ALF 02
ANNA BRONOVICKAJA. ŠIANDIENOS ATSPINDŽIAI RUSIJOS AVANGARDO ARCHITEKTŲ VIZIJOSE

Šiandien kalbėsiu apie didingą modernistinio gyvenimo būdo projektą, kuris, kaip žinote, galiausiai žlugo. Rusų avangardas gyvavo neilgai — maždaug 3-iojo dešimtmečio pabaigoje—4-ojo pradžioje. Jo paveldas dabar yra siaubingos būklės. Jis nevertinamas, nemylimas. Daugiausia nemylimas paprastų žmonių, visiškai praradęs palankumą miesto valdžios ir tų, kurie kaip tik turėtų stengtis, kad šis paveldas būtų išsaugotas. Pavyzdžiui, NARKOMFINo komunos namas. Tai eksperimentinis gyvenamasis namas, vienas svarbiausių pasaulyje modernizmo architektūros paminklų! Tarptautinė jo išsaugojimo kampanija tęsiasi jau 20 metų, tačiau nieko nedaroma, nes pastatas stovi itin vertingame žemės sklype, kurį galima ypač pelningai užstatyti.

Šį vakarą aš mėginsiu įrodyti, kad rusų avangardo architektai mėgino kurti tokią modernybę, kokią tik dabar regime aplinkui. Jie gerokai pralenkė savo epochą, o jų įsivaizduoti nauji pastatų tipai, net naujas gyvenimo būdas tapo realūs tik mūsų dienomis, juos tik šiais laikais galima naudoti ar pritaikyti — visus, laikantis originalios programos ir realizuojant autorių ketinimus. Dabar juos galima kur kas geriau įvertinti, nei tai buvo įmanoma 3-iajame dešimtmetyje.

Tikriausiai žinote, kad po 1917 metų Rusijos revoliucijos kilo milžiniška migracijų banga, ypač tų žmonių, kuriuos dabar laikytume kūrybiniais darbuotojais — menininkų, teatralų, netgi rašytojų. Na o architektai neišvažiavo. Netgi priešingai — maždaug 3-iajame—4-ajame dešimtmetyje architektai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, JAV ir kai kurių kitų šalių vyko dirbti į Sovietų Sąjungą. Jie visi buvo radikalieji architektai modernistai, matę galimybių tuose socialiniuose eksperimentuose, kuriuos tuo metu išgyveno ši šalis, galimybių sukurti naują, modernų pasaulį. Dabar jau žinome, kad dauguma sovietų avangardo architektų nebuvo tokie jau sovietiniai. Politine prasme jie net nebuvo komunistai — tiesiog tikėjo, kad jų darbai įgis tarptautinę reikšmę. Neva tik laiko klausimas, kada socializmas įsiviešpataus pasaulyje, o jie tame naujame laisvame pasaulyje kurs visiškai naują urbanistinę aplinką. Sovietų Sąjunga tam puikiai tiko, nes vienas pirmųjų sovietų valdžios priimtų dekretų panaikino privačią žemės nuosavybę ir taip padarė įmanomas ypač stambaus masto statybas. Be to, išlaisvino architektus nuo privačių užsakovų užgaidų. Valstybiniai užsakovai kurį laiką buvo pasiruošę priimti modernistines programas bei projektus.

Iš pradžių beveik 20 metų Sovietų Sąjungos nacionalinis himnas buvo „Internacionalas“. Vis dėlto rusiškas tekstas šiek tiek skyrėsi nuo prancūzų kalbos originalo. Jei tiesiogiai verstume iš rusų kalbos, išeitų: „Mes visą prievartos pasaulį sugriausim iki pačių pamatų, o tada mes savo naują pasaulį pastatysim.“ Tiesiogine prasme: „sugriausime“ ir „pastatysime naują“. Žinoma, architektams bei urbanistams tai atrodė itin patrauklu. Viską pradėti iš naujo troško ne tik architektai avangardistai, bet ir kur kas labiau tradicijų paisantys kūrėjai, pavyzdžiui, Aleksejus Ščiusevas, dirbęs prie pirmojo sovietinio sostinės Maskvos generalinio plano (Naujosios Maskvos, kaip galite įsivaizduoti).

„Naujosios Maskvos“ generalinis planas, architektas Aleksejus Ščiusevas, 1923 m.

Jis buvo labai tradicinis architektas, prieš revoliuciją projektavęs daugiausia bažnyčias. Jis pasiūlė nugriauti beveik visus pastatus, palikti tik paminklus — įvairių laikotarpių architektūros šedevrus. Tačiau kur turėtų būti naujosios statybos atskaitos taškas? Ką statyti tuose naujuose tuščiuose sklypuose? Tai tapo naujo ir labai svarbaus mokslinio tyrimo objektu.

Nikolajaus Miliutino knyga „Socialistinių miestų statybos problema“ buvo išleista 1930 metais — šiek tiek per vėlai, bet titulinio puslapio dizainas aiškiai rodė sąsajas su Kazimiro Malevičiaus „Juoduoju kvadratu“ (1915 m.). Idėja ta pati: užmirškime viską, kas buvo, ir pradėkime mąstyti, kaip žmogaus gyvenimą padaryti iš tiesų laisvą ir laimingą. Ir šis požiūris nebuvo vien sovietinis. To meto britų architektai irgi mąstė panašiai — kad sąlygos didžiuosiuose miestuose dėl prastos sanitarijos, taršos ir per didelio žmonių skaičiaus yra nepakeliamos. Jie nemanė, kad didelis gyventojų tankumas — tai gerai. Dauguma viso pasaulio urbanistų ieškojo būdų, kaip pagerinti gyvenimo sąlygas. Tačiau sovietų architektai susidūrė ir su savais košmarais. Mat pirmaisiais metais po revoliucijos didelė dalis gyvenamųjų namų buvo sugriauta, o tai, kas liko, buvo „sutankinta“ (būtent toks terminas vartotas tuo metu). Buvę butų savininkai ar gyventojai turėdavo spaustis viename ar dvejuose kambariuose, o likusius dalydavosi su keletu įkeldintų šeimų. Taigi daugybė žmonių gyveno išties baisiai susigrūdę. Kartais vienintelį kambarį šeima turėdavo dalytis su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Gyvenimas komunaliniuose butuose buvo neišvengiamas, nes tais laikais tai buvo vienintelis būdas tiesiog išgyventi — dalijantis viskuo, įskaitant ir maistą.

Architektas Moisejus Ginzburgas vadovavo urbanistikos, konkrečiau, naujosios gyvenamosios statybos tyrimų grupei. Išsilavinimą jis buvo įgijęs Europoje. Kadangi Rusijos imperijoje žydams buvo nepaprastai sunku gauti aukštąjį išsilavinimą, jis studijavo Milano politechnikos universitete, vėliau — Rygos politechnikos universitete, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais veikė Maskvoje. Jis surinko grupę jaunų talentingų architektų avangardistų iš VChUTEMASo — Aukštosios meninės ir techninės kūrybos mokyklos. O šie atėjo su tam tikromis idėjomis, iš kurių išsirutuliojo keletas pakraipų, keletas būdų, kaip derėtų mėginti spręsti šią problemą.

Industrinio [linijinio] miesto planas, iš: Nikolajus Miliutinas, Socialistinių miestų statybos problema [Problema stroitel'stva sotsialisticheskikh gorodov], Maskva-Leningradas: GIZ, 1930

Radikaliausias pasiūlymas buvo apleisti esamus miestus arba palikti juos tarsi muziejus ir persikelti gyventi į kaimą, statyti gyvenamuosius namus plyname lauke, palei kelią. Vadinamojo linijinio miesto schema buvo tokia: paraleliai nusidriekę plentas, geležinkelis, pramoninė zona, kitoje plento pusėje — gyvenamasis rajonas: upė, parkas, gyvenamoji zona, tada vėl žalioji zona, kad žmonės galėtų tiesiu keliu pėsčiomis nueiti į darbą. Visa tai dėl to, kad 3-iajame dešimtmetyje būta didžiulių transporto problemų. Niekas neveikė ir žmonės ištisas valandas sugaišdavo, kol kur nors nueidavo ar mėgindavo patekti į tramvajų. Taigi tuo metu buvo pageidautina, kad žmonės galėtų pėsčiomis pasiekti darbovietę, o pakeliui jie galėdavo užeiti į kolektyvines valgyklas. Parke buvo ir apsipirkimo vietų: specialiuose paviljonuose buvo galima rasti įvairiausių prekių, kurias buvo galima užsisakyti ir jos buvo pristatomos į namus. Ir, žinoma, itin svarbu buvo geras susisiekimas su kultūros ir švietimo centrais. Gyvenamųjų namų linija galėjo tęstis tiesiog iki begalybės. Vienoje jos pusėje turėjo būti vaikų darželiai ar lopšeliai, kitoje — valgykla, aptarnaujanti namą. Viskas turėjo atrodyti labai patraukliai, su daugybe žalumos.

Šiandien mes turėtume suprasti, kad ir patys architektai gyveno komunaliniuose butuose, kuriuose trūko asmeninės erdvės. Todėl jie svajojo apie kad ir labai mažą, bet privačią erdvę, kurioje galėtų pabūti vieni. Štai kaip jie tai įsivaizdavo.

„F“ tipo mažagabaritinis butas, iš: Sovremennaja Architektura, 1929, Nr. 1, p. 14

Kiekviename butuke buvo įrengtas langas, nukreiptas į gamtą. Valgomaisiais buvo dalijamasi su kitais žmonėmis, o savo bute pro langą gali matyti tik medžius ir dangų. Tai labai maži butai, labai spartietiški, bet viliojančiai tušti, nes tikrovėje kiekvienas kambarys būdavo tiesiog grūste užgrūstas daiktais. Svarbus šio projekto elementas buvo glaudus gyvenamosios ir darbo vietos ryšys. Pramonė ir žemės ūkis buvo labai arti gyvenamųjų namų. Būtent tai dabar vadiname „ūkininkavimu prie pat namų durų“. Ši idėja ir mūsų laikais atrodo labai pažangi ir daug žadanti, apie tai mąsto ir mūsų laikų architektai.

Bet ano laikotarpio architektai turėjo pagaliau nuspręsti, ką daryti su esamais miestais. 1927 metais Aukštasis meno ir technikos institutas VChUTEINas (ankstesnysis VChUTEMASas), moderniausia to meto architektūros ir meno mokykla, surengė konkursą komunos namui suprojektuoti. Jį laimėjęs projektas iš esmės buvo tas pats, kuris vėliau realizuotas kaip Narkomfino pastatas. Jį projektavusiai architektų grupei vadovavo tas pats M. Ginzburgas, svarbiausias konstruktyvizmo architektūros ideologas, vyriausiasis žurnalo „Sovremennaja architektura“ (Šiuolaikinė architektūra) redaktorius. Pagrindinis tikslas buvo itin mažą privatų butą suderinti su erdviomis kolektyvinėmis patalpomis.

Asmeninė erdvė buvo labai maža, tad reikėjo pasirūpinti, kad joje nebūtų jaučiamas vietos trūkumas. Kad išspręstų šią problemą, itin aukštas ir todėl gana erdvias gyvenamąsias patalpas projektuotojai suderino su maža miegui skirta zona, įrengta pusaukščiu aukščiau. Tokie „F“ tipo butukai buvo išdėstyti išilgai bendro juos jungiančio koridoriaus (taip stengtasi dar labiau taupyti erdvę), kiekvienas toks koridorius apimdavo tris lygius. Šioms bendrojo naudojimo patalpoms buvo laimėti keli metrai.

Šių patalpų dizainui itin svarbu buvo spalva. Erdvei sukurti, pagyvinti, vizualiai praplėsti būdavo naudojamos įvairiausios spalvos. Pavyzdžiui, Narkomfino pastatui spalvinius derinius parinko „Bauhauzo“ profesorius Hinnerkas Scheperis,  kaip tik tam atvykęs į Maskvą.

Butas Narkomfino komunos name, iš: Sovremennaja Architektura, 1929, Nr. 1, p. 17

Pro buto duris palypėjus keletą laiptelių, patenkama į gyvenamąją erdvę, o dar šiek tiek palypėjus — į miegui skirtą erdvę. Po laiptais įrengtas tualetas, toliau — nišinė virtuvėlė. Jokios įprastos virtuvės, jokio atskiro vonios kambario (šios patalpos buvo sumanytos bendros). Projektą pavyko realizuoti dėl to, kad architektai surado itin gerą užsakovą N. Miliutiną, vėliau parašiusį knygą apie urbanistiką. Tuo metu jis buvo finansų liaudies komisaras, dabartiniais terminais — finansų ministras. Jis ir užsakė garsųjį Narkomfino namą (žodis „Narkomfin“ reiškia „Finansų liaudies komisariatas“). Taigi turėtume atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Kad ir kaip gausiai tuščiažodžiauta apie tai, jog Sovietų Sąjunga esanti darbininkų valstybė, proletariatas iš tiesų nebuvo ypač privilegijuotas. Šis namas buvo skirtas išsilavinusiems, gana aukštus postus užimantiems valstybės tarnautojams.

Narkomfino komunos namas. A. Bronovickajos nuotrauka, 2012 m.

Namas buvo pastatytas labai geroje Maskvos vietoje, puikiai pasiekiamas iš Maskvos centro, kur buvo Finansų ministerijos pastatas. Pastatas stovi parke, ant pušimis apaugusio kalvos šlaito, vedančio upės link. Taigi išties patraukli vieta. Kompleksą turėjo sudaryti trys pastatai: gyvenamasis blokas, bendruomeninis blokas su valgykla ir klubu namo gyventojams, vaikų darželio blokas (nerealizuotas). Pastato statybai naudotos pažangiausios technologijos — monolitinės gelžbetonio konstrukcijos. Joms buvo būtinos tam tikros metalinės dalys ir, prisimenant, kad metalo tuo metu itin trūko, pridurtina, jog tai buvo ypač privilegijuotas projektas. Įdomu, kad jis visiškai atitinka Le Corbusier suformuluotus penkis moderniosios architektūros principus, nors buvo pastatytas gerokai anksčiau už visas paties Le Corbusier stambesnes realizacijas. Pastarasis matė šį statinį ir kai kurias idėjas pritaikė savo garsiajame name „Unite d’Habitation“.

Koridorius gyvenamajame korpuse, iš: Sovremennaja Architektura, 1929, No. 5, p. 160 ir A. Bronovickajos nuotrauka, 2012 m.

Bendruomeninis blokas užėmė keturis aukštus, iš jų vienas buvo skirtas vaikams. Buvo bendra patalpa, skirta skaityti laikraščiams ir pasikalbėti. Specialiai gyventojams aptarnauti buvo samdomi darbuotojai. Į valgyklą būdavo galima patekti pakeltu dengtu pasažu, tam nereikėdavo išeiti į lauką. Gyvenamojo bloko žemesniuose aukštuose buvo įrengti didesni butai šeimoms — kiekvienas su trimis mažais miegamaisiais, maža virtuve ir vonios kambariu. O viršutiniuose aukštuose — jau minėtieji maži butai. Ant stogo, žinoma, buvo įrengta terasa, kartais naudojama kolektyvinei mankštai. Buvo siekiama, kad žmonės čia leistų kuo daugiau laiko. Pats N. Miliutinas buvo įsirengęs butą ant namo stogo. Akivaizdu, jog šis butas buvo geriausias — bet irgi gana kuklus, turint galvoje, kad N. Miliutinas buvo ministras. Jame buvo trys kuklūs miegamieji; labai įdomiai parinktos spalvos.

Vis dėlto šis projektas nepavyko. Žmonės norėjo įprasto patogumo ir jaukumo, jie neturėjo modernių baldų ir kasdienių daiktų. Taigi jie ir toliau gyveno tradicinį gyvenimą name, suprojektuotame orientuojantis į visai kitokį gyvenimo būdą. Šie mažučiai butukai išties puikūs, kai juose gyveni vienas, arba kai juose gyvena jaunos poros, bet jie visai netiko šeimoms su mažais vaikais, todėl dauguma gyventojų buvo jais nepatenkinti.

Dabar iš Narkomfino pastato likę kone vien griuvėsiai. Stoge atsiradusi skylė, tačiau netgi jos niekas neužtaiso. Gyventojai, nenorintys remontuoti namo, nuolat kartoja, kad žmonės čia esantys nelaimingi, kad niekas nenorėtų čia gyventi. Šiaip ar taip, Maskvoje yra ir kitas maždaug to paties laikotarpio komunos namo pavyzdys. Jį suprojektavę architektai patys čia ir apsigyveno. Tai buvo (ir tebėra) kooperatinis namas. Jis kur kas geresnės būklės, nes buvo reguliariai remontuojamas ir prižiūrimas. Jame yra blokas su nedideliais „F“ tipo butukais ir blokas su didesniais, labiau tradiciniais butais. Bendruomeniniame bloke yra sporto salė, vaikų žaidimų aikštelė. Ši dalis buvo sumanyta kaip klubas ir sporto salė, bet greitai čia buvo įrengti biurai. Pats namas iš išorės nėra niekuo ypatingas — eidamas pro šalį, nė galvos nepasuktum pasižiūrėti. Bet pažiūrėkite, kas viduje. Prieš keliolika metų daugelį šių butų nusipirko turtingi žmonės. Kai kurie jų turi namus užmiestyje, todėl norėjo turėti tik nedidelį butą Maskvos centre; kai kurie jų gyvena vieni ir jiems norėjosi tiesiog įdomios gyvenamosios erdvės. Taigi jie pasisamdė dizainerius, įsirengė šiuolaikiškas dušo kabinas. Jie nemėgsta gaminti namuose, jiems ir nereikia gaminti — šiais laikais yra daugybė vietų, kur gali nueiti pavalgyti kad ir keturis kartus per dieną. Akivaizdu, kad rinkoje  tokie butai paklausūs. Apytiksliais vertinimais, visame pasaulyje apie 20 procentų didžiųjų miestų gyventojų gyvena vieni. Taigi dabar architektai turėtų mąstyti, kaip sukurti jiems tinkamą gyvenamąją erdvę. O sprendimą mes jau turime.

Tekstilės instituto studentų bendrabutis, architektas Ivanas Nikolajevas, projektas, 1929 m.

Bendrabutis, kurį architektas Ivanas Nikolajevas suprojektavo Tekstilės instituto studentams, buvo daug radikalesnis. Tai pats radikaliausias pasaulyje gyvenamasis kompleksas. Palygintas su juo, net ir Narkomfino pastatas atrodo it klasikinė gyvenimui skirta erdvė. O Tekstilininkų bendrabutis išties primena mašiną, skirtą gaminti „naujiesiems miestiečiams“. Juk 3-iasis dešimtmetis garsėjo itin sparčia urbanizacija. Kaimo žmonės atvykdavo į miestus ir jiems reikėjo mokytis čia gyventi, patiems pasirūpinti savimi. Jie turėjo būti mokomi, kaip praustis po dušu, nejaukti aplinkos ir pan.

Kompleksą sudarė trys sujungti blokai. Komunalinio bloko pirmame aukšte buvo vestibiulis, didelis bendrasis kambarys, valgykla ir virtuvė. Antrame aukšte su dienos šviesą įleidžiančiais stoglangiais buvo įrengta milžiniška skaitykla, kad bendrabutyje gyvenantys studentai turėtų kur ruošti namų darbus. Čia buvo įrengtos ir atskiros kabinos individualioms studijoms, jei reikia rašyti darbą ir iš tiesų susikaupti.

Šį pastatą Ivanas Nikolajevas suprojektavo būdamas 27 metų amžiaus, dar studijuodamas Vchutemase. Jau tada jis buvo vedęs ir su žmona niekada neturėjo atskiro kambario. Visuomet gyvendamas kambaryje su kitais žmonėmis, galėjo tik pasvajoti apie nors ir labai mažą, bet atskirą erdvę. Tai jam atrodė nuostabiausias dalykas. Bendrabučio gyvenamasis blokas buvo padalytas į mažutes miegoti skirtas kabinas, primenančias traukinio kupė — kiekviena po 6 kvadratinius metrus. Tuos 6 kvadratinius metrus architektas buvo numatęs vienam studentui, tačiau iš tiesų juose gyvendavo po du. Tokioje kabinoje tilpo tik dvi siauros lovos, taburetė ir po vieną lentyną abiem studentams. Gal ir skamba žiauriai, kad miegamąją kabiną tekdavo dalytis su dar vienu žmogumi. Tačiau kituose bendrabučiuose viename kambaryje miegodavo po dvidešimt žmonių ir tai atrodė normalu. Šiaip ar taip, privačios erdvės tikrai nebūta daug. Tiesa, dar buvo stogo terasos ir dideli balkonai, ten buvo skatinama rytais mankštintis. Šalia dar buvo ir sporto aikštynas.

Tekstilės instituto studentų bendrabutis. A. Bronovickajos nuotraukos, 2012 m.

Įdomiausia buvo jungiamoji dalis — sanitarinis blokas su tualetais ir dušais. Pastarojo idėja buvo tokia: studentas užlipa į savo aukštą, nusivelka drabužius, užeina į dušą ir tualetą, tada nueina į savo miegojimo kabiną ir atsigula miegoti. Taigi knygas ir kitus studijų reikmenis gyventojai palikdavo bendrajame kambaryje (čia jie turėjo rakinamas spinteles). Drabužiams susidėti buvo įrengtos kitos rakinamos spintelės sanitariniame bloke. Vakare nusirengti drabužiai visi bendrai vėliau būdavo nunešami į skalbyklą. Kitoje pusėje studentai pasiėmę užsivilkdavo pižamas ir eidavo miegoti. Beje, jungiamajame bloke, be laiptų, buvo įrengta ir rampa. Rampos visuomet atrodo gerai, o 3-iojo dešimtmečio architektai buvo jas pamėgę labiau nei laiptus ne dėl grožio, bet dėl plačiai paplitusio požiūrio, atseit žingsniuodamas rampa neprivalai galvoti, kur statai koją, taigi eidamas gali susitelkti ties rimtesnėmis mintimis ar netgi skaityti, panašiai kaip ir šiandien — eidami mes dažnai skaitome ar mobiliuoju telefonu rašome žinutes.

Prieš dvejus metus atlikta Tekstilininkų bendrabučio rekonstrukcija. Beveik viskas buvo išgriauta — paliktos tik kai kurios metalinių konstrukcijų dalys, o viduje sumontuotos visai naujos betono konstrukcijos ir sienos. Rekonstruojant viskas buvo perplanuota iš naujo. Čia išliko studentų bendrabutis, tačiau kambariai buvo padidinti, po du suporuotiems kambariams įrengta po dušinę ir tualetą. Žinoma, tai sąlygų pagerinimas, bet jei prisimintume, kad šiandien mums nebereikia tiek erdvės kaip anksčiau? Vietoj knygų naudojame „iPad’us“ ir kitus skaitymo prietaisus, mums nebereikia vietos joms laikyti. Mums nebereikia tiek erdvės drabužiams, nes juos dabar lengva pakeisti, mums nebereikia laikyti sudėvėtų daiktų. Iš tiesų, manau, kad dabar daugeliui žmonių, ypač jaunų žmonių, kambaryje reikalinga tik lova — joje jie daro viską.  

Taigi aptariau radikaliausius projektus. O kas buvo labiau įprasta? Įdomu, kad radikaliuosius projektus užsakydavo aukščiausios valdžios institucijos, na o municipalinė valdžia buvo praktiškesnė. Ji turėdavo sugalvoti, ką daryti tiesiog šią akimirką. Laimei, jai pasirodė per brangu sunaikinti visą senojo miesto audinį. Buvo priimtas sprendimas pastatus toliau naudoti, bet neremontuoti, o kai sugrius, jų vietoje pastatyti naujus. Bet ir tai neįvyko. Tai kas visų pirma pasikeitė esamame mieste? Tai buvo visiškai naujas viešųjų erdvių pritaikymo būdas. Bet kurios atviros erdvės mieste tapo visuomeninės, jas imta naudoti visokiausiems renginiams. Kai kurie jų buvo propagandiniai, kiti — tiesiog pats gyvenimas. Dar vienas dalykas, kurį prisimena nedaugelis, yra tai, kad rusų avangardo klestėjimo laikotarpis sutapo su NEP’u — naująja ekonomine politika. Ją 1923 metais įvedė Vladimiras Leninas, nujausdamas, jog tam, kad ekonomika veiktų, svarbu leisti šiokį tokį privatų verslą. Taigi tuo metu veikė gana nemažai privataus verslo įmonių — kavinių, mažų teatrų, kino teatrų ir pan. Šie naujieji gyvenamieji rajonai buvo didžiausias naujosios statybos pasiekimas. Būta daugybės skirtingų planavimo variantų, bet įdomu, kad visiems šiems namams būdingas standartinis buto išplanavimas, patvirtintas Maskvos tarybos, nors patys namai atrodė labai skirtingai. Dabar jiems taip pat iškilusi nugriovimo grėsmė. Jeigu būtų tinkamai suremontuoti, jie taptų puikia gyvenamąja aplinka, vis dėlto juos ketinama griauti ir jų vietoje statyti pelningesnius objektus. Šių namų mastelis labai žmogiškas, o kiekvieno buto langai išeina į priešingas puses, taigi oras gerai cirkuliuoja.

Aleksandro Deinekos plakatas, 1930 m.

Noriu atkreipti dėmesį į plakatą, kuriame parašyta: „Paverskime Maskvą proletariato valstybės pavyzdiniu miestu“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog gyvenamieji namai turėtų būti arti darboviečių, kad žmonės negaištų laiko keliaudami į darbą ir iš jo, be to, namai turėtų būti apsupti socialinės infrastruktūros tinklo. Sporto aikštynai ir nedideli stadionai, klubai ir, žinoma, mokyklos turėtų būti visuomet po ranka. Žinoma, susisiekimas taip pat svarbus, taip pat reikalingi tam tikri žalieji plotai ir gamtos artumas, jei tik įmanoma. Vis dėlto kai kas šiame plakate neparodyta, nors tai buvo itin pageidaujama šio tipo užstatymams — ogi būti arti vienokios ar kitokios senosios architektūros: vienuolyno, bažnyčios ar kokio seno dvaro, ar ko nors panašaus. Taigi architektai užstatymus neretai orientuodavo į puikius senosios architektūros vaizdus.

Darbininkų klubas, Aleksandro Deinekos piešinys, iš: Bezbožnik u stanka, 1927, Nr. 3, p. 12

Dar vienas įdomus to laikotarpio naujas pastato tipas — darbininkų klubas. Mūsų laikais žmonės ne visuomet supranta, kas tada buvo klubas. Mums tai vieta, kur galima nueiti išgerti ir pašokti, pasiklausyti muzikos. O darbininkų klubas buvo vieta, skirta suaugusiųjų švietimui, tolesniam mokymuisi, pramogoms, propagandai ir sportui. Tai buvo vieta, kur darbininkai rinkdavosi pasižiūrėti filmo arba dalyvauti plačiajai visuomenei skirtoje paskaitoje. Čia būdavo įrengtos skaityklos su visa naujausia literatūra ir laikraščiais. Būdavo klasės, kuriose žmonės buvo mokomi skaityti ar ko nors sudėtingiau. Ir, žinoma, čia veikė sporto ar muzikos draugijos, panašūs dalykai. Iš pradžių klubai buvo įrengiami senuose pastatuose. Iki revoliucijos įprasta fabriko darbininko darbo diena trukdavo 10, 12 ar net 14 valandų. O po revoliucijos, darbo dienai sutrumpėjus iki 8 valandų, žmonėms atsirado laisvo laiko, kurį jie galėjo leisti tobulindamiesi, evoliucionuodami į modernius žmones, „komunizmo statytojus“, kaip jie buvo vadinami, bet pirmiausia — į išties modernius žmones, geriau išsilavinusius ir kultūringesnius. Vis dėlto žmonėms kur kas labiau patiko po darbo eiti namo, pas savo šeimas arba į barą, išgerti alaus. Todėl 1927 metais buvo nuspręsta, kad profsąjungos privalo 10 procentų savo biudžeto skirti naujų, įdomios architektūros klubų statybai. Būtent todėl per dvejus metus buvo pastatyta daugybė išskirtinės modernistinės architektūros darbininkų klubų.

S. Zujevo klubas, architektas Ilja Golosovas, iš: Stroitelstvo Moskvy, 1927, Nr. 7, p. 11

Pavyzdžiui, Maskvoje esantis S. Zujevo klubas vis dar veikia kaip kultūros rūmai ar kultūros namai. Ir, beje, atrodo beveik taip pat, kaip anksčiau — iš tiesų gražiai. Kitiems klubams ne taip pasisekė. Buvo laikas, kai daugeliui atrodė, kad klubai ir kultūros namai iš viso nebereikalingi, todėl jie buvo išnuomoti įvairioms smulkioms firmoms. Pavyzdžiui, nedidukas I. Rusakovo klubas, kurį suprojektavo Viktoras Melnikovas, vienas žymiausių architektų avangardistų, buvo perduotas miestui, bet nenaudojamas pagal paskirtį, netgi nebuvo galima patekti į vidų. Dabartiniu metu Maskvoje veikia šimtai įvairiausių studijų ir mokyklų — užsienio kalbų, jogos, be to, skaitomos viešos paskaitos. Taigi daugybė veiklos, kuri galėtų vykti senuosiuose klubuose, bet kol kas ji vyksta daugiausia pusrūsiuose ar kitose atsitiktinėse, tam nepritaikytose vietose. Juntamas poreikis, kad Maskvos valdžia pakoreguotų savo programą ir surastų būdų, kaip tinkamai panaudoti šiuos pastatus.

Dar vienas įdomus pastatų tipas — vadinamoji virtuvė-fabrikas, pramoninio masto valgykla. Virtuvės-fabrikai, kaip ir daugelis ano meto statinių, turėjo ypač įdomius planus — juos galima apžiūrėti „iš oro“, pasitelkus „Google Earth’ą“. Pastaraisiais metais Maskvoje yra labai populiari kavinė, kuri vadinasi „Vokzal“ (stotis) — ji yra geležinkelio stotyje. Tai milžiniška erdvė su daugybe staliukų ir savitarna, joje visuomet triukšminga ir pilna žmonių. Manau, kad tokia verslo pietų formulė — , kai siūlomas ribotas pigaus ir sveiko maisto pasirinkimas, ir dar kai gali jo gauti greitai — , galėtų būti nesunkiai pritaikoma būtent tuose pastatuose.

Pavyzdžiui, Samaroje buvo parengtas kažkokio komercinio užstatymo projektas, suplanuotas vienos tokios fabrikinės valgyklos vietoje. Samaroje kilo didelė akcija ir judėjimas už jos išsaugojimą. Kad atkreiptų dėmesį į šią problemą,  žmonės net surengė dviračių žygį,. Ir neseniai jau girdėjome, kad buvo pasiektas tam tikras susitarimas su vietos valdžia: statytojams bus duotas leidimas statyti didelį objektą miesto centre, jeigu jie restauruos tą valgyklą, — modernizmo paminklą.

Viešoji pirtis, iš: Stroitelstvo Moskvy, 1930, Nr. 6, p. 9 ir A. Bronovickajos nuotrauka, 2012 m.

Dar vienas mūsų dėmesio objektas — viešosios pirtys. Tikriausiai žinote, kad daugelis ano meto naujųjų butų neturėjo vonios ir netgi dušo, tačiau visur netoliese buvo statomos viešosios pirtys (kai kurios net su baseinais). Vien, pavyzdžiui, 1928 metais darbo vietose buvo įrengta 30 000 dušų. Manyta, kad žmonėms reikėtų praustis darbe, o ne kiekvienam turėti dušą namuose — neva tai žymiai ekonomiškiau. Dabar mes, žinoma, jokiais būdais neatsisakytume vonios namie, tačiau, siekiant paskatinti naudojimąsi dviračiais, dušai įrengiami vis daugiau darboviečių — tam kad žmonės galėtų dviračiu atvykti į darbą, kad mažiau kiltų eismo spūsčių, būtų tausojama aplinka. Bet prieš pradėdami darbą jie turi turėti galimybę nusiprausti po dušu ir pasikeisti drabužius. Būtų visai puiku ant pastatų stogų vėl turėti štai tokius nedidukus baseinus ir maudymosi terasas, kaip buvo sumanę avangardo architektai. Ir, žinoma, itin dideli plotai miestuose buvo skirti sportui — o juk tai vėl ultramadinga.

Didžiosios Maskvos planas, inžinierius Sergejus Šestakovas (1926), iš: Stroitelstvo Moskvy, 1929, Nr. 2, p. 8

Ir dar viena idėja — 1926 metais parengtas Didžiosios Maskvos planas, kaip miestą ir priemiesčius sujungti su mažesniais miesteliais, kad jie papildytų vienas kitą pramonės produkcija ir funkcijomis, būtų susiję kultūra ir švietimu, ar panašiais dalykais. Dabar prie šios idėjos grįžtama. Maskvos valdžia paskelbė tarptautinį konkursą Didžiosios Maskvos aglomeracijos plėtros koncepcijai sukurti. Taigi daugelis 3-iojo dešimtmečio avangardistų idėjų mums aktualios ir šiandien.

Pabaigoje norėčiau parodyti dailininko Aleksandro Deinekos 1928 metų paveikslą „Poilsis“ — kad mums visiems priminčiau, jog modernistai ne visuomet dirbo, bet kartais ir ilsėjosi. 

ALF 02
Modernizmas – tarp nostalgijos ir kritiškumo
picture

Seminaro „Eksponuojamas modernizmas: tarp nostalgijos ir kritiškumo“ (Showcasing Modernisms: Between Nostalgia And Criticism) vakarienė 2013 m. spalio 25 d. buvo surengta Neringos restorane Vilniuje. Šalia kažkas šventė garbingą jubiliejų lygiai taip pat kaip kokiais 1970-aisiais – su tokiais pat kiekiais gėlių puokščių, šukuosenomis, šokiais, – fone gyvai skambant Joe Dassino dainoms. Žinoma, ir seminaro dalyviai šį restoraną pasirinko neatsitiktinai: vienintelis išlikęs autentiškas modernizmo laikotarpio interjeras Lietuvoje tapo tinkama vieta nostalgijos „lauko tyrimui“. Tačiau ką Neringa reiškia tiems, kurie neturi tiesioginės to laikotarpio patirties, ir tiems, kuriems ši vieta siejasi su labai asmeniškais prisiminimais? Kaip nubrėžiama šio ir kitų modernistinių paveldų vertė dviejų perspektyvų sandūroje?

Pastarąjį dešimtmetį susidomėjimas XX a. antros pusės modernistine architektūra, dizainu ir urbanistika įgavo įvairiausių formų – nuo tradicinių knygų, straipsnių, fotografijų albumų, konferencijų, simpoziumų ir akademinių tyrėjų tinklų iki vienu metu pasipylusių meninių akcijų, „perdirbančių“ modernizmus (ypač socialistinius) ir į istorines apžvalgas pretenduojančių parodų, eksponuojančių ir legitimuojančių lokaliųjų ir užribinių (pvz. socialistinio) modernizmų idėjas.

Nagrinėti modernizmą Architektūros [pokalbių] fondas pradėjo surengdamas pokalbių ciklus „Modernizmas.lt: įtakos, ideologijos, palikimas“ (2010) ir „Modernieji paveldai“ (2012). Tuo metu atrodė be galo svarbu, praėjus 20 metų nuo nepriklausomybės atgavimo, užklausti: koks gi yra modernizmo architektūros palikimas Lietuvoje? Kaip jis atsiskleidžia europinio ir pasaulinio modernizmo kontekste? Kaip ideologija veikė to meto architektų kūrybą? Kokią įtaką modernistinio periodo palikimas daro šiuolaikinei architektūrai, estetikai ir kultūros reiškiniams? Kokios Lietuvos modernizmo architektūros raidos ypatybės reiškėsi skirtinguose sociopolitiniuose kontekstuose? Kokie yra šiuolaikiniai modernizmo panaudojimo iššūkiai?

Abiejų pokalbių ciklų pranešimai ir klausimai išryškino didelį susidomėjimą būtent pokarinio modernizmo aktualijomis, kurias išdėstė Geteborgo Chalmerso technologijos universiteto profesorius Claesas Caldenby, Londono Karališkojo meno koledžo profesorius Davidas Crowley, o Lietuvos atvejį apžvelgė Vilniaus universiteto docentė Marija Drėmaitė ir Kauno technologijos universiteto docentas Vaidas Petrulis. Kita vertus, visai naujai buvo parodytos pokarinio modernizmo sąsajos su prieškariu – ypač ideologiniai tęstinumo aspektai, kuriuos atskleidė Estijos meno akademijos profesorius Martas Kalmas ir Maskvos architektūros instituto (MARChI) profesorė Anna Bronovickaja.

Greta medžiagos, pristatytos pokalbių ciklų metu, Architektūros [leidinių] fondas norėjo apžvelgti, ką iš tiesų reiškia išaugęs susidomėjimas modernizmu? Lietuvoje ši tendencija akivaizdžios paspirties sulaukė 2009 m., kai į renovuotą Nacionalinę dailės galeriją iš Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone atvežta paroda „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970“ tapo viena lankomiausių Vilniuje. Latvijoje, Estijoje ir Vilniaus Nacionalinėje dailės galerijoje 2011 m. rodyta bendra Baltijos šalių paroda „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ bei „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960–1980 m.“. Tais pat metais savo socialistinius modernizmus apmąstė lenkai ir kroatai: Varšuvos Nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Norime būti modernūs. Lenkiškas dizainas 1955–1968“, o Zagrebo Šiuolaikinio meno muziejuje atidaryta „Socializmas ir modernumas: menas, kultūra, politika 1950–1974“. 2012 m. lapkritį į trejus metus ruoštą didelę parodą „Soviet Modernism 1955–1991. Unknown Stories“ pakvietė Vienos architektūros centras, o kita šios parodos interpretacija pavadinimu „Trespassing Modernities“ 2013 m. rodyta Stambulo galerijoje SALT Galata. Taigi buvusio socialistinio pasaulio pastangos apmąstyti savo vizualinę kultūrą ir aplinkos estetiką – daugiau nei akivaizdžios. Eglė Juocevičiūtė pastebi, kad šiose parodose ryškėja poreikis savas socialistines praeitis suvokti ir pristatyti ne kaip „prarastą“ ar „į visokeriopą regresą vedusį“ penkiasdešimtmetį, kurį geriausia ignoruoti, bet kaip savitą mus lig šiol veikiantį reiškinį, kurį tyrinėjant bent šiek tiek paaiškėja dabartis.

Pirmasis dalykas, kuris išryškėja nuosekliau gilinantis į modernizmą, yra kylantis įtarimas dėl jo universalumo. Kaipgi modernistinė architektūra gali būti vienu metu tokia universali ir tokia asmeniška? Tą patį įtarumą galima pritaikyti svarstant modernizmo palikimo vertinimus: kiek juos lemia įvairios nostalgijos formos, o kiek – kritinis žvilgsnis? Jei tai nostalgija, tai ar ją įmanoma apjungti su kritiniu mąstymu? Jei tai nostalgija, tai kieno ir kam? Užaugus ištisai kartai nuo Berlyno sienos griuvimo, lyg ir nužymėjusio modernizmo epochos (ar bent jau vienos jos dalies) pabaigą, įdomu patyrinėti, kokie iššūkiai laukia tyrėjų, kuratorių, auditorijos, visuomenės? Šiuos klausimus Architektūros [leidinių] fondas tiesiogiai ir netiesiogiai sklaidė esė ir interviu forma. Nostalgijos idėja, pritaikyta modernistiniam mąstymui ir materialiajam paveldui peržiūrėti, čia pristatoma kaip integrali jo dalis, – tai gali pasiūlyti netikėtą kritinį požiūrį į modernizmą, nes prieštarauja gana paplitusiam manymui, jog modernizmas visada žvelgęs tik į priekį. Nostalgija taip pat gali reikšti ne vien nacionalizuotą, institucionalizuotą pseudokolektyvinį sentimentą, bet ir tam tikrą asmeninį išgyvenimą, Svetlanos Boym nusakomą kaip „nerealizuotų galimybių, nenuspėjamų posūkių ir kryžkelių istoriją“.

Architektūros [leidinių] fondas pasidomėjo, ką apie savo santykį su modernizmo architektūra ir palikimu mano menininkai, istorikai, parodų kuratoriai. Šio leidinio Interviu skyriuje fotografas Fredericas Chaubinas, išgarsėjęs įmantrios vėlyvojo sovietmečio architektūros fotoalbumu CCCP, kalba apie architektūrą kaip apie troškimą pamėgdžioti. Estijos menų akademijos mokslininkas ir architektūrinių parodų kuratorius Andresas Kurgas apibendrina architektūros eksponavimo problematiką. Profesorius Hartmutas Frankas, profesorius Davidas Crowley ir minėtoji Bronovickaja analizuoja mūsų ne mažiau sudėtingą santykį su modernizmo architektūros paveldu, o viena 2013 m. Talino architektūros bienalės kuratorių Aet Ader dalijasi savo įspūdžiais apie architektų santykį su socialistinio modernizmo palikimu „perdirbant socializmą“.

Architektūros [leidinių] fondas paprašė modernizmo architektūrą tyrinėjančių ar ją kaip įkvėpimo šaltinį pasitelkiančių autorių išdėstyti savo įžvalgas – taip šiame leidinyje atsirado dar vienas, Esė skyrius. Baltijos šalių kontekste norėjome išgirsti tris istorijas apie tris išskirtines architektes modernistes Martą Stanją Latvijoje (Maijos Rudovskos esė), Valvę Pormeister Estijoje (Liinos Jaenes esė) ir Eleną Nijolę Bučiūtę Lietuvoje (Indrės Ruseckaitės ir Lados Markejevaitės esė). Kiek tokius žvilgsnius į individo kūrybą formuoja feministiniai ar socmodernistiniai diskursai, kiek unikalūs ar asmeniniai gali būti šie modernizmai? Savo „radinių“ parodą dėlioja Julija Reklaitė, atskleisdama buities ir profesinių troškimų suformuotus architektų privačius archyvus, o Ernestas Parulskis sudarinėja savąjį modernistinės architektūros paveldo verčių vektorių, paremtą asmeniniais kasdienybės patirčių ir visuotiniais standartizacijos kriterijais.

Nostalgijos modernizmui ir modernizme klausimas iškilo seminare, į kurį buvo pakviesti dalies anksčiau minėtų parodų kuratoriai ir teoretikai – Lolita Jablonskienė, Kurgas, Crowley ir Ader. Drauge su beveik 20 pašnekovų svarstyta, kaip „sentimento galia“ gali būti pajungiama kuruojant tokias parodas bei apžaidžiant parodos objektų vertės klausimą. Crowley teigė požiūrį į modernizmą net istoriškai visada svyruodavus tarp nostalgijos ir visiško atmetimo ar pasišlykštėjimo. O anot Boym, nostalgija esanti ne tik vietinio ilgesio išraiška, bet ir rezultatas naujos laiko bei erdvės sampratos, dėl kurio tapęs įmanomas padalijimas į vietinį ir visuotinį.

Ko ilgimės šiandien? Ilgesių esti įvairių. Vienas tokių – architekto ilgesys, žlugus modernizmui (ir sistemai) prarastas pagarbus meistro titulas. Crowley kelia hipotezę, kad ir Rytuose, ir Vakaruose buvę architektų, kurių asmeninė vizija sutapo su oficialia valstybės vizija ir nulėmė jų sėkmę. Tai susiję ir su dabar atsirandančiais mitais – architektai Lietuvoje mėgsta pasakoti istorijas apie „tyliąją rezistenciją“ prieš sovietų režimą. Nuolatos kartodami(esi), jie palaiko mitą apie Baltijos valstybių išskirtinę architektūrą. Architektai tuo metu buvo jauni, gerbiami, įtakingi, turėjo daug privilegijų. Kurgo teigimu, tų stiprių pozicijų praradimas 1990 m., kai architektas tapo tik nekilnojamojo turto vystymo programos dalimi, paskatino buvusių pozicijų ir galių ilgesį: „Tai paradoksas. Jie tapo teoretikais tada, kai prarado galią kaip architektai. Manau, kad jų nostalgija nukreipta į socialinę padėtį, kurią jie prarado“.

Seminare nepavyko išvengti ir tradicinių modernizmo skirtybių Rytuose ir Vakaruose klausimų. Pastebėta, kad požiūris į socialistinį modernizmą visuotinai kinta: po truputį nyksta vertinamasis požiūris (atsilikimas nuo Vakarų ar vakarietiškų kopijų paieška), atsiranda kontekstiniai klausimai (kokios buvusios to meto sąlygos, kodėl atsirado tokie užsakymai). Net ir buvusiame socialistiniame pasaulyje architektūros vertinimas remiantis ideologija tapęs nebeaktualiu. Juolab kad socialistinio modernizmo pastatai dažniau nyksta ne todėl, kad jie socialistiniai, bet dėl savo užimamų vietų miestų centruose, spaudžiami vystytojų ir kitų komercinių aplinkybių. Iškilo klausimas ir apie norą (poreikį?) modernizuoti modernizmą: tenka pripažinti, kad modernizmas sensta negražiai, – tačiau ar jis nebeatrodo pakankamai modernus, ar tai tik techniniai apšiltinimo ir sandarinimo klausimai?

Vis dėlto daugiausia klausimų kilo kalbant apie (įsivaizduojamos) nostalgijos jausmą, kurį išgyvena karta, tada negyvenusi ir neprisimenanti „tų laikų“. Ar tai reali, ar išgalvota nostalgija? Juk praradus kontekstą visi pastatai, visa aplinka tampa tiesiog „paroda“. Galbūt tai ne nostalgija, o retro? Galbūt tai tik patrauklios praėjusio stiliaus formos, kurios šiuo metu yra madingos, o netrukus jas pakeis kito madingo gyvenamojo laikotarpio formos?

Crowley pateikia analogiją, parodančią, kad nostalgija neišgyventai praeičiai yra įmanoma. Jis kalba apie Alison Landsberg „atminties protezo“ (prosthetic memory) teoriją, kurią pasitelkusi ji aiškina kaip žmonės, nepatyrę Holokausto, galintys jausti su juo tokius pat stiprius emocinius saitus. Teoretikės nuomone, tai vykstą dėl šiuolaikinių atminties palaikymo technologijų (parodų, muziejų, pasakojimų, vizualizacijų, TV laidų), kurios kuria stiprias emocijas. Tiesa, išlieka grėsmė, kad emocija pakeis intelektą (ir kritinį mąstymą). O tai yra svarbu, nes, pasak Lolitos Jablonskienės, šiandien mes prisiminimus saugome ir perteikiame įvairiausiomis technologijomis, ką ir kalbėti apie tai, kad esama daugybės skirtingų atminčių.

Įprastai architektūros istorikai domisi pastato sukūrimo aplinkybėmis, eskizais, projektais ir įgyvendinimo peripetijomis. Bet šiandien ir čia Architektūros [leidinių] fondas kalba apie modernizmo architektūros gyvenimą, atsiminimus apie pastatus, netgi jų ateitį. Iš tiesų mes kalbame apie savo gyvenimą modernistinės architektūros fone.

Marija Drėmaitė

Julija Reklaitė

Viktorija Šiaulytė

 

Numerio rengėjos dėkoja visiems dalyvavusiesiems seminare, o ypač jo pranešėjams – Davidui Crowley, Lolitai Jablonskienei, Andresui Kurgasui ir Aet Ader, specialios ekskursijos organizatorėms Indrei Ruseckaitei ir Viltei Janušauskaitei, gidei Laimai Kreivytei, numerio interviu rengėjoms Eglei Juocevičiūtei, Aistei Galaunytei, Viktorijai Šiaulytei, tekstus surinkusiems paskaitų savanoriams Aistei Galaunytei, Julijai Jurevičienei, Mildai Grabauskaitei, Norbertui Tukaj, Laurai Bagdonaitei, Gabrieliui Varneliui, Vaidotui Vaičiuliui, Aurelijai Krasauskaitei, Margaritai Kaučikaitei, Sabinai Grincevičiūtei,  Monikai Augaitytei, Dovilei Krikščiūnaitei, Rūtai Valiūnaitei, iliustracijų redaktorei Aistei Galaunytei, redaktoriams ir vertėjams Jurgai Grunskienei, Eligijui Skirkevičiui, Stephenui Deanui, Nerijui Šepečiui, viešųjų ryšių atstovui Matui Šiupšinskui, programuotojui Martynui Bardauskui, fotografams Norbertui Tukaj, Ievai Marijai Malinauskaitei, Aurelijai Slapikaitei-Jurkonei;

Paskaitų rėmėjams: Kultūros rėmimo fondui, Kultūros paveldo departamentui, Britų tarybai, Think light šviesos studijai, Velux, Paroc, KG Constructions, GlassPro, Goethe institutui, Hauraton, Exterus, Prancūzų kultūros institutui;

Paskaitų ciklų kuratoriams: Julijai Reklaitei ir Tomui Grunskiui (Modernizmas.lt: įtakos, ideologijos, palikimas, 2010 m.), Marijai Drėmaitei ir Lukui Rekevičiui (Modernieji paveldai, 2012 m.) ir visų paskaitų savanoriams.

ALF 02
MARIJA DRĖMAITĖ, VAIDAS PETRULIS. MODERNIZMAS SOVIETINĖJE LIETUVOJE: UTOPIJOS GIMIMAS IR ŽLUGIMAS
picture
Marija Drėmaitė ir Vaidas Petrulis paskaitoje. N. Tukaj nuotrauka

Vaidas Petrulis: Laba diena visiems! Labai malonu matyti tiek susirinkusių žmonių ir didelė garbė, kad pakvietėte pabendrauti. Mūsų pašnekesys bus iš dviejų dalių: pirmiausia šiek tiek pakalbėsiu apie bendruosius dalykus, apie modernizmo ir sovietinės utopijos sąveikas, o vėliau Marija pristatys daugiabučių gyvenamųjų namų studiją — kaip vieną iš šios utopijos įsikūnijimų.

Plakatas „20 metų sovietinei Lietuvai“, Šluota, 1960, Nr. 14, p. 5

Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą. Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai. Antai plakato „20 metų sovietinei Lietuvai“ fone matome ne ką kita, bet statybų vaizdą. Tad akivaizdu, jog architektūra buvo svarbi socializmo statybų, kurias čia matome, dalis.  Vis dėlto teisybės dėlei reikia iš karto paklausti — ar tai išties tik sovietmečio fenomenas? Toli gražu ne. Kaip teigė Conradas Hiltonas — „Mes valdome viešbučius užsienyje dėl tos pačios priežasties, kaip ir mūsų šalyje [JAV, — V. P.] — kad mūsų akcininkams jie duotų pelną. Tačiau jei vis dar kalbame apie laisvę, apie komunizmą, apie laimę, tai mes, kaip tauta, turime parodyti savo didžią galią ir jėgą gėrio kovoje su blogiu“.1 Vadinasi, ideologija architektūroje, ypač jeigu turėsime galvoje XX amžiaus architektūrą, yra bendras dalykas, ir teigti, kad sovietmečio architektūra yra kuo nors išskirtinė, vargu ar galime.

Iš to išplaukia kitas klausimas: ar yra panašumų tarp socialistinio miesto ir modernistinio miesto, ar mes galime rašyti tarp jų lygybės ženklą? Ar sovietmetis yra išskirtinis, ar visgi bendrųjų procesų dalis? Mano atsakymas būtų: taip, sovietmečio architektūra daug kuo tiesiogiai siejasi su modernizmu, tik su tam tikromis išlygomis. Apie jas ir pakalbėsime.

Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso akivaizdžiai siejasi su bendraisiais modernizmo procesais. Užtenka palyginti porą citatų, kuriose įsivaizduojamas tobulas komunistinės visuomenės miestas. Čia naudojama retorika iš esmės yra būdinga bendrajai modernistinei retorikai (tiesa, tarpukario, ne vėlesnei).

Reikia pasakyti, kad kiekviena centrinė gyvenvietė turės savo stadioną, parką, o jos centre dominuos kultūriniai pastatai. Kiek toliau, atskirti žalia siena, stovės ūkiniai pastatai. Per visą gyvenvietę eis medžiais apsodintos gatvės, iš abiejų pusių — dailūs namai, o prie jų — sodeliai.2

Komunistinės visuomenės miestai turi būti šviesūs ir erdvūs, užstatyti gražiais pastatais, kurių architektūra organiškai rištųsi su gamta, plačiomis magistralėmis, vandens baseinais, parkais ir sodais. Miestai turi būti patogūs gyventojams; juose komunalinės ir visuomeninio maitinimo bei prekybos įmonės naujoviškai aptarnaus gyventojus. 3

Jei prisiminsime Le Corbusier ir vieną jo įtakingiausių veikalų — 1923 metų „Link architektūros“,  ten aptiksime svarstymus apie tai, kad žemės nuosavybė yra pasenusi forma, kad ji turėtų tapti bendruomeninė. Svarstymus apie tai, kad naujojo pasaulio pasiekimai turi būti prieinami visiems proletarams, o tie proletarai yra lygiai taip pat intelektualai kaip ir darbininkai.

Tad didžioji dalis idėjų, kurias „transliuoja“ Sovietų Sąjungos architektūros ideologai, yra labai glaudžiai susijusios su bendrosiomis modernizmo nuostatomis. Kyla klausimas — ar būta čia specifinių aspektų? Iš tikrųjų būta. Vienas iš svarbiausių — architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti. Ir tai, aišku, sovietinio piliečio identitetas. Be abejo, to naujojo identiteto kūrime didžiulį vaidmenį atliko literatūra, dailė, teatras, kinas, apskritai visa švietimo sistema. Tačiau architektūra lygiai taip pat šiame procese dalyvavo. Aš išskirčiau keletą atskirų punktų. Vienas iš jų — bandymas save pozicionuoti prieš Vakarus ir, be abejo, teigti, kad Sovietų Sąjungoje gyvenimas yra nepalyginamai geresnis.

Karikatūra, Šluota, 1962, Nr. 7, p. 7

Matome karikatūrą, besišaipančią iš to, kaip Amerikoje esąs išspręstas butų klausimas. Tiesa, karikatūra yra gana ankstyva, maždaug šešiasdešimtųjų metų. Tačiau panašūs procesai išlieka ir vėliau. 1979 metų Roberto Venturi’o ir britų grupės „Archigram“ eksperimentai vadinami antiarchitektūra: „Paskutiniųjų dešimtmečių architektūros raida rodo, kad nuoširdūs humanistiniai architektų siekiai, deformuojami elitaristinės kultūros įtakų, išsigimė į anarchistinį individualizmą (pavyzdžiui, amerikiečio Roberto Venturio „architektūra“ ar anglų grupės „Archigram“ eksperimentai)“.4 Lygiai taip pat ir postmodernizmas. Nors apie jį spaudoje užsimenama, dažniausiai pristatomas kaip klystkelis. Tuo tarpu architektūros istorijos knygose, pavyzdžiui, „Architektura Sovetskoj Litvy“,5 tokios kategorijos kaip stilius apskritai nebuvo naudojamos. Tai buvo savotiškas tabu, nes būtų buvę pernelyg artima Vakarams. Tad matome akivaizdų opozicijos Vakarams konstravimą.

Kitas svarbus tematinis aspektas buvo opozicija buvusiai buržuazinei Lietuvai. Šią temą taip pat galima plėtoti. Įdomu pastebėti, kaip netgi apie 1969 metus (paskui, aišku, šitie dalykai nuslopo) sovietinė sistema vis dar pozicionuoja save kaip pranašesnę už buržuazinę. Pavyzdžiui, su pašaipa prisimenama, kad tarpukariu buvo sukurtas mūrinės Lietuvos planas, tačiau jis įgyvendintas tiktai atėjus sovietų valdžiai. Kaip dalis buržuazinio pasaulio pasmerkimo vyksta ir aktyvi visuomenės sekuliarizacija — ypač Nikitos Chruščiovo metais.

Konstruojant identitetą buvo taip pat labai svarbu sukurti tokią atmosferą, kuri leistų socialistinės Lietuvos gyventojams pasijusti bendrosios Sovietų Sąjungos piliečiais. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje. Tai buvo ypač būdinga ankstyvajam sovietmečiui, kuomet lietuviški žurnalai buvo verste užversti Volgos—Dono kanalo, Maskvos metro, Maskvos dangoraižių ir kitų objektų statybos vaizdais.

Visi šie procesai neišvengiamai iliustruoja tai, ką mes galime pavadinti ideologija. Davidas Crowley savo paskaitoje kalbėjo apie pirmąjį socmodernizmą ir antrąjį socmodernizmą. Aš manau, kad kalbant apie sovietmečio ideologiją būtų galima pasakyti: pirmoji ideologija ir antroji ideologija.

Pionierius su inkilėliu, Tarybinė Klaipėda, 1957 m. kovas

Visi puikiai atsimenate Mokslininkų namus ir Nacionalinės bibliotekos rūmus Vilniuje. Tai būdingi „socialistinio realizmo“ pavyzdžiai. Tačiau man labiausiai patinka iliustracija iš „Tarybinės Klaipėdos“. Vaizduojamas pionierius su inkilėliu, o inkilėliui... pridėtas frontonas. Jeigu puošiama, tai puošiama viskas. Tad įvairios žvaigždės ar tarybinių ordinų pavidalo elementai kaip tik ir būtų pirmoji ideologija. Tai vaizduojamoji architektūra su aiškiai atpažįstamais sovietiniais motyvais, kurie yra įgiję realų, materialų pavidalą. Šie procesai būdingesni „socialistinio realizmo“ laikotarpiui.

Antrąją ideologiją siečiau su sociokultūriniais, konkretaus vizualiai atpažįstamo ir materialaus pavidalo neįgijusiais procesais. Visų pirmą atkreipčiau dėmesį į keistą sovietmečiui būdingą socialinių procesų dvisluoksniškumo fenomeną. Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės. Ir visa tai egzistuoja paraleliai.

Komunizmo statybos, Šluota, 1961, Nr. 19, p. 2

Procesą puikiai iliustruoja 1961 metų karikatūra. Čia atvirai šaipomasi iš komunizmo statybų. Jeigu paskaitytume to meto architektūrinę spaudą, rastume daugybę įvairiausios kritikos ir pan. Tad tam tikros laisvės tikrai yra. Tuo tarpu visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės. Šiandieną skaitant archyvinius šaltinius galime aptikti įdomių liudijimų. Netgi architektūros tarybų posėdžiuose pamatysime keisčiausių su architektūra menkai susijusių ir su sveiku protu prasilenkiančių procesų. Iliustratyviu pavyzdžiu galima pateikti leidinio „Statyba ir architektūra“ 1972 metų redakcijos nurodymus, kaip turi būti rašomos publikacijos, skirtos Statybininko dienai: „Neilguose straipsniuose turi būti kreipinys į savosios ir su ja tampriai susietų sistemų darbuotojus, išanalizuojant kurio nors svarbiausiojo baro uždavinius šiam penkmečiui (vengiant pilnos ataskaitos apie tai, kas padaryta), <...> daugiau kalbėtina ne ką ir kaip brigada daro, bet kodėl gerai, kūrybingai dirba (psichologinis aspektas)“.6 Aš nežinau, ar statybininkų kūrybingas darbas yra sveikintinas. Gali pastatyti sieną kūrybingai, taip. Bet architektas tikriausiai nelabai džiaugtųsi. Tai reiškia, kad egzistavo dalis architektūrinės kultūros diskurso, kuris buvo absoliučiai atitrūkęs nuo realybės. Tai yra du pasauliai, kur vienas yra realus, o kitas — ideologinis. Tai aš sąlyginai pavadinčiau antrąja ideologija.

Čia pateiksiu dar kelis tokios ideologijos pavyzdžius. Kadangi daugiau tyrinėju Kauną, šie biurokratinės ideologijos pavyzdžiai bus iš Kauno. Tačiau labai abejoju, ar kitose įstaigose vyravo kitokie modeliai. Bene labiausiai krenta į akis, kad pradedant posėdį (nesvarbu, kokio pobūdžio klausimai bus svarstomi) būtina aptarti, kaip tobulinti socialistinio darbo stilių draugo Leonido Brežnevo knygų „Mažoji žemė“ ir „Atgimimas“ šviesoje, arba dėl kompleksinio darbuotojų auklėjimo sutinkamai su marksistine-leninistine pasaulėžiūra, komunistinės moralės principais ir t. t. Architektai svarstė tokius dalykus ne ankstyvuoju sovietmečiu, bet 1977—1981 metais. Dar įdomesni 1987 metai — perestroika, M. Gorbačiovas paskelbė apie persitvarkymą ir naują partijos kadrų politiką... Ir kaip manote, kaip įsivaizduoja pertvarką antroji ideologija? „Mūsų gamybiniame darbe reikia pasiekti, kad projektavimo darbai būtų atliekami ne per metus laiko, o per tris mėnesius“! Akivaizdu, kad lygiai taip pat galėjo sakyti ir 7-ajame dešimtmetyje. Toliau tęsiama primenant, jog profsąjungos komitetas nusprendė, kad pasitinkant 28-ąjį Komunistų partijos suvažiavimą bus gerinamos darbuotojų darbo sąlygos: bus pradėti remonto darbai ir nuolat pasirūpinama bilietais į teatro spektaklius, sporto varžybas, organizuojamas žvejų būrelis ir t. t. Be abejo, tie žmonės turėjo suvokti tai kaip tam tikro spektaklio vaidinimą. Tad, viena vertus, yra griežtoji stalinmečio ideologija, o kita vertus, nuo N. Chruščiovo valdymo prasideda makabriški ir keisti žaidimai, kuriuose realybė persipina su teatrališkumu.

Kita vertus, labai svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kalbame apie sovietmečio modernizmą (jeigu sutariame, kad tas modernizmas vis dėlto panašus į bendrą pasaulio modernizmą), žmogus čia visų pirma suvokiamas kaip darbo resursas, kaip sraigtelis sistemoje. Jeigu prisiminsime Atėnų chartiją — čia pradedamas formuoti mąstymas apie tai, kaip pagerinti žmonių buitį, sukurti tam tikras gyvenimo sąlygas kuo platesnei žmonių auditorijai. Tačiau Sovietų Sąjungoje šis dėmesys proletariatui iš tiesų tik formalus. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai. Šį požiūrį kai kada galima iliustruoti netgi visai linksmais pavyzdžiais. Antai, remiantis prielaida, kad, tarkim, vyriškas darbas yra autoremonto gamykloje, na o moteriškas, pavyzdžiui, siuvykloje, bandyta organizuoti ir proporcingą pramonės įmonių išdėstymą: „Būtina, sudarant mieste statomų įmonių kompleksą, atsižvelgti ne tik į galimybę kooperuoti inžinierinius tinklus statyboje, bet ir žiūrėti, kad pramonė neįgautų vienpusiško charakterio: nebūtų vien moteriškas darbas (siuvyklos), arba vien vyriškas (autoremonto gamyklos)“.7 Tačiau šypsena greitai išnyksta prisiminus, kad šie sprendimai yra tik tam, kad būtų pagerinti vadinamojo socialistinio lenktyniavimo rezultatai. Jau 1944 metais buvo aiškiai suformuluota mintis, kad socialistinis lenktyniavimas yra „viena iš gražiausių tarybų darbininkų klasės tradicijų“.8 Tais pat metais įsteigta ir Vyriausiosios statybos valdybos prie LTSR LKT pereinamoji raudonoji vėliava“.9 Tad sukuriama ištisa socialinė mašinerija žmogui pajungti, įdarbinti, kad jis be atvangos vaikytųsi tų raudonųjų vėliavų ir ženkliukų. Architektūra čia reikalinga tiek, kiek ji prisideda prie bendrųjų procesų.

Kas susipažinę su architektūros istorija, puikiai atsimenate Charleso Jenckso pasakymą, kad modernizmas mirė su Pruitt Igoe sugriovimu. Tačiau šiandieniniai tyrinėtojai teigia — ir aš labai tam pritariu, — kad architektūros kokybė Pruitt Igoe sugriovimui turėjo mažiausiai reikšmės. Kur kas reikšmingesni buvo socialiniai faktoriai: „Architektūra buvo tik vienas ir turbūt mažiausiai svarbus iš faktorių, dėl kurių tas projektas sužlugo.“10 Lygiai taip pat, jeigu mes svarstome sovietmečio modernizmo utopiją, manau, kad architektūriniai sprendimai turėjo mažiausią reikšmę. Svarbiausia buvo politiniai tikslai, kuriuos siekta įgyvendinti remiantis planine ekonomika.

Kitaip tariant, miestai organizuojami pagal Valstybinio plano komiteto sumanymą, kaip turėtų būti išdėstoma pramonė. Šalia pramonės išdėstomi gyvenamieji rajonai. Gyvenamiesiems rajonams, aišku, būtų neblogai turėti buitinio aptarnavimo kompleksus, parduotuves ir visa kita. Tiesa, pastarąsias kartais pastatydavo, kartais ne — neskirdavo tam lėšų, vėluodavo ir t. t. Taip pat mieste turėjo būti ir žaliosios teritorijos, kur darbininkas turės pailsėti. Na ir, žinoma, miesto centras, kuris tuo pat metu yra ir ideologinis centras, na, ir senamiestis, jei toks yra. Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Skaičiuoti kvadratiniai metrai, vesta statistika net tokių dalykų, kaip apytikriai paskaičiavimai, kiek vienam gyventojui teks architektūros paminklų. 

Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys — chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo. Pati idėja gal ir nėra bloga — statyba seka mokslinį progresą. Bet visa tai siejant su politiniais sprendimais prarandama pasirinkimo laisvė, jie tampa privalomi. Pavyzdžiui, 1958-aisiais Plano komitetas nurodė, kad ligoninėse, sanatorijose, poilsio namuose ir t. t. medžio naudoti negalima.

Tačiau išpūsti burbulai turi savybę susprogti. Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą. Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė. Ludwigas Mies van der Rohe yra pasakęs, kad „Dievas slypi detalėse“11 ir „Architektūra prasideda ten, kur dvi plytas gražiai padedi vieną šalia kitos“.12 Bet ar įmanomi tokie žodžiai, kuomet pranešimuose apie kasdienines problemas tenka pripažinti, kad „statyboje mes naudojame silikatines plytas, kurios yra ne baltos, o kažkas tarp juodos ir pilkos spalvos. Mes Kaune iš jų statome ligoninę, kurią teks tinkuoti, nes plytos yra labai nešvarios. Buvo taip pat pasirodę raudonos plytos. Pastatėme pusę pastato ir staiga jų pritrūko — kažkas negerai su planavimu. Su stiklu — tas pats“. Kaip tokiu atveju gali sakyti, kad Dievas slypi detalėse? Tad medžiagų deficitas — taip pat viena iš to burbulo sprogimo priežasčių. Netgi tokios medžiagos, kaip aliuminio vitrinos, glazūruotos ir metlacho plytelės oficialiai įvardijamos deficitinėmis. 

Šiame kontekste tenka paminėti ir statybinių konstrukcijų galimybes. Procesas čia taip pat komplikuotas. Štai kaip situaciją apibrėžia vienas iš statybininkų: „Norint statyti greičiau, geriau ir pigiau, tenka diegti vis naujas konstrukcines technologijas, bet kuomet laiko maža, senų neatsisakysi, juolab kad naujų įdiegimas reikalauja papildomų pastangų, jėgų ir laiko — to mums trūksta taikant ir senąsias“.

Viešbučio „Britanika“ projektinis pasiūlymas, arch. A. Paulauskas, iš asmeninio A. Paulausko archyvo

Teko šnekėti su architektu Alfredu Paulausku. Prisimindamas viešbučio Kaune, Kęstučio gatvėje, statybas, architektas teigė norėjęs įgyvendinti kur kas sudėtingesnį projektą, bet statybininkai atrėžė: „Ne, darysim paprasčiau“. Ir štai — paprastesnis variantas stovi...   

Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos. Skubėjimą lydi ir statybų brokas. Natūralu, kuomet skubama, kuomet reikia vytis be pagrindo išpūstus planus, negalima visko padaryti gerai.

Karikatūra bylojanti apie apželdinimo trestų veiklos neefektyvumą, Šluota, 1962, Nr. 9, p. 9

1986-aisiais Kaune iš visų priimtų pastatų patenkinamai įvertinta 69 procentai. Tai reiškia, kad vos ne vos tinkami gyventi. Tad ne veltui tipinė sovietinė daugiabučių aplinka mums asocijuojasi su panašiais vaizdais, kaip Kauno daugiabučiai 7 deš. pradžioje. Iš asmeninio V. Petrulio archyvo

Darbų priėmimo komisijos priiminėdavo ką tik begalėdavo. Proceso iliustraciją matome karikatūroje, Švyturys, 1960, Nr. 8, p. 28

Kita vertus, jeigu pažvelgsime į planinę ekonomiką kaip į su modernizmu susijusią idėją, tai teks prisiminti, kad jau tarpukariu, 1938 metais, žymus moderniosios architektūros specialistas Steponas Stulginskis sakė, kad reikia planuoti visą Lietuvos ekonomiką. Planinė ekonomika yra neatsiejama modernizmo architektūros ideologijos dalis, tačiau kuo ji pavirsta Sovietų Sąjungoje...

Kitas dalykas, neatsiejamas nuo modernizmo, yra valstybinė nuosavybė. Le Corbusier minėjo, Karelas Teige ir daugybė kitų modernistų tarpukariu siūlė atsisakyti privačios žemės nuosavybės ir pereiti prie valstybinės. Sovietų Sąjunga tai padarė. Tikriausiai visi žinote Le Corbusier Paryžiaus „Voisin’o“ planą. Jeigu būtų buvusi galimybė ir jis tą idėją būtų pareiškęs Vilniuje, gali būti, kad Vilnius būtų buvęs nušluotas. Galbūt šie svarstymai pernelyg spekuliatyvūs, bet akivaizdu, kad žemės nusavinimas turėjo didžiulę įtaką architektūros procesams. Sąlyginai tai kur kas didesnė sprendimų laisvė, tik ne visuomet ji išnaudota architektūrine ir urbanistine prasme pozityviai. Dažnai tai siejasi su miesto ar miestelio mastelio bei morfostruktūros neatitinkančiais objektais. 

Vienas tokių pavyzdžių — kino teatras Salantuose. Milžiniško mastelio pastatas dabar stovi apleistas. V. Petrulio nuotrauka, 2007 m.

Vis dėlto teigti, kad žemės ir privatinės nuosavybės buvimas valstybės rankose sąlygojo išimtinai ydingus procesus, aš negalėčiau. Sakyčiau, kad tai buvo modernistinis sprendimas. Bet iš to plaukia daugybė rezultatų, kurie siejasi tik su sovietine sistema. Kai kurie iš jų dar ir šiandieną yra išlikę mūsų visuomenėje. Pavyzdžiui, publikacijoje „Vilnius puošiasi“ rašoma:

Vilnius senas, susiklostęs per šimtmečius, daugelį metų buvęs provincijos miestu su kapitalistinei santvarkai būdinga privatine statyba, išplanavimu, smulkiomis krautuvėlėmis ir pan. Šie pėdsakai, kaip matome, baigia nykti.13

Tai reiškia, kad susiklostęs urbanistinis mentalitetas — kuriame yra privati nuosavybė ir kur galima prekiauti, o iš to gimsta miesto įvairovė — dingo, jis pakeistas standartine pakopine sistema. Manyčiau, kad smulkios parduotuvėlės, kaip tam tikras urbanistinio gyvenimo elementas, kol kas į Lietuvą negrįžo.

Nesant privačios nuosavybės, Sovietų Sąjungoje suklestėjo ir kai kurios šalutinės, tačiau statybų procesus gana stipriai paveikusios socialinės ydos: girtavimas statybose, statybinių medžiagų vagystės ir pan. Linksmų to proceso iliustracijų rasime karikatūrose:

„Laikykit vagį! Na, dovanokit — nežinojau, kad tai privataus savininko statyba!“, Šluota, 1961, Nr. 6, p. 6

Lentos, supjaustom į mažesnes. Kodėl jūs geras pjaustot lentas? Mums išnešti galima tik atraižas“, Šluota, 1964, Nr. 4, p. 12

„Taupykime statybines medžiagas!“, Šluota, 1979, Nr. 6, viršelis

„Buitinis aptarnavimas. Atnešk alaus!“, Šluota, 1960, Nr. 19, p. 6

Panagrinėjome įdomų reiškinį. Akivaizdu, kad sovietmečio modernizmas nepaprastai glaudžiai susijęs su bendraisiais modernizmo principais. Tačiau tam tikri socialiniai ir politiniai procesai lėmė, kad šie principai ilgainiui išsigimsta į karikatūrą. Tuomet kyla klausimas — , ar iš tikrųjų teisingas Ch. Jenckso teiginys, kad modernizmas baigėsi 1972 metais, kartu su Pruitt Igoe sugriovimu? Ar nederėtų „modernizmo mirties“ datą sutapatinti su Sovietų Sąjungos žlugimu? Juk Sovietų Sąjungoje buvo nepaliaujamai kuriama modernistinė utopija. Jeigu žvelgsime per architektūros prizmę, tai, kaip ji išsigimė, kaip ji baigėsi — galima laikyti savotiška modernizmo mirtimi.

Marija Drėmaitė: Savo pranešime pratęsiu, ką sakė Vaidas, ir šiek tiek papildysiu. Pagrindinė to tęstinumo idėja bus socialistinio ir modernistinio miesto palyginimas.

Vizija „Ateities miestas Arktikos rajone“, iš knygos: Jonas Minkevičius, Miestai vakar, šiandien, rytoj, Vilnius, 1964

Mūsų rekomenduojamos knygos „Visionary Architecture“ autorius Neilas Spilleris rašo: „Besąlygiškas arba utopinis tikėjimas technikos galimybėmis bei progresu ir yra vienas ryškiausių bruožų, siejančių įvairių šalių, politinių santvarkų ir laikotarpių modernistus“, todėl pradėsiu pranešimą 1964 metų iliustracija, kuri galėtų būti priskiriama bet kuriai politinei sistemai: Žvilgtelėkime į kai kuriuos naujausius urbanistinius pasiūlymus. Neaprėpiamoje sniego laukų platybėje stovi penkiolikaukščių stiklinių cilindrų bokštų eilės ir milžiniški kupolai, jie sujungti tarpusavyje šviesiais koridoriais-praėjimais. Bokštai, tai gyvenamieji namai, į juos elektros prietaisais patiekiamas pašildytas oras. Norint pailsėti ir pasivaikščioti šiame mieste, nereikia vilktis kailiniais ir eiti į lauką. Iš buto šviesiu koridoriumi galima nueiti į milžinišką, peršviečiamu kupolu perdengtą erdvę, kurioje nebūna metų laikų. Čia amžinai žaliuoja medžiai, auga gėlės, čiurlena fontanai. Stadione, sporto aikštelėse vyksta varžybos. Mėgstantieji muziką eina į koncertų salę. Žemutiniame kupolo aukšte įrengtos valgyklos, parduotuvės, mokyklos ir kitos įstaigos. Kupolai, koridoriai, dengtos gatvės apšildomos infraraudonųjų spindulių lempomis, kurios pasižymi tuo, kad nešildydamos paties oro, sušildo visus apšviečiamus daiktus. Apšvietimui, dirbtiniam klimatui ir kitiems reikalams energiją teikia milžiniškos elektrinės. Taip atrodys miestas, kuriame gyvens dešimt tūkstančių žmonių. Visi pastatai jame bus statomi iš fabrikinės gamybos surenkamųjų konstrukcijų ir, esant reikalui, miestą bus galima išardyti ir lengvai sumontuoti naujoje vietoje. Toks projektas, draugai, ne utopija, tai artimiausia ateitis.

Matyt, tik iš kreipinio „draugai“ galima nuspėti, kad šio miesto vizija buvo skirta Sibiro ir Arktikos regionų užkariavimui Sovietų Sąjungoje. O pati retorika ir pati vizija, technologijų aukštinimas, laikinumas ir metų laikų bei geografinių regionų, kaip ir bet kokių kitų skirtumų, suvienodinimas yra labai būdingas visam modernistiniam planavimui.

Bet grįžkime prie sovietinės Lietuvos. Žymus istorikas Normanas Daviesas sako, jog kalbėdami apie šaltojo karo laikų Europą istorikai vis dar ginčijasi, ką reikėtų akcentuoti — : panašumus ar skirtumus? Pernai šiame pastate, Nacionalinėje dailės galerijoje, rodytos parodos „Šaltojo karo metų modernizmas“ pradžioje buvo pabrėžiami didžiuliai skirtumai, kurie buvo akivaizdūs skirtingų sistemų modernizacijos pradžioje, XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Tolimesnėje parodos ekspozicijoje daiktai ir stiliai supanašėja, o parodą lankytojas palieka matydamas jau beveik identiškus daiktus, kad ir kokios skirtingos politinės sistemos, kuriose jie buvo pagaminti. Vis dėlto savo pranešimą aš norėčiau sudėlioti atvirkščiai — pradėsiu nuo panašumų ir bandysiu pasiaiškinti, kodėl tie panašumai yra tokie panašūs.  Vėliau teks pripažinti tą patį sovietinio modernizmo karikatūriškumą, kurį Vaidas jau akcentavo, ir grįžti prie skirtumų.

Stokholmo priemiestis Velingbis (Vällingby), 1953, iš: Hjorvardur H. Arnason, History of Modern Art, New York, 1968 ir Lazdynų gyvenamojo rajono maketas, 1966, iš: Vilniaus namų statybos kombinatas, Vilnius, 1969

Pastaruoju metu istorikai yra ypač pamėgę gretinti Rytų ir Vakarų Europos pokario gyvenamųjų priemiesčių vaizdus, pabrėždami, kad socialistinių miestų planavimas nebuvo unikalus procesas, bet tiesiog integrali (tiesa, su savomis mutacijomis) modernistinės urbanistikos dalis, o pokario urbanizacija tiek Rytuose, tiek Vakaruose buvo vienoda savo retorika ir planavimu, nors ir perskirta geležinės uždangos. Arba, kaip patikslino architektūros istorikas Adrianas Forty, gelžbetoninės uždangos, kadangi gelžbetonis buvo pagrindinė medžiaga, iš kurios visame pasaulyje buvo pastatyti gyvenamieji rajonai. Ne veltui kitas architektūros istorikas, Jeanas Louis Cohenas, blokinį daugiabutį pavadino, ko gero, akivaizdžiausiu XX amžiaus antrosios pusės vizualiniu simboliu.

Kalbėsiu apie šią architektūrą todėl, kad ji puikiai iliustruoja tas technokratinio tikėjimo apraiškas, kurias ir pavadinčiau utopine modernistine laimės iliuzija. Tai leidžia pažvelgti į socializmo palikimą ne tiek kaip į propagandinę mašiną, siekusią suformuoti naują socialistinį žmogų, bet greičiau kaip į XX amžiaus antrosios pusės modernistinės urbanistikos mutaciją.

Lygindami socialistinę ir Vakarų sistemas bei poreikius galime matyti, kad politinis, ekonominis ir socialinis masinės gyvenamosios statybos aspektas tiek Rytuose, tiek Vakaruose buvo labai panašus. „Pigiau, daugiau ir greičiau“ statyti reikėjo visiems — juk teko ir karo sugriautus miestus atstatinėti, ir augančius industrinius priemiesčius statyti. Ideologinis aspektas, t. y. socialinė lygybė ir bendruomeniškumas, taip pat buvo akcentuojamas abiejose pusėse. Vakarų pasaulis siekė pastatyti gerovės valstybę, o socialistiniame pasaulyje taip buvo „statomas komunizmas“.

Šiame pokalbių cikle kalbėjęs pašnekovas Claesas Caldenby jau pasakojo apie Švedijos „Milijono butų“ programą. Aš dar paminėčiau Prancūzijos programą „Operation Million“, pagal kurią aplink Paryžių ir Marselį buvo pristatyta tūkstančiai daugiabučių gelžbetonio namų. Taigi socializmas turėjo iš ko mokytis, ir modernizuojamas jis buvo pasitelkus sėkmingus Vakarų pavyzdžius, todėl chruščiovinę industrializaciją irgi galima laikyti savotiška sovietine „gerovės programa“. Juk reformos Sovietų Sąjungos architektūroje ir statyboje 1955 metais buvo pradėtos ne dėl to, kad architektai Sovietų Sąjungoje buvo drąsesni arba jiems nusibodo puošnusis socrealizmas. Tai buvo labai aiškus politinis sprendimas, atsilikimo gyvenamojoje statyboje pripažinimas, kuris tapo įmanomas tik po Josifo Stalino mirties. Modernizacijos idėja Sovietų Sąjungoje buvo nukreipta jau ne tik į pirmavimą karinėje srityje (suprantama, šis siekis niekur nedingo) — ji pradėjo akcentuoti ir žmonių materialinio gyvenimo gerinimą, visų pirma — buitį.

„Kelią industrializacijai!“, plakatas, aut. Feliksas Novikovas

1957 metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta vykdyti ekonominė reforma. Visose respublikose buvo kuriamos liaudies ūkio tarybos, kadangi tikėta, kad regioninė valdžia pramonėje ir statybų srityje galės paspartinti ir geriau įgyvendinti planus. 1959 metais buvo paskelbtas septynmečio planas su garsiuoju utopiniu pažadu per dešimt metų Sovietų Sąjungoje likviduoti butų trūkumą ir aprūpinti kiekvieną šeimą atskiru butu. Būtent masinė gyvenamųjų namų statybos programa turėjo pagerinti žmonių materialinį gyvenimą ir suteikti bendrabutinio gyvenimo būdo išvargintoms šeimoms to meto prabangą — atskirą butą. Įdomu tai, kad N. Chruščiovas dar 5-ajame dešimtmetyje, būdamas Maskvos miesto komunistų partijos vadu, labai aktyviai dalyvavo industrializuotos statybos kūrime. Tačiau dėl „komunizmo statybos“ spartos reikalavimų teko naudoti jau pasiteisinusias Vakarų technologijas.

Bendrovės „Raymond Camus“ 1949 metais pastatytas namas Havre, tipas 006, nuotrauka iš DOCOMOMO (Prancūzija) archyvo

Yra žinoma, kad paties N. Chruščiovo iniciatyva į Prancūziją buvo išsiųsti ekspertai. Išstudijavę surenkamąsias namų statybos technologijas, jie įsigijo inžinieriaus Raymondo Camus patentuotą sistemą. Paaiškinimas, kodėl sovietai pasirinko R. Camus sistemą, yra paprastas — tai buvo pirmoji industriniu būdu pagamintų surenkamųjų elementų namų sistema, išbandyta atstatant po karo sugriautą Prancūzijos miestą Havrą (beje, dabar jis yra UNESCO pasaulio paveldo vieta, vienas iš modernizmo laikotarpio paveldo objektų). R. Camus sistemai įgyvendinti reikėjo trijų paprastų priemonių — gelžbetonio elementų gamyklos, autotransporto parko ir išlygintos statybų aikštelės. Buvo naudojama kuo mažiau kvalifikuotos darbo jėgos, o šimto butų namas sumontuojamas per keletą mėnesių. Visas šis procesas ženkliai sumažino darbo jėgos, specialistų ir lėšų poreikį ir, savaime suprantama, negalėjo nežavėti panašių tikslų siekiančių sovietinių specialistų.

Jei kalbame apie tokių namų grupes, arba naujųjų priemiesčių planavimą, tai čia sovietai taip pat neišvengė tiesioginio Vakarų kopijavimo. Nauju miesto plėtros pavyzdžiu pokario Europoje tapo Anglijos naujieji miestai satelitai, turėję nukrauti be galo augantį Londoną. Šios sistemos pagrindas buvo dar XX amžiaus pradžioje sugalvotas amerikietiškas „kaimynystės vienetas“ (angl. neighbourhood unit), pamatinė apie 5000 gyventojų turinti gyvenvietė, suformuota aplink pagrindinius dalykus — pradinę mokyklą bei prekybos centrą — ir apjuosta transporto žiedu. Panašiu principu iš tokių pamatinių gyvenamųjų grupių buvo formuojami ir Skandinavijos šalių pokario naujieji miestai.

Ištrauka iš 1958 01 10 SSRS MT protokolo Nr. 1, XXIX, „Apie delegacijos, vykusios į Skandinavijos šalis ir VFR pasisemti patirties gyvenamojoje statyboje, rezultatus“, in: LLMA, f. 87, ap. 1, b. 227, l. 24

Šiuo požiūriu įdomi yra 1957 metų oficialios sovietinių statybininkų ir architektų komandiruotės į Vakarus ataskaita. Prisidengiant vadinamuoju „pasikeitimu patirtimi“ buvo renkami duomenys apie naujoves gyvenamųjų namų statybos ir rajonų projektavimo srityje. Pirmoji aštuonių vadovaujančių specialistų delegacija vieną mėnesį praleido Skandinavijos šalyse, aplankė Švedijos, Norvegijos, Danijos ir Suomijos statybas — iš viso apie 30 naujų gyvenamosios statybos rajonų. Kita delegacija aplankė apie 70 naujų gyvenamosios statybos objektų Vokietijos Federacinėje Respublikoje, taip pat žymiąją gyvenamosios architektūros parodą „Interbau“ Vakarų Berlyne. Architektai ir statybininkai parsivežė šūsnį popierių, katalogų, normatyvų, filmuotos medžiagos, nuotraukų, preliminarius kontraktus įsigyti naujoms statybinėms medžiagoms ir įrangos gamybos linijoms. Komandiruotės dalyviai dalį medžiagos publikavo — 1959 metais išėjo knyga rusų kalba „Gyvenamoji statyba užsienio šalyse“, spaudoje paskelbta straipsnių, buvo susuktas mokomasis filmas statybininkams, išsiuntinėtos direktyvos į respublikų ministrų tarybas, architektų sąjungas. Taigi, kaip Vaidas jau minėjo, posūkis gyvenamojoje statyboje buvo aiškus ir visiems laikams.

Didžioji dalis užsienio komandiruotėse užfiksuotų dalykų sėkmingai (o neretai dar ekstremaliau ir nuosekliau) buvo pritaikyti sovietinėje urbanistikoje. Visų pirma, atsisakyta perimetrinio namų išdėstymo kvartale, įdiegtas laisvas namų komponavimas, pradėtas propaguoti natūralaus reljefo išsaugojimas ir landšafto sutvarkymas — sovietiniai architektai tuo ypač susižavėjo Vokietijoje (deja, pastarieji aspektai buvo įgyvendinami ne visai sėkmingai). Tarp namų ir važiuojamųjų dalių buvo įrengiamos žaliosios zonos, kvartalų ir mikrorajonų viduje pradedami statyti 1—2 aukštų buitinio aptarnavimo, parduotuvių pastatai (anksčiau jie buvo įrengiami pirmuose namų aukštuose). Daugybė smulkių dalykų (pavyzdžiui, iki 2,5 metro sumažintas buto aukštis) irgi kaip labai pažangi patirtis atsivežta iš Skandinavijos. Nors, pavyzdžiui, optimaliu daugiaaukščiu, kuriam nereikia lifto, Vakaruose laikytas 4 aukštų namas (ir tai yra užfiksuota tose komandiruočių ataskaitose), ekonomiškumo sumetimais sovietiniai inžinieriai pridėjo dar vieną aukštą — jeigu jau žmogus gali užlipti keturis aukštus, tai užlips ir dar vieną. Beje, įdomus momentas, liudijantis to meto aktualijas, buvo sovietinių architektų susižavėjimas tuo, kad Skandinavijos miestų namų rūsiuose įrengti sandėliukai, o ne slėptuvės nuo bombų. Nedrąsiai pasiūlyta įrengti tokius ir sovietiniuose namuose.

„Pakopinė kultūrinio-buitinio aptarnavimo sistema tarybiniame mieste, suskirstytame į mikrorajonus: 1. gyvenamųjų namų grupė (2000 gyv.), 2. mikrorajonas (6000–10 000 gyv.), 3. gyvenamasis rajonas (25 000–50 000 gyv.), 4. miestas“, iš: Jonas Minkevičius, Miestai vakar, šiandien, rytoj, Vilnius, 1964

Taigi 6-asis dešimtmetis ir jo pabaiga laikomas lūžiu sovietinėje urbanistikoje. Kodėl sovietinius architektus taip žavėjo tas pakopinio planavimo miesto plėtros modelis (pradedant gyvenamųjų namų grupe, grupuojama į mikrorajoną, o mikrorajonas — į gyvenamąjį rajoną ir iš tokių sudaromas miestas)? Tenka atsigręžti į pačią modernizmui būdingą progreso ideologiją. Miestai tuo metu matyti kaip nuolat augančios ir besiplečiančios struktūros, o ne atvirkščiai. O mikrorajono, kaip baigto urbanistinio vieneto, struktūra leido ją replikuoti kiek nori kartų ir plėsti miestus vieną greta kito be ribų. Šiame kontekste įdomu aptarti mikrorajono koncepcijos taikymą Lietuvoje, pastebint skirtumą tarp oficialiai deklaruojamų dalykų ir gyvenamosios statybos praktikos.

Elektrėnų miesto maketas, 1960

Iš tiesų pirmasis nuosekliai ir kruopščiai pagal mikrorajono principą įgyvendintas naujasis socialistinis miestas Lietuvoje buvo Elektrėnai, 1960 metais pastatyti visiškai naujoje vietoje. Šis miestas greitai tapo pavyzdžiu daugeliui sovietinių pramoninių miestų. Mikrorajono centre — buitiniai, aptarnavimo, mokyklos ir darželių pastatai, aplinkui juos — laisvai išdėstyti keturių aukštų blokiniai gyvenamieji namai, apjuosti apvažiuojama gatve, įsiliejančia į Vilniaus—Kauno magistralę. Mieste matyti skandinaviško planavimo požymiai, kurie pirma darė įtaką Lietuvos architektams per architektūrinę spaudą (nelengvai gaunamus vakarietiškus žurnalus), o nuo 1959 metų prasidėjo pirmosios Lietuvos architektų komandiruotės į Suomiją, Čekiją, Švediją, Prancūziją — jos padarė labai didelę įtaką. Paskui visa lietuviškoji modernistinė architektūra buvo vadinama „vidiniu Sovietų Sąjungos užsieniu“, „mažaisiais Sovietų Sąjungos Vakarais“ ir pan.

Žvelgiant į tas sąsajas su Vakarais, reikėtų kalbėti apie Lazdynų gyvenamąjį rajoną — vieną svarbiausių lietuviškosios modernistinės urbanistikos pavyzdžių. Būtent patys architektai labai aiškiai deklaravo, kad jiems darė įtaką tiek prancūziškų, tiek švediškų miestų planavimas; ypatingai akcentavo naująjį Georgeso Candiliso suprojektuotą Prancūzijos miesto Tulūzos priemiestį Mirelį (Mirail), Švedijos sostinės Stokhomo priemiesčius Farstą ir Velingbį (Vällingby).

Lazdynų gyvenamojo rajono planas, 1969

Lazdynuose pakopinė planavimo sistema kruopščiai ir nuosekliai įgyvendinta . Kiekvieno mikrorajono viduryje yra mokykla, pora darželių, vietinis prekybos centriukas, pora mažų būtiniausių prekių parduotuvių, aplink išdėstyti daugiabučiai gyvenamieji namai ir pėsčiųjų zonos mikrorajono viduje. Galima visiškai saugiai pereiti per visą gyvenamąjį rajoną, kuris sudarytas iš 4 mikrorajonų.

Standartinis 1-464 serijos penkių aukštų namas ir eksperimentiniai 1-464-LI serijos namų projektai (archit. B. Krūminis, V. Sargelis, A. Umbrasas, inž. V. Zubrus, 1962), iš: Vilniaus namų statybos kombinatas, 1969

Kitas Lietuvos architektų siekis buvo vadinamas „įveikti plytą“. Ką tai reiškia? „Plyta“ buvo vadinamas tas tradicinis horizontalusis stačiakampis penkiaaukštis blokinis namas, nepajudinamas monotoniškas sovietinės gyvenamosios statybos simbolis. Lazdynuose didžiuotasi, kad pavyko šiek tiek modifikuoti sustabarėjusį projektą ir pastatyti laužtos konfigūracijos arba terasomis žemėjančius penkiaaukščius ir devynaukščius, įkomponuoti dvylikaaukščius vertikalius akcentus — , tai laikyta dideliu įvykiu sovietinėje gyvenamųjų namų statyboje. Žodžiu, pagrindinis architektų siekis buvo išnaudoti kalvotą vietovės reljefą ir jame įvairiai išdėstyti gyvenamuosius namus, suprojektuoti skirtingus mikrorajonų centrus, taip vengiant sovietinei gyvenamajai statybai būdingos monotonijos. Tačiau pagrindinė kliūtis buvo ne projektavimo sunkumai, bet patobulintų namų derinimas namų statybos kombinate. Keisti jau nusistovėjusią gamybos liniją kombinatų direktoriai nenorėjo, ir tik neformalių ryšių būdu buvo galima prisikalbinti įdiegti naujus gamybos metodus.

Lazdynų visuomeninio-prekybinio centro projektas, archit. Č. Mazūras, 1966 (neįgyvendintas) ir Velingbio rajono centras, 1953, iš: Hjorvardur H. Arnason, History of Modern Art, New York, 1968

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad, skirtingai nuo Vakarų, sovietiniuose gyvenamuosiuose rajonuose infrastruktūros, patogumų ir buitinių objektų statyba vėlavo (nes nebuvo laikoma pirmosios svarbos). Lazdynuose taip pat nebuvo įgyvendintas vienas ypatingas sprendimas — viso gyvenamojo rajono centras, kuris turėjo pakibti virš magistralės, kaip, pavyzdžiui, Velingbio centre gyvenamojo rajono centras yra pakabintas virš metro linijos. Pasak architekto Č. Mazūro, suprojektavusio Lazdynų centrą, kaip visada, pastarajam nebeliko lėšų. Galiausiai, ilgai derintas dėl minėtųjų novatoriškų sprendimų, Lazdynų projektas ne tik kad buvo įgyvendintas, bet — štai ir posūkis — 1974 metais buvo apdovanotas V. Lenino premija. Tai buvo pirmasis Sovietų Sąjungoje tokio aukšto lygio apdovanojimas už urbanistinį sprendimą. Taigi Lazdynai tapo ne tik sovietinės urbanistikos etalonu, bet ir pavyzdžiu visam Rytų blokui.

Lazdynų fragmentas pavaizduotas ant 1976 metais Berlyne išleistos Wernerio Rietdorfo knygos apie naujuosius socialistinius gyvenamuosius rajonus viršelio

Šioje istorijoje galima įžvelgti du paradoksus. Pirma, sumanytas ir projektuotas kaip opozicija sovietinei monotonijai, kaip aiškių vakarietiškų įtakų pavyzdys, rajonas ne tik netapo opozicija, bet ir buvo sumaniai panaudotas propaguojant „šiuolaikinės sovietinės urbanistikos pasiekimus“. Antra, Lietuvos architektams ir projektuotojams Lazdynai iš tiesų simbolizavo vakarietiško modernizmo dvasią, sovietinės biurokratinės sistemos įveikimą ir geresnės gyvenamosios architektūros viltį. Tačiau šiandien paprastam gyventojui tai tik dar vienas sovietinis mikrorajonas, liudijantis visa apimančią sovietinę industrializuotą stambiaplokštę gamybą.

Taigi pabaigoje norėčiau grįžti prie panašumų ir skirtumų. Jei iš tiesų palygintume švedišką ir lietuvišką daugiabutį arba ištisą mikrorajoną, mes daug skirtumų neįžvelgtume. Panašumai tarp Rytų ir Vakarų pokario gyvenamosios statybos iš principo gali būti paaiškinami vienodais poreikiais ir vienodomis technologijomis. Tačiau būtent ties tuo išoriniu pačių namų, jų tipo ar išdėstymo mikrorajone schemomis tie panašumai turbūt ir baigiasi. Pelnytai priskirdami stambiaplokščių daugiabučių kvartalus niūriam socialistiniam palikimui, mes visų pirma turime pabrėžti jų masiškumą ir vienodumą. Ką aš turiu omenyje?

Vakaruose stambiaplokštė surenkamoji gyvenamoji statyba buvo palyginti trumpas eksperimentas, jame naudota daugybė įvairiausių surenkamųjų sistemų tipų, o socialistiniame pasaulyje ši statybos industrializacija buvo vienatipė, visuotinė ir negrįžtama — kaip paleido vieną liniją, taip ir gamino iki sovietinės valstybės žlugimo, iki 1991 metų. Todėl ryškiausiu bruožu reikėtų laikyti ne patį pastatą, bet doktrinos stabilumą ir nepakeičiamumą. Kadangi sovietinių architektų neribojo privačios žemės sklypai, tai ir socialinės inžinerijos idėjas jie galėjo įgyvendinti kur kas ekstremaliau ir didesniais masteliais, negu jų Vakarų kolegos.

Lazdynai 2012 m. M. Drėmaitės nuotrauka

Lyginant sovietmečio Lietuvos daugiabučių kultūrą visos Sovietų Sąjungos kontekste, išryškėja lietuviškų rajonų kompaktiškumas, pakankamai nedidelis mastelis, sėkmingai išspręstas reljefo ir žalumos įkomponavimas — skirtingai nuo kitų respublikų, kuriose, nepaisant rekomendacijų išsaugoti natūralų reljefą, statybos aikštelės vis tiek buvo lyginamos, nes taip buvo patogiau statybos technikai. Tai rodo, kad Lietuvos architektai, planuotojai ir inžinieriai daug dirbo, kad suteiktų tiems standartiniams rajonams — „kumetynams“ — nors šiek tiek orumo. Tačiau tai, kas Vakaruose daugiausia buvo projektuojama ir statoma kaip socialiniai butai, sovietiniame pasaulyje tapo absoliučiai vyraujančia gyvenamąja erdve visiems. Taigi šis palikimas pirmiausia turėtų būti siejamas su totalitarinės valstybės sistema. Jo tragiškumas slypi ne pačiame prastos kokybės daugiabutyje, ne fasade, bet standartinėje ir vienintelėje gyvenamojoje aplinkoje, kuriai sovietinis gyventojas beveik neturėjo alternatyvų.




1 Hilde Heynen, „The Jargon of Authenticity: Modernism and Its (Non)political Position“, in: Constructed Happiness: Domestic Environment in Cold War Era, edited by Mart Kalm, Ingrid Ruudi, Tallinn: Estonian Academy of Arts Proceedings 16, 2005, p. 18.

2 Budrys R. „Auga mūrinė Lietuva“ // Švyturys, 1960, Nr. 5, p. 12—13.

3 Stramentovas A. „Šiuolaikinės tarybinių miestų statybos problemos“ // Statyba ir architektūra, 1962, Nr. 12, p. 5.

4 Иконников А. В., Глазычев В. Л., Стригалев А. А. и др., Архитектура запада: социальные и идеологические проблемы, Москва: Стройиздат, 1975, p. 10.

5 Минкявичюс Йонас, Архитектура Cоветской Литвы, Москва: Стройиздат, 1987; Основы советского градостроителъства, t. 1, Москва, 1966.

6 Leidinio „Statyba ir architektūra“ redakcija. 1972 m. redakcijos darbo planai, 1972, LCVA, f. R-902, ap. 2, b. 8, l. 15.

7 Ragalevičius J. Pramonės išdėstymo ir miestų perspektyvinio išvystymo principai // Statyba ir architektūra, 1966. Nr. 6, p. 5.

8 Vyriausios statybos valdybos prie LTSR LKT Viršininko įsakymas Nr. 50. Vilnius, 1944.X.11. Приказы главного управления по строительству при СНК Литовской ССР по производственной деятельности, 1944—1945, in: LCVA, f. R-530, ap. 1, b. 1, l. 31.

9 Ibid., l. 31.

10 “Architectural design was but one, and probably the least important, of several factors in the demise of the project.” Katherine G. Bristol, The Pruitt-Igoe Myth // Journal of Architectural Education, Vol. 44, No. 3, 1991, p. 169.

11God is in details”, L. Mies van der Rohe

12Architecture starts when you carefully put two bricks together”, L. Mies van der Rohe

13 Vilnius puošiasi // Literatūra ir menas, 1964 m. balandžio 11 d., p. 5.

 

ALF 02
MODERNISM: BETWEEN NOSTALGIA AND CRITICISM
picture

On 25 October 2013 the participants of the seminar Showcasing Modernisms: Between Nostalgia and Criticism attended a dinner at Neringa restaurant in Vilnius. A group of people at a nearby table were celebrating an anniversary just as a lot of people did in the 1970s – with the same amounts of flower bouquets, hairstyles and dances to Joe Dassin’s songs that were being performed live by a local musician. This place, with the only authentic interior preserved from the period of modernism in Lithuania, turned out to be an apt place for field-research on nostalgia. But what does Neringa mean to those who have no direct experience of the period, and to those who are attached to this place by their most personal of memories? How are different values placed on this and other modernist heritages at the meeting point of these two perspectives?

The interest in modernist architecture, design and urbanism of the second half of the 20th century has obtained different forms in the most recent decades – with traditional books, articles, photograph albums, conferences, symposia and academic networks to contemporaneous artists’ performances in their ‘recycling’ of modernisms (especially the Soviet ones) and exhibitions claiming to be historical surveys showcasing and legitimizing the ideas of local and marginal (e.g. Socialist) modernisms.

The Architektūros [pokalbių] fondas (Architecture [Discussion] Fund) conducted its initial analysis of modernism by organizing series of lectures called Modernism.lt: Influences, Ideologies and Heritage (2010) and Modern Heritages (2012). Within these lectures a number of questions were addressed: What is the heritage of modernist architecture in Lithuania? How is it revealed in the context of European and global modernism? What was the influence of ideology on the works by the architects of the time? What influence has been made on contemporary architecture, aesthetics and cultural phenomena by the heritage of the period of modernism? What attributes of Lithuanian modern architectural developments were manifested in different sociopolitical contexts? And what are the challenges of the contemporary use of modernism?  Finding the answers to these questions seemed very important at the time, following the 20 years after the restoration of Lithuanian independence.

The presentations and questions of both series of talks revealed the upmost interest in the topicalities of postwar modernism. Among the presenters were Claes Caldenby, a Professor of Chalmers University of Technology, Gothenburg and David Crowley, Professor at the Royal College of Art in London. The Lithuanian case was reviewed by Marija Drėmaitė, Associate Professor at Vilnius University and Vaidas Petrulis, Associate Professor at Kaunas University of Technology. In addition, the links of the postwar modernism back to the interwar period have been revealed in a new light, especially the ideological aspects of such continuity, which were disclosed in the series by Mart Kalm, a Professor of Estonian Academy of Arts and Anna Bronovickaya, a Professor of Moscow Architectural Institute (MARCHI). The articles by these authors are presented to the readers’ attention in the lecture section of this publication.

In addition to the valuable information provided during both these series of talks, the Architektūros [leidinių] fondas (Architecture [Publications] Fund) wanted to review what this increased interest in modernism really means. In Lithuania, this trend obtained its impetus in 2009 when an exhibition entitled Cold War Modern. Art and Design: 1945–1970, which had been brought to the newly renovated National Art Gallery from the Victoria and Albert Museum in London, became one of the most visited exhibitions in Vilnius. In 2011, Latvia, Estonia and the National Art Gallery in Vilnius saw a number of other exhibitions such as Modernization. Art, Design and Architecture of the Baltic States of the 1960s and 1970s, Our Metamorphic Futures: Design, Technical Aesthetics and Experimental Architecture in the Soviet Union 1960–1980. In the same year, Socialist modernisms were also examined in Poland and Croatia: the National Museum in Warsaw hosted the exhibition We Want to be Modern. Polish Design 1955–1968, and the exhibition Socialism and Modernity: Art, Culture, Politics, 1950–1974 opened in the Contemporary Art Museum of Zagreb. In November 2012, the Architekturzentrum in Vienna invited people to a comprehensive exhibition Soviet Modernism 1955–1991. Unknown Stories that had been in preparation for three years. Another interpretation of this exhibition called Trespassing Modernities was showcased in SALT Galata gallery in Istanbul, 2013. The efforts of the former Socialist world to reflect on its visual culture and environmental aesthetics are obvious. Eglė Juocevičiūtė notices that these exhibitions testify to the need to understand and consider our own Socialist pasts not as a ‘lost’ or a ‘leading to setback’ half a century, which is better ignored, but rather as a distinctive phenomenon that is still affecting us, exploring which can at least in part explain our present.

The first thing that is revealed when consistently scrutinizing modernism is a growing suspicion about its universal character. How could the modernist architecture be so universal, while also being so personal at the same time? In discussing the various judgments on the heritage of modernist architecture one could also feel the same suspicion: how much are such judgments influenced by different forms of nostalgia and how much by a truly critical outlook? If it really is nostalgia – is it possible to reconcile it with critical thinking? And if it really is nostalgia – whose nostalgia is it and nostalgia for what? After an entire generation has emerged since the fall of the Berlin Wall, which basically represented the end of the epoch of modernism (or at least a part of it), it is interesting to have a look at what kind of challenges await the researchers, curators, audience and society. These have been the issues directly or indirectly explored by the Architecture [Publications] Fund in the form of essay and interview. The idea of nostalgia adapted to the reviewing of modernist thinking and its material heritage has been introduced as an integral part of the essays and interviews – suggesting an unexpected critical attitude to modernism, as by itself it contradicts the popular concept that modernism was always looking (going) forward. Nostalgia can provide not only a nationalized, institutionalized pseudo-collective sentiment, but also certain personal experiences, which have been defined by Svetlana Boym as “history of unrealized possibilities, unpredictable turns and crossroads”.

The Architecture [Publications] Fund also asked various artists, historians and exhibition curators what they think of their own relationship with the architecture and heritage of modernism. In the interview section of this publication the photographer Frederic Chaubin, who was made famous by his photograph album CCCP, which pictured the most sophisticated architecture of the latter years of the Soviet era, talks about architecture as a mimetic desire. Andres Kurg, a researcher from the Estonian Academy of Arts and curator of architectural exhibitions, provides some general points on the issues of architectural showcasing. Also in this section, Hartmut Frank, Anna Bronovickaya and David Crowley analyze our quite complicated relationship with the heritage of modernist architecture and Aet Ader, one of the curators of the Tallinn Architecture Biennale, shares her impressions on architects’ relation with the heritage of Socialist modernism when attempting to ‘recycle Socialism’.

The Architecture [Publications] Fund asked a number of authors who have conducted research on modernist architecture or who have used it as their source of inspiration to share their insights, and   therefore the publication has been supplemented with one more section – essay. We have found it very interesting to read three stories on three exceptional female modernist architects: Marta Stana in Latvia (see Maija Rudovska’s essay), Valve Pormeister in Estonia (Liina Jaene’s essay) and Lithuania’s Elena Nijolė Bučiūtė (Indrė Ruseckaitė and Lada Markejevaitė’s essay). How much these outlooks on the individual’s creative work were formed by feminist or modernistic discourses and how unique or personal can such modernisms be? Also in this section Julija Reklaitė introduces her own collection of ‘findings’ inviting the readers to architects’ family archives formed of their daily routines and professional ambitions. In his essay Ernestas Parulskis presents his own attitude towards the value of modernist architecture heritage based on the criteria of personal daily experiences and general standardization.

The questions of nostalgia to modernism and nostalgia in modernism were also raised in the seminar, to which the curators and theoreticians of some of the aforementioned exhibitions – Lolita Jablonskienė, Andres Kurg, David Crowley and Aet Ader – were invited. In a group of almost 20 participants they discussed how ‘the power of sentiment’ may be applied in organizing such exhibitions and thereby gaining some added value to the showpieces in an exhibition. David Crowley stated that historically the attitude towards modernism has always fluctuated between nostalgia and absolute rejection or disgust. According to Svetlana Boym, “nostalgia is not only an expression of some local longing, but also a result of new understanding of time and space, because of which such division into local and universal had become possible at all.”

So, what is it we long for today? There are different types of longing. One of which – the architect’s   longing for the lost honourable status of the master after the fall of modernism (and the entire system). David Crowley presents a hypothesis that in the East and in the West alike there were architects whose personal vision coincided with the official one and this became a key to their success. This is related to the ‘urban legends’ that have subsequently arisen – Lithuanian architects like telling stories about their ‘silent resistance’ to the Soviet regime. By repeating it again and again they uphold the myth on the exclusivity of the architecture of the Baltic States. Architects at that time were young, respected, and influential and they enjoyed many privileges. According to Andres Kurg, the loss of such strong positions in 1990, when an architect became just a part of the real estate development programme, encouraged a nostalgic feeling for former positions and former powers: “It is quite paradoxical. They became theoreticians when they lost their power as architects. I think they are nostalgic for their lost status in society”.

Traditional questions on the differences of modernism in the East and in the West were also raised in the seminar. It was stated that the attitude towards Socialist modernism has been changing over time – the judging aspect has been gradually diminishing (backwardness in comparison to the West or being in search for Western copies), more contextual questions appear (what were the conditions of the time? why were such commissions made?). In the post-Socialist world, an evaluation of architecture based on ideology is no longer relevant. Even more so, buildings of the Socialist modernism are being devastated more often not because they are ‘Socialist’, but because of their strategic locations in city centres, under the pressure of developers or any other commercial interests. The issue on the wish (need?) to modernize modernism has arisen – we should admit that aging modernism becomes ugly, but nevertheless does it look insufficiently modern, or are these just technical issues of warming and insulation?

Surprisingly the most dynamic discussion was conducted on the feeling of (imaginary) nostalgia experienced by the later generation who never lived and cannot remember ‘those times’, is it real, or assumed nostalgia? Without a context all buildings and all environments become just ‘an exhibition’. Could it be just retro rather than nostalgia? Maybe these are just attractive forms of a bygone style, in vogue at present, but soon to be replaced by some other more fashionable forms of some other period?

Crowley presents an analogy as proof that nostalgia to the unknown past is also possible. He talks about Alison Landsberg’s theory of ‘prosthetic memory’, with the help of which the scientist explains how people who have never experienced the Holocaust can feel strong emotional connections to it. According to her, this happens due to the modern technologies that are applied to keeping memories (exhibitions, museums, narratives, visualizations, TV programmes, etc.) which generate strong emotions. However, it presents certain threats that emotions may replace the intellect (and critical thinking). It is important because according to Lolita Jablonskienė, today we keep and convey our memories by different technology, regardless of the fact that there are lots of different memories.

Usually architecture historians focus on the circumstances of developing one or another building, its sketches, design projects and implementation peripeteia. But here, today at the Architecture [Publications] Fund we discuss the life of modernist architecture, about memories of buildings and also about their future. In fact, we talk about our own life as a backdrop of the architecture of modernism.

Marija Drėmaitė

Julija Reklaitė

Viktorija Šiaulytė

 

The editors of the issue would like to give their sincere thanks to all seminar participants, especially to its speakers: David Crowley, Lolita Jablonskienė, Andres Kurg and Aet Ader, organizers of the special tour Indrė Ruseckaitė and Viltė Janušauskaitė, guide Laima Kreivytė, authors of the interviews Eglė Juocevičiūtė, Aistė Galaunytė, Viktorija Šiaulytė and the volunteers who typed the lecture texts Aistė Galaunytė, Julija Jurevičienė, Milda Grabauskaitė, Norbert Tukaj, Laura Bagdonaitė, Gabrielius Varnelis, Vaidotas Vaičiulis, Aurelija Krasauskaitė, Margarita Kaučikaitė, Sabina Grincevičiūtė,  Monika Augaitytė, Dovilė Krikščiūnaitė and Rūta Valiūnaitė. Thanks also go to the illustration editor Aistė Galaunytė, editors and translators Jurga Grunskienė, Eligijus Skirkevičius, Stephen Dean, Nerijus Šepetys, public relations representative Matas Šiupšinskas, programmer Martynas Bardauskas, and the photographers Norbert Tukaj,  Ieva Marija Malinauskaitė, and Aurelija Slapikaitė-Jurkonė.

We would also like to give our special thanks to the sponsors of the lectures: the Culture Support Foundation, Department of Cultural Heritage, the British Council, Think Light Illumination Studio, Velux, Paroc, KG Constructions, GlassPro, Goethe-Institut, Hauraton, Exterus, and Institut Français de Lituanie.

Our heartfelt thanks also go to the curators of the lecture series: Julija Reklaitė and Tomas Grunskis (Modernism.lt: Influences, Ideologies, Heritage, 2010), Marija Drėmaitė and Lukas Rekevičius (Modern Heritages, 2012) and the volunteers of all the lectures. 

ALF 02
A_Mart Kalm. Modernism In Estonia: From Industrialist’s Villa To Kolkhoz Centre
picture
Mart Kalm during the lecture, photo by N. Tukaj

Good evening. I am glad to be here and it has been a great honour for me to be invited. The curators asked me to choose a book and I see that many of the colleagues have not chosen their own book. However, I have chosen my own book, in which I wrote about Estonian architecture, this particular book was published around ten years ago and it represents the first twenty-five years of my work in Estonia. Of course it is possible to go deeper in some areas, but the majority of the best things are covered. It doesn’t necessarily pose a problem for others, but it does for me as to what I should do next. The younger art historians have been critical saying that I have tried to establish a kind of canon. This is true, it does represent some kind of canon, but in a way this was unavoidable. Also, I represent Estonian architecture by a great narrative, it is also true that it grew out of my course at the Estonian Academy of Arts, which by now I have read more than twenty years already. It is the history of Estonian modern architecture and the book is a survey of it. But also in a Post-Communist context it was necessary to write a book which gave a kind of “pedigree” to the Estonian architects. It would be stupid if each generation started the discovery of the bicycle again and again and they weren’t aware of what their fathers and grandfathers had done before them. This book is not written as a stylistic history, it combines social and political aspects, typologies, architects’ personalities but also within the book the style history has not been totally forgotten. It mixes more or less all contemporary approaches that one could have to architecture. That is why I thought for my talk maybe it makes sense to have an alternative or partly alternative view to Estonian architecture.

I thought that because you have here ideologies already mentioned in the title of these series of lectures, I have chosen partly to draw parallels to what happened in Lithuania or at least how much I know about it. My second task today is to show that there has been a kind of continuation from the pre-war modernism to the Soviet modernism. I do not know how political your writing of history is here in Lithuania, but I am afraid it may be as nationalist as it is quite often in Estonia. They try to show that the Soviet period was so terrible and there has been no continuation. Of course there was a break, that is true, but there are a lot of continuing trends as well. The third important thing is the similarities and differences in the social responsibility of architecture. The social systems of the countries such as Estonia and Lithuania in the pre-war period were not so well developed. And the fourth thing that I am going to demonstrate is the question of materials and so I have tried to linger between these four layers.

The modernism of Western Europe was very socially conscious. The majority of the avant-garde architects of the 1920s in Western Europe were left-wing semi-communists. It is hard to imagine a similar situation in the Baltic countries, where modernism was much more often understood as a fashion that should also be followed. The modernism we had in the Baltics was not so social – of course, we had some cooperative housing in each of the countries, but it was never so socially conscious and it was the industrialist’s villa that was much more characteristic to the early modernism.

Of course, these semi-communist architects in Western Europe always dreamed of the happy future of the working class, but in reality the best commissions they received in which to realize their ideas were from the industrialists, for whom they built villas. This is kind of a paradox. There is a canon of the best Estonian architects and the best functionalist villas in Estonia. You can see them while browsing the book, but I am not going to show these – I wanted to have a kind of alternative to my own canon.

I have consciously chosen a second or third rate architect via whom I want to convey the story. In the 1930s, Eugen Sacharias (1906-2002) was probably one of the most successful commercial architects in Tallinn. He built the majority, approximately one third, of tenement houses in the centre of Tallinn in the 1930s. It is hard to say what his origin was as the name is unsure. He graduated in the early 1920s from Tallinn Russian high school, then continued in the German speaking technical university in Prague and eventually returned to Tallinn. He was probably by blood a mixture of German, Jewish, Russian, and French. But in 1940, when most of the Estonian state was almost over and the Russians were coming in, he estonized his name from Sacharias to Saarelinn. Because Estonians had mainly German names until the 1930s, then the names were “estonized” during the nationalist regime. Therefore, he went through the same process as Estonians, despite the fact that he was not Estonian by blood. He then immigrated to Australia.

Villa for industrialist Bruno Kadak, architect Eugen Sacharias, Rutu 3, Tallinn-Nõmme, 1933 – 34 and contemporary pictures by Mart Kalm

Villa for industrialist Bruno Kadak, architect Eugen Sacharias, Rutu 3, Tallinn-Nõmme, 1933 – 34 and contemporary pictures by Mart Kalm

One of his villas is in Nõmme, a Tallinn suburb. He built himself a similar villa, but here you see a pre-war picture and a contemporary picture of a silicate brick villa he designed for a silicate brick industry owner Bruno Kadak. In the contemporary picture it has changed slightly, there were some annexes added to it in the Soviet period, and the balcony has changed to a veranda. In 1940 the house was nationalized and as usually happened to the biggest villas – a kindergarten was made inside. To my mind, the positive side of the story is that the Kadak family survived, via Siberia of course, but they still live in Estonia and the houses have been returned to the family. The son of Bruno Kadak still lives there and they have the next villa where their sister lives. So they have their property back.

But it is interesting that the building is built out of these silicate bricks, which is a specific artificial stone. The technology to make silicate brick was invented in Germany in the late 19th century and in Nõmme this silicate brick factory started in 1910. It is made of limestone and sand and then put together and then put into an autoclave. The silicate brick is not beautiful; it is rather pale or light grey.

The pool at the Bruno Kadak’s villa, architect Eugen Sacharias, 1933 – 34

If you do not plaster it, you follow the ideology of pure materials – according to the classical traditional architecture it should be blocks of real stone, like you have in the chateaux in the outskirts of Paris. However, it is too expensive and this honesty of materials is not a bad idea. If you build it correctly and use other devices – architects should be inventive – it is not so bad.

The modernism of the 1930s, even in this bourgeois form that we follow here in the case of a villa, also included all the important ideas of modernism. Next to the material, the other important thing is healthy living conditions – you must have huge windows, but also you are in a pine forest and so you use more or less modernist gardening: the pool, the terraces. In Tallinn one has this lime stone terraces; it fits so well with functionalist architecture.

Regarding the interiors, the traditional history of architecture tries to find in these peripheral countries like Estonia the purest of modernist examples. But these were only exceptional cases and not a normal paradigm. Much more usual were Art Deco interiors. If these were professionally done, they showed the story behind these villas much better. It is absolutely clear that the rich industrialists in Estonia did not want to have laboratory-like interiors. They needed an interior which was modern, functional, easy to keep, and beautiful, and beautiful meant traditional decorations. They had to show how rich they were via their house. The house was a representation of the personality and if one does it as in Stuttgart-Weissenhof (pure modernism), one cannot show it and that is why some of the decorations were needed. 

Interiors of Bruno Kadak’s villa: dining room and living room, 1933-34

The main rooms of Bruno Kadak villa, the study and the dining area, are decorated with lamps and étagère, and they are not ‘proper’ modernism. It is the Art Deco modernism which is much more suitable for a normal bourgeois family and for a commercial architect who was not an avant-gardist. There are similar examples of Art Deco villas in the countries famous for their avant-garde buildings. To my mind, for emphasizing the conservative and undeveloped social relations in Estonia this Art Deco villa of an industrialist is a good example in showing the real position modernism had in Estonia.

Engineers’ apartments, Lehtse Peat Industry, engineer Dmitri Tenisberg, 1936. Photo: Mart Kalm

Villa in Pärnu street 176, Tallinn-Nõmme, architect Eugen Sacharias, 1936

Sauna cum spa in Valdeku street, Tallinn-Nõmme, architect Robert Natus, 1931

This pure non-plastered brick architecture was widespread in Estonia. There was one more villa designed by Sacharias for Kadak’s cousins – an engineer’s house in Peat Industries of Estonia, also a villa in the Nõmme area by the Baltic-German architect Rober Natus, a sauna building which was completely rebuilt and plastered ten years before and had lost its original outlook, and finally among all these examples of silicate brick in the architecture of the 1930s – the observation tower on Suur-Munamagi hill.

Observation tower on Suur-Munamägi Hill, Võru county, architect Artur Jürvetson, 1939. Estonian Museum of Architecture

But the 1930s was the period of huge modernization and one of the new characteristic features was that bus transport had become common. This meant also that school excursions started. The school children in Estonia needed places where they could go for a class excursion by bus. All the monuments that we had in Estonia were wrong. We had a different history in this sense. All the castles were built by Teutonic knights – German, and all the beautiful manor houses were built by Germans for Germans because the Estonians had been just peasants. There was a need for new Estonian monuments and the observation tower on the highest peak – nothing could be better to fit this purpose.

I want to return to the social issues. The villa from Kadriorg shows that even if a lot of houses were built from silicate bricks, usually if one had more money and if one was not a silicate brick provider, one would have preferred to plaster the building. 

Quasi-modernist mass housing of the 1930s in Tallinn. Photo: Mart Kalm

In Tallinn silicate brick was also used in wooden houses for the staircases. The staircases were made of silicate brick, but the house was not a stone building – it was wooden and plastered. I don’t know if the same thing happened in Lithuania, but in Scandinavia and Nordic countries it was typical in the 1930s as wood was the cheapest material to build, it being plentiful, but the new fashion was plastered, light, smooth surfaces and so the wooden houses were plastered. We call it the Tallinn type house. The reason why the wooden houses had this silicate brick staircase in the centre was hidden in Tallinn construction decrees, which laid down that if a homeowner had a wooden house they had to have, for fire regulations, two wooden staircases or one in stone, and I believe this was a very old rule from the 1890s, which was put in practice only during WWI. This was the most popular house type in the late 1920s and early 1930s. During the economic crisis, a lot of existing money was put into construction and in the Tallinn suburbs this Tallinn type of wooden houses with silicate brick staircases really boomed.

The continuation of modernism from bourgeois pre-war independent Estonia to the postwar Soviet socialist republic of Estonia was with a kind of interludium because a coup d’etat had happened in Estonia in 1934; the coup d’etat was led by the leading politician Konstantin Päts, who later became the president. He had naïve architectural ideals; he believed the building should be beautiful and decorated as can be seen in his office in Tallinn-Kadriorg.

Exterior and interior of the President‘s Office, Tallinn-Kadriorg, architect Alar Kotli, 1937 – 38

It was so that the Baroque palace in Tallinn-Kadriorg was a Russian tsar’s summer residence built by Peter the Great immediately after Estonia had been conquered by Russia, it was designed by the Italian architect Niccolo Michetti. When Tsarist Russia collapsed, the Estonian parliament didn’t know what to do with the tsar’s summer residence and subsequently there was a lot of discussion. One option was a museum but Estonian museums were not a reliable institution at that time. The state took it over and placed there the head of the government as a state residence and the new chancellery building was built behind it. The building survived the Soviet regime well and of course in Kadriorg palace there is now an art museum like there was in the Soviet times and the Estonian president lives here nowadays. The current Estonian president’s official residence is in the pre-war head of the chancellery plus a driver’s apartments and two apartments put together. It’s not beautiful to be honest, but at the same time I like that if we are in our independency again, the beginners can’t be too representative, so in this sense I like the situation.

Of course all the later presidents had more ambitions to have much bigger residences, but it is thanks to our parliament who has never given enough money to the president to have this luxury.

The chancellery was designed by architect Alar Kotli, who had studied in Danzig or Gdansk in the 1920’s. In the early 30’s he designed several functionalist buildings, then served as President in the end of 1930’s with this style which I have called representative traditionalism. He continued after the war with the same manner. You may say: ok, it’s the first example of Stalinist architecture in Estonia, but this early Stalinism was done by pre-war decorations in hand for those architects. But as we are talking about modernism, I won’t stop at this juncture I’ll just mention it. By the mid 50’s Stalinism was over and the same Alar Kotli, who had done for pre-war President Päts and then for the Stalin regime, he was capable in the mid 50’s of designing an absolutely modern building – the Song Festival Arena in Tallinn (1957-1960). And this is surprising because the majority of the pre-war architects were so beaten, so shaken by the Soviet regime that they were not capable of recovering anymore. Kotli was the only one who really made something creative and inventive after Stalinism in the 50’s. But he died early. He was less than sixty when he died in 1963. He also became the head of a department of the Architecture in Art Academy (the Art Institute as it was called then).

Song Festival Arena, Tallinn, architect Alar Kotli, 1957 – 60. Photo: Mart Kalm

Song Festival Arena, Tallinn, 1957 – 60. Photo: Estonian Museum of Architecture

The Arena is really surprising. It was meant for choir music, absolutely traditional folk, ok – semi-folk culture, because if you have a quantity of 30000 singers then you don’t expect that in Estonia we have 30 thousand professional choir singers. No, then it is a folk habit. And you have the most futurist architecture in the period. How can these two things be put together, in that you design for the partly folk culture and the absolutely futuristic architecture of the period? This is the interesting part. Of course among the communist party leaders in Estonia, who were not very great guys intellectually, there were some really bright Estonian communists but they mainly left for Soviet Russia and they were repressed there by Stalin in the 30’s. So all these postwar nomenklatura were rather secondary Russians. So for them it was just a symbol of the friendship of the Soviet nations and in 1960 they celebrated the 20th anniversary of Soviet Estonia with this building. And they knew that now the buildings must be modernist like in Western countries, so there were no political obstacles to this.

How did Alar Kotli get to know about such new constructive possibilities? Because the building is clearly derived from one of the American examples by Polish emigré architect Matthew Nowicki, almost the same age as Kotli. Nowicki designed a kind of tensile architecture for an exhibition hall which was completed in 1952. To be honest, nowadays it sounds funny but it was also a kind of old-fashioned task like the one’s here too, it was made for…I don’t even know how it is in English. They had fairs for breeded cows and for animal exhibitions. Kotli didn’t copy Matthew Nowicki’s idea properly. There is in Europe an absolute copy which is in Bratislava. The Bratislava ice hockey stadium is a copy of Nowicki’s American arena. But Alar Kotli didn’t support both of the arches from the ground. Only the back is supported, but the front arch is raised. And he used the inner surface of the roof as an acoustic screen. There is also a kind of comic paradox; not really a paradox, but a tragedy, even tragicomic aspect in that there was a creative idea that the voices of all those 30000 singers will be amplified by this acoustic screen. But after the first song festival electric power systems arrived and nobody needed this natural acoustic screen for the sound anymore. So nowadays they have all rock concerts there and nobody needs this extraordinary architecture, because they always have their own equipment. So, innovative architecture in this sense is useless.

Anyway, it’s interesting that in the mid 50’s an architect, who had been for 20 years a traditionalist, was capable of returning to modernism. One of the reasons or the way in which they started getting that information as to what, for example, Nowicki had done, was the library of the Academy of Sciences, which after Stalin’s death from 1954 started subscribing to Western architectural magazines (like L’architecture d’aujourd’hui, Baumeister), and all the Scandinavian magazines that were then very important. And these pre-war architects who were mainly German speaking sat late evenings amazed at what they had missed, what had been done while they had been behind the Iron Curtain. And in my mind it is a good sign that Alar Kotli was capable of recovering and of catching up with the West as Khrushchev had laid down the task and this by only looking at magazines, without the ability to travel. Kotli’s widow told me in the late 80’s that there was a proposal to Alar to visit the Brussels World Fair in 1958 in the Soviet delegation, but Alar Kotli refused because the proposal was accompanied by another proposal: to be a spy for the KGB.

Here in Vilnius you also have this Alar Kotli design, redesigned by Rimantas Alekna, which then in the 1960s had lot of passions around this fact, and in Estonia the community of architects was rather upset. Can you imagine that Lithuanians copied our unique building? And this was the general opinion.

But if we put it in the context of Khrushchevian standard design and industrial building methods, real Soviet modernism, it was absolutely natural that a song festival arena, despite the fact that it is very specific, was not taken as a unique building. Probably the only problem for Latvia was that in Riga the Stalinist wooden arena was in too a good shape to replace it with a new one.  And the final result is that all our three song festivals are on the UNESCO Intangible world heritage list together. So why not to use the similar architectonics for them?

Now I reach a more peculiar aspect of the Soviet modernism. In my mind it is not interesting to tell the same story that you can tell about the prefabricated housing. I could talk about Mustamäe, you could talk about Lazdynai; we know these stories which are totally similar. But the modernist architecture for the collective farms is only partially similar. We both have these collective farms that were hated by people in the countryside: nobody wanted to give their cows to the collective farm. But during the 1960s, 1970s, and 1980s people got used to it because there was no other option. I don’t about the history of agriculture in Lithuania but in Estonia in the 1950s life in the countryside was really depressed and catastrophic: no money and the only things that one produced were for survival.  But starting from the 1960s the collective farms started to rise up. In Khrushchev time there were several reforms that improved the economic situation significantly and in Estonia they started to build.  By the 70s and 80s I would say that the collective farm in Estonia was probably one of the most successful pockets in Soviet Estonian society. The salaries in the 70s in collective farms were much higher than those in the cities. If in the cities people waited to get an apartment, in collective farms you got them freely. It was impossible to get permission to buy a car in the city, but in the collective farms whoever wanted one - got one. I remember how my mother wanted to get a voucher to go to East Germany. The trade union didn’t give it to her, they gave it to another lady. But in collective farms they got free vouchers to Cuba or to Northern Korea, or just holidays in Varna. It would be too much to say that collective farms were a kind of wonder in the Soviet Union but in Estonia it was an interestingly successful area.

One of the reasons for the economic wealth of collective farms was the task of the Soviet Estonian agriculture to feed the Leningradskaya Oblast (Leningrad, now St Petersburg, the city and the county). Estonia has a population of 1.5 million people and Leningrad together with the county has 4 million people. So our agriculture’s task was to feed these 5.5 million people. And they succeeded in this. And if they exceeded the quotas, in reward they got better fertilizers, Czech and Polish machinery, etc. In the 1970s and even more in the 1980s they did a lot of business with Russia.

I have a theory that Estonian agriculture in the Soviet period was quite an oasis because everybody knows that it is an oasis if you have a guaranteed bottomless market that buys everything that you can ever produce. And that’s why they made big money and with this big money they built a lot. The majority of the best avant-garde architecture of the 1970s was built for the collective farms. The famous Estonian ‘avantgardists’ like Vilen Künnapu or Toomas Rein don’t like it if architecture historians call them collective farm architects, because they want to politically neutralize the origin. They say: ‘it is a community centre for this village’, but they don’t want to say that it was built for the Lenin kolkhoz. Here their memories are very selective.

The reason why the best architecture in the 1970s and 80s was designed in the collective farms was that the big state design institutes were mainly formed by the older generation architects who had lost their innovativeness. And those 1960s and 1970s young architects went to the Kolkhoz project design institute called "EKE Projekt", where they formed a cooperative design office; they had better conditions, higher salaries, more freedom than in the state offices. And that’s also one reason why better architects met at collective farms. A couple of years ago, I made, with the students of Estonian Art academy, a summer course on collective farm architecture and we took one former "rayon" (nowadays we don’t call it "rayon", this was Soviet terminology), and the students filled in the "Docomomo" dossiers of the buildings and it was for me a very important source of information in which I got to know about this architecture, which was not represented in the magazines and what the architects wanted to show.

One of the surprises was how much in the 1960s in Estonia the Lithuanian standard designs were used. Of course, collective farms were quite often designed in a most beautiful way but the local men built it and they did the best they could.

Here is a kind of genealogy of the design that it was started like in pre-war houses in the German traditionalism, then again the silicate brick, which was very popular for the Khrushchev period architecture, and really ‘existenz minimum’ flats that were absolutely not suitable for living in the countryside.

Housing in collective farms from the late 1950s; early 1960s; late 1960s; and early 1980s. Photos: Mart Kalm

And again the social aspects are important – the majority of the workers of a collective farm lived it these “panelkas”. The flats were not so bad, but the ideal was a one family house for the elite of the collective farm. Let’s say one hundred flats in big apartment blocks and six one family houses: rather nice ones. So, who usually lived there? The social segregation was not like you would expect nowadays. It might be the chairman of the kolkhoz, the head veterinarian, the head agronomist, and the head zoo technician (the word ‘zootechnic’ (Rus.) doesn’t exist in English but you know it because I suppose in Lithuania you had the same), and among this elite some of the exemplary tractorist must also be included. There was social segregation and the nomenklatura were segregated from the others, but it was always hidden and there was a kind of masquerade that you must include always somebody ‘ordinary’. But in my opinion this wasn’t such a bad aspect of collective farm life in that the salaries of the tractorist, or combiner, or whatever professions there were; the salaries of these ordinary people were usually higher than those of the professionals, sometimes even the technocratic elite: veterinarians, zootechnics, and agronomists. They all earned well but nowadays, if you take a contemporary capitalist company, of course the agronomist earns much more than the combiner, however not in the Soviet kolkhoz. Maybe the combiner had fewer privileges than the agronomist but not in terms of salary. These social aspects of the architects to my mind are very interesting as well as these hidden nomenklatura things in an officially declared society of equals.

One family house Kullipesa (Hawk's nest), architect Tõnu Kull. Photo: Mart Kalm

One family house Kullipesa (Hawk's nest), 1974

The most popular among the one family houses, which were built in small quantities in each collective farm centre, was this design by architect Tõnu Kull who combined both traditional and modernist features. Of course the simple folk in the countryside preferred houses with pitched roof whereas the architects preferred the flat roof. This standard design was a kind of compromise – both were satisfied more or less, but of course in the case of a compromise nobody is satisfied. This house was called Kullipesa “Hawks nest”, “kulli” means “hawk” so this was some kind of inside joke. If you travel to different parts of Estonia you will see that the apartment blocks of collective farms are usually in ruins, because over the last twenty years the majority of the people from the countryside have migrated to cities, and there was no need for them anymore. But in the Kullipesa one family houses life still goes on or let’s say that the viable person who has found a job in the countryside, which is rather rare, has moved to these one family houses, which are more of a country style.

Interior of the administrative centre of the Kurtna Experimental Poultry Farm, architect Valve Pormeister, 1965 – 66

Administrative centre of the Kurtna Experimental Poultry Farm. Photo: Mart Kalm

The most important public buildings in the collective farm centres were the administrative centres, quite often with cultural centres. These were the first, let’s say, outstanding pieces of architecture. But of course here again there is a political story behind this. The Kurtna collective farm is rather close to Tallinn; it was built under the special patronage of the minister of agriculture who needed this building to show to the agricultural people who came from the rest of the Soviet Union. It was consciously built as a showcase. But of course, if you are the minister and you want to have a showcase this fact doesn’t guarantee you good architecture. But here he was lucky in that Valve Pormeister, a female architect of this postwar generation, accomplished it. We don’t need to go into details, but this was very Scandinavian and a lot of people back then in the mid-60s admired that. It’s almost like a piece of land from abroad and it still functions to this day. Of course, in 1991 all the collective farms in Estonia were dissolved very abruptly. The building was unused or disused for ten years and now it’s been renovated and changed into to a hotel. With it being close to Tallinn and having a rather beautiful hall, it’s a kind of proper place for weddings, parties and these kinds of things and functions. And also it is protected; it was given protective status before they started to renovate it, which is also one of the reasons why it was preserved.

Põdrangu State farm Administrative and Culture Centre, near Tamsalu, architect Mara Metsal, 1977 – 82

Interior of the hall of the Põdrangu State farm Administrative and Culture Centre, sgrafitos Eva Jänes, 1977 – 82

The competition between the chairmen of kolkhozes was like that between the farmers earlier (“my barn must be bigger than yours” – “my cultural centre must be bigger than yours” etc.), which led to real exaggerations. For example all the walls of the building had sgrafitos – huge sgrafitos. Some would call it a blossom of Estonian art that those sgrafitos were made. But at the same time who really needed them there? Isn’t it kind of exaggeration, just a show off architecture? And of course as a piece of architecture it was not done so masterly. 

Põlva State farm Administrative Centre, architect Vilen Künnapu, 1972 – 74

Another collective farm administrative centre was designed by Vilen Künnapu, who was the leader of Estonian avant-garde of the 70s and 80s. It still functions very well as a community house not being a cultural centre. It is interesting that a part of the hall is a copy of the Finnish Pavilion for the Brussels Expo ‘58 by Reima Pietilä. And it also worked as a standard design. In each collective farm centre there had to be a canteen and a shop, and the post office, and a hairdresser, and bus stop, and whatever but sometimes the architects were clever enough to use those chairmen who wanted to have powerful buildings, better than their neighbours’.

Paide KEK gas station, architect Jüri Okas, 1976 – 77

For example there was a very avant-garde gas station done by an architect and artist Jüri Okas. The original doesn’t exist anymore but it was rebuilt in the 90’s.

Inter-Kolhkoz sanatorium Tervis in Pärnu, architects Ell Väärtnõu, Kalju Vanaselja, 1971 – 76. Photo: Estonian Museum of Agriculture

And one of the funniest things in my opinion has been this inter-collective farm sanatoria. They built three in total in Estonia. The first one was in Narva-Jõesuu and the second one in Pärnu. It’s typical of the 1950’s American international style of modernism started from Mies van der Rohe, Eero Saarinen has contributed to this (General Motors Centre), and Arne Jacobsen in Denmark has used the same idiom for the incredibly difficult to pronounce "Rodovre" community hall.

ALF 02
ERNESTAS PARULSKIS. MEMORIALINĖS LENTOS LAZDYNUOSE
picture
Ernestas Parulskis paskaitoje. A. Slapikaitės-Jurkonės nuotrauka

Pradžioje pateiksiu metaforinę istoriją. Ekrane rodau XIX amžiaus kopijuotojo Matthew Sheppersono paveikslą. Tokių tame amžiuje buvo pritapyta tūkstančiai. Paveikslą faktiškai galima vadinti beverte šiukšle. Tokių kūrinių pilna kiekviename kampe — ir privačiuose namuose, ir smulkesniuose muziejuose. Muziejininkai jų nekenčia — net pasiūlius šimtus tokių ir panašių egzempliorių, padaryti mainus ir gauti bent vieną padoresnį nepavyks. Į aukcionus tokių darbų savininkai neneša, o jei jie ten ir patenka, tai prašoma už juos nedaug — 400—600 svarų sterlingų.

Dabar rodau kitą darbą. Tai vieno žymiausių Ispanijos baroko dailininkų Diego Velaskeso nutapytas portretas. Tai — šedevras, kurį savo rinkiniuose trokšta turėti ir kolekcionieriai, ir svarbiausi pasaulio muziejai. Prieš tris mėnesius „Bonhams’o“ aukcione jį po atkaklių varžytinių kažkas nusipirko už 3 milijonus svarų sterlingų.

Kaip patys nujaučiate, istorija yra standartinė — (tokių istorijų vien 2011 metais buvo kelios dešimtys) — apie netikėtai atrastus šedevrus. „Bonhams’o“ aukcionui pasiūlytą už tuos 400 svarų sterlingų paveikslą pamatė ekspertas, patyrinėjo, parašė straipsnį specializuotame žurnale ir bjauri pigi XIX amžiaus meninė atlieka... virto XVIII amžiaus brangiu šedevru!

Šioje istorijoje verta atkreipti dėmesį į galų gale sumokėtą kainą — 3 milijonus svarų. Tie D. Velaskeso darbai, kurių nereikėjo atrasti, kainuoja gerokai, dešimtimis kartų brangiau, nei šviežiai sumokėti trys milijonai. Kodėl gi taip atsitiko? Aš manau, priežastis — atsargumas. Nes juk visuomet gali atsirasti kitas ekspertas, kuris parašys kitą straipsnį į kitą specializuotą žurnalą ir įrodys, kad tai nėra D. Velaskesas, o, kaip manyta daugiau nei 200 metų, — tas pats kopijuotojas M. Sheppersonas.

Kas gi atsitiks tuomet? Ar jis vėl virs tuo pačiu darbu, kurį rodžiau pirmoje skaidrėje? Ne, jis taps trečiu kūriniu, ir vadinsis jis ne kopijuotojo M. Sheppersono niekalu už 400 svarų sterlingų, o darbu, kuris kurį laiką buvo vadinamas D. Velaskeso kūriniu, prarado tą vardą ir gal kada nors jį atgaus vėl. Šio Sheppersono kaina skirsis nuo pirmojo Sheppersono kainos. Už jį, žinoma, nemokės beveik velaskesiškų milijonų, bet duos gerokai daugiau nei pirmieji niekingi 400 svarų sterlingų, — gal net visus šimtą tūkstančių.

Šią istoriją papasakojau todėl, kad ji geriausiai iliustruoja teiginį, jog vertę — bet kokią vertę — sukuria tik pasakojimas. Kuo pasakojimas senesnis, įprastesnis, tuo vertė aiškesnė ir priimtinesnė. Naujas pasakojimas sukuria būsimos vertės pradžią — šiuo atveju skirtumą tarp 400 ir 100 000 svarų sterlingų, o jos tęstinumas priklausys nuo kitų pasakojimų. Kurių gali ir nebūti.

Kalbant apie modernų Vilniaus architektūros paveldą, klausimas apie pasakojimą yra pats svarbiausias. Nes kitokios reglamentacijos — kaip atsiranda architektūrinis paveldas — lyg ir nėra. Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatyme rašoma — aš, kad būtų paprasčiau, tas nuostatas tiesiog atpasakosiu: paveldu tampa tas pastatas, kurį nusprendžia paveldu paskelbti Kultūros paveldo departamentas. Nėra jokių chronologinių, žanrinių ar estetinių kriterijų. Senas, net labai senas, bet „trantas“ gali ir netapti paveldu, o šaunus postmoderno statinys — gali.

Beje, skaitant visus paveldą reglamentuojančius įstatymus, atsiranda viena paradoksali, todėl šiek tiek disharmoninga jungtis. Kaip jau minėjau, nekilnojamasis paveldas beveik nereglamentuojamas, o štai kilnojamasis turi labai aiškias taisykles — jose kiekvienas daiktas, kuriam daugiau nei 50 metų, tampa antikvariatu. Taigi 1962 metais Adolfo Irbyčio sukurtas ir pradėtas gaminti radijo imtuvas „Spīdola“ šiemet tapo kategoriškai saugomu antikvariatu, o štai Jadvygos Laurinavičiūtės sukurtą „Bočių likerio“ šokoladinių saldainių dėžutę galima be jokių baimių vežioti kiaurai sienas ir pardavinėti „eBay’uje“, nes iki antikvariatinio statuso jai reikia išlaukti dar 11 metų.

Ir, galų gale, gali būti, kad visi šie daiktai ir galybė kitų, ką tik tapusiais arba greitai tapsiančiais saugomais, vis dar tebėra tūkstančiuose butų, pastatytų tais pačiais metais, kada buvo sukurtas šviežiasis antikvariatas.

Aš, be abejo, sąmoningai prabilau apie Vilniaus blokinius namus. Žinoma, jokiais būdais neteigsiu, kad visa tai yra ar gali kada nors tapti paveldu, bet tai yra objektas, į kurį negalima nekreipti dėmesio. Vėlgi specialiai akcentuoju Vilnių. Nes, įjungus Lietuvos kontekstą, modernus paveldas tampa gerokai platesne sąvoka, nes tektų — net ne tektų, o privalėčiau — kalbėti apie tarpukario Lietuvos architektūrinį modernizmą, ypač apie Kauno lobius. Tai yra, tektų — mėgėjiškai kalbėti apie sritį, kurią išnagrinėjo visų rūšių ekspertai: — istorikai, menotyrininkai, statybų specialistai, — visi. Tai blogas kelias. O Vilniuje viskas paprasčiau.

Jei panagrinėtumėte bet kurį Vilniui skirtą nuotraukų albumą, devyniasdešimtyje procentų nuotraukų matytumėte pastatus, kuriuos pastatėme ne mes. Nes mes, ne pagoniškos, ne didžiakunigaikštiškos, o modernios Lietuvos piliečiai, atsiradome 1883 metais, kai buvo išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“. Nuo laikraščio ir jo 70 prenumeratorių atsiradimo dar praėjo 39 metai, kol mes pastatėme pirmą modernios Lietuvos viešosios paskirties namą — nesu tikras, bet įtariu, kad tai buvo 1922 metais Kaune „suręstas“ architekto Vladimiro Dubeneckio Kauno meno mokyklos pastatas. Vilniuje prieškaryje mes nesuspėjome pastatyti nieko ir pradėjome tai daryti tik vėlyvajame pokaryje. Išskirtiniausius to laikotarpio pastatus jūs galite pamatyti mieste, ypač jei vaikščiosite su „Vilniaus gidu“. Bet tikrasis mūsų statybų Vilniuje mastas prasidėjo tik 1957 metais, priėmus SSKP Centro komiteto nutarimą „Apie gyvenamųjų namų statybos išvystymą SSRS“, 1958 metais, pastačius Vilniaus namų statybos kombinatą, ir 1959 metais, kai Daugpilio gatvėje buvo pastatyta pirmoji Vilniaus chruščiovkė arba — pirmasis stambiaplokštis namas. Tai yra didžiausias, kiekybiškiausias mūsų įnašas į Vilniaus architektūrą.

Aš lyginu nuotraukas — albuminę ir 1969 metų vaizdą pro mano vaikystės virtuvę — ir galvoju: negi nėra tokios istorijos, tokio pasakojimo, kuris virtuvinį, 400 svarų sterlingų kainuojantį vaizdą paverstų bent tūkstančiu kartų vertingesniu vaizdu — jo nepakeičiant?

Iš tikro, net galvoti nereikia — tokių istorijų yra galybė. Nuo 1959 metų Vilniaus blokiniuose namuose gyveno, tebegyvena ar pagyveno 80 procentų (jei ne daugiau) miesto kultūros, mokslo, sporto ir politikos elito. Tai žmonės, kurie sukūrė šalies pagrindą, ant kurio pastatyta ir tebestatoma šiandieninė valstybė. Daugelis jų tebėra gyvi, bet tai — labai laikina būsena. Tokia laikina, kad jau galima numatyti artėjantį memorialinių lentų Vilniaus miegamuosiuose rajonuose bumą. Pradžia jau padaryta. Lazdynuose yra įrengtas legendinės žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės muziejus — su atminimo lenta prie įėjimo. Lentomis paženklinti ir Sausio 13-ąją menantys pastatai. Taigi pasakojimų turime. Jie jau atsiranda ir literatūroje. Sovietinės literatūros klasikai — ir oficialūs, ir disidentavę — savo siužetus suko Vilniaus senamiestyje, kardinaliausieji iš jų nuklysdami tik į stoties rajoną ar Užupį, o literatai, kuriems blokiniai namai buvo vaikystės, jaunystės ir neretai brandos natūralioji aplinka, ten ir palieka savo herojus. Kaip įrodymą siūlau perskaityti Lauryno Katkaus knygos „Sklepas ir kitos esė“ pirmąjį tekstą.

Bet toks sprendimas — kiekvieną blokinį namą surišti su kokiu nors pasakojimu ir šitaip suteikti papildomą, todėl saugotiną vertę — būtų per daug paprastas. Aš kartą išklausiau štai tokią istoriją. Mano pažįstama, gyvenanti Šiaurės miestelyje ir važinėjanti iš ten tik į miesto centrą, kartą apsidairė ir nusprendė, kad laikas aplankyti savo vaikystės vietas. Tai nebuvo ilga kelionė — tereikėjo 180 laipsnių pakeisti įprasto maršruto kryptį ir nuvažiuoti ta pačia Žirmūnų gatve nuo „Rimi“ stotelės iki troleibusų maršruto galo, iki „Šaltinėlio“ parduotuvės, maždaug pusantro kilometro. Būtent ten ji praleido savo pirmuosius 10 — iš 35 — gyvenimo metų ir vėliau niekada nebegrįžo. Ne dėl kokių nors ideologinių ar emocinių motyvų — tiesiog dėl grynos pragmatikos: ką veikti Žirmūnų gale, jei ten negyveni? Taigi ji sėdo į troleibusą ir iškeliavo. Važiuodama pro buvusį kulinarijos technikumą, pradėjo graudentis. Išlipus prie „Šaltinėlio“, akys pradėjo drėkti, o priėjus prie gimtojo namo, vaikystės sentimentai nugalėjo ir mano pažįstama apsiverkė... Po kelių minučių, nusišluosčiusi ašaras, ji suabejojo, ar verksmui pasirinktas punktas buvo teisingas. Nuėjo prie kito įėjimo, pasivaikščiojo kiemą įstrižai kertančiu takeliu, apžiūrėjo kitą identišką namą. Viskas visuose kiemuose buvo atpažįstama — tokie patys šaligatviai, ant kurių šokinėta per gumas, tie patys aplankstyti skalbinių kabinimo ir kilimų daužymo rėmai — viskas irgi galėjo tapti gimtojo namo apraudojimo objektu. Taip ir neradusi sąlyginio ąžuolo, kurį galėtų apkabinti, mano pažįstama mikliai apsisuko ir po dešimties minučių grįžo į įprastus, Šiaurės miestelio Žirmūnus — kur visuomet yra ką veikti, nes ten gyveni.

Lygiai toks pat jausmas man kilo skaitant L. Katkaus esė. Nors jis už mane jaunesnis gerais dešimčia metų, aprašoma aplinka nesikeitė — nei žaidimai, nei maršrutai; net baimės (tos, kurios atsiranda blokinių namų kiemuose) — tos pačios ir jam, ir man.

Taip pradeda dėliotis dėlionė. Mums blokinių namų rajonai yra tėvynė. Vis dėlto tai tokia didelė ir tanki tėvynė, kad nebesvarbu, nei kada joje gyvenai, nei kurioje jos vietoje buvo tavo namas. Net butai nesvarbūs. Bet, kaip ir kiekviena tėvynė, blokiniai namai generuoja pasakojimus, kurių dalis — labai kokybiški ir vertingi. Tokie vertingi, kad paverčia blokinį namą atminimo paveldu. O kadangi tai yra pastatas, jis automatiškai tampa modernios architektūros paveldo dalimi.

Apžvelgus dėlionę, paaiškėja dar vienas dalykas — tų atminimo, su pretenzijomis į architektūros paveldą, objektų neturi būti daug. Norint pasiekti tikslą tereikia surinkti krūvon pirmųjų blokinių namų dviejų serijų — 118, 1605 — namus, šalia jų įkomponuoti dar dviejų, pagerintų serijų — 318 ir 464 — namus, jų devynaukštes variacijas, vieną raudonplytį, kitą geltonplytį dvylikaaukštį, šešiolikos aukštų monolitą, du bendrabučius — ir štai: atminimo kvartalas padarytas.

Memorialinės lentos šiame kvartale vykdytų kiek kitokią funkciją. Gausiai nusėjusios fasadus, jos parodytų ne kur ir kada gyveno įamžinti žmonės, o kokiame name ir kokiame bute jie gyveno. Tokios atminimo lentos tekstas skambėtų taip: „Vardenis Pavardenis 1967—2003 metais gyveno ir kūrė namo, kurio tipinis numeris 1-464a-14LT, penkių sekcijų name, pirmoje sekcijoje, trečiame aukšte, dviejų kambarių bute“. Tai yra absoliučiai išsami informacija, nes kurioje Vilniaus vietoje — Žirmūnuose, Lazdynuose ar Karoliniškėse šis namas stovėjo ir kada buvo pastatytas — visiškai nesvarbu.

Tokį pusiau atminimo, pusiau urbanistinį darinį, be abejo, reikėtų restauruoti — pašalinti balkonų apšiltinimus, pakeisti plastmasinius langus mediniais, nukabinti satelitines antenas, iškelti šarvuotas ir įstatyti fanerines duris — leidžiant kai kurias apkalti dirbtine oda.

Arba — pasielgti atsakingiau ir jau suformuotame inkliuze išlaikyti kintančio laikotarpio bruožus: palikti vieną namą su „satelitais“ ir apšiltintais balkonais — tai iliustruotų 10-ąjį dešimtmetį. O kad ekspozicija būtų baigta, tektų atiduoti duoklę ir „nuliniams metams“, kai pirmuose aukštuose pradėtos steigti įmonės, parduotuvės ir kirpyklos. Šis elementas, beje, gali gana greitai išnykti, nes Vilniaus savivaldybė jau paskelbė planą apie tokių „transformerių“ naikinimą.

Skeptikas gaili pasakyti, kad, pirma, taip niekada nebus, antra — toks kvartalas taptų bjauria sovietinio „disneilendo“ imitacija, kuriai vieta ne Vilniuje, o Grūto parke. Labai smarkiai su įsivaizduojamu skeptiku nesiginčyčiau. Vilniaus miegamieji rajonai gali ilgam likti tokios būsenos, kokios yra dabar. Daugiabučių rekonstravimo programa veikia lėtai, pačiuose rajonuose populiariau tankinti užstatymą — nes tai pigiau. Bet kada nors Vilnius pasieks kritinę būseną, kai taps pelninga griauti senus daugiabučius, gyventojus kviečiant tapti būsimo namo dalininkais, o pelno maržą sukurti didinant aukštų skaičių ar naudojant kitus nekilnojamojo turto vystytojų „fintus“. Sovietiniai daugiabučiai dings — tai rodo didesnių Rytų Europos miestų patirtis — ir vietoj jų atsiras kiti, nesovietiniai daugiabučiai.

Antram priekaištui — dėl disneilendiškumo — ypatingų kontrargumentų neturiu. Bet turiu pasvarstymų, kuriuos iliustruoti noriu dar viena nevilnietiška istorija.

1920 metais, po Versalio sutarties, Lenkija neteko beveik viso Baltijos pajūrio — gavo tik mažą žemės lopinėlį šiaurės vakaruose, įspraustą tarp vokiško Štetino ir Dancigo. Ten ką tik atsiradusi nepriklausoma valstybė ir nusprendė įrengti uostą bei miestą. Lenkams viskas pavyko, ir Gdynės įkūrimas tapo bene svarbiausiu tarpukario pasididžiavimo objektu. Miestą statė moderniai — architektai žvalgėsi į šalis ir ėmė savo kūrybinėn apyvarton madingiausias architektūros tendencijas — nuo Bauhauzo iki okeaninių laivų ir art deco stiliaus.

Sąžiningai grynus architektūros stilius Gdynė išlaikė beveik iki tarpukario pabaigos. Maždaug 1936 metais griežtumas vietiniams įkyrėjo ir jie suspėjo pastatyti kelis eklektiškesnius pastatus, bet modernistinės miesto auros nesudarkė. Per karą Gdynės architektūra nenukentėjo, o štai žmonių buvo išžudyta smarkiai. Į ištuštėjusį miestą suvažiavo lenkai iš Rytų — ten apsigyveno ir daug buvusių vilniečių. Stebuklu galima pavadinti tai, kad pokario metais Gdynėje neatsirado nė vieno stalinistinio pastato, o 7-ajame dešimtmetyje prasidėjusių blokinių namų statyba irgi buvo adaptuota prie Gdynės kolorito, todėl šiandien šis miestas atrodo puikiai. Ir ne veltui jis yra siūlomas įtraukti į modernistinių miestų UNESCO paveldo sąrašą — šalia Izraelio Baltojo miesto, Prancūzijos Havro ir Brazilijos sostinės Brazilijos. 2012 metais Gdynėje vyks trečioji modernizmo architektūrai ir tokios architektūros išsaugojimui skirta konferencija, kurioje dalyvaus ir mokslininkai iš Lietuvos.

Kai perskaičiau man naują žinią — kad UNESCO saugo modernistinius miestus, — suklusau ties Brazilija. Ne todėl, kad ir Brazilijos miestas man būtų naujiena. Suklusau, prisiminęs mūsų šiandieninio pokalbio temą. Priminsiu — Braziliją statė greitai, porą metų. Oficialiai sostinė buvo atidaryta 1960 metais — tais pačiais metais, kai buvo pradėti statyti Elektrėnai, ir po dvejų metų jie buvo paskelbti miesto tipo gyvenviete.

Kas gi yra Elektrėnai? Ar jie turi savo pasakojimą, kuris prideda vertę? Turi, ir tas pasakojimas yra labai išraiškingas. Jis prasideda nuo generalinio plano, kurio viena autorių yra Birutė Kasperavičienė. Ji, jau po Elektrėnų, kartu su Broniumi Krūminiu ir Vaclovu Zubrumi sukūrė Žirmūnų generalinį planą. Už rajoną autoriai buvo apdovanoti Sovietų Sąjungos valstybine premija. Tai buvo pirmoji valstybinė premija, skirta už masinės statybos įgyvendinimą — nuo jos prasidėjo Lietuvos architektūros Sovietų Sąjungoje legenda. Taigi Elektrėnus galima vadinti geriausio tuometinio projekto Sovietų Sąjungoje eskizu. Elektrėnai taip pat turi savo dainą — apie žiburius, ten vyko pirmasis Lietuvoje džiazo festivalis, ten suformuota poilsio zona ir ten atsirado egzotiškiausias Lietuvos sportas — ledo ritulys. Elektrėnų elektrinė jau interpretuota Deimanto Narkevičiaus filme, o ir meninė fotografija šio miesto neaplenkė.

Įsivaizduokime laikus, kai Vilniuje senuosius daugiabučius pakeis naujieji... Elektrėnai, izoliuotas miestas, to numanomo rinkos bumo nejaučia — kiek žmonių elektrinei reikia, tiek ten ir gyvena. Šiame mieste jau dabar viskas gerai — patikrinus nuomos skelbimus, Elektrėnuose nėra nei tokios paklausos, nei pasiūlos. Todėl ateityje — po 30, tarkim, metų — aš gana ryškiai matau į Elektrėnus važiuojančius architektūros piligrimus. Jie, jau nebevelkantys mums natūralios atmetimo kupros, užgniaužę kvapą vers horizontaliomis medinėmis juostelėmis, su tokiu pačiu horizontaliu langu laiptinių duris. Įėję vidun darys archeologinius tyrimus, ieškodami originalios pašto dėžučių spalvos, arba džiaugsis radę įrašus keista kalba, glostinės virtuozišką sienų tinką, stebėsis senųjų meistrų gebėjimu lenkti metalą ir funkcionaliu linoleuminės turėklų dangos sprendiniu, šifruos jungiklių GOST’ų reikšmes, aiškinsis lempų gaubtų faktūrų ornamentų kilmę arba pamaldžiai svarstys, kokį šriftą dizaineris panaudojo butų numeracijai.

Vaikščiodami po Elektrėnus jie be ironijos kalbės apie priešindustrinį funkcionalizmą, landšaftinį plano dosnumą, pėsčiųjų kelių intuityvumą, postmodernistinį romantizmą ir pramoninio peizažo organiką. Tuo metu, kai dabar susiformavusieji pasakojimai apie miestą įgaus laiko patiną ir bus papildyti dar būsimomis istorijomis, ateis laikas ir įtraukti Elektrėnus į UNESCO modernių miestų paveldą — šiek tiek anksčiau, nei į jį bus įtrauktas Visaginas.

Ir kaipgi šioje vizijoje įsikomponuoja memorialinis „disneilendas“, paklausite? Labai logiškai — visus Elektrėnus galima nukabinėti atminimo lentomis. Ne tik vilniečių — iš visos Lietuvos, kūrusių ir gyvenusių blokiniuose namuose blokinių namų rajonuose.

 

 

 

 

 

ALF 02
ALF 02 LECTURES
ALF 02
CLAES CALDENBY. URBANISTINĖ MODERNYBĖ. ŠIAURĖS IR BALTIJOS ŠALIŲ PATIRTYS
picture
Claes Caldenby paskaitoje. N. Tukaj nuotrauka

Mano paskaita bus paremta visai neseniai išleista knyga. Mes — Docomomo organizacijų tinklas Šiaurės ir Baltijos šalyse, užsiimantis modernizmo (Modern Movement) pastatų, vietų ir aplinkos dokumentavimu bei išsaugojimu. Visame pasaulyje mūsų organizaciją sudaro apie 50 šalių narių. Rengiami reguliarūs įvairių darbo grupių susitikimai, kas antri metai — didžioji asamblėja. Šiemet [2010], vos prieš kelias savaites, tokia asamblėja vyko Meksiko mieste, o ši knyga buvo išleista būtent šiam renginiui. Tai jau trečioji tokia knyga, parengta Šiaurės ir Baltijos šalių Docomomo organizacijų tinklo. Ir, atrodo, su kiekvienu tokiu leidiniu mūsų siekiai didėja. Ši išėjo kur kas storesnė nei jos pirmtakės. Sakyčiau, tai pirmoji knyga, kurioje taip plačiai nušviečiama padėtis Šiaurės ir Baltijos valstybėse, apimanti urbanizmo plėtros laikotarpį nuo 7-ojo iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos. Meksiko konferencijos tema buvo „Gyvenimas urbanistinėje modernybėje“ (Living in the urban modernity). Šią temą pabandėme išplėtoti — padiskutuoti ne tik apie gyvenimą, bet ir apie mirtį urbanistinėje modernybėje. Gyvenimas ir mirtis apima žmogaus gyvenimą nuo „lopšio iki kapo“. Šią koncepciją, kuri yra ir knygos pagrindinė mintis, sudaro trys aspektai. Savo paskaitoje pamėginsiu juos apžvelgti.

Pirmas dalykas yra tai, kad urbanistinė modernybė nuo 7-ojo dešimtmečio iki 8-ojo pabaigos susijusi su itin stambiomis teritorijomis. Tai ir gyvenamieji rajonai, ir universitetų miesteliai, ir pramoninės teritorijos, verslo centrų rajonai, ligoninių miesteliai ir kapinių teritorijos. Visa tai sudaro savitą kelią „nuo lopšio iki kapo“ — nuo vaikų darželių ir mokyklų, gyvenamųjų rajonų, iki, žinoma, kapinių, galutinės šio kelio „stotelės“. Tai labai būdinga tam laikotarpiui, kai valstybė racionaliai rūpinosi savo piliečiais. Bet esama dar vieno šios „nuo lopšio iki kapo“ temos aspekto (prie jo grįšiu pabaigoje) — tai ir požiūris į patį modernizmą nuo vertingiausio jo tarpsnio, „lopšio“, iki „kapo“, tariamos mirties, įvykusios 8-ajame dešimtmetyje. Šiais laikais, jeigu jau siekiame kurti darnios plėtros visuomenę, formuluotė „nuo lopšio iki kapo“ turėtų būti pakeista į „nuo lopšio iki lopšio“. Taigi paskaitoje aptarsiu minėtuosius šešis didelių teritorijų tipus, per kuriuos mes nagrinėjome urbanistinę modernybę aštuoniose šalyse — penkiose Šiaurės ir trijose Baltijos valstybėse.

Šios koncepcijos ištakos — tai miesto funkcinio zonavimo idėja, pristatyta dar modernistinėje CIAM Atėnų chartijoje (1933), kuri anglų kalba pasirodė 1943 metais. Šioje Chartijoje buvo paskelbta daug svarbių punktų, o esminiai dalykai išdėstyti paskutiniuose iš jų. Štai 76-ajame punkte kalbama apie keturis svarbiausius miestų planavimo dalykus, o būtent apie keturias miesto funkcijas: gyvenamąją, darbo, rekreacijos ir susisiekimo. 78-asis punktas skelbia, jog tam, kad būtų taupomas laikas, svarbu išskirti skirtingas funkcijas ir tada jas sujungti transporto sistema — tai esą racionalu ir veiksminga, tai esanti modernistinio miesto planavimo esmė. Pokario dešimtmečiais, ypač 7-ajame ir 8-ajame, tai tapo miesto plėtros pagrindu.

Esu šiek tiek šališkas, nes geriausiai išmanau, suprantu Švedijos architektūrą bei miestų planavimą, ypač XX amžiaus architektūrą, kuri mane labai domina. Pokario dešimtmečiais Švedija pagal miestų plėtros planavimą daugeliu atžvilgiu pirmavo. Dar 6-ojo dešimtmečio pradžioje Stokholme pasirodė miestų planavimo koncepcija, pavadinta „ABC“. Tos trys raidės reiškė darbo vietas, būstą ir centrus bendrąja prasme (komercinius ar kultūros centrus). Šią koncepciją išvystė Svenas Markeliusas, kuris 6-ajame dešimtmetyje buvo Stokholmo vyriausiasis architektas. Jis parengė pavyzdinio naujo priemiesčio, dar vadinto satelitiniu miestu, schemą.

S. Markeliuso standartinio Stokholmo priemiesčio planas, 1945 m. Dešinėje pusėje raide „I“ pažymėta teritorija reiškia pramoninį rajoną netoli geležinkelio stoties ir metro. Centras planuojamas netoli metro stoties. „H“ žymi aukštybinius statinius, skirtus būstams. Aplink – mokyklų ir sporto centrų zona. Dar numatyta keletas vietinių centrų, pažymėtų raide „C“; raidė „R“ reiškia tarpusavyje sujungtus gyvenamuosius namus, o „V“ — individualius namus. Kuo toliau nuo metro ir geležinkelio stočių, tuo užstatymo tankumas mažesnis.

„ABC“ sistemos pagrindinė mintis buvo ta, kad visi trys aspektai — darbas, būstas ir centras — turi būti projektuojami kartu, tačiau pagal Atėnų chartijoje numatytą miesto funkcijos idėją iš pradžių jie turėjo būti atskirti, o paskui vėl sujungti draugėn. Vėliau, kuriant pačią planavimo sistemą, tai, kas buvo atskirta, vėl turėjo būti sujungta. Taigi tarp tų planavimo idėjų esama tam tikros įtampos.

Labai iliustratyvus yra dar vienas švediško miestų planavimo idėjų pavyzdys iš 7-ojo dešimtmečio. Tai eismo planavimas, kuris turi užtikrinti transporto efektyvumą, ypač planuojant greitą automobilių eismą. Palyginamojoje schemoje viena pusė pavadinta „fel“ (švedų kalba taireiškia „netinkamai, negerai“), o kita, dešinėje pusėje — „rätt“ („tinkamai, gerai“).

Schema apima tris eismo planavimo aspektus. Pagal ją atskiriamas skirtingų rūšių transportas (pavyzdžiui, pėsčiųjų ar dviračių takai atskiriami nuo automobilių kelių). Taip pat atskiriamos skirtingų greičių gatvės (pavyzdžiui, išskiriamos gatvės, kuriose leistinas važiavimo greitis yra 70 km/val., bet vis labiau artėjant prie gyvenamųjų zonų, leistinas greitis jau tampa 50 km/val. ar tik 30 km/val.). Ši labai hierarchinė sistema, vadinama SCAFT, 7-ajame dešimtmetyje buvo sukurta Chalmerso architektūros fakultete, kuriame aš pats mokiausi, ir pritaikyta visoje Švedijoje. Panašių pavyzdžių rastume visoje Skandinavijoje, taip pat Baltijos šalyse. Paprasčiau pasakius, ja bandoma teigti, jog kelių su dideliais posūkiais projektuoti nederėtų, tiesūs keliai esantys kur kas veiksmingesni, trumpesnis atstumas tarp dviejų taškų. Žinoma, tokia planavimo idėja atvedė prie tokių miestų — tokių iš atskirų salelių sudarytų salynų.

1947 metų Kopenhagos planas (Steenas Eileris Rasmusenas, Peteris Bredsdorfas) žymus tuo, kad buvo vadinamas „plaštakos“ arba „pirštų“ planu — toks planavimas pagrįstas greito viešojo transporto magistralėmis su stotimis.

Tarp šių magistralių, aplink kurias išdėstyti gyvenamieji rajonai, yra įrengiamos žaliosios juostos, o patys gyvenamieji rajonai yra tarsi atskiri taškai, sukabinti ant magistralės. Panaši sistema buvo pritaikyta ir Stokholme. Čia 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje buvo sukurta panaši, „perlų vėrinio“ struktūra.

Palyginę „lopšius“, t. y. gyvenamąsias zonas, atrastume keletą jų bendrų bruožų. Įdomus dalykas: šioje knygoje mes turėjome sukaupę pakankamai medžiagos ir galėjome pradėti lyginti skirtingas šalis. Atradome ir skirtumų,  ir panašumų. Daug panašumų lėmė eismo planavimo sistemos — pagrindinėse pagal gyvenamųjų rajonų dalyse būtinai bus pėsčiųjų gatvės, o gal ir dviračių takai. Kitas būdingas bruožas — surenkamųjų konstrukcijų namai. Jie būdingi visoms šalims. Dar vienas aspektas, gana tipiškas šiam planavimo laikotarpiui, yra santykis tarp statybos sistemos ir vietos ar aplinkos, kurioje pastatas statomas.

Prekybos centras Hamarkuleno rajone, 8 deš. pr. Nuotrauka iš Geteborgo miesto archyvo

Apie 1970 metus pastatytame Geteborgo miesto rajone Hamarkulene (Hammarkullen) yra tramvajų stotis, įrengta po žeme. Centre stovi tie labai ilgi, tiesūs aštuonių aukštų namai. Toliau, pakraščiuose, išdėstyti mažesni laisviau sukomponuoti statiniai — tai įvairūs sublokuoti namai. Jų struktūra jau visai kita, jie lengviau pritaikomi prie sklypo ypatumų. Geteborgas kalvotas, todėl statant namus jame visuomet sunku prisitaikyti prie vietos reljefo. Šis rajonas buvo paskutinis, pastatytas Švedijoje įgyvendinant „Milijono programą“ (pagal ją per 10 metų pastatyta milijonas butų). Stengtasi prisitaikyti ir prie aplinkos, kalvoto reljefo. Po pusmečio jau buvo pradėta užstatymo sklypus lyginti, nes ant lygaus reljefo kur kas lengviau statyti surenkamųjų konstrukcijų pastatus. Logika buvo gana paprasta — jeigu žemė netinkama, reikia ją pakeisti, išlyginti, nes kur kas svarbiau prisitaikyti prie sistemos. Taline nėra tokios kalvoto reljefo problemos, vis dėlto ir čia rajonai, statyti 8-ajame dešimtmetyje, labai geometriški — tai būdinga šiam laikotarpiui. Manau, puiku, kad dabar galime palyginti šiuos kraštutinumus Šiaurės šalyse ir Baltijos regione. Panašūs gyvenamieji rajonai buvo kuriami Islandijoje — Reikjavike ir Lietuvoje — Lazdynuose. Nors mastelis skiriasi, pati teritorijos planavimo struktūra daugeliu aspektų labai panaši.

Dabar pereikime prie naujo šio mūsų kelio nuo „lopšio iki kapo“ etapo — universitetinių miestelių. 7—8-ajame dešimtmetyje tai būdavo daugeliu aspektų tipiniai sprendimai. Sparčiai gausėjant studentų, didėjant mokslinių tyrimų apimtims, taigi augant universitetuose studijuojančių ir dirbančių žmonių skaičiui, universitetų pastatų reikėjo statyti daugiau ir greičiau. Tikėtasi, jog universitetai ir toliau sparčiai plėsis, todėl būdavo svarbu universitetų miestelius įkurdinti kuo atviresniuose plotuose, kur jie galėtų laisvai plėstis. Taigi jie turėjo būti miesto pakraštyje, be to, tarp miesto ir universiteto dar turėjo likti šiek tiek laisvos žemės. Buvo itin pabrėžiamas plėtros poreikis, būtinybė, kad universitetas būtų lanksčios struktūros, kad būtų įsikūręs atviroje erdvėje, kaip, tarkim, Freskačio (Frescati) universiteto miestelis Stokholme arba Suomijos miesto Oulu universitetas — nors labai tankios užstatymo struktūros, tačiau įkurtas miške.

Oulu universitetas Suomijoje, pastatytas 8 dešimtmetyje

Ta pati laisvos plėtros bei lankstumo idėja būdinga ir Odensės (Danija) universitetui, vienam tipiškiausių 8-ajame dešimtmetyje (1971) statytų universitetų — jame matyti būdinga to meto planavimo priemonė — ašis, aplink kurią prireikus galima plėstis.

Trečias žingsnis šiame kelyje — tai pramoniniai rajonai, pramoniniai miestai. Vienas aspektų yra tai, kad projektuojant pramoninį miestą (tokį, kaip Elektrėnai) vis dėlto reikėjo numatyti net tik grynai pramoninius, bet ir gyvenamuosius rajonus. Vyravo tendencija juos vieną nuo kito atskirti. Pramoninė zona sau, gyvenamoji — sau, jas skiriantys atstumai gana dideli, todėl žmonėms tekdavo įveikti nemažus atstumus. Nė nežinau, kiek jiems tekdavo vaikščioti. Vieną, du kilometrus ar daugiau — nežinau, ar visi jau taip ir eidavo, vos pasigirdus rytinei fabriko sirenai, kaip senuosiuose pramoniniuose miesteliuose?

Rytas Elektrėnuose, apie 1980 m. Nuotrauka iš Elektrinės archyvo

Aš pats esu kilęs iš Geteborgo — Švedijos miesto, kuris nuo seno garsėja automobilių pramone. Geteborge viskas prasidėjo dar 3-iajame XX amžiaus dešimtmetyje, pradėjus gaminti rutulinius guolius, iš kurių ir kilo garsusis automobilių pavadinimas „Volvo“ (lotyniškai — „riedu“). Taigi buvo ketinama gaminti rutulinius guolius, bet atsirado vienas inžinierius, sugalvojęs, kaip juos panaudoti automobiliuose, tad pradėta gaminti automobilius. Nors iš pradžių automobilių gamyba tebuvo pagalbinis verslas, jis netruko išaugti į savarankišką įmonę. Aštuntajame dešimtmetyje gamykla perkelta į naują vietą, gana toli už miesto, todėl prireikė ir naujo tilto, ir naujų gyvenamųjų rajonų. Pastarieji buvo įkurti taip pat gana toli nuo gamyklos, bet parūpintas geras susisiekimas su ja. Taigi tai didžiausia Geteborgo įmonė. Geteborgas, manau, panašaus dydžio, kaip Vilnius, gal šiek tiek didesnis. Automobilių gamyklai reikalinga puikiai veikianti transporto infrastruktūra — suprantama, miesto ekonomikai tai labai svarbu, tad jį planuojant būtina į tai atsižvelgti.

Volvo Torslanda automobilių gamyklos Geteborge vaizdas iš oro

Volvo automobilių gamyklos vidaus vaizdas. J. Jenseno nuotrauka

Ketvirtas aspektas tame kelyje „nuo lopšio iki kapo“ — centriniai verslo ir administraciniai rajonai. Iš esmės ir tai buvo modernistinės urbanistikos dalis. Verslo rajonai buvo projektuojami miesto centre. Pagal modernizmo planavimo principus centre reikėjo išgriauti senus pastatus, o jų vietoje statyti naujuosius modernius kompleksus. Vienas garsiausių pavyzdžių — Stokholmo miesto planas. Senieji kvartalai buvo griaunami nuo 6-ojo iki pat 8-ojo dešimtmečio pabaigos. Jie buvo keičiami naujais pastatų kompleksais, iš kurių žinomiausias yra penkių dangoraižių ansamblis — tarsi būtinas atributas, tarsi ženklas. Tai buvo dar ankstyvojo modernizmo projektas, jame šie daugiaaukščiai pastatai laikomi vienu iš modernaus miesto ženklų. Tie daugiaaukščiai pastatyti ant masyvaus ištisinio dviejų aukštų stilobato. Tai buvo būdinga ir pokariu statytiems Amerikos dangoraižiams, bet šie suprojektuoti 5-ojo dešimtmečio pabaigoje („Lever’io“ pastatas ir kiti garsūs Niujorko pastatai). Pačiame centre suformuotas eismo žiedas, juodų ir baltų elementų ornamentu išskirtas pėsčiųjų skveras po savita superelipse. Jos forma buvo nauja, sugalvota danų fiziko ir poeto Pieto Heino.

Šis kompleksas tapo labai įdomiu moderniosios urbanistikos simboliu. Pačiame Švedijos sostinės centre — automobilių eismo žiedas, o pėstieji nukreipiami po žeme. Tai lyg kokia moderniosios urbanistikos kvintesencija. Šį nauj Stokholmo centrą, kuriame kūrėsi tik biurai ir parduotuvės, bet nebuvo jokios kultūros, istorijos ar buvusio senamiesčio prisiminimų, 7-ajame dešimtmetyje imta gana smarkiai kritikuoti. Savitas atsakas į šią kritiką — 1974 metais pastatytas Stokholmo kultūros centras (Kulturhuset); taigi, kaip matyti, kritika subrandino savo vaisių. Stokholmo miesto centras yra tikras moderniosios urbanistikos archetipas. Užsienio knygose Stokholmas dar dažnai apibūdinamas kaip suplanuotas miestas. Sugebėjimas ir galimybė atlikti tokią vientisą šitokios didelės teritorijos rekonstrukciją pačiame miesto centre, suprantama, buvo išskirtinis ir tapo įkvėpimo šaltiniu kitoms šalims. Vis dėlto pasiekti tokių pat rezultatų buvo sunku.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti Rygos centras ir Bryvybos gatvė, anksčiau vadinta Lenino gatve. Buvo parengtas urbanistinis atnaujinimo projektas, turintis ambicijų pakartoti Stokholmo scenarijų, bet realizuoti pavyko tik pavienius pastatus. I. Strautmanio piešinys, 1961 m.

Taline 1968 metais architektų Marto Porto ir Malės Meelak parengtas eksperimentinis projektas iš viso nebuvo realizuotas

Penktasis tipas — ligoninės. Jų projektavimas dažniausiai irgi būdavo moksliškai pagrįstas. Tuo metu  būdavo itin rūpinamasi sukoncentruoti funkcijas, mat koncentruotos struktūros buvo laikomos veiksmingesnėmis. Ypač būdavo siekiama, kad ligoninių personalui reikėtų vaikščioti kiek įmanoma trumpesnius atstumus. Taip pat buvo svarbu lankstumas, nes gydymo būdai, medicina nuolat progresavo. Ligoninės, kaip ir universitetai (o gal dar labiau) turėjo būti lanksčios, nes visą laiką plėtėsi.

Universitetinė Hudingės (Huddinge) ligoninė, baigta statyti 8-ojo dešimtmečio pradžioje, buvo beveik tokio pat dydžio, koks viduramžiais buvo senasis Stokholmo centras (tai matyti populiariame tuo metu koliaže)

Dydis šiuo ekspansyviu ir labai moderniu laikotarpiu buvo vertinamas kaip labai pozityvus dalykas. Ta ligoninė, įsikūrusi pietinėje centrinio Stokholmo dalyje, labai kompaktiška, o jos struktūrai būdinga keletas šviesos šachtų ir vidinių kiemelių. Tam laikotarpiui tai labai tipiška. Jos fasadas betoninis su tam tikru skulptūriniu piešiniu, darančiu jį tam tikra prasme priimtinesnį. Panašių idėjų galima aptikti vienoje iš Rygos ligoninių, pastatytų priemiestyje, greta naujo gyvenamojo rajono.

Paskutinė stotelė mūsų modernistinio urbanizmo kelyje — tai kapinės.

Klasikinis pavyzdys — Stokholmo miško kapinės (Skogskyrkogården). Jas 1915 metais suprojektavo konkursą laimėję architektai Gunnaras Asplundas ir Sigurdas Lewerentzas. Paskutinė koplyčia baigta statyti 1940 metais. C. Caldenby nuotrauka

G. Asplundas buvo vienas pirmųjų, palaidotų šiame pastate, taigi išeitų, kad suprojektavo pats sau. Pati kapinių miške idėja ar tam tikrų landšafto kapinių idėja (šios Stokholmo kapinės tokios ir yra) atkeliavo iš Vokietijos. Vienos pirmųjų buvo Miuncheno miško kapinės. Būtent jos tapo tarsi tam tikru modeliu, įrengiant kapines Stokholme. Kapavietės išdėstomos gana laisvai tarp medžių. Šios kapinės dažnai vadinamos „grožio priebėga“, vieta ne šiame, mums įprastame pasaulyje.

Šiaip jau šitaip buvo vadinamos ne kapinės, o bažnyčios, pastatytos Švedijoje 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ar 7—8-ajame dešimtmetyje. Būti „grožio priebėga“, savaime suprantama, reiškia, kad likusioji architektūra nesanti graži, o tik racionali, efektyvi. Bažnyčių projektavimas Švedijos 7-ojo dešimtmečio architektūroje tampa vienu svarbiausių užsakymų, be to, jas projektuojantys architektai įgyja tam tikrą meninės raiškos laisvę. Tai gana netikėta, nes 4-ojo dešimtmečio modernizmas aiškiai deklaravo savo nesidomėjimą kulto pastatais — tuo laikotarpiu buvo suprojektuotos vos kelios bažnyčios. Na o 6—7-ajame dešimtmetyje su naujų gyvenamųjų rajonų plėtra Švedijoje daugiau projektuojama ir bažnyčių, nes kiekvienas toks rajonas nori turėti savo bažnyčią. Gana netikėtai šis laikotarpis Švedijoje yra vienas iš tų, kai bažnyčių buvo pastatyta daugiausia.

Galima teigti, kad landšafto kapinės yra Skandinavijos indėlis į tarptautinę modernizmo architektūrą. Bent jau taip mano architektūros istorikas Marcas Treibas iš Kalifornijos, rašęs apie landšafto bei kapinių architektūrą. Jo manymu, šios landšafto kapinės esančios išskirtinės ir už Skandinavijos ribų rastume vos kelis panašius pavyzdžius; jos būdingos Skandinavijai ar pasirodė ten anksčiau. Žinoma, kai turi tokią situaciją, kaip, tarkim, Osle, kuris taip pat yra gana kalvotas miestas, tai landšaftą savaime norisi pritaikyti laisvam planavimui, tokiam kaip šiose kapinėse. Arba Kopenhagoje, kurios reljefas kur kas lygesnis, todėl ir griežtos geometrijos idėjų čia atsiranda daugiau, vis dėlto išlaikoma pusiausvyra tarp tos griežtos geometrijos ir laisvo žaliųjų plotų panaudojimo kapinėse.

Laidojimo namai Kaune. R. Požerskio nuotrauka, 1985 m.

Dar vienas labai įdomus pavyzdys yra laidojimo namai Kaune. Šioje knygoje jie pateikiami kaip vienas iš pavyzdžių. Jie iškelia labai įdomų klausimą: kokia yra bažnyčių ar kapinių funkcija modernioje visuomenėje? Tam tikra prasme jos yra atminimo vietos. Bet klausimas, ar ta mirusiųjų, giminaičių atminimo vieta yra vien privatus, labai asmeninis dalykas? Ar tai labiau visiems skirta egzistencinio atminimo vieta, kad atėjęs į gamtą prisimintum tam tikrus gilius egzistencinius gyvenimo aspektus? Mane tiesiog apstulbino viena istorija apie tai, kas maždaug 6-ajame dešimtmetyje vykdavo Vilniaus kapinėse. Lapkričio pradžioje, Visų šventųjų dieną, studentai lankydavosi kapinėse. Tai jau galėjo būti pakankama priežastimi būti išmestam iš universiteto, nes nepageidauta, kad turėtum tokio pobūdžio prisiminimų. Atminimas, prisiminimai tokiu atveju yra ne vien asmeniškas, bet kur kas viešesnis dalykas. Būtų labai įdomu pasigilinti į šį skirtumą ir pamėginti suprasti, ką tai iš tiesų reiškia.

Tai ir buvo mūsų kelionė po moderniąją urbanistiką. Tai tik maža dalelė visos medžiagos, pateiktos šioje knygoje. Kaip minėjau, joje keliama ir daug kitų klausimų apie panašumus bei skirtumus, į kuriuos tikrai įdomu pasigilinti. Pateiksiu jums dar porą pavyzdžių iš knygos. Mustamejėje, viename tokių modernistinių rajonų, 8-ajame dešimtmetyje pastatytų Taline, yra keletas prekybos centrų, pavadintų „ABC 1“, „ABC 2“, „ABC 3“ ir taip toliau. Na o „ABC“, kaip tikriausiai atsimenate, yra miesto planavimo principas, 6-ojo dešimtmečio pradžioje taikytas Stokholme. Taigi pavadinimas pasiskolintas iš Stokholmo. Aišku, Taline iš pačios „ABC“ idėjos, kaip ji buvo suprantama Stokholme, nebelikę nieko. Bet akivaizdu, jog tai buvo svarbu, tai buvo tam tikra inspiracija.

Architektai iš Baltijos respublikų buvo atvykę į Stokholmo priemiestį Velingbį (Vällingby), kuris buvo baigtas statyti 6-ojo dešimtmečio viduryje ir tapo svarbiu tų „ABC miesto“ idėjų pavyzdžiu. Būtų įdomu į tai pasigilinti ir suprasti, kaip iš tiesų šie kontaktai buvo užmezgami ir palaikomi.

Kitas pavyzdys — paukštininkystės ūkis prie Talino. Tai buvo tam tikra modernistinės urbanistikos atmaina žemės ūkyje. Tuo metu, maždaug 6-ajame dešimtmetyje, buvo ketinama iš žemės ūkio „išaugti“, su laiku jo atsisakyti. Švedijoje beveik nebuvo minčių žemės ūkyje plėtoti modernistinę urbanistiką, todėl Estijos atvejis tam tikra prasme yra unikalus. Tai vienas iš skirtumų, į kuriuos tikrai būtų įdomu įsigilinti.

Galite ginčytis, bet, manau, modernistinė urbanistika Švedijoje buvo išplėtota gana anksti, pokario dešimtmečiais. Toji plėtra vyko gana veiksmingai, nes Švedija buvo sąlyginai turtinga šalis (tiksliau pasakius, tokia tapo 6—7-ajame dešimtmetyje) ir galėjo sau leisti tokius projektus kaip Stokholmo centro rekonstrukcija. Įdomus aspektas yra tai, kad Švedija, pirmaujanti modernistinės urbanistikos plėtros šalis, pirmavo ir jos kritikos aspektu. Sėkminga modernizmo plėtra reiškė daugybę staigių pokyčių, o pokyčiai visuomet sukelia tam tikrą reakciją, susilaukia kritikos.

J. Jenseno nuotrauka iš katalogo Aufbruch und Krise des Funktionalismus. [Funkcionalizmo iškilimas ir krizė]

Vienas iš tos daugiau ar mažiau oficialios kritikos pavyzdžių būtų Švedijos architektūros muziejaus (tai valstybinė institucija) 8-ojo dešimtmečio viduryje surengta paroda. 1976 metais paroda buvo nuvežta į Vokietiją, ten išleistas ir jos katalogas apie funkcionalizmo ar modernizmo žlugimą ir krizę. Tuo metu Vokietija akivaizdžiai dar nebuvo pasirengusi priimti šių idėjų. Vokietijos valdžia, tą parodą oficialiai priėmusi tą ir parodžiusi ją visuomenei, tai suprato kaip itin keistus argumentus. Tebuvo išplatintas vienintelis katalogo tiražas. Vokiečių kalba parengtame interviu su keliais Švedijos architektais vaizduojamas Geteborgo miesto rajonas Hamarkulenas ir teigiama: „Mes labai stengėmės, bet negalėjome realizuoti visų savo minčių bei tikslų. Užsakovai ir statytojai nenorėjo klausyti architektų. Jų argumentai buvo maždaug tokie: „Nesugadinkite visko dar labiau; projektuokite paprastai ir greitai; projektuokite didelius statinius“. Tik tai ir yra svarbu.“ Įdomu, kad toje nuotraukoje pavaizduotas mažas berniukas labai didelių namų fone. Ją padarė fotografas, kuris buvo įgijęs architekto išsilavinimą Geteborgo architektūros mokykloje. Jis buvo vienas iš 1968-ųjų studentų (manau, suprantate, ką tai reiškia). Aš taip pat buvau vienas jų. Jis nusprendė, jog nenori būti architektu, nes, anot jo, tai nesanti graži profesija. Taigi, užuot tapęs architektu, jis tapo rašytoju ir fotografu, parašė keletą knygų.

J. Jenseno nuotrauka iš 1974 metais išleistos knygos Hammarkullen

Pirmoji Jenseno parašyta knyga buvo kaip tik apie Hamarkuleno rajoną. Joje daug panašių nuotraukų, vaizduojančių mažus vaikus, kurie tarsi palikti vieni šioje nedraugiškoje aplinkoje. Paprastai nuotraukose vaizduojamas lapkritis, kai Geteborge jau gana tamsu ir nuolat lyja. Taigi ir jo fotografijose ne itin saulėta. Jis ima interviu iš vietinių žmonių, šie pasakoja apie savo gyvenimą ir dalijasi mintimis apie rajoną. Tai labai būdinga šiam laikotarpiui — rengti tokius savitus reportažus iš gyvenimo, iš to, kas vyksta aplinkui. Įdomiausia, kad po kokių 10—15 metų jis sugrįžo ir iš viso išleido tris knygas apie šį rajoną. Jose bendrauja su tais pačiais žmonėmis, kuriuos sugebėjo vėl surasti ir pakalbinti. Jis tarsi seka tų žmonių gyvenimą, pasakoja, kas jiems nutiko, kai jie užaugo šiame rajone. Dauguma jų išsikraustę gyventi į kitas vietas, bet jis vis tiek kažkaip sugebėjo juos rasti.

Šis autorius, Jensas Jensenas, yra parašęs dar vieną tipišką tam laikotarpiui knygą. Kurį laiką jis dirbo „Volvo“ automobilių gamykloje. Tai irgi buvo labai būdinga tam laikotarpiui — turint akademinį išsilavinimą eiti dirbti paprasto darbo į tokią vietą vien tam, kad geriau pažintum tikrovę, kurioje gyveni. Tada jis parengė dar vieną pokalbių su darbininkais knygą pavadinimu „Mus vadina automobilių gamintojais“. Pavadinimas skamba gražiai. Atseit jei esi automobilių gamintojas, gali didžiuotis savo profesija, nes gamini tai, kas kitiems labai svarbu. Tačiau tas „Mus vadina...“ reiškia, jog tai esanti netiesa, jog iš tiesų taip nėra, taip tik sako tie, kurie sėdi aukščiau.

B. Zachrissono koliažas „Mes leidžiame traukiniams kirsti auditorijas“

Natūralu, kad universitetai taip pat tapo šios kritikos taikiniu. Štai vienas Freskačio universiteto (Stokholmas) studentas maždaug 1970 metais sukūrė seriją koliažų, kuriuose vaizduojamas pagrindinis naujojo universiteto koridorius, bet jame „įmontuota“ dar ir metro linija. Šio koliažo idėja — universiteto tikslas esąs kuo greičiau pastatyti tave ant bėgių, kad galėtum kuo greičiau judėti, kad taptum efektyviai dirbančiu visuomenės nariu. Man labai įdomu, ar panašios kritikos tuo laikotarpiu būta ir Lietuvoje.

L. Lapinas, paveikslas „Miestas gyviesiems ir miestas mirusiesiems“, 1978 m.

Estijoje jos būta, ir ji šioje knygoje pristatoma. Tai buvo grupė architektų ir menininkų, kartais vadinamų „Talino dešimtuku“. Pavyzdžiui, L. Lapino fantazija apie tai, kas nutiktų, jeigu tuose 8-ojo dešimtmečio blokinių daugiabučių rajonuose, kiemuose tarp namų, būtų įrengtos kapinės. Gausu įvairių aliuzijų į jo draugus, jis net sugalvojo, kur pats turėtų būti palaidotas. Tai be galo modernistiška, tokia sovietų konstruktyvizmo stiliaus skulptūra. Vienam šios grupės narių buvo labai pasisekę ir jis galėjo įsigyti automobilį „Lada“. Jis ir pavaizduotas palaidotas tame savo automobilyje, požeminiame garaže po kiemu. Šį paveikslą galima kuo įvairiausiai interpretuoti.

Rengiant šią knygą, aš ieškojau panašių kritikos pavyzdžių. Atrodo, daugiausia kritikos buvo Švedijoje — daugiau negu kitose šalyse, ir labai įdomu suprasti, kodėl būtent čia. Aš užaugau su šia kritika. Būdami studentais, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje mes teikdavome „nugriovimo prizus“ naujiems pastatams, kurie mums atrodė nedelsiant nugriautini, nes esantys labai blogi. Tai buvo tipiška mūsų kartai; tikrai nenustebčiau, jei panašių atvejų atsirastų ir kitose šalyse. Noriu tik pabrėžti — kai kalbu apie šią modernistinės urbanistikos kritiką, tai reikėtų suprasti, kad savikritika yra absoliučiai būdingas modernizmo bruožas.

Bet grįžkime prie mūsų dienų Švedijos. Pavyzdžiui, 25 procentai pastatų čia buvo pastatyti įgyvendinant „Milijono programą“. Tai reiškia, kad jie buvo pastatyti nuo 1965 iki 1974 metų. Taigi ketvirtadalį viso pastatų fondo sudaro būtent namai, pastatyti šiuo laikotarpiu. Jei norime sukurti darnios plėtros miestą, turime tai padaryti iš jau turimos medžiagos. Labai sunku įsivaizduoti, kad imtume elgtis taip pat, kaip 7-ajame dešimtmetyje elgėsi modernistai — viską iš eilės griauti, kad pakeistum kuo nors geresniu. Kaip per 7-ajame dešimtmetyje vykusią diskusiją pasakė vienas architektas — kad senas klaidas pakeistum naujomis.

Sąvoką „nuo lopšio iki lopšio“ — pagal „nuo lopšio iki kapo“ — sugalvojo Williamas McDonoughas ir Michaelis Braungartas, 1992 metais pristatydami vadinamuosius „Hanoverio principus“. Tai buvo dešimties punktų manifestas. Vienas punktų skelbia, jog būtina pripažinti miesto dalių tarpusavio priklausomybę, kitas — jog būtina iš viso atsisakyti „šiukšlių“ sąvokos. Atseit miestą reikėtų suprasti kaip darinį, sudarytą iš tarpusavyje susijusių autonomiškų dalių, kurias reikia kaip nors sujungti. Kartu prisilaikytina „šiukšlių“ sąvokos pašalinimo principo, kai kurias teritorijas paprasčiausiai nugriauti nėra gera išeitis, reikėtų rasti kitą būdą. Taigi dabartiniu metu jau studentai susiduria su klausimu, kaip urbanistinį modernizmą apversti aukštyn kojomis.

Apversta perspektyva Hamarkulene. T. Wriggleswortho nuotrauka

Hamarkulene labai stipriai įsitvirtinusi hiphopo kultūra, čia veikia grupė „Hammer Hill“. Ji labai tarptautinė — tie vaikinai kilę iš viso pasaulio, nes šis rajonas turi vieną didžiausių visoje Švedijoje imigrantų skaičių. Hamarkulene rengiamas, pavyzdžiui, karnavalas, nes 8-ajame dešimtmetyje, po karinio perversmo Čilėje, čia įsikūrė labai daug žmonių iš Čilės. Taigi jie atvyko į Švediją, apsigyveno Hamarkulene ir pradėjo šią karnavalų tradiciją. Šis gyvenamasis rajonas nuolat tampa diskusijų objektu. Be minėtųjų trijų knygų, apie jį dar buvo parengta daugybė televizijos laidų. Hamarkulenas laikomas archetipiniu 7-ojo dešimtmečio Švedijos priemiesčiu, pastatytu pagal „Milijono programą“. Todėl labai įdomu, kad, nusprendus Švedijoje realizuoti naują darnios plėtros urbanistinį centrą, buvo paskelbtas konkursas. Jame varžėsi net trijų miestų rajonai, o laimėjo vis dėlto Geteborgas. Tai stambus 10 metų trukmės projektas pavadinimu „Urbanistinės ateitys“. Jį rengiant ir įgyvendinant dalyvauja Chalmerso technikos universiteto Architektūros fakultetas, regiono savivaldybė, taip pat įvairūs privatūs subjektai. Taigi vos prieš kelis mėnesius pradėtas įgyvendinti eksperimentinis projektas įvairiopai įgyvendinamas būtent Hamarkulene.

Vienas iš būdų paremti šio rajono plėtrą — steigti universiteto skyrius. Nes didžioji dalis gyventojų yra imigrantai, turintys ryšių visame pasaulyje, o Švedijos kultūrai tai labai svarbu. Praėjusį sekmadienį Švedijoje vyko rinkimai ir į mūsų parlamentą pirmą kartą pateko dešiniojo sparno ekstremistinė partija — man nepaprastai dėl to liūdna. Todėl tokių kaip ši idėjų įgyvendinimas tampa dar svarbesnis, siekiant praturtinti ir suteikti daugiau galimybių tokiems Švedijos gyvenamiesiems rajonams, kuriuose gausu imigrantų.

Dedama daug pastangų, tad jau turime net studentams pritaikytas programas, skirtas idėjų paieškoms, kaip iš esamų pastatų kurti darnios plėtros miestą. Tai nelengvas uždavinys. Viena sudėtingiausių problemų yra ši gana hierarchinė struktūra, sudaryta iš skirtingų rajonų, kuriems būdinga viena kuri nors išvystyta funkcija. Pakeisti sistemą, jos nesugriaunant, manau, tikrai nepaprastai didelis iššūkis. Manau, kad tas darbas, kurį pradėjome, bus ir toliau taip pat tęsiamas, nes 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio urbanistinio modernizmo klausimas nėra vien architektūros istorijos klausimas. Man atrodo, kad architektūros istorija visuomet būna „čia ir dabar“, nuolat daro poveikį tolesniam miestų kūrimui. Tai ir viskas, ką šį vakarą norėjau pasakyti. 

ALF 02
MAIJA RUDOVSKA. NOSTALGIJOS ŠEŠĖLIUOSE. MARTOS STAŅOS PALIKIMAS LATVIJOJE
picture
Marta Staņa su savo mokytoju Ernestu Štālbergu, nuotrauka iš Latvijos architektūros muziejaus, data nežinoma

Sovietų meno ir kultūros paveldo nostalgija, jo sąsajos tiek su sovietine, tiek su postsovietine erdve plačiai nagrinėjamos. Jos buvo tapusios pagrindine keleto parodų bei knygų tema ir išsamiai aptartos. Praeities ilgesys, aistra senųjų laikų objektams ir jų estetikai, troškimas turėti tai, ko nebėra arba kas buvo prarasta, — visi šie dalykai būdingi posovietiniam žmonių mąstymui. Kolekcionuoti Stalino laikų baldus, dėvėti senelės suknelę, tyrinėti apleistų XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio industrinių pastatų griuvėsius, vėl ir vėl žiūrėti skaidres su tėvų kelionės į Rytų Berlyną vaizdais ir pan. — tai ne vien hipsterių kartos estetikos apraiška, tai dar ir formuoja mūsų laikus bei gyvenimo būdą. Bet vis dėlto kiek ir kokiu lygiu įmanoma kalbėti apie sovietinės epochos procesų nostalgiją? Kaip jie turėtų būti atpažįstami? Pasak Svetlanos Boym, „nostalgija — tai emocija, susijusi su istorija. Ji nebūtinai priešinasi šiuolaikiškumui ir asmeninei atsakomybei. Ji greičiau yra modernybės bendraamžė. <...> Nostalgija yra ne tik vietinio ilgesio išraiška, bet ir naujo laiko bei erdvės supratimo, dėl kurio tapo įmanomas tas padalijimas į vietinį ir visuotinį, rezultatas“.1

Mano užduotis — šiame trumpame tekste apžvelgti vienos iškiliausių Latvijos architektų Martos Staņos (1913—1972 m.) kūrybinį palikimą. Per jos darbus, kurie buvo visiškai modernistinės pakraipos, ketinu išnagrinėti ir atskleisti, kaip buvo pereita nuo stalinizmo prie sovietinio modernizmo, taip pat kaip šiedu ideologiniai instrumentai susidūrė ir išsiskyrė architektūros plotmėje, galiausiai, iš kur kyla tie nostalgijos šešėliai — persikėlimas mintimis iš praeities į dabartį ir atvirkščiai.

Architektės M. Staņos karjera prasidėjo XX amžiaus 5-ajame dešimtmetyje ir truko iki maždaug 1970 metų. Tuo laikotarpiu Latvijos Tarybų Socialistinės Respublikos architektūra plėtojosi tam tikrais etapais: iš karto po Antrojo pasaulinio karo buvo gerokai jaučiamos stalinizmo apraiškos, jos tapo oficialiu visos respublikos stiliumi, vėliau stalinizmas buvo pasmerktas ir atmestas, o 6-ojo dešimtmečio pabaigoje—7-ajame dešimtmetyje tikrą atgimimą išgyveno modernizmas. Savo darbe M. Staņa buvo nuolat gožiama garsių to laikotarpio architektų vyrų. Daugelis jos įgyvendintų projektų, įskaitant ir keletą privačių gyvenamųjų namų, yra Rygos priemiesčiuose ar mažesniuose miestuose. Geriausiai žinomi realizuoti jos darbai yra Dailės teatro pastatas (1977 m.), gyvenamasis namas Bryvybos gatvėje (nr. 313; 1967—1970 m.) ir kino teatras „Spartaks“ (1964—1969 m.). Daugybė jos projektų — modernistinių vizijų — taip ir liko ant popieriaus. Tarp jų būta projektų, skirtų įvairiems konkursams, net ir skelbtiems užsienyje, pavyzdžiui, Kubos miestelio Plaja Chirono (Playa Girón) ar Budapešto nacionalinio teatro (1965 m.; kartu su Renāte Jaunušāne, Imantu Jākobsonu, Karoldu Kanderu ir Olģertu Kraukliu). Pastarasis, kalbant oficialiai, yra beveik postmodernistinis, primenantis Vakarų dekonstruktyvizmo architektūrą, kuri atsirado keletu dešimtmečių vėliau. Kūrybos prasme produktyviausi M. Staņos metai buvo 7-asis dešimtmetis, kai ji labai intensyviai dirbo — dalyvavo keliuose konkursuose, projektavo ir tuo pat metu dėstė Rygos meno ir dizaino mokykloje (1953—1960 m.; tuo metu — Rygos taikomojo meno mokykla). Tačiau būdingas M. Staņos stilius pradėjo formuotis dar baigiantis 5-ajam dešimtmečiui—6-ąjį dešimtmetį. Šio laikotarpio darbuose jau galima pastebėti bruožus, kurie vėliau, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, liudys apie jos kūrybinę brandą.

Iki šiol M. Staņos palikimas tyrinėtas mažai, tik 2010 metais Dailės teatro pastate šiuolaikinio meno centro „KIM?“ surengta Ievos Zībārtės kuruota paroda „Už uždangos. Architektė Marta Staņa“ atgaivino šios architektės darbus. Aš pati keliuose straipsniuose esu rašiusi apie jos projektus; apie vieną jų kalbėsiu ir šiame.2 Vis dėlto M. Staņos kūrybos visuma iki šiol lieka neatskleista, nagrinėjama tik fragmentiškai. Šiame straipsnyje pateiksiu trumpą, bet išsamų itin reikšmingo jos projekto iš ankstyvojo kūrybos laikotarpio (1940—1960 m.) aprašymą. Šis darbas galėtų būti savotiškas atskaitos taškas naujam M. Staņos indėlio į Latvijos meno ir architektūros istoriją traktavimui; jis liudija šią architektę ne tik tęsus prieškario modernizmo tradicijas, nors ir gožiamas oficialiosios stalinistinės architektūros, bet ir pasiekus itin savitą tiems laikams kompromisą tarp dviejų konfrontuojančių stilių — stalinizmo ir sovietinio modernizmo.

Architektūra Sovietų Sąjungoje turėjo sukurti ne tik naują fizinę, bet ir mentalinę erdvę, kuri taptų idėjos ir jos realizavimo tarpininke. Plačiai apie Rusijos ir sovietų epochos kultūrą rašantys autoriai Davidas Crowley bei Susan E. Reid teigia, kad erdvė sovietinėje sistemoje buvo socializacijos projektas, turėjęs atlikti ir naujo žmogaus ar moralaus individo formavimo vaidmenį. Nauji namų, darbo vietos, gatvės ir pan. organizavimo principai turėjo sukurti naujus socialinius santykius, kurie savo ruožtu formuotų naują sąmonę.3

Stalininės architektūros bruožai Latvijos architektūroje ir miestų statyboje pastebimi nuo XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio vidurio iki 6-ojo vidurio. Antrojo pasaulinio karo metais sugriauti miestai tapo puikia dirva masiškai įgyvendinti utopinei socialistinio gyvenimo modelio „statybai“. Miestuose pradėti realizuoti nauji generaliniai planai su radialinio išplanavimo, simetriškomis gatvėmis, didžiulėmis aikštėmis ir monumentaliais pastatais, brangiomis medžiagomis ir atitinkamais simboliais. Kalbant apie vizualinės raiškos priemones, architektai turėjo remtis istoriniais stiliais, ypač klasicizmu ir ampyru; deja, to meto projektuotojai šių istorinių stilių iki galo neperėmė ir nesukūrė jokios naujos architektūrinės kalbos. Pastatai greičiau priminė ekscentriškus hibridus — itin keisto stiliaus, kurio žmonės nesuprato ir kuris jiems atrodė svetimas. Neatsitiktinai Charlesas Jencksas stalinistinius pastatus yra apibūdinęs kaip „įmantriai keistos architektūros“, anot jo, „<...> hibridiniai statiniai dažnai ir siekia tokie būti, čia mes netinkamai juos interpretuojame, jeigu taikome jiems stiliaus grynumo kanonus“.4

Nors to meto propaganda stalinizmą intensyviai bruko kaip vienintelį įmanomą architektūros „stilių“, greta jo gyvavo ir modernistinės funkcionalizmo bei racionalizmo pakraipos, prasidėjusios dar prieškario Latvijos architektūroje. Tai įrodo projektai, sukurti M. Staņos ir kitų tuo metu dirbusių architektų. Tvirti ir patvarūs modernizmo pagrindai reiškėsi ne tik kaip tarptautinis stilius, kurį stalinizmas ir cenzūra kuriam laikui buvo uždraudę — jie gali būti tapatinami ir su nacionaliniu aspektu, jo apraiškomis sovietinio režimo metais.

Nuo 1936 iki 1945 metų M. Staņa mokėsi Latvijos valstybinio universiteto (LVU) Architektūros fakultete. Maždaug tuo pat metu pradėti realizuoti ir pirmieji pavieniai stalinistinės architektūros objektai. Dar studijų metais itin didelę įtaką jai padarė vadovo, aistringo modernisto, architekto Ernesto Štālbergo (1883—1958 m.) asmenybė ir kūrybos braižas. Tuo metu susiformavo ir įsitvirtino jos pažiūros, kurios visai natūraliai linko prie funkcionaliosios ir racionaliosios architektūros, ją pratęsė. E. Štālbergas buvo viena tų retų asmenybių, net sovietmečiu išdrįsusių atvirai atstovauti modernizmui ir savo idėjomis kovojusių su stalinizmo mėginimais adaptuoti ir taikyti istorinius stilius. Jis buvo LVU Architektūros fakulteto dekanas, profesorius, iki 1950 metų vadovavo architektūros projektavimo studijai „C“, kur kartu su M. Staņa mokėsi daug kitų Latvijos architektų. E. Štālbergo kūrybos braižui būdingos paprastos ir aiškios struktūrinės formos, logika, funkcionalumas, vizualinės kalbos minimalizmas — visos šios savybės tapo svarbios ir M. Staņai. Vadovaujama E. Štālbergo, 1945—1947 metais M. Staņa dalyvavo keliuose projektavimo konkursuose.

1950 metais architektė M. Staņa pradėjo dirbti prie vieno garsiausių savo ankstyvosios kūrybos projektų: žuvininkystės kolūkio „Zvejnieks“ generalinio plano ir pastatų (tuo metu ji dirbo Kolūkių planavimo ir projektavimo institute). Šis darbas, užtrukęs beveik 10 metų, iki šiol iki galo neįvertintas ir neištyrinėtas, nors jį drąsiai galima vadinti autentišku, todėl tuo metu neturėjusiu precedento. Pagrindiniai Zvejniekciemo sklypai, aplink kuriuos suformuota kompleksinė teritorijos struktūra, apima kultūros namus ir mokyklą, taip pat gyvenamuosius pastatus. Pagrindinis statinys, pagal architektę turėjęs tapti naujojo kolūkio centro širdimi, buvo kultūros rūmai, pavadinti Zvejniekciemo „naujaisiais šviesos rūmais“.5

Zvejniekciemo kultūros rūmų (1956 m.) architektūra — tam laikotarpiui itin savita. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip tipiškas stalinistinės architektūros pavyzdys: keturių aukštų, kvadrato formos, masyvus statinys su įėjimu centre ir minimaliu fasado dekoru, akcentuojant medžiagas, proporcijas ir siluetą. Įėjimo dalis pabrėžiama kolonada, labai charakteringa stalinistinei (ypač kultūros rūmų) architektūrai. Nors pastato kontūrai puikiai matomi iš toli, o želdiniai suteikia privažiavimo zonai gana reprezentatyvią išvaizdą, vis dėlto priartėjus prie jo akimirką apima sunkiai nusakomas artumo jausmas. Kitaip negu kiti stalinistiniai pastatai, šis lankytojo neatstumia, priešingai — netgi kviečia. Stalinizmo architektūrai būdinga „atstūmimo reakcija“ dėl milžiniškų matmenų statinių formos ir neįprastų proporcijų, kurios dažniausiai kelia baimę. Šį atstumo, atitolimo jausmą dar labiau sustiprindavo tai, jog tam, kad patektum į pastatą, reikėdavo įveikti „procesijos kelius“ — alėjas, pėsčiųjų takus ir parkus (šie taip pat būdavo suprojektuoti neatsitiktinai). Taigi M. Staņai šiuo atžvilgiu pavyko išgauti visai priešingą efektą — „atitolimą“ šiame projekte keičia artumo, bendrystės akimirka. Pastatas organiškai įsitraukęs į aplinką, yra jai natūraliai artimas.

Kultūros rūmų pastato funkcionalumas sėkmingai išgautas pusaukščiais — perėjimais iš vieno aukšto į kitą. Dėl jų plane buvo įmanoma išdėstyti dar daugiau patalpų, suprojektuojant plačius langus ir dideles, gerai apšviestas patalpas, ypač didelę salę, kuri yra visų rūmų centras. Įvairios interjero detalės (pavyzdžiui, viršutinių kolonų apvadų papuošimai), apšvietimo sprendiniai, kėdės ir ornamentika liudija M. Staņos kaip dizainerės įgūdžius ir jos požiūrį į pastatą ne kaip į kevalą, o kaip į vientisą visumą, kurioje svarbi kiekviena smulkmena. Visiems savo projektams interjerus M. Staņa kurdavo pati, apgalvodama kiekvieną detalę. Šiuo atveju jai talkino Rygos meno ir dizaino mokyklos studentai — kultūros rūmų ir greta suprojektuotos mokyklos interjerams jie padėjo sukurti taikomosios dailės dirbinius bei dekoro motyvus.

Kalbant apie Zvejniekciemo pastatus, dar būtina paminėti vidurinės mokyklos pastatą ir gyvenamuosius namus mokytojams (1955—1959 m.). Mokyklos pastatas yra unikalus būtent dėl to laikotarpio, kada buvo suprojektuotas ir pastatytas, nes atspindi požiūrį bei mąstymą, Latvijoje pamažu įsigalintį tik šiandien, praėjus daugiau kaip 50 metų nuo jo statybos. J. Stalino laikais Latvijoje buvo pastatyta nemažai mokyklų, o daugumos jų architektūra išreiškė autoritarinį mąstymo modelį, švietimo sistemoje dominavusį kone visą XX amžių. Tie pastatai išreiškė centralizuotą, hierarchinę valdžios struktūrą. Beveik kiekvienu atveju jie atpažįstami iš simetrijos, struktūros aiškumo, ilgų ir siaurų koridorių, vienas greta kito abiejose koridoriaus pusėse įrengtų kabinetų tinklo. Užuot tenkinę individualius poreikius, tie tipiniai projektai yra tikri paminklai vienodumui. Na o M. Staņos mokyklos projektas skleidžia demokratinį požiūrį, kuris lėtai skynėsi kelią ir pradėtas taikyti švietimo sistemoje tik antrojoje XX amžiaus pusėje. Jame yra ir ekologinis aspektas — pastatas yra vienybėje su aplinka ir gamta. Tai ilgas, ištęstas, iš esmės dviejų aukštų statinys. Kadangi pritaikyti atviro planavimo principai, tai pastatas yra „draugiškas“, humaniškas tiek moksleiviams, tiek mokytojams. Erdvios ir funkcionalios klasės, platūs koridoriai, dideli langai, daug šviesos. Interjere ir eksterjere panaudotu medžiu sukurta šilumos atmosfera. Pastate suprojektuoti keli išėjimai į vidaus kiemelius ar pirmojo aukšto terasas, tad buvo galima pertraukas leisti gamtoje ar net vesti kai kurias pamokas lauke.

Kaip ir kultūros rūmų atveju, projektuodama mokyklą M. Staņa ne tik sukūrė bendrą pastato kompoziciją, bet ir labai rūpinosi interjerais. Klasėse dar ir dabar galima pamatyti įmontuotas spinteles ir autorės originaliai suprojektuotus dizaino elementus, pavyzdžiui, itin funkcionaliai suprojektuotą klasės lentą, kuri kartu yra ir siena. Baldų dizainas ir organiškas jų išdėstymas patalpose akivaizdžiai liudija konstruktyvų M. Staņos požiūrį į erdvės koncepciją. Priimdama paprasčiausius, bet labai veiksmingus sprendimus, ji sumaniai išnaudojo kiekvienos patalpos bei vietos pranašumus, išryškino funkcionalumo vertę ir akcentavo jo grožį.

Deja, mokyklos pastatas buvo pastatytas iš nekokybiškų medžiagų, su laiku jos ėmė neužtikrinti reikiamo šilumos tiekimo ir kitų būtiniausių patogumų. Fasade panaudoti mediniai paneliai supuvo, pradėjo trupėti iš arbolito plokščių sumontuotos konstrukcijos ir pan. Laikui bėgant, Zvejniekciemo vidurinės mokyklos pastatas buvo ne kartą esmingai keičiamas, per rekonstrukcijas gerokai pakito ir originaliai suprojektuotos patalpų funkcijos: dėl saugumo reikalavimų uždaryti kai kurie įėjimai, didelės klasės padalytos į atskiras patalpas, o per pastarąją renovaciją išilgai originalaus pastato buvo įrengta nauja sporto salė. Bet netgi po visų pokyčių originalus pastato planas išliko beveik nepaliestas, o tai jau didelė vertybė.

Zvejniekciemo projektas yra iškilus funkcionalistinės architektūros pavyzdys, todėl kelia tam tikrus klausimus — pavyzdžiui, kaip buvo įmanoma jį įgyvendinti. Juk jo sukūrimo laikotarpiu (1951—1959 m.) sovietinėje Latvijoje vis dar buvo gajus itin kritinis požiūris į modernistinę architektūrą. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad sovietinės architektūros raidoje proveržis įvyko 1955 metais, priėmus kelis labai svarbius su statybomis susijusius sprendimus. Kodėl realizuojamam M. Staņos projektui vis dėlto buvo suteikta kur kas daugiau laisvės nei kitiems, paaiškinti galima žuvininkystės kolūkio svarbumu. Šitie ūkiai Sovietų Sąjungoje buvo tiesiog neįkainojami, nes buvo vieni pelningiausių ir kasmet duodavo keleto milijonų rublių pelną. Pagal sugautos žuvies kiekį žuvininkystės ūkis „Zvejnieks“ buvo viena sėkmingiausiai sovietinėje Latvijoje veikiančių tokio tipo įmonė. Todėl šie ūkiai neretai būdavo rodomi pavyzdžiu ir savotiškai reklamavo Sovietų Sąjungos pasiekimus užsienio svečiams. Kitas svarbus faktas buvo tai, kad Zvejniekciemas — mažai gyventojų turinti teritorija, kuriai beveik negaliojo griežtos centralizuotos statybos normos. Galimas daiktas, kad visos čia išvardytos priežastys tam tikra prasme prisidėjo prie to, kad žvejų kaimelyje M. Staņa galėjo įgyvendinti savo socialios ekologinės architektūros vizijas

Architektės M. Staņos projektai rodo ne tik drąsą bei talentą, kuriuos jai pavyko atskleisti socialistinio režimo bei cenzūros sąlygomis, bet ir tęsiamas, tobulinamas modernizmo tradicijas, išpurenusias dirvą XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio architektūros, dizaino procesams. Ypač jos ankstyvieji projektai, nors galbūt ir nėra labai neįprasti, liudija stiprias modernizmo ištakas, taip pat tai, kokiais būdais bei priemonėmis jos išliko ir buvo puoselėjamos socialistinio režimo metais. Be kitų dalykų, Zvejniekciemo projektas leidžia teigti, kad sovietinėje Latvijoje iš tiesų nebuvo nutolta nuo modernizmo, stalininė architektūra netapo visuotine. Žinoma, būta projektų, realizuotų pagal griežtas stalinizmo taisykles, tačiau ir modernizmo principai, kuriuos galima tapatinti su nacionalinės pakraipos projektais, sukurtais prieškario Latvijoje, niekur nebuvo dingę, todėl čia lengviau prigijo ir buvo realizuojamas sovietinis modernizmas. Taigi, mano nuomone, vietos architektų sąmonėje visuomet glūdėjo ne iki galo įgyvendintas Latvijos nacionalinės architektūros projektas, nors jie ir siekė kurti stalinistinius ar tarptautinio stiliaus projektus. Galima sakyti, kad architektūros procesai, vykę Latvijoje nuo XX amžiaus 5-ojo iki bent jau 8-ojo dešimtmečio (o gal net ir vėliau), buvo gaubiami nostalgijos šešėlio. Šia tema būtina atlikti kur kas išsamesnį tyrimą, tačiau architektūra gali būti tyrinėjama ir Svetlanos Boym siūlomos atkuriančiosios nostalgijos šviesoje, nostalgijos, kuri „sudaro tautinio ir religinio atgimimo pagrindą“.6




1 S. Boym, The Future of Nostalgia, New York: Basic Books, 2001, p. 12.

2 „The Architectresses“: Soviet Modernism. 1955—1991/Unknown History, Zürich: Architekturzentrum Wien, Park Books, 2012, p. 4753; „Expired Monuments: Case Studies on Soviet-era Architecture in Latvia through the Kaleidoscope of Postcolonialism“: Latnag, Studies on Art and Architecture, t. 21/3-4, 2012, p. 7693.

3 Socialist Spaces: Sites of Everyday Life in the Eastern Bloc, eds. D. Crowley, S. E. Reid, New York, Oxford: Berg, 2002, p. 3.

4 Ch. Jencks, Bizarre Architecture, London: Academy Editions, 1979, p. 10.

5 P. Dzintars, Skultes zvejnieku artelis ‘Zvejnieks’, Riga: Latvijas Valsts izdevniecība, 1954, p. 53.

6 S. Boym, The Future of Nostalgia, p. 14.

 

img
img
img
img
img
img
img
img
img
ALF 02
Indrė Ruseckaitė, Lada Markejevaitė. Asmeninis Elenos Nijolės Bučiūtės modernizmas
picture
Elena Nijolė Bučiūtė prie Operos ir baleto teatro projekto modelio, 1960 m. Nuotrauka iš šeimos archyvo

Dalis Lietuvos pokario architektų kartos, suformavusios lietuviškos architektūros mokyklos pagrindus, gimė 1930 m.,1 kai buvo minimos 500-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės. Tais metais gimusiems vaikams valstybė žadėjo dovanoti nemokamą aukštąjį mokslą. Žinodama galėsianti studijuoti ką tik panorės, Elena Nijolė Bučiūtė (1930–2010) svajojo tapti geografe. Bet po 1945 m., objektyviai susiaurėjus galimų kelionių ir tyrinėjimų geografinėms riboms, savo svajones jai teko perkonstruoti. 1953 m. baigusi architektūros studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute Bučiūtė ilgainiui ėmė projektuoti išskirtinius visuomeninius pastatus2 ir tapo viena iš ryškiausių 1930-ųjų kartos architektūros riterių. Įdomu, jog viename svarbiausių kūrinių – Operos ir baleto teatre Vilniuje (OBT, 1974) – architektė vis dėlto geografiškai praplėtė lietuviškos architektūros mokyklos inspiracijų ir modernistinio racionalumo ribas. OBT projekte šalia skandinaviškos architektūros mokyklos įtakos, nacionalinio savitumo paieškų matome ir kitus du dėmenis. Pirma, tai architektės partnerio rusų dailininko Jurijaus Markejevo sukurtų architektūrinių ir dizaino detalių turtingumas, neįprastas skandinaviška tradicija pasitikinčiai Lietuvos modernistinei architektūrai. Antra, architektės ir dailininko asmeninių nostalgijų įpynimas šiose detalėse, subjektyvumo atspalviais kiek atitrūkusių nuo tuometinės nacionalinio savitumo paieškų tendencijos. Šios lietuviškos architektūros mokyklos naujovės savo laiku sulaukė nemažos architektų kritikos.

Apie Operos ir baleto teatrą, kaip ir apie bet kurį kitą modernistinį pastatą ar modernizmą apskritai, galima kalbėti dvejopai. Vienaip būna, kai modernizmas traktuojamas kaip abstraktus / anoniminis reiškinys, kitaip – kai jis suasmeninamas. Pirmuoju atveju apie modernizmą kalbama lyg stovint prie pastato maketo arba stebint jį iš ideologizuoto „paukščio skrydžio“, – tokiu rakursu sovietmečiu buvo pristatomi urbanistiniai ir architektūriniai pasididžiavimai. Tada vertinamas pastato skelbiamos universalios modernistinės žinios krūvis, jo tūriniai erdviniai, konstrukciniai sprendiniai ir novacijos. Architektas čia suvokiamas kaip erdvę, formą ir kitų gyvenimus konstruojantis „kūrėjas-herojus“, įkūnijantis epochos idėjas milžiniškuose maketuose masteliu 1:1. Visiškai kitoks modernizmo veidas išryškėja pažvelgus į jį „iš vidaus“. Kalbantis su architektais, kapstantis jų asmeniniuose archyvuose, klausantis šeimos narių atsiminimų ima ryškėti kiek kiti architektų kūrybos kontūrai. Čia modernistinis architektas-herojus nusileidžia ant žemės ir pradeda kalbėti subjektyviai, aiškindamas architektūros detalėse paslėptus savo asmeninius įkvėpimus ir nostalgijas, nebūtinai kylančias iš laiko dvasios ar išreiškiančios nacionalinį savitumą.

Apie OBT architektūrą ir kūrybos kontekstą „iš paukščio skrydžio“ yra prirašyta daug. Šiame tekste norisi į OBT žvilgterėti „iš vidaus“, o tai padaryti padeda architektės ir dailininko dukters Lados Markejevaitės pasakojimas, atskleidžiantis OBT kūrėjų emocinį ryšį su pastatu bei jo detalėmis.

„Nepartinė, moteris ir dar tokia jauna – buvo mažai tikėtina“,3 bet 1960 m. Elena Nijolė Bučiūtė laimėjo OBT projektavimo konkursą Vilniaus miesto statybos ir projektavimo institute. Nuo pat pirmųjų pastato projektavimo stadijų architektė vystė žiūrovių salės tūrį supančią vientisą, aukštą pagrindinės fojė erdvę. Neįprastai atvira, vertikaliai pailginta erdvės proporcija buvo naujas sprendinys Lietuvos architektūroje, sukėlęs profesinių diskusijų. Svarstant projektą architektai ne kartą išsakė abejonių dėl, jų manymu, per didelės ir aukštos fojė erdvės, nuogąstavimų, ar tikrai ji būsianti jauki. Vienas autorės argumentų, ginant ir pagrindžiant puoselėjamą fojė erdvinį charakterį, buvo jos vaikystės įspūdžiai iš Rokiškio neogotikinės raudonų plytų bažnyčios šventoriuje vykusių procesijų. Architektė liudijimu, eidama aplink įstabaus aukščio mūro sienas ji nejausdavusi jokio diskomforto. Atvirkščiai, apimdavusi stipri, iškilminga, nekasdieniška nuotaika: šventinį erdvės pobūdį formavę galingi bažnyčios mūrai (analogija – OBT žiūrovų teatro salės tūris), plytinti atvira šventoriaus erdvė (analogija – per įstiklintą fojė plačiai atsiverianti miesto panorama) ir aukštas dangus (analogija – dvylikos metrų aukštyje praktiškai išnykstanti fojė lubų plokštuma).

Nuo 1968 m., perėjus į sprendinių detalizavimo stadiją, kinta ankstesnis lakoniškas Operos ir baleto teatro funkcionalistinis pobūdis. Bučiūtė atsižvelgia į operos žanro daugialypumą, turtingumą ir siekia tai išryškinti interjero sprendiniais. Kaip tik tuo metu prie teatro projektavimo prisijungia ir antrasis architektės santuokos partneris Jurijus Markejevas, savuoju meniniu pradu, kūrybine energija, pagarba tradicijoms sustiprinęs architektės kūrybinius ieškojimus, prisidėjęs kuriant apdailos ir architektūrines detales. Dar 1962 m. architektūriniuose pasiūlymuose matomas fasadų išklotinėse pabrėžiamas raudonas salės tūris – vienintelė apdailos medžiaga, projekte vaizduojama spalvota. Vėliau architektė ne kartą yra minėjusi jai artimą raudonų plytų mūro charakterį gynybiniuose senovės lietuvių statiniuose bei bažnyčių pastatuose. Pritaikyti šią tradicinę medžiagą moderniuose pastatuose architektei atrodė labai organiškas sprendimas. Tačiau tai susilaukė tam tikro architektų pasipriešinimo, nes molio plyta laikyta pernelyg paprasta tokios kategorijos visuomeniniam pastatui, tuo metu priimtinesne apdailos medžiaga laikytas pilkas dolomitas. Markejevas entuziastingai palaikė Bučiūtės norą panaudoti raudono molio plytas apdailai. Galima spėti, jog abiejų kūrėjų molio, keramikos pasirinkimas apdailai nėra atsitiktinis. Ir architektės tėviškėje Rokiškio krašte, ir dailininko senelių krašte Vladimiro srityje Rusijoje – ypač molinga dirva, sąlygojusi tradicinės keramikos amato buvimą vaikystės aplinkoje ir vaikiškus žaidimus lipdant iš molio. Galiausiai teatro sienų apdailai Markejevas sukūrė penkių skirtingų profilinių apdailos plytų pramoninius pavyzdžius, kuriais varijuojant savitai atkartojamas Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, Perkūno namo Kaune ir Zapyškio bažnyčios apdailos reljefo kūrimas, pasitelkus dekoratyvias profilines plytas. Konkrečiai teatrui buvo sukurta profilinių plytų gamybos technologija Jašiūnų keramikos fabrike, panaudojant ten taikomą drenažo vamzdelių gamybos principą. Tačiau ši technologija nebuvo plėtojama ir taikoma kitiems pramonės pavyzdžiams gaminti.

Kitas įdomus interjero apdailai panaudotas elementas – geltonas spalvotas stiklas. Tuo metu būtų tikėtina analogiškos kategorijos pastate šviestuvų gamybai panaudoti krištolą. Vis dėlto, siekiant interjere sustiprinti šventinį šiltą koloritą, buvo pasirinktas geltonas stiklas, kurį Markejevas gausiai naudojo kurdamas skirtingus šviestuvų modelius ir specialiai teatro bufetui suprojektuotas ir pagamintas skirtingų gėrimų taures. Bučiūtė dažnai minėdavo dvarų pastatuose, įstiklinant paprastų valstiečių gyvenamųjų namų verandas naudotas spalvoto stiklo „inkrustacijas“. Jos pomėgį spalvotam stiklui atspindi ir jos pačios gyvenamojoje aplinkoje taip mėgti dekoratyvaus spalvoto stiklo gaminiai ar tiesiog kolekcionuotos ir ant palangių dienos šviesoje sustatomos paprastų spalvoto stiklo butelių kompozicijos. Teatro interjeruose geltono stiklo – „pigios“ medžiagos – paprastas žaismingumas nurungė „kilmingą“ krištolą. Žalvaris, kurį architektė vadino tradicine lietuviška medžiaga, turėjo padėti kurti šiltų tonų skambesį. Jis ne tik naudojamas grindjuostėms, bet ir užvaldo erdvę. Žalvariniai pakabinamų lubų-šviestuvų elementai kasų vestibiulio lygmenyje, kolonų, įėjimo durų apdaila štampuotomis profilinėmis lėkštelėmis, durų rankenos, peleninės, dekoratyvi priešgaisrinė užuolaida – visa tai autoriniai dailininko Markejevo sprendiniai. „Kalvio“ technologijos analogijos ženklina dailininko nostalgiją senajam amatui: sukti, lenkti peleninių profiliai, rankenų detalės, net žalvarį imituojančiuose palengvinto metalo lydinio elementuose skamba ta pati „kalvio“ technikos nata. Dekoratyvios priešgaisrinės uždangos galutinis pavidalas vėlgi primena senąją stogų ir kupolų dengimo technologiją medinėmis lentelėmis, kur elementai persikloja lyg žuvies žvynai. O žiūrint į eskizinius uždangos pasiūlymus išryškėja dar kiti vaizdiniai – čia akivaizdžios senovės karių šarvų, sunertų iš žiedų, paralelės.

Nostalgišką prarastosios šventės siekį dailininkas siekė įkūnyti ne tik medžiagiškai, bet ir modeliuodamas lankytojų judėjimo ritmą. Pagrindinius žiūrovinės dalies lauko laiptus Jurijus Markejevas projektavo derindamasis prie bendro “kilmingo” teatrinio žanro charakterio, norėdamas savotiškai paneigti tarybinio laikmečio paprastumą ir kasdieniškumą ir atsigręždamas į sunaikintą aristokratiškos šventės dvasią. Laiptų plotis, pakopų mažas aukštis ir didelis gylis, žemi turėklai, dailininko žodžiais tariant, atspindėjo “karališko” iškilmingo, lėto ėjimo charakterį – taip turėjo jau patys laiptai nuteikti į spektaklį, nekasdienišką šventę, atėjusį tarybinį žmogų. Čia verta prisiminti į ilgainiui savaime susiformavusią žiūrovų judėjimo trajektoriją. Keistas reiškinys - pertraukų pradžioje fojė žiūrovai nevalingai pradeda vaikščioti ratu, prie kurio jungiasi vis naujai ateinantys. Pertraukos viduryje iš fojė balkonų jau galima stebėti masinę promenadą, kurioje demonstruojamos orios povyzos ir proginiai drabužiai.

Žvilgsnis iš vidaus ir pačių architektų pasakojimas leidžia pamatyti pastatą kitaip – suasmenintą, įvairialypį, mažose detalėse sutelkusį žymiai intensyvesnį naratyvinį krūvį nei galėtum tikėtis žvelgiant „iš paukščio skrydžio“. Kokybiškas, preciziškas detalių skambesys, turtingo, daugiasluoksnio, prabangaus, net butaforiško operos charakterio išryškinimas buvo sąmoningas autorių pasirinkimas. O tai sukėlė amžininkų kritiką teatrui dėl „pernelyg daug brangių medžiagų ir architektūrinių formų ir detalių įvairovės bei perkrovimo, stilistinio vieningumo ir saikingumo pastate trūkumo“.4 Aštuntą dešimtmetį stipriausiais ir pozityviausiais lietuviškos architektūros mokyklos bruožais laikytas „funkcijos ir meninės formos vieningumas, iš liaudies architektūros tradicijų ateinantis saikingumas, vietinių medžiagų taikymas, „logiškas“ dekoras be didelio puošnumo“.5 Kartu tikėtasi, kad naujasis teatras taps bendrus lietuvių architektūros pasiekimus atspindinčiu epochos statiniu. Pirmieji OBT projektavimo etapai 1960 ir 1962 m. iš tiesų atliepia bendras septinto dešimtmečio pradžios Lietuvos architektų kūrybinių paieškų tendencijas. Ryškus funkcionalistinis pastato charakteris vėliau įgavo vėlyvojo modernizmo bruožų: tai sudėtingėjančios tūrinės formos, skirtingos jų faktūros, scenos dėžės kaip tradicinio modernistinio stačiakampio suskaidymas į smulkesnę, daugialypę struktūrą. Vėlyvajam modernizmui būdinga tendencija „naujomis architektūrinės raiškos priemonėmis užmegzti intensyvesnį emocinį ryšį su tarp statinio ir jį stebinčio žmogaus“6 OBT projektuose išryškėja jau 1968 m. Kaip ir modernizmo suasmeninimas, subjektyviai pasirinktų istorinių ženklų ir tradicijų kodavimas detalėse, iracionalus dekoratyvumas, kurie gali būti laikomi jau postmodernistinės architektūros bruožams. Taigi trečioji 1968 m. projekto stadija tikrai neatitiko to meto teisingos lietuviškos architektūros kanono ir vyravusios architektūrinių paieškų tendencijos. Žvelgiant iš šios perspektyvos nestebina, kad architektų bendruomenei buvo sunku priimti į lakoniškos architektūros rėmus netelpantį OBT. Bet Elena Nijolė Bučiūtė niekada neplaukė pasroviui ir nesivaikė madų. Pasak jos, „tai, kas nemadinga, niekaip negali išeiti iš mados“.7 Ne siekis atitikti vyraujantį kanoną, o natūrali kūrybos proceso eiga suformavo tokį OBT, koks ir buvo pastatytas. Gal amžininkai tiesiog dar negalėjo tinkamai suprasti ir įvertinti vieno ankstyviausių drąsių žingsnių į priekį, kai vėlyvasis modernizmas įgavo vis daugiau post motyvų?



1 Vytautas Brėdikis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Dičius ir kiti už nuopelnus Lietuvos architektūros menui „Architektūros riterio ordinu“ apdovanoti architektai.

2 Vilniuje architektė suprojektavo Žemėtvarkos projektavimo instituto rūmus (1967), baldų parduotuvę (1968), Valstybinio plano komiteto pastatą (dab. Ūkio ministerija, 1973), Operos ir baleto teatrą (1974), buitinio aptarnavimo pastatą Naujojoje Vilnioje (1988), Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo pastatą (1998).

3 Interviu su Elenos Bučiūtės sūnumis Sauliumi ir Arvydu Bareikiais, Vilnius, 2013-10-07, užrašė Indrė Ruseckaitė.

4 Algimantas Mačiulis, „Tikras ir netikras pinigas interjeruose“, in: Literatūra ir menas, 1997-12-03 Nr. 49, p. 8.

5 Ibid., p. 9.

6 Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: VDA leidykla, 2012, p. 118.

7 Interviu su Elenos Bučiūtės sūnumis Sauliumi ir Arvydu Bareikiais, Vilnius, 2013 m. spalio 7 d., užrašė Indrė Ruseckaitė.

 

img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
36