Prancūzų sociologas ir filosofas Henris Lefebvre’as 1974 metais paskelbė savo programinį veikalą „Erdvės produkavimas“ (The Production of Space), kuriame pateikė ir architektų erdvės interpretaciją. Pasak Lefebvre’o, pernelyg naivu manyti, kad architektas, gaudamas kokį nors erdvės segmentą kokiam nors konkrečiam projektui įgyvendinti, sykiu gauna ir visišką laisvę, kaip tą erdvės segmentą urbanistiškai ir architektūriškai sukonstruoti. Tuščio popieriaus lapo atvirumas pačioms įvairiausioms urbanistinėms ir architektūrinėms galimybėms tėra laisvės iliuzija. Iš tiesų, pasak Lefebvre’o, šiame tuščiame baltame popieriaus lape jau yra užkoduoti egzistuojantys galios santykiai. Žiūrint iš institucinio taško, tai, ką architektas braižo tariamai tuščiame popieriaus lape, yra sąlygota vystytojų interesų bei kapitalo judėjimo. Maža to: dominuojanti tendencija erdvę formuoti ir vartoti kaip reginį lemia ir tai, kad projektuojamoje erdvėje ryškiausiai eksponuojami rega vartojami erdvės komponentai. Todėl, reziumuoja Lefebvre’as, architekto erdvė yra abstrakti reprezentuojama erdvė, kuri visuomet skirsis nuo konkrečios kasdienės miestiečių erdvės. Kasdienėje aplinkoje praktikuojama miesto erdvė taip pat nėra neutrali, bet ji nėra sąlygota galios santykių, o nužymėta nuo vaikystės besitęsiančių egzistencinių intensyvumų.

Ši perskyra tarp architekto projektuojamos erdvės ir miestiečio praktikuojamos erdvės architektą ir miestietį pastato į skirtingas barikadų puses. Žinoma, kaip ir daugelis kitų radikalių opozicijų, architekto – miestiečio opozicija siūlo paprastą, bet kartu ir aiškų egzistuojančių požiūrių į miestą suvokimą. Antra vertus, kaip ir dauguma kitų radikalių opozicijų, taip ir ši  daugeliu atvejų yra pernelyg supaprastinta. Nors tam tikruose kontekstuose be vargo galima rasti Lefebvre’o nusakytą perskyrą, vis dėlto ne ką rečiau architektas ir miestietis kovoja ne vienas prieš kitą poliariškai nesuderinamose barikadų pusėse, o toje pačioje pusėje ir kartu. Inertiškos miesto gyventojų praktikos neretai yra ne mažiau pavojingos nei Lefebvre’o aprašytasis erdvę klasifikuojantis ir kalkuliuojantis žvilgsnis. Šiais laikais būtent architektai ir urbanistai dažnai inicijuoja tokius projektus, kurie animuoja inertiškas miestietiškas praktikas. Tokiu atveju „erdvės projektavimas“ reiškia ne kokio nors nuo konteksto izoliuoto erdvės segmento kalkuliuotą brėžinį, o naujų miesto praktikavimo būdų kūrimą ar senųjų miesto praktikų atnaujinimą ir surišimą su besikeičiančia šiandienos miesto infrastruktūra ir realijomis. 

2011 metais architektų sambūris Architektūros fondas surengė paskaitų ciklą „Lūžio taškai“, kuriame savo pranešimus skaitė architektai Auguste’as van Oppenas ir Marcas van Asseldonkas, Adamas Bobbette ir Ettiennas Turpinas, Timas Rienietsas, filosofas Nerijus Milerius. Lefebvre’o nužymėtos įtampos tarp architekto ir miestiečio kontekste reprezentatyviu galima laikyti architektų van Oppeno ir van Asseldonko pranešimą, kuriame jie išskleidė atvirojo kodo urbanizmo idėją. Tarsi pritardami Lefebvre’ui, jie konstatavo, kad ilgą laiką Vakarų Europoje miestiečiai – miesto erdvių kasdieniai vartotojai – buvo palikti nuošalyje nuo architektūros produktų. Antra vertus, oponuodami perskyrai tarp architekto ir kasdienio miestiečio, van Oppenas ir van Asseldonkas kvietė vystyti atvirojo kodo urbanizmą, kuris kaip kompiuterinė programinė įranga numano aktyvų kasdienių miesto vartotojų dalyvavimą miesto procesuose. Nors, savaime suprantama, minėtų autorių paskaitose buvo aptartas gerokai platesnis temų spektras, vis dėlto šis persijungimas nuo modelio „architektas versus miestietis“ prie modelio „architektas kartu su miestiečiu“ tapo, retrospektyviai žiūrint, vienu ryškiausiai architektūroje ir urbanistikoje fiksuojamu lūžio tašku. Tada, kai 2014 m. vasario 20 d. Vilniuje buvo surengtas seminaras „Miestas. Lūžio taškai“, kuriame dalyvavo miesto studijų ekspertai Benjaminas Cope’as ir Siarhei Liubimau, architektas Miodragas Kučas ir urbanistas Mindaugas Pakalnis, šis lūžio taškas jau buvo tapęs esminiu diskusijų ir debatų centru, aplink save suburiančiu ir kitas aktualias miesto problematikos temas.

Šis paskaitų, esė ir interviu rinkinys sudarytas minėtų paskaitų ir minėtosios diskusijos pagrindu. Prie didžiosios daugumos jau minėtų autorių šiame leidinyje prisijungė architektūros paveldo profesorius Miles Glendinningas, (an)architektas, miesto viešųjų erdvių aktyvistas Matthias Rickas, urbanistė ir architektė Laura Panait, menininkė Jeanne van Heeswijk, architektas ir tyrėjas Kuba Snopekas. Aptariamų perspektyvų laukas – labai platus, net ir turint minty vien laiko ir erdvės pjūvius – nuo sovietinių laikų ir posovietinių lūžių iki šių dienų fenomenų, nuo Rytų iki Vakarų Europos specifikos. Temų įvairovė dažnai veikia kaip konceptualus trūkumas, tačiau šįkart sudarytojams buvo svarbu ne išlaikyti griežtą koherentišką vienovę, bet išprovokuoti dalyvius ir skaitytojus ne vien mąstyti apie atvirojo kodo urbanizmą ir lūžio taškus, bet ir laužyti architekto – miestiečio perskyrą bei inicijuoti aktyvistines miesto praktikavimo formas. 

Nerijus Milerius, Indrė Ruseckaitė

Numerio rengėjai dėkoja seminaro „Miestas. Lūžio taškai“ (ŠMC, 2014) dalyviams ir esė autoriams Benjamin Cope, Miodrag Kuč, Siarhei Liubimau, Mindaugui Pakalniui; numerio interviu rengėjams Aistei Galaunytei, Onai Lozuraitytei, Marijai Drėmaitei, Kotrynai Valiukevičiūtei, Arnoldui Stramskui; iliustracijų redaktorei Aistei Galaunyte; redaktoriams ir vertėjams Jurgai Grunskienei, Margaritai Gaubytei, Mildai Skomskytei, Aistei Galaunytei ir Stephenui Deanui.

Ypatingai dėkojame Architektūros [pokalbių] fondo paskaitų ciklo „Miestas. Lūžio taškai“(NDG, 2011), „Procesas“ (NDG, 2012) ir „Modernieji paveldai“ (NDG, 2012) kuratoriams Sabinai Daugėlienei, Aurimui Sasnauskui, Marijai Drėmaitei, Lukui Rekevičiui ir paskaitų savanoriams; paskaitų rėmėjams: Lietuvos kultūros rėmimo fondas, Britų taryba, Nyderlandų Karalystės ambasada, JUNG Vilnius, Solatube, Ergolain.