ALF 03

Metas radikaliems pokyčiams / Kotrynos Valiukevičiūtės interviu su Jeanne van Heeswijk

Jeanne van Heeswijk yra menininkė, kurios inicijuojami radikalūs pokyčiai padeda miesto viešosioms erdvėms tapti dinamiškoms ir įvairiaspalvėms. Vienas iš šių projektų sėkmės veiksnių yra tai, kad juose J. van Heeswijk pati tampa aktyvia vietinių žmonių bendruomenės nare. Menininkė dirba su bendruomenėmis įvairiose šalyse, dažnai peržengia tradicines meno suvokimo ribas, kvestionuoja menininko autonomiškumą rengdama kolektyvinius performansus, susitikimus, diskusijas, seminarus etc. Projektą gali inspiruoti aktualus įvykis, kultūrinis kontekstas, socialinės problemos. J. van Heeswijk turi išskirtinį gebėjimą sudominti bendruomenę ir paskatinti jos narius spręsti tai, kas jų gyvenamojoje vietoje aktualu. Būdama miesto kuratorė (angl. urban curator) menininkė atskleidžia nematomas įstatymų vingrybes, tarpininkauja tarp bendruomenės ir vyriausybinių, socialinių institucijų, kad svarbių sprendimų priėmimą lemtų ir patys miestiečiai. Pirmąją personalinę parodą menininkė surengė 1991 metais, ir nuo to laiko jos darbai matomi tarptautinėje erdvėje,  įskaitant Venecijos, Busano, Taipėjaus ir Šanchajaus bienales. Be to, menininkė skaito paskaitas apie urbanistinę plėtrą, bendradarbiavimą ir kultūrą.

Kaip jūs suprantate „erdvės“ sąvoką?

Man labai svarbu, kaip žmonės elgiasi savo įprastinėse, kasdienėse erdvėse. Galvodama apie erdvę, dažniausiai galvoju apie lokalumą. Lokalumą suvokiu ne kaip pastovią bendruomenę, bet kaip sąlygas, kuriose žmogus veikia. Tai – tarsi pažymėta teritorija, naudojama vietinių. Erdvė yra ne tik fizinis objektas, bet ir emocijos, joje gyvenantys naratyvai. Taigi, be fizinės, apčiuopiamos būsenos, erdvė taip pat pasižymi emocine ir reliacine būsenomis.

Ar jūsų požiūris į erdvę kito?

Žvelgiant iš vienos pusės, požiūris per daug nekito. Visuomet koncentravausi į kasdienes erdves, kuriose vienaip ar kitaip žmonės veikia, gyvena, dirba. Pavyzdžiu galėtų būti projektas „Valley Vibes. The Vibe-Detector“ (Slėnių virpesiai. Virpesių detektorius), kuris vyko Londone 1998–2003 metais, jame dirbau kartu su menininke ir kuratore Amy Plant, taip pat su urbanistu Raouliu Bunschotenu, kuris yra architektūros ir urbanistikos biuro „Chora“ įkūrėjas. Šiuo projektu tyrėme skirtingus būdus ir priežastis, dėl kurių priprantama prie vietos; taip pat fiksavome emocijas, kai Rytų Londone sparčiai įsibėgėjo pertvarkymo procesai. Kūrybinėse dirbtuvėse diskutavome apie miesto kuravimą – rūpinimąsi gyvenimo sąlygomis, o tai yra daug daugiau nei fiziniai pastatų ir gatvių pavidalai. R. Bunschotenas tai vadina protourbanistinėmis sąlygomis: ryšiai, atsiminimai, emocijos, elgesio modeliai yra stipriai įsišakniję kiekvienoje erdvėje.

Žvelgiant iš kitos pusės, dabar labiau, nei prieš dvidešimt metų, suprantu kasdienio judėjimo trasų sudėtingumą. Pradėjau suvokti, kad ši urbanistinė sąlyga iš esmės apibūdina lokalumą. Tai teritorija, kurioje žmonės ugdo nuosavybės, priklausomybės grupei jausmus. Metams bėgant apie šią sudėtingą sistemą sužinau vis daugiau.

Erdvė nebūna neutrali. Erdvė, jau prieš ją tyrinėjant, yra tam tikras socialinis konstruktas. Kaip pasiteisinate prieš įsikišdama į miesto procesus? Kaip tai, kad esate menininkė, padeda arba trukdo šioms intervencijoms?

Esu įsitikinusi, kad greta politinių, socialinių, ekonominių veiksnių miestui labai svarbus ir kultūrinis aspektas. Mūsų dienomis vis daugiau žmonių jaučiasi palikti nuošalyje, kai priimami su jų kasdiene aplinka susiję sprendimai, kai formuojamos ateities strategijos ir prioritetai. Žmonės jaučiasi atkirsti, neturintys balso teisės ir realios įtakos. Nuoširdžiai manau, kad būdamas visateisiu miesto gyventoju privalai turėti galimybę dalyvauti šiuose procesuose. Kaip norėtume gyventi, kokie yra mūsų prisiminimai, kas mums yra nuosavybė – visa tai suformuoja vaizduotė. O vaizduotė – tai menas, arba tam tikra estetizavimo forma. Mes, menininkai, gebame įsivaizduoti tam tikros vietos ryšių ir savybių visumą. Toks įgūdis gali padėti žmonėms susigrąžinti teisę į miestą, teisę spręsti dėl miesto pavidalo, jo ateities.

Paprastai stengiuosi sukurti, kaip aš vadinu, sąveikų lauką – struktūrą, paremtą klausimais,  kilusiais iš vietinių sąlygų. Šioje struktūroje dirbu kaip menininkė, galinti pasiūlyti savo įgūdžių rinkinį vietos problemoms spręsti. Kartais tampu tarsi laidininku – leidžiu vietos energijas per savo meninį kūną, kad padėčiau vaizdiniams ir istorijoms įgauti skirtingus pavidalus ir formas. Laidininką aš suprantu kaip olandiško žodžio geleiden, reiškiančio lydėjimą, sinonimą. Tai reiškia, kad aš tik palydžiu, palaikau kompaniją energijų srovėms, kurios ir taip gyvena erdvėje.

Kokių etinių viešumo klausimų jums iškyla? Ar tikrai visada reikia į dienos šviesą ištempti nematomas, neturistines vietas?

Ne visos priemonės, padedančios tapti patraukliam, savaime yra blogos. Tačiau reikia aiškiai nubrėžti ribas: kas yra gerai ir kam tai naudinga, užtikrinti, kad veiksmas ne atstumtų ar priverstų išsikraustyti, o įtrauktų žmones. Norėčiau akcentuoti ne matomumą – jis iškart siejamas su viešumu, kai atkreipi dėmesį į patrauklias vietas ir taip pritrauki verslą ar turizmą. Ką mes stengiamės padaryti – tiesiog padėti bendruomenėms tapti savarankiškoms ir aktyvioms, kitaip tariant, jas radikalizuoti. Radikalizuoti dviem būdais: vienas – padaryti jas labiau pastebimas, aktyvesnes, kitas – atnaujinti bendruomenių ryšį su vieta. Padaryti dalykus matomus yra viena, kita – kad tie nauji įpročiai prigytų, įleistų šaknis. Daugeliui vietų nereikia gentrifikacijos, nes tai dažnai priveda prie gyventojų išsikraustymo, – jose tiesiog trūksta jau egzistuojančių vietos vertybių ryšio. Kūrybiškame, neoliberaliame, turistiniame mieste dominuoja tam tikri naratyvai. Kartais verta parodyti, kad toje pačioje vietoje gali egzistuoti ir kitokios, oponuojančios tradiciniam, naratyvo formos.

Pavyzdžiui, projektas „De Verborgen Stad“ (Paslėptas miestas, 1997 m.) buvo vykdomas tada, kai Middelburgo turizmo industrijos vystymas buvo sutelktas tik į centrines miesto dalis, bet ne į patį miestą. Tai buvo tarsi žaidimas grožio korta. Savo renginyje dvidešimt tris pašnekovus (menininkus, aktyvistus, rašytojus ir mąstytojus) pakvietėme pasidalinti patirtimi apie šį miestą – remiantis savo asmenine ir profesine patirtimi pasiūlyti pažvelgti į jį dar nematytu kampu. Renginio lankytojai (jiems davėme fotoaparatus ir planšetinius kompiuterius), vaikščiodami mieste, taip pat galėjo užfiksuoti savo idėjas ir siūlymus. Mūsų žinutė buvo: „Pažiūrėkite į tamsias, neapšviestas gatves, pažiūrėkite į gyvenimą, kuris lieka už turistinio maskarado. Ką ten matote? Kokia įvairovė ir žinios glūdi užmirštose vietose?“

Kokia jūsų tyrimų metodika? Kaip atsirenkate įdomiausius erdvės naratyvus? Kaip suprantate, kad jau gana?

Paprastai tyrimo pradžioje intensyviai lankausi tyrinėjamame kvartale, ten bandau sugerti kuo daugiau informacijos, bet kartu stengiuosi neturėti jokios idėjos. Nemanau, kad labai svarbu kažkur be pertraukų gyventi du ar tris mėnesius, svarbiau – vis sugrįžti į vietą, o tai vadinu pasikartojančiu įsiterpimu. Mano gyvenimas kvartale – tai ne turėjimas nuolatinio būsto, bet atlikimas įvairių kasdienių veiksmų – apsipirkimas, apsilankymas bibliotekoje, bendruomenės susirinkime, ėjimas į kirpyklą. Taip pat stengiuosi susipažinti su kuo daugiau vietinių žmonių. Kiekvieno sutiktojo prašau mane supažindinti su dar dviem ar trim jo ar jos draugais. Tų žmonių klausiu: „Ką reiškia gyventi šiame mieste?“ Kartais taip beklajodama atrandu erdvių, kurios pasirodo vertos dėmesio. Tuomet toje erdvėje įkuriu stovyklą – centrinę projekto būstinę. Po to sudarau veiksmų planą ir imu ieškoti žmonių, su kuriais galėčiau bendradarbiauti. Taigi tiek problema, tiek vieta išplaukia iš tyrinėjamos erdvės.

Mano, kaip žmogaus ir kaip menininkės, interesai taip pat nukreipia tam tikra linkme. Ši veikla – nuolatinis erdvės, meno tyrimas, gilinimasis į etiką ir estetiką ir, žinoma, paieškos, kaip padėti bendruomenėms svarbius miestui sprendimus perimti į savo rankas. Prieš penkerius metus dirbau su serija projektų, kurių dėmesio centre buvo smulkusis verslas, gyvenimo sąlygos ir vietos ekonomika. Dabar mane domina elgesio modeliai ir ryšiai erdvėje, afekto veiksniai, priežastys, lemiančios gerą emocinę savijautą erdvėje.

Į socialines problemas orientuotoms praktikoms reikia laiko. Kaip sukuriamos sąlygos ilgalaikiam projektui?

Nederėtų manyti, kad socialiai orientuoti projektai būtinai turi turėti aiškią pradžią ir griežtą pabaigos datą. Socialinės pakraipos projektai skirti kaitos procesams generuoti, šie procesai yra ilgalaikiai ir labai sunkūs, todėl vienas iš didžiausių iššūkių – tinkamas laiko planavimas. Pati vienu metu niekada nevystau daugiau nei trijų projektų. Tie projektai, su kuriais dirbu, visuomet yra skirtingos trukmės ir svarbūs dalykai juose nevyksta paraleliai. Jei, tarkime, vienas projektas yra pačiame pike, negaliu daryti nieko kito. Tačiau jei judama link pabaigos, tiesiog tvarkomi dokumentai, galiu imtis naujo tyrimo.

Man taip pat labai svarbu užtikrinti tinkamas projekto finansines sąlygas, todėl prieš pradėdama projektą didelį dėmesį kreipiu į tai, kaip, iš kokių šaltinių projektas bus remiamas. Daugelis projekto piniginių išteklių atitenka gyventojams – tai reiškia, kad dalyvaujantys bendruomenės nariai gauna tą patį atlyginimą kaip ir aš. Stengiuosi nebūti priklausoma tik nuo vienos organizacijos ar įmonės – nesvarbu, ar tai būtų nevyriausybinė organizacija, muziejus, savivaldybė, nekilnojamojo turto vystytojas. Todėl visuomet stengiuosi finansavimą gauti iš kelių šaltinių – tai padeda išvengti subjektyvumo ir parodyti vietos, kurioje dirbu, sudėtingumą ir įvairovę. Didelis skaičius rėmėjų taip pat leidžia projektui tęstis ilgiau. Pavyzdžiui, projektas „2Up2Down“ yra finansuojamas iš dvidešimties skirtingų šaltinių. (Nuo 2010 m. van Heeswijk parėmė Liverpulio bienalė, ir ji su vietos bendruomene permąsto Liverpulio rajonų Anfield ir Breckfield ateities vizijas. – K. V.)

Koks jūsų požiūris į procesą ir į rezultatą?

Tik į rezultatą orientuota meninė veikla man nėra artima – aš tikiu proceso galia, man svarbūs tinkamai nukreipti ryšių ir energijos srautai. Egzistuoja įvairios srautų ir tęstinumo formos ir yra momentų, kai kažkas nepastebimai įsilieja į procesą. Tada netikėtai atsiranda diskurso galimybė. Tai aš vadinu platforma kolektyviniam mokymuisi. Įvyksta susidūrimas, susiklijavimas ir energijos srautai trumpam materializuojasi. Tai momentas, kai kolektyvinės žinios apie tam tikrą vietą susikondensuoja labiausiai, tai momentas, kuris mums visiems kartu padeda sužinoti, kokie mūsų veiksmai konkrečioje erdvėje būtų naudingiausi. Šios kolektyvinio mokymosi platformos yra be galo svarbios, todėl būtinai turi būti aiškiai apibrėžtos. Jos gali įgauti įvairių formų: diskusijos, performanso, dainos, knygos, vaizduojamojo meno kūrinio, tačiau pasirinktas žanras turi būti kruopščiai ir atsakingai įgyvendintas. Juk jei atidarytum prastą kavą ruošiančią kavinę, ji bankrutuotų. Trumpų diskursyvių veiklų rezultatą galime įtraukti į pagrindinę diskusiją ir ją toliau tęsti. Kaip matote, procese taip pat galime gauti keletą rezultatų – kaip šių diskursų platformų grandinę.

Nuolat dirbate su didelėmis žmonių grupėmis. Be profesionalų – menininkų, architektų, rašytojų, bendradarbiauti kviečiate ir vietinius gyventojus. Kokie yra jūsų darbo metodai ir kaip dalinatės atsakomybe?

Savo projektuose komandas suformuoju iš vietos ekspertų. Vietos ekspertas yra tas, kuris turi žinių apie konkrečią erdvę – tai yra kaimynystėje gyvenantis žmogus. Tai gali būti kvartalo gyventojas – jis žino, ką reiškia tame kvartale gyventi. Tai gali būti parduotuvės savininkas, kuris nusimano apie verslą toje vietoje. Tai gali būti vaikas, kuris žino, ką reiškia žaisti gatvėje. Vietiniai žmonės, prisidedantys prie projekto komandos, gauna atlyginimą.

Mes nebandome primesti darbotvarkės ar aiškinti žmonėms, ką jiems reikia daryti. Mūsų tikslas nėra permesti atsakomybę – mūsų tikslas yra paskatinti žengti žingsnį ir prisiimti tą kolektyvinę atsakomybę. Aš labiau skatinu bendruomenę išlaisvinti negu jai vadovauju. Jei žmogus ateina ir sako: „Aš galiu tai padaryti“, tu ne tik turi pasakyti: „Taip“, bet ir būti pasirengęs jam padėti. Turi būti pasiruošęs suprasti, ko šiam žmogui prireiks, jei nori, kad jis prisiimtų atsakomybę. Gal jam ar jai prireiks auklės, nes negalės palikti vaikų be priežiūros? Kokių įgūdžių jis ar ji turi? Ar prireiks papildomų mokymų? Ir kas tikrai labai svarbu – žmonės, prisiimantys atsakomybę ir pastumiantys projektą tokiomis kryptimis, apie kurias pats nebūtum pagalvojęs. Mes privalome sudaryti palankias sąlygas tam vykti ir vystytis.

Kaip elgiatės, jei vykstant projektui atsiranda nenumatytų pasikeitimų, kaip tvarkotės su nusivylimu ar nepasiteisinusiais lūkesčiais?

Leidžiu projekto idėjai gimti natūraliai, iš vietos sąlygų, ir tuomet keliauju kartu su ja. Aš taip pat esu suburtos ekspertų komandos narė, turiu sprendimo teisę, išsakau savo nuomonę. Bet esmė yra ta, kad jei komandos daugumai labiausiai patiks mėlyna spalva, tai ir bus mėlyna, nepriklausomai nuo mano asmeninės nuomonės. Žmonėmis reikia pasitikėti. Tarkime, Liverpulio „2Up 2Down“ projekto idėja buvo sukurti mažo mastelio alternatyvas – parduotuves, bendruomenės erdvę, įperkamus namus, kad žmonės susigrąžintų kvartalą savo nuosavybėn. Pati niekada nebūčiau pagalvojusi apie kepyklą, tačiau mūsų centrinė būstinė buvo įsikūrusi buvusios kepyklos patalpose. Užėję žmonės klausdavo: „Ar parduodate duoną, tortus, pyragus?“ Pajutome, kad tikrai būtų verta kepyklą prikelti naujam gyvenimui. Žinote, pradžioje man ne itin patiko ši idėja – juk nemėgstu tortų! Nors, tiesą sakant, buvo momentas, kai kepykla visiškai uzurpavo projektą – visi apie ją tik ir šnekėjo. Tai jau nebeturėjo nieko bendra su esmine projekto idėja – teise į būstą ir gyvenimo sąlygomis. Tada jau man reikėjo įsikišti ir pasakyti: klausykite, žmonės, tai yra labai gražu, kepykla reikalinga bendruomenei, bet ji yra vietinės gamybos maisto, darbo vietų, bendruomenės idėjų sinonimas. Nuolat gyvename tarp skirtingų nuomonių, troškimų, idėjų, kurie tarpusavyje sąveikauja, tačiau privalome rasti būdų visus juos subalansuoti.

Veikiant viešoje vietoje, savaime suprantama, kyla įvairių konfliktų. Kaip į juos reaguojate?

Daugelis šių projektų gimė iš konflikto ir toliau juda pirmyn dėl nuolatinės konfrontacijos. Vieni žmonės pateikia pasiūlymus, kiti ateina jų užginčyti. Gimsta nesutarimas. Tai tiesiog skirtingi vietos naratyvo supratimai, skirtingos patirtys ir skirtingos idėjos veikti. Iš tikrųjų yra labai svarbu tą suprasti, nes paprastai konfliktai nėra sprendžiami – tiesiog pašalinamas konflikto židinys. Dirbome prie projekto „The Blue House“ (Mėlynasis namas, Ijburg, Amsterdamas, 2005–2009 m.). Projektuodami šią dirbtinę salą vystytojai numatė, kad 2010 metais joje gyvens daug 14-18 metų amžiaus paauglių, mat dar anksčiau daugeliui jaunų šeimų čia buvo suteiktas socialinis būstas. Taip ir atsitiko, tačiau bendruomenė nemėgo jaunuolių, dažniausiai kilusių iš Maroko, kiauras dienas besitrinančių gatvėje. O mes paaugliams viename name ėmėme ir sukūrėme laisvalaikio erdvę. Štai tada kilo konfliktas tarp „Blue House“ gyventojų ir mūsų komandos. Prieš tai tie patys žmonės mus palaikė, pritarė mūsų idėjoms, tačiau vos tik peržengėme jų supratimo, kas tinkama ir kas netinkama šioje kaimynystėje, ribas, užvirė audringos diskusijos. Jos neišsprendė problemos, tačiau iškėlė senas žaizdas ir nuoskaudas, o tai jau didelis žingsnis į priekį.

Susidaro įspūdis, kad neieškote konsensuso, o specialiai ieškote konfliktų. Kaip judama nuo konfliktinės situacijos prie susitarimų?

Tai nuolatinės grumtynės ir išeities paieškos. Ką visuomet stengiuosi padaryti, ypač kai ėmiau daugiau suprasti apie vietų dinamiškumą, – tai sukurti sąveikų lauką, kuriame tilptų visi skirtingi vietos naratyvai. Paraleliai stengiuosi suformuoti struktūrą, kuri atitiktų naratyvą. Kokia struktūra bebūtų – ar kooperatyvo, ar asociacijos, ar kompanijos, – atsakymas į šį klausimą padeda apibrėžti sąveikų lauką. Pavyzdžiui, Afrikaander rajone (projektas „Freehouse – Market of Tomorrow“ (Tuščias namas – Ateities rinka), Roterdamas, vyksta nuo 2008 m.) tinklinės kooperatyvo struktūros reikia įgūdžiais paremtos darbo rinkos problemoms spręsti. Kooperatyvo struktūra taip pat yra būdas pritraukti išorinę ekspertizę. Dar vienas pavyzdys: jei kalbama apie legalumo aspektus, tuomet komandoje reikia profesionalaus teisininko. Taigi komandų sudėtis labai priklauso nuo sprendžiamų problemų. Pagal situaciją komandos taip pat gali didėti ir mažėti. Pavyzdžiui, projektas „2Up 2Down“. Kai pradėjome, net neįsivaizdavome, kaip svarbu į komandą įtraukti kepėją. Prieš metus aktyviai ieškojome kepėjo – žmogaus, kuris ne tik gebėtų iškepti duoną, bet ir žinotų, ką reiškia mokyti jaunus darbuotojus ar vadovauti bendruomenės valgyklai. Dabar komandoje yra du kepėjai.

Jūsų komandoje dirba daug skirtingų sričių atstovų, įskaitant urbanistus ir architektus. Ką šiais laikais reiškia specializuotis kokioje nors srityje?

Manau, kad profesinė specializacija vis dar yra labai svarbu. Žinoti, kokių įgūdžių turi skirtingų profesijų atstovai ir kaip galima juos tarpusavyje sujungti, neįkainojama. Netikiu visų galų meistryste, tačiau tikiu tarpdiscipliniškumu. Norėdami suprasti ir spręsti erdvių problemas, turime dirbti komandomis – kartais tai išties reikalauja didelių pastangų. Žinoma, negalima nuvertinti autonomiškumo, tačiau man labai patinka tai, ką aš vadinu santykine autonomija arba susijusia autonomija. Tokiu atveju kiekvienas asmuo savo gebėjimus pritaiko atsižvelgdamas į kitų poreikius komandoje – tampa vertinga didelio ir sudėtingo proceso dalimi.

img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
36