Iš pradžių aš ruošiausi kalbėti apie Baltijos šalių architektų ryšius su Vakarais, bet kai pamačiau, kad šių paskaitų auditorija yra tokia jauna, supratau, kad būtų labai svarbu Lietuvos studentams pristatyti nuostabios latvių architektės Martos Stanjos (Marta Staņa) gyvenimą ir kūrybą. Pirmiausia trumpai norėčiau papasakoti, kaip aš pati ją atradau.

2001 metais gyvenau Londone ir Barbikano galerijoje teko aplankyti dizainerių Lucienne ir Robino Day retrospektyvinę parodą. Mane visiškai užbūrė jų dizainas. Apskritai tuo metu Britanijoje buvo pradedamas atrasti ir pripažinti pokario paveldas. Buvo nemažai diskutuojama apie Festivalio rūmus (1951), Centre Point dangoraižį (1966) ir brutalizmo architektūrą. Daugelis svarbių to laikotarpio pastatų pradėti iš naujo vertinti, jiems suteiktas kultūros paveldo objekto statusas. Kai grįžau namo į Rygą, pradėjau daugiau domėtis ir daugiau rašyti apie moderniąją Latvijos architektūrą. Ėmiau interviu iš vieno Latvijos architekto, gyvenančio Australijoje, mes daug kalbėjome apie Latvijos architektūros paveldą ir jis paklausė: „Kodėl visi taip domisi art nouveau / secesine architektūra?“ Iš tiesų, tuo metu Latvijoje buvo labai domimasi art nouveau ir art deco stiliais, palikimu, jis tapo turistų traukos objektu ir pan. „Kodėl jūs nesidomite pokarine architektūra, kodėl nekalbate apie Martą Stanją – ji suprojektavo tokius įdomius namus ir teatrą Rygoje?“ – klausė mano pašnekovas. Paradoksalu – aš pati studijavau architektūrą Rygoje, bet nebuvau girdėjusi apie Martą Stanją, apie ją niekas nekalbėjo.

Eksperimentinis gyvenamasis namas Rygoje (1967), 2010 m. nuotr., iliustracija iš I. Zibartės pranešimo Architektūros [pokalbių] fondo paskaitoje, 2013 m.

Pažvelgus į dabartinę Martos Stanjos suprojektuoto eksperimentinio namo būklę, tikrai sunku būtų paaiškinti, kuo jis vertingas, kodėl ir ką čia reikėtų išsaugoti, kuo jis apskritai yra įdomus. Dabar jis apleistas ir taip skiriasi nuo to, koks buvo suprojektuotas ir pastatytas 1967 metais. Jaučiu, kad ir Lietuvoje pasitaiko nemažai tokių atvejų. Taigi, tokia buvo pradžia, taip aš atradau Martą Stanją. Savo pirmą straipsnį apie ją parašiau 2003 metais – lygiai prieš dešimt metų. Tada jai būtų buvę 90 metų, ji mirė 1972-aisiais. Taip aš pradėjau savo tyrimą – tai nebuvo akademinis ar mokslinis tyrimas – aš pradėjau kaip žurnalistė. Tai buvo tiriamoji žurnalistika – paremta tyrimais ir interviu, taigi nelabai nutolusi nuo akademinių tyrimų pobūdžio. Skaičiau senus žurnalus, rinkau žmonių atsiminimus. Viskas vystėsi ir galiausiai surengiau didelę parodą. Tačiau kai mane pakvietė į šią paskaitą pakalbėti apie Martą Stanją kaip apie disidentę, aš nenorėjau su tuo sutikti, nes niekada jos tokia nelaikiau. Paskui ilgai galvojau šia tema ir nusprendžiau – gerai, pamėginsiu papasakoti apie ją kaip apie disidentę, bet apie labai tylią disidentę.

Taigi, nutariau jums pristatyti dešimt Martos Stanjos disidentiškumo būdų. Pasitikslinau disidentiškumo terminą Collins English žodyne. Čia rašoma, jog disidentas yra asmuo, kuris nesutinka su vyriausybine pozicija. Kažkuria prasme tą galima įžvelgti Martos Stanjos veikloje, jos darbuose, nors ji niekada nėra viešai šiais klausimais pasisakiusi.

Viešbutis „Ryga“, konkursinis projektas, maketas, 1948-1949 m., iliustracija iš I. Zibartės pranešimo Architektūros [pokalbių] fondo paskaitoje, 2013 m.

Pirmiausia, be abejonės, tai būtų modernizmas. Dar penktajame dešimtmetyje ji su profesoriumi Ernestu Štālbergu parengė modernistinį konkursinį projektą, o juk žinote, kad 1948–1949 metais stalinistinė estetika architektūroje dar buvo labai stipri. Jų projektas buvo smarkiai sukritikuotas ir nėra net kalbos, kad jis būtų galėjęs laimėti. Penktojo dešimtmečio pabaigoje susibūrė kūrybinis kolektyvas – jauna tamsiaplaukė moteris ir pagyvenęs profesorius – Marta Stanja ir Ernestas Štālbergas, juos siejo tikrai gilus profesinis ryšys.

Marta Staņa su Ernestu Štālbergu ir studentais, apie 1948. Nuotr. iš Latvijos architektūros muziejaus

Štālbergas buvo vienintelis po karo likęs Latvijoje prieškario modernizmo meistras, jis dėstė studentams ir vadovavo jų darbams. Dar 1935 metais jis buvo Laisvės paminklo Rygoje architektas. Taigi jis vienintelis liko, neemigravo ir nebuvo ištremtas į Sibirą, ir toliau dirbo Latvijos universitete, o Marta Stanja tapo jo asistente. Tad jos modernizmas buvo glaudžiai susijęs su Štālbergo architektūros mokykla. Deja, penktojo dešimtmečio pabaigoje po politinio valymo jiems teko palikti universitetą. Štālbergas tuo metu jau buvo gana senas ir galėjo išeiti į pensiją, o Stanjai teko ieškoti vietos ir būdo toliau dirbti ir tapti architekte.

Vidurinė mokykla Zvejniekciemyje, Maijos Rudovskos nuotr., 2010 m.

Kita jos disidentiškumo forma būtų holistinis požiūris. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ji suprojektavo labai įdomią mokyklą, ji veikia iki šiol. Tiesa, šiuo metu vykdoma Europinė energinio efektyvumo programa – mokyklą apšiltino, tačiau ir tai iš esmės nesugadino originalaus vaizdo. Mokykla buvo pastatyta dar prieš prasidedant standartinių mokyklų bangai. Stanjos projektą galima pavadinti šveicariška-suomiška architektūra, nes kiekviena klasė turi savo atskirą įėjimą iš lauko, yra natūraliai apšviečiama, taigi yra labai susieta su gamta. Puikus projektas – jis pasižymi tokiomis savybėmis – grynas oras, sveikas pastatas ir pan., apie kurias kalbama dabar. Vėliau ji dar suprojektavo priestatą su plaukimo baseinu, tačiau jis niekada nebuvo pastatytas. Tuo metu Latvijoje tikrai niekas neprojektavo taip, kaip ji.

Dar viena disidentiškumo forma laikyčiau nacionalizmą. Toks, sakyčiau, labai ornamentinis nacionalizmas. Ji draugavo su meistrais, amatininkais (arba liaudies meistrais, kaip juos vadino sovietiniais laikais), kurie audė tekstilės gaminius su latviškais ornamentais. Ji draugavo su tekstilininke Erna Rubene, jos abi kūrė baldų kolekcijas, panaudodamos nemažai latviškų liaudies meno elementų. Marta Stanja tikrai nemažai jų sukūrė.

Modernas meno galerija Uzvaros parke, 1967 m., iliustracija iš I. Zibartės pranešimo Architektūros [pokalbių] fondo paskaitoje, 2013 m.

Dar viena disidentiškumo forma būtų skaidrumas, kad ir ką tai reikštų – palieku tai jūsų kontempliacijai. Žymiausias jos projektas Rygoje, be abejo, buvo Dailes teatras – labai įdomus projektas. 1959 metais buvo surengtas šio teatro projektų konkursas ir Marta Stanja netikėtai jį laimėjo, už nugaros palikusi nemažai pripažintų architektų. Nors pats konkursas nebuvo labai lengvas – pirmosios vietos apskritai niekam neskyrė, o Stanja laimėjo antrąją. Pagrindinis elementas jos projekte buvo skaidri, visiškai perregima stiklo fojė. Tas jos skaidrumas buvo toks naivus, nes tais laikais niekas nebuvo skaidru. Žmonės rinkdavosi už uždarų durų, pusiau slapčia, virtuvėse ir tyliai kalbėdavo apie savo gyvenimus. O ji pasiūlė labai atvirą architektūrą. Panašiai ji suprojektavo ir kitą objektą – Dailės galeriją Uzvaros parke, kuri sudaryta iš atskirų permatomų tūrių, skirtų skirtingoms funkcijoms.

Dailes teatro fojė, piešinys, 1964 m., iliustracija iš I. Zibartės pranešimo Architektūros [pokalbių] fondo paskaitoje, 2013 m.

Penktuoju jos disidentiškumo būdu laikyčiau tikėjimą neįmanomu. Pavyzdžiui, projektuodama tą patį Dailes teatrą, toje pačioje permatomoje fojė Marta Stanja nupiešė išsipuošusias moteris. Bet įsivaizduokite, kur sovietiniais laikais taip išsipuošusios moterys galėjo eiti? Bet Stanja nuolat kūrė tokias vietas – jos atrodo neįmanomos, todėl aš laikau tai savotišku disidentiškumu. Ji taip pat projektavo ir parduotuvių vitrinas, ji buvo puiki piešėja ir apskritai menininkė. Tuose savo piešiniuose ji vaizdavo prašmatnų gyvenimą, kurio čia nebuvo, – žmones, buriuojančius jachtomis ir vilkinčius puikiais rūbais. 

Grįžtant prie architektūros – ji visada buvo truputį drąsesnė už kitus, ir tai aš taip pat laikyčiau disidentiškumo požymiu. Nors sovietinės statybinių medžiagų ir technologijų galimybės ar kokybė beveik niekada neprilygo jos pasiūlytoms idėjoms, ji vis tiek siūlė sprendimus, kurių buvo beveik neįmanoma įgyvendinti. Pavyzdžiui, ji suprojektavo kraštovaizdžio apžvalgos bokštą ant aukščiausios Latvijoje Gaizinkalnio kalvos. Vis dėlto vėliau jai teko supaprastinti savo projektą ir tik antrasis variantas buvo pastatytas devintajame dešimtmetyje, jau po jos mirties (gaila, bet šiemet šis bokštas buvo nugriautas).

Nacionalinio teatro Budapešte konkursinis projektas, 1965 m., iliustracija iš I. Zibartės pranešimo Architektūros [pokalbių] fondo paskaitoje, 2013 m.

Dar vienas pavyzdys, kur Marta Stanja pademonstravo savo avangardinį požiūrį lyginant netgi su Vakarų architektais, buvo konkursinis projektas Budapešto nacionaliniam teatrui. Konkursas vyko dar modernizmo klestėjimo laikais, bet savo projekte ji pasiūlė tokias dekonstruktyvias formas, kurios įprastai pasirodo tik vėlyvuoju sovietmečiu ar postmodernizmo laikotarpiu, ar net šių dienų moterų architekčių projektuose.

Manyčiau, kad dar viena įdomi ir svarbi Martos Stanjos disidentiškumo forma buvo ištikimybė profesijai. Ji buvo visiškai atsidavusi savo profesijai ir labai lojali savo kolegoms ir draugams. Ji be atlygio padėdavo kolegoms ir studentams, skatino ir užtarė savo bendradarbius, yra suprojektavusi jiems vasarnamių. Vienas pavyzdys gal nėra toks linksmas, bet ji projektavo ir antkapius savo draugams.

Paprovokuodama pasakysiu, kad ir skaičius laikau vienu iš jos disidentiškumo bruožų. Dalyvaudama konkursuose Marta Stanja savo projektus visuomet pasirašydavo skaičių slapyvardžiais, pavyzdžiui 12345, 555 ar 111 (dalyvaujant konkurse negalima rašyti savo vardo, tik slapyvardį). Kiti architektai pasirinkdavo žodinius variantus, neretai visokius socialistinius simbolius, pavyzdžiui, „raudonasis kubas“ ar „liepsna“. Ji laimėjo teatro konkursą su projektu, pasirašytu „111“. Šį dalyką aš pasitelkiau parodoje 2010 metais – tuos skaičius panaudojau parodos dizaine – ji ir jos skaičiai. Beje, ji nepaliko jokių užrašų, laiškų ar dienoraščių ir nežinome, kodėl ji pasirinkdavo tuos skaičius, bet tai akivaizdu visuose projektuose.

Feminizmas – tai dar viena tema, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį. Nesakyčiau, kad nuo pat pradžių ji buvo sąmoninga feministė. Vienoje nuotraukoje ji yra užfiksuota su Andriu Holtsmaniu prieš pat studijų pabaigą, tačiau jie nebuvo pora – tiesiog studijų draugai. Ir jos asmeninis gyvenimas klostėsi gana nuosekliai – ji nebuvo ištekėjusi ir niekada neturėjo vaikų, o vėliau labai artimai bendravo su moterimis iš meno pasaulio. Pavyzdžiui, su jau minėta Erna Rubene ‒ mes konkrečiai nežinome, kaip Marta Stanja apibūdino tą situaciją, tačiau Rubenė irgi niekada nebuvo ištekėjusi ir neturėjo vaikų. Erna Rubenė paliko nemažai užrašų, kuriuose atsispindi jos pažiūros, ir galima tik daryti prielaidas, kad Martos Stanjos pažiūros buvo panašios, todėl kad jos praleido drauge tikrai daug laiko kalbėdamos apie šiuos dalykus. Erna Rubenė kartą labai piktai atsiliepė apie žinutę spaudoje, kurioje senmergės (būtent šis žodis) buvo laikomos blogais visuomenės nariais, kadangi neturi vaikų. Savo atsiliepime ji rašo, kad tokie žmonės yra labai svarbūs, nes daug laiko skiria jaunimo švietimui, mokymui, darbui su studentais ir būsimųjų kartų rengimui.

Taigi, asmeniniai pasirinkimai taip pat buvo jos disidentiškumo būdas. Marta Stanja gyveno su savo seserimis, kurios taip pat buvo netekėjusios ir neturėjo vaikų, o mirė ji nuo vėžio. Ji niekada nebuvo komunistų partijos narė, netgi nekalbėjo rusiškai. Kiekvieną kartą, kai aš kalbu apie ją, manęs klausia – bet kaipgi ji galėjo kurti tokius projektus, kaip ji žinojo, kas vyksta anapus geležinės uždangos, ir kaip ji sugebėjo sugalvoti tokius avangardinius projektus netgi lyginant su Vakarų architektais? Bet architektai iš Baltijos respublikų galėjo – jie žinojo. Jie daug keliavo, grupėmis ir pavieniui, jie skaitė užsienio architektūros žurnalus, jie lankėsi parodose, jie rengė diskusijas, jie žiūrėjo užsienietiškus filmus, jie rašė laiškus, jie klausė radijo, jie turėjo puikius mokytojus, jie turėjo žinių ir jie palaikė ryšius. Bet yra dar daugybė istorijų ir faktų, kuriuos norėčiau atskleisti apie tai ir apie Martą Stanją.