Kuba Snopekas yra architektas ir tyrėjas. Šiuo metu dirba Maskvos medijų, architektūros ir dizaino institute „Strelka“, yra parengęs architektūros ir miestų planavimo projektų Lenkijoje, Ispanijoje, Danijoje, Rusijoje. Snopekas rašo apie architektūrą, kuruoja parodas ir dirba su studentais. Neseniai jis išleido knygą „Belyaevo forever“ (Beliajevo amžiams, Maskva: Strelka press, 2013) apie sovietmečiu pastatytą pietvakarių Maskvos blokinį Beliajevo rajoną. Knygoje keliami klausimai apie masinės gyvenamosios architektūros išsaugojimą.

Mintis jus pakalbinti kilo sužinojus apie jūsų knygą „Belyaevo forever“. Mane sužavėjo geniali savo paprastumu mintis patikrinti masinės gyvenamosios statybos rajono vertę panaudojant UNESCO Pasaulio paveldo objekto paraiškos formą.

Savo knyga iš tikrųjų norėjau atkreipti dėmesį į masinės, kartotinės architektūros išsaugojimo problemą. Man tai labai įdomu. Architektūros paveldo apsauga yra tikrai gerai išplėtota tyrimų sritis ir mes žinome, kaip elgtis su senųjų laikų, XIX amžiaus ir XX amžiaus pirmosios pusės palikimu. Tačiau dėl kažkokių priežasčių architektūrai, iškilusiai po Antrojo pasaulinio karo, tai netaikoma. Manau, kad tai yra paradoksas, jis ir tapo mano tyrimo pagrindu. Viena vertus, kartotinė, masinė architektūra nėra saugotina būtent dėl to, kad ji yra standartinė, niekuo neišskirtinė, o juk dažniausiai svarbiausia sąlyga išsaugoti pastatą yra jo originalumas. Kalbėdami apie išsaugojimą, visada turime omenyje originalumą. Tačiau masinė architektūra tokia nėra. Kita vertus, gyvename laiku, kai pradedama svarstyti apie šios architektūros kokybę ir vertę. Juk visada turi praeiti apie 50 metų, kol žmonės pradeda įžvelgti kokybę ir svarstyti apie išsaugojimą, todėl darau prielaidą, kad mes dabar esame tokioje situacijoje.

Pastaruoju metu ir Baltijos šalyse daug diskutuojama apie masinę, eilinę architektūrą. Pernai  Talino architektūros festivalyje buvo surengtas konkursas perdaryti ir atgaivinti Talino gyvenamuosius mikrorajonus. Vilniuje taip pat nemažai diskusijų apie du puikius rajonus – Lazdynus ir Pašilaičius. Tas pats pasakytina ir apie Lenkiją. Ir niekas iš tikrųjų nežino, kaip išsaugoti šiuos dalykus, nes jie yra kartotiniai, masiniai, labai sunku pasakyti, kokios yra jų vertingosios savybės. Taigi, mano darbo tikslas ir yra bandyti išsiaiškinti, kur slypi kokybė ir kas turi būti išsaugota. Kadangi šie mikrorajonai yra tokie dideli, jiems išsaugoti įprasti metodai netinka. Panaudoti UNESCO paraiškos formą buvo tiesiog stiprus poelgis siekiant atkreipti dėmesį į šią problemą.

Tai UNESCO vardą panaudojote tik dėmesiui atkreipti?

Ne, tai nebuvo vien dėmesiui atkreipti. Manau, kad UNESCO yra kultūros paveldo išsaugojimo priešakyje. Taip pat UNESCO yra kone geriausiai žinoma organizacija architektūros paveldo išsaugojimo srityje, todėl ieškodamas būdų, kaip tą padaryti, žinoma, pirma pagalvojau apie šią organizaciją. Juk didžioji dalis miestų, regionų ir šalių architektūros apsaugos strategijų yra paremtos UNESCO išsaugojimo ir elgsenos su paveldu metodais. Todėl buvo logiška pirmiausia pasidomėti, ką siūlo UNESCO, ką jie iš tikrųjų mano apie šią paveldo rūšį. Taigi tirdamas nusprendžiau užpildyti UNESCO Pasaulio paveldo objekto paraiškos formą.

Sakote, kad UNESCO yra paveldosaugos avangarde. Bet ar tikite, kad UNESCO Pasaulio paveldo sąrašas vis dar reikšmingas? Jame esantis pokario Prancūzijos miestas Le Havras, Brazilijos sostinė Brazilija ir Tel Avivo Baltasis miestas yra modernistiniai XX amžiaus miestai, tačiau ar pastebėjote, kad jiems būtų taikomas koks nors specialus kokybės vertinimas arba išsaugojimo strategija?

Kalbėjau su UNESCO atstovu Lenkijoje. Jis sakė, kad visgi nėra kažkokio itin griežto pavyzdžio, ką galima įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą. Žmonės iš UNESCO iš tikrųjų elgiasi gana intuityviai. Yra labai daug objektų, kurie teoriškai neturėtų būti tame sąraše. Pavyzdžiui, Le Havro miestas Prancūzijoje buvo atstatytas / pastatytas XX amžiaus penktajame dešimtmetyje, pokaryje, per labai trumpą laiką ir tai simbolizuoja pokario atstatymus [Europoje]. Kitas pavyzdys, kuris man labai patinka, yra po karo atstatytas Varšuvos senamiestis. Teoriškai jis neturėtų būti sąraše, nes nėra autentiškas – tai visiška rekonstrukcija. Bet emocijos, įdėtos į šį atstatymą, ir jo simbolinė reikšmė suteikė vertę, dėl kurios Varšuvos senamiestis buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą. Panašiai ir Dresdenas, nors yra vadinamas disneilendu, nes po karo visas buvo tiksliai atstatytas, bet tas atstatymas buvo labai simboliškas. Ir jis taip pat yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Taigi, aš negaliu atsakyti į klausimą, ar UNESCO sąrašas vis dar yra reikšmingas, ar jis vis dar galioja – aš manau, kad taip. Tebeįrašoma daug naujų objektų ir daug miestų į sąrašą siekia įrašyti savuosius, nes tai savaime reiškia turistų ir pinigų antplūdį. Man labiau rūpi, kas su tuo sąrašu nutiks ateityje. Jei vis daugiau objektų pateks į sąrašą, jis vis pūsis, todėl aiškiai kils infliacijos rizika, dėl kurios nukentės sąrašo kokybė. Man svarbiausias klausimas yra UNESCO sąrašo ateitis ir kaip mes galime daryti įtaką šiai ateičiai ar formuoti ją.

Be abejo, tai yra labai svarbus ateities ir šiandienos klausimas. Šiuo metu rengiame leidinį pavadinimu „Miestas. Lūžio taškai“. Jūsų knygoje pastebėjau du labai svarbius miesto suvokimo lūžio taškus: pirmasis – tai masinės statybos gyvenamųjų rajonų nematerialioji vertė, kita vertybė – jų funkcionalumas. Bet kaip jūs apibūdintumėte tas nematerialiąsias vertes?

Žvelgiau į tai šiek tiek kitu kampu. Mano požiūris buvo toks – ši architektūra stokoja unikalumo, o unikalumas yra įprasta išsaugojimo sąlyga. O jei kartotinėje masinėje architektūroje unikalumo nėra? Kur galima rasti unikalumo šeštojo dešimtmečio gyvenamajame rajone? Mano tyrime atsakymas buvo susijęs su nematerialiuoju paveldu arba su nematerialiosiomis vertėmis. Jei pavyktų atrasti neapčiuopiamų, nematerialių, nearchitektūrinių verčių, kurios praturtina architektūrą, tuomet ji iš tiesų galėtų tapti vertingesnė. Galbūt tada net ir masinėje, eilinėje architektūroje įmanoma atrasti unikalių savybių. Pavyzdžiui, Beliajevo, kurį aš tyriau ir aprašiau, yra 150 tūkstančių gyventojų turintis gyvenamasis rajonas, pastatytas tik iš beveik vienodų standartinių namų, tačiau kultūros kiekis, kuris užsimezgė ir buvo pagamintas šioje aplinkoje, menininkų įnašas aprašant šį rajoną buvo toks didelis ir intensyvus, kad aš manau, jog visa tai visiškai atsveria rajono architektūrinio unikalumo stoką. Tai yra nematerialusis paveldas, neatsiejamai susijęs su architektūriniu palikimu.

Kalbėdamas apie funkcionalumą, pirmiausia noriu paklausti, kodėl žmonės apskritai nori kažką įtraukti į paveldo sąrašus? Atsakymas labai paprastas – todėl, kad šie sąrašai vis dar yra kokybės rodikliai, o ten esantys objektai yra tam tikro laiko liudininkai. Pavyzdžiui, XIX amžiaus architektūra buvo sutelkta į miestų planavimą. XIX amžiaus Berlyno gyvenamieji rajonai, suplanuoti labai ypatingu būdu, dabar laikomi teisingais, ir vokiečiai Berlyne nori faktiškai išsaugoti šį planavimą. Aš manau, kad [sovietiniuose] mikrorajonuose architektai daugiausia dėmesio skyrė funkcionalumui. Rajono planas turėjo būti labai funkcionalus. Žinoma, plane viskas atrodo gana padrika, nes tai nėra taisyklingas perimetrinis užstatymas, tie planai netgi nesudaro aiškiai įskaitomos kompozicijos, tačiau funkcionalumo visiškai pasiekta. Todėl manau, kad jei tai buvo pagrindinis XX amžiaus septintojo dešimtmečio architektų tikslas, tad tikriausiai tai ir yra tai, ką turėtume išsaugoti.

Geras požiūris. Tada darosi aiškiau, ką reikėtų saugoti, pavyzdžiui, neleisti tankinti gyvenamojo rajono, nestatyti naujų pastatų žaliosiose zonose, tačiau kokiomis praktinėmis priemonėmis siūlytumėte išsaugoti nematerialiąsias savybes? Juk gyventojai keičiasi, kartos kinta, o genius loci nyksta.

Tai labai sudėtinga tema – manau, keletą atsakymų pavyko pateikti knygoje. Esmė ta, kad būtent nematerialiosios vertės yra svarbiausios atsakant į klausimą, ką reikėtų išsaugoti. Jei pažvelgsime, pavyzdžiui, į Beliajevo rajoną, tai ten užgimusi kultūra buvo pagrįsta labai konkrečiais elementais. Ji susiformavo ne visame gyvenamajame rajone, o tą kūrybiškumą paskatino labai konkretūs elementai. Suprantama, specifinės vertės visuomet yra skirtingos – kartais tai gali būti konkretūs menininkai, kartais – muzikantai, o kartais – kokie nors konkretūs renginiai ar įvykiai, nutikę konkrečiose vietose. Apskritai, visa ši nemateriali vertė ir turėtų būti tikrasis kokybės indikatorius. Beliajevo atveju galėčiau konkrečiai nurodyti, kas sudaro kokybę, kokie menininkai buvo svarbūs. Kitu atveju tai būtų kažkas kita.

Priėjome dar vieną klausimą. Manau, kad jei įtrauktume nematerialiąsias vertes tarp elementų, kuriuos norime išsaugoti architektūroje, tektų keisti visą išsaugojimo metodiką. Dabar turime begalinę įvairovę pastatų. Pavyzdžiui, Tadž Mahalas, Maču Pikču ir Tūkstantmečio salė Vroclave – visiškai skirtingi pastatai, bet požiūris į jų išsaugojimą yra visada toks pats arba labai panašus. Manau, kad ketinant išsaugoti masinės statybos, kartotinės architektūros pastatus ir jų nematerialųjį paveldą, išsaugojimo strategija ir taktika kaskart turės būti kuriama individualiai. Išsaugojimo procesas bus daug ilgesnis. Ir tai nebus pastato muziejifikacijos procesas, ne, o tai bus tyrimų procesas siekiant kuo geriau ištirti pastatą ir išaiškinti jo nematerialiąsias vertes.

Taigi, išsaugojimo planas nebūtų standartinė procedūra, bet individualiai rengiama kiekvienam objektui?

Būtent.

Tai labai gera idėja, reiškianti dar vieną esminį lūžį urbanistikos paveldo suvokime.

Jau yra projektų, kurie seka šia logika ir kurie buvo parengti dar prieš pasirodant mano knygai. Tikriausiai žinote OMA architektų parengtą Ermitažo Sankt Peterburge pertvarkymo projektą. Manau, kad būtent taip ateityje turėtų būti rengiami išsaugojimo ir restauravimo projektai. OMA pirmiausia atliko išsamų viso komplekso tyrimą ir tada išdistiliavo esmines vertes. Jie suprato, arba tiesiog nusprendė, kad didžiausia Ermitažo vertė yra nesuskaičiuojamas skaičius kambarių. Tai pastatas su milžinišku kambarių skaičiumi. Todėl, užuot sunaikinus tas patalpas ir sukūrus didžiules parodų sales, kaip neretai padaroma pritaikant pastatus muziejams, jie nusprendė tuose kambariuose padaryti labai įdomią kuratorių programą. Nors šis projektas liko neįgyvendintas, jis man yra tikras įkvėpimas ir prototipas to, kaip turėtų būti elgiamasi ateityje. Užuot pritaikę standartinę procedūrą, imkite egzistuojantį pastato ar urbanistinio rajono audinį, nustatykite esminius, pačius svarbiausius jo elementus ir sukurkite išsaugojimo projektą.

Jei individualiai kiekvienai vietai parengti apsaugos planai yra mūsų ateitis, tai ar nemanote, kad atlikus tyrimą kiekvienas objektas, tiek urbanistikos, tiek architektūros, gali pretenduoti nebūtinai į reikšmingą, bet bent jau į kokią nors vertę? Ar neatsitiks taip, kad ateityje bus nustatyta, kad kiekvienas objektas yra vertingas ir turi būti saugomas?

Aš kėliau šį klausimą – apie tai ir yra mano knyga. Daug galvojau apie tai ir manau, kad taip neatsitiks, nes net jei ir mėginsime išaiškinti nematerialiąsias architektūros vertes, tikrai ne visur, ne visose vietose jų rasime. Jei architektūra nėra pakankamai unikali, jei ji nėra pakankamai gera, jei neturi nematerialiosios vertės – jūs negalėsite to padaryti. Net jei į architektūros vertinimą įtrauksite nematerialųjį sluoksnį ir pažvelgsite į ją per įsivaizduojamus akinius, pamatysite, kad vis tiek apie 80–90 procentų architektūros neatitinka reikalavimų, ir jūs negalite, jūs neturėtumėte ir jūs nenorite to objekto išsaugoti. Kyla tikrai daug klausimų. Jei kada nors pavyktų įrašyti Beliajevo rajoną į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, įdomiausia būtų tai, kad iškiltų daugybė problemų – ne tik filosofinių, bet ir praktinių.