JOSEPH KING

DVIDEŠIMT METŲ PASAULIO PAVELDO SĄRAŠE: VILNIAUS ISTORINIS CENTRAS ISTORINIO MIESTO KRAŠTOVAIZDŽIO KONTEKSTE / 20 YEARS ON THE WORLD HERITAGE LIST:  VILNIUS HISTORIC CENTRE AND THE HISTORIC URBAN LANDSCAPE APPROACH

Prieš pradėdamas paskaitą, norėčiau padėkoti Lietuvos Nacionalinei UNESCO komisijai. Paskutiniuosius metus, mus siejo glaudūs ryšiai bei geri santykiai, ypač nuo 2013 metų, kai ICCROM stažuotojas iš Lietuvos atliko praktiką – dirbo su mumis sprendžiant pasaulio paveldo vadybos problemomas. Mes ir toliau palaikome gerus santykius su Lietuva. Man taip pat labai malonu pabrėžti, kad nuo pat to momento, kai Vilnius buvo įrašytas į pasaulio paveldo sąrašą, ICCROM veikė šiame regione, dirbdama su įvairiais partneriais ypač per ETUC iniciatyvą skirtą tarptautiniam konservavimui.

Prieš man tęsiant toliau, norėčiau paminėt Profesorių J.Jokilehto, kuris šiuo metu taip pat sėdi auditorijoje. Esu laimingas, galėdamas pasakyti, kad profesorius yra tas žmogus, kuris mane pakvietė prisijungti prie ICCROM. Jis taip pat pradėjo ETUC iniciatyvą konservavimui ir tik jo dėka šios koncepcijos buvo pradėtos naudoti ICCROM bei tarptautiniu mastu pasaulyje. Aš esu labai laimingas, galėdamas būti čia, Vilniaus, kaip pasaulio paveldo sąraše esančios vertybės 20 – ąsias metines. Džiaugsmą dar labiau sustiprina tai, jog Lietuvoje turiu giminystės ryšių, taip pat per paskutiniuosius metus dirbdamas čia įgijau daug kolegų, kuriuos galiu vadinti draugais. Esu labai laimingas, grįžęs į Vilnių(pirmą kartą čia lankiausi 1998 metais), vėl matydamas draugus, ir turėdamas galimybę pasidalinti su jumis kai kuriais svarstymais, susijusiais su konservavimu šiame nuostabiame mieste – Vilniuje.

Mano paskaita bus iš dviejų dalių: pirmojoje – pakalbėsiu apie Vilnių ir tai, kaip jis tapo pasaulio paveldo sąrašo saugoma vietove bei apie su tuo susijusias problemas. Antroji prezentacijos dalis bus susijusi su nauju požiūriu į paveldo problemas, prie kurio prisideda UNESCO – jis vadinasi „Istorinio kraštovaizdžio“ metodas. Ateityje, Lietuva ir Vilnius gali gauti naudos būtent valdant miestą kaip pasaulio paveldui priklausančią vietovę.

Dedikacijoje teigiama, kad švenčiame Vilniaus 20 metų kaip pasaulio paveldo sąrašo vietovės egzistavimą, tačiau Vilnius turi verčių, kurioms yra daug daugiau metų (niekas negali teigti, kad vertės staiga atsirado tik 1994 metais). Taigi, pirmiausia norėčiau visiems priminti, kodėl Vilnius buvo įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą ir kokiais dviem kriterijais remiantis. Pirmasis - Vilnius išsiskiria, nes turi viduramžių palikimą, kuris darė didelę įtaką architektūros ir kultūros vystymuisi nemažai daliai rytų Europos ir kitoms kaimyninėms šalims netgi kelis amžius. Taigi, svarbu pabrėžti, kad Vilniaus kultūra darė didelę įtaką architektūros, kultūros, bei kitose meno sferose visoje Rytų Europoje. Antrasis svarbus kriterijus (įrašytas ketvirtu numeriu): dėl urbanistinio landšafto/miesto peizažo bei didelės pastatų įvairovės, Vilnius tampa išskirtiniu miesto, kuris per penkis amžius organiškai vystėsi centrinėje Europoje, pavyzdžiu. Siūlyčiau šiuos kriterijus vadinti vertėmis, nes tai yra svarbūs požymiai, norint suprasti Vilnių. Šie požymiai gali būti matomi per kelias iškylančias problemas:

1. Trys pilys (aukštutinė, žemutinė ir kreivoji)

2. Teritorija, kurią Viduramžiais supo siena.

3. Radialinis miesto planas (išeinantis nuo pilies centro), taip pat turintis viduramžių gatvių tinklą su mažomis gatvelėmis padalinančiomis miesto planą į netaisyklingus kiemus, bei dideles aikštes, kurios atsirado kiek vėliau.

Šie požymiai yra svarbūs galvojant bei planuojant Vilniaus paveldotavarkos darbus, norint išlaikyti universalias vertes – būtent šie objektai ar požymiai yra tie, kuriuos reikia atsargiai konservuoti. Kalbu ne tik apie pilis ar sienas, bet mes turime būti labai atsargūs ir išsaugoti gatvių išdėstymą, mažų gatvelių kvartalus – būtent šias vertes turime išsaugoti, jeigu norime kad Vilnius būtų perduotas ateities kartoms toks, koks yra dabar. Istoriniai pastatai – kuriuose galime rasti įvairių periodų tokių kaip Gotika, Renesansas, Barokas ir Klasicizmas – viena pagrindinių Vilniaus vertybių. Viename mieste randame visus šiuos skirtingus laikotarpius, tuo pačiu jame spinduliuoja ypatinga harmonija. Šie miesto struktūros elementai, dėl jų natūralaus išsidėstymo, nulemia specifinius siluetus, panoramas ir vaizdus, kurie šiandien yra saugomi. Taigi, čia išdėstyti pagrindiniai aspektais, į kuriuos turime atsižvelgti, planuodami ir svarstydami Vilniaus saugojimo galimybes, kurdami konservavimo strategijas.

Visi žinote, kad 1994 metais Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą (tai vyko Tailande, Phuket mieste). Istoriškai, šie metai buvo labai svarbūs šalies istorijai; tai buvo pereinamasis laikotarpis iš Sovietinio laikotarpio, kuriame valstybė diktavo gyvenimo sąlygas, į vakarietišką, kur galiojo laisvoji ekonomika ir kitos laisvės. Taigi, tokiame politiniame kontekste Vilnius tapo pasaulio paveldo dalimi, ir Lietuvoje dirbantys paveldosaugos profesionalai turėjo rasti būdus, kaip dirbti šiame pereinamame laikotarpyje bei besikeičiančioje vyriausybinėje sistemoje. Tai iššaukė rimtus iššūkius. Vienas iš jų – administracinių struktūrų bei paveldosaugos įstatymų nebuvimas. Besikeičiant politinėms struktūroms, vyravo nuomonės, kad įstatyminė bazė nebuvo pajėgi vykdyti paveldo apsaugos Vilniuje. Taip pat trūko aiškumo tarp valdžios institucijų, kas turi būti atsakingas už paveldo apsaugą: ar tai galėtų būti kultūros ministerija, ar paveldo apsauga turėtų būti vykdoma savivaldybių lygmeniu ir kokie turėtų būti santykiai tarp šių institucijų. Iškilo nauji iššūkiai – kokią atsakomybę turi prisiimti paveldo savininkai, kokia jų rolė paveldo apsaugos procese. Būtent tuo laikotarpiu buvo siekiama skatinti privatųjį sektorių investuoti į senamiesčio paveldosaugos procesą, tačiau tada dar buvo neaišku, ar tai padaryti bus įmanoma. Reikia nepamiršti, kad viena iš pagrindinių problemų, kaip ir bet kuriame istoriniame mieste, taip ir Vilniuje, buvo pastatų būklė ir infrastruktūra. Daugelio pastatų būklė buvo kritinė, infrastruktūra prasta – taigi situacija buvo ne tokia, kokia turėtų būti.

Šiame kontekste reikėtų paminėti, kad būtent Lietuvos paveldosaugos profesionalai, bandė išrasti mechanizmus, kad 1994 metais priimtas dokumentas leistų judėti į priekį paveldosaugos darbams. Kas iš tikrųjų įvyko, mano nuomone, yra labai įdomu. 1996 – 1997 metais daugybė institucijų pradėjo domėtis miestu, ir priėjo prie bendros išvados – reikia dirbti kartu ir pagerinti paveldotvarkos, konservavimo darbų kokybę ir spartą. Minėtų organizacijų sąrašas gana ilgas: Lietuvos Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė, UNESCO pasaulio paveldo centras, UNDP, Pasaulio Bankas, ICCROM, Europos Sąjunga, Italijos vyriausybė ir kt.. Taigi, labai svarbu suvokti, kad tuo metu daugybė svarbių tarptautinių ir nacionalinių institucijų susivienijo teigdamos, kad Vilnius (Lietuva): „yra svarbi vietovė ir mums reikia dirbti kartu dėl jos ateities“. Tai nevyksta kiekvienoje į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktoje vietovėje, ne visos gali pasigirti tokia bendradarbiaujančių institucijų gausa. Lietuvos pavyzdį, galima pateikti kaip vietovės, kurioje vyko ekonominiai pokyčiai, tačiau Lietuvos bei užsienio institucijų bendradarbiavimo dėka buvo pasiektas tik dar didesnė vienybė planuojant ir vystant paveldo apsaugos strategijas.

1996 metais buvo sukurta Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija, o 1997 metais buvo surengta „Donorų konferencija“, kurios metu potencialūs investuotojai aptarė Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategiją. Techninės pagalbos programa – ETUC panaudojo Vilnių kaip pagrindinį programos dalyvį, kurio pavyzdį bus galimą pritaikyti ir viso Šiaurės – rytų Europos regiono Programai (į regioną taip pat įeina tokios šalys kaip Latvija, Estija, Baltarusija, Ukraina). ETUC programai vadovavo UNESCO, UNDP ir ICCROM. ICCROM tikslas buvo panaudoti programą Vilniuje ir taip sukurti universalų paveldosaugos modelį, kuris galėtų būti naudojamas ir kitose regiono šalyse.

Atnaujinimo strategija jau 1996 metais turėjo viziją: “Patekęs į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Vilnius įgavo tarptautinį pripažinimą. Vilniaus senamiestyje bus užtikrinta paveldo apsauga, jis bus atgaivintas ir toliau vystysis kaip svarbiausias Lietuvos istorijos paveldas per miesto planavimą, architektūrą ir kultūrą. Vilniaus senamiestis turi tapti neatskiriama ir integralia Lietuvos sostinės dalimi, skatinančia etninę toleranciją, demokratijos standartus bei miesto bendruomenės brandą. Senamiestis turėtų tapti šių tikslų pavyzdžiu: simbolizuoti Lietuvos istoriją bei Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, atgimimą.“ Taigi, įdomu pažvelgti ar ši vizija išsipildė per paskutiniuosius aštuoniolika metų? Paliksiu jums nuspręsti patiems.

Vykdant atgaivinimo planą, iškilo keletas pagrindinių iššūkių, tokių kaip:

• - Nuosavybės klausimas – paveldas buvo vis dar valstybinė nuosavybė

• - Paslaugų ir infrastruktūros problemos

• - Eismas ir mašinų statymas senamiestyje (ir šiandien tai vis dar neišspręsta)

• - Parkai ir žaliosios erdvės mieste

• - Teisinė ir administracinė struktūra – kartais prieštaringos ir klaidinančios

• - Leidimų paveldosaugos darbams gavimas ir patvirtinimas bei darbų vystymas

• - Viešosios investicijos

• - Privačios investicijos

• - Ekonomikos vystymasis

Svarbiausias šio laikotarpio pasiekimas – susikūrė Vilniaus Senamiesčio atnaujinimo agentūra. Per paskutiniuosius metus ji įvykdė daugybę pokyčių. Visų pirma agentūra tęsė restauracijos ir kitų paveldotvarkos darbų vadybą, skleidė informaciją visuomenei, viešino publikacijas. Tai buvo vieta, kur profesionalai šios srities specialistai įgavo dar daugiau patirties, taip pat vyko tarptautiniai mainai. Taigi, manau galima teigti, kad šios agentūros įkūrimas buvo vienas svarbiausių žingsnių į priekį Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijoje nuo 1996 metų.

Kaip jau minėjau anksčiau, šiandien pasivaikščiojau senamiestyje po daugiau nei aštuonerių metų. Man pavyko pamatyti daugybę įvykdytų rekonstrukcijų, pokyčių. Taip pat pastebimi ir pokyčiai infrastruktūroje, matomi pokyčiai ir paveldosaugos vadyboje: jau nustatomos buferinės zonos(kaip ir nurodė pasaulio paveldo komitetas. Aš, kaip Vilniuje apsilankantis gana dažnai, labai džiaugiuosi stebėdamas kad įvyko pokyčiai ir progresas vis dar vyksta.

Be abejo, vis dar yra problemų, kurias reikia išspręsti:

• - Santykiai tarp nacionalinės ir municipalinės valdžios dėl paveldosaugos darbų valdymo (trūksta aiškumo)

• - Perėjimas nuo nepakankamo investavimo į per didelį spaudimą vystytis (kai kur reikia užtikrinti kad žmonių investicijos būtų panaudotos tikroms paveldosaugos problemoms spręsti).

• - Aukštutinių pastatų augimas (tai vis dar problema, kuri turėtų būti akcentuojama tolimesniame miesto planavime)

• - Miesto vystymosi strategijos (Architektūros parkas ir kiti projektai)

• - Svarbus Pasaulio paveldo santykis su jį supančia aplinka, įskaitant ir kitą paveldą, nes paveldo Vilniuje yra daug daugiau (ne tik įtraukto į Pasaulio paveldo sąrašą), taigi mes turime į paveldą žvelgti platesniame kontekste.

• - Visuomenės įtraukimas į sprendimų, susijusiu su paveldu, priėmimą.

• - Neteisingos rekonstrukcijos (Valdovų rūmai). Plačiau šios aktualijos nekomentuosiu, tiesiog noriu pabrėžti, kad tai yra restauravimo pavyzdys, kurį reikėtų iš naujo apsvarstyti ir įsitikinti, kad jis atitinka pasaulio paveldui taikomas rekomendacijas. Taigi, Vilniuje buvo įvykdyta daugybė pokyčių, tačiau vis dar yra svarbių problemų, kurias yra būtina išspręsti.

•  

• Antroji paskaitos dalis skirta papasakoti apie naująją pasaulio paveldo strategiją – „Istorinio kraštovaizdžio metodą“. Tai integruotas metodas, kuris gali būti aktualus Vilniuje dirbantiems paveldosaugos profesionalams, planuojant ir vykdant paveldotvarkos darbus).

Trumpai pakalbėsiu apie Istorinio miesto kraštovaizdžio metodo atsiradimą. Grindžiamas Vienos memorandumu (Vienoje buvo norima pastatyti kelis labai aukštus pastatus pasaulio paveldo nuosavybės buferinėje zonoje). Taigi metodo koncepcija paremta būtent aukštų pastatų statymo problema pasaulio paveldo objektus turinčiuose miestuose ar aplink juos (ten kur gali būti paveiktą jų vertė).

• - Fono bei situacijos problemos – naujų pastatų statyba aplink pasaulio paveldą.

• - Sunkumai iškylantys, bandant integruoti šiuolaikinę architektūrą į paveldo aplinką.

• - Šis metodas nėra paveldo tipologija, o prielaida, galvojant apie istorinę miesto aplinką, norint užtikrinti, kad paveldas bus naudingas visuomenei.

Noriu pabrėžti, kad kalbėdami apie šią idėją, mes nenorime kurti tipologijų, mes norėjome skatinti į miesto paveldą bei jo valdymą pažvelgti iš kito požiūrio taško. Šis metodas yra skirtas istoriniam paveldui, tačiau taip pat ir pavieniams pastatams esantiems urbanistinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, Londone, bet kuris pasaulio paveldo monumentas yra matomas kitų pastatų fone (monumentai yra labai urbanizuotame fone). Šiame kontekste kyla klausimas – kaip reikia elgtis su vienu monumentu, suvokiant jį plačiame augančio miesto fone? Taigi istorinio miesto kraštovaizdžio metodas gali būti naudojamas spręsti būtent tokias situacijas, ypač didelėse urbanistinėse vietovės.

Istorinis miesto kraštovaizdis yra urbanistinė vietovė, suprantama kaip istorinių sluoksnių kultūros ir gamtos vertybių rezultatas, besitęsiantis už „istorinio centro“ ar „ansamblio“ sąvokos ribų, įskaitant platesnį urbanistinį kontekstą ir jo geografinius rėmus. Mes kalbame apie įvairius požymius, tokius kaip: topografiniai, geomorfologiniai, hidrologiniai ir gamtines ypatybes, istorinę ir šiuolaikinę sukurtą aplinką, infrastuktūrą, atviras erdves ir parkus, erdvines struktūras, vizualinį santykį ir jo suvokimą, socialines ir kultūrines praktikas, ekonominius procesus, nematerialiuosius aspektus bei kitus urbanistinės struktūros elementus.

Reikia pabrėžti, kad mes nesusikoncentruojame ties vienu monumentu ar ties viena grupe pastatų, mes stengiamės suvokti visą kontekstą, kaip tai yra naudojama, kur pastatyta, kokie yra juos supantys gamtiniai bruožai ir kokios yra žmonių asociacijos su ta vietove/pastatu. Tai reiškia, kad pagrindinį dėmesį skiriame fiziniams pastatams(prieš 25 metus, vykdant konservavimo darbus buvo ieškoma tipologijų, pastato charakteristikų, matuojamas aukštis, gatvių plotis, apstatymas ir pan.) Visi šie bruožai yra fiziniai, žinodami juos mes bandome rasti geriausius sprendimus kaip vykdyti paveldotvarkos darbus. Tačiau dabar, naudodami naują požiūri mes taip pat kreipiame dėmesį į: ekonomines ir socialines sąlygas, visuomenės bei individo poreikius, edukacinius poreikius, infrastruktūrą, gyvenimo kokybės kriterijus, aplinkos apsaugą. Man asmeniškai, paskutiniai du paminėti kriterijai, atrodo svarbiausi. Ar Vilniuje gyvenantys žmonės gali pasigirti kad jų gyvenimo kokybė dabar(2014 metais) yra geresnė nei 2004 ar 1994 metais? Kokia yra jų gyvenimo bei aplinkos kokybė? Į šiuos kriterijus turime atsižvelgti.

Herbas Stovelis, kalbėdamas apie Urbanistinio paveldo valdymo gaires, atkreipė dėmesį į šiuos svarbius aspektus:

1. - Reikia žinoti vietovės istorinę evoliuciją ir pasikeitimus.

2. - Reikia įvertinti paveldo bruožus.

3. - Reikia integruoti paveldosaugos problemas į naujas vystymosi strategijas.

4. - Reikia užtikrinti, kad jūs taikote šiuolaikinę viziją miestui ir jo vystymuisi.

Tai reiškia, kad Jūs turite saugoti paveldą ir jo vertes, bet tai turite vykdyti taikydami šiuolaikinę miesto viziją, suprasdami nuolatinio vystymosi ir augimo būtinumą. Jis norėjo pasakyti, kad miestai keičiasi, visą laiką transformuojasi ir kad šie teiginiai tinka tiek Romai tiek bet kuriam kitam miestui(taip pat ir šiuolaikiniam miestui). Miestai privalo keistis, ir mes, kaip miesto valdytojai, turime į tai atsižvelgti. Pokyčiai gali būti tiek dideli tiek maži – nuo pastato perdažymo iki naujo lango įstatymo istorinio lango vietoje. Taigi mes turime apsvarstyti visus galimus pokyčius, kai kalbame apie tai, kaip miestas keisis ateities perspektyvoje. Anksčiau, tokius sprendimus priimdavo žmonės, dirbantys paveldo srityje, tačiau dažnai jie buvo neteisingi. Kodėl? Namą dažo jo savininkas, o ne paveldosaugininkas. Už tai taip pat atsakingi namų savininkai, bendruomenės, miesto valdžia, valstybės pareigūnai, politikai, verslininkai, didelės kompanijos, infrastruktūros tiekėjai, paveldosaugos profesionalai, tarptautinė bendruomenė .

Taigi, turime nepamiršti visų šių žmonių, kurie taip pat turi teisę pareikšti savo nuomonę. Pagrindinės problemos įgyvendinant istorinio urbanistinio kraštovaizdžio metodą: Derybos – išsiplėtė žmonių, su kuriais reikia suderinti pokyčius, grupė(ne tik paveldosaugos specialistai, kurie „kalba ta pačia kalba“). Privalome suprasti, kad mes turi būti ne tik savo srities profesionalais, bet taip pat komunikacijos specialistais, derybininkais, mes turime sugebėti dirbti su žmonėmis ir kalbėtis „jų kalba“. Tik taip elgdamiesi, mes galėsime toliau dirbti. Taip pat reikia mokėti išspręsti konfliktus, pasiekti bendrą susitarimą.

Pagrindinė ekonomikos/verslo pokyčių problema matoma per labai paprastą Vienos miesto pavyzdį – žmonės, gyvenantys senamiestyje, netgi negali jame nusipirkti prekių, kurių jiems reikia kasdieniame gyvenime, nes miesto centras yra pritaikytas turistams(pinigų keityklos, odinių drabužių parduotuvės ir kt. ). Kita svarbi problema: naujo vystymosi reguliavimas – mes turime būti atsargūs, kai kalbame apie tai ką leidžiame ir ko ne, istorinėse vietose (profesorius auditorijai rodo naujo modernaus pastato Prahos senamiestyje nuotrauką – vert. pastaba). Jis atrodo labai iššaukiančiai senamiesčio fone, tačiau jis toks unikalus, kad kai yra laikomas tinkamu netgi tokioje vietoje. Analogiškas šios problemos atitikmuo Vilniuje - architektų sąjungos rūmai ir tiesiai už jų stovintis stiklinis daugiabutis. Tokie ginčytini sprendimai parodo, kad mes, kaip miesto paveldosaugininkai, turime nuspręsti kaip miestas turi atrodyti.

Noriu skirti kelias minutes ir pakalbėti apie Neapolio miestą. Neapolio istorinis senamiestis yra pasaulinio paveldo dalis. Šis istorinis centras turi daugybę požymių, pagal kuriuos jis įrašytas į pasaulio paveldo sąrašą, tokius kaip: monumentai, miesto urbanistinės formos, archeologija. Tačiau taip pat egzistuoja ne tik fiziniai požymiai, jie vadinami nematerialiuoju paveldu. Taip pat gerai išvystyta meno industrija, kuriai jau keli šimtai metų. Taigi, būtent tai suteikia Neapoliui didelę vertę bei formuoja jo identitetą.

Gamtiniai požymiai – Neapolio uostas, kuris nėra pasaulio paveldo dalis, tačiau jis daro didelę įtaką miestui. Taigi, vykdant bet kokius miesto planavimo darbus, turi būti atsižvelgta ir į uostą ir jo santykį su pastatais bei archeologija. Pažvelgus į Italijos žemėlapį, pamatysime, kad Pompėja (kitas pasaulio paveldo sąrašo objektas) yra labai arti Neapolio. Taip pat ir Vesuvijaus ugnikalnis (jis labai svarbus lankytinas gamtinis objektas). Taigi, jeigu norite pamatyti Neapolio istorinį paveldą, negalite jo ieškoti vien tik miesto istoriniame centre. Turime suvokti tai platesniame miesto aplinkos kontekste. Taigi, kai susiduriame su istoriniu miesto paveldu negalime susikoncentruoti tik ties viena zona, privalome į paveldą pažvelgti platesniame kontekste. Tačiau tada iškyla kitos problemos(kalbame ne tik apie paveldą), kalbame apie žmones, apie socialines bei ekonomines problemas. Iškyla klausimas, ką daryti dėl eismo ribojimo, šiukšlių išvežimo, dėl pastatų mieste, kurie nėra saugotini, tačiau jie yra pastatyti prie paveldo objektų. Todėl yra labai svarbu visus šiuos klausimus spręsti ne tik iš vieno požiūrio taško.

Istorinis miesto kraštovaizdžio metodas:

1. - Miesto gamtinių, kultūrinių bei žmogiškųjų išteklių įvertinimas.

2. - Planuoti ir tarpininkauti pasitarimuose, norint nuspręsti kokių veiksmų geriausiai imtis paveldosaugoje.

3. - Įvertinti urbanistinio paveldo pažeidžiamumą dėl socialinių ir ekonominių veiksnių ir klimato kaitos poveikio.

4. - Urbanistinio paveldo verčių bei silpnų vietų integracija į tolimesnę miesto vystymosi strategiją.

5. - Konservavimo ir plėtros politikų bei veiksmų prioritetų atrinkimas, įtraukiant teisingas valdymo strategijas.

6. - Tinkamos (viešos – privačios) partnerystės įkūrimas bei vietinių vadybos struktūrų įkūrimas.

7. - Koordinuoti įvairių veiklų tarp skirtingų dalyvių, atlikimo technikos vystymąsi.

Priemonės tai pasiekti:

• - Piliečių įsipareigojimą skatinančios priemonės – bendra nuomonė dėl verčių bei rezultatų.

• - Žinių bei planavimo priemonės – buferinės zonos, paveldo/gamtos įtakos įvertinimas, vizualinė analizė.

• - Kontrolės sistemos

• - Finansinės priemonės

• - Integruotos planavimo priemonės

Šių aspektų kombinacija padės mums valdyti istorinį urbanistinį kraštovaizdį. Be abejo, tai nereiškia, kad taip jūs turite elgtis, čia, Vilniuje – jūs turite pastatus, išlikusius iš labai skirtingų istorinių laikotarpių (mediniai pastatai, katedra, archeologija, parkai). Turėkite tai omenyje, svarstydami ateities projektus. Reikia nepamiršti medinio paveldo, kuris yra išlikęs ne tik Vilniaus senamiestyje bet ir platesnėse teritorijose.

Noriu pateikti rekomendacijas ateičiai (pagal Herb Stovel)

1. - Vilnius turėtų parodyti organizuoti planavimą taip, kad atspindėtų tradicinę struktūrą ir schemas

2. - Vilnius turėtų autentiškai pristatyti savo paveldo vertes ir išlaikyti jo komponentų vientisumą bei santykį tarp vertybių.

3. - Vilnius turėtų išlaikyti ir stiprinti savo tęstinumą.

4. - Vilnius turėtų užtikrinti, kad visuomenė dalyvautų sprendimų priėmime.

5. - Vilnius turėtų užtikrinti, kad jo paveldo vertės būtų naudojamos kaip pagrindinė informacija vertinant vystymosi galimybes.

6. - Vilnius turėtų skatinti paveldo saugojimą kaip socialinio įtraukimo įrankį.

Baigiant, norėčiau pasakyti du dalykus. Pirmiausia, pacituosiu buvusią UNESCO konsultantę, dirbusią Vilniuje - M. Lincuort: „Jeigu reikėtų palyginti Vilniaus senamiestį 1995 metų balandžio mėnesį, kai aš pirmą kartą jį pamačiau su šiandieniniu vaizdu – pažanga yra įspūdinga. Ekonomika atsigavo, architektūra atkurta iš esmės, vyksta kultūrinis gyvenimas. Akivaizdu jog, per paskutiniuosius penkerius metus, daugybė žmonių prisidėjo prie pokyčių mieste“. Mano pirmasis vizitas Vilniuje buvo 1998 metais, antrasis 2006 metais. Šį rytą, turėjau progos pasivaikščioti, ir pastebėjau didelį pagyvėjimą mieste, puikų kultūrinį gyvenimą, bei aiškiai suvokiau kad pokyčiai tik eina į priekį, kuo jūs turėtumėte didžiuotis.

Antra, įdomu, kad pagrindinis pasaulio paveldo konvencijos tikslas yra išsaugoti paveldą ir perduoti jį ateities kartoms. Mano žiniomis, žodis „karta“ yra lygus dvidešimčiai metų, taigi ši - dvidešimtųjų metinių, kai Vilnius yra pasaulio paveldo sąrašo dalis nuo 1994 iki 2014 metų, iš tikro simbolizuoja kartą. Taigi pasikeitė viena karta, nuo to laiko kai Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į pasaulio paveldo sąrašą, taigi jūs perduodate šį paveldą ateinančiai kartai, kuri jį saugos dar tolimesnei ateičiai.

Privalau pasakyti, kad visi labai sunkiai dirbo visą šį laiką, tačiau reikia nepamiršti, kad turime dirbti dar daugiau, galvojant apie paveldo išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms. Šią prezentaciją norėčiau dedikuoti žmogui, kurį daugelis iš jūsų pažįstate – Herbui Stoveliui, kuris mus paliko prieš dvejus metus. Jis buvo stipriai įsitraukęs į Vilniaus paveldo apsaugą. Norėčiau jį pagerbti tylos minute, atsimenant Herbo indėlį per paskutiniuosius dvidešimt jo darbo metų.

Labai ačiū Jums visiems.

Teksto parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba