojas atgauna savo pradinę sumą (nors šiame modelyje ši suma įskaičiuojama į metinį amortizacijos mokestį).

Cenobium: vienas elementas. Aut. Jack Self

Pratęsus įsiskolinimo grąžinimą iki šimto metų galima pasiekti keletą dalykų: nors obligacijos palūkanos galiausiai yra labai didelės – 5 proc. per metus, daugiau nei 300 proc. nuo pagrindinės sumos, tačiau metiniai mokėjimai yra visai nedideli. Tai reiškia, kad nuomos mokestis gali būti radikaliai sumažintas. Šiuo atveju mažiau nei 50 proc. nuo Londono rinkos tarifo. Antra, kuo netvaresnis yra pastatas, tuo brangiau kainuoja eksploatacija ir tuo nuostolingesnė yra ši schema. Ši aplinkybė buvo labai svarbi formuojant Cenobium prototipą: pastate buvo numatyta itin patvari žalvariu dengta centrinė šerdis, kurioje sutilptų aptarnavimo funkcijos (jos eksploatavimo trukmė – 1000 metų); aplink centrinę dalį išdėstomos laisvai transformuojamos patalpos, numatytos ne tik dabarties, bet ir tokioms funkcijoms, kurių dar net neįsivaizduojame.

Cenobium: naujų Londono terasinių namų tipologinė studija

Viena šio aspekto pusė yra noras sukurti „universalią“ erdvę, kuri ilgainiui prisitaikytų prie kintančių gyvenimo formų. Sustabarėjęs funkcionalizmas lėmė, kad pasikeitus gyvenimo būdui statinio struktūra dažniausiai tampa visiškai netinkama. Pavyzdžiui, karalių Jurgių* epochos [1714–1830] laikų kambariai nebuvo iš anksto numatomi konkrečiai paskirčiai, tai lemia jų privalumus lengviau prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų nei nelankstus, funkciškai apibrėžtas šiuolaikinių butų suplanavimas.

Dėl šios priežasties erdvės buvo projektuojamos taip, kad būtų galima išsiversti su kuo mažiau daiktų, o reikalingiausi baldai įmontuojami centrinėje dalyje. Cenobium tipologija išlaisvina nuo tradicinių atskiriančių ir svorį laikančių sienų. Tai reiškia, jog kitaip nei Dom-ino tipo konstrukcija, kenčianti priklausomybę nuo betono plokščių ir kolonų, Cenobium konstrukcija leidžia grindis panaikinti, pridėti, padalinti ir įvairiomis kombinacijomis teikia daugiau galimybių laikui bėgant prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų.
 

Cenobium: vienovė, pasiekta  anonimiškumu; forma neatidengia funkcijos

Projekto privalumai verčia aukštyn kojomis įprastinius statybų vystytojų troškimus – vietoj greitesnės grąžos, tankesnės konstrukcijos ir pigesnės kokybės Cenobium siūlo tvarumą, įperkamumą ir dosnumą. Projektu siekiama gyventoją išlaisvinti nuo nuosavybės skolos, suteikiant nedidelę fiksuotą nuomos kainą ir gyvenimo būdo lankstumą. Ilgainiui galima pradėti svajoti apie erdvę, nepriklausomą nuo tradicinio šeimos būsto, kurios neišraiškingas fasadas slepia iš išorės neįskaitomą vidinį išdėstymą. Tai yra šiuolaikinės architektūros „juodasis blokas“.

Cenobium: bendruomeninio masinio gyvenamojo būsto vidaus perspektyva

Taigi, taip šis projektas tampa Trojos arkliu, nes investicija, žiūrint iš obligacijų savininko pozicijų, atrodo itin patraukli. Žinoma, obligacija nėra paprastosios akcijos dalis (pastatas nepriklauso rinkoms), greičiau įsiskolinimas, aktyvo priešingybė. Pirkdami Cenobium skolą, investuotojai iš rinkos išima ir žemės sklypą, kadangi jis negali būti nei parduotas, nei nupirktas mažiausiai šimtą metų. Tipologiniu požiūriu šio projekto kintanti prigimtis lemia ekstremaliausias šio modelio pasekmes neoliberaliajam elitui – privačiosios nuosavybės griūtį. Čia glūdi ardomoji šio projekto prigimtis.

Perėjimas iš feodalizmo į kapitalizmą tapo įmanomas, nes kilmingieji manė, jog importuodama prabangos prekes iš užjūrio pirklių klasė tenkina tik savus interesus. Tačiau ilgainiui prekybininkai suprato, jog jų sukurta infrastruktūra gali būti panaudota gabenant bet kokio tipo ar dydžio prekes. Galiausiai tapo pelningiau gabenti lenkiškas bulves eiliniams žmonėms į Londoną, nei Kinijos šilką į karaliaus rūmus. Tuo metu, kai masto didinimo efektyvumas išpopuliarino prekybą, nauja kapitalistų klasė – „verslininkai“ – uzurpavo ir pakeitė aristokratiją. Paradigminę slinktį sukėlė maištaujantis oportunizmas.

Mūsų laikų analogija yra gyvenamųjų namų statyba. Kaip ir viduramžių pirkliams, iššūkis – surasti būdą  nukreipti sistemos logiką prieš ją pačią. Dabar tai yra vienintelis architektūros tikslas.