Šiandien kalbėsiu apie švietimą architektūroje, o ypač apie “Studio-X” iniciatyvą Kolumbijos universiteto miestų planavimo ir išsaugojimo magistrantūros bei doktorantūros mokykloje (toliau – “MPIMDM”). Įdiegta dekano Marko Wigley’io, ši iniciatyva tapo globalizacijos švietime ir ryšio tarp architektūros ir mokslinių tyrimų pavyzdžiu.

Wigley’is kviečia rengti “platesnio profilio architektą”, ragina studentus mąstyti peržengiant to, kas tradiciškai laikoma įmanomais dalykais architektūroje, ribas, o radikalų mąstymą, išsiugdytą architektūros švietimo įstaigoje, pritaikyti ir kitose srityse, net ir visai nesusijusiose su užstatymo aplinka. Antroje savo paskaitos dalyje aptarsiu vieną pavyzdį, kaip minėtas platesnio profilio architektas gali pasireikšti architektūros praktikoje, vadinamoje Network Architecture Lab laboratorija. Pasaulinis kontekstas yra labai svarbus Wigley’iui, ir jis teigia, kad “jeigu mes negalvojame apie ateitį, ją siedami su visais besivystančiais pasaulio regionais, tada mes iš viso apie ją negalvojame.” Didžiuosius geopolitinius pokyčius pasaulyje – globalizaciją, Kinijos iškilimą, Sovietų Sąjungos žlugimą, sparčią Brazilijos, Indijos ir panašių valstybių plėtrą – Wigley’is laiko ne tik politinėmis ir ekonominėmis transformacijomis, bet ir veiksniais, lemiančiais mąstymo bei architektūros pokyčius. Jungtinių Valstijų Kolumbijos Universitete taip pat įvyko fundamentalūs pokyčiai. Dar XX a. septintame deš. absoliučiai visi architektūros programos dėstytojai ir studentai buvo baltieji amerikiečiai vyrai. Dabar tiek personalas, tiek studentai gali pasigirti kur kas didesne įvairove, nes čia studijuoti atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Todėl ir poreikis nagrinėti globaliuosius pokyčius tapo kur kas aktualesnis, tad Wigley’is siūlo, kad užuot toliau buvęs kolonijine švietimo įstaiga su padaliniais įvairiose pasaulio šalyse, Kolumbijos universitetas galėtų plėstis, tapti tam tikra bendradarbiavimo platforma.

Studio-X

Wigley’io atsakas į visa tai buvo “Studio-X” (“X” šiame pavadinime reiškia “eksperimentinis”) programos įkūrimas. Pasaulinį “Studio-X” tinklą sudaro megapoliuose, tokiuose kaip Niujorkas, Pekinas, Tokijas, Amanas, Mumbajus, Rio de Žaneiras, Maskva ir Johanesburgas, įsikūrę centrai. Kiekvienas toks centras nėra tradicinė studentų rengimo ar auditorijų, bet, veikiau, tarptautinės sąveikos vieta, galerija, biblioteka, paskaitų erdvė, posėdžių kabinetas, biuras ar kavinė. Visi šie elementai įvairiais būdais jungiasi tarpusavyje, suformuodami kiekvieną “Studio-X” centrą, kuris, savo ruožtu, tampa erdve kūrybiniams sprendimams plėtoti, aktualiausioms miestų kaitos problemoms spręsti. Bent jau teoriškai, kiekvienas toks centras yra svarbus, tampa veiklos centru. Kitaip negu, sakykime, Niujorko Universiteto Tarptautinės programos, šie centrai nėra skirti lyderystei, švietimui ir tyrimams skleisti pasaulyje ar užtikrinti erdvę studijų užsienyje programoms įgyvendinti, bet, veikiau, padeda suprasti, kad, nors Kolumbijos Universitetas turi ką pasiūlyti, jis taip pat turi ir ko pasimokyti iš kitų. Plėtodamas “Studio-X” centrų tinklą, universitetas tobulėja kaip mokymo įstaiga.

Šiose fotografijose matome pasaulinio “Studio-X” centro prototipą, esantį Niujorko Soho rajone. Jis buvo įkurdintas Varick Street gatvėje, 180, pastate, kuris jau pats savaime yra pažangiausio architektūrinio mąstymo inkubatorius šalyje – jame įsikūrusios tokios architektų studijos kaip “2 X 4 Design”, Michael Sorkin, OMA, Toshiko Mori ir kiti. Taigi pati “Studio-X” vieta yra gana nepatogi vykstantiems iš universiteto miestelio, iš kurio ten nukakti trunka 40 minučių; tai tikrai nėra vieta, kur būtų patogu mokyti studentus ar rengti peržiūras. Tačiau “Studio-X” – tai vieta, kurioje dėstytojai dirba su studentais prie tyrimo projektų ir, kaip ir kiekviename “Studio-X” centre, čia vyksta labai daug renginių, paskaitų, parodų. Priimdamas studentus dirbti prie “Studio-X” tyrimų, Wigley’is siekia praplėsti jų žinias, suteikti galimybę įgyti vertingos darbo patirties ir kai ką sužinoti apie projektavimą už mokyklos ribų, neišnaudojant jų neapmokamose praktikose, kurios būdingos komerciniams [architektūros] biurams. Nors paprastai universiteto renginiai, paskaitos ir parodos būna skirti tik studentams, “Studio-X” orientuojasi į magistrantus ir doktorantus, kurie jau dirba daugybėje Soho, Čelsio ir kituose gretimuose rajonuose įsikūrusiuose architektų biurų, taip pat į visuomenę. Siekiant šių tikslų, “Studio-X” centras yra įrengtas kaip nuolat keičiama mokymo erdvė su lengvai išmontuojamomis darbo vietomis.

Taigi, Niujorko “Studio-X” tapo itin sėkmingu prototipu, ir tolesnė plėtra už jo ribų buvo kitas, Wigley’io numatytas žingsnis. Dabar pamatysime keletą kitų centrų, pradedant nuo “Studio-X” Pekine. Priežasčių, kodėl kitas “Studio-X” centras turėjo būti įsteigtas Kinijoje, buvo daug, įskaitant ir sparčią šios šalies plėtrą, ir tai, kad čia jau dirbo nemažai mūsų akademinio personalo narių. Pavyzdžiui, 2009 m. Stevenas Hollas baigė savo “Sujungto hibrido”, tam tikro komplekso Pekine, projektą, kuriuo siekė spręsti spartaus augimo, milžiniškų pokyčių ir šalies atsivėrimo klausimus. Turint galvoje daugiamilijoninį Pekino kontekstą, ko gero, nieko keista, kad “Studio-X” centras Pekine yra gana nedidelis ir tarsi paslėptas, įsikūręs buvusiame gamyklos pastate, naujai formuojamoje menų zonoje, greta istorinio miesto centro. Nors pirmiau minėjau, kad “Studio-X” įstaigos nepritaikytos studijų užsienyje programoms, kai studentai svetur mokosi semestrą ar net metus, vis dėlto Kolumbijos Universitetas siunčia studentus į savo “Studio-X” centrus, tačiau tik savaitei, ir ši kelionė į vieną iš centrų paskutiniaisiais studijų metais jam arba jai yra apmokama, kaip MPIMDM programos stipendijos dalis. Taigi, “Studio-X” centrą Pekine jau aplankė gana nemažai studentų, čia rengiami konkursai, simpoziumai, parodos, vyksta kiti renginiai, pritraukiantys ir šimtus vietos gyventų.

“Studio-X” centras Rio de Žaneire yra įsikūręs istoriniame name miesto centre. Čia taip pat vysta daugybė diskusijų ir renginių, susijusių su Centrinės Amerikos regionu, siūloma susipažinti su kylančiu kūrybiškumu visame pasaulyje. “Studio-X” centras Rio taip pat leidžia pastebėti, kaip šie centrai gali veikti finansine prasme, pritraukdami [vietos] verslo lyderius, suinteresuotus, kad Rio de Žaneirą pasiektų kūrybinės prieigos, ypač skaitmeninių ir ryšio technologijų srityje. Nors toks dėmesio sutelkimas į skaitmenines bei ryšio technologijas iš tiesų reiškia dėmesį ir visai “Studio-X” programai, dėl Rio de Žaneire susidariusių tam tikrų sąlygų būtent ši sritis yra svarbiausia ir teikia finansavimą.

“Studio-X” Jordano sostinėje Amane veikiau yra ne centras, o tik laboratorija, nes, nors yra viso centrų tinklo dalis, tačiau kur kas mažesnė nei tipinė “Studio-X” įstaiga, tarsi savotiška mini jos versija. Amano laboratorija yra vienintelė įstaiga, veikianti kaip kito, didesnio Kolumbijos Universiteto centro, Kolumbijos Universiteto Artimųjų Rytų tyrimų centro, atvėrusio duris 2009 m. kovą, dalis. Skirtingai nuo Rio de Žaneiro, Amane daugiausiai dėmesio skiriama paveldo apsaugai. Todėl “Studio-X” personalas, pavyzdžiui, gali dalyvauti kokių nors pastatų liekanų tyrinėjimuose ir, dirbdamas kartu su vietos istorinio paveldo apsaugos darbuotojais, mokytis, kaip juos išsaugoti. Be minėto dėmesio istorinio paveldo apsaugai, čia taip pat rengiamos architektūrinio projektavimo studijos, aplankant miesto senamiestį, miestų planavimo studijos, orientuotos į vargingus regionus, ir kita veikla.

Iš šių trijų pavyzdžių matyti bendras “Studio-X” centrų vaizdas, kaip šis pasaulinis tinklas veikia, tačiau labai svarbios yra ir mokyklos įsteigtos laboratorijos. Kaip ir centrai, jos veikia nepaisydamos tradicinės studijų programos, jose atliekami tyrimai praplečia architektūros supratimo ribas. Viena seniausių ir geriausiai žinomų laboratorijų yra Spatial Information Design Lab (SIDL), kuriai vadovauja Laura Kurgan ir Sarah Williams. Šios laboratorijos specializacija – architekto erdvinių žinių taikymas geografiniams ir kartografiniams sprendimams, kompleksinis problemų sprendimas, taikant vizualizaciją. Vienas iš žinomiausių laboratorijos projektų - “Million Dollar Blocks”, atliktas bendradarbiaujant su Justice Mapping centru. Šiuo projektu SIDL įrodinėja, kad mėginimas spręsti nusikalstamumo problemą, susitelkiant į didžiausia nusikaltimų statistika garsėjančius rajonus, gali būti klaidingas. Projekte daroma išvada, jog itin svarbu yra susitelkti į tuos rajonus, iš kurių nusikaltėliai kilę, nes būtent ten ir prasideda nusikalstamumas. Taigi, tyrėjai nagrinėja vietas, kuriose nusikaltėliai užauga, identifikuoja miesto kvartalus, kuriems apgyvendinti vyriausybė kasmet išleidžia daugiau nei po milijoną dolerių. Šio tyrimo rezultatai leidžia vyriausybei ir privačioms institucijoms iš naujo apsvarstyti, kur turėtų būti nukreiptos nusikalstamumo prevencijos pastangos.

Kita laboratorija, Living Architecture Lab, kuriai vadovauja Davidas Benjaminas ir Soo-in Yangas, specializuojasi atliepiamosios architektūros srityje. Šios laboratorijos tikslas – kurti architektūrą, kuri vienaip ar kitaip reaguoja į aplinką. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje jie sukūrė Gyvosios šviesos (Living Light) paviljoną, kurio apvalkalas švyti ir žybčioja, reaguodamas į vietos oro kokybę. Kartu su SIDL, jie panaudojo oro užterštumo sensorius, fiksuojančius, kokią įtaką miesto oro kokybei padarė taršos apribojimai, įvesti prieš 2008 m. vasaros olimpines žaidynes. Nors Living Architecture Lab paprastai imasi spręsti dideles problemas, jie taip pat supranta, jog svarbūs gali būti ir maži dalykai. Todėl išleido seriją knygų apie momentinius [trumpalaikius] projektus (flash projects), nagrinėjančią tam tikrus architektūrinius projektus, kurie buvo parengti už mažiau nei 1000 dolerių, kas JAV nėra dideli pinigai.

Network Architecture Lab

Likusią paskaitos dalį norėčiau skirti pasakojimui apie savo laboratoriją – Network Architecture Lab, įkurtą 2006 m. Esminė jos įsteigimo prielaida buvo ta, kad skaitmeninių, ryšio technologijų poveikis turėtų būti nuodugniai ištirtas, netgi laikantis skeptiško požiūrio. Pastaraisiais metais visiškai pasikeitė mūsų erdvės suvokimas ir tai smarkiai paveikė kiekvieną gyvenimo aspektą, pradedant politika, draugyste, filmų žiūrėjimu ir baigiant netgi tuo, ką manome apie seksą. Laikausi gana agnostinio požiūrio į technologijas, jeigu galima taip pasakyti, ir tikrai esu skeptiškas dėl jų daromos įtakos mūsų gyvenimams.

Šios laboratorijos veikla daugiausiai nukreipta į nematomą architektūrą, į transformaciją, kuri nepalieka jokių matomų pėdsakų mus supančiame mieste. Ši transformacija apima tai, ką medijų teoretikas Paulas Dourishas vadina “Herco erdve”, elektromagnetinio spektro, kurį skleidžia mūsų skaitmeniniai prietaisai, erdvine dimensija, pavyzdžiui, tai gali būti radijo bangų ar bevielių technologijų erdvė, ar net paslėptų ryšio kabelių žemėlapis.

Trumpai apžvelgsiu mūsų įgyvendintus projektus. Pirmiausia, tai Infrastructural City – knyga, kurią redagavau, o 2008 m. Laboratorija sukūrė ir pagamino jai žemėlapius. Ši knyga apvainikavo ilgametį tyrimą, vykdytą Los Andžele, mieste, įkūnijusiame moderniosios eros stambiąją infrastruktūrą, mieste, egzistuojančiame tik dėl sudėtingos vandentiekio sistemos, kuria vanduo atkeliauja į jį šimtus kilometrų, taip pat daugiau nei 800 kilometrų ilgio greitkelių, esančių pačiame mieste. Los Andželas egzistuoja tik dėl elektros perdavimo linijų, kuriomis elektra atvedama net iš Nevados ir Vašingtono valstijų. Tai miestas, kuris negali egzistuoti natūraliai, kuris yra tarsi prijungtas prie milžiniško gyvybės palaikymo aparato. Ir vis dėlto, pažvelgus atidžiau, kiekvienas miestas yra toks. Galiausiai net Vilnius susiduria su panašiais iššūkiais, pavyzdžiui, kad ir tuo, jog yra priklausomas nuo importuojamų dujų. Šioje knygoje keliu hipotezę, kad išsivysčiusioje šalyje pastatyti tokio tipo infrastruktūrą tapo tiesiog neįmanoma. Tam trukdo tam tikra milžiniška politinė aklavietė. Ir turtingi, ir vargšai nebenori stambių infrastruktūrų savo kieme. Vos tik pasiūlomas didesnis projektas, jis susiduria su neįtikėtinomis kliūtimis. Kalbant politiškai, tai didelio masto, visos šalies problema. Tačiau įdomiausia, kad kai kurie projektuotojai tai supranta ir į tai atsižvelgia savo darbe. Pavyzdžiui, Los Andželo planuotojai suprato, kad norint papildyti esamą greitkelį dar viena eismo juosta, tai kainuotų po milijardą dolerių už kiekvieną mylią. Tačiau po septynerių metų net ir taip praplatintas greitkelis imtų kimštis lygiai taip pat, kaip ir prieš rekonstrukciją. Todėl, užuot ėmęsi kelio remonto, į savo naują plėtros strategiją jie įtraukė eismo kamščius, darydami prielaidą, kad žmonės paprastai negyvena būstuose, kurie yra nutolę nuo jų darboviečių daugiau negu 45 minučių atstumu. Ir jeigu transporto kamštis apsunkina ir taip didelio atstumo įveikimą, žmonės paprastai kraustosi kitur arba keičia darbą. Taigi, kai į transporto kamštį nebežiūrima kaip į problemą, kurią reikia spręsti, bet, veikiau, kaip į tam tikrą sąlygą, į kurią tenka atsižvelgti planavimo procese, įvyksta tam tikras atvirkštinio ryšio efektas. Atidžiau pažvelgę į miestą, pastebėtume ir daugiau tokių atvirkštinio ryšio efektų plėtojant išmaniąsias infrastruktūras, t.y. tradicines infrastruktūras, tik papildytas įvairiais jutikliais ir kompiuteriais.

Kitas mūsų projektas buvo knyga Networked Publics, kurią pradėjome Pietų Kalifornijos universiteto Anenbergo komunikacijų centre, o baigėme jau Kolumbijos universitete. Minėtas centras pasamdė mane metams (kaip tik prieš pat atvykstant į Kolumbijos universitetą) vadovauti tyrimų grupei, kuri nagrinėjo šiuolaikinių technologijų poveikio sociologinius bei kultūrinius aspektus. Be to, rašydami šią knygą, dar papildėme ją diskusijų serijos medžiaga ta pačia tema. “Studio-X” centras, bendradarbiaudamas su žurnalu “Domus”, organizavo hibridinę paskaitą, kurios klausytojai dalyvavo ir bendravo su mumis tiesioginės transliacijos metu. Žmonės Helsinkyje, Čikagoje, Vašingtone, Kolumbijos [universitete] ir Australijoje tai žiūrėjo ir atsiliepė per Twitterį. Grįžtamasis ryšys [klausytojų reakcija] buvo gautas klausimų, į kuriuos atsakė diskusijos dalyviai, forma. Po diskusijų paprašėme žmonių iš viso pasaulio pareikšti savo nuomonę apie savanoriškai pasirinktas jos dalis [atkarpas], kurias mes vėliau surinkome, apžvelgėme, o žurnalas “Domus” tai patalpino savo internetiniame portale. Taigi, visa tai turėjo tam tikrą grįžtamojo ryšio poveikį, kuriame mes pamėginome apjungti kuo daugiau idėjų.

Kartais mes rengiame ir įprastesnius projektus miesto masteliu. 2010 m. dalyvavome pasauliniame konkurse Niujorko miestui priklausančiai Long Ailendo salai pertvarkyti. Savo pasiūlyme iškėlėme idėją, kad norint pertvarkyti Long Ailendą, pirmiausia reikia sutelkti dėmesį į jos infrastruktūrą, ekologiją ir ryšius bei tinklus, taip pat atsisakyti kai kurių įprastų idėjų, susijusių su tuo, ką privalu padaryti planuojant miestą. Visų pirma, pastebėjome, kad Long Ailendo sala aprūpinama vandeniu iš po ja esančio požeminio vandeningojo sluoksnio. Kadangi šiuo metu vanduo yra smarkiai užterštas, o atvesti jį iš kurios nors kitos vietos – nedovanotinai brangu, svarbu nuspręsti, kurią vandeningojo sluoksnio dalį toliau naudosime, ir išsiaiškinti, kaip kuo skubiau būtų galima kitur perkelti viršum jos gyvenančius žmones. Taip pat išsiaiškinome, kad kai kurios Long Ailendo dalys tiesiog klesti, o kitos – ne. Nustatėme, kad būtent tos salos vietos, kurioms sekasi prastai, ir yra virš vandeningojo sluoksnio. Taigi, užuot mėginę atgaivinti tas bendruomenes, pasiūlėme pasinaudojant mokesčių lengvatomis ir regiono planavimu jas tiesiog iškraustyti į senuosius priemiesčius, kuriuose gyventojų skaičius pastaruoju metu smarkiai auga dėl naujų migrantų, taip šias miesto dalis dar labiau sutankinant. Šie priemiesčiai jau ir taip yra vietos, į kurias atvyksta nauji migrantai indai, portugalai ir ispanai. Taip pat apsisprendėme dėl keleto bendro pobūdžio veiksmų. Pirma, pasiūlėme šiuose priemiesčiuose imituoti tą selektyviosios depopuliacijos strategiją, kurią pristatėme visos salos mastu. Tas jos dalis, kuriose gyventojų skaičius sumažėjęs, paversti parkais, o centrus sutankinti. Taip pat pasiūlėme atsižvelgti į priemiesčių etninį identitetą, kad centruose rastųsi radikalių tipologijų, būdingų migrantų kultūrai, pavyzdžiui, mini golfo laukai ant daugiaaukščių parkingų stogų. Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, bet, jeigu buvote Korėjoje ar Jungtinėse Valstijose, kur gyvena daug korėjiečių, tai tampa visiškai normalu. Kitaip sakant, mėginome paskatinti etninę įvairovę visoje teritorijoje, ne tik atskirose bendruomenėse, tuo pačiu paskatindami šiuos rajonus tapti geresnėmis bendruomenėmis ir išlaikyti vietas, kur galima papietauti, apsipirkti ar pramogauti.

Galiausiai, trumpai paminėsiu vieną projektą, kurį įgyvendinome su Naujuoju šiuolaikinio meno muziejumi Niujorke. Buvome pakviesti dalyvauti “Paskutiniojo laikraščio” parodoje, kurioje menininkai buvo kviečiami pažvelgti į [tradicinio] laikraščio likimą. Mano kolega Josephas Grima ir aš nusprendėme susitelkti ties tuo, kaip keičiasi laikraščio skaitytojai ir pats skaitymas. Dabar mes vis dažniau laikraščius skaitome įvairiuose įrenginiuose – iPaduose, išmaniuosiuose telefonuose ir pan. Dėl to žinios mums pateikiamos labai tendencingai, panaudojant tam tikrus algoritmus, kad pamatytume tik dalykus, kuriuos mes norime skaityti. Maža to, žinios tampa labai suasmenintos. Anksčiau žmonės skaitydavo laikraščius viešumoje, kažkaip net teatrališkai tuo parodydami kitiems, jog yra informuoti piliečiai. Taigi, ėmėme ieškoti būdų, kaip atgaivinti laikraštį. Kartą Josephas pastebėjo, kaip Kinijoje žmonės skaito laikraščius, pakabintus lauke ant sienos. Tą ir aš prisiminiau iš vaikystės Čikagoje. Pastebėjome, kad laikraščiai dažnai iškabinami ant sienų greta įvairių naujienų agentūrų, kad žmonės galėtų juos perskaityti. XIX a. pasaulyje plintant masinam raštingumui ir pingant popieriui, didieji miestai, kaip antai Niujorkas ar Paryžius, būdavo pilni literatūros, pilni žodžių. Taigi, mes įsivaizdavome laikraštį, kurį galima iškabinti viešai, ir galerijoje įrengėme redakciją su jai būdingu personalu, biuru, netgi spausdinimo mašinėle, kuria parodos lankytojai buvo kviečiami parašyti laišką leidėjui. Nusprendžiau, kad mums iš tiesų reikia galvoti ne apie naują laikraščio [numerį] kiekvieną savaitę, o apie naują jo skyrių, kurį redaguotų skirtingos žmonių grupės ir kuris atspindėtų laikraščio vaidmenį formuojant architektūrą ir urbanizmą. Pavyzdžiui, Netlab pristatė skyrių “Miestas”, kuriame apžvelgė, kaip Niujorke veikė New York Times per elektros energijos tiekimo sutrikimą 1977 m., kaip jie bendravo su visuomene, užtikrino, kad nesutriktų laikraščio leidimas, koks buvo viso šito poveikis. Mūsų koncepcija buvo pasitelkus grafikos dizainerį Neilą Donnelly’į įsivaizduoti, kad šis laikraštis būtų ne tik skaitomas, bet ir pakabintas viešumoje. Štai atskiri jo numeriai su skirtingais maketais, pritaikyti skaitymui ant sienos. Planavome juos iškabinti visame Niujorke, tačiau paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Jau pradėję įgyvendinti projektą, sužinojome, kad kabinti laikraščius ant sienos yra nelegalu, išskyrus laikinųjų statinių [pavyzdžiui, statybos aikštelių] užtvaras. Pasirodo, esmė ta, kad plakatai ant tokių užtvarų yra kabinami tik su statybos rangovo leidimu, o jį neretai valdo kokia nors mafija. Taigi, kaip paaiškėjo, turėjome dvejopą pasirinkimą: kad būsime sučiupti mafijos ir kankinami [už tai, kad pakabinome laikraštį], arba nubausti 35 000 dolerių bauda už kiekvieną atvejį. Kreipėmės į transporto kompaniją Metropolitan Transit Authority, kad leistų iškabinti laikraštį įvairiose jai priklausančiose vietose ir galiausiai sutvarkėme visą, su tuo susijusį popierizmą, bet atėjo lapkritis ir orai atšalo. Taip pat neįvertinome, kaip ilgai užtruksime, kabindami tuos laikraščius, nes iš tiesų tai nepaprastai sunkus darbas. Galiausiai susimąstėme, kaip visi šie sunkumai keičia santykį [požiūrį į] oficialius dokumentus ir patį miestą.

New City Reader pagrindinė idėja buvo ta, kad norėjome ištirti santykį tarp žiniasklaidos, miesto ir architektūros. Pagaliau, juk Zahos Hadid, Franko Gehry’io ir panašaus lygio meistrų statiniai iš dalies statomi dėl to, kad apie juos praneštų žiniose, iš dalies, kad statytojo vardas sušmėžuotų naujienose. Taigi, laikraščiai ir architektūra – tampriai tarpusavyje susiję. Laikraščiai yra vieni iš veikėjų mieste. Čia jie vaidina svarbų vaidmenį. Ir, žinoma, kadangi laikraščiams itin stiprų poveikį daro naujosios žiniasklaidos priemonės, mus domino ir tai, kaip jos visos veiktų kartu.

Šioje paskaitoje trumpai apžvelgiau “Studio-X” centrų ir laboratorijų iniciatyvas Kolumbijos universitete. Tikiuosi, kad visa tai padės suprasti, kaip galėtų būti ugdomas minėtas “platesnio profilio” architektas ir kaip MPIMDM eksperimentuoja su naujais švietimo ir tyrimų modeliais bei galimybėmis.