Architektų kolektyvas Raumlabor (vok. erdvės laboratorija) nuo 1999 metų dirba architektūros, meno ir urbanizmo paribiuose. Berlyne įsikūrusi grupė žinoma savo eksperimentine, entuziastinga ir bendradarbiavimu paremta veikla miesto erdvėse. Netipiška Raumlabor studija dėmesį kreipia pirmiausia į naratyvo, tampančio vietos dalimi, vystymą ir skatina tiesioginį veiksmą urbanistinio planavimo procese, planavimą ne tik „žmonėms“ bet ir „su žmonėmis“. Jiems rūpimi urbanistinio atgaivinimo ir transformacijos klausimai sprendžiami įgyvendinant skirtingo masto intervencijas (apleistose) viešosiose erdvėse. Dauguma jau plačiai atpažįstamų Raumlabor darbų įgalina neįmanomas utopijas, socialines bei architektūrines vizijas. Matthias Rickas (1965–2012) buvo vienas iš Raumlabor įkūrėjų ir pagrindinių narių, taip pat grupės deleguotas atstovas, neoficialiai vadintas Raumlabor užsienio reikalų ministru. Jo entuziazmas ir profesionalumas buvo daugelio grupės darbų varomoji jėga. 

Savo paskaitą pradėjote septintojo dešimtmečio avangardistų ir utopistų Archigram kūrinio „Akimirksnio miestas“ (Instant City) iliustracija – tarsi Raumlabor būtų tas „Instant City“ cepelinas? Kas jūsų idėjiniai bendražygiai?

Žinoma, ši ir panašios pokario idėjos – ir Archigram, ir žmonės kaip Yona Friedman, Cedricas Price’as, Frei Otto. Šie vizionieriai padarė didelę įtaką mūsų darbams, nes jie turėjo savitą suvokimą apie architektūrą, apie lankstumą. Yona Friedman, Frei Otto, Eckhardas Schulze’as Fielitzas ir kiti mąstytojai šeštajame dešimtmetyje paskelbė manifestą apie mobiliąją architektūrą (L’Architecture Mobile), kuriame nekalbėjo apie „realiai“ judančius mechanizmus, nes mobilumas čia reiškė lankstumą. Mobilumo idėja apima tai, kad vartotojai gali pritaikyti erdvę pagal savo poreikius, kad erdvę galima modifikuoti. Tai labai svarbu šiandien, kai kiekvienas gali turėti namą, kai architektai nebereikalingi, nes viską gamina ir surenka įmonės. Masinė gamyba yra kompromisas, kai viskas pritaikyta visiems. Žmonės nėra dėl to patenkinti, jie nesijaučia gerai.

Turime išmokti priimti globalizaciją – tai šių laikų visuomenės gyvenimo padarinys, tačiau negalime sakyti, kad tokie reiškiniai kaip vietos dvasia ir tradicijos yra visiškai išnykę. Mūsų užduotis šiame globaliame pasaulyje yra kurti architektūrą ir planuoti miestus pasitelkiant žinias apie  vietines tradicijas ir, žinoma, atkreipiant dėmesį į individo poreikius bei norus. Čia šios šeštojo, septintojo, aštuntojo dešimtmečių utopistų idėjos labai praverčia.

Savo utopiją mes vadiname „Realia utopija“ – šiame pavadinime slypi prieštaravimas, paradoksas, nes utopija negali būti įgyvendinta. Negalime sukurti tobulo pasaulio, negalime sakyti: „Štai suplanuokime miestą, kaip tą siūlė daryti modernistai, ir problemos bus išspręstos.“ Tai neįmanoma, todėl man patinka „lankstumo/prisitaikymo“ (angl. flexibility) idėja. Nenorime pakeisti viso pasaulio, bet bandome koreguoti „iš viršaus nuleistų sprendimų“ (angl. top-down) supratimą. Tai darome pasitelkdami vietinę bendruomenę, ryšius su kitų sričių specialistais iš viso pasaulio – toks bendradarbiavimas suteikia daug vertingų žinių visoms pusėms. „Realios utopijos“ pavyzdys gali būti mūsų projektas „Opera“ – tai opera, kuri negali egzistuoti, bet kaip projektas, laikinai, ji galėjo veikti ir traukti klausytojus dvi savaites. Projektas pasibaigė ir operos nebėra, tačiau tai veikia kaip padidinamasis stiklas. Teigiami pokyčiai įmanomi netgi labiausiai apleistose miesto teritorijose.

Grįžkime į jūsų karjeros pradžią – kas nulėmė sprendimą pasirinkti tokią architektūros kryptį? Mokykla, dešimtojo dešimtmečio Berlynas?

Tikrai ne mokykla, ne universitetas. Universitete vyravo labai konservatyvus požiūris į architektūrą. Berlynas užima labai didelę teritoriją, tačiau gyventojų nėra tiek daug – apie 3,5 milijono. Kiek „laisvos“ vietos! O sujungus Vakarų ir Rytų Berlyną, rytinėje dalyje jos atsirado dar daugiau. Negana to, Rytų Berlyne dar 5–6 metus nevisiškai buvo perimti Vakarų įstatymai, – ir tai buvo galimybių erdvė. Būtent tada jauni berlyniečiai ėmė skvotinti – 1991 metais Berlyne buvo 100 namų, kuriuose gyveno skvoteriai. Visi šie žmonės norėjo kažką veikti, taigi jie pradėjo eksperimentuoti su miestu. Čia gimė technokultūra ir daugelis kitų dalykų. Šiandien Berlynas žinomas dėl savo situacinio (angl. situative) meno. Daug menininkų atvyko gyventi į Berlyną. Jie nenori užsidaryti ir kurti studijose, nenori kurti paveikslų muziejams. Jie gyvena mieste ir priima jį tokį, koks yra. Panašūs esame ir mes – susipažinome universitete, pradėjome eksperimentuoti, o po kurio laiko įkūrėme Raumlabor ir tęsėme. Tęsėme savo žaidimus. Žinote, vienas žurnalistas parašė, kad mes kuriame žaidimų aikšteles suaugusiesiems. Man tai patiko.

O kaip iš tiesų?

Tai žaidimas. Bet rimtas žaidimas. Vaikams žaidimų aikštelės labai svarbios – ten jie mokosi naujų dalykų, tampa visuomenės nariais, išmoksta socialinių vaidmenų. Suaugusiesiems taikome panašius principus, nors „žaislai“ didesni ir sprendžiami kiek rimtesni dalykai. Mes nenorime pernelyg rimtai žiūrėti į architektūrą. Žiūrime į darbą kaip į malonumą, norime, kad žmonėms būtų smagu, kad jie pradėtų mylėti savo miestą. Tai, kuo užsiimame, nėra čiuožyklos vaikams kaip objekto įgyvendinimas – tai greičiau erdvės sukūrimas, kur, pavyzdžiui, vyresnieji galėtų šokti. Kartais tai taip paprasta. Žmonės nori būti drauge, o šiandien labai daug atskirties.

Projektu „Be pasitikėjimo nebus ir miesto“ (No Trust, No City) norėjome parodyti, kad viešosios erdvės yra vertybė ir vertybė jos yra visiems. Naudinga jose rizikuoti, susidurti su atsitiktinumais – tokia ir yra viešoji erdvė. Tai rizikingas, bet vertingas veiksmas, tą ir norime parodyti savo darbuose – kaip šiandien žmonės susitinka, bendrauja ir bendradarbiauja. Svetingumo ir bendruomeniškumo klausimai yra svarbūs.

Projekte Pietų Korėjoje kūrėte centrą, kurio erdvėse bendruomenė pradėtų bendradarbiauti su vietiniais ir užsienio menininkais. Kokius metodus naudojate nepažįstamose šalyse, susipažindami su vietinėmis bendruomenėmis? Kaip globalus tampa lokaliu, arba koks jūsų įsivietinimo procesas?

Tai individualu. Jei kalbėčiau apie save, man svarbu būti įvykio vietoje, svarbu, kad užduotis keltų susidomėjimą. Tuomet bandau ieškoti būdų bendrauti su vietiniais. Man svarbu dirbti vietoje. Mes – ne Zaha Hadid, dirbanti visame pasaulyje iš savo biuro Londone. Jei dirbame užsienyje, įsikuriame netoli projekto įgyvendinimo vietos. Tai būdas suprasti, kaip žmonės gyvena – kur yra geras restoranas, kada visi eina į darbus, kur po pamokų renkasi paaugliai ir panašiai. Taip gali tapti jų pasaulio dalimi, taip įneši ir savo indėlį. Tai mūsų darbo privalumas.

Nenorėčiau gyventi uždarame priemiesčio kvartale, kur gatvėje niekas nestebintų. Netikiu, kad žmonėms patinka gyventi užsidarius. Taip atsitinka dėl baimės, o viešosios erdvės dažnai siejamos su pavojais ir nusikaltimais, tad gyventojai atsiriboja ir galiausiai nesijaučia gerai. Draugai iš Argentinos pasakojo, kad vaikai, užaugę prieš 10–15 metų madinguose tvoromis aptvertuose priemiesčių kvartaluose, iš ten vėl grįžta į miestą. Jiems ten nepatinka, nes miestas gali pasiūlyti žymiai daugiau.

Kai kurių Raumlabor projektų pagrindą sudaro situaciniai pasakojimai (angl. situative narratives) – „Rosy (Balerina)“ (Rosy (Ballarina)) projektas arba „Ekspedicija“ (Die Expedition). „Rosy“ projekto akstinas – atsitiktinai rastas laiškas su jaunos šokėjos istorija?

Tai buvo triukas. Mes buvome paprašyti Londono centre šokio, teatro, baleto ir architektūros festivaliui Port Aville pastatyti mobilų paviljoną. Organizatoriai prašė „burbulo“ – mes sutikome, bet kilo klausimas apie jo „istoriją“, tinkančią miestui ir festivalio programai. Patys sugalvojome ir parašėme laišką, tada paskelbėme: „Ei, radome laišką!“ Tai buvo teatras.

Triukas suveikė!

Taip, bet galiausiai tai ne taip svarbu, tai buvo tik priemonė. Liverpulyje projekte, pavadintame „Pažadėtoji žemė“ (Promising Land), taip pat išgalvojome vietos istoriją. Apylinkėse pririnkome akmenų, fotografavome juos ir aiškinome, kad tai vertingi archeologiniai radiniai. Tai puikus būdas suteikti vertę apleistoms teritorijoms. Gaila, dėl politinių problemų projektas „Ekspedicija“ truko tik metus, nors pradžioje buvo numatyta trejiems. Norėjome vykdyti ekspediciją mieste, reikėjo sugalvoti, ko mes ieškosime. Žinoma, klausimo ašis turėjo būti miestas. Taigi pirmiausia – klausimo iškėlimas, tada – tyrėjų ekspedicija. Norėjome rasti „stebuklingų salų“ (angl. imaginary islands), paklausinėti vaikų, kur jų galima rasti. Tuomet išeksponuoti jas, o vėliau įkurti tam tikrą muziejų su archyvu. Apmaudu, kad negalėjome šio projekto tęsti.

Nedidelėmis, bet reikšmingomis intervencijomis darote didelę įtaką viešosioms formalioms ir neformalioms erdvėms. Ar stebite savo kurtų objektų likimą?

Buvome nustebinti stipraus psichologinio „Virtuvės paminklo“ (Kitchen Monument) poveikio. Žmonės vis dar apie jį kalba. Jiems atrodo lyg sapnas tai, kad kažkokia patiltė, kur paprastai šunys atlieka gamtinius reikalus, buvo paversta nuostabia vieta pietauti. Niekas nesikeičia greitai, viskam reikia laiko. Miestų mąstymas jau nemažai pasikeitė. Žmonės ima permąstyti urbanistinio planavimo metodus. Teatrai ir muziejai, vieni pamatinių visuomeninio gyvenimo elementų, taip pat permąsto savo funkcijas ir vietą mieste. Su jais dažnai bendradarbiaujame ir mes. Apleistos, „niekieno“ teritorijos gyventojams siūlomos terminuotai naudotis už dyką. Nekilnojamojo turto agentūros bei vystytojai suvokia vertės kėlimo potencialą priemiesčiuose. Berlynas šiuo metu rodo nemenką pavojų – kūrybingumas daro gyvenamuosius rajonus vis įdomesnius, vis daugiau žmonių nori čia būti, taigi ir kainos sparčiai kyla. Taigi tai kartu ir griovimas. Ne visada paprasta.

Labiau žinomas kaip „Spacebuster“, Raumlabor projektas „Virtuvės paminklas“ buvo skirtas ir sukurtas konkrečiai vietai bei erdvei. Greitai jis išpopuliarėjo ir keisdamas vardus – „Stargrinder“, „Bang Bang“ ir kt., – ir įgydamas vis naujų funkcijų, bet išlaikydamas panašų pavidalą ėmė keliauti po visą pasaulį – Vokietija, Anglija, Lenkija, Korėja, Amerika... Papasakokite apie šio projekto gyvavimą ir kiek jam svarbus kontekstas?

Kontekstas. Viskas prasidėjo nuo „Virtuvės“. Iš pradžių tai buvo labai lokalus projektas. Vėliau ėmėme gauti daugybę pasiūlymų iš visos Europos ir pradėjome keliauti. Staiga pasijutome kaip palapinių nuomotojų įmonė. Finansiškai galime sau leisti atmesti komercinius projektus – tai didelė sėkmė. Todėl galėjome spręsti, kuriuos projektus rinktis. Šiuo objektu norėjome būti socialiniame-kultūriniame kontekste – dalyvaudavome bendruomenės renginiuose, taip pat festivaliuose ir bienalėse. Gavus pasiūlymą iš Niujorko, pasirodė, kad nuvykti ten su „Virtuvės paminklu“ būtų buvę labai brangu, kadangi jis būtų netilpęs į standartinį konteinerį. Tai virto galimybe sukurti šio projekto variaciją: nuvažiavome į Niujorką ir jį patobulinome specialiai Niujorkui, pavertėme „Spacebuster“ – pavadinimas taip pat pritaikytas JAV, nes čia nebereikėjo monumento. Čia reikėjo mobilaus objekto – tam naudojome Amerikoje tipišką transporto priemonę – autobusiuką (angl. van). Ten daug problemų panaudojant viešąsias erdves, todėl pavadinome jį „Spacebuster“.

Aktyvuojantis?

Taip, aktyvuojantis. Ir principas išliko tas pats. „Bang Bang“ Korėjoje tapo pagrindiniu vieno festivalio komponentu. Jis turėjo daug daugiau įvairių funkcijų nei „Virtuvės paminklas“ – čia sukūrėme labai skirtingas erdvės galimybes apskrito stalo diskusijoms, konferencijoms, kūrybinėms dirbtuvėms su vaikais, vakarienėms. Galėjo būti ir didelis, ir ne. Vienas netgi visai nenaudojo burbulo – tik didžėjaus pultą. Dar vienas buvo pavadinimu „Burbulo dviratis“ (Bubble Bike). Tai „Long John“ dviratis iš Kopenhagos. Čia burbulas mažesnis, bet labai mobilus. Ir „Rosy“, paskutinysis, skirtas Londonui. Specialiai su šia vieta buvo susieta „Balerinos“ istorija.

„Didysis traškėjimas“ (Big Crunch), „Užterštas namas“ (House of Contamination) ir kiti įgyvendinti iš perdirbtų, ekologiškų medžiagų, šiukšlių, „Virtuvės paminklas“ variacijos – iš oro. Kuriate iš to, kas jau egzistuoja, arba iš „nieko“?

Naudok, ką randi. Medžiagos, istorijos, erdvės ir žmonės – sudedam juos kartu ir iš to kuriam įdomų pasakojimą. Įdomi buvo „Užteršto namo“ argumentacija. Meno mugei reikėjo festivalio centro. Šiukšlių ir perdirbtų atliekų panaudojimas meniniame kontekste tapo pradžia diskusijai. Ir tai pigu – apmokėjome tik transporto išlaidas, panaudojome medžiagas, ir perdirbimo įmonė pasiėmė jas atgal. Taigi neturėjome atliekų – ekologiškas statybos būdas, naudojantis ištekliais jų nešvaistant. Paprastai mugėse cirkuliuoja dideli pinigai, daug pristatoma, po to lieka daug šiukšlių. Žinoma, tai nėra nulinės energijos projektai ir jie nėra tobuli, tačiau jie gali parodyti ekologiškesnio gyvenimo potencialą. Ir tai gali virsti menu – didžiulė cunamio banga iš šiukšlių yra reikšmingas universaliai suprantamas simbolis, kalbantis apie žmonijos pėdsakus.

Išskiriate tris miesto erdvių rūšis: vieša, privati ir neformali. Kas toji neformali?

Miestas yra dviejų tipų: formalus ir neformalus. Formaliame mieste veikia taisyklės ir įstatymai, nustatyti politikų. Neformalaus miesto pagrindas – įvairi teisiškai neįforminta žmonių veikla. Kartais tai naujas kioskelis, tango vakaras aikštėje šalia namų, barbekiu parke arba tiesiog daiktų išpardavinėjimai ar net narkotikų prekeiviai. Tai neformalūs reiškiniai. Aišku, narkotikų prekeiviai turi blogą reputaciją, bet neformalumas turi didelį potencialą – tai galimybė kiekvienam, prireikus išgyventi sunkiomis ekonominėmis sąlygomis. Žinoma, to labai reikia. Viešoji erdvė projektuojama kaip vieša, bet tokia nėra – tai privati erdvė su privačiomis taisyklėmis. Ir neformalių veiksmų čia išvengiama – jei elgsiesi netinkamai, iš čia būsi išmestas.

Raumlabor dažnai kviečiami užsiimti probleminėmis miesto teritorijomis, kai tradiciniai urbanistai nebegali padėti.

Kartais dirbame labai probleminėse ir apleistose teritorijose, bet mūsų veiklos lauką įvardinčiau „tranzitinėmis teritorijomis“, kur sena neveikia taip, kaip turėtų, o nauja dar nepabaigta – tai tarpinės erdvės (angl. in-between). Mus domina šių erdvių atvirumas, čia galime pradėti eksperimentuoti su situacija. Nejaučiame poreikio priimti galutinį sprendimą. Sukuriame procesui vadinamuosius undergroundo pamatus ir tai gali pasibaigti galutiniu sprendimu, bet tai būna net tik mūsų indėlis. Procesas sumodeliuotas taip, kad galėtų pasibaigti bendradarbiaujant. Tokį didelį „tranzitinių“ erdvių skaičių nulėmė pokyčiai visuomenėje, jos socialinėje struktūroje. Tik pažvelkite į apleistus industrinius rajonus, uostus. Ir ten iš architektūros daromas verslas. Pastatoma pora ikoniškų pastatų-ženklų, o parduotuvių tinklas toks pat, kaip visur. Bet žmonės jau pradėjo suprasti, kad homogenizuoti visą pasaulį yra nuobodu.

Dirbate politikų ar socialinių darbuotojų darbą – sprendžiate problemas, kurių išspręsti jiems nesiseka? O galbūt atvirkščiai – oficialioji valdžia smarkiai padeda bendradarbiaudama?

Kartais jaučiame tą bendradarbiavimą iš jų pusės, kartais – ne. Yra skirtumas tarp politikų ir administracijos darbuotojų. Visada reikia, kad kažkas sistemoje mus palaikytų. Visada susirandame ką nors kūrybingą ir inovatyvų, mėgstantį tokio pobūdžio idėjas. Pradžioje bandome pereiti administraciją nuoseklia hierarchija, bet susidūrę su problemomis pradedame nuo viršaus. Tiesiog dėl galimybės įgyvendinti. Jaučiu atsakomybę, nes statau pasaulį ir tai negali būti daroma iš egoistinių paskatų. Suprantu, kad reikšmingų teiginių negaliu daryti tik kaip „architektas“. Tai daug daugiau ir tai glaudžiai susiję su aplinkybėmis. Kartais turiu pakeisti savo vaidmenį, kad suprasčiau, kas vyksta aplink, – kartais būti socialiniu darbuotoju, kartais didžėjumi ar barmenu, psichologu, kartais ir staliumi. Taigi tai aktyvus vaidmuo, lyg „situacijų priežiūra“, veikimas skirtinguose masteliuose, viską reikia derinti, sudėti į akistatą, vieną ant kito.

Tai, kad Raumlabor yra kviečiami dalyvauti planuojant miestus, yra jūsų nestandartinių instaliacijų-intervencijų pasekmė? Kas priverčia miesto valdžią jumis patikėti?

Mes turime urbanistų išsilavinimą. Vienas pirmųjų mūsų projektų 2003 metais buvo Rytų Vokietijos miesto Halės (Halle) Noištato (Halle-Neustadt) priemiestyje – tipiškame „idealiame“ socialistiniame mieste: blokiniai namai, skirti 100 000 gyventojų, kurių dauguma dirbo netoliese esančiose chemijos pramonės gamyklose. Sujungus Vokietijas Halė tapo vienu iš nykstančių miestų, įtrauktu į „Mažėjančių miestų tyrimų programą“ (Shrinking cities research program). Pradėjome dirbti prie jo bendrojo plano galvodami, kaip miestas galėtų būti vystomas po to, kai prarado daugiau nei pusę savo gyventojų (mieste tegyveno 40 000, taigi mažiau nei pusė pradinio gyventojų skaičiaus). Tad sprendėme ne plėtros ir statybų klausimus, o susidūrėme su tuo, jog architektai taip pat turi spręsti ir miestų traukimosi problemas, ką griauti, o ką palikti. Čia sukūrėme bendrą planą pavadinimu „Colorado“, kuris buvo labai įvairus ir lankstus. Buvome už jį apdovanoti.

Tuo pat metu bendradarbiavome su jaunimo teatru ir kilo mintis kažką nuveikti su bendrajame plane įvardintu „įrankiu miestui gaivinti“. Taigi sukūrėme tuos papildomus įrankius, kurių vienas buvo vadinamasis naratyvinis kultūrinis importas. Halėje šalia pagrindinės miesto aikštės stovėjo apleistas aštuoniolikos aukštų pastatas, kurį kartu su teatru pavertėme viešbučiu. Projektas vadinosi „Noištato viešbutis“ (Hotel Neustadt). Galvojome apie jaunimo, paauglių perspektyvas, kūrybą ateičiai. Viešbutis tam puikus formatas – įsivaizduokite: atidaryti viešbutį mieste, kuris miršta. Tai šiek tiek absurdiška, bet tai mūsų stilius. Taigi viešbutis siūlo galybę būdų jaunimo iniciatyvoms pasireikšti: viešbučio dizainas, interneto kavinė, renginiai, kad ir teatrui. Na, viešbučių istorijos visada įdomios. Štai ką padarėme – surengėme teatro festivalį paauglių valdomame viešbutyje. Iš viso dalyvavo apie 100 paauglių, jie kartu su mumis prikėlė gyvenimui šį 92 kambarių viešbutį ir jis veikė septynias savaites. Prie projekto prisidėjo 120 menininkų iš viso pasaulio. „Noištato viešbutis“ buvo vienas iš puikių pavyzdžių, kaip galima įpūsti gyvybės tuštėjantiems miestams.

Vis dar užsiimame tais pačiais dalykais. Ko gero, dėl šių pasisekusių intervencijų esame prašomi prisidėti prie projektų, susijusių su „tranzitinėmis“ erdvėmis, kurti idėjas, bendrųjų planų koncepcijas ir panašiai. Ir, jei įmanoma, bandome tai daryti abipusiškai (angl. top-down, down-top).

Halės projektas veikė trejus metus, po to pasikeitė politinė situacija ir viskas sustojo: nebebuvo pinigų, nebebuvo energijos – tiesiog nieko neliko. Tai, žinoma, iš dalies nuvilia, tačiau tuo pat metu galbūt skatina kitas veiklas, galbūt kitose miesto vietose. Tarkime, praėjusiais metais Halėje atidarytas naujas riedučių parkas – mums paskambinusi Urbanistikos skyriaus direktorė sakė, kad be Raumlabor energijos tokie dalykai niekada nebūtų atsiradę. Tai galbūt yra ne tai, ko mes tikėjomės, ir viskas juda labai pamažu, bet vyksta! Vienas su mumis bendradarbiavęs penkiolikmetis sėkmingai įkūrė jaunimo barą buvusio studentų bendrabučio rūsyje. Aštuntajame dešimtmetyje ten taip pat veikė baras ir per atidarymo vakarėlį jis pakvietė tuos, kurie ten linksminosi prieš kelis dešimtmečius. Vėliau šį barą teko uždaryti, nes pastato savininkas nebuvo labai patenkintas, bet šis vaikinas tęsia veiklą toliau – dirba renginių organizatoriumi. Mums malonu, kad bendradarbiavimas su mumis jauniems žmonėms suteikia patirties ir skatina kurti.

Prieš pokalbį rodėte savo krepšį sakydamas, kad tai jūsų darbo kabinetas. Bet turite ir „normalų“ biurą Berlyno Kunstfabrike? Kaip atrodo Raumlabor komandos darbo erdvė?

Sakyčiau, kaip meno mokyklos ateljė – didelė erdvė, daug stalų ir dirbantys žmonės. Žinoma, galybė kompiuterių. Atliekame ir įprastus architektūrinius darbus – ruošiame brėžinius, žinote, pjūviai, mazgai, evakuaciniai išėjimai. Taip, mes tuo užsiimame. Nerodome to pristatydami Raumlabor kūrybą, tačiau tai yra rimtoji mūsų darbo dalis. Taip pat užsiimame medžiaginiais tyrimais – viską turime išbandyti prieš taikydami savo projektuose. Kokybė ir estetika labai svarbu. Iš tikrųjų mes turime du biurus su 25 žmonėms – vienas labiau panašus į laboratoriją, o kitas – tipiškas architektų biuras. Užsiimame urbanistiniu planavimu, strategijų kūrimu, kartais įsitraukiame į miestų ar rajonų planavimą Vokietijoje. Paskutinį kartą dirbome Miunchene ir Berlyne.

Jūsų kūrybinis procesas – kokie esminiai žingsniai?

Tyrinėti, įsikurti, projektuoti, diskutuoti, formuoti, bandyti, išbandyti, komunikuoti. Kartais sąrašas kinta. „Užteršto namo“ atveju nereikėjo daug gilintis į miesto struktūrą, kadangi darbas buvo eksponuojamas uždaroje patalpoje, parodų salėje. Tai buvo labiau susiję su įsigilinimu į globalų fenomeną – šiukšles, meno kūrinio interpretaciją apskritai. Dalykus, iš pirmo žvilgsnio neturinčius nieko bendro su aplinka, miestu, esančiu už parodų salės sienų. Visų pirma turėjome apmąstyti argumentus, tik po to vėl atsigręžėme į miestą. Negalėjome surinkti tų šiukšlių kur nors Afrikoje – būtų buvę netikra. „Povandeninis laivas“ (The Submarine) – kas kita. Parodėme žmonėms laivo brėžinius, jiems patiko ir pradėjome statyti kartu. Nebuvo svarbu, kaip pabaigoje laivas atrodys – panašus į mūsų pieštą ar ne – tai tik simbolis. Galiausiai tai net nebuvo povandeninis laivas – tai buvo valtis, juk mes niekada ir nepanėrėme.

Pristatę tokius projektus kaip „Virtuvės paminklas“ ir „Venecijos kėdės“, dalyvavote 2010 metų Venecijos bienalėje „Žmonės susitinka architektūroje“ (People meet in architecture). Kaip priėjote prie jos fizinės išraiškos bei kėdės kaip konstruktyvo sprendimų?

Mėgstame viską daryti savo rankomis ir, žinoma, kiek įmanoma pasitelkę aplinkinius. Dalyvaudami parodose savęs klausiame, kas geriausiai atspindėtų mūsų biurą, darbo stilių. Ko gero, negalėtume tiesiog pakabinti įgyvendintų projektų brėžinių ar nuotraukų – tai nieko nesakytų apie mus. Taigi daug mąstėme, kaip į šį parodos formatą įtraukti žmones. Kėdės prototipą pirmiausia sukonstravome savo biure, tada parašėme instrukciją, kaip pasidaryti kėdę pačiam, įvykio vietoje (parodoje) davėme visas medžiagas ir įrankius kėdei pagaminti. Vėliau žmonės galėjo pasiimti kėdę namo. Ruošdamiesi Venecijos bienalei pamanėme, kad būtų gerai išplėsti kėdės idėją ir funkciją. Galvojome apie megastruktūrą, sukonstruotą iš kėdžių. Taigi čia žmonės turėjo galimybę pasigaminti kėdžių, iš kurių po to konstruotų erdvę – lyg sieną. Venecijoje tokiu principu sukūrėme konferencijų erdvę – tribūną. Per vienas kūrybines dirbtuves konstravome suoliuką su ratais. Žmonės galėjo pasigaminti tokį suoliuką ir nusivežti ten, kur norėtų jį turėti. Viešosiose erdvėse kartais stengiamasi atsikratyti suolų, kad benamiai ant jų nemiegotų. Taip erdvės tampa „tranzitinėmis“. Sunku sustoti ir tiesiog mėgautis gyvenimu.

Savo paskaitoje minėjote daug menininkų ir citavote meno kuratorių Hansą Ulrichą Obristą: „XXI amžiaus manifestai bus labiau panašūs į dialogus“, – šia fraze taip pat apibūdindami ir savo kūrybą. Daugybė elementų iš meno srities – koks jūsų santykis su menu?

Naudojame menininkų strategijas. Kartais žmonės geriau supranta mūsų darbus, kai vadiname juos „menu“, o ne „architektūra“. Manau, kad šiandien šių dviejų sričių jau nebegalime griežtai atskirti – daug menininkų juk dirba kaip architektai. Štai Olafuras Eliassonas sukūrė salą Norvegijoje, taip pat bibliotekos fasadą, o Danijoje – „Lego“ būstinę. Taigi jis pradėjo statyti, nors yra menininkas – ne architektas. Menininkai dažnai turi savitą supratimą ir požiūrį į aplinką – manau tai yra ir Raumlabor stiprybė. Sunku apibūdinti save.

Kur prasideda ir baigiasi architektūra?

Šiuolaikiniai architektai projektuoja nuostabius pastatus, bet kas dar juose be grožio? Man svarbiausi dalykai architektūroje yra konstrukcija ir santykis, po to, žinoma, estetika, bet be geros konstrukcijos namas sugriūtų, o be gero santykio su aplinka ir žmonėmis – pastatas bevertis.

Citavote: „Technologijos yra atsakymas, bet koks yra klausimas?“ Taigi koks klausimas?

Nežinome šio klausimo. Klausimą turime sukurti, ir jis priklauso nuo konkrečios situacijos, nes tai labai specifiška. Tai buvo „Malonumų rūmų“ kūrėjo, Archigram draugo, vyručio, nuolat rūkančio cigarą, – Cedrico Price’o frazė...

Koks buvo klausimas? Mums, Raumlabor, klausimas yra, kaip generuoti idėjas miestų problemoms spręsti. Tai mums yra esminis klausimas. Bet už jo slypi daug nedidelių specifinių klausimų. Sukurti miestą – tai mūsų, architektų, atsakomybė. Ir dar daugiau – mes galime padaryti miestą patogesnį, patrauklesnį jo gyventojams, nes miestas – tai gyvenimo aktas. Gyvenimas kaime jau tampa išskirtinis, nes miestai bus mūsų visų ateitis. Todėl turime mokytis gyventi sykiu mieste ir kartu nepamiršti savo kaimietiškos prigimties, kuri gali labai įdomiai atsiskleisti mieste.

Kartą Madride surengėme trijų dienų kūrybines dirbtuves su studentais. Transformavome ir pritaikėme mažą erdvę bendruomenės susitikimams. Naudojome tik gatvėje rastas medžiagas ir daiktus. Erdvė veikė tris mėnesius, po to toje vietoje pastatė naują namą. Manome, kad paprastumas yra raktas į sėkmę. Viską daryti kaip įmanoma paprasčiau, įgalinti žmones. Pagamini kėdę ir supranti, jog nėra nieko neįmanomo. Kartais tereikia tik keliais laipsniais pakeisti žiūrėjimo kampą ir dalykai matomi naujai. Tai tiesiog dalyvaujantys žmonės, bendradarbiaujantys specialistai – taip sukuriamas efektyvumas.

Ir paskutinis klausimas.

Jau paskutinis?

Kaip atrodys ateitis?

O, lengviausias klausimas – kokia bus ateitis?.. Daug žadanti.