ALF 03

Mokytis veikiant / Arnoldo Stramsko interviu su Laura Panait

Miesto antropologijos daktarė Laura Panait tyrinėja meną Rumunijos viešosiose erdvėse po 1989 metų ir priklauso grupei Kolektyvas A Klužo mieste, Rumunijoje. Ji aktyviai dalyvauja įvairiuose miesto kultūros ir meno projektuose, vienas jų – Rumunijos paviljonas „Superbia“ Venecijos architektūros bienalėje 2010 metais.

Vietoj įžangos norėčiau paprašyti jūsų plačiau pristatyti kontekstą, kuriame dirbate. Kaip pasikeitė urbanistinė aplinka ir kaip ją paveikė XX amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečių ekonominiai bei politiniai virsmai?

Mes dirbame sudėtingoje ir vis dar „pereinamąjį laikotarpį“ išgyvenančioje (galite paklausti: į ką pereinama?) Rumunijos visuomenėje. Dėl staigių pokyčių šis kontekstas tapo gana hibridinis ir greitai prisitaikantis prie politikų sukurtų naujų problemų. Kalbant apie gyvenamuosius rajonus, juose didelė problema vis dar išlieka komunistinio režimo palikimas. Miesto aplinka, sukurta aštuntajame–devintajame dešimtmečiais, aktyviai tebenaudojama, tiesa, labiau individualizuojama, dėl to nuolat kinta. Vienas iš tų pokyčių yra vis mažėjančios viešosios erdvės, nes jas uzurpuoja kapitalistiniai nekilnojamojo turto vystymo projektai. Aš dirbu Manasture, didžiausiame Klužo blokinių gyvenamųjų namų rajone, kur ypač trūksta viešųjų erdvių ir žaliųjų plotų. Tiesa, kai kurie vystymo projektai čia buvo įšaldyti dėl prasidėjusios krizės, bet dabar jau atsigauna kėsindamiesi į taip trūkstamas viešąsias erdves.

Kas vis dėlto lėmė, kad įsitraukėte į Manasturo veiklą? Kuo jis ypatingas?

Manasturas – tai didžiausias Klužo komunistinio laikotarpio rajonas su 100 tūkstančių gyventojų. Anksčiau tai buvo grynai darbininkų rajonas, tačiau dabar viskas kinta, įsikrausto daug jaunų žmonių. Bet čia yra tik viena žalioji erdvė. Porą kartų žmonės jau yra protestavę prieš ketinimus jos dalyje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę ir pastatyti 25 aukštų pastatą. Bet, regis, tų dviejų protestų nepakako, nes abu kartus gyventojai pralaimėjo – aikštelė buvo įrengta, o daugiaaukštis – pastatytas. Taigi, „protesto mikrobai“ jau pasėti, bet siekiant bendrų tikslų reikia veikti aktyviau.

Šiuo metu mums didžiausią susirūpinimą kelia Manasturo vieta, vadinama La Terenuri (žaidimų aikštelė), kurios statusas vis dar yra teisiškai neišspręstas ir kuriai kyla privačių interesų grėsmė, nors generaliniame plane čia pažymėta žalioji zona. Viską apsunkina sudėtingas ir skirtingas viešosios erdvės suvokimas, paveldėtas iš žemdirbiškos ikikomunistinės visuomenės nuosavybės jausmo ir savitos viešųjų erdvių sampratos komunistinėje visuomenėje, kurį komplikuoja pokomunistinei visuomenei būdinga erdvių privatizacija. Jau anksčiau čia gimė vienas įdomiausių urbanistinių Klužo fenomenų – aštuntajame dešimtmetyje prasidėjęs miesto sodininkystės-daržininkystės judėjimas. Žmonės, apgyvendinti šiuose blokiniuose namuose, buvo kilę iš kaimo. Jie paprasčiausiai „okupavo“ jų nuomone „nenaudojamas“ vietas tarp namų ir aplink juos, nors ta žemė ir nebuvo jų privati nuosavybė. Komunistinė valdžia toleravo tokį nekenksmingą ir turiningą „laisvalaikio užsiėmimą“, kuris egzistavo iki pat 1989 metų. Net ir 2000 metų nekilnojamojo turto bumas visiškai tos veiklos neišnaikino, nors kai kurie daržai buvo užstatyti 2010 metais. Krizė sumažino grėsmę, bet, žinoma, daugelis žemės nuosavybės klausimų iki šiol liko neišspręsti, bet ne dėl sąmoningų veiksmų, o dėl ilgai besitęsiančių biurokratinių vilkinimų tarp valstybės institucijų ir privačių interesantų. Tuo tarpu vietiniai gyventojai žeme naudojasi visiškai neformaliai. Taigi, tokiose komplikuotose sąlygose mes stengiamės sustiprinti vietinę bendruomenę.

Su kuo tenka dirbti, kas sudaro tą vietinę bendruomenę?

Šiame rumuniškame pereinamajame kontekste rasite visą įvairovę – seni sodininkai, buvę fabrikų darbininkai, bedarbiai, jauni migrantai ir apskritai jaunimas, dar ieškantis savo vietos. Per 5 tūkstančius žmonių, įvairaus amžiaus, interesų, skirtingų lyčių, naudojasi tuo žaliuoju plotu, kuriame mes dirbame. Daugiausia dėmesio skiriame vaikų ir paauglių grupėms, tačiau taip pat neapleidžiame ir sodininkų. Žinoma, urbanistai, planuotojai, architektai ir menininkai taip pat yra mūsų iniciatyvos dalis. Svarbiausia, kad Klužo miesto savivaldybė, su kuria tenka nuolat derėtis ir derintis, irgi tapo mūsų partnere.

Kokia yra jūsų iniciatyva, kur reiškiatės daugiausia?

Mūsų bendruomenės projektas apima dar 1980 metais suplanuotą Manasturo rajono žaliąjį plotą (parką), kuris yra tarp blokinių namų greta miško, apsuptas 30 metų senumo daržų bei sodų. Viešųjų erdvių čia beveik neliko. Rajonas ir taip buvo tankiai užstatytas, tačiau po dešimtojo dešimtmečio statybų tų erdvių dar labiau sumažėjo. Dabar visi ta neįgyvendinto parko erdve naudojasi laisvai, kaip nori (vedžioja šunis, sodininkauja, sportuoja, deginasi, eina pasivaikščioti į mišką), gana individualiai. Pirmiausia mes sukūrėme bendruomenės centrą, kur gyventojai galėtų susitikti, pasidalinti atsiminimais ir apsvarstyti ateities planus: kaip jie patys įsivaizduoja šią vietą, ko jie čia norėtų ir kaip visi bendrai galėtume išsaugoti ją, sukurti įvairius bendrų interesų tinklus.

Kaip jūs pati įsijungėte į Kolektyvo A veiklą? Kaip jis veikia, kas jame veikia? Ar Kolektyvas A yra pagrindinė Manasture veikianti bendruomeninė jėga?

Kolektyvui A priklausau nuo 2009 metų. Kadangi esu miesto antropologė, mane labiausiai domina praktiniai miesto bendruomenių problemų sprendimai. Mes pradėjome kaip vaidybinė draugija, koordinuojanti festivalį „Temps d’Images“. Po 2012 metų gimė nauja kryptis – kultūrinės intervencijos Manasturo rajono viešosiose erdvėse, ypač jau minėtoje žaidimų aikštelėje (La Terenuri). Pradėjome įgyvendindami Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Kraštovaizdžio choreografija“ (jį įgyvendinome dar dviejose šalyse – Italijoje ir Vokietijoje). Jo metu prisijungė daugiau žmonių – architektai, kraštovaizdžio architektai, aktyvistai, menininkai, psichologai ir vietiniai gyventojai – ir dabar vadinamės „Žaidimų aikštelės iniciatyva“, o ją koordinuoja Kolektyvas A.

Minėjote, kad jūsų iniciatyva vienija labai skirtingų patirčių skirtingus žmones. Kaip pavyksta dirbti? Ar įsteigėte kokią instituciją? Kokiais metodais dirbate? Ar turite kokią ilgametę strategiją ir tikslus, ar tai daugiau spontaniški projektai, kylantys iš situacijos aktualijų? Koks jūsų ryšys su vietiniais gyventojais? Ir apskritai, ar jūsų veiklos modelis ir lankstumas duoda planuotų rezultatų, ar atvirkščiai, išeina kažkas netikėta? 

Mūsų tarpdisciplininė komanda veikia „horizontaliai“. Aišku, koordinavimo reikia, tuo užsiimu aš pati. Veiklą planuojame trumpais arba vidutiniais laikotarpiais. Su Kolektyvu A vykdome metinius projektus, tačiau planuojame, kad juos įgyvendinant būtų įtraukta vietinė bendruomenė. Žinoma, daugiausia mokomės veikdami (angl. learning by doing). Nuolat prisitaikome prie vietinio konteksto kasdienybės. Kaip minėjau, neseniai nusprendėme susitelkti į darbą su vaikais ir paaugliais, jie šią veiklą priima kaip žaidimą, tačiau mes juos mokome atsakomybės ir suvokimo, kad veikiame bendram rajono gyventojų labui. Įtraukiame ir vyresnius gyventojus, nes emocinis įsitraukimas yra labai svarbus palaikant vietos dvasią.

Kokiuose lygmenyse veikiate? Juk tenka susidurti su savivaldybės politikais, vietiniais gyventojais, panašiais į jus aktyvistais, kurie skatina telktis bendruomenę. Kaip dirbate su tokiais skirtingai veikėjais? Kokių kyla iššūkių?  

Dirbame įvairiuose lygmenyse: nuo derybų su vietiniais politikais savivaldybėje iki viso rajono įtraukimo į šios žaliosios zonos, tai yra „Žaidimų aikštelės“, potencialo suvokimą ir vystymą. Rengiame gyventojams įvairius renginius, dirbtuves, statybas iš antrinių žaliavų, debatus, koncertus ir pan. Kai kuriuos tų renginių jau remia savivaldybė arba bent įsitraukia į kai kurias veiklas, nors teisiškai teritorijos statusas dar nėra sutvarkytas. Ieškodami bendrų veiklų šiose zonoje taip pat bendradarbiaujame su Klužo urbanistais, gyvūnų teisių aktyvistais, aplinkosaugininkais, viešosios erdvės teoretikais (architektais ir sociologais).

Man atrodo, kad sudėtingiausi iššūkiai kyla tada, kai savo kultūrinę ar socialinę veiklą mėginate paversti politine. Ką apie tai manote? Kaip sekasi megzti ryšius ir plėsti savo veiklos erdvę?

Taip, mums nebuvo lengva iš kultūrinio lauko pereiti į platesnę socialinę erdvę. Tai atsitiko tada, kai aiškiai suvokėme kasdienius šio rajono žmonių poreikius – laisvalaikį parke ir miške. Pasitikėjimą reikėjo įgyti, užsitarnauti. Vietinius žmones pirma stebino mūsų įsitraukimas, jie nesitikėjo, kad čia turime ilgalaikių planų. Pradėję nuo nedidelių intervencijų parodėme jiems ir padėjome suprasti, kaip drauge darydami paprastus dalykus galime (per)formuoti savo viešąsias erdves.

Ar urbanistikos ir miesto antropologijos studijos jums buvo naudingos šioje veikloje? Ar teko pasinaudoti savo intelektualine ar teorine patirtimi dirbant su vietiniais ar politikais?

Aišku, miesto studijos duoda mums pavyzdžius ir parodo sėkmingas istorijas, tačiau neišmoko, kaip tą pasiekti. Todėl teko pasikliauti mokymosi dirbant arba veikiant metodu. Visi tie metai, kuriuos praleidau studijuodama teoriją, man tik įrodė, kad be praktikos nieko nepasieksime. O to mūsų kontekste labiausiai trūko – daugiau veiklos viešojoje erdvėje. Tad iki šiol ir iš bendruomenės, ir patys iš savęs mokomės, kaip elgtis šioje aplinkoje, todėl savo pastangas vertiname labiau kaip procesą, o ne projektą, nors ir sėkmingą, bet ir su nedidelėmis nesėkmėmis.

Centrinėje ir Rytų Europoje tenka girdėti nemažai kritikos nevyriausybinėms organizacijoms ir įvairioms aktyvistų iniciatyvoms, esą jos tik kopijuoja vakarietiškus pavyzdžius, orientuojasi į Vakarus, bando į šį regioninį kontekstą tiesiogiai perkelti ne visada tinkamas vakarietiškas sėkmės istorijas, bet negeneruoja vietinių žinių ir patirties; esą čia trūksta kritinio požiūrio ir bendro dalijimosi patirtimi. Ką apie tai manote?

Taip, iš tiesų, mums čia, Rytuose, trūksta kritinio požiūrio ir mes dažniausiai pradedame nuo Vakaruose išmoktų arba pritaikytų praktikų. Galiausiai mes sukuriame savotišką vakarietiškos teorijos ir rytietiškos praktikos mišinį, tačiau nesakyčiau, kad tai yra tiesiog Vakarų importas į Rytus; greičiau tai yra Rytų supratimas / pažinimas per vakarietišką požiūrį (ir atvirkščiai). Praktikoje tai lemia naują kontekstą.

Ar jūsų iniciatyva unikali Rumunijoje, ar ir kitose šalies vietose vyksta panašių dalykų? Ką manote apie tokių iniciatyvų kaip miesto menas, bendruomeniškumas, dalyvavimo skatinimas plitimą platesniame kontekste? 

Palaikome ryšius su penkiomis panašiomis iniciatyvinėmis grupėmis, tiesa, jos labiau veikia miesto sodininkystės srityje ir kaip miesto / bendruomenių aktyvistai (pavyzdžiui, Studio Basar Bucharest). Bet Rumunijoje dar mažai tokių iniciatyvų. Apie mus daug rašo, mus studijuoja, bet nei vietiniu, nei nacionaliniu mastu panašios iniciatyvos sparčiai neplinta. Taigi, užduokite šį klausimą po keleto metų, nes kol kas dar nelabai yra ką atsakyti…

Papasakokite daugiau apie kasdienius darbus, įvykius, problemas. Mane tikrai sudomino jūsų užsiėmimai su vietine gauja, pavyzdžiui, bendra išvyka grybauti. Arba gana įtempta romų gyventojų tema, kaip sekasi su jais?

„Žaidimų aikštelėje“ kiekviena diena vis kitokia, vis kiti iššūkiai, tačiau kasdienis gyvenimo ritmas išlieka nepakitęs – žmonės vedžioja šunis, romai iš miško ateina ieškoti maisto ar kokių antrinių žaliavų, moteriškės deginasi ir pan. Bet visos šios grupės veikia atskirai, ne drauge. Mes turime juos paskatinti labiau bendrauti, kad galėtume suvienyti jėgas siekti bendrų tikslų šioje zonoje. Mes tarpininkaujame tarp romų ir rajono gyventojų, tarp šunininkų ir kitų grupių, stengdamiesi, kad nebūtų įtampų, ir kurdami vietos bendrumą. Daugelis besinaudojančių parku yra šio rajono gyventojai, tačiau čia ateina ir kitų rajonų žmonių. Kol kas pagrindinis juos sutraukiantis dalykas – žalioji zona ir miškas, kuris tarp daugiabučių yra kaip oazė.

Koks meno vaidmuo jūsų veikloje? Kaip jis padeda ir ar padeda siekti tikslų?

Menas suartina žmones tais būdais ir priemonėmis, kurių jie nenaudoja kasdieniame gyvenime (net ir šioje viešojoje erdvėje). Kai čia pradėjome rengti menines akcijas, jos mūsų socialinei veiklai suteikė lengvumo ir žaismingumo. Ypač vaikai ir paaugliai entuziastingai įsitraukė, nes mes jiems tarsi atvėrėme, kad šioje erdvėje galima daryti visai naujus dalykus, tačiau tą patį jie gali daryti ir savo gyvenime. Per meną taip pat galima stiprinti šios vietos ir viso rajono pilietiškumą. Bendrumo tikslui tai labai svarbu, nes tai tarsi naujas lygis, kuriame atsiveria šios vietos potencialas. Galiausiai, per menines praktikas galime mažinti tarp grupių kylančias įtampas, diegti naujus, net ir trumpalaikius sprendimus, į urbanizuotą aplinką įvesti daugiau žaismės. Taigi, daugiau žaismės kietoje aplinkoje suteikia galimybę būti lankstesniems.

Ką jūsų veikloje reiškia tvarumas? Kokių tvarių priemonių reikia imtis, kad kuo ilgiau būtų galima išlaikyti šią iniciatyvą? Kuo naudingi ir žalingi Europos Sąjungos ar kitų finansuojami projektai? Šioje vietoje matau labai daug pastangų iš išorės, pavyzdžiui, tokių grupių kaip jūsiškė, tačiau ar vietiniai gyventojai jau sugebėtų susitelkti, jei jūs pasitrauktumėte?

Tai nelengvas klausimas: mūsų projektai yra finansuojami iš dalies. Šiek tiek paramos gauname iš savivaldybės, o kitas lėšas susirenkame iš Klužo bendruomenės fondo (angl. crowdfunding). Kartais tenka prašyti ir gyventojų paramos, pavyzdžiui, įrankiais ar sugebėjimais, darbu. Šiaip gyventojams dar gana svetimas savitalkos jausmas, juos vis dar reikia skatinti visokiomis akcijomis ir iniciatyvomis. Manau, matysime aiškiau po keleto metų, kol kas dar esame pirminėje stadijoje. Žinoma, mūsų idealusis tikslas būtų pasiektas tada, jei patys gyventojai susitelktų, sugebėtų bendrai atgauti ir įteisinti šią žaliąją zoną kaip oficialų miesto parką ir organizuoti jame veiklą.

Kokie jūsų ateities planai? Kokie tolesni tikslai?

Nuo pat pradžių mūsų tikslą sudarė daug sluoksnių. Pradėjome kaip menininkų iniciatyva, siekianti atgauti viešąją erdvę. Dabar labiau orientuojamės į gyvenimo mieste socialinius aspektus. Tai – tarsi atverti pilną problemų Pandoros skrynią. Bendras tikslas yra skatinti žmonių aktyvumą, nesvarbu, kokiu būdu – bendrai sodininkaujant, viešosios erdvės akcijomis ar aplinkosauga. Svarbu šioje vietoje išsaugoti žaliąjį miesto plotą, įrodyti miesto valdžiai, kad Klužui reikia tokios erdvės, kad ji yra vertinga ir tokia bus  ateityje. 

img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
36