Šios paskaitos pavadinimas – „Kontroversijų kartografija architektūroje“. Apie savąjį kontroversijų tyrimą kalbėsiu ir kaip apie tyrimo metodą, ir kaip filosofijos edukaciją. Taip pat užsiminsiu apie naują epistemologiją architektūroje, besiformuojančią kartografuojant kontroversijas.

Ilgą laiką architektūros teoriją itin trikdė gilus atotrūkis tarp architektūros ir visuomenės. Vis didėjant nepasitenkinimui vienpusišku pastatų tik kaip statiškų ir techninių objektų interpretavimu, architektūros teorijos interesų laukas pasislinko visuomenės link. Mums nuolat primenama, kad statinys yra susijęs su visuomene ir kultūra. Tad norėdami suprasti pastatus ir jų aplinką, privalome suprasti visuomenę bei kultūrą, kurioje jie pastatyti. Čia įsijungia kritinis režimas – kritinis architektūros teorijos režimas. „Kritinis“ reiškia, kad turime ypač sutelkti dėmesį į architektūros žinių projekcijos socialinius-techninius ryšius ir kultūrines-ekonomines sąlygas. Kokios problemos kyla šioje struktūroje? Kadangi esu architektūros ir architektūros studijų srityje dirbanti sociologė, čia matau didelę problemą, savotišką išsiskyrimą: architektūra tarsi lieka vienoje pusėje, o visuomenė – kitoje.

Problema tame, kad, kalbant apie šią dichotomiją, toliau išlieka modernistinis konteksto ir turinio, architektūros kaip technologijos ir architektūros kaip simbolinės socialinės formos atskyrimas. Todėl kyla klausimas, kaip galėtume apeiti šias nusistovėjusias ribas tarp konteksto ir turinio, tarp abstrakcijos, vadinamos gamta, ir abstrakcijos, vadinamos kultūra? Tarp architektūros technologijos ir architektūros simbolinės formos? Kaip galėtume išvengti tradicinių architektūros teorijos supaprastinimų, kuriais nuolat siekiama pakeisti konkrečias architektūros praktikos, veiksmų, procesų, objektų kategorijas bendrosiomis – socialinio faktoriaus, klasės, lyties, rasės, politikos kategorijomis?

Norėčiau pasiūlyti kitą, socialinių mokslų inspiruotą architektūros tyrimo atlikimo metodą, kuris paremtas visiškai kitokiu sociumo supratimu. Alternatyva kritinei supaprastintai prieigai yra pragmatinė, realistinė nesupaprastinta prieiga. Toks pragmatinis traktavimo būdas remiasi prielaida, kad architektūra negali būti niekaip paprastinama, susiaurinama. Ji pati yra tikrovė, turinti tam tikrą karkasą, mechanizmus, technologijas ir struktūrą, organizaciją. Pastato neįmanoma apibūdinti atsietai nuo jo sukūrimo proceso, nuo visų kontroversijų, kurias jis kelia. Projektavimas, kaip ir jo dalyviai bei objektai, apibrėžia pats save. Todėl mes turėtume tyrinėti ir pastatų kūrimo, naudojimo, konkuravimo procesus. Taip pat visus šių procesų dalyvius, jų teiginius, su kuo jie vienijasi ir kieno priešais tampa, kaip formuoja naujas asociacijas. Tai reiškia visur juos sekti, aplankyti visas vietas, kuriose jie lankėsi, ištyrinėti visus sunkumus, visas problemas, su kuriomis jie susidūrė. Ištyrinėję šiuos procesus, įgysime prieigas prie sociumo ir architektūros tarsi skystame jų būvyje, susidarysime tam tikrą bendrą vaizdą, kuris padės suprasti, iš ko susideda architektūra ir visuomenė, o ne priimsime jas kaip savaime suprantamą dalyką.

Pragmatinis traktavimo būdas reikalauja fiksuoti ir perprasti projektavimo objektus, o ne pakeisti juos kažkuo kitu. Tai reiškia išstudijuoti konkrečius būdus ir veiksmus, pavienius poslinkius ir bendrą [procesų] organizavimą, per kuriuos architektai formuoja pastatus, įgyja projektavimo žinių ir kuria naują realybę. Tam, kad suprastume architektūrą, turime peržengti nusistovėjusias ribas, skiriančias architektūrą nuo visuomenės. Tyrinėdami konkursinį architektūros projektą ar projektavimo procesą, turime jas peržengti ne vieną kartą. Tik gilindamiesi į architektūros etnografiją, sugebėsime patekti iki to momento, kai dar nėra to pasidalijimo tarp konteksto ir turinio, technologijos ir simbolinės prasmės, tarp visuomenės ir architektūros. Tai unikalus momentas, kai tiek architektūra, tiek sociumas dar yra skystame būvyje. Tai tas momentas, kai dar įmanomi bet kokie persigrupavimai.

Kontroversijomis susidomėjau 2001 m., pradėjusi dirbti architektūros antropologe-sociologe architektų biure Office for Metropolitan Architecture (OMA) Roterdame. Du metus tiesiog gyvenau biure, stebėdama dirbančius architektus, sekdama architektūros kūrimo procesus. Siekdama perprasti pagrindines projektavimo taisykles ir OMA įpročius, tiesiog norėjau matyti kiekvieną jų kasdienės veiklos smulkmeną.

Siekdama suprasti pragmatinį Remo Koolhaaso architektūros traktavimo būdą, turėjau gilintis į praktiką, o ne teoriją ir ideologiją, veiksmus, o ne jų diskursus, architektūros kūrimo procesus, o ne jau sukurtą architektūrą. Būtent dėl šios priežasties stengiausi perprasti projektavimo etnografiją ir stebėjau dirbančius projektuotojus. Panašiai kaip mokslinio pažinimo sociologas Bruno Latouras XX a. aštuntajame deš. stebėjo dirbančius mokslininkus, norėdamas suprasti, kaip gaunami moksliniai faktai.

Norėdama išsiaiškinti OMA kuriamų pastatų ir Koolhaaso architektūros prasmę, turėjau pamiršti, ar bent jau atidėti į šalį, bet kokį oficialų jo veiklos nagrinėjimą bei aiškinimą ir stebėti įprastas sąlygas, kuriose įgyjama patirties, sekti būdus, kaip architektai prieina prie savo projektų, kuriamų visame pasaulyje, stebėti jų kasdienybę, klaidas, pasirinkimus, padaromus per darbo dieną, - visas tas projektuotojo kasdienio gyvenimo smulkmenas, kurios rimtiems teoretikams atrodo nevertos dėmesio. Taip pat fiksavau bendrą architektų ir pagalbinio personalo, ne tik žmonių, bet ir maketų, dažų ir pikselių, medžiagų pavyzdžių ir planų, visko, iš ko susideda projektavimas, sąveiką. Galiausiai, priėjau išvados, kad projektavimas yra paaiškinama, t.y. pragmatiškai pažini, o ne simbolinė veikla.

Vitni (Whitney) Amerikos meno muziejus

Pirmoji atvejo analizė, su kuria man teko dirbti, buvo Vitni Amerikos meno muziejus Manhetene, Madisono aveniu, tarp 75-osios ir 74-osios gatvių. 1966 m. jį suprojektavo Marcelis Breueris ir Hamiltonas Smithas. Šio pastato forma buvo gana neįprasta Niujorkui. Po 20 metų, 1982-aisiais, kitam JAV architektui Michaelui Gravesui buvo pateiktas užsakymas Vitni muziejų išplėsti. Pirmasis jo projektas buvo labai kontroversiškas, tad architektas turėjo vėl stoti prie braižymo lentos ir projektuoti iš naujo. Antrasis bandymas taip pat nepavyko, tada Gravesui dar sykį teko kurti naują priestato projektą. Galiausiai, buvo parengti trys projektai, bet nė vienas nebuvo įgyvendintas. Po 20 metų, 2001-aisiais, tokį patį užsakymą gavo Remo Koolhaaso architektų biuras.

Architektūriniu požiūriu, šio pastato išplėtimas – beveik neįmanoma misija, nes jis apsuptas paveldosaugos įstatymais saugomų, XX a. pradžioje statytų rausvojo smiltakmenio namų, kuriuos draudžiama griauti. Trumpiau tariant, užstatymo sklypas labai mažas, bet jam taikoma daugybė apribojimų. Koolhaaso sprendimas buvo trijų pastatų kompleksas (smiltakmenio namas, Breuerio projektuotas muziejus ir naujasis pastatas), sujungtas senu Breuerio name esančiu liftu, kuris turėjo tapti branduoliu, tam tikru visus tris statinius jungiančiu mechanizmu. 2001-2004 m. šis Koolhaaso projektas laikytas itin kontroversišku, todėl jo realizuoti nepavyko. Architektas turėjo vėl stoti prie braižymo lentos ir parengti antrą projektą, kuris taip pat buvo kontroversiškas, todėl atmestas. Po dviejų metų Vitni muziejaus išplėtimui suprojektuoti buvo pasamdytas dar vienas architektas Renzo Piano. Savo projektą šis architektas rengė pusantrų metų, tačiau jis taip pat gavosi kontroversiškas ir jo buvo atsisakyta.

Kai ėmiau tyrinėti šį objektą, galvoje sukosi klausimas: kas negerai su tuo Vitni muziejumi, dėl ko šis pastatas sukėlė tokią audringą reakciją ne tik jo statybos metais (1960 m.), bet ir vėliau, mėginant jį išplėsti? Kas buvo tie asmenys (veikėjai), kurie reagavo į muziejaus pokyčius ir teigė galį kalbėti jo vardu?

Žinoma, vienas iš būdų atsakyti į šiuos klausimus yra prisiminti septintojo dešimtmečio kontekstą, tada devintojo dešimtmečio kontekstą, galiausiai, - Koolhaaso ir Piano kontekstą, o tada visų trijų socialinių kontekstų mitologijoje pamėginti įžvelgti Vitni muziejaus prasmę. Pamėginti šį objektą paaiškinti per pagrindinių socialinių mokslų prizmę, suformuluojant socialinį jo architektūros paaiškinimą, pasitelkus tam tikrus, su architektūra nesusijusius veiksnius: socialinį, kultūrinį, politinį, galiausiai,  zeitgeist^*. Nors architektūros projektai kuriami vadovaujantis konkurencine jų pačių logika, neretai juos galima paaiškinti ir susieti su tam tikromis jėgomis, veikiančiomis už architektūros ribų.

Dirbdama Koolhaaso biure ir siekdama kuo daugiau sužinoti apie ten vykstančius projektavimo procesus, kartu su kitais OMA architektais turėjau galimybę atidaryti Graveso projekto „juodąją dėžę“ ir taip sugrįžti į devintąjį dešimtmetį, tada atidaryti Breuerio projekto „juodąją dėžę“ ir sugrįžti į septintąjį dešimtmetį – tokiu būdu įgijome šiek tiek informacijos, kuri buvo svarbi Koolhaaso projektavimo veiksmams. Ištyrinėję Vitni muziejaus pastato istoriją, OMA architektai suprato, kad jis keliavo neįtikėtina trajektorija, kurioje buvo apstu kontroversijų. Siekdami suprasti, kaip veikė Breuerio ir kaip Graveso pastatas, jie išstudijavo istoriją – kaip veikė pastatas septintame, o kaip devintame dešimtmetyje, kiek skirtingų dalyvių reagavo į pastato pokyčius ir pastangas jį praplėsti, kaip skirtingi dalyviai reiškėsi Vitni vardu.

Taigi, užuot susitelkę į Vitni pastato architektūros linijinį pasakojimą, pradedant Bauhausu, baigiant Koolhaasu, mes išsiaiškinome pastato veikimą, savotišką jo „karjerą“, konkrečią trajektoriją ir veikiančiąsias jėgas, pasiremdami išsamia istorine jo praeities analize ir įsitraukę į interpretavimo procesą. Norėdami suprasti Vitni muziejų kaip architektūros objektą, mes turėjome išnarplioti jo prieštarų istoriją.

Ėmus ryškėti toms kontroversijoms, peržiūrėjau daugybę straipsnių septintojo dešimtmečio spaudoje, taip pat visus devintojo dešimtmečio muziejaus archyvus ir, savaime suprantama, visus dokumentus, susijusius su Koolhaaso projektu. Jau nuo pat pradžių Vitni muziejus nebuvo paliktas ramybėje. Vos pradėjus kurti projektą ir statyti pastatą, aplink jį ėmė telktis įvairūs veikėjai: menininkai, Vitnių (Whitney) šeima, „Breuer & Smith Architects“, patikėtinių taryba, architektūros kritikai, niujorkiečiai, traukos dėsniai, kaimynai. O devintame dešimtmetyje projektuojant priestatą, kai buvo parengti net trys skirtingi projektai ir visa ši veikla truko beveik dešimtmetį, susidariusi prieštara buvo vadinama „didžiausia kontroversija JAV architektūros istorijoje“. Jai toliau plėtojantis, galime pastebėti, kad prisideda vis daugiau dalyvių bei pasitelkiama resursų, galime atsekti naujas asociacijas, naujus ryšius tarp tų dalyvių. Kuo daugiau žmonių pasisakė prieš projektą arba jį parėmė, tuo didesnius lankytojų srautus traukė muziejus, daugėjo vietinių išteklių ir su juo susijusių melų, tuo socialesnis darėsi projektas. 

Sekdami šias kontroversijas ir daugybę trajektorijos pakeitimų architektų sprendimuose, susijusiuose su pastato išplėtimo projektu, pradedame jo nebematyti kaip statiško modernistinio objekto ar konstrukcijos. Tačiau išvystame objektą, planuojamą jo išplėtimą, pateiktą projektinių brėžinių pavidalu, daugybę veikiančių asmenų, susijusių su šiuo pastatu, besiginčijančių, kritikuojančių, reiškiančių nepritarimą arba, priešingai, pritariančių konkretiems projektiniams pasiūlymams. Taip Vitni muziejus tampa daugialypiu objektu, tarpusavyje konkuruojančių problemų/ dalykų sankaupa: galimybės nugriauti smiltakmenio pastatus, zonavimo užpildymo, kaimynų pažeidžiamumo, sklypo siaurumo ir pan. Iš pradžių buvęs paprasčiausiu techniniu ar estetiniu objektu, išryškėjus minėtoms kontroversijoms, Vitni muziejus tampa socio-techniniu, socio-politiniu reiškiniu. Kadaise,1960 m. pastatytą ir visiškai užmirštą, pastatą sumanyta praplėsti. Iš akivaizdaus jis tampa ginčytinu, iš statiško – skristi pakilusiu paukščiu. Jis jau nebe savarankiškas, emancipuotas, nuoseklus modernistinis objektas, stovintis Madisono aveniu, bet sudėtinga sistema. Vien dėl to, kad projektavimas ir architektūra yra paaiškinami, apibrėžiami dalykai, mes daugiau nebegalime įrodinėti, kad pastatai ir architektūros institucijos egzistuoja tik dėl difrakcinio visuomenės dalyvavimo. Nėra jokių socialinių išmatavimų ar veiksnių, kuriais būtų galima paaiškinti architektūros objektų sėkmę arba nesėkmę. Pastatai nėra sociumo projekcijos, bet jie gali tapti socialūs, nes pasižymi begaliniu gebėjimu susieti įvairiarūšius dalyvius. Būtent pastato gebėjimas susieti žmogiškuosius ir nežmogiškuosius dalyvius skirtingais laikotarpiais, padaro jį svarbiu socialiniu veikėju. Tas jo socialumas atsikleidžia per skirtingų dalyvių mobilizavimo ir įtraukimo procesą, aiškina architektūrą, ją apmąsto, bet nėra už architektūros ribų.
Galime įrodinėti, kad pastato neapibūdina tai, kas jis yra ir ką jis reiškia, bet tik tai, kaip jis veikia, kokias diskusijas sukelia, kaip atsilaiko prieš intensyvias transformacijas skirtingais laikotarpiais. Būtent taip suprantami pastatai, manau, suteikia daugiau aiškumo apie architektūros kūrimo būdus ir tai, kaip ji dalyvauja sociumo formavime.

Londono Olimpinis stadionas 

Antrasis mano pavyzdys susijęs su Londono Olimpinio stadiono projektavimo prieštaromis. Man asmeniškai, kontroversija yra architektūros kūrimo [proceso] sinonimas. 2012 m. Londonas atsidūrė pasaulio dėmesio centre, nes jame buvo rengiama 30-oji vasaros olimpiada. Dar daugiau dėmesio sulaukė stadiono statybos. Nejau galėtume tikėtis, kad tokios didelės svarbos pastatas bus sutiktas be jokio pasipriešinimo? Buvo manoma, kad statinys, pastatytas šiame sklype, iššauks viso rytų Londono pokyčius, įtakos municipalinę politiką, padidins šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kiekius ir neigiamai paveiks vietos gyventojų gyvenimus bei sveikatą. Čia tampa nepaprastai svarbu atrasti naujų būdų, kaip išlaviruoti tarp visų šių prieštaringų nuomonių ir sudaryti šios kontroversijos žemėlapį.

Turimi atvaizdavimo įrankiai buvo nepakankamai veiksmingi ir negalėjo iki galo perteikti to, kas vyko Londone. Aiškinimai sukosi apie socialines problemas ir Lea slėnio rytiniame Londone renovacijos planus, taip pat pasirodė ir miesto regeneracijos bei pačios Olimpiados kaip prekės ženklo aiškinimų. Buvo aptarinėjama Olimpiados įtaka Londono valdymui, įvairios pastangos įvertinti materialią ir nematerialią Olimpiados rengimo naudą miestui. Tačiau norint iki galo suprasti su projektavimu susijusių transformacijų mastus, šių aiškinimų nepakanka. Iškyla poreikis kartografuoti visą šios kontroversijos kompleksiškumą; kitaip tariant, turime pasekti šią kontroversiją. Tai darydami, savo žinias apie kontroversiją mes grindžiame jos nušvietimu žiniasklaidoje, viešai prieinamais dokumentais oficialių organizacijų interneto tinklapiuose.

Visų pirma, išsiaiškiname visus, su prieštaras keliančiu projektu susijusius dalyvius, pvz., architektus, bendruomenes, kaštus, stadiono projektavimo precedentus ar jau esamus pastatus, teritorijos atnaujinimo galimybes, paveldo scenarijus ir pan., ir juos tyrinėjame. Vartodami bendrinį terminą „dalyvis“, turime galvoje visus su kontroversija susijusius subjektus. Tada kartografuojame svarbiausius dalyvių pasisakymus ir atsekame visą tankų tokių konkrečioje diskusijoje cirkuliuojančių pasisakymų tinklą. Galiausiai, vizualizuojame visus dalyvių tinklus bei ryšius, ir čia jie [dalyviai] visada atvaizduojami kaip ryšių sąsajos. Toks kartografavimas apima tyrimą, įgalinantį apibūdinti viena po kitos einančias architektūros žinių kūrimo proceso stadijas. Kartografuodami kontroversijas taip pat pasitelkiame tam tikras naujas atvaizdavimo technikas ir įrankius, kurie leidžia nuosekliai apibūdinti minėtas kontroversijų stadijas. Pavyzdžiui, Olimpinio stadiono kartografija leidžia ištirti dar nenusistovėjusias miesto ir sociumo būsenas. Beje, sakydama „kartografija“, turiu galvoje žemėlapį ne kaip imitavimo, bet kaip navigacijos įrankį. Kartografuoti kokį nors socialinį įvykį reiškia ne tik jį atvaizduoti, bet ir suprasti, išsiaiškinti jo prasmę.

Pirmiausia pradėjome bendradarbiausi su parametrinio, vėliau – su automatizuoto projektavimo specialistais. Svarbiausias klausimas, kurį siekėme išspręsti, buvo: kaip galėtume veiksmingiau vizualizuoti šiuos tinklus, kad išvengtume tradicinio dalyvių ir jų tinklų, individo ir visuomenės atskyrimo? Kaip įveikti šį statišką tinklų vizualizavimo aspektą?

Parametrinio projektavimo specialisto konsultuojami, sukūrėme Londono olimpinio stadiono projektavimo kontroversijos animuotą, dinaminę vizualizaciją. Norėjome, kad rezultatas gautųsi kažkoks kitoks, kuriame atsispindėtų šis nenuspėjamas tinklų aspektas. Bendradarbiavome su Londone įsikūrusios AEDAS bendrovės tyrimo ir plėtros skyriumi, kuriam vadovavo Christianas Derixas. Kontroversijos vizualizacija leidžia atsekti įvairių dalyvių, skirtingų jų grupių sankaupas ir perorganizavimus; taip pat galime ištyrinėti įvairių dalyvių santykinę svarbą ir svorį, jų užimamą padėtį priklausomai nuo įvairių probleminių dalykų. Svarbiausi probleminiai dalykai šioje istorijoje yra: paveldas, kaštai ir darni plėtra. Toks modeliavimas leidžia sukurti dinamišką, į minėtus dalykus orientuotą kontroversijos žemėlapį ir sukurti vizualizaciją, kurioje dalyviai pirmą kartą nevaizduojami kaip spalvoti taškučiai ar kvadratėliai. Tai reiškia, kad kol nepatenka į kontroversiją, dalyvių tapatybė nėra aiški, tačiau patekę į kontroversiją ir sąveikaudami, jie įgyja savo tapatybę. Pavyzdžiui, tuo metu, kai įsitraukia į kontroversiją, Borisas Johnsonas nėra Londono meras, jis tampa kontroversijos dalyviu, nes sąveikauja su vis daugiau kitų dalyvių, ir būtent dėl šios sąveikos jis yra šios kontroversijos dalyvis. Visa tai taip pat tampa duomenų baze: norint atsekti konkretaus diskusijos dalyvio trajektoriją, galima grįžti prie pačių diskusijos ištakų ir, pvz., perskaityti su tuo susijusius straipsnius.

Išvada

Dinaminių tinklų bei ryšių kartografija atspindi įvykius, reiškinius ir situacijas, per kurias socialinis faktorius tampa atsekamas, apčiuopiamas. Tinkamai panaudodami kompiuterinį projektavimą, mokydamiesi iš tikslios jo epistemologijos, galime išplėtoti naują požiūrį į socialinius reiškinius. Iš karto perprasti pastato neįmanoma. Kai kurios jos savybės yra laikinos; todėl analizuodami jį kaip nekintamą objektą, atskirdami laiką ir erdvę architektūroje, netruktume prieiti iki absurdo.

O prieiga, kai tyrinėjami su pastatais susiję procesai, leidžia užfiksuosi tą nuolatinį kitimą, srautą, koks visada ir yra pastatas. [Kartografija įgalina] suvokti statinį kaip procesą, kaip tam tikrą skrydį, kaip eilę transformacijų. Užuot stebėjus, kaip pastatas užima tam tikrą vietą visuomenėje ar patenkina tam tikrus ekonominius bei kultūrinius poreikius, kontroversijų kartografijos metodas leidžia išsiaiškinti pastatų ir architektūros projektų gebėjimą plėtoti, formuoti save, savo laikmetį ir erdvę, netgi suinteresuotųjų šalių visuomenę. Tiriant kaip kontroversija atsiskleidžia laike ir erdvėje, su pastatais ir architektūros projektais galima daryti kažką panašaus į tai, ką Henri Bergsonas darė su proceso filosofija. Dėkoju už dėmesį.

^* Tam tikram laikmečiui ir vietai būdingi įsitikinimai, idėjos ir dvasia. (Vert. past.)