Profesorius Jukka Jokilehto yra ICCROM generalinio direktoriaus specialusis patarėjas, Nova Gorica universiteto (Slovėnija) ekstraordinarinis profesorius bei vizituojantis garbės profesorius Jorko universitete (Jungtinė Karalystė). Jo ryški karjera ICCROM, UNESCO Pasaulio paveldo komitete ir ICOMOS Tarptautiniame moksliniame mokymų komitete lėmė jo dalyvavimą tarptautinėse misijose, susijusiose su kultūros paveldu, daugelyje pasaulio šalių.

Šiemet, 2014 metais, pasaulyje minimos dvi labai svarbios UNESCO Pasaulinio paveldo srities sukaktys: 50-osios Venecijos chartijos metinės bei 20-osios Naros autentiškumo dokumento metinės. Šiuo laikotarpiu juntamas tam tikras paradigmos pokytis: keičiasi apibrėžimai ir kiti aspektai. Ar galėtumėte pasidalinti savo įžvalgomis apie šiuos pokyčius?

Nuo 1971 m. aš dirbau ICCROM (Tarptautinis kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centras (ang. International Centre for the Study of the Preservation and Restoration of Cultural Property))., o nuo 1972 m. jau rengiau mokymų programas. Manau, kad XX a. 8-ajame deš. vyravo įdomi paradigma. 1975 m. skelbiant Europos achitektrūros paveldo metais, buvo suformuota integruotos/ integraliosios paveldosaugos (angl. integrated consrvation) koncepcija.  Išaugo gamtos paveldo paminklų ir šedevrų pripažinimas, bet kartu atsižvelgta ir į įprastesnę vietinę (liaudiškąją) (ang. vernacular) architektūrą. 1976 m. UNESCO parengė Tarptautinę rekomendaciją dėl istorinių zonų išsaugojimo ir jų šiuolaikinio vaidmens (vad. Nairobio rekomendacija; ang. Recommendation concerning the Safeguarding and Contemporary Role of Historic Areas), kurią laikau labai svarbia, nes ja žvelgiama į istorinį miestą kaip į visumą, jo kontekstą, jo aplinką; taigi tai jau yra pagrindas kultūriniam kraštovaizdžiui. 1976 m. tai buvo aiškiai apibrėžta. Manau, kad tai yra mano atraminis požiūris į paveldosaugą. 7-ajame  deš. (1950–1960 m.) pagrindinė problema buvo rekonstrukcijos po Antrojo pasaulinio karo. Šiuo klausimu buvo organizuoti du susirinkimai: 1) UNESCO ir Prancūzijos Vyriausybės Paryžiuje 1957 m.; 2) UNESCO ir Italijos Vyriausybės Venecijoje 1964 m.

Antrojo susirinkimo metu jau veikė ICCROM, nors ir įkurta tik prieš metus. ICOMOS (Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių taryba (ang. International Council on Monuments and Sites)) buvo įkurta 1964 m. ir iš anksto finansuojama 1965 m. Taigi, 1964 m. ICCROM labai aktyviai dalyvavo rengiant Tarptautinę paminklų ir vietovių konservavimo ir restauravimo (vad. Venecijos chartija) (angl. The Venice Charter for the Conservation and Restoration of Monuments and Sites) chartiją. Tuometinis ICCROM direktoriaus pavaduotojas Paul Philippot parengė dalį skyriaus, tačiau, aš manau, kad svarbiausia šioje chartijoje yra jo parašytas įvadas. Belgas Raymond Lemaire dirbo kaip sekretorius ir darbo grupės pranešėjas (ang. reporter). R. Lemaire ir dar vienas belgas, jo kolega, Venecijos chartijos praragrafus rašė prancūzų kalba. Šiuos paragrafus mes aptarinėjome ir P. Philippot minėjo, kad juos surašyti užtruko beveik visą naktį. Jeigu paskaitysite tekstą prancūzų kalba ir sulyginsite su angliška jo versija, pastebėsite, kad yra skirtumų. Problema ta, kad dauguma vertimų į kitas kalbas buvo daryti remiantis tekstu anglų kalba, o ne prancūzišku originalu. Chartija nebuvo teisės aktas ir tuomet nebuvo asmenų, prisiimančių autorystę, tad darant vertimą, kai kurie išsireiškimai buvo supaprastinti, taip pat buvo pritaikyta tuo metu jau naudota anglų kalbos terminologija. Tačiau yra būtinybė atsižvelgti į tikslų tekstą prancūzų kalba. Siūlyčiau Venecijos chartiją į lietuvių kalbą profesionaliai išversti iš prancūziškojo dokumento. Taip pat peržiūrėkite rusišką šio teksto versiją.

Venecijos chartija į lietuvių kalbą buvo versta dalimis iš anglų ir lenkų kalbų, nes sovietmečiu Lenkija buvo „langas Lietuvai į tarptautinius reikalus“. Sakykite, kokią įtaką Venecijos chartijai darė istorinės aplinkybės?

Žinoma, suprantu, kad tuo laikotarpiu nebuvo daug diskutuojama apie istorines zonas (ang. historical areas). Be to, tada Venecijoje buvo nuspręsta, kad dabar nepakanka laiko nustatyti reikalavimų šioms zonoms, todėl apsiribota paminklų ir vietovių apsauga. Nors viename Venecijos chartijos paragrafe ir užsimenama apie istorines urbanistines zonas (ang. historical urban areas), tačiau tada buvo nuspręsta, kad tiek pakanka, nes dabar svarbiau pasirūpinti bendru kontekstu. Manau, kad Venecijos chartijoje yra daugelio klausimų, kurie išryškėjo vėliau, ypač 8-ajame deš., užuomazgos, o 7-ojo deš. rūpesčiai yra susiję su daugelio pastatų ir vietovių sunaikinimu Antrojo pasaulinio karo metu. Tos laikmečio temos ir atsispindi Venecijos chartijoje, ypač jos paragrafuose, o įvadas yra bendresnio pobūdžio. Venecijos chartijos įvadas atstovauja teorinius svarstymus, o paragrafai – principus, kurie taikytini konkrečiame istoriniame kontekste. Todėl į Venecijos chartijos paragrafus siūlau žiūrėti ne universaliai, o labiau specifiškai, iš istorinės perspektyvos. Be to 8-ajame deš. išryškėjo konteksto svarba.

Kaip toliau vystėsi paradigma (kraštovaizdis, urbanistinė vietovė?)

1976 m. Prancūzijoje įvyko UNESCO patariamųjų organizacijų (ang. Advisory Bodies ) posėdis ir tuomet ICOMOS, IUCN (Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (ang. International Union for Conservation of Nature)) ir ICCROM pasiūlė savų idėjų. ICCROM apsvarstė P. Philippot rašytą Venecijos chartijos dalį; autorius įvardijo savo apmąstymus, kas tai yra išskirtinė visuotinė vertė (ang. outstanding uviversal value). ICOMOS svarstė, kokie turėtų būti objektų įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kriterijai, o IUCN apžvelgė gamtos paveldo aspektus. P. Philippot buvo tikrai aukštos kvalifikacijos meno istorikas, daug išmanęs apie istoriją ir, manau, kad būtent jo dėka aš esu čia, nes tai jis mane pakvietė. Vis dėlto jis nebuvo tikras dėl 1972 m. UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos (vad. UNESCO Pasaulio paveldo konvencija; ang. Convention Concerning the Protection of the World Cultural and Natural Heritage), nes, jeigu mes laikomės vien tik šios konvencijos, tai skiriame dėmesį tik atskiriems svarbiems paminklams, tačiau pamirštame kontekstą. Ir iš tiesų pirmosiosios nominacijos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą apėmė tik svarbiausius paminklus, ypač 9-ajame deš. Tik paskutiniajame XX a. deš. atsirado suvokimas apie platesnį kontekstą. Pavyzdžiui, 1987 m. Brazilijoje jau rinkosi ICOMOS ekspertai. ICOMOS surengė keletą regioninių konferencijų: Vokietijoje, Brazilijoje, Meksikoje ir kitur, kur buvo diskutuojama, ką daryti su istorinėms urbanistinėmis zonomis. 1990 m. išaugo dėmesys vietiniam (liaudiškajam) (ang. vernacular) paveldui ir UNESCO bei ICOMOS suformulavo tam tikras rekomendacijas šiuo klausimu. 9-ojo deš. pab. į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą buvo pasiūlytas Lake district National Park (ežerų rajonas) Jungtinėje Karalystėje. ICOMOS laikė tai įdomiu pasiūlymu dėl vietovės savybių (gražus kraštovaizdis, Romos laikų griuvėsiai, viduramžių griuvėsiai, tam tikri gamtos ypatumai), tačiau vis dėlto tų savybių nepakako, kad siūloma vietovė būtų įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Tai buvo svarstymų pradžia: kas yra kultūrinis kraštovaizdis? Galiausiai 1992 m. kultūrinis kraštovaizdis buvo išmaningai apibrėžtas. Bet pradžioje buvo diskutuojama apie kokio tipo kultūrinį kraštovaizdį yra kalbama: ar tai yra sukurtas kraštovaizdis, toks kaip sodas, ar organiškas, nepaliestas, agrikultūrinis kraštovaizdis; ar tai yra socialinis kraštovaizdis, toks kaip slaptas kalnas ar mūšio laukas ir t.t. Tuo pat metu svarstymus apie kultūrinį kraštovaizdį pradėjo ir Europos Taryba (ang. Council of Europe), kurioje aš atstovavau ICCROM, lygiagrečiai ta pačia tema dirbdamas ir UNESCO Pasaulinio paveldo komitete.

UNESCO ir Europos Taryba oficialiai nekomunikavo, taigi temos vystymas vyko dviem paralelinėmis linijomis, tačiau buvo prieita prie panašių rezultatų. Taigi 7-ajame deš. pagrindinis interesas buvo paminklai, ypač tie, kurie buvo sugriauti, ir kaip juos pataisyti ar atstatyti, nesunaikinant jų reikšmės, tačiau tuo metu paminklai vis dar buvo suprantami „be konteksto“ ir tik 8-ajame deš. jie tapo istorine urbanistine zona su ją supančia aplinka (ang. historical urban area within its surroundings). 1976 m. UNESCO Rekomendacijose jau minimos funkcijos, žmonės, žmonių veikla ir kita – taigi, ne vien pastatai, tačiau 1972 m. UNESCO Pasaulio paveldo konvencija įvardino, kad kultūros paveldu gali būti laikomi paminklai, statinių ir vietovių grupės. Šis apibrėžimas grąžina mus atgal į 1954 m. Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos (vad. Hagos konvencija; ang. Convention for the Protection of Cultural Property in the Event of Armed Conflict) nuostatas, kuriose koncentruojamasi į statinių grupes ir karo paliktą žalą; tuomet siekta apsaugoti tik statinius karinio konflikto atveju. Taigi 1972 m. UNESCO Pasaulio paveldo konvencija ar UNESCO pasinaudojo 1954 m. Hagos konvencijoje naudojamais apibrėžimais tik su tam tikromis modifikacijomis. Sakyčiau, kad UNESCO požiūris buvo šiek tiek atsilikęs. ICOMOS pradėjo darbą šiuo klausimu: jie būtų galėję istorinius miestus laikyti vietovėmis, tačiau taip nedarė. Taigi istorinės urbanistinės zonos/ vietovės buvo traktuojamos kaip pastatų grupės. Jeigu pasvarstytume, kuo visgi paminklas skiriasi nuo pastatų grupės, tai paminklas yra lyg universalus simbolis: pavyzdžiui, vienuolynas, katedra, bažnyčia ar pan., o pastatų grupė – tarkime, bažnyčių ar vienuolynų, – jau galėtų būti laikoma istorine urbanistine zona, tačiau tuo metu vyko ginčai ir tai buvo laikoma archeologinėmis vietovėmis (red. past.: tuo metu tik archeologinės vietovės buvo traktuojamos kaip vietovės as sites!). Ši diskusija vyko 1970–1992 m., kai buvo atrasta, kad kultūrinis kraštovaizdis taip pat gali būti laikomas vietove, remiantis UNESCO Pasaulio paveldo konvencija, kurioje teigiama, kad „vietovė – tai žmogaus ir gamtos sąveikos rezultatas“, taigi atitikimas buvo akivaizdus ir apibrėžimai buvo suderinti. Tokio apibrėžimų suderinimo sulaukėme tik 20-ųjų UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos metinių proga, nors, mano manymu, nereikėjo laukti dvidešimties metų, kad pasiektume vieningą požiūrį.

„Autentiškumas“ – itin svarbus terminas UNESCO Pasaulio paveldo kontekste. Kaip šis apibrėžimas patobulino UNESCO Pasaulio paveldo konvenciją ir jos įgyvendinimą?

Buvo išleistas toks nedidelis bukletas, kuriame Japonijos gyventojai buvo kritikuojami dėl šventyklų rekonstravimo, neatsižvelgiant į tikrąjį autentiškumą. Tuo metu autentiškumas buvo suprantamas daugiausiai materialine prasme. Kilo svarstymai, kas gi yra autentiškumas. 1994 m. pradžioje vyko susitikimas Bergene, Norvegijoje. Dalyvavo Herb Stovel, Raymond Lemaire ir David Lowenthal. Mes svarstėme, kaip apibrėžti autentiškumą, į kokius informacijos šaltinius derėtų atsižvelgti – šios žinios iš tikrųjų pateko į 1994 m. Naros autentiškumo dokumentą (ang. Nara Document on Authenticity). Naros konferencijoje buvo išdėstyta bendrinė formuluotė įtraukiant ir detalizuojant autentiškumo kriterijus. 1994 m. kultūrinio kraštovaizdžio apibrėžimas, Naros autentiškumo dokumentas ir kiti vedė į monopolinį požiūrį į tai, kas dar nėra paveldas, bet kas yra jo realumas, į tai, kas yra sukurta teritorija, o kas – natūrali teritorija (ang. built territory and natural territory). Nuo tada, manau, ir prasidėjo lėtas požiūrio keitimasis. Nuo 1992 m. kalbėjome apie kultūrinį kraštovaizdį, o 2011 m. UNESCO pateikė Rekomendacijas dėl istorinio miestovazdžio (ang. Recommendations for Historical Urban Landscape), kurios iš tikrųjų yra kultūrinis kraštovaizdis. Jose labiausiai akcentuojama pati istorinio miestovaizdžio samprata ir vadybos, valdymo klausimai. Vadyba ir valdymas negali apsiriboti vien saugomais objektais, bet turi apimti ir nesaugomus. Joseph King pasisakė, kad istorinis miestovaizdis neturėtų būti traktuojamas kaip atskira kategorija UNESCO Pasaulio paveldo kontekste. Žinoma, jis neturėjo omenyje, kad mes esame nepajėgūs apibrėžti istorinio miestovaizdžio, mes kaip tik privalome jį apibrėžti. Jeigu norėtume nominuoti istorinio miestovaizdžio vietovę į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, turėtume ją apibrėžti kaip kultūrinį kraštovaizdį. Tačiau mums reikia apibrėžti istorinio miestovaizdžio vietovę tam, kad galėtume ją administruoti, o norint administruoti, turime galėti tai aprašyti.

Kaip galima būtų apmąstyti istorinį miestovaizdį ir, mūsų atveju, Vilniaus istorinį centrą?

Dažniausiai šalies vyriausybė ar kita valdžia apibrėžia, kas saugotina kaip nacionalinis paminklas ar istorinė vietovė. Tuomet tai tampa teisiškai saugomu paveldu, tad paveldas galėtų būti tik tai, kas nustatyta teisiškai, tačiau tikrovėje taip būna ne visuomet. Tačiau tai, kas teisiškai apibrėžta šiandien, ko norėjo dabartinė valdžia, dar ne viskas – rytoj gali būti pridedama daugiau. Jeigu pažvelgsime į paveldo sampratos evoliuciją, pastebėsime, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų, nuo 1960 –2014 m. įvyko nemažai pokyčių. 1960 m. laikotarpiu daugiausia buvo saugomi pavieniai pastatai, mažos jų grupelės ir istoriniai centrai, o dabar mes jau kalbame apie kultūrinį kraštovaizdį. Manau, kad paradigmos sąvoka tapo labai madinga, tačiau pati paradigma pamirštama. Norėčiau tikėti, kad mūsų suvokimas vystosi, žinoma, priklausomai nuo mūsų požiūrio, ką pripažįstame kaip paveldą. Pavyzdžiui, bet kokią apstatytą teritoriją mes galime matyti kaip kraštovaizdį, arba kaip kultūrinį kraštovaizdį, arba kaip istorinį miestovaizdį – visais šiais atvejais mes žvelgsime į skirtingus aspektus. Žvelgdami į Vilnių, kaip į kraštovaizdį, matome istorinių bruožų, paminklų, šiek tiek gamtos ir miško, t.t. – tai ir yra kraštovaizdis. Galime sugalvoti: „pagerinkime šį kraštovaizdį, sugalvokime gražų dizainą...“, bet galbūt nereikėtų to daryti, pakaktų išlaikyti pusiausvyrą. Kraštovaizdis, kaip mes jį suprantame, nėra nei geras, nei blogas, bet jeigu mes imamės jį „gerinti“, tai dirbame ne su pačiomis savybėmis, kuriančiomis tą kraštovazdį, o su tų savybių subjektyviu suvokimu. O jeigu į Vilnių žvelgiame kaip į istorinį ir kultūrinį kraštovaizdį, turime atkreipti dėmesį į istorinį miesto vystymąsi ir įžvelgti dalykus, kurie dabartiniu momentu nebūtinai akivaizdūs. Tuomet turime pasirūpinti, kad tie akivaizdžiai nematomi dalykai nebūtų sunaikinti ar prarasti, kad jiems nebūtų pakenkta vystant dabartinį miestą.

Taigi vystymui staiga ima reikėti patvirtinimo. Remiantis tuo, kas buvo atlikta iki šiol, turime pripažinti medžiagų (ang. fabric) ar funkcijų istoriškumą ir su tuo sieti tolimesnį vystymą. Kalbant apie miestų planavimą, pamenu, kai pirmą sykį atvykau čia 1995 m. Mes nagrinėjome planavimo strategiją, vyravo idėja, perimta iš Kanados. 7-ajame deš. dirbau miestų planuotoju Suomijoje. Tuo metu mes daugiausiai dirbome ties kraštovaizdžio planavimu: kokia priimtina darbų apimtis, kokių savybių reikia, kad sukurtume gražų miesto kraštovaizdį/ miestovaizdį. Žinoma, tuo metu mes mažiau galvojome apie jau egzistuojančius miesto pastatus. Tarkime, jei pastatas nebuvo itin senas, buvo leistina jį nugriauti ir perstatyti. 7-ajame deš. Suomijoje neegzistavo urbanistinė apsauga (ang. urban conservation), tiesą sakant, dėl to kilo protestai, ypač Helsinkyje. Helsinkio Politechninio universiteto profesorius Ville Helander pradėjo diskutuoti apie šį renovacijos klausimą. Jis pasirėmė vokišku žodžiu Sanierung ir analizavo jo koncepciją. Sanierung reiškia atnaujinti, reabilituoti, daryti sveiku.

Sovietmečiu ši Sanierung sąvoka buvo taikoma ir čia, Lietuvoje.

Šiuo požiūriu, buvo manoma, kad geriau yra sugriauti struktūrą ir ją perstatyti iš naujo: ji bus geresnės kokybės, erdvesnė, higieniškesnė. Manau, kad Sanierung kilęs iš XIX a. Taigi ši maža jaunų žmonių grupelė ėmė galvoti apie tausojantį Sanierung. Jie siekė apsaugoti istorinius pastatus ir jų bruožus, pagerinant jų esamas sąlygas vietoj nugriovimo ir perstatymo. Koncepcija sulaukė dėmesio ir buvo išvystyta 8-ajame deš. Manau, kad ir kitose šalyse prasidėjo toks pats reiškinys. Italijoje jau 6-ajame deš. gyvavo centro storico, istorinio centro, terminas, o Anglijoje buvo kalbama apie pastatų grupės bendrąją vertę. Juk net ir modernus statinys yra integrali istorinės urbanistinės vietovės dalis, todėl ir jis turėtų būti apsaugotas, tačiau bendrajai vertei jis nėra reikšmingas, net ir architektūrine prasme. Na, o prancūzai išvystė labai monumentalų secteurs du garde, saugomų sektorių, konceptą. Prancūziškoji sistema šiek tiek skirtinga. Nors sistemos turėjo skirtingą kilmę, tarptautinio bendradarbiavimo dėka jos buvo labiau susietos. Žinoma, įstatymai sukuria tam tikrus skirtumus, tačiau visose šalyse intencijos yra labai panašios. Nuo 2000 m. išaugo vadybos ir valdymo svarba, nes modernus miestų planavimo judėjimas ėmė siekti nuoseklumo miestovaizdžiuose. Buvo siekiama teigiama prasme sukontroliuoti naujai vykdomas statybas: kuo detaliau apibrėžti kriterijus, kokios apimties gali būti pastatas, kiek aukštų gali turėti, koks leistinas jo bendras aukštis.

Jau nuo 4-ojo XX a. deš. gyvavo idėja, kad derėtų gerbti istorinį miestą su visomis jo medžiagomis ir formomis ir nereikia kurti falsifikatų, papildomai statant stilių atkartojančius objektus. Buvo priešinamasi stilistiniam restauravimui, kaip XIX a. teigta, kad moderni intervencija turi atitikti laikmečio dvasią ir būti moderni. Ypač 8-ajame deš. visi istoriniame miesto centre statomi nauji pastatai turėjo būti modernūs, net greta baroko stiliaus pastato buvo statomi betoniniai 1970 m. pastatai. Tai atspindi 8-ojo deš. požiūrį ir filosofiją. Įdomiausia, kad tokia įvairovė tapo savaimine vertybe. 1994 m. Naros autentiškumo dokumentas skatina pripažinti kultūros paveldo įvairovę urbanistinėse teritorijose, o 2001 m. UNESCO paskelbia Visuotinę kultūrų įvairovės deklaraciją (ang. Universal Declaration on Cultural Diversity).

Rodosi, kad modernioji architektūra tuo pačiu metu pastebėjo šią kultūrų įvairovės koncepciją, todėl dizainas tapo pabrėžtinai įvairus. Pavyzdžiui, amebos pavidalo pastatai ir kiti fenomenai Dubajuje, iškrentantys iš konteksto. Vienas iš restauravimo principų 8-ame deš. – leidimas išryškinti, išdidinti skirtumus, sukurti kontrastą tarp restauruojamų pastatų ar detalių. Kontrastas ir įvairumas tapo vertybėmis.

Ši įvairovė sukūrė savotišką panašumą – visi tie 1970-ųjų betoniniai pastatai. Jų atsirado viso pasaulio miestuose, jie atrodo vienodai. Taigi ši įvairovė vietiniu mastu tapo universali, netgi kiek monotoniška.

Taip, tai vyko 8-ajame ir netgi 9-ajame deš. Moderniosios architektūros judėjimo pradžioje buvo siekiama (turiu omenyje 3-ajį deš.), kad tai netaptų stiliumi – kaip tik, modernioji architektūra turėjo kovoti prieš stilių. Stilius buvo laikomas neigiamu dalyku. Dar buvo svarbu pritaikymas prie funkcijos: leistina bet kokia pastato forma, jei tik ji išpildo savo funkciją. Pastatai turėjo būti pakankamai paprasti, be dekoracijų – pačios statybinės medžiagos turėjo būti savaiminė puošyba. Tačiau ši pasipriešinimo stiliui idėja vėliau pakito, 8-ajame deš. modernioji architektūra jau tapo stiliumi, pati to nenorėdama. Tiesą sakant, netgi anksčiau, 4-ajame deš. Henry-Russell Hitchcock kalbėjo apie modernizmą. Šis stilius paplito po visą pasaulį ir tapo tikra statybų mada. Pavyzdžiui, modernioji švedų architektūra, sukurta Stokholme, buvo nukopijuota Rytų Vokietijoje, Rusijoje ir t.t. Le Corbusier, Walter Gropius ir kiti: daugelis šių modernizmo architektų, dirbusių Vokietijoje, Rusijoje ar net Italijoje 3-ajame – 4-ajame deš. nevengė panaudoti savo fantaziją statydami bokštus bei dangoraižius. Tai buvo eksperimentų laikotarpis. Mada virto stiliumi, o istorinės miestų zonos dažnai likdavo apsuptos tokiais modernizmo stiliaus pastatais. Nuvykę į bet kurią pasaulio dalį, pamatysite tokius derinius, supančius miestų istorines zonas. Taigi kultūrinė specifika ir įvairovė išliko aiški tik miestų istorinėse dalyse, bet nebe juos supančioje aplinkoje. Tai tapo daugeliu atžvilgių vienoda. Dažniausiai tai labai panašūs pastatai. Tačiau nuo 1990 m. pradėta kelti idėją: „mes pavargome nuo šių panašybių, sukurkime ką nors naujo ir jaudinančio“. Iškilo architektai-išradėjai, kurie ėmėsi kurti naujoves, vadinamieji „startchitects“ (žodžių žaismas: start + architect). Kol nebuvo naudojami kompiuteriai, viską tekdavo kurti rankiniu būdu, tačiau kompiuterinių programų, pavyzdžiui, AutoCAD, dėka, braižymas tapo žymiai lengvesnis, galima nupiešti bet kokią formą. XX a. ir XXI a. sandūroje tapo paprasta sumodeliuoti bet kokią formą: geometrinę ar net ne geometrinę. Tai savotiškai išlaisvino architektus, leido jiems kurti viską, ką besugalvotų.

Modernizmo architektūroje teoriškai pastato konstrukcija turėjo atspindėti jo funkciją. Vis dėlto, funkcija dabar jau nebeatspindima. Veikiau funkcija sukuriama tam, kad atspindėtų pastato formą. Forma tapo žymiai svarbesnė nei pastato vidus ir paskirtis. Pavyzdžiui, Teisingumo rūmai Tbilisyje, Gruzijoje: pastatas pačiame viduryje miesto, prie upės, kurio stogai atrodo kaip grybai. Pats pastatas – tai labai paprasta betono dėžė su stikliniais fasadais, bet viskas papildyta tomis plieninėmis konstrukcijomis. Vienas iš UNESCO Pasaulio paveldo statusą turinčių objektų – fantastiška Šv. Cecilijos katedra bazilika Albi, Prancūzijoje. Ji yra secteurs du garde dalis, nedidelė saugoma zona (conservation area), kuri apima tik pačią artimiausią aplinką. Vos tik išėję iš šios teritorijos, yra istorinė/ senovinė vienuolyno vietovė (ancient monastic site), kurioje pastatai buvo suardyti. Šiuo metu tai vystoma į multikultūrinį, multifunkcinį darinį. Ir tai atrodo siaubingai, gyvenamojo rajono viduryje. Viduje pastatytas tarsi didžiulis kubas, o iš išorės jį maskuoja beformis tinklas. Iš tikrųjų pusė pastato slepiasi po žeme: bent 3-4 aukštai po žeme ir 3-4 antžeminiai aukštai – tai didžiulis statinys. Klausimas kyla ne vien dėl pastato dydžio, bet ir veiklų, kurioms statinys suprojektuotas.

Kokios yra šiandienos aktualijos paveldo apsaugos srityje?

Tai susiję su valdymo, vadybos koncepcija. Šiandien mano asmeninis interesas yra tęsti diskusiją apie tai, kas yra kūrybiškumas, kas yra žmonijos varomoji jėga. Mano domina Henri Bergson  filosofija. Jis taip pat mini trukmę (ang. duration): mūsų kūriniai įkūnija istoriją. Žinoma, gyvenimas tęsiasi, ir mes tęsiamės. Tačiau tuo pat metu mes nepertraukiamai kaupiame savo istoriją. Kai mes nugyvenome trisdešimt, penkiasdešimt ar devyniasdešimt metų – esame sukaupę atitinkamai tiek istorijos savyje. Ir statiniai miestuose, kraštovaizdžiuose – jie įkūnija istoriją. Trukmė tampa viso to dalimi. Manau, kad ir kūrybiškumas turėtų būti matomas per trukmės prizmę: reikia atsižvelgti į tai, kad kūryba vyksta tam tikrame kontekste. Manau, kad šiuo klausimu UNESCO padarė klaidą. Jie suklydo, kai 2001 m. Visuotinėje kultūrų įvairovės deklaracijoje užakcentavo įvairovę vietoj kūrybiškumo. Kaip tik vertėtų pabrėžti kūrybą, išliekančią atitinkamame kontekste, o ne įvairovę vardan įvairovės. Yra UNESCO programa dėl kūrybiškų miestų (Creative Cities Network). Rezultatai atspindi mūsų fantastišką kūrybiškumą: mums pavyko sukurti monstrą. Jie patenkinti, o aš esu neviltyje, nes manau, kad mes neturėtume leisti kūrybiškumo idėjai apsiriboti vien įvairove. Šiandien įvairovė yra bene vienintelis kūrybiškumo šaltinis. Tai – viena iš šiuolaikinės architektūros nelaimių. Turėtume galvoti ir apie trukmę, ir apie faktą, kad esame tęstinumo dalis. Kalbant apie valdymą, labai dažnai sakoma: „gerai, tai ką mes valdome? Mes valdome pokytį.“ O man atrodo, turėtume valdyti tęstinumą. Pokytis nėra toks svarbus, kaip istorinis tęstinumas. Jeigu mes valdome pokytį, tai, kalbėdami apie paveldą, pamirštame trukmės koncepciją. Turėtume valdyti trukmę.

Koks Jūsų požiūris į rekonstrukciją?

Išties praktinėse istorinėse situacijose išsigrynino tam tikri principai, pavyzdžiui, Venecijos chartijos. Venecijos chartijoje kalbama apie rekonstukciją (ang. reconstruction), kuri jokiu būdu neturėtų būti daroma, išskyrus vieną ypatingą išimtį – anastilozę „dalimis išlikusio paminklo surinkimas (integravimas) į visumą“. Svarbu įsiminti, kad tai galioja tik archeologinėms vietovėms. Tai – ne rekonstrukcija bendrąja prasme. Archeologinių vietovių atveju negalima primesti rekonstrukcijos, o tik išimtiniu atveju vykdyti anastilozę, kai naudojama visa įmanoma originali medžiaga ir kuo mažiau naujos. Jeigu turime sugriautą šventyklą, bažnyčią ar ką kita, galime sudėlioti jau egzistuojančius jos elementus į lankytojui suprantamą bei malonią pažiūrėti tvarką. Visa tai galioja saugomoms archeologinėms vietovėms. Manau, buvo nesusipratimų, nes šiuos principus imta taikyti bet kokioms rekonstrukcijoms. UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendininimo gairėse (ang. Operational Guidelines) taip pat įtrauktas punktas, teigiantis, kad rekonstravimas priimtinas tik tam tikrose situacijose.

Tito arka Romoje, kuri buvo sugriauta ir atstatyta, yra klasikinis pavyzdys, gero restauravimo (ang. restauration) etalonas. Tai yra rekonstrukcija (ang. reconstruction). Taigi rekonstrukcija tampa restauravimo modeliu. Žinoma, tai nėra anastilozė, čia restoravimas / rekonstravimas. Klasikinis anastilozės pavyzdys – Atėnės šventykla Akropolyje, Atėnuose, Graikijoje. Graikų kalba anastylosis reiškia „restauracija“, tačiau graikams bet koks restauravimas virsta „anastiloze“. Kai kalbama apie anastilozę tarptautiniu kontekstu, šio termino reikšmė turi kiek kitokį atspalvį. Tito arka nėra anastilozė, nes papildomi elementai nebuvo prieinami. Buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai, surasta tiksli arkos vieta, ištyrinėtos panašios triumfo arkos, esančios kitur Italijoje, taip pat romėniškos arkos, ir kai kurios idėjos nukopijuotos. Bet tai tėra tik apytikslė rekonstrukcija, ir, tikriausiai, gana gera. Idėja, kad galima mėgautis architektūra, atkurta pagal bendruosius bruožus, metmenis buvo pasiūlyta prancūzų architektų XIX a. pab., kolonijinio laikotarpio metu. Pavyzdžiui, Bahla fortas Omane į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas jau sugriuvęs. Tačiau jame vyksta nuolatinės rekonstrukcijos, kas tai – sukurta architektūra? Esu gan tikras, kad nėra patikimų žinių, koks fortas buvo anksčiau.

Varšuvos senamiestis į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas kaip rekonstrukcija, o Bahla fortas įrašytas kaip autentiškas statinys, ar kaip rekonstrukcija?

Tai buvo sugriauta pilis, kuri yra... autentiška. Architektūra – tai tokia medžiaga, kuri išlieka tik nuolatos prižiūrima ir taisoma. Jei to nedarysime – ji išnyks. Irane yra istorinių miestų, kurie pastatyti plytų. Jeigu dėl kokių nors priežasčių turgaus veiklos bus perkeltos į kitą vietą, kaip buvo nutikę, turgus sugrius. Vienintelis kelias – tai nuolatos rekonstruoti. Yra skirtingų būdų, kaip atlikti rekonstrukciją. Mano supratimu, rekonstravimas yra kultūrinė veikla. Aš nesu prieš rekonstrukciją. Tačiau ši veikla turi būti tinkamai apibrėžta ir tinkamai kotekstualizuota. Nesu patenkintas dėl visų rekonstrukcijų, tačiau kai kurios man priimtinos, pavyzdžiui, Šv. Sofijos katedra Kijeve, Ukrainoje, Bagrati katedra Kutaisi, Gruzijoje, Tito arka Romoje, Italijoje. Aš galėčiau priimti netgi ir Bahla forto, Omane, rekonstrukciją.  

Neturėtume manyti, kad rekonstrukcija yra blogai. Mes turėtume sakyti, kad „rekonstrukcija yra viena restauravimo ir konservavimo darbų dalių.“ Kartais rekonstrukcijos yra daugiau, kartais mažiau, kartais ji gerai padaryta, kartais ne taip gerai. Taigi, turime diskutuoti ne apie tai, kad rekonstrukcija negalima, o apie tai, kokios yra siūlomos gairės, kokie apribojimai, ko negalima daryti, o kas leidžiama? Pavyzdžiui, koks nors miestas Amerikoje, kuriame yra dideli rekonstruotos Venecijos ar kitų europietištų istorinių miestų plotai, – tai visai kitas dalykas. Ir aš netgi norėčiau jiems pritaikyti specialią kategoriją, tai kaip pramoga.

Umberto Eco?

Umberto Eco yra parašęs esė rinktinę „Traverls in Hyperreality“ apie savo kelionę Amerikoje, kuri yra labia juokinga. Jis tiria autentiškumo klausimą ir kaip autentiškumas sparčiai išgaruoja. Pabaigoje jis prieina prie išvados, kad net auksas yra iš naujo sukurtas (ang. recreated). Gamta –visiškai netikra. Viskas yra 100 % netikra. Tai absoliuti klastotė. Yra dar viena įdomi knyga, kurioje kitas autorius rašo apie Stounhendžą ir tai, kad jis taip pat yra rekonstrukcija, nes Stounhendžas buvo nukritęs ant žemės ir po to pastatytas. Dar yra mažų „stounhendžų“ čia ir ten, o Velykų salos moajai, akmeninės statulos, taip pat yra reprodukuotos įvairiose vietose. Amerikoje yra indėniškų originalių pastatų, kurie buvo reprodukuoti kitame regione. Mano nuomone, tai yra turistinis kičas. Tačiau jis yra priimtas, jeigu yra suteikiama informacija, jog tai nėra autentiškas objektas. Jeigu siūloma rekonstrukcija yra pristatoma kaip rekonstrukcija, paremta patikima informacija, tada aš galiu gyventi su juo. Nesu entuziastingai nusiteikęs šiuo atžvilgiu, tačiau galiu priimti.

Pavyzdžiui, jūsų Valdovų rūmai. Kai jie buvo statomi, 2006 m. Vilniuje vyko UNESCO Pasaulio paveldo komiteto susitikimas ir aš su kitais komiteto nariais apžiūrėjome šią konstrukciją (ang. construction). Joseph King buvo labai nepatenkintas. Man nerūpėjo, nes tai buvo dar vienas pastatas. Tol, kol šis objektas yra pristatomas kaip rekonstrukcija, paremta tinkamu kiekiu informacijos, tol tai nėra įžeidimas. Tačiau šįkart, 2014 m., Valdovų rūmų pastatas jau turi naują fasadą, kuris, Joseph King manymu, yra skandalingas ir baisus. Aš taip pat pritariu, kad tokio fasado nereikėjo daryti ir manau, kad tai yra klaida. (ang. I've also said that it was not at all necessary to do that sort of facade and I think it's a mistake.). Jeigu galėčiau rekomenduoti, tai siūlyčiau nuimti esamą fasadą ir grąžinti originalų. (ang. if I were to make a recommendation, I would prefer to remove it and restore the original). Ir aš norėčiau pasakyti, kad atstatyti iš dalies yra būtina, nes tai yra ansamblio dalis. (ang. and I would say that it's necessary even rebuilding partly because I think it is a part of ensemble).

Vilniuje taip pat yra buvusio Žydų geto teritorija. Šioje vietoje yra dalinai atkurtų namų pagal buvusį stilių, tačiau, manau, kad jie neparemti reikalingais istoriniais duomenimis.

Vienas nedidellis blokas buvo rekonstruotas remiantis istoriniais duomenis, tačiau tik fasadas. Vidus – šiuolaikinis.

Galbūt. Tai galime matyti dabar, 1995 m. to nesimatė. Aš noriu pasakyti, kad kartais rekonstrukcija gali būti šiurkšti ir tuomet, jeigu teigiama, jog tai yra originalas, aš griežtai sakau „ne, ačiū“. Taigi, manau, kad yra tam tikri limitai. Jeigu aš siekiu, ką nors tinkamai reprezentuoti, atskleisti, tai darau gerai ir turiu pakankamai informacijos, kuria galiu pagrįsti tokį pastato tipą, be to, tam turi būti ir kultūrinė, ne tik turistinė motyvacija. Tačiau, jeigu kažkas yra statoma tik dėl turistinių paskatų, šiurkščiai rekonstruojant, tai – dezinformuoja. Žmonės tuomet nesupranta į ką jie žiūri ir yra klaidinami, o tam aš nepritariu. Dar kitas aspektas – moderniosios architektūros atsiradimas istorinėje aplinkoje. Aš taip pat nepritariu tam, kad dėl jos yra naikinama ar eliminuojama tam tikra aplinka.

Tai kaipgi paveldosaugos vystymasis?

Mano mintis yra ta, kad UNESCO siūlo pavelosaugos standartus ir jie turi būti pripažinti visame pasaulyje, bet, turint omenyje, kad mūsų dabartinis paveldo supratimas skiriasi skirtingose šalyse ir vietose, aš mieliau kalbėčiau ne apie įvairovę (ang. diversity), bet apie specifiškumą (ang. specificity). Specifiškumas taip pat yra susijęs su kontekstu, todėl vėl turime grįžti prie trukmės koncepcijos. Taigi turime kūrybiškumą, trukmę ir specifiškumą, būtent šios trys koncepcijos/ sąvokos apibūdina tai, kas yra kultūros paveldas. Turime kultūrų išraiškos skirtumus, kurie gali būti daugiau ar mažiau svarbūs, tačiau vis tiek atspindintys kultūrų raišką. Prieš daugelį metų, kai žmonės pradėjo keliauti iš Afrikos, nebuvo lėktuvų ir kitų šiuolaikinių susisiekimo priemonių, jie buvo izoliuoti. Tad kieviena grupė vystė savo kultūrinę išraišką skirtingai, nepriklausomai viena nuo kitos.

Komerciniams santykiams atsiradus, iškilo tam tikrų sunkumų, nes prasidėjo kultūrų maišymais.  Iš vienos pusės kultūrų raiška vystėsi izoliacijoje, bet iš kitos – kitoms kultūroms darant tam tikrą įtaką.  Todėl manau, kad kiekviena vieta (ang. place) turi savitą specifiškumą/išskirtinumą, kurį lėmė lokacija ir istorinė evoliucija bei tam tikri konkretūs poreikiai, kurie reiškėsi tam tikrame kontekste skirting metu. Taigi istorija tapo įkūnyta šiose kultūrų raiškose. Todėl mes ir kalbame apie trukmę. Mano manymu, dėlto mes negalime reikalauti „jokios rekonstrukcijos“. Mes negalime paprasčiausiai perimti gerosios patirties, kuri gali būti gera tam tikrais atvejais, tačiau mes jų negalime išplėsti visur…Manau, kad, kai mes taikome standartus, principus, kriterijus, mes privalome tiksliai apsibrėžti, kokiame kontekste jie yra tinkami, patikslinti apie kokį paveldą bei apie kokias problemas apskritai yra kalbama.

Mano nuomone, filosofiškesnė dalis yra aprašyta Cesare Brandi knygoje „Theory of Restoration”.

Ši teorija yra bendra filosofija, suteikianti mums universalų pagrindą. Taigi sakyčiau, kad tarptautinė doktrina turėtų būti išskirta į dvi dalis: viena yra universalumas, pagrįstas kritiniu procesu ir specifikos pripažinimu, o kita – su koncepcija, kai rengiame startegijas, susijusias su tam tikru paveldu tam tikromis sąlygomis, atsižvelgiant į laiką, politiką…Manau, kad šie klausimai dabar yra fundamentaliai svarbūs. Aš esu atviras bet kokiems sprendimams, jeigu jie yra grindžiami šia filosofija. Aš negaliu a priori neigti. Man svarbu pamatyti, kaip tai (restauracija, rekonstrukcija) buvo pasiūlyta: kokie buvo kriterijai, kaip tai atspinti bendrą filosofiją ir kokie yra specifiniai kriterijai; ar tikrai išlaikome savitumą/išskirtinumą, atsižvelgiant į konkrečios vietos pobūdį; kokias savybes laikome paveldu šioje konkrečioje vietoje? Tai mano asmeninis požiūris. Esu parašęs apie šiuolaikinę paveldosaugą, taip pat tyrinėjau apie paveldosaugos doktrinos universalumą ir rekonstrukciją.

Apie 1970-1980 m. buvo planuota integruoti socialinį aspektą į paveldosaugą? Sprendžiant iš sociologinių apklausų, tai neturėjo jokios įtakos resultatams. O jeigu ir buvo, tai įtaka buvo labai nežymi. Ar žinote, kurios Vakarų Europos šalys integravo ar bandė integruoti socialinį aspektą planuojant miestus ir paveldosaugą tuo metu?

Socialinių aspektų integracija…Taip, tuo metu, manau, kad Rytų Vokietijoje buvo nemažai [integracijos], Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, šiais laikais ir Azerbaidžiane, Gruzijoje ir t.t. Tiksliai nežinau, nes situacija visuomet buvo neobjektyvi ir šališka. Rytų Vokietija tapo tarsi vitrina socializmui ir jie viską stengėsi atlikti tobulai. Tačiau, kalbant apie paveldosaugą, finansų tam buvo nepakankamai. Jų idėja buvo rekonstruoti naują socialinį kontekstą. Istorija jiems buvo nepalanki, todėl ji buvo vengiama. Pavyzdžiui, (kalbu apie 1940-1950 metus) Berlyne buvo nugriauta pilis, Breste, Leipcige po karo taip pat buvo sugriauta nemažai istorinių pastatų. Įdomu tai, kad jie griovė minėtus pastatus ir taip jau sugriautuose miestuose. Jie kūrė šią idelizuotą visuomenę, tačiau 1970 m. istorija vėl buvo pripažinta svarbia.

Ačiū už pokalbį.