Šį vakarą aptarsime projektus iš žurnalo „Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy“, kurį kartu su daktaru Turpinu pradėjome leisti ir prie kurio leidybos iki šiol prisidedame. „Scapegoat“ – tai nepriklausomas, pelno nesiekiantis dukart per metus leidžiamas žurnalas, sumanytas kaip terpė moksliniams tyrimams ir plėtrai, projektavimo praktikai, istoriniams tyrinėjimams ir teoriniams klausimams aptarti. Jo redaktorių kolegiją sudaro septyni nariai iš įvairių pasaulio šalių. Nors pagrindinis mūsų siekinys – žurnalas, taip pat dalyvaujame parodose, simpoziumuose, organizuojame šokių vakarus, pietus ir net čirškiname avienos kepsnius. Noriu pabrėžti, kad kalbėdami čia apie „Scapegoat“ pristatomus projektus, nekalbėsime kitų, čia nesančių redaktorių vardu ir tai, kaip apibūdinsime projektus, nebūtinai sutaps su kitų kolegijos redaktorių nuomone.
Turėtume pradėti nuo pavadinimo – „Scapegoat“ – atpirkimo ožys. Pasak mito, jis prisiimdavo ir išnešdavo į dykumą miesto gyventojų nuodėmių naštą. Jį išvarydavo iš miesto, taigi klajodamas dykynėje jis tapdavo laisvas nuo civilizacijos suvaržymų. Šiandien, kai jau neliko nė lopinėlio žemės, kuri nebūtų įtraukta į įvairius žemėlapius, kai urbanizacijos procesai yra atsidūrę politinių ir ekonominių batalijų centre, atpirkimo ožys išvaromas į globalaus miesto realybę. Žurnalas nagrinėja santykį tarp kapitalizmo ir urbanizuotos aplinkos, priešinasi nenatūraliam ir iškreiptam erdvės organizavimui, pernelyg intensyviam darbo ir kitų išteklių eksploatavimui ir netolygiam pavojingų aplinkos veiksnių paskirstymui. Tyrinėdami projektavimą ir su juo susijusius lūkesčius, mes grįžtame prie kūrybinės politikos, būtent ją laikydami formuotina politika.
Scapegoat: Architecture/Landscape/Political Economy renginių plakatai. Chris Lee ir Adam Bobbette
Kadangi įgyvendindami žurnalo projektą nuolat siekiame suprasti, ką reiškia įsiterpti į šiuolaikinę gamybos terpę, istorinį atgarsį tam atrandame XX a. pradžios vokiečių filosofo ir kritiko Walterio Benjamino darbuose. 1928 m. Benjaminas išleido filosofinių tekstų rinkinį „One-Way Street“ (Vienos krypties eismo gatvė), kuriame radikaliai atsiribojo nuo akademinės kritikos ir žurnalistikos konvencionalizmo. Pasirinkęs savitą rašymo stilių, kuriame pritaikė tuo metu populiarius kapitalistinius raiškos būdus, pavyzdžiui, būdingą laikraščiams ar gatvėse klijuojamoms reklamoms, jis užėmė avangardisto pozicijas. Šią knygą Benjaminas pradeda pristatydamas jos tikslus: „Dabartinė gyvenimo sankloda yra kur kas labiau pavaldi faktams negu įsitikinimams, be to, tokiems faktams, kurie vargu ar kada nors taps įsitikinimų pagrindu. Tokiomis aplinkybėmis <...> literatūra gali būti kur kas paveikesnė tik pasikeitus santykiui tarp veiksmo ir rašymo; ji privalo puoselėti paprastas, niekuo neišsiskiriančias formas, darančias kur kas didesnę įtaką aktyvioms bendruomenėms negu pretenzingos, visuotinai pripažintos knygos – lankstinukų, brošiūrų, straipsnių ir afišų pavidalu. Tik tokia tiksli kalba gali būti lygiavertė duotajai akimirkai. Visam milžiniškam socialinės egzistencijos aparatui įsitikinimai yra tas pats, kas alyva mašinoms: niekas neina prie turbinos ir nepila alyvos ant jos visos, bet sutepa paprasta akimi nematomus velenus ir lankstus, žinomus tik tam, kuris tepa.“
Kad socialinė kritika būtų veiksminga, Benjamino nuomone, būtina išrasti naujas formas, nuolat eksperimentuoti, kuo tiksliau pasisakyti. Žurnalas „Scapegoat“ spausdinamas ant pigaus popieriaus, matiniu nespalvotu šriftu, tekstų maketai pateikiami iš eilės, kaip nekilnojamojo turto reklaminiai skelbimai, plakatai ir akademiniai esė. Dėl netipinio žurnalo dizaino pasikeičia puslapių orientacija ir sukuriamas tam tikras netipinis ritmiškumas. Jeigu iš viso įmanoma, kad Benjamino primygtinis reikalavimas išradinėti formą norint cirkuliuoti aktyvioje bendruomenėje, kompleksiškai kartotųsi (prie šito dar grįšime), galiu pasakyti, kad mus taip pat stumia į priekį būtinybė pritaikyti įsitikinimus tiems mažiems velenams ir lankstams, kuriuos turime pažinti.
Forma ir tipas
Niujorke įsikūrusio Architektūros ir miesto studijų instituto (Institute for Architecture and Urban Studies) mokslinio žurnalo „Oppositions: A Journal for Ideas and Criticism in Architecture“ (Opozicijos: architektūros idėjų ir kritikos žurnalas) 1978 m. vasaros numeryje praktikuojantis architektas, teoretikas ir istorikas Rafaelis Moneo išspausdino esė apie tipo sampratos architektūroje dviejų šimtų metų senumo istoriją. Jo tikslas aiškus – atkurti tipologijos teoriją, pritaikant ją mūsų laikams. Mokslininkas įspėja, kad neturinčiai nuoseklios tipologijos teorijos architektūrai kyla istorizmo ir formalizmo be jokio turinio grėsmė, taip pat pavojus imti nepaliaujamai štampuoti naujas bereikšmes formas. Pertvarkyta tipologijos teorija, priešingai, sukurs projektavimo metodą, leidžiantį architektui prasmingai orientuoti architektūros objektą miesto ir jo istorijos atžvilgiu. Jis teigia, kad „architektūra yra ne tik apibrėžiama tipais, bet ir kuriama per juos.“ „Architektas, – tęsia jis, – nuo pat pradžių patenka į tipo spąstus, nes tai geriausiai jam [arba jai] pažįstamas projektavimo būdas. Toliau jis [arba ji] gali jį plėtoti; gali jį sugriauti, pakeisti arba jo laikytis. Bet jis [arba ji] visada pradeda nuo tipo.“
Tipo koncepcija apibrėžia bendrą struktūrinių dėsningumų seką, pasikartojančią laike ir erdvėje. Moneo pateikia paprastą pavyzdį – prieškambario. Prieškambaris – tai itin plačiai paplitęs tipas, esantis ir rūmuose, ir bute ar name. Taip pat aikštė – aptinkama ir aukštutiniame Vestsaide, ir žemutiniame Istsaide Niujorke, ir Venecijoje ar Honkonge. Nors tipas apibrėžiamas pasikartojimu, jis niekada nesikartoja lygiai taip pat. Tipas įgyvendinamas tik per pasikeitimą. Todėl toks dalykas kaip „grynasis tipas“ neegzistuoja, vos tik pasiekęs žemę, jis deformuojasi.
Tačiau kaip galėtume apibūdinti šią deformaciją? Aldo Rossis, pašnekovas, kuriam Moneo atsako ką tik cituotame tekste, tipologijos ir tipų pokyčių teoriją yra išplėtojęs savo knygoje „The Architecture of the City“ (Miesto architektūra, 1966 m.). Pasak jo, tipologinę mutaciją sukelia locus, tai yra vietos ir architektūrinės praktikos savitumas, ypatingumas. Būtent tai yra visų keblumų, komplikuojančių bet kokį, net paprasčiausią tipo pasikartojimą, priežastis. Locus, kaip teigia jis, yra „ypatingas artefaktas, nulemtas erdvės ir laiko, savo topografinių matmenų ir formos, buvimo tam tikrų senovės ir dabartinių įvykių sekos vieta, savo atminties.“ Architektūra Rossiui yra fizinis praktikos požymis. Praktika suteikia tipui išskirtinumo ir ypatingumo. Per praktiką pastatytas objektas yra aktyvuojamas, pakeičiamas ir moduliuojamas. Tik dėl praktikos architektūra tampa reikšminga tam tikrai vietai.
Gyvenimo formos
Mūsų paprašė rekomenduoti kokį nors skaitinį, taigi, viena iš atėjusių į galvą sąsajų su žurnalu ir mūsų tyrimu, yra Aldo Rossis ir kiti septintojo–aštuntojo dešimtmečio italų radikalai, vedantys prie architektūros autonomiškumo iki pat šiuolaikinės praktikos ir santykių su „Tiqqun“ bei kitais prancūzų aktyvistais. Prieš pradėdamas kalbėti apie „Scapegoat“ projektus, trumpai pristatysiu „Tiqqun“.
Savo „Introduction to Civil War“ (Pilietinio karo įžangoje) „Tiqqun“, kuris yra prancūzų kalba leidžiamas žurnalas (dalis jo yra išversta būtent šiuo pavadinimu, bet yra dar daug kitų tekstų), taip pat anoniminių jo autorių kolektyvas ir istorinis procesas, apie kurį kalba žurnalo tekstai (CW 7)... taigi, „Tiqqun“ ragina mus būti šališkus, laikytis kurios nors pozicijos, priimti sprendimus ir tvirtai savo įsitikinimų laikytis – panašiai, kaip ir Walteris Benjaminas. „Tiqqun“ taip pat kalba apie kažką, kas „iššaukia arba įgyvendina etinės poliarizacijos procesą, gyvenimo formų diferencialinę prielaidą.“ Mes gi mėginame susieti Rossio locus pojūtį, prasmingą tam tikros vietos savitumą su gyvenimo formų kontekstu.
Viena iš užuominų, padėsiančių suprasti „Tiqqun“ poliarizacijos etiką, yra jų deklaruojamas poreikis pakeisti situaciją, kurioje dominuoja neapibrėžti priešiškumai, kylantys dėl nenumaldomo troškimo sunaikinti Imperiją aiškiais draugiškumo ir priešiškumo sprendimais. Galimas daiktas, jog tai – subtiliausias knygos matmuo, bet, savaime suprantama, ir vienas svarbiausių: pilietinio karo etika nėra naikinimas ar griovimas, bet politikos formavimas. Tai atrodo svarbu „Tiqqun“, nes „Imperija nekonfrontuoja su mumis tiesiogiai, kaip subjektas, akis į akį, bet kaip mums priešiška aplinka.“ Laikantis tokios pozicijos, bet kurios reprezentacinės politikos pagrindai yra savaime įtartini.
Iš tiesų „Tiqqun“ buvo gerokai kritikuojami dėl to, kad kategoriškai atmetė tapatybės politiką, tačiau, nepaisant retorinio stiliaus ir intelektualios polemikos, provokacijos negalima tiesiog atmesti. Svarbiausia pripažinti, kad tekstas veikia pagal intervencijos logiką – tiesiogine prasme skaldydamas ir mėgindamas supriešinti. Jis bando įsiterpti tarp mūsų, kur gyvenimo formų gausa turi papildomą, konotacinę prasmę „mes“. Architektams ir menininkams svariausia iš šių konotacijų yra bet kokios neutralios pozicijos tarp mūsų neigimas. Šiame mirtinai pavojingame „Tiqqun“ neutralumo neigime iš esmės tiek analizuojant, tiek diagnozuojant, empatijos yra tiek pat, kiek naivumo pačiame neutralumo lūkestyje. „Tiqqun“ „Pilietinio karo įžanga“ iš tiesų yra išskirtinė savo gebėjimu išsklaidyti bet kokius įsivaizdavimus, jog egzistuoja neutrali erdvė ar vieta, kurioje būtų galima tvarkyti, vertinti ar spręsti bet kokius dalykus, susijusius su konkuruojančiomis gyvenimo formomis pagal tam tikrus universalius priimtinumo kriterijus.
Poliarizacijos etika, kurią, sekdami Walteriu Benjaminu, „Tiqqun“ iškelia kaip problemą, yra aiški: kaip mums surasti vieniems kitus? Tai pamoka, kurią architektai ir projektuotojai turėtų atidžiau apsvarstyti savo darbe, kovodami su mūsų miestų gentrifikacija, banaliomis miestų planavimo smurto apraiškomis, o stambesnių šios kovos kampanijų metu – net ir su neoliberaliąja kapitalizmo programa. Tiesą sakant, tai klausimas, kas mus skaldo ir kas padėtų paskatinti naujų vieningų bendruomenių formavimąsi, naujus būdus, kuriais būtų galima statyti ir komponuoti pastatus drauge, kad ištvertume šios žlungančios Imperijos priešiškumą. Turime sau aiškiai pasakyti: pilietinio karo etika – tai santykio etika, kuria siekiama kurti naujus santykius tarp sąjungininkų, dirbančių skirtinguose reprezentacinės politikos registro baruose; nėra reikalo laukti, kol žlugs vyriausybės, bankrutuos bankai ar bus pasirašytos naujos sutartys.
Tiesą sakant, „Scapegoat“ duotame interviu prancūzų filosofė Isabelle Stengers taip apibūdino savo praktikos pragmatizmo koncepciją, sakydama, jog ji yra „lygiai tokia pat, kaip „Tiqqun“ gyvenimo formų koncepcija“. Tačiau netrukus ji pabrėžė, kad „jokia gyvenimo forma negali būti pavyzdinė. Įsiterpimas negali būti asocijuojamas su pavyzdžiu, pats savaime neturi nieko mesijiška. Greičiau jo egzistavimo būdas yra probleminis.“ Tai yra, Stengers nuomone, kiekvienai gyvenimo formai rastume tam tikrų „probleminių sričių“, kuriose mūsų gyvenimo forma gali klestėti, keistis, prisitaikyti, atrasti save iš naujo.
Visu tuo remdamiesi, išplėtojome šešias praktikos tipologijas arba architektūrines gyvenimo formas NE tam, kad jas pristatytume kaip mesijiškus pažadus arba „išrinktųjų išrinkimą“. Ne, mūsų tikslas yra toliau tobulinti kiekvieną praktikos tipologiją, kurios, kaip siūlo Stengers, „yra konkrečios situacijos, tampančios politinėmis kaip tik dėl to, kaip jos yra išgyvenamos ir kaip suformuoja tokį galios tipą, kokio joms reikia.“ Taigi, dabar kalbėsiu apie keletą pirmųjų tipų, susijusių su per pastaruosius kelerius metus žurnale išspausdintais projektais.
Praktikos tipologijos
01 Grafinis pritaikymas
„Scapegoat“ nepripažįsta įprastinio skirtumo tarp grafinio dizaino, architektūros, kraštovaizdžio ir polinės ekonomijos. Mes mėginame vaizduoti praktikas, kurios pritaiko grafiką pasakojimams konstruoti ir peržengia įprastines dalykų ribas. 02 žurnalo numeryje pristatomas prancūzų architektų Société Realiste darbas. Ši kompanija, jų pačių žodžiais: „dirba politinio dizaino, eksperimentinės ekonomikos, teritorijų ergonomikos ir socialinės inžinerijos konsultavimo srityse. Būdama politechniška, ji kuria technologines gamybos schemas, pristatydama jas parodose, publikacijose ir konferencijose.“ Jų darbas – tai praktikos tipo, kurį mes vadiname GRAFINIU PRITAIKYMU, pavyzdys. Société Realiste projekte pritaikytas 1949 m. Kingo Vidoro filmas „Šaltinis“ (The Fountainhead) pagal to paties pavadinimo Ayn Rand 1943 m. parašytą romaną. Kaip galbūt žinote, pagrindinis „Šaltinio“ veikėjas yra architektas Hovardas Roarkas, Rand kuriamas kaip tam tikras tipas, per kurį autorė apmąsto individualizmą ir asmeninę etiką, kuriuos ji laiko dorybėmis. Vienoje finalinių filmo scenų Roarkas teisiamas už tai, kad susprogdino savo paties pastatą, tarptautinio modernizmo stiliaus, kaip galima spėti, Niujorko mieste pastatytą socialinį būstą. Gyventojai šiek tiek pakeitė šį pastatą – nesilaikydami pirminio architekto projekto savo patogumui pristatė balkonus. Stojęs prieš teismą, Roarkas teisina savo veiksmus štai tokia fraze: „Joks darbas niekada nedaromas kolektyviai, daugumos sprendimu. Bet koks kūrybinis darbas kuriamas vadovaujantis vienintele asmenine idėja. Architektui, žinoma, reikia daugybės žmonių, kurie jo sukurtą pastatą pastatytų, bet jis neprašo jų reikšti nuomonės dėl projekto. Jie dirba kartu laisvo susitarimo pagrindu ir kiekvienas jų yra laisvas tinkamai atlikti savo funkcijas. Architektas naudoja plieną, stiklą ir betoną, kuriuos pagamino kiti žmonės, bet šios medžiagos taip ir lieka plienas, stiklas ir betonas, kol prie jų neprisiliečia architektas. O tai, ką jis iš jų sukuria, yra tik jo paties darbo vaisius, jo asmeninė nuosavybė. Tai vienintelis teisingas žmonių tarpusavio bendradarbiavimo būdas.“
Toliau tęsdamas ta pačia gaida, jis teigia: „Aš esu architektas, aš žinau, ką reiškia sugalvoti principą, pagal kurį statomas pastatas.“ Turėdami tai galvoje, Société Realiste taip apibūdino savo pačių projektą: „Iš originalaus studijinio filmo, pasakojančio prometėjišką architekto modernisto istoriją, Société Realiste pašalino garsą ir ištrynė visas scenas, vaizduojančias žmones, taip sutrumpindami filmą iki dekoracijų, vien ideologinės jo architektūros. Gelbėdami dingusią pagrindinę filmo temą, Société Réaliste neseniai sukūrė naują filmo tekstą, susidedantį iš 48 atskirų kadrų blokų, papildančių pakoreguotus originalius filmo „Šaltinis“ vaizdo įrašus, kuriuose nufilmuoti įvairūs pagrindinės veiksmo vietos – Paties svarbiausio miesto (Niujorko) vaizdai. Šiuose kadruose pateikiami įrašai iš originalaus šio 1949 m. filmo scenarijaus. Tai ideologiniai teiginiai, išsakyti pagrindinio filmo veikėjo, tačiau savo projekte Société Réaliste visus asmeninius įvardžius pakeitė daugiskaita, taip asmeninį herojaus diskursą paversdami bendru ir tokiu būdu perkurdami veikėjų netekusį pasaulio aprašymą. Taigi, kur matote parašyta „jie“, originaliame filme buvo „aš“.
„Common Script“, Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 01: Materialism (2011). Société Réaliste
02 Savitarpio pagalba
Nusprendėme, kad įžanginis žurnalo numeris turėtų nagrinėti lemiamos svarbos žemės nuosavybės klausimą, nes nuosavybė, tiesiogine šio žodžio prasme, yra visų erdvinių projektavimo praktikų pamatas. Taigi, šis po žeme palaidotas pamatas turi būti atkastas. Architektūra, kraštovaizdžio architektūra ir miestų planavimas prasideda nuo erdvės, kuri jau nubrėžta, organizuota ir suformuota konkretaus žemės nuosavybės ribų abstraktumo. Mūsų nuomone, žemės nuosavybė yra esminis, tačiau nepakankamai įvertintas architektūros, kraštovaizdžio architektūros ir politinės ekonomijos susikirtimo taškas. Kas gi yra sklypas, jeigu ne kam nors priklausantis žemės gabalas? Kas gi yra architektūra ir kraštovaizdžio architektūra, jeigu ne sumanios ir nuoseklios pastangos išreikšti determinuotus nuosavybės santykius prieinamomis estetinėmis galimybėmis? Ir, aišku, kaip gi šios praktikos gali palengvinti kitus santykius?
Architektai retai diskutuoja apie tarpusavio pagalbą ir dar rečiau ji tampa jų praktikos pagrindu arba tikslu. Vis dėlto SAVITARPIO PAGALBA yra antrasis praktikos tipas, kurį šiandien aptarsime. Šią praktiką taiko Usina, San Paule dirbančių architektų grupė. Sutrikdydama įprastą užsakovo – architekto arba gamintojo – vartojo hierarchiją, Usina siekia miestų planavimą paversti horizontaliu procesu; kaip jie patys tai aiškiai įvardija, visas statybos formas lemia organizavimo, per kurį atsiranda statinys, tipas. Jie rašo, kad „Brazilijoje mutirao gestinario – gyvenamojo būsto statybos politika, kurios pagrindą sudaro savireguliacinė visų dalyvaujančių šalių savitarpio pagalba, buvo oficialiai įtvirtinta San Paulą valdant pirmajai Darbo partijos administracijai. Tuo metu gimė ir Usina – kad padėtų ir profesionaliai konsultuotų įvairiais klausimais bendruomenes dėl jų iniciatyvų ir gyvenamojo būsto statybos kooperatyvus. Šis savitarpio pagalbos požiūris turi paskatinti kolektyvines bendruomenes dalyvauti valstybės finansuojamose gyvenamojo būsto ir su juo susijusiose programose. „Mes siekiame kitokio miestų plėtros formato.“
A Workers kolektyvas bendradarbiauja su Popular Movements, Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 01: Service (2011). USINA
Usina dirba su gyvenamojo būsto statytojais – valstybinės paramos gavėjais nuo pat statybos proceso pradžios. Pasitelkdami nehierarchinius konsultavimo būdus, jie dirba su proceso dalyviais, sudarydami namo ar buto planus, padėdami jiems įveikti sunkiausias statybos problemas. Dalyviai pasirenka medžiagas ir statybos technologijas „nepriklausomai nuo finansinės grąžos, bet remdamiesi jų kokybe ir tinkamumu.“ Viso proceso valdymas turi labai aiškų politinį ekonominį efektą: konkrečią savireguliacijos patirtį. Usina ne tik teikia architektūros vertinimo konsultacijas, jų funkcija taip pat yra organizuoti darbininkų kooperatyvus, kurie vadovautų patys sau. Jie įrodinėja, kad šis procesas drastiškai keičia šiuos įprastinius architektūros bruožus:
1) Hierarchiškumą: į statybos procesą įtraukus nespecialistus ir galutinius vartotojus – tai išjudina tradiciškai nusistovėjusią statybos hierarchiją. Kaip teigia Usina nariai, „kiekvienas veikiantis asmuo kuo nors prisideda ir visi darbininkai yra ir jaučiasi reikalingi.“
2) Proceso prekinių piniginių santykių įtvirtinimą: bet kokia statybos procese iškylanti problema sprendžiama tiesiog aikštelėje, vadovaujantis savivaldos principais. Laikantis šio požiūrio, visi pastatų statybos aspektai tampa matomi ir atviri visiems dalyvaujantiems procese.
3) Teisę į galutinį produktą: pasak Usina narių, „kai darbininkai patys naudojasi tuo, ką sukūrė, jie jaučiasi labiau atsakingi už galutinį produktą. Tai visiškai nepanašu į kapitalistinius gamybos santykius, kai darbininkas yra smarkiai atitolęs nuo to, ką gamina.“
03 Nevertė
Trečias praktikos tipas, apie kurį čia ketinu kalbėti, yra susijęs Andrew Herscherio, anksčiau dirbusio UNESCO atstovaujančiu karo nusikaltimų tyrėju Kosove ir neseniai persikėlusiu į Mičiganą, kur Mičigano universitete esame kolegos, darbais. Jis pradėjo projektą, pavadintą „The Unreal Estate Guide to Detroit“ (Detroito nerealiojo turto gidas), kurį publikavome pirmame žurnalo numeryje. Galite nemokamai parsisiųsti šį numerį pdf formatu internetu. Manau, kad šis projektas yra itin svarbus.
„Detroito nerealiojo turto gidas: nuosavybės krizėje/-ės/-ei“, Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 00: Property (2010). Andrew Herscher
Pasitelkdamas šią „nevertės“ koncepciją ir norėčiau trumpai pristatyti minėtą projektą. Nesu tikras, kiek esate pažįstami su Detroitu. Tai miestas, kurio apie 60 procentų užstatymo šiuo metu stovi nepanaudota, taigi jo urbanistikos būklė gana keista. Andrew mėgina pasakyti, kad, užuot mąstę apie šį miestą užtvindysiantį kapitalą, iš tiesų turėtume mąstyti apie jį kaip apie tam tikras vertybes, kurios Detroito atveju pakito. Taigi jis užduoda klausimą: „O jeigu tai, kas buvo prarasta Detroite, veda į gebėjimą suprasti naujas urbanistines sąlygas – tokias sąlygas, kuriomis vertė nebegali būti aiškinama ekonomine prasme, laisvosios rinkos kapitalizmo terminais, o turėtų būti taikomi visiškai kiti? O kas, jeigu Detroitas ne tik sugriuvo, ištuštėjo, pradingo ir (arba) susitraukė, bet taip pat pasikeitė, tapo visiškai nauju urbanistiniu dariniu, kuris tik žvelgiant pro įprastinės urbanistikos prizmę atrodo sudėvėtas, ištuštėjęs ar apgailėtinas? Kas, jeigu nuosavybė Detroite prarado tik tam tikrą savo vertę, tačiau įgijo visiškai kitų verčių – tokių, kurios ekonomine prasme atrodo nulinės ar netgi neigiamos?“ Šios vertės, kurių neįmanoma pamatyti Detroito miesto investicijų ir nekilnojamojo turto spekuliacijų šviesoje, iš tiesų yra nerealios ir neabejotinos.
Remiantis Herscherio analize, „nerealusis turtas“ yra konceptuali sistema, skirta naujų, nerealių projektų tyrimams, o kartu ir iš naujo persvarstyti menininkų bei architektų kultūrinę veiklą urbanistinės krizės atvejais. Herscheriui nerealiojo turto vertės nėra realios tik žvelgiant iš rinkos ekonomikos perspektyvos – jos yra įsipareigojimai, kitaip sakant NEVERTĖS, trukdančios nuosavybei cirkuliuoti rinkoje. Tačiau nors tam tikra nuosavybė laikoma beverte nusistovėjusios vertės nustatymo tvarkos sąlygomis, ji tampa atvira kitokioms mąstymo, veiklos formoms, kitoms profesijoms – trumpiau tariant, įgyja vertės pritaikius kitą jos nustatymo tvarką. Taigi, kapitalo išėjimas iš Detroito ne tik sukėlė milžinišką jo nekilnojamojo turto nuvertėjimą, bet kartu ir padėjo atsirasti neregėto masto nerealiam turtui, nuvertėjusiai miesto nuosavybei, kuri tapo alternatyvių urbanistikų vieta, įrankiu, vaizduote ir praktika. Viename iš „Scapegoat“ numerių Andrew pristato keletą projektų, priskirtinų šiai „nerealiojo turto“ sistemai, ir susistemina projektus, kuriuos sudaro mažiausiai keturi namų kvartalai, kuriuose yra įrengtos milžiniškos meno instaliacijos. Bet štai kas mums iš tiesų svarbu. Viena iš priežasčių, kodėl bendradarbiavome su Andrew, yra tai, kad jis pareiškė, jog „Scapegoat“ – vienas iš nedaugelio architektūrinių žurnalų, nekalbančių apie politiką. Pasak Herscherio, kai jis išgirsta ką nors kalbant apie politiką, tai reiškia, jog bus pasakyta kažkas visiškai banalaus.
Tiesiog tuo norėjau pasakyti, kad priežastis, kodėl iškėlėme klausimą apie politinę ekonomiją, pirmiausia susijusi su Jonathano Nitzano ir Shimshono Bichlerio darbais. Šių mokslininkų ekonomistų tyrimų sritis susijusi su Izraeliu, bet jie taip pat parašė ir keletą straipsnių apie tai, ką patys vadina „kapitalizmo galios teorija“. Pasak jų, gamyba visada yra visuomenės veikla, čia svarbų vaidmenį vaidina architektūra – ji padeda suformuoti kitus projektus. Minėti mokslininkai remiasi miesto teoretiku Lewisu Mumfordu, kuris teigia, kad iš tiesų „kapitalą galima palyginti su megamašina.“ Nitzanas ir Bichleris pritaria Mumfordui ta prasme, kad... (tai susiję su architektūros projektu; manau, jog tai išties nepaprastai svarbi mintis, paaiškinanti, kaip būtent architektas sukuria vertę). Cituoju: „Atsekdamas istorines technologijų ir galios sąsajas, Mumfordas įrodinėja, kad pirmosios mašinos buvo pagamintos ne iš fizinės materijos, bet iš žmonių. Didžiosiose Egipto, Mesopotamijos, Kinijos ir Indijos deltose pirmosios mechanizacijos apraiškos buvo milžiniški organizuoti socialiniai dariniai. Regima šių ankstyvųjų megamašinų produkcija buvo itin didelio masto civiliniai statiniai, pavyzdžiui, rūmai, tvirtovės, kanalai, piramidės. Visgi jie dažniausiai buvo priemonės tikslui pasiekti. Pasak Mumfordo, tikrasis valdančiųjų imperatorių ir dvasininkų tikslas buvo pačios megamašinos surinkimas, darbas ir kontrolė.“
Tad mėgindami išplėtoti šią koncepciją ir pritaikyti istorijos skaitinius šiuolaikiniame kontekste, nusakyti, kaip ji siejasi su šiuolaikiniu verslo pasauliu, Nitzanas ir Bichleris įrodinėja, kad „senovėje egzistavusią elitinę valdančiųjų ir dvasininkų sąjungą mūsų laikais pakeitė kapitalistų ir aukšto rango valstybės pareigūnų koalicija, prižiūrinti naująją megamašiną, vadinamą kapitalu. Regimoji šios naujos megamašinos produkcija yra pelnas, bet iš tiesų – tai tik kodinis galios pavadinimas. Tai, kas kaupiama, nėra nei nauda ateičiai, nei mirusi darbo jėga, bet abstraktus galios siekis visame socialinės reprodukcijos procese.“ Ši mintis – itin svarbi mūsų darbui, tyrimams ir pristatomiems projektams, tačiau neretai ji yra klaidingai suprantama žmonių, mėginančių dirbti politinį darbą ir atlikti ekonominę analizę: „toji kaupiamoji galia negali būti išreikšta jokiais „mirusios“ darbo jėgos ar mašinų indeksais, bet, greičiau, yra susijusi su santykiniu kontrolės laipsniu, mėginant formuoti patį socialinį lauką.“
04 Istorinis pritaikymas
Dar vienas iš keturių mūsų palaikomų architektūrinės praktikos tipų yra susijęs su dekolonizacija. Šiuo atveju atsiskleidžia tam tikras Kanados kontekstas, kuriame keletas mūsų kolegų iš Toronto universiteto Geografijos fakulteto vykdo vieną projektą. Viena šių mokslininkų yra torontietė geografė Shiri Pasternak, kurios tekstas „Property in Three Registers“ (Nuosavybė trijuose registruose) buvo išspausdintas pirmame „Scapegoat“ numeryje. Jame autorė mėgina spręsti nuosavybės, kuri nebūtų kilusi iš Vakarų Europos modelio, koncepcijos klausimą. Pasak jos, iš tyrimo, atlikto Barriere ežero indėnų algokinų bendrijoje, įsikūrusioje maždaug trijų valandų kelionės į šiaurę atstumu nuo Kanados sostinės Otavos, paaiškėjo absoliučiai esminis dalykas: mūsų įsivaizdavimą apie indėnų žemės nuosavybę reikėtų gerokai koreguoti, susipažinus su čiabuvių nuosavybės teise ir žemės nuosavybės suvokimu. Jos nuomone, palyginus žemės nuosavybę jos nusavinimo, žemėnaudos ar kapitalistinio turto perleidimo aspektais, į algokinų žemės nuosavybės koncepciją turėtų būti žiūrima kaip į jos priežiūrą, kuri reiškia tam tikras praktikas, „kuriomis vadovaujasi šios tautos savo su žeme susijusiuose santykiuose, pasireiškiančias įvairiomis teisių į ją suteikimo formomis, žemės priežiūra ir rūpinimusi ja ateities kartoms.“ Būtent ši būsima, iš kartos į kartą perduodama atsakomybė yra tai, ką lengvai galima ignoruoti Vakarų pasauliui būdingame nuosavybės paveldėjimo modelyje, atsižvelgiant į platesnį įvairių šalių interesų ratą.
„Nuosavybė trijuose registruose“, Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 00: Property (2010). Shiri Pasternak
Taip pat itin svarbų dalyką sužinojome iš mūsų interviu su Gediminu Urbonu. Norėdamas pristatyti praktikos tipą, kurį pavadinome ISTORINIU PRITAIKYMU, dabar pereisiu prie pagrindinio Gedimino ir Nomedos Urbonų įkurtos Pro-testo laboratorijos objekto – kino teatro „Lietuva“. Kaip turbūt daugelis žinote, šis kino teatras mieste sukėlė daugybę ginčų ir diskusijų. Jo ateitis tokia pat neaiški, kaip ir praeitis. Šiuo metu „Lietuva“ yra suspenduota grafitais išpaišytame griūvančiame pastate ir teisiškai neapibrėžtoje padėtyje. Gediminas ir Nomeda Urbonai dirbo ir tebedirba kartu su kitais šios protesto iniciatyvos dalyviais, tiek vietiniais, tiek užsieniečiais, siekdami paversti šį kino teatro „atvejį“ tam tikrą emocinį krūvį turinčia kompleksiška vieta, kurioje būtų diskutuojama apie apgaulingos sovietų Lietuvos istorijos ir posovietinės, neoliberalistinės įsivaizduojamos jos ateities. Jie rašo: „Po 1991 m. nepriklausomybės Lietuvą apėmė nesveikas nekilnojamojo turto privatizavimo, vystymo ir naikinimo vajus. Kaip Laukiniuose Vakaruose žemių grobimo ar aukso karštligės metais, nekilnojamojo turto makleriai ir magnatai suvienijo jėgas su korumpuotais savivaldybės biurokratais, mėgindami kuo skubiau perskirstyti šalies turtą. Vienintelis jų motyvas – pelnas. Pagrindinės aukos – viešosios erdvės, išskirtiniai pastatai, kultūrinis gyvenimas ir viešoji nuomonė. Metodas paprastas: įteigti gyventojams, kad ekonominė plėtra yra visiems naudingas dalykas. Įtikinti juos, kad Kapitalas yra Karalius. Priminti visuomenei, kad Lietuvos kūrimas, atrodantis it blankus Vakarų Europos miesto šešėlis, yra geriausias būdas ištrinti sovietinį palikimą.“ Per kūrybines dirbtuves, įvairius renginius, objektus, parodas, taip pat rašydama tekstus ir net tapusi teisinių bylų šalimi, Pro-testo laboratorija šį kino teatrą naudojo kaip įrankį, kad iškeltų į viešumą dėl nuosavybės teisių į užstatytą aplinką tarpusavyje besivaržančias prieštaringas socialines jėgas. Užuot siekusi paspartinti pokyčių procesą, Pro-testo laboratorija jį lėtina, teatrą naudodama kaip priemonę iškelti į dienos šviesą ir parodyti visuomenei prieštaringas ir tarpusavyje besivaržančias jėgas. Laboratorija pristato kino teatrą kaip ginčytiną memorialą, kurio istorija dar nebaigta rašyti, bet yra virtusi ginčus keliančiu procesu.
„Pro-Testo Laboratorija, Lietuva“ Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 01: Service (2011). Gediminas Urbonas ir Nomeda Urbonas
Savo knygoje „Miesto architektūra“ Aldo Rossis iškelia du iš pažiūros vienas kitam prieštaraujančius teiginius apie miestą: pirma, jis įrodinėja, kad miestas – tai materializuota kolektyvinė atmintis, o kitoje vietoje teigia, kad „tam tikra prasme nėra tokio dalyko kaip politiškai priešiški pastatai, nes visada realizuojami tik dominuojančiai visuomenės klasei priklausantys statiniai.“ Jei pastarasis teiginys teisingas, kaip tada miestas gali išreikšti savo kolektyvinę istoriją, jeigu tai yra visuomet valdančiųjų istorija? Ar tokiu atveju miestą visada stato tik nugalėtojai? Šį prieštaravimą išsprendžia Pro-testo laboratorija, atsisakydama pripažinti užstatytąją aplinką baigtine istorija. Užuot tai pripažinus, per niekaip neišsprendžiamą ginčą miestas yra suaktyvinamas.
„Pro-Testo Laboratorija, Lietuva“ Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 01: Service (2011). Gediminas Urbonas and Nomeda Urbonas
„Scapegoat“ paklausė Gedimino: „Ar Pro-testo laboratorija buvo įkurta siekiant propaguoti kitokį visuomenės įvaizdį, naujai traktuoti kino teatrą bei jo vaidmenį kultūrai?“ Atsakydamas jis pateikė užuominą, kaip galima aktyvinti miestą: „Būtent. Tačiau, žinote, žvelgiant iš neoliberalizmo perspektyvos, bet kurio tipo projektas, mėginantis naujai traktuoti istoriją, nėra pelningas. Jis verčia suabejoti vyraujančiu scenarijumi. Mūsų idėja buvo mąstyti labiau dialektiškai ir kritiškai apie šią istoriją, kvestionuoti nacionalistinį projektą, neoliberalizmą ir nostalgiją. Praeitis nėra galutinai pasibaigusi, todėl turi būti persvarstyta.“
05 Medžiagos paieška
Paskutinis praktikos tipas, apie kurį ketinu kalbėti, ypač yra susijęs su Catie Newell ir Alibi Studio darbais. Mes kalbėjomės su Catie ir parengėme interviu su ja būsimam numeriui apie materializmą. Miesto vertybės perkainojamos įvairiose plotmėse. Detroite tai vyksta ypač keistu būdu, turint galvoje, kaip jau anksčiau minėjau, faktą, kad 60 procentų jo pastatų yra apleisti, mieste susidariusios sąlygos plataus masto, kaip jau turbūt žinote, nusikalstamai veiklai, nors, galimas daiktas, jog tai – tik į gera.
„Agitatuojanti architektūra“ Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 01: Materialism (2011). Catie Newell of *Alibi Studio Materialism
Architektės išsilavinimą turinčios Newell pastarųjų metų darbai Detroite, Flinte ir Čikagoje yra susiję su visur esančia Jungtinėse Valstijose atsiradusia nauja medžiaga – tai apleisti, ištuštėję namai, kuriuos Newell vadina „buvusiomis rezidencijomis“. Tie, kas tikrai domitės galimybėmis dirbti su jau esamais pastatais, nestatant naujų, paverčiant juos architektūriškai ir skulptūriškai įdomiais objektais, iš tiesų turėtumėte pagalvoti, gal verta apsilankyti JAV centrinėje dalyje. Catie aiškina, kad būtent tai, kad niekas tokiuose namuose negyvena ir jie niekam nereikalingi, tačiau yra išlaikę semantinius šeimos namo bruožus, suteikia neįtikėtinų galimybių iš naujo suaktyvinti šias erdves. Ketinu pristatyti du projektus. Pirmasis vadinasi „Užsandarinimas“ – Newell ir Alibi Studio tam tikra prasme užsandarino apleistą namą, pašalinę jo langus ir vietoje jų namo sienose įstatę kūginius lenktus stiklo vamzdelius, ir taip atkūrė pojūtį, kad name kažkas gyvena, nors jis iš esmės skiriasi nuo anksčiau buvusiojo. Pasak Alibi Studio ir pačios Catie, šio darbo esmė yra pamėginti susilpninti ir sukritikuoti šeimos gyvenimo apvalkalą, pasinaudojant juo kaip būdu priversti žmones iš tiesų pagalvoti apie tai, kokia šių apleistų namų paskirtis, užduoti nepaprastai įdomų klausimą: kas gi iš tikrųjų vyksta Detroite?
„Agitatuojanti architektūra“ Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 01: Materialism (2011). Catie Newell of *Alibi Studio Materialism
Antrasis projektas vadinasi „Išgelbėtas kraštovaizdis“. Jo centre – vienas sudegęs namas Detroite (nesu tikras, ar esate girdėję, kad žmonės kartais patys padega savo namus, kuriuose jau niekas negyvena, ir tai gana opi problema). Šiam projektui Newell paėmė dalį sudegusio namo, jį supjaustė ir iš nuodėgulių pastatė naują statinį, taip mėgindama atkreipti dėmesį į sprogimo galimybę apleistuose namuose, kartu atkurdama realaus dujų nuotėkio pojūtį interjere. Taigi, kai įeini į šį namą, galinė jo dalis yra vien apanglėję medžio nuodėguliai, likę po sprogimo. O išeinant iš namo matyti tikri dėl dujų nuotėkio kilusio gaisro išdeginti raštai. Nors šis projektas kiek mažiau susijęs su kitais mūsų publikuotais projektais, viena iš priežasčių, kodėl šį darbą palaikiau išties svarbiu „Scapegoat“, buvo tai, kad jo autorė jį aiškina kaip sumaišytos architektūros procesą. Taigi, jau pereinant prie išvados, ne vien MEDŽIAGOS PAIEŠKOS klausimas, bet ir tai, kaip architektūra gali maišytis per šias skirtingas praktikos tipologijas, iškelia du naujus klausimus. Pirma, kaip šis architektūros maišymasis galėtų sušvelninti pasipiktinimą dėl pasikartojimo? (Kodėl mes manome, kad pasikartojimas nėra visai negatyvi forma?) Antra, kaip praktikos tipologijos gali padėti išvengti iliuzinės pažangos smegduobių skatindamos nenormalią architektūrą?
XIX a. Prancūzijos politinis veikėjas ir revoliucijos teoretikas Louisas Augusteʼas Blanqui siūlė kur kas mažiau optimistinį požiūrį į pasikartojimą ir tipą. Naudodamas itin poetišką kosmoso įvaizdį, Blanqui rašo: „Tai, ką mes vadiname „pažanga“, apsiriboja tik kiekvienu konkrečiu pasauliu ir kartu su juo išnyksta. Visada ir visur šioje žemėje vyksta ta pati drama, su tomis pačiomis dekoracijomis ir ta pačia ankšta scena: triukšminga žmonija apkvaitusi nuo savo pačios didybės, įsitikinusi, jog pati yra visata, ir gyvena joje it kalėjime, lyg kokioje nesibaigiančioje karalystėje, vien tam, kad artimiausiu metu nugrimztų kartu su savo rutuliu, su giliausia panieka nešusiu žmonijos arogancijos naštą.“
Maniau, kad baigsime kokia nors linksma išvada, bet netikėtai aptikau Walterio Benjamino paaiškinimą, kodėl tipo teorija yra didinga. Perskaitęs Blanqui, Benjaminas teigia, kad „toji vieno didžiausių pasaulio revoliucionierių rezignacija, tas beviltiškumo jausmas buvo jo amžiaus pasekmė – amžiaus, nesugebėjusio į naujas technologines galimybes atsakyti nauja socialine tvarka.“ Šiandien galėtume pasakyti, kad lengviau yra įsivaizduoti mūsų pasaulio ar mūsų ekosistemos pabaigą, negu kapitalistinės santvarkos galą. Blanqui tai labai slėgė. Į naujoves jis žiūrėjo ne kaip į teigiamą pažangos atributą, bet kaip į pasmerkimą, nuosprendį, vedantį į pragarą. Tas naujumas vėl ir vėl kartojasi, mūsų aptarti tipai sukuria tam tikrą pragarišką pasikartojimą. Walteris Benjaminas manė, jog šio pasikartojimo išvengti įmanoma ne įvedus formalias naujoves, bet per praktikas, galinčias iš tiesų pakeisti socialines sąlygas taip, kad kartu keistųsi ir naujos technologinės galimybės.
Įsitikinimai leidžia mums orientuotis dabartyje svarstant tipologijos ir praktikos klausimus, kai prisiimame projektavimo įsipareigojimus, arba baigiu tuo, nuo ko pradėjau – Walterio Benjamino citata: „Visam milžiniškam socialinės egzistencijos aparatui įsitikinimai yra tas pats, kas alyva mašinoms: niekas neina prie turbinos ir nepila alyvos ant jos visos, bet sutepa paprasta akimi nematomus velenus ir lankstus, žinomus tik tam, kuris tepa.“ Tikėkimės, jog kai kurie iš tų velenų ir lankstų yra projektai, su kuriais tam tikra prasme dabar susipažinote ir kuriuos mes mėginame populiarinti savo žurnale. Labai jums ačiū.
Be pavadinimo, Scapegoat: Architecture, Landscape, Political Economy 01: Service (2011). Olia Mishchenko