Matas Šiupšinskas: Jūs penkioliką metų dirbate¹ Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (po poros mėnesių pašnekovas pasitraukė iš fakultete užimamų pareigų² – red. pastaba). Lietuvoje turime kelias aukštąsias mokyklas, ruošiančias architektus. Visos jos ganėtinai skirtingos, žvelgiant į studentų darbus, temas, požiūrį. Kur slypi skirtumų priežastys?

Linas Tuleikis: Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto didžiausias skirtumas tai, kad jis yra mažas ir tai nulemia labai daug ką. Pavyzdžiui, maža mokykla reiškia, kad joje egzistuoja šeimyniniai santykiai. Šeimyniniai, o ne cecho, gamybiniai santykiai ir veda kokybės link, jie leidžia susikoncentruoti į požiūrio formavimą, o ne tik mechanišką amato mokymą. Kita vertus, mano patirtis labai vienpusiška, aš penkiolika metų praleidau mažoje mokykloje, bet visą ta laiką man labai patiko šis modelis, kuomet architekto edukacija vyksta šeimyninių santykių kontekste. Jaučiuosi tarsi privilegijuotas, kad niekuomet neteko dirbti didelėje institucijoje, net jei ji didelė tik Lietuvos masteliu.
 
Man atrodo, kad mūsų specialybei labiausiai priimtinas artimas santykis, o ir mano darbo pobūdis toks, man reikia artimo asmeninio kontakto, tam, kad perteikčiau žinias. Būtų sunku dėstyti žinant, kad dar nesusiformavusios pasaulėžiūros žmogus pasiima iš mano dėstymo tik kai kuriuos jam priimtinus aspektus. Taip nutikus man atrodo, kad klaidinu jauną žmogų. Svarbu perduoti pilną paletę, o tam turi turėti pakankamai artimą santykį ir turėti laiko asmeninei diskusijai su studentu. Savaime suprantama jis vis tiek atsirenka informaciją, bet aš lieku atsakingas pateikti jam pakankamai išsamų pasakojimą, kad jis turėtų progą susikurti autentišką įspūdį apie profesiją, apie jos iššūkius ir atsakingai pasirinktų. Man svarbu, kad studentas pasirinktų žinodamas kuo daugiau.

Ar toks santykis su studentu yra būtent Kauno fakulteto specifinis bruožas?

Manau, kad tai yra mažos mokyklos bruožas. Tiesiog, kai turi laiko apie architektūrą kalbėti iš visų pusių, ne tik tai, ką nurodo studijų programa. Sakykime, kad pagal programą reikia padaryti konkrečios funkcijos pastatą tam tikroje aplinkoje, ir tu turėtum po truputį pristatyti kontekstą, santykį objekto su kontekstu, paskui santykį su funkcija ir tada iš to kylančius kūrybinius, meninius klausimus, bet mažoje mokykloje tu darai ne tik tai. Turėdamas artimą santykį su studentu kalbi absoliučiai apie viską, kas siejasi. Kartais iš tų jaunų žmonių, kurie patyrę tik gana formalų mokymą, jauti nuostabą, nes tu kalbi apie pakankamai asmeniškus dalykus, brėži pakankamai aštrią emocinę liniją. Taip kalbėdamas nuolat klausi jo, neleidi tam žmogui atsipalaiduoti. Aš linkęs daug klausti ir išgirdęs poziciją, kuri manęs netenkina, papasakoju savo poziciją, bandau nurungti argumentais. Kartais pavyksta, o kartais ne, bet tokiu atveju kažką gaunu atgal. Abi pusės mokomės vienas iš kito.

Vertybinė gija keliauja per visą mokymo procesą. Tai vyksta su mažais atsilenkimais, kai pokalbis pakrypsta apie smulkias architektūrines gudrybes, kurių tenka imtis, kad greičiau pasiektum savo tikslą, bet kalbantis apie architektūrą pirmiausia keliami kūrėjo moralumo klausimai. Man tai atrodo labai svarbus dalykas, aš tuo tikiu. Tai nereiškia, kad aš pretenduoju į teisuolio ar moralizuotojo vaidmenį, nenoriu pasakyti, kad neklystu, bet aš į architektūrą stengiuosi žvelgti per moralumo prizmę. Man atrodo svarbu studentui perduoti, kad projektuodamas architektas dalyvauja bendrame sutarime su miestu, su visuomene ir turi turėti aiškią vertybinę poziciją.  Kai kurių žmonių moralinis silpnumas yra viena didžiausių Lietuvos architektūros problemų.
Apskritai architektūroje moralumas yra svarbus. Juk praeina triukšmo laikotarpis ir po jo stoja tam tikra tyla, laikas, kai žmonės pradeda vertinti tylą. Kažkada atrodė, kad architektūrinė kalba miestuose turi kurti kaitą, intrigą, o šiandien atrodo, kad reikia formuoti tiesiog foninį užstatymą. Kaitos kupini miestai pasidaro neramūs, nebelieka pauzių. Šiandien galime turėti labai gerą architektūrą, kuri bus nepastebima, toks namas gali būti labai didelė vertybė. Ir čia vėl svarbu išlaikyti moralumą prieš visuomenę, žmogaus prieš žmogų, architekto prieš bendruomenę, prieš žemės rutulį, prieš gamtą. Tokios yra šiandieninės tendencijos.

Ar moralinės atsakomybės skatinimas sulaukia deramo dėmesio svarstant aukštojo mokslo misiją? Pavyzdžiui, diskutuojama apie tai, kad reikia rengti darbo rinkoje paklausų ir savo amatą išmanantį specialistą ir atrodo natūralu, kad universitetas pirmiausia turi išmokyti projektuoti. Aš šiek tiek tirštinu spalvas, bet ar nėra per daug dar ir reikalauti iš architektūros moralės ugdymo? Gal išties mes turime tik aptarnauti užsakovą?

Žinoma, jei mes šį reikalavimą iškeltume į programinį lygį, jis skambėtų šiek tiek kurioziškai. Tarsi tikslas būtų savotiškos tikybos ar moralinio ugdymo pamokos. Taip nėra. Bet kartu ši tema neprieštarauja mokymo programoms, nes mokymo procese mes dalinamės įvairiomis žiniomis, nuomonėmis. Man asmeniškai moralinis aspektas atrodo svarbus, bet studentas mokosi iš krūvos dėstytojų. Per visus tuos metus universitete yra be galo daug kitų temų, kurios turi būti paliestos, kad susiformuotų stiprus architektas. Socialinius aspektus gvildenti architektams labai sudėtinga, atrodo, kad tam nėra vietos, nėra laiko, bet turi nuolat stengtis apie tai diskutuoti su studentais.

Kvaila būtų supriešinti studijų programą ir asmenybės ugdymą. Programiniai dalykai yra tas karkasas, kuris leidžia nepamesti minties ir nepradėti architektūros studijose ruošti kunigą. Be abejonės, studentui turi būti pasiūlytas tam tikras žinių bagažas ir turi būti sukuriamos profesinės situacijos, kurias įveikiant ateina žinios.

Stuburas žmogui labai reikalingas, nepaisant to, kad galbūt smegenys yra svarbesnis organas, bet jos ore neegzistuoja, jos egzistuoja tam tikrame kūne. Bet išleisti iš universiteto architektą suformavus tik jo kūną reiškia išleisti architektą, kuris nors ir žino, kaip nubrėžti, bet nežino, kada jam reikėtų brėžti ir dėl ko brėžti ir kiek brėžti, o kada atsisakyti tai daryti. Šie dalykai lygiai taip pat svarbūs, ir sakyčiau, kad net svarbesni. Deja, manau, kad šita sfera tiesiog apleista ir dėl to būtų galima sugrąžinti į mokyklos suolus labai daug aktyviai dirbančių architektų. Jie puikiai valdo savo amatą kaip įrankį, jie moka padaryti materiją, bet mes žinom, kad su tais pačiais kaštais galim padaryti materiją gerą, ir galim padaryti labai blogą materiją, tokią, kuri padarys didžiulę žalą. Jausti šitą plonytę liniją architekto profesijai yra būtina. Jei to neišugdė mokykloje, reikia studentą informuoti apie tam tikrus moralinius klausimus, suformuoti tvirtumą, aiškias nuostatas, socialinį jautrumą.

Sakoma, kad siekiant architektūros kokybės svarbu šviesti visuomenę, ugdyti brandų užsakovą, bet mano žvilgsnis labiau sukoncentruotas į architektus ir aš norėčiau matyti, tokią idealią būseną, kuomet visi architektai tikrai atsakingai supranta savo vaidmenį. Tuomet visuomenė, kad ir kaip priešiškai būtų nusiteikusi, ims įsiklausyti į mūsų žodžius. Man atrodo, kad daugelis situacijų, kuriose apkaltinama nesupratingoji visuomenė, susidaro ne dėl to, kad mes patys nusileidžiam iki gašlių norų, iškreiptų visuomenės lūkesčių. Užsakovai dažnai nori tik materijos, pastato mėsos ir tai yra mūsų konformizmo, nusileidimo, susitaikymo, arba labai daugeliu atvejų – nesupratimo pasekmė.

Sąmoningo architekto ugdyme labai svarbi yra dėstytojo asmenybė, profesiniam stuburui suteikti yra reikalinga gera studijų programa, bet ar tai viskas? Skirtingose mokyklose studentai šiek tiek skirtingai dirba, skirtingas jų tarpusavio santykis, kaip jie bendrauja vieni su kitais, vienur jie dirba individualiai, o kitur komandomis. Kiek yra svarbi galimybė studentams mokytis vieniems iš kitų ir kiek svarbi studijų aplinka?

Labai svarbi. Bent jau architektams, bet greičiausiai ir kitoms profesijoms, tai tikrai aktualu. Aplinka, kurioje studentas studijuoja, ne fizinė aplinka, bet supantys žmonės, psichologinis komfortas, pasitikėjimas, partnerystė su kitais kolegomis, su architektais ir su kitų specialybių studentais architektui yra esminis dalykas. Net ir projektuojant mūsų tikslas yra tokios terpės sukūrimas, mūsų geriausi kūriniai turi sukurti tokius santykius. Pradžioje aš pradėjau pokalbį nuo mokytojo, bet įdėkime puikų mokytoją į prastą aplinką, tokį, kuris skirs labai daug dėmesio ir širdies tiems žmonėms – anksčiau ar vėliau jis pavargs kovoti kaip Donkichotas. Net ir žvelgiant iš jauno studento pozicijos toks pavyzdys demoralizuoja, nes jis mato, kad yra dėstytojas, kuris kažką daro, bet visa sistema jam maišo, terpė nepalanki. Toks studentas matys tik du pasirinkimus–klausyti šito žmogaus ir po baigimo atsidurti tokioje pat pozicijoje arba prisitaikyti prie sistemos ir dirbti sistemoje. Kitus studijų trūkumus, tokius kaip netobula programa, studentas gali užpildyti kažką papildomai skaitydamas, šalia paskaitų dalyvaudamas įvairiose konferencijose, visuomeninėje veikloje, bet labai sunku kompensuoti tai, ką jis praranda neturėdamas gerų kolektyvinių santykių, stiprios bendruomenės. Aukštoji mokykla apskirtai turi stengtis ne tik auginti savo akademinę bendruomenę, dėstytojų ratą, bet ir formuoti sveiką požiūrį į studentą, jam tinkamą aplinką, nes studentas yra šio proceso ašis. Buvau labai nustebintas, sužinojęs apie atvejį iš kitos Baltijos šalies, kuomet dėstytojas vengia studentams perteikti savo žinias, nes mato, kad jie už poros metų gali tapti jo konkurentais. Tai yra visiškas nesusipratimas, vedantis į korumpuotus santykius, kuriuose kažkieno idėjos gali būti naudojamos ne ten kur turėtų būti naudojamos ir t.t.

Bet kas nutiktų, jei universitete kuriama aplinka orientuota tik į studentą, sukuriamas komfortas, bet nelieka iššūkių, tarpusavio konkurencijos, spaudimo tobulėti? Juk augti siekiančiam žmogui turi būti keliami gana aukšti reikalavimai?

Minėdamas komfortą neturėjau galvoje šiltnamio sąlygų. Tai nereiškia, kad reikia nekelti studentui sunkios užduoties, kuri jį galbūt parklupdo pradžiai, bet ilgoje distancijoje užaugina. Jis turi gauti iššūkius tam, kad prisiliestų prie profesinės problemos, nuolat galvotų apie ją ir kai ją įveiks, kad patirtų tą neapsakomą jausmą, kuris nepalyginamas su jokiomis šiltnamio sąlygomis. Ilgalaikėje perspektyvoje komfortas yra galimybė tobulėti, dalintis atradimais, nusivylimais, išsiskyrimais ir susitikimais – džiaugsmu, kai viskas praeina, ir esame visi kartu patyrę nepaprastai daug dalykų. Apie tokį mokymosi komfortą kalbu. Asmeniniam tobulėjimui reikalingi iššūkiai.

Iššūkiai, konstruktyvi kritika yra svarbūs visą gyvenimą, bet ar dabartinėje akademinėje sistemoje studentas iš dalies yra aukštosios mokyklos finansų šaltinis, ji yra labai priklausoma nuo studentų kiekio, kuris leidžia išlaikyti dėstytojus ir t.t. Kaip sukurti sveikų iššūkių kupiną aplinką studentui, kurio universitetui labai nesinori prarasti?

Paskutiniu metu kuriama būtent atvirkščia aplinka, mes tampame imitacijų virtuozais, nes visiems pasidarė labai svarbu užtikrinti rytdieną ir dėl to mes pasiryžę imituoti iliuzinę sėkmę, nors iš tiesų neartėjame prie jos, nes kažką darant tu neabejotinai susiduri su tam tikromis rizikomis, o sistema nori, kad viskas būtų daroma be rizikos. Be rizikos lengviausia yra daryti „ant popieriaus“, nieko nedaryti, bet popieriuose realybę gražinti, hipertrofuoti, girtis. Tokie imitacinio darbo mechanizmai jau yra paleisti ir dirba pilnu tempu.

Ar tai susiję su studentų skaičiumi? Viešoje erdvėje nuolat primenama, kad architektų rengiama pernelyg daug ir tada natūraliai kyla klausimas, ar ne per daug linkstama į kompromisus? Ar tikrai priimami tik geriausieji?

Aš dėl to nesu labai kategoriškas. Žinoma, lengviau dirbti su tuo žmogumi, kuris yra įpratęs dirbti, bet aš vis tik tikiu, kad galima daugelyje žmonių, kurie iki šiol nedirbo, arba blogai dirbo, pažadinti kažką ir padėti jam surasti save. Tai, kad ateina ne tik geriausi nėra pats blogiausias dalykas. Blogesnis dalykas kuomet ateina nenorėdami, ateina atsitiktinai, arba įkalbinėjami tėvų. Ne taip svarbu, kad žmogus buvo labai prastas mokinys ir mažai sugebėjo pačioje pradžioje, nes tinkamai su juo dirbant galima nuspausti tą mygtuką ir jaunas žmogus ims keistis. Jei jis turi energijos, kurios savyje nestabdys ir leis jai reikštis – jis gali pasikeisti, jeigu tu jam padėsi. Gal jis ateis į architektūrą, baigs architektūrą ir pasirodys, kad tai nėra jo vieta, bet jeigu per visas studijas tu kaip dėstytojas padėsi jam surasti savo kelią, tai studijos bus sėkmingos.

Kitaip tariant svarbu ne priimti, bet išleisti gerus...

Tikrai taip. Man džiugu, kad vyksta transformacija į penkerių metų architekto studijas. Manau, kad grįžtama prie laisvųjų profesijų atsakomybės prieš visuomenę, kai nėra pusiau specialistų ir specialistų. Bet čia reikia prisiminti, kad aš turiu darbo mažoje mokykloje patirtį, kur dėstytojas gali sau leisti turėti pakankamai šeimynišką santykį su studentu.

Norite pasakyti, kad didelėje mokykloje toks santykis negalėtų atsirasti?

Negalėtų. Jeigu tu mokykloje bent iš matymo pažįsti visus, tai nėra tas pats, kaip pažįstant penktadalį ar tuo labiau šimtadalį. Galimybė pažinoti kiekvieną dėstytoją yra nepaprastai didelė prabanga. Didelėse užsienio mokyklose niekas net neįsivaizduoja, kad gali būti tokios sąlygos, kad studentas bet kada gali susitikti su dėstytoju, tau nereikia laukti eilėje, tu gali prieiti, kai tau rūpi ir iš karto gauti atsakymą.

Tokia situacija buvo iki šiol, bet mokykla pastaruoju metu išgyveno nemažai pokyčių. Kas laukia jos ateityje?

Man baisu, pagalvojus kur judama dabar, nes vienas žmogus, atsisėdęs į kokią nors aukštesnę kėdę sprendžia fakulteto ar katedrų likimus vadovaudamasis asmeninėmis ambicijomis. Ima dominuoti labai pragmatiški dalykai, galvojimas apie save, galvojimas apie savo vietą struktūroje, apie tai, kad ši vieta jam taptų patogi. Tai privedė iki to, kad šiandien fakultetas neturi nei vieno pirmakursio studento architekto. Žinoma, nėra vieno atsakymo, kodėl taip nutiko. Visose mokyklose mažėja studentų, bet šiuo konkrečiu atveju daug ką nulėmė reorganizacijos, naujų junginių steigimas, kuris arba tiesiog natūraliai atitraukė studentus nuo mūsų studijų, arba to buvo siekiama. Buvo padarytos kelios reorganizacijos, parengiamuosius kursus nustojo vesti dėstytojai, kurie tai darė iki tol ir t.t.

Kurti bendruomenę, kai nebelieka studentų, vargu ar įmanoma.  Kokie tikslai buvo keliami minėtoms reorganizacijoms, kokie prioritetai? Nes jei kažkuri šaka yra silpninama, tai galbūt siekiama sustiprinti kitą, perspektyvesnę?

Tavo klausimai yra labai logiški, nes taip ir turėtų būti, bet jeigu mes atsuktumėm laikrodį trisdešimt metų atgal, tai suprastumėm, kad visą šį laiką aukštosios mokyklos veikia visai pagal kitą modelį. Pavyzdžiui, vieno žmogaus noras susitvarkyti savo reikalus paliečia be galo daug žmonių, katedrų, ir studentų. Dalis fakulteto darbuotojų sunkiai pergyveno transformaciją iš gana nuspėjamo socialistinio gyvenimo į aktyvų kapitalistinį, todėl jie jaučiasi netikri, bijo imtis veiksmų, jiems tai siejasi su nesaugumu ir tuo pasinaudojant galima priimti sprendimus, kuriems niekas nepasipriešins. Nuolat bėgi paskui nuvažiavusį traukinį, ateini diskutuoti dėl traukinio, bet žinai, kad jis jau išvažiavo seniai ir nebėra dėl ko diskutuoti.
Žmonės, kurie tai daro, iš esmės yra politikai ir jie dirba kitais metodais, dirba užkulisiuose, nueina su kiekvienu pasikalbėti ir kiekvienam pasakoja tai, ką žmogus tikisi išgirsti, kam jis yra neabejingas. Kartu oficialiai pateikiami keisti argumentai, nesiteikiama deramai paaiškinti. Tarkime, kad įstaigoje egzistuoja organas, kurio pritarimas būtinas įgyvendinti reformą.  Argumentai jame pristatant ateities planus gali būti tiesiog juokingi, pavyzdžiui, „patikėkite, to tikrai labai reikia, bus labai gerai, tai mums labai svarbu ir taip turi būti padaryta“.

Norite pasakyti, kad akademinė terpė tampa politinio veikimo lauku?

Žinoma. Žmonės eina į rinkimus, ant jų plakatų rašoma, kad tai profesorius³, o tai juk net nėra mokslinis laipsnis, tai yra pareigos. Kaip šaltkalvis. Bet tokie užrašai tarsi kuria statusą. Manau, kad kiekvienoje mokykloje yra tokių atvejų ir jie gana panašūs. Dažniausiai tai būną žmogus, kuris yra nevisai savo vietoje, žmogus, kuris nei myli studentus, nei labai myli šį darbą. Jei jis neturi didelių profesinių gebėjimų jis panaudoja kitus gebėjimus ir taip realizuoja save. Jis stengiasi susikurti jo veiklai tinkamą, patogią aplinką. Jei toks žmogus turi dideles ambicijas, siekį auginti įtaką jis veikia dar agresyviau. Mokyklose, kur kolektyvas stiprus ir šito netoleruoja, toks žmogus labai greitai identifikuojamas ir jo karjera baigiasi. Bet meno kūrėjų aplinkoje situacija yra specifinė, nes šiems žmonės akademija yra nors ir nedidelis, bet vienintelis stabilumo garantas, todėl jie bijo išreikšti savo nepritarimą.

Kalbame apie vieno žmogaus politinius tikslus, bet tokių tikslų gali turėti ir visa institucija. Gal nebūtinai politinių, bet tarkime mokykla, kuri atstovauja tam tikrą ideologiją taip pat įmanoma. Čia galime prisiminti „Strelka“ arba „Bauhaus“ mokyklas.

Man sunku tai komentuoti, nes nesu susijęs su politika. Mano manymu, leidžiantis į tokius santykius prarandi dalį moralumo, aukoji edukaciją. Institucija neturėtų turėti didesnių tikslų nei išmokyti žmogų gyvenimo, nes kitu atveju tik laiko klausimas, kada tai taps baisiu ideologiniu instrumentu.

Universitetas ruošdamas žmogų gyvenimui turi atsakyti į klausimą, kokiam gyvenimui jis ruošia. O tai jau gana svarbus, ideologinis pasirinkimas.

Nebent susiauriname situaciją iki tiek. Universitetui kryptis yra reikalinga, kad jis būtų atpažįstamas, bet viena ryški kryptis veda link armijos rengimo. Net ir Bauhausas savu metu buvo labai aiškios, labai modernios ideologijos kareivių kalvė. Taip iš studento atimama galimybė laisvai galvoti, nesutikti su tuo, atsirinkti. Taip buvo XX amžiuje, bet kuomet mes kalbame apie XXI amžių, mes kalbame apie labai skirtingų idėjų, labai skirtingų minčių sugyvenimą viename kambaryje.

Taigi, kas šiandien yra būtina gerai architektūros mokyklai?

Būtina ilgalaikio komforto būsena studentui. Tai yra terpė, kurioje yra pakankamai triukšmo, kad sužadintų to studento vaizduotę ir pakankamai daug tylos, kad jo galvoje sugebėtų gimti mintis. Reikia, kad kiekvienas studentas atėjęs jaustųsi asmenybe ir taip pat jis tokias pačias asmenybes matytų aplinkui save, kad jis žinotų, kada jam reikia pakovoti dėl savo asmenybės ir kada jis gali nusiliesti, atsisakyti kažko vardan bendro tikslo, veikti kartu su kitomis asmenybėmis. Ar mokyklai reikalinga kokia nors ideologinė kryptis? Aš labai abejoju.
 

¹ Šis pokalbis įvyko 2016 m. kovo viduryje, Kaune. Praėjus porai mėnesių po interviu dienos (2016 06 29) Linas Tuleikis parašė prašymą atleisti jį iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) užimamų pareigų. 2016 m. liepos 3 d. socialiniuose tinkluose pašnekovas išdėstė jo pasitraukimą paskatinusių įvykių chronologiją, kurioje kaip šių įvykių pradžią nurodė gegužės 12 dieną vykusią VDA KF 6 architektūros studijų semestro egzaminų peržiūrą.
2 Žr.http://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/dailes-akademija-toliau-palieka-specialistai-761026 ir http://www.delfi.lt/news/daily/education/skandalas-vda-dvi-studentes-uzvire-tikra-pragara.d?id=71747900
3 http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/paankstinta-politine-kampanija-kaune-po-nemokamos-socialines-reklamos-sydu-56-600173