ALF 01

Aaronas Betskis - Demonstratyvi architektūra

Dėkoju visiems, taip gausiai susirinkusiems. Dėkoju už kvietimą skaityti paskaitą Vilniuje. Dėkoju JAV ambasadai už paramą mano vizitui, – tai mane privertė pasijusti patriotu. Esu labai laimingas būdamas Lietuvoje. Šio vakaro tema bus kiek hibridinė, kokia, beje, ir yra šiuolaikinės architektūros prigimtis. Kalbėsiu apie tai, ką reiškia rodyti architektūrą, ką architektūra rodo ir ką galima parodyti architektūroje. Yra du pagrindiniai šios temos aspektai. Pirmasis – architektūra pati savaime nėra itin demonstratyvi – ji nerodo nieko kito, išskyrus save,ją sudarančius elementus. Antrasis – architektūros objektai, kuriuos bandoma demonstruoti muziejaus arba parodos erdvėse dažniausiai tėra surinktos kažkur kitur esančių pastatų reprezentacijos: jų fotografijos arba maketai, kurių mastelis visiškai neatitinka tikrojo, arba brėžiniai suprantami tik architektams ir kurie net pateikti kaip analitinė medžiaga vis tiek neatskleidžia architektūros esmės. Taigi, kaip vis dėlto man pavyko surengti virš šimto parodų apie architektūrą ir vis dar tebemanyti, kad tai yra labai įdomi tema?

Ką gi vis dėlto reiškia pati „architektūros“ sąvoka? Labai įdomu sau užduoti paprastą klausimą. Anglų kalboje jos reikšmė yra painiojama su žodžio building (angl. k.  žodis reiškiantis ir pastatą, ir statymo procesą) reikšmėmis. Vokiečių kalboje kiek lengviau, nes jie architektūrą vadina baukunst, – sudėtiniu žodžiu, reiškiančiu statymo meną. Įdomu, kokias reikšmes ši sąvoka įgyja lietuvių kalboje. Kaip ten bebūtų, aš teigiu, kad architektūra nėra tiesiog pastatas. Architektūra yra viskas, kas yra aplink pastatus, kas atskleidžia pastatus, ką mes mąstome apie pastatus, ką mes kalbame apie pastatus, kaip mes piešiame pastatus. Tai yra meta-pastatas.

Jei vaikštinėdamas aplink itin įdomų objektą, bandyčiau Jums parodyti, kur jame toji architektūra yra, ko gero, sugaiščiau daugybę laiko sukiodamasis aplinkui, pasakodamas apie proporcijas, detales, stebėdamas šviesą, kalbėdamas apie elementų ritmą ir kol palinksėtumėte galvą, jog išvydote architektūrą, patvirtintumėte regėję kažką nematomo.

Daugelis žmonių, ypač tie, kurie yra ne architektai suvokia architektūrą kaip keistas ir neįprastas pastato savybes. Pavyzdžiui, kažkokį išraiškingą kampą, itin “ištrauktą” konsolę, tokius dalykus, kuriuos pamačius sušunkama “Žiūrėk, žiūrėk, kokia architektūra! Žiūrėk, va čia tai architektūra!”  Aš ieškau kitokių reikšmių architektūros sąvokai.

Man visada kėlė susidomėjimą architektūra, formuojanti mūsų bendražmogiškus ryšius ir santykį su mus supančiu pasauliu. Architektūra, gebanti tapti tokiu pasaulio matmeniu, pagal kurį mes galėtume spręsti, kur mes esame, o tada galbūt ir paklausti: kas mes esame? Mane žavi architektūra, padedanti filosofiškai atrasti save, gimstanti pasaulyje, kuriame viskas kinta, juda, o sustoja tik akimirkoms, grąžinanti mums transformuotus šio pasaulio vaizdinius.

Inžinieriai gali rengti pastatų projektus, mokslininkai gali užtikrinti, jog jie nenugriūtų, o architektai privalo kurti meną. Architektai turi mus intriguoti pastatais, o suintrigavę – pranešti mums apie daug didesnio masto socialinį, ekonominį ir kultūrinį kontekstą, kuriame jie yra.  

Aš architektūra vadinu dalykus, kurie dažniausiai yra sukurti ne tik architektų, bet ir fotografų, tapytojų, ir kitų menininkų. Savo veikla bandau apčiuopti tuos kritinius architektūros apsireiškimus ir juos pademostruoti. Rengiu parodas. Rašau knygas. Skaitau paskaitas. Savąsias įžvalgas reguliariai publikuoju savo bloge architectmagazine.com.

Le Corbusier kalbėjo apie grynųjų architektūros formų žaismą šviesoje. Šiandien grynosios architektūros formos tampa vaizdiniais viename globaliame sraute. Pastatai greta savo pirminės paskirties atlieka ir reginio, ženklo, ikonos funkcijas .

Praeitais metais dalyvavau “Burj Khalifa“ pastato atidaryme. Tai aukščiausias statinys pasaulyje ir jis yra stulbinantis. Turiu pripažinti, jis yra labai, labai, labai aukštas. Neįmanoma suvokti jo beprotiško aukščio. Tai 828 m aukščio pastatas. Tai ir beprotiška, ir labai gražu. Jo proporcijos nuostabios. Tai yra ikona. Tokie yra visi šokantys ir besisukantys dangoraižiai. Štai kaip architektūra rodo save: ji arba išsiskaido ir yra fragmentiška, arba abstrahuojasi ir tampa pirmaprade geometrine forma (nuotrauka viršuje).

Šiandien absurdiška girtis, jog puikiai išmanai geometriją. Pastatai atrodo nestabilūs ir hibridiniai, sukurti iš begalės elementų, demonstruojančių ir atskleidžiančių skirtingus pastato aspektus. Jie laisvi ir atviresni viešosioms erdvėms negu patys sau. Pastatai tampa įrodymu, kad architekto darbas yra kurti vientisą ir takią erdvę. Ar tai būtų OMA, ar MVRDV,  ar REX, ar Herzog & de Meuron, ar SANAA – visi jie kuria architektūrą. Jų pastatai yra priverčiami išsitempti”, “ištįsti”, “išsitraukti” iš savęs pačių tam, kad visu grožiu „pasirodytų“.

Jei manęs paklaustumėte kas mano manymu yra geriausias per pastaruosius penkerius metus realizuotas pastatas pasaulyje, atsakyčiau, kad tai - Kinijos meno akademijos Hangzhou mieste kompleksas. Objekte, projektuotame Amateur Architecture Studio, telpa viskas, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Jame panaudoti visi įmanomi formų jungčių būdai. Visi būdai įsilieti į vietinį kontekstą. Lankytojų srautai artikuliuoti taip, kad tampa akivaizdu, jog tai visuomenei atviras pastatas.

Tai architektūra, kuri yra ir itin lanksti, ir itin paprasta. Ji primena jau kažkur matytas formas. Atliepia pasaulyje vykstančius procesus ir tuo pačiu metu yra ypatinga savo funkcija ir santykiu su vieta. Tai geriausia, kaip pastate gali apsireikšti architektūra. Tačiau įdomu ir tai, kad lygiai taip pat puikiai architektūra gali rastis ir nestatant pastatų. Šiandien mes turime būti vieni kitiems nuoširdūs – mums nebereikia naujų pastatų. Nemalonu tai sakyti tiems architektams, kurie šiuo metu ieškosi darbo, tačiau naujiems pastatams nebėra poreikio. Mums tereikia išnaudoti tuos, kuriuos jau turime, užuot švaisčius ribotus gamtinius išteklius. Mums reikia geresnių viešųjų erdvių, bendro naudojimo erdvių, kaip, pavyzdžiui, erdvė ant dangoraižio Niujorke sukurta Diller&Scofidio ir Field Operations.

Būtina įsisąmoninti, jog nesvarbu ką darai, nesvarbu ką veiki, o ypač jei kuri pastatus - itin svarbu pastatą puikiai nufotografuoti ir išpublikuoti. Šiandien originalas nebeegzistuoja. Net nebūdamas pastato autoriumi gali išplatinti jo vaizdus po visą pasaulį ir sulaukti pripažinimo. Dvi ponios apsigyveno name Nr. 22 iš Case study house serijos ne todėl, jog jis buvo sukurtas Pierre’o Koenigo. Ne dėl pastato autoriaus dvi turtuolės apsigyveno name dykumos viduryje, bet todėl, pastatą nufotografavo Julianas Shulmanas, o jo fotografijos buvo išplatintos visame pasaulyje. Pats gyvenu puikiame name Cincinnatyje, kurio projektą rengęs architektas visiškai nukopijavo vaizdą matytą vienoje iš tokių nuotraukų.

Labai nusivyliau, kuomet neseniai nuvykau į Šiaurės Oklahomą apsilankyti viename iš Bruce Goffo projektuotų namų. Mano tikslas buvo išvysti namą vadinamą tetervinu, išgarsėjusį po to, kai jį nufotografavo Julianas Shulmanas. Nepažinojau nė vieno kas jį būtų matęs gyvai. Taigi, nuvykau ten ir nieko panašaus, ką buvau matęs nuotraukoje, neišvydau: pastato visiškai nebuvo įmanoma apžvelgti – jis iš visų pusių apaugęs medžiais ir apstatytas naujais, priemiesčiams būdingais namais. Teko su tuo susitaikyti ir žavėtis pastatu tik žvelgiant į  puikų vaizdą nuotraukoje.

Ir kur Julianas Shulmanas bepažvelgtų, ar į griežtuosius japonų architektus “Fujimoto”, ar į “Herzog & de Meuron” sukurtą garažą Majamio paplūdimyje, jis ištraukia iš pastatų, o gal net ir sukuria pastatams tokias savybės, kurių jie neturi. Tai yra galingas žvilgsnis. Burj Kalifa pastato kadrai Dubajuje prilygsta nediduko Michaelo Maltzano projektuoto meno centro kadrams Los Andžele.  Pastatas, iš tiesų nebūdamas kažkuo ypatingas, Juliano Shulmano fotografijoje įgyja visus architektūrinės ikonos bruožus. Gyvename stichiškai augančiame pasaulyje, kuriame tokie darbai kupini artikuliacijos įkvepia vilties, įkvepia kritiškumui.

Tai itin svarbu, nes gyvename pasaulyje, kuriame ryte nubudus Cincinnatyje vakare įmanoma skaityti paskaitą Vilniuje. Galime pasirinkti darbo vietą bet kur pasaulyje. Visi esame labai susiję. Gali būti, kad nešiojate akinius kurtus tų pačių žmonių kaip ir manieji. Visi dėvime Zara rūbus. Tęstinis prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas yra mūsų tikrovė. Gyvename stichiškoje plėtroje. Gyvename pasaulyje, kuriame miestų centriškumo ir decentralizacijos sąvokos praranda prasmę, kai sužinai, kad 60% amerikiečių gyvena priemiesčiuose ir šis skaičius auga. Vidutiniškai statistinis amerikietis kraustosi kartą per tris metus, europietis kas keturis. Gyvename tokiame plėtros proveržyje, kurio neįmanoma sulaikyti.

Šios plėtros nebežymi architektūra, ją žymi ženklai. Ženklai jums sakantys kur eiti ir ką pirkti. Mes patys taip pat plečiamės. Tampame kolektyvinės sąmonės dalimi. Tampame replikantais, dėvinčiais vienodus rūbus, pertekusiais vienodais aparatais, kurie yra būtini mums išgyventi šiame pasaulyje.

Kaip tai įmanoma pademonstruoti? Ar architektūra gali atlikti kritinę funkciją? Kaip ji formuoja mūsų santykius su chaotiškai besiplečiančiu pasauliu? Kaip ji skatina mūsų dėmesį aplinkai? Architektas Gregas Lynnas pabandė sukurti žmonijos ateities embrioną iš galybės masiškai gaminamų kompiuterinių žaidimų detalių, iš jų buvo sukomponuotos pastatų grupės ar net miestai. Grego Lynno teigimu, tikrovė artėja link mokslinės fantastikos. Didingiausia mūsų pasaulio architektūra visada buvo mokslinė fantastika. Aš pats irgi žaviuosi kompiuterine architektūra. Tačiau mes dar negyvename kompiuteriuose. Man patinka manyti, kad mano kūnas egzistuoja fizinėje tikrovėje, egzistuoja fiziniai santykiai su kitais žmonėmis ir visu supančiu pasauliu.

Iliustracija 4
Bernardas Tschumi yra pasakęs, jog tam, kad sukurti didžią architektūrą, gali tekti įvykdyti žmogžudystę. Nesu įsitikinęs ar galiu jums tai rekomenduoti, tačiau jau klostosi tradicija, kad nėra pakankama tiesiog suprojektuoti pastatą. Galbūt apskritai yra klaidinga projektuoti pastatus, nes jie yra, buvo ir tikėtina visada bus pastatyta politinio, socialinio ir ekonominio status quo išraiška.

Tokie architektai kaip Diller&Scofidio, nekuriantys funkcionalių statinių, bent jau savo karjeros pradžioje mus bandė perspėti, kad mes nuolat esame stebimi, perspėti apie išsigimusią mūsų tarpusavio santykių prigimtį. Arba menininkas Rirkritas Tiravanija, kuris vietoj meno kūrinio muziejuje pagamina grandiozinę thai virtuvės vakarienę ir visus į ją pakviečia. Ar meno kūrinys tokiu būdu gali padėti atstatyti tarpusavio santykius? Galbūt muziejuje palikti neplauti indai lieka tokio susitikimo sėkmės įrodymu. Johnas Hejdukas tikėjo, kad architektūra neturi būti tik pastatų statymas, o tapti poetišku mus supančio pasaulio perkūrimu. Jo projektuose, vadinamuose “kaukėmis”, ir pastatai, ir žmonės tampa vieno maskarado dalyviais. Architektūrai tenka susitaikyti su Heideggerio išsakyta pozicija: jai telieka stebėti savęs pačios destrukciją.

Šiomis prasmėmis architektūra atkartoja procesus, jau įvykusius ir vykstančius mene. Menas buvo ir tebėra būdas sudėlioti, sujungti, perteikti mus supantį pasaulį, kartografuoti tai, kas mus supa. Mane itin domina tie menininkai ir tie architektai, kurie kurdami remiasi atmintimi, net prisiminimais apie nepatirtus įvykius. Prisiminimai apie ateitį, kurios niekada nebuvo. Prisiminimai, sujungiantys į vieną visumą dalykus, kurie niekada neegzistavo kartu, tarsi mandala, sujungianti padrikus elementus. Tai įkvepia kurti pasakojimus, kurie iš pradžių net gali pasirodyti absurdiški. Fotografijos mums parodo tai, ką mes retai pastebime. Mano daugelis pavyzdžių yra amerikietiški. Tikiu, kad ir Lietuvoje yra fotografų, vykstančių į priemiesčius, ieškančių ypatingų pastatų, norinčių atkreipti mūsų dėmesį į juos, į jų tuštumą ir galbūt grožį. Net jei tai būtų nufotografuotos, įrėmintos ir išeksponuotos žmogžudysčių vietos. Menas aktyvuoja. Galbūt ir iš pirmo žvilgsnio absurdiškiems dalykams, kai motelio kambariuose išdėliojami gyvūnai, nufotografuojami ir vėliau projektuojami ant muziejaus pastato.

Menas grąžina mums mūsų erdvę. Tokie yra Thomas Demando kartoniniai darbai. Kūriniai išdėlioti ir nufotografuoti garsiuose pastatuose, o gal net vonioje, kur kas nors buvo nužudytas, o gal tik ką maudėsi. Fotografija, paskutiniais dešimtmečiais, manau, tapo sėkmingiausia meno forma, kuri geba mums grąžinti pasaulį, priversti mus pamatyti jo vienodėjimą ir ryškėjančius skirtumus, pamatyti tai, kas masiškai produkuojama, pastebėti tai, kas gražu.

Menas architektūroje yra prielaida gilesniam pažinimui. Rodžiau Jums keletą Dougo Aitkeno darbų nuotraukų, kuriose ant meno muziejaus pastato projektuojami gyvūnai nufotografuoti motelių kambariuose. Jo paskutinis darbas, beveik architektūra, - nuvykęs į Braziliją žemėje jis iškasė labai gilią skylę, priartėjus prie kurios įmanoma net išgirsti iš požemio sklindanti garsą.
Mane domina niekas. Tikiu stichiškos plėtros esme, kuri veda skaitmeninę tikrovę į nebūtį, tą nebūtį, kurią net pranašavo Marxas ir Engelsas - jog viskas, kas tvirta, ištirps ore. Mane domina, ar kas egzistuoja nieko paribiuose. Štai nuotrauka pavadinimu „Architektas“. Galite paklausti, kodėl ją taip vadinu. Atsakau: tai video kadras vaizduojantis ką tik nugriuvusį slidinėjantį Arbertą Speerį. „Architektas“, prisidėjęs prie  koncentracijos stovyklų statybos. Tai architektūra, kuri turi atkreipti mūsų dėmesį į žmogiškumą ir jo trapumą nebūties akimirkoje. Mane domina architektūra, kurį pati nėra apibrėžta, o aiškus tik klausimas, kurį ji pateikia. Tokia kaip Diller & Scofidio sukurtas Šveicarijos ekspozicijos paviljonas –padarytas virš ežero iš 10000 rūką sukeliančių purkštukų.

Architektūra, kuri yra savęs pačios vaiduoklis. Architektūra, žyminti vietą ir veiksmą. Ar tai būtų Robertas Rauchenbergas ant sienos pakabindamas lovą, kuria dalinosi su Jasperu Jones. Ar tai būtų Franko O. Gehry ir jo žuvys. Žuvis puikiai žinau, nes dirbau su Franku O. Gehry, ir žinau ką jos jam reiškė. Kai jis buvo vaikas, močiutė kiekviena penktadienį pirkdavo karpį, kurį vėliau ruošdavo įdarytą. Visada prieš močiutei sudorojant gyvą karpį, Frankas žaisdavo su juo, ir tas prisiminimas jį lydi visą gyvenimą. Kurdamas Frankas O. Gehry bando atkartoti tuo metu pajustą formą, kančią bei grožį ir taip vis grįžta prie žuvies motyvo, kuris iš tiesų ir yra jo pastatų esmė. Tai yra tai, kuo buvo Bilbao dar prieš atsirandant Bilbao. Tai, ką jis vadina slidžia architektūra, netelpančia į jokio apibrėžimo rėmus.

Mane domina tokie darbai, kaip NL Architects pasiūlymas, jog Amsterdamui nebereikia daugiau naujų pastatų, tereikia įrengti kanalų galuose filtrus, taip, kad kanalai taptų baseinais. Tokia architektūra nekalba apie kažko naujo sukūrimą, bet apie sukūrimą kažką kitokio. Padariau didelę klaidą, kai tik pradėjęs dirbti pas Franką O Gehry, paklausiau kas yra jo mėgstamiausias architektas. Gordonas Matta Clarkas - jis iškart atsakė. Tai menininkas, kuris 1970-aisiais pradėjo dekonstruoti pastatus išmušdamas juose skyles, atverdamas naujas ertmes. Iš esmės darė tai, ką dabar daro šiuolaikiniai architektai. Arba kaip  daro menininkas Peteris Latzas, kuris lankytojus kviečia į plieno konstrukcijos griuvėsius šiauriniame Duisburge, į įrėminančius, ribojančius, atsiveriančius ir dingstančius vietos fragmentus, vietos, kuri nekelia klausimo, ką čia padarė architektas, bet tavęs klausia koks yra tavo santykis su aplinka ir kitais žmonėmis.

Jau daugelį metų ieškau atsakymo kaip komercinis pasaulis asimiliavo architektūrą. Kaip ji priversta demonstruoti save, kaip pastatai tampa ženklais. Prieš 15 metų pradėjau darbą San Francisko meno muziejuje. Dirbau puikiame pastate projektuotame Mario Botta, kuris šiaip nėra labai vykęs architektas. Šiandien tradicinis muziejus yra tarpinis variantas tarp bažnyčios ir prekybos centro. Jis privalo sukelti tokį patį pakylėjimo jausmą, kokį patiriame eidami į bažnyčią ir tuo pačiu pasiūlyti tų pačių gražių prekių, kurias regime parduotuvėse. Skirtumas tas, kad eidamas į muziejų neprivalai būti tikintis ir išeisi be pirkinių – išeisi tik su prisiminimais apie tai, ką matei. Taip interpretuodamas muziejaus erdvę surengiau parodą „Icons: magnets of meaning“, kurios ekspozicijoje koncentravau masiškai gaminamus produktus, kurie yra tapę popkultūros dalimi, tapę žmogaus kūno tęsiniais, jungiančiais jį su aplinka.

Mano sėkmingiausia paroda buvo „Design Afoot“, kurios idėją aš pasiskolinau iš Andreas Gursky „Prada“ gaminių nuotraukų. Jų įkvėptas įrengiau 500 sportbačių ekspoziciją , tam kad pademonstruoti neįtikėtiną išradingumą ir formų absurdą nukreiptą į šių itin kokybiškų ir technologiškai pažangių produktų gamybą. Įdomu, kad 98 proc. šių gaminių niekada nebūna panaudojami sportavimui.

Buvau pateikęs užsakymus keletui architektų instaliacijoms muziejuje sukurti. Paprašiau nekreipti dėmesio į muziejų kaip į tokį, į baltas muziejaus sienas žvelgti kaip į Amerikos uolienų, kurios, beje ir buvo naudotos kaip statybinė medžiaga, struktūras. Taigi, Hodgetts ir Fung savo projekte žaidė su faktu, jog oro kondicionieriai leidžia oro gūsius. Jie kondicionierių sujungė su pučiamuoju instrumentu, kuris skleidė tokį galingą garsą, jog galėjai išgirsti skambant pačią pastato architektūrą . Kuth / Ranieri destabilizavo aplinką. Šaltą ir ramią muziejaus atmosferą jis užpildė veltiniu, taip, kad buvo įmanoma išsidrėbti ir gulėti jo minkštuose sluoksniuose.

Dirbau prie vieno projekto kartu su Johnu Bielenbergu. Tai buvo 1995-ieji, kai San Franciskas išvydo vieną iš įspūdingiausių kūrinių per visą žmonijos istoriją. Johnas Bielbergas, labai talentingas dizaineris, buvo žmogus, per 6 mėnesius tapęs fiktyvios kompanijos “Virtual Telemetrix” įkūrėju, kurios nulinis kapitalas per pusmetį išaugo iki 12 milijonų dolerių. Kompanija negamino nieko, tačiau vykdė kompanijoms būdingą veiklą: leido metines ataskaitas, rengė plėtros planus, buvo galima dykai įsigyti net kompanijos akcijų. Jis iš nieko sukūrė visiškai virtualią erdvę. Taip pat labai didžiuojuosi bendradarbiavimu su Interim Office of Architecture, kuriems pateikiau prašymą sukurti objektą apie muziejų. Jų atsakymas buvo, kad muziejus ir architektūra yra pažinimo įrankis, kurį graikai pavadintų ‚gnomon‘. Taigi jie sukūrė ‚gnomon‘ - didelį 18 pėdų ilgio poliuretano objektą, nenuspėjamai judantį juodoje erdvėje, apšviestoje tik ant objekto paviršiaus projektuojamų vaizdų. Projektuojamų įvaizdžių srautas lankytojams kėlė itin asmeniškus prisiminimus, o nuolatinis objekto judėjimas leido palyginti su savimi, nuolat ieškančiu savų namų, ir niekada jų nerandančiu.

Po to sekė keistas projektas tarp meno ir architektūros srities Rotterdame, Nyderlandų Architektūros institute. Tai dar vyko, prieš institutui persikraustant į naujas patalpas, taigi aš turėjau sutalpinti architektūrinės išraiškos istoriją į nedidelę galeriją taip, jog ekspozicija užpildytų lankytojų galvas prisiminimais, vizijomis tokių žmonių iš praeities kaip Wijdenveld, pažadais ateičiai, kurios niekada nebuvo. Geriausia man žinoma architektūra yra ta, kurioje niekada negyvenau, ta kurią mačiau filmuose ir televizijoje, ir ypač ta, kurią matydavau muzikiniuose klipuose. Buvo toks laikotarpis, kai žmonės išleisdavo virš 2 milijonų dolerių muzikiniam klipui sukurti. Iš tiesų buvo sukurta neįtikėtinų vaizdo įrašų. Jei tikrai norite išvysti stulbinančią architektūrą, įveskite į Google paiešką Mark Romanek vardą ir peržiūrėkite jo ankstyvuosius darbus, dabar jie prienami visiems. Mes surinkome visus jo muzikinių klipų įrašus ir leidome žmonėms juos klausyti bei žiūrėti į įspūdingos architektūros pavyzdžius.

Surengėme OMA darbų parodą, tačiau vėl susidūrėme su problema jog turime labai gražius maketus ir brėžinius, ir tuo pat metu turime specifinę muziejaus erdvę architektūros ekspozicijai pademonstruoti. Taigi vietoj architektūros rodymo, centrinėje ekspozicijos dalyje įrengiau OMA darbų archyvo katalogą ir darbo vietas archyvarams. Parodos lankytojai iš katalogo galėjo užsisakyti konkrečius darbus peržiūrai.

2007-ųjų pabaigoje sulaukiau kvietimo prisijungti prie architektūrinio pasaulio pasakos - vadovauti architektūros bienalei Venecijoje. Tai yra toks pasiūlymas, kurio neatsisakoma. Surengiau parodą pavadinimu „Architektūra anapus pastatų“. Man buvo suteikta įspūdinga erdvė- viduramžių virvių gaminimo fabrikas. Parodos ekspoziciją apie architektūrą anapus pastatų pradėjau nuo žmonių, kurie iš tiesų dirbo anapus ekranų - architektūros filmams ir televizijos kūrėjams. Įžengus į jų instaliacijos erdvę buvo galima išvysti labai pažįstamus vaizdus, judesio detektoriais persekiojančius lankytojus, o už uždangos netgi tuos vaizdus tyrinėti, bandyti patirti neegzistuojančią architektūrą.

Tada paklausiau dvidešimties architektų mano supratimu paprasto klausimo: kaip architektūra galį priimti, atskleisti ir prisijaukinti technologijas, ar technologijos gali pakeisti kasdienybę taip, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmogus galėtų jaustis kaip namie? Tiesiog maniau, jog tai yra šiuolaikinės architektūros iššūkis, tai, ko architektai turėtų siekti. An Te Liu atsakė į šį klausimą „armada“ arba „debesiu“ iš oro vėdinimo ir kondicionavimo sistemų, sukurdamas architektūrą iš nieko. Studio Asympote sukūrė objektus-  automobilio, žmogaus, gyvūno ir baldo mišrūnus, kurie vėliau buvo sėkmingai parduoti aukcione kaip meno kūriniai. Coop Himmelb(l)au įgyvendino 1968-ųjų svajonę sukurti tiesioginį ryšį tarp žmogaus smegenų ir jį supančios aplinkos pagamindami burbulus, į kuriuos parodos lankytojui įkišus galvą, fiksuojamas jo širdies tvinksnių dažnis ir pradedamas transliuoti visai galerijos erdvei. Zaha Hadid išvedė hibridą tarp baldo, interjero ir pastato ir pavadino jį lotoso žiedu. UNStudio sukūrė objektą pavadinimu „Persirengimo kambarys“ kurio visos plokštumos „tekėjo“ apgaubdamos vieną kitą, o plokštumų vidaus  projekcijos dengė objekto išorės paviršių.

Labiausiai mane sukrėtė Franko O. Gehry instaliacija. Taip įvyko dėl to, kad likus trims savaitėms iki atidarymo, man paskambino Frankas O. Gehry. Buvo devinta valanda sekmadienio ryte, atostogų Italijoje pradžia… Ir pasakė: „Aaron’ai, nesijaudink“. Aš atsakiau: „Su kuo kalbu…  su Frank’u? Dėl ko nesijaudinti?“ Jis tęsė: „Viską išmetu ir viską keičiu“. Mane ištiko širdies smūgis. Nepaisant viso to, mums pavyko pastatyti pastatą kaip veiksmažodį (building). Frank O. Gehry prieš daugelį metų yra pasakęs, jog statoma architektūra yra daug daug kartų gražesnė už jau baigtą. Elementų jungimasis - štai kas yra architektūros esmė. Taigi, parodos objektu tapo pastoliai, kurie viso renginio metu buvo dengiami molio sluoksniais.

Penezić ir Rogina mano klausimą interpretavo kiek tiesmukai, sukurdami šachmatų lentą iš kasdienybės fragmentų, kuriuos buvo galima kiekvienam savaip perstumdyti. Didžiausia nesėkmė, sulaukusi daugiausiai spaudos dėmesio, buvo šveicaro Philippe’o Rahmo instaliacija. Jis ketino įrengti įkaitintą plieno lakštą greta itin atšaldyto lakšto. Jo idėja slypėjo tame, kad vykstanti konvekcija turėtų tarp lakštų sukurti rūko atmosferą, kažką, ko įprastai nematome. Tačiau jis nesuvaldė ekspozicijos erdvės. Taigi, jis prikalbino gatvės muzikantų grupę apgulti instaliaciją nuogiems. Šio performanso nuotrauka apkeliavo didžiausius pasaulio laikraščius. Štai ir pamoka: norite šlovės - nuogumas padės.

Matthew Ritchie, bendradarbiaudamas su Aranda/Lasch, sukūrė fraktališką visatos modelį pavadinimu „Ryto šviesa“, kurį galima laikyti ir utopiniu, ir distopiniu. Grafikos dizaineris Ericas Adigardas sukūrė objektą- kubą, ant kurio galima buvo matyti visus lankytojus vaikščiojančius arsenale kaip judančius simbolius, dolerio($), jenos (¥) pliuso(+) arba X ženklus, ir prie kurio prisiartinus migloje akimirkai buvo galima išvysti savąjį ženklą trimatėje projekcijoje. Droog Design sukūrė instaliaciją apie bendruomenišką gyvenimą kartu. Gregas Lynnas  išeksponavo savuosius hibridinius žaislus- pastatų grupes ateities žmonijai. Kartą, parodos gale, kažkas atsisuko į mane ir sako: Jūs, patinka Jums tai ar ne, bet vis dar gyvenate utopijoje. Aš atsakiau: Jūs teisus, ar gali būti didesnė utopija už norą grižti į Rojų?

Taip, ekspozicijos pabaiga buvo utopiška ir kaip „Kandido“ pabaigoje sakė Volteras: „il faut cultiver notre jardin“ (pranc. savo sodą būtina prižiūrėti) Privalome grįžti prie paprastų dalykų gyvenime. Taigi, pakviečiau Catherine Gustafson sukurti sodą nenaudojamoje Arsenalo dalyje. Didžioji augalų dalis buvo daržovės, kurių gausus derlius visos parodos metu buvo sėkmingai naudojamas makaronų padažams gaminti. Likusi bienalės dalis buvo eksperimentinių darbų, atkeliavusių iš viso pasaulio, rinkinys. Instaliacijomis bandėme atskleisti, kaip įmanoma aktyvuoti erdves, aktyvuoti net automobilių stovėjimo aikšteles, paverčiant jas laikinais parkais, naujai panaudoti esamas struktūras. Faktiškai su visais bienalės architektais priėjome bendros išvados, jog pasiekėme situaciją, kurioje neliko poreikio naujiems pastatams, situaciją, kurioje pastatas turėtų tapti energijos gamintojas, o ne naudotojas.

Verta pagarbos Jūsų kaimynų estų instaliacija. Jie savo kūriniu parodė savo vietą pasaulyje ir architektūroje nutiesdami dujų vamzdį, kuris yra statomas tarp Rusijos ir Estijos, tarp Rusijos ir Estijos paviljonų. Tai buvo įgyvendinta nežinant tų šalių komisarams, tačiau mums pavyko instaliaciją įrengti ir atidaryti. Mano manymu tai buvo vienas gražiausių objektų visoje bienalėje. Neįtikėtinas stichiškos plėtros artefaktas. Vienas iš auksinio liūto laimėtojų buvo Lenkijos paviljonas. Jame buvo išeksponuota prognozė, jog visi naujieji stikliniai ofisų pastatai, visi naujieji oro uostai privalės pasiduoti entropijai, jie taps fermomis, skerdyklomis ir griuvėsiais, kad tai yra mūsų laukianti tikrovė.  

Buvau labai laimingas šiemet sugrįžęs į Venecijos bienalę ir išvydęs, jog mano įpėdinė Sejima pratęsė architektūros anapus pastato tyrimą, pakviesdama architektus pabandyti sukurti vietą ir joje pademonstruoti šio pasaulio efemeriškumą ir jausmingumą, rasti būdus kaip technologijų ir gamtinėje erdvėje gali susijungti naujausi išradimai. Man įspūdingiausias visos parodos projektas buvo keista artefaktų kolekcija, surinkta antropologų, menininkų ir architektų kolektyvo Rotor iš Belgijos. Jie užpildė Belgijos paviljoną minimalistiniais darbais, kurie iš tiesų buvo tikrų pastatų fragmentai pateikti naujame kontekste. Tai buvo įvairūs natūralūs, sintetiniai ir chemiškai apdoroti gaminiai, tapę neaiškia abstrakcija, praradę savo formą bei įspūdį, jog yra šiuolaikinės architektūros dalys. Bet tuo pačiu tai buvo panaudoti fragmentai, su tikrais ten buvusių žmonių pėdsakais, žmonių, kurie juos kūrė, dėvėjo, mindė ir čiupinėjo.

Man tai yra tokia architektūra, kuri iš tikrųjų gali mus priversti išvysti mūsų kintančią aplinką, kurioje viskas yra visur ir visada. Mane domina architektūra, menas - iš tiesų nesvarbu pavadinimas - tai, kas sukelia jausmą, jog esame visur ir tuo pat metu niekur, tai, kas patvirtina, jog vis dar esame čia, kad vis dar turime žmogiškuosius kūnus ir protus ir vis dar gyvename žmonių bendruomenėje, tai, kad tebegyvename pasaulyje, kuriame vis dar egzistuoja tikrovė. Kelti su tuo susijusius klausimus yra svarbiausias veiksmas šioje visuomenėje, kurioje ekonominiai ir politiniai imperatyvai ima viršų prieš žmogų ir jo individualumą. Architektūra gali padėti mums rasti atsakymus į juos, tam, kad galėtume veikti.

Ačiū už dėmesį.

 

Linas Lapinskas. Kalbant apie Bilbao Guggenheimo muziejaus atvejį, ką reiškia architektui suprojektuoti pastatą kaip reginį ir kiek pačiam pastatui, miestui ir jo lankytojams yra svarbi jo išraiška?
Aaronas Betskis. Yra du ironiški faktai apie Bilbao Guggenheimo muziejaus pastatą. Pirmasis, kurį žmonės pamiršta, yra tai, kad vidinės muziejaus galerijų erdvės yra labai standartinės ir niekuo neypatingos. Svarbiausia ir labiausiai lankytojus jaudinanti objekto atrakcija yra pastato išorės reginys. Būdamas taip gerai atpažįstamas, objektas puikiai funkcionuoja globalios kultūros erdvėje. Antrasis ironiškas faktas - po tokio sėkmingo muziejaus kaip reginio sukūrimo, Frankas O. Gehry daugiau nebegali kurti muziejų. Vienintelis muziejaus užsakymas, kurį jis įvykdė pastaraisiais metais - požeminis Philadelphia’os meno muziejaus priestatas - yra nematomas.
Esu įsitikinęs, kad architektūra privalo būti reginys. Tai yra ta stiprioji architektūros pusė, kuri gali padėti įrodyti, kad mūsų visuomenėje egzistuoja ir tokios svarbios ir reikšmingos institucijos kaip, pavyzdžiui, muziejai, kuriems reikalingas didesnis socialinis dėmesys ir kurioms veikti nėra tinkami ofisų pastatai ar daugiaaukštės greitkelių sankryžos. Labai tikiu reginių architektūros ateitimi. Vienintelė problema yra ta, kad kiekvienam aukštąsias natas traukiančiam sopranui atsiras 40 arba net 4000 architektų, kurie bandys jį imituoti. Baisiausia tai, kad jei reginio architektūra yra bloga, tai ji iš tikrųjų būna labai bloga. Jei kas imituos Mario Botta, gal ir neįvyks kažko tragiško – tiesiog atsiras dar vienas paprastas pastatas. Bet jei kas pabandys kopijuoti Bilbao ir nežinos kaip suvaldyti tas linijas - tai taps dar viena katastrofa, kurių ir taip jau daug esame matę.

Tautvydas Bajarkevičius. Kokį įžvelgiate ryšį tarp humanitarinių mokslų, filosofijos, meno bei architektūros. Noras iškelti šį klausimą kilo po Jūsų išsakytos minties „Mes dar negyvename kompiuteryje“. Ar link to mes artėjame?

A. B. Michelis Foucault prieš trisdešimt metų yra pasakęs, kad mes turėtume įsiminti, jog pati savaime humanitarinių mokslų idėja yra įtvirtinti pastaruosius atradimus, kuriuos kaip žmogaus pėdsakus smėlyje skalaus istorijos bangų jūra. Taip jis kalbėjo knygoje „Diskurso tvarka“. Galima diskutuoti dėl to, ar gilinimasis į humanitarinių mokslų esmę yra senamadiškas, pernelyg abstraktus ir absurdiškas. Yra filosofų, teigiančių, kad mes vis labiau tapdami priklausomi nuo technologijų, vis labiau tampame kolektyvinės sąmonės dalimi. Manymas, jog vieną dieną prasidės terminatorių ir žmonių karas yra absurdiškas, kadangi toms dviems pusėms tikrai negresia susipriešinimas. Veikiau žmogui pasinaudojant technologijomis pavyks užmegzti ryšį su visata, per technologijas pasinerti į zen būseną. Architektūroje įžvelgdamas kultūrinius artefaktus bandau suprasti, kuo architektūra pati savaime yra reikšminga pasauliui. Architektūros kraujyje ir pačiame jos apibrėžime glūdi galybė medijų. Yra daug skirtingų būdų suvokti architektūrą. Be abejo, Jūs visada susidursite su tuo, kad architektūra pilniausiai atsiskleidžia pastatuose, trijose dimensijose įrėminančiuose vieną erdvę kitoje. Bet kartu ir problematiškiausiai.

Julija Reklaitė. Jūs kalbėjote apie architektūrą kaip erdvę ir vietą. Noriu paklausti apie funkciją architektūroje. Kviesdamas į bienalę architektus, leidote jiems kurti objektus be apibrėžtos funkcijos. Ar architektūra be funkcijos tėra parodos objektas? Kokia yra parodos funkcija? Galbūt provokuoti?
A. B. Parodos funkcija yra parodyti. Architektūros eksponavimo problema yra ta, kad tai yra būdas vienu metu parodyti iš skirtingų vietų surinktus dalykus. Bienalės ekspoziciją dėliojau iš interpretacijų architektūros anapus pastatų tema. Nesutikčiau, kad tie statiniai, struktūros ar pastatų fragmentai neturėjo funkcijos. Funkciją suvokiu kaip socialinių ryšių abstrakciją, į kvadratinius metrus perkeltus kasdienybės ritualus. Sakyčiau, jog būtent fragmentuojant ir abstrahuojant tuos socialinius ryšius mes pasiekiame, kad erdvė taptų vieta. Mūsų gyvenimo būdą kontroliuoja iš anksto nustatytų funkcinių ryšių sistemos. Mane labai domina, kaip architektūra gali perkurti ir kitaip atspindėti kasdienybės įvykius ir ritualus. Mano patarimas Jums visiems būtų: pradėkite nuo ritualų, o ne nuo funkcijos, nuo svajonių, o ne nuo faktų. Pamenu, kai pirmąsyk ėjau kartu su Franku Gehry į susitikimą su užsakovu, jis jam uždavė klausimą „Apie ką Jūs svajojate?“ Manau, toks požiūris į architektūrą, kaip į bandymą įgyvendinti svajonę, yra puiki pradžia.

36