Marija Drėmaitė: Architektūros [pokalbių] fondo surengtoje diskusijoje „Disidentiškumo scenarijai Lietuvos architektūroje“ kalbėjote apie savo kartą, kuriai teko pradėti architektūrinę karjerą vėlyvuoju sovietmečiu. Kokios buvo galimybės jaunam architektui įgyvendinti įdomius projektus? Koks buvo santykis su jau įsitvirtinusia architektų modernistų karta? Ar buvo vietos maištui?
Algirdas Kaušpėdas: Pokaryje, sovietinės okupacijos laikais, nemažai tuometinių inteligentų, – kaip mano tėvas Vytautas, kuris baigė Architektūros fakultetą Kauno politechnikos institute (KPI) 1952 metais, – tiesiog kaip jauni specialistai buvo mesti į darbo frontą, nes specialistų nepaprastai trūko. Netgi nelabai buvo gilinamasi, ką reiškia būti architektu, nes partinio ir ūkinio komplekso vadovams reikėjo vykdyti Maskvos nuleistus uždavinius įtvirtinti tarybų valdžią Lietuvoje. Mano tėvo pirmasis darbas, baigus KPI, buvo pastatyti Vilniuje televizijos bokštą. Nors jis buvo jaunuolis be patirties ir visiškai ne tos srities specialistas, bendromis jėgomis su Maskvos inžinieriais tą bokštą pastatė. Taip tie jaunieji specialistai ir užėmė visas pozicijas Tarybų Lietuvos darbo baruose.
Kai aš, baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), 1976 metais atėjau į Kauno miestų statybos projektavimo institutą – „Miestprojektą“, pamačiau, kad viskas seniai užimta, jokios rotacijos ar konkurencijos praktiškai nėra, nes vyravo nuostata, jog žmogus turi susenti savo darbo vietoje – savo įstaigos kėdėje mirti arba išeiti į pensiją. Kaip Japonijos darbo tradicijoje – atėjai į firmą dirbti, tai tave firma ir palaidos. Kažkas panašaus buvo ir tuose sovietiniuose projektavimo institutuose. Aplinkui buvo brandžių, 10–15 metų už mane vyresnių, architektų lyderių. Patekau į architekto Boleslovo Zabulionio grupę. Man pasisekė, nes atsirado vieta, kai Algimantas Sprindys tapo miesto vyriausiuoju architektu (nenumirė, bet buvo paaukštintas, nes kitaip būtų ir sėdėjęs toje vietoje).
Kaip mes bandėme konkuruoti? Kažkaip. Vykdavo tam tikri vidiniai instituto projektavimo konkursai, kuriuose aktyviai dalyvaudavome su kolegomis Eugenijumi Miliūnu, Kęstučiu Kisieliumi, Evaldu Barzdžiuku, Algimantu Kanču, Gražina Janulyte – panašaus amžiaus architektais, kurie, kaip ir aš, buvo visiškame šešėlyje tų patogiu laiku atėjusių šefų. Po aštuonerių metų tokio kūrybinio vegetavimo man nusibodo ir aš išėjau. Tam buvo ir kita priežastis. Tuo metu labai energingai suorganizavau pirmą blokuotų kotedžų kooperatyvą, kuris 1985 metais pagal mano projektą buvo pastatytas Plieno gatvėje, Kaune. Taigi, užsitikrinau tam tikrą socialinę garantiją, kad turėsiu kur gyventi, nes juk daugelis buvo priklausomi nuo darbovietės vien dėl to, kad tik ji skirdavo butą. Tada įsidarbinau Architektų sąjungos Kauno skyriuje: ten buvo ūkvedžio etatas, dar buvau išrinktas atsakinguoju sąjungos sekretoriumi ir turėjau galimybę organizuoti architektų visuomeninį, „užklasinį“ darbą. Taip ir prasidėjo mano laisvas gyvenimas.
Tad kai išėjote iš „Miestprojekto“, daugiau niekada ir nebedirbote jokiame sovietiniame institute?
Ne.
Ūkvedžio, naktinio sargo, kiemsargio darbas – tai labai būdinga sovietinio laikotarpio menininkų maišto forma. Dabar, remdamiesi teorija, šį viešą atsisakymą užsiimti architekto praktika laikytume viena iš disidentiškumo apraiškų.
Aš niekad to nesigailėjau. Ir tos laisvės netgi galbūt man kiti pavydėjo.
O ar liko galimybių projektuoti?
Nebent labai nedideli darbai, pavyzdžiui, suprojektuoti organizacijoms agitacinius stendus arba baldus kokios kavinės interjerui. Menki darbeliai, bet prisidurdavome. Individualūs, privatūs užsakymai tada buvo retas dalykas. Mažai kas galėjo tuo užsiimti.
Nesijautėte ištremtas iš architektūros?
Na, dirbdamas institute suprojektavau penkias ligonines. Kodėl gavau tuos užsakymus? Todėl, kad tai buvo nepaprastai neįdomus, nepaprastai nuobodus ir techninis darbas – tos bjaurios normos, sanitariniai normatyvai. Aišku, bandžiau kažką, pradžioje dar buvo to entuziazmo, nes buvau neblogas studentas. Bet vėliau praradau viltį, kad čia kas nors įmanoma. Reikia ir kitą dalyką suprasti – tiktai labai išskirtiniams objektams buvo galima gauti gerų, įvairesnių statybinių medžiagų, o paprastai reikėdavo viską daryti iš tų surenkamųjų gelžbetonio plokščių. Labai pasisekdavo, jei leisdavo nors kokius kampus iš plytų mūro padaryti. Metalo nėra, medžio nėra, plytų nėra – tik gelžbetonio gaminiai, kurių irgi labai mažas pasirinkimas. Na, toks keistas projektavimas – netgi ne LEGO, o kažkokių betono blokų monstrai.
Plieno gatvės objektas tuomet turėjo būti tikra atgaiva, nes ten galėjote suprojektuoti ir erdves, ir gyvenimo būdą?
O taip, ten buvo visiškai fantastiškas projektas, tais laikais visiškai neįsivaizduojamas dalykas – kotedžai. Turėjau labai aiškią to vizualizaciją, visa savo dvasia siekiau, kad tai įvyktų. Tačiau aplinkui daug kas sakė, jog čia visiška utopija, kad viskas greitai baigsis, nes tuoj kas nors pasiskųs ir uždarys. Galbūt laimingai susiklostė, o galbūt ir mes sėkmingai „išstrategavome“ ir įtakingus partnerius į kooperatyvą pakvietėme, pavyzdžiui, Kauno namų statybos kombinatą. Pasinaudojome ir mano tėvo pažintimis, nes jis jau buvo gana aukšto rango valdininkas – Ryšių statybos tresto valdytojas. Jo draugas Plano komiteto pirmininko pavaduotojas Henrikas Jackevičius sprendė ūkinius klausimus. Ir dar, Statybos reikalų komitete buvo toks Girčys, o jo sūnus Girčiukas tapo mūsų kooperatyvo nariu. Žodžiu, mes iš visų pusių užsiėmėme biurokratiniu lobizmu. Ir mums pasisekė. Kooperatyve daugiausia buvo architektai (kokie 9), o kiti nariai – iš Namų statybos kombinato. Juk mes, architektai, iki tol gyvenome daugiausia bendrabučiuose. Tai iš bendrabučio persikraustyti į penkių kambarių kotedžą jau buvo kažkas tokio. Tai buvo įvykis. „Negaliu skųstis“ tarybų valdžia.
Jūsų oportunistinio maišto istorija tokia pavyzdinė – štai metėte institutą ir pradėjote daryti, ką norite. O kuo tapo kiti jauni Kauno architektai, atsisakę projektuoti sovietinę architektūrą? Kokių dar buvo kelių, pabėgimų, maišto formų?
Buvo tų pabėgimų. Jie buvo labai rizikingi. Štai architektas Albertas Stankevičius (1957–1997) 1987 metais atidarė pirmą privačią meno galeriją „AL galerija“ Architektų sąjungos patalpose. Labai daug savarankiškai dirbęs Erdvilas Tamoševičius Kaune įkūrė stiprią prekybos centrų interjerų projektavimo įmonėlę. Ir Albertas, ir Erdvilas galiausiai paskendo alkoholio liūne. Nemažai tų, kurie mėgino kabintis savarankiškai, galų gale ir pinigų, ir laisvės turėjo gana daug, o nežinojo, ką su ja daryti, kai aplinkui visi buvo tokie įkinkyti ir nelaisvi. Tą laisvę jie panaudojo kaip laisvę turėti priklausomybę. Aš tai panaudojau kaip laisvę turėti roką. Man labiau pasisekė, nes tada geriama buvo labai daug: viešai, darbe, ir valdžia į tai žiūrėjo pro pirštus. Iš esmės tai buvo nesibaigiantis balius. Visi tie gimtadieniai, progos buvo sovietinio tarnautojo kasdienybė.
Tuo metu pradėjote groti ar muzika buvo šalia nuo ankstyvos jaunystės?
Grojau mokykloje, bandžiau kažką studijų VISI metu, bet nepavyko pritapti prie tos vokalinių-instrumentinių ansamblių popmuzikos, nes buvau labiau rokinio mąstymo žmogus. O vėliau visiškai netikėtai ir netgi ne mano, o Audrio Karaliaus iniciatyva, atsirado ANTIS. Kadangi aš buvau gana laisvas žmogus, tai tą projektą ir išvysčiau. Ir ANTIS tapo „anti“ – tokiu įdomiu tų laikų reiškiniu. Bet ar mes buvome disidentai? Nepraktikavome disidentiškos architektūros. Šokome ir dainavome. Aišku, galėjome dalyvauti „popierinės architektūros“ procese, tačiau man tai atrodė negyva – geriau groti gyvai.
Taigi, ta muzikinė veikla tapo jūsų viešo nepaklusimo forma. Ar rokas jums buvo tik žaidimas?
Žinoma. ANTIS turėjo du uždavinius: pirmasis – palinksminti savo draugus, antrasis – tiesiog pajusti laisvę, džiaugsmą, kvailiojimą. Buvome jauni ir viskas buvo tikra – kūryba buvo tikra, neturėjome cenzorių, nes viskas buvo skirta tik labai nedidelei auditorijai. Vėliau, kai jau po truputį mus užnešė į Sąjūdžio tribūną, buvome įpareigoti jausti tam tikrą atsakomybę už tą savo laisvę. Laiku pajutome tą atsakomybę, nes ANTIS tapo savita „Roko maršų“ asociacija. Pirmajame „Roko marše“ 1987 metais išdrįsome padainuoti tokią dainą kaip „Krantas“, kur nevartojant uždraustų žodžių buvo aiškiai išreikšta nostalgija Lietuvos nepriklausomybei.
Prisimindamas tuos laikus ir savo patirtį, bandau suvokti, kas gi yra ta laisvė. Dabar man aišku, kad laisvė yra nepaprastai stipri stichija. Laisvė – tarsi branduolinė energija. Jeigu su laisve elgiamasi neatsakingai ir nepagarbiai, tai ji labai dažnai pražudo (kas ir atsitiko mano draugams).
O kokia tuo metu buvo įsivaizduojama architekto laisvė? Minėjote, kad jūsų karta (bendraminčių kompanija) netikėjo savo misija sovietinėje architektūroje, nes abejojo jos vertybėmis ir sovietinės ateities vizija. Ar mąstėte, ką galėtumėte dirbti, daryti, turėti, jei ne sovietinė sistema? Kokios buvo svajonės?
Reikia suprasti, kad tais laikais architektas buvo tiesiog tarnautojas. Ir tie institutai buvo eilinė darbovietė, nesvarbu, gamykla ar institutas, jokių kūrybinių valandų ar išimčių ten nebuvo. Ir mes nepaprastai pavydėjome skulptoriams, visiems tiems menininkams, tapytojams, rašytojams, kurie dirbo laisvu grafiku ir gaudavo honorarus. Tada atrodė, kad skulptorius yra tarsi pusiau dievas, nes jis gaudavo užsakymą, galvodavo, kurdavo, išeidavo pasivaikščioti vidury dienos, nedirbdavo. Tokios darbo sąlygos mums, architektams, buvo visiškai nesuvokiamos. Todėl ir vizijos, kad architektas galėtų būti kažkas daugiau, visiškai nebuvo. Ji pradėjo formuotis tik tada, kai jau atėjus nepriklausomybei prasidėjo lūžis, institutai pradėjo griūti.
Kokia buvo architekto misija ir savijauta virsmo / lūžio laikotarpiu? Esate sakęs, kad 1990–1993 metais architektūros ir urbanistikos išvis nebuvo. Ar išgyvenimo būsenoje buvo vietos maištui?
Taip susiklostė mano gyvenime, kad 1990 metais buvau pakviestas dirbti Lietuvos televizijos vadovu ir trejus metus man nereikėjo to išgyvenimo patirti. Galiu tik pasakyti, kad iki 1993 metų, iki lito įvedimo, vyko labai dideli infliaciniai procesai, akyse tirpo žmonių santaupos ir prasidėjo nevaldomų nesankcionuotų statybų metas. Kaip investicija tada pradėjo kilti tie monstrai – 500–700 kv. m. ploto namai iš silikatinių plytų – nevykusios architektūros, nevykusių namų bumas. Nekilnojamasis turtas asocijavosi su kažkokiu visišku gėriu. Visi buvo taip išsiilgę to nekilnojamojo turto. 1993 metais įkūriau „Jungtines pajėgas“ [architektų biurą], bet tada tiesiog nebuvo darbo ir mes pradėjome prekiauti naujais vakarietiškais produktais – termoizoliacinėmis ir apdailos medžiagomis. Ta prekyba leido išlaikyti keletą architektų, kurie darė labai nedidelius interjero projektavimo darbelius. Tik nuo 1995 metų verslas pradėjo atsigauti.
Tai ta vizija, kaip visi nepriklausomoje Lietuvoje turės architektūros biurus ir laisvai projektuos gerą architektūrą, realybėje pasirodė visai kitokia?
Visiškai kitokia. Tik dėl prekybos subalansavome savo veiklą. Paskui atsirado daugiau darbo. Tada vyravo labai juokingas požiūris į interjerą, į komercines patalpas – jos buvo žiauriai sureikšmintos, žiauriai perinvestuota, siaubingai. Užuot įsigijus gerą kepimo ar prekybos įrangą ar gerų prekių, ar gerą virėją (kaip dabar pasikeitė mūsų mentalitetas – juk restorane pirmoje vietoje turi būti maistas, paskui – aptarnavimas ir tik trečioje vietoje – interjeras), tada visiems norėjosi kažkokio didingumo, turto, kapitalumo – pirmoje vietoje buvo interjeras. Niekas nesuprato, kaip interjerą galima daryti keleriems metams? Ne, reikia daryti keliems dešimtmečiams. Ir mes patys, architektai, tai palaikėme. Bet kai pagalvoji, tai juk restoranas, kavinė – labai trumpo gyvenimo įstaigos.
O kai sukūrėte kartotinių gyvenamųjų namų projektų pardavimo sistemą „Jungtinių pajėgų namai“, irgi bandėte keisti mentalitetą?
Mes tada pirmieji inovatyviai pasižiūrėjome ir pasakėme – kam kiekvienai šeimai individualiai projektuoti namą? Sumanėme kurti katalogus su aiškia tipologija (didesnis, mažesnis, skirtingos orientacijos), maždaug dvidešimt namų tipų variantų. Į tuos mūsų kartotinių namų katalogus visi žiūrėjo labai įtartinai, bet palaipsniui maždaug 2005 metais išvystėme neįtikėtiną verslą. Turėjome savo pardavimo biurus prekybos centruose ir projektus pardavinėjome kaip bandeles. Pas mus būdavo galima iš ryto užsisakyti, o vakare išsinešti projektą.
Sakote, kad disidentiškumas slypi tikėjime arba netikėjime – idėjinėje plotmėje. Ar šiandien turime teisingomis vertybėmis grįstą architektūros ideologiją? Prieš ką maištauti turėtų (ir ar turėtų) šių dienų architektas?
Aš manau, kad turėtų. Mums visiems labai reikia kelti savo asmeninę kokybę. Didelis iššūkis Lietuvai yra tapti savimi. Į tai įeina ir tapatybės paieškos, kurios dabar labai stipriai suaktyvėjo, ir gebėjimas gyventi intelektiniu darbu, gebėjimas būti kūrėju. Architektai turėtų prisiimti daugiau socialinės ir profesinės atsakomybės. Ar mes turime teisingomis vertybėmis grįstą architektūros ideologiją? Aš manau, kad turime – tai tvarioji architektūra. Ar mes turime savo architekto misijos suvokimą? Kiekvienas sau atsakys atskirai. Aš atsakyčiau: taip – architektas turi vadovauti aplinkos formavimo procesui, nes formuodami aplinką mes iš esmės formuojame žmogų. Aplinkos kokybė yra žmogaus kokybės rodiklis.
Kokia yra didžiausia kliūtis vykdyti architekto misiją? Mes patys – architektai. Mūsų netikėjimas savo galimybėmis. Turime prieštarauti savo ribotumui, turime prieštarauti vyraujančiai ideologijai, ja netikėti. Mūsų atveju – tai vartojimo ideologija. Mano galva, to maišto tikrai yra per mažai. Jeigu savišvieta ir rusena, tai jokių revoliucinių užmojų aš nematau. Nes iš esmės reikia padaryti kultūros revoliuciją. Iš tos zombiškos mirties kultūros, kuri remiasi visokiausiomis priklausomybėmis, kalėjimų kultūros ir zekiško mentaliteto, dar iš sovietmečio atėjusios žmonių nepagarbos vieni kitiems reikia kultūriškai išeiti į visiškai naują lygmenį ir ten ieškoti naujų sugyvenimo, savivertės, orumo pagrindų. Tas neįmanoma neatlikus tam tikros savižinos. Turime imtis lyderystės. Aš laukiu to jaunų žmonių maišto.
