in memoriam Matthias Rick

Prieš keletą savaičių sulaukėme teksto, iš praeities kalbančio apie ateitį. Tekstas mums gerai žinoma tema. Tokia pažįstama melodija, o jos garsas, deja, jau tolstantis. Matthiaso Ricko paskaita Vilniuje 2012 metų vasarį yra paskutinis rašytinis dokumentas, kurį prieš išeidamas tų pačių metų balandį paliko mūsų kolega. Šis tekstas yra Matthiaso vizijų, skirtų pasauliui, santrauka. Dėl to jis mums yra be galo vertingas.

Matthiasas buvo Anarchitektas. Būdamas studentas jis atsisakė baigti studijas. Būdamas Architektas jis atsisakė projektuoti namus, bet dievino architektūrines idėjas. Matthiasas buvo aktyvistas, dalyvavo politiniame gyvenime, skvotino pastatus, organizavo grupes, susitikimus ir asociacijas, grojo grupėje, su kuria rengė turus po Rusiją, buvo vienas iš Taikomųjų statybos menų instituto (Berlynas, 1997 m.) steigėjų. Visam tam jis kūrė erdves. O diplomas? Dokumentas, kuris turėtų įrodyti jo gebėjimą planuoti? Kam? Jam to nereikėjo (nors po dvidešimtojo semestro galiausiai jį gavo). Matthiasas buvo socialinis inžinierius, o juo būdamas  barbekiu atrado kaip naują erdvę. Židinio ir krosnies sintezė, vieta sušilti ir pavalgyti, bet niekada vienam, visada kolektyve, – tokia buvo jo stichija. Kartu su Matthiasu keturiolika metų gyvenome komunaliniame name. Čia virtuvė virto socialiniu centru – apsikeitimo ir džiaugsmo, susitikimų ir vakarėlių erdve. Koncertu ant viryklės „Kepimo garsai“ Matthiasas pradėjo savo nesibaigiančias virtuvės eksperimentų serijas. Garsiausias iš jų, žinoma, – „Virtuvės monumentas“ (angl. Kitchenmonument), bet ir dienos trukmės maisto paskaitų ciklas, pavadintas „Keletas idėjų geresniems miestams“, ir Eichbaumo metro stoties barbekiu koncertai buvo aistringi Matthiaso projektai.

Prieš trejus metus, 2011-ųjų lapkričio 11 dieną, Matthiasas dalyvavo mano sceniniame šou apie ekstremalias virtuvės kultūras „Radikalių receptų mainai“. Jis ėmėsi iššūkio atkurti receptą hipotetinei bendrai Hitlerio ir Stalino vakarienei 1939 metais Nepuolimo sutarties pasirašymo dieną, kuri buvo svarbus strateginis Hitlerio žingsnis Antrajame pasauliniame kare. Du mirtini varžovai traukė vienas kitą, nors turėjo visiškai skirtingą skonį. Vienas buvo mėsėdis, kitas – vegetaras. Tik įsivaizduokite sudėtingą virėjo padėtį, kai dėl taikos Europoje su abiem turėjo vienodai apsieiti.

Ant didžiulio stalo išdėliojęs salierus ir žalią mėsą, granatus ir svogūnus, Matthiasas aistringai aiškino Europos situaciją ant karo slenksčio. Sukdamasis prie daržovių, paruošė jas kulminaciniam momentui: jei ši susitikimo vakarienė būtų įvykusi, – nors, deja, niekada realybėje neįvyko, – juk jos dizainas būtų galėjęs išgelbėti pasaulį nuo pražūtingo karo. Tokia buvo Matthiaso tezė. Jis tapo taikos sutarties vakarienės šefu ir abiem varžovams paruošė po identišką šnicelį: Stalinui – iš tikros mėsos, Hitleriui – iš salierų. Matthiasas buvo bebaimis vizionierius, grilio meistras, kurio pagrindinis patiekalas – taika. Jis keitė pasaulį. Mes jo ilgimės.