Architektas laiko save atsakingu už vientisumą, visumos kūrėju. Estijos profesinių reikalavimų architektams jau pačioje pirmoje pastraipoje, kurią sudaro iš viso 4 sakiniai, žodžiai „visuma” ir „vientisumas” kartojasi 5 kartus. Tai lyg savotiška mantra, magiška formulė, turinti įtikinti kiekvieną žmogų šios profesijos svarba ir išskirtinumu.

Man tai tikra paslaptis. Kokie yra visumos kriterijai? Kokios sąlygos būtinos vientisumui? Ar jos skiriasi skirtingų projektų atvejais – pvz., biurų pastato, gyvenamojo rajono plėtros plano ar viso miesto plėtros strategijos? Ar egzistuoja kažkokios privalomos sudėtinės dalys, kurios privalo būti kiekviename projektiniame pasiūlyme, kad jį būtų galima laikyti visuma? Ar yra koks nors vientisumo protokolas? Tai mane trikdė dar studijų metais. Per baigiamųjų darbų peržiūrą maniau, kad tai matau vieno iš bendrakursių studentų projekte, kuris buvo išgirtas ir apdovanotas premija. Kitą kartą mėginau remtis panašiais svarstymais, plėtodamas vieną iš savų projektinių pasiūlymų, ir man, bent jau taip atrodė, sekėsi neblogai, bet galiausiai buvo pasakyta, kad tam pasiūlymui „trūksta vientisumo” ir jis nebuvo gerai įvertintas. Kitą kartą projektuodamas mąsčiau lengvabūdiškai ir ironiškai, bet tas projektas sulaukė kur kas daugiau dėmesio ir teigiamų atsiliepimų, kuriuos vainikavo ta ypatinga frazė apie „konceptualų vientisumą”. Tada pajutau, kad turiu daug ko išmokti.

Ir vis dar turiu, tačiau jau atradau būdą, kaip dorotis su būtent šia sumaištimi. Jį būtų galima pavadinti „fragmentinio instrumentalizmo” principu. Jis padėjo man įveikti magiją ir išspręsti didelių visumų „problemą”, išskaidant jas į atskiras detales, apie kurias, lyg raumenys apie kaulą, jungiasi kitos detalės. Šią koncepciją sukūriau rengdamas savo daktaro disertaciją ir atlikdamas su ja susijusius tyrimus. Susidarė tokia nuolatinio grįžtamojo ryšio grandinė, kurioje tyrimas leido sukurti teorinį pagrindą, o praktika užtikrino laboratoriją jo tinkamumui patikrinti. Kol kas jis atrodo gana patikimas, tad galiu jį pateikti aptarimui.

Šį straipsnį rašau kaip architektas. Sakydamas „mes”, turiu galvoje architektus. Kadangi negaliu būti visiškai tikras, kad visi jo skaitytojai tikrai yra architektai, tad sakykime, kad tie „mes” gali turėti arba neturėti šiai profesijai priskiriamų savybių. Skaitytojas gali pats pasirinkti, priskirti save tai „mes” kategorijai, ar nepriskirti.

Buvo toks iš Estijos kilęs vokiečių biologas Jacobas von Uexküllis, kuris pasiūlė tam tikrą teoriją, nusakančią skirtingų gyvų padarų elgsenos modelius[1]. Ta jo vadinamoji Umwelto teorija išpopuliarėjo visame pasaulyje ir net buvo išplėtota kitose mokslo srityse, cituojama mokslininkų ir filosofų, mėginusių spręsti įvairias problemas^[2]. Pagrindinis šios teorijos teiginys skelbia, kad gyvūno pažinimo sistema darniai siejasi su veikla, kurią tas gyvūnas turi atlikti. Šios sąsajos tarp dviejų sričių – veikimo ir pažinimo – ir sudaro tos būtybės vidinio pasaulio, Umwelto, pagrindą. Aiškiausias pavyzdys von Uexkülliui buvo erkės. Erkė – tai toks padaras, kuris tam tikrais trimis veiksmais reaguoja į tris pagrindinius sensorinius signalus. Pirma, ji reaguoja į šviesą ir ima judėti žolės lapu. Pasiekusi jo viršūnę, erkė laukia kito signalo – pieno rūgšties kvapo, kuris jai praneša, kad kažkur netoliese yra šiltakraujis gyvūnas. Intensyviausiai pajutusi šį kvapią, erkė šoka nuo žolės lapo ir, tikėtina, pataiko tiesiai ant savo grobio, kurį užuodė. Trečiasis jutimas – lytėjimas, padedantis erkei atrasti pakankamai minkštą ir mažiausiai plaukais apaugusią aukos kūno vietą, kur ji gali įsisiurbti. Tad erkės Umweltą sudaro šie trys pojūčiai – šviesa, kvapas ir odos minkštumas, nulemiantys tris atitinkamas jos veiklos rūšis – lipimą, šuolį ir įsisiurbimą.

Dabar išsakysiu apibendrinančią prielaidą, kad į kiekvieną iš šių veiklos rūšių galima žiūrėti kaip į atskirą. Galima ieškoti kiekvieno pojūčio atskirai, nekreipiant dėmesio į kitus. Jeigu erkė yra ant žemės, ji nepradės ieškoti minkštos vietelės, kur galėtų įsisiurbti, tačiau patrauks šviesos link, nes tai padidins tikimybę jai surasti žinduolį, kurio kraują galėtų siurbti. Galiausiai, šie visi trys mechanizmai tarnauja reprodukciniams tikslams, tiek erkės, tiek visos šios rūšies, tačiau duotuoju momentu veikia tik vienas iš jų.

Visa tai sudaro ir fragmentinio instrumentalizmo pagrindą. Erkei, žmogui ar kokiai nors kitai nežmogiškai būtybei, bet kam, gebančiam atlikti veiksmą, darantį tam tikrą poveikį, duotuoju momentu atliekamas veiksmas visada apsprendžia tam tikrą artikuliaciją, leidžiančią įvykdyti tą užduotį iki galo. Kai skaitome knygą, ieškome simbolių ir žodžių, pastraipų, puslapių, prasmių, minčių vystymo. Valgydami susitelkiame į valgomos organinės medžiagos porcijas, skonį, kvapą. Eidami ieškome lygaus paviršiaus, stebime kelio ženklus, kitus judančius objektus ir žmones, ir t.t. Bet kuri mūsų atliekama veikla verčia mus susitelkti į dalykus, kurie mums gyvybiškai svarbūs, kad toji veikla pavyktų. Kiekvieną kartą, pradėdami naują veiklą, susikoncentruojame į vis kitas artikuliacijas, nebekreipdami dėmesio į prieš tai buvusias. Praktiniame gyvenime esame gana patogiai prisitaikę prie fakto, kad kai kurios artikuliacijos paprastai laikomos universaliomis (pavyzdžiui, elementariosios dalelės), mums niekaip nepadeda įveikti blogos dienos darbe ar mėgautis koncertu. Lygiai taip pat, kaip šviesa nebejaudina erkės, kai ji jau pasiekė žolės lapo viršūnę ir yra pasirengusi užuosti pieno rūgšties kvapą.

Kadangi esame sudėtingos būtybės, išplėtojome artikuliacines sistemas, kurios mums padeda vykdant daugelį užduočių. Pavyzdžiui, kalba artikuliuoja pasaulį į tam tikras dalis, naudojamas daugybei skirtingų tikslų. „Duonos” sąvoką galima apmąstyti valgant, kepant ar atsiskaitant. „Statinio” sąvoka taip pat galima išreikšti keletą skirtingų dalykų. O štai, pavyzdžiui, „erdvė” yra kur kas labiau ambivalentiška sąvoka, o ėmę nagrinėti „vientisumo” sąvoką*, pirmiausiai turime nusistatyti tikslą, kurio duotuoju momentu siekiame. Net ir „duonos” sąvoka iš tiesų labai priklauso nuo aplinkos ir aplinkybių, kuriomis yra vartojama. 

Mėginimas apibūdinti architektą kaip erkę, būtybę su savuoju išskirtiniu Umweltu, nėra lengvas uždavinys. Kai mąstome apie veiksmus, kuriuos architektas atlieka, juos galime išskirti į skirtingas užduotis, o kiekvieną iš jų – dar į konceptualiai priimtinus kognityvinius vienetus. Tai neprošal būtų paaiškinti pavyzdžiu. Šiandien mes vis labiau linkstame matyti pasaulį padalytą į funkcinius elementus. Paprasčiausias vilos projekto užsakymo atvejis iš karto mums išsiskaido į svetainę, virtuvę, miegamuosius, vonios kambarius, drabužinę, sandėliukus ir garažą. Imame juos matyti tam tikrų dydžių, skaičiuoti kvadratiniais metrais. Tada architektas pradeda juos derinti prie sklypo. Ar ne? Kartais mes atrandame atskaitos tašką formaliame abstrakčios erdvės tūrių plane, o tada pradedame dėlioti funkcijas šio plano vienetams. Arba suprojektuojame abstrakčią mašiną, generuojančią erdvių serijas, iš kurių būtina suplanuoti kažką gyvenamo. Arba pradedame nuo sodo ir mėginame aplink jį sukurti tam tikrą gyvenimo būdą; namas tokiu atveju tampa tarsi tokio „užšaldyto” gyvenimo būdo dalimi. Arba išnagrinėję sklypą, pamatome tam tikras erdvės ir krypties problemas, kurios ir nulemia mūsų mąstymą per visą procesą, kuris baigiasi architektūriniais pasiūlymais. Kiekviena iš daugelio šių prieigų suponuoja skirtingus dalykų rinkinius, iš kurių kyla kūrybos impulsas. Tačiau kiekvienu atveju galime tuos dalykus įžvelgti. Net ir tuo atveju, kai užduotis ta pati – suprojektuoti vilą – jos kūrimo ir apmąstymo keliai skiriasi.

Panašiai yra ir su kitomis kūrybinėmis praktikomis. Architektūros lauke mes esame linkę būti išradingi artikuliaciniame lygmenyje.  Konstruojame naujus dalykus, sudarytus iš erdvinių ir socialinių komponentų, iš estetinių ir aplinkos sudedamųjų dalių, iš tūrinių ir energetinių srautų. Jie pradeda formuoti dizainą, geometriją, funkcinę programą, pastato fasadą, kiemą, miegamąjį, stogo formą ir t.t. Kiekviena kuriančioji jėga turi savo pabaigos tašką, kurį pasiekusi nurimsta, pasisuka kitur ir leidžia kitoms jėgoms lemti kitus architektūrinio pasiūlymo bruožus. Architektūrinis pasiūlymas visada yra tam tikros kovos tarp skirtingų jėgų, kurios siekė nulemti įvykių tėkmę bei sprendimus, rezultatas.

Kitaip sakant, projektas yra įvairių jėgų testą išlaikiusių fragmentų derinys. Fragmentai yra susiejami į visumą, kuri gali įgyti įvairias formas. Gali paaiškėti, kad tai medis, turintis kamieną, šakas ir lapus. Turiu galvoje bendrą koncepciją, kurią vėliau ima palaikyti kiti, kurių visuma atrodo lyg augtų iš vienos šerdies. Tai gali būti ir vienas su kitu sujungtų fragmentų grandinė. Toji grandinė gali būti ilga arba trumpa, fragmentai jos pabaigoje gali būti visiškai nesusiję, bet jungtys laiko juos kartu. Visuma taip pat gali būti rizomiška, o jos fragmentai tarpusavyje persipynę ir susijungę.

Architektūros projektą sudarantys komponentai skiriasi. Kaip ir dera išradimų praktikoje, beveik neįmanoma prognozuoti, kuris fragmentas ims dominuoti kitoje užduotyje. Taigi, skirtingų projektų visumas sudaro skirtingi elementai. Tie elementai yra variantiškai susiejami, tačiau visada galiausiai „supakuojami” į tam tikrą priimtiną pasiūlymo formą. Tada pasiūlymą vertina įvairios šalys – užsakovas, vietos savivaldybė, bendruomenė, žiuri komisija, kiti architektai ar net inspektoriai, pavyzdžiui, mokyklos projekto atvejais.

Ir štai čia įvyksta didžioji diskusijas iššaukianti permaina – būtent tame, kaip imama žiūrėti į projektą, kai jis jau baigtas. Kol projektas dar rengiamas, mes dažniausiai dirbame su jo fragmentais, atvirai ir sąžiningai. Mes tai darome praktikuodami, tai darome prižiūrėdami ir taip pat užsakydami. Kalbame apie konkrečius funkcinius srautus, kontekstines savybes, antrinių energijos šaltinių panaudojimą, struktūrines tam tikrų vietovių problemas ir pan. Tačiau vos tik pasiūlymas baigtas, staiga nustojame domėtis mažomis detalėmis ir tarsi išdidiname vaizdą, kad galėtume pamatyti projektą kaip visumą. Studijų metais, kiek pamenu, labai populiaru būdavo vengti žodinių projektų pristatymų – esą grafinė medžiaga turinti kalbėti už save. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, akivaizdu, kad ji to nepadarydavo. O jei ir padarydavo, veikiausiai, kalbėdavo kalba, kurią galėjo ir norėjo suprasti vertinimo komisija, o ne kalba, kuria studentas iš pradžių mėgindavo kalbėti. Tokios „visumos”, kokias jas matydavo vertintojai, būdavo sudarytos iš visai kitų fragmentų nei tie, kuriuos pats architektas laikė konceptualiai tinkamais.

Mano galva, šis dvigubas įvaizdis persekioja mūsų profesinę savimonę įvairiausiais mastais. Šį susiskaidymą pastebiu, stebėdamas, kaip mūsų amatas neretai parodomas taip, kaip kiti nori matyti mūsų profesiją. Viduje mes dirbame su fragmentais, bet išoriškai pristatome tik visumas. Mes stengiamės išvengti viešų diskusijų apie fragmentus, apie tai, kaip (ir kas) juos sujungia į visumas, apie kiekvieno fragmento atsiejimą nuo visumos. Mes itin nenoriai atsisakome mago, kuriam būdingas nepaaiškinamas gebėjimas sukurti ir pamatyti visumas pasaulyje, kur visi kiti mato tik fragmentus, reputacijos.

Šį šizofrenišką asmenybės susidvejinimą tik dar labiau padidina jo neigimas. Mes itin noriai kalbame apie nuolatines darnumo paieškas, tačiau tuo pat metu praktikoje susitelkiame į nerišlius, padrikus dalykus, kuriuos reikia nedelsiant išspręsti ir kurie niekaip neprisideda prie bendro projekto koncepcijos įvaizdžio kūrimo. Studentams mes pristatome naujas idėjas apmąstymams, tačiau tai darome aiškindami jiems situacijas, kuriose tie patys dalykai pasireiškė anksčiau. Šios praeities patirtys visai nesusiję su visumomis, kurių bando pasiekti studentai, jos nėra įtraukiamos į naujus projektus kaip iš anksto paruoštos visumos, bet kaip prasmingos ar veiksmingos fragmentiškos koncepcijos, kurias galima vertinti kaip atskiras pažintines interpretacijas. Ir staiga, peržiūroje mes teigiame, kad kiekvienas fragmentas netenka savo svarbos ir turime vertinti pasiūlymą kaip visumą, tuo pačiu vengdami diskusijų apie tai, iš ko jis sudarytas. Taip, lyg tai būtų savaime suprantama ar bent jau iš anksto susitarta kažkokios pirmosios privilegijuotų vertintojų tarybos narių.

Šį prieštaravimą pastebiu kaip itin būdingą dabartiniam architekto įvaizdžiui ir, manau, kad jis užkerta kelią veiksmingam dialogui tiek tarp profesijos atstovų, tiek su visuomene. Architektūra lygiai taip pat susijusi su fragmentais, kaip ir su visumomis. Kalbėti apie visumą, neminint jos sudėtinių dalių, yra tiesiog tuščias laiko švaistymas. Kai kurias architektūrines užduotis galima išspręsti fragmentiškais pasiūlymais, tiesiog išnagrinėjus vieną konkrečią problemą sudėtiniame pasaulio kontekste ir pasiūlius tam tikrą strategiją šiam konkrečiam aspektui, nesvarbu, ar tai būtų funkcijos, tūriai, miestovaizdis, apželdinimas ar apšvietimas. Tačiau galimi ir tokie pasiūlymai, kurie apima visus šiuos aspektus. Kiti gi iš naujo artikuliuoja kategorijas ir susitelkia į jas. Architektūra ne visada susijusi su visumomis, bet ji visada susideda iš fragmentų.

Norėdami įgyvendinti šį ateičiai svarbų principą, mes privalome pakeisti švietimo praktikas. Tai naudinga pozicija, ir jos visai lengvai galime pasiekti. Man atrodo, kad architektūra ir miestų planavimas yra skirtingi dalykai tiek erdvės, tiek laiko aspektu. Tai leidžia vertinti architektūrą kaip vientisą, o miestų planavimą – atitinkamai kaip fragmentišką praktiką. Estijoje architektūros ir miestų planavimo studentai tradiciškai mokomi kartu. Mes supratome, jog miesto aplinką planuojantiems architektams svarbu žinoti gretimo mastelio aplinkybes, žinoti, kaip joje derės pastatai, o projektuojantiems namą – svarbu suprasti sąsajas su greta esančiais statiniais. Tas įprotis – į miestų projektavimo pasiūlymus žiūrėti kaip architektūros projektus – buvo blogas. Tai tiesiogiai siejasi su mano ką tik išdėstytu požiūriu į fragmentus ir visumas. Į miestų planavimą ėmiau žiūrėti kaip į labiau fragmentišką praktiką, kuri vis labiau linksta siekti kažkokio konkretaus tikslo, nusakančio reguliavimo kryptį. Ateities neapibrėžtumas ir kompleksiškumas verčia mus sutikti, kad gali rastis įvairios struktūros, nepaklūstančios planuotojo projektavimo kontrolei. Tai mus verčia kurti erdvines strategijas, kurios būtų tinkamos skirtingiems ateities scenarijams. Tos strategijos vis labiau yra fragmentiškos, siekiančios vieno konkretaus tikslo, reiškiamos tam tikromis koncepcijomis ir artikuliacijomis, kurios tinka šiam konkrečiam tikslui. „Supakavę” šią savybę į tam tikrą stambesnį darinį, kuris taip pat jungiasi su kitų bruožų iliustratyviais sluoksniais, nebūtinai reikalingais pirmiau minėtam tikslui pasiekti, mes vis tiek turime galėti [iš to darinio] išgauti pradinį strateginį fragmentą. Priešingu atveju, jeigu imsime minėtą darinį vertinti kaip nedalomą visumą, galime pradėti teikti pirmenybę visai nereikšmingiems fragmentams, kuriuos iš pradžių laikėme tik iliustratyviais.

Be to, turime vengti dvigubų standartų vadovaudami studentams ar architektams ir vertindami jų darbus. Kad to pasiektume, privalome patys pripažinti šį prieštaravimą. O tai gali reikšti, jog turime iš naujo įvertinti kai kuriuos savo architektūros praktikos aspektus. Mūsų pasaulio supratimui būdingas inertiškumas ir nenoras keistis gali duoti visai nepageidaujamų rezultatų. Egzistuoja tam tikros tendencijos, įrodančios, kad fragmentiškas požiūris į architektūrą kai kuriais atvejais visiškai pasiteisina. Nors pastatų projektavimas jau kurį laiką kenčia nuo griežtos kapitalistinės rinkos subordinacijos, miestų planavimo srityje matyti pokyčių ženklai. Pasitaikė atvejų, kai ultra liberali Estijos miestų planavimo politika nepateisino piliečių lūkesčių, susijusių su kokybiškomis viešosiomis erdvėmis. Iš dalies tai buvo vertinama kaip į nuosavybę orientuotų planavimo praktikų nesėkmės. Buvo įsiklausyta į demokratiškesnių priemonių reikalavimus. Tuo pat metu, plėtojantis skaitmeninėms medijoms, buvo įdiegti novatoriški erdvinių duomenų ir pasiūlymų rinkimo bei pateikimo būdai. Valdžios atstovų kaip jėgos lauko per įvairius skaitmeninius duomenis įtraukimas į šį procesą taip pat reikalauja naujo tipo architektų. Demokratinių procedūrų plėtros galimybės kaip atsvara prioritetizuojamiems ekonominiams motyvams gali reikšti naują architektūros raidos kelią, kurį kur kas geriau apibūdina strategijos, o ne projekto terminas. Strategijos yra fragmentiškos, net ir tuo atveju, jeigu jų tikslas bendras, o projektai dažniausiai baigtiniai, net ir tada kai tam tikri juos sudarantys sluoksniai tėra iliustratyvūs. Tad, užuot taikę griežtą architektūrinio projektavimo struktūrą miestų planavime, mes turėtume ir į architektūros projektą žiūrėti kaip į mažo mastelio miesto planavimo užduotį.

Anglų k. žodis integrity turi dvejopą prasmę. Visų pirma, jis reiškia visumą: „visumos ir nedalomumo būsena”. Būtent šiuo aspektu ir mėginau šiame straipsnyje jį aptarti. Bet jis taip pat reiškia sąžiningumą: „dorumo, tvirtų moralinių principų laikymosi savybė”. Dabar noriu paraginti mus visus, mėginančius apibrėžti savo tapatybę, siekti šio angliško integrity abiem šio žodžio prasmėmis. Architektūros mokyklų projektavimo studijas galima laikyti tam tikra „virtuve”, kurioje nuolat atnaujinamas šiuolaikinis įvairiapusis architektas. Tai atlikti mes galime ir geriau, jeigu kvestionuosime dominuojantį jo įvaizdį ir pertvarkysime profesiją. Akivaizdu, jog tai nelengva užduotis, nes visuomenėje egzistuoja įsišaknijęs to įvaizdžio supratimas, bet jau juntami ir pokyčių ženklai.