Labai dėkoju, kad taip gausiai susirinkote. Apie Vilnių esu daug girdėjęs, mat vienas mūsų praktikantas yra iš Vilniaus. Tai viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau čia atvykti. Esu vienas iš dviejų Amsterdame, Nyderlanduose, įsikūrusios architektūros studijos „O+A“ partnerių. Mūsų studijos pavadinime yra ir paantraštė „architektūros strategijos“, o vėliau, dėstydamas apie atvirojo kodo urbanistiką, paaiškinsiu, kaip šiedu terminai tarpusavyje susiję. Visų pirma reikėtų pasakyti, kad esame labai jauna firma, todėl neturime tokios įspūdingos darbų kolekcijos kaip, pavyzdžiui, Remas Koolhaasas. Šiandien norėčiau pakalbėti apie tą esminį architektūros ir planavimo posūkį, be kitų dalykų, apimantį ir atvirojo kodo urbanistiką, kuri, mūsų nuomone, reiškia požiūrį į miestus kaip biotopus, o ne iš viršaus nuleistas miestų planavimo iniciatyvas.
O+A architektūros studijos projektai
Pradėsiu nuo trumpos Olandijos istorijos pamokėlės. Tai bus labai subjektyvu, todėl daugeliu aspektų nelabai patikima, be to, labai jau glausta. Apibūdinsiu miesto gyventoją kaip pacientą, paskui – kaip vartotoją, kaip biržos lošėją, galiausiai – miesto gyventoją kaip gamintoją. Kartu su jumis norėčiau patyrinėti hipotezę, kad geresni miestai sukuriami tada, kai yra laikomi atvirais biotopais dauginimuisi. Tikiuosi, kad paskaitos pabaigoje mes visi suprasime, ką tai reiškia.
Olandija turi gilias kovos su jūra, jūros įveikimo tradicijas. Jau prieš daugybę metų paskelbėme nugalėję jūrą, tačiau dabar matome, kad iš tiesų mes tik tvenkėme ją ir upes, o dabar nebegalime tvarkytis su vandens lygio svyravimais. Dabar mes tiesiog bandome sugyventi su vandeniu, užuot mėginę su juo kovoti. Paliekame vandeniui erdvės ir tai leidžia mums visai darniai su juo sugyventi. Kodėl tai įdomu? Dar kartą pakartosiu – tikiuosi, paskaitos pabaigoje suprasite kodėl. XIX amžiaus pabaigoje gyventi mieste paprastam darbininkų klasės piliečiui buvo labai sunku. Būstai buvo visiškai nepritaikyti ir netinkami gyventi. Šią žemesniųjų visuomenės sluoksnių padėtį puikiai išnaudojo oportunistai. Grupė garsių Amsterdamo žmonių nusprendė, jog būtina visa tai kažkaip pakeisti. Jie steigė grynai paternalistines organizacijas, vadinamas būsto korporacijomis, kurios turėjo palengvinti darbininkų klasės padėtį. Tas palengvinimas reiškė ne tik darbininkų aprūpinimą būstu, bet ir gerų manierų, etiketo mokymą, – tad šie mėginimai iš tiesų buvo paternalistiniai. Kai kurie labai gražūs architektūros pavyzdžiai yra kaip tik šio laikmečio, pavyzdžiui, Michelio de Klerko, ko gero, vieno garsiausių Amsterdamo mokyklos architektų, projektas. Nežinau, ar esate apie jį girdėję, bet jis kūrė tokį labai liaudišką architektūros stilių. Tas jo pastatas vadinasi „Het Ship“ ir yra be galo įdomus dėl langų dydžio. Apie tuos langus pasakojamos dvi gana įdomios istorijos. Neva jie buvo pagaminti tokie maži todėl, kad stengtasi neleisti moterims persisvėrus per juos garsiai šūkauti, nes ankstesniuose būstuose jos mėgdavo tai daryti. Taip pat langai esą buvo suprojektuoti tokie maži, kad moterys nedžiaustytų juose skalbinių. Štai ką turėjau galvoje sakydamas, kad minėtos organizacijos buvo paternalistinės, nes jos iš tiesų norėjo ne tik palengvinti vargšų padėtį, bet ir pakeisti jų elgseną.
Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą paspartėjusi industrializacija paskatino staigų šuolį urbanistikoje. Mėginimas padėti skurstantiems virto formaliu, pragmatišku siekiu miesto gyventojui paprasčiausiai suteikti šviesos, erdvės ir oro, bet į jį vis tiek buvo žiūrima kaip į pacientą – miesto planavimo organizacijos ir joms vadovaujantys žmonės vis tiek sprendė, kaip tas pacientas turėtų gyventi. Tada, kaip istorijoje nutiko su daugeliu architektūros srovių, modernizmas priėjo liepto galą. Projektas „Bijlmer“ pietrytinėje Amsterdamo dalyje puikiai iliustruoja tą pernelyg dogmatišką, iškreiptą modernistinės idėjos įgyvendinimą. Nereikia būti architektu, kad pamatytum, jog statinys pasmerktas nesėkmei nuo pat pradžių. Kitas veiksnys, taip pat lėmęs jo nesėkmę, buvo tai, kad jo sukūrimo laikmetis sutapo su automobilių naudojimo paplitimu. Paprastas autobuso vairuotojas kur nors Amsterdamo priemiestyje galėjo nusipirkti būstą, prie kurio gatvėje galėtų laikyti savo transporto priemonę, ir turėti mažą sodelį iš kiemo pusės. Dėl to būstai šiame rajone labai atpigo. O vėliau Olandijos istorijoje atsitiko dar kai kas – į šalį labai dideliais tempais ėmė plūsti imigrantai. Aišku, kad jie ieškojo kuo pigesnio būsto, ir visa tai baigėsi itin palankių sąlygų susidarymu nusikalstamumui ir kitoms socialinėms problemoms.
Dėl šios klaidos buvo kaltinami architektai ir tai, mano galva, nieko stebėtina. Tada jie ėmė klausti savęs, ką gi dabar daryti, ėmė ieškoti atsakymų. Todėl XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje architektai kartu su antropologais ėmė vykti į ekspedicijas tyrinėti autentiškas gyvenvietes Afrikoje, norėdami pasižiūrėti, kaip jos suplanuotos, o vėliau šias žinias ir stebėjimų patirtį pritaikė projektuodami Olandijos miestus. Gali pasirodyti keista, bet tai iš tiesų vyko, ir gana ilgą laiką. Dėl to buvo sukurta išties puikios architektūros pavyzdžių, tokių kaip architekto Pieto Blomo kubo formos namai Roterdame. Šis architektas padarė vienintelį dalyką – paėmė kubą ir pastatė ant vieno iš jo briaunų susikirtimo kampų, o šiuo metu tokio liaudiško tipo superkonstrukcijų pristatyta visuose Nyderlanduose.
Gyvenamųjų namų superstruktūros Nyderlanduose
Kadangi Nyderlandai yra atvira ekonomika, čia labai anksti susikūrė privatusis sektorius. Ambicingi užsakovai, pavyzdžiui, valstybė, privatūs NT vystytojai ir būsto korporacijos siekė, kad architektai pasinaudotų ta rinkos ekonomikos laisve. Į miesto gyventoją dabar buvo žiūrima kaip į vartotoją, o architekto užduotis buvo tomis laisvėmis pasinaudoti ir sukurti vartotojams kuo patrauklesnį produktą. Šiuo laikotarpiu iškilo didžioji olandų superarchitektų karta. Pirmiausia jie ėmė kurti pastatus Nyderlanduose, o vėliau – ir visame pasaulyje.
Ši karta įgyvendino nemažai iš tiesų įspūdingų miestų planų. Tačiau tik kelis gerus miestų planų sprendimus. Jei gyventojas vartotojas norėjo nostalgija dvelkiančio namo su automobiliu gatvėje ir sodu kiemo pusėje, tai kai kurie Amsterdamo architektai iš esmės tą ir padarė – sukimšo šias savybes į labai didelio tankio miesto audinį ir ekstrapoliavo į kai kurias nenaudojamas uosto teritorijas.
Kitas puikus pavyzdys, nors atrodo visai kitoks, yra architekto postmodernisto, mėgstančio kurti pilis, Sjoerdo Soeterso projektas. Kuo įdomi būtent ši pilis? Savivaldybė norėjo išplėsti Hertogenboso miestą palei upės krantus, tačiau jei projektą būtų leidę kurti paprastam projektuotojui, rezultatas būtų standartinis produktas, visiškai gadinantis kraštovaizdį. Soetersas visus būstus sutelkė vienoje pilyje. Pirma, tai leido miesto gyventojams įsikurti tradiciniuose namuose, antra, išsaugojo nuostabų kraštovaizdį ir senojo viduramžių miesto Hertogenboso vaizdą.
Manau, kad XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje apie 99 proc. visų miestų plėtros planų buvo pilko atspalvio. Nelaikau jų labai gera architektūra. Keisčiausias dalykas šiuose pastatuose yra tai, kad jie ir nostalgiški, ir labai modernūs. Štai langai sudalinti į atskirus segmentus tam, kad atrodytų klasikiniai. Paprastai šiems būstams galioja energetinio taupumo reikalavimai, todėl langai yra su stiklo paketais, o tie padalinimai yra tiesiog priklijuoti. Ypač komiškai atrodo, kai kas nors futbolo kamuoliu pataiko į tokį langą ir jis duždamas suskyla nepaisydamas jokio padalijimo. Atrodo tikrai keistai.
Jei prisimintume JAV, pamatytume, kaip pernelyg intensyvi priemiesčių plėtra atvedė prie geto situacijos, kurios niekas nesitikėjo. Esmė ta, kad galima statyti pigioje žemėje, plyname lauke, tačiau toks miestas neįgis gyvybės, o kai miesto branduolys yra visiškai tuščias, kai kuriais atvejais tai baigiasi visiška katastrofa. Jeigu nekreipsime į tai dėmesio, Olandijoje taip pat gali nutikti panašūs dalykai. Toji itin rizikinga amerikiečių pradėta tradicija, deja, būdinga ir mums, olandams. Per pastaruosius septynerius metus būsto paskolos dydis valstybės mastu išaugo dvigubai – tai pribloškiantis rodiklis. Maža to, 30 proc. mūsų visame pasaulyje garsėjančių pensijų fondų pinigų investuojama į tuščius biurų pastatus. Iš visų biuro pastatų Olandijoje 14,4 proc. stovi tušti, šis skaičius ateityje tik didės. Masiškai pradėjus taikyti naujas technologijas ir internetą, šiuo metu mūsų šalyje 7 milijonai kvadratinių metrų [biurų erdvės] stovi nenaudojami. Šie tikrai trikdantys skaičiai rodo, kad mes, Olandijos gyventojai, evoliucionavome iš vartotojų į biržos lošėjus. Pasikeitė mūsų požiūris į būstą – nustojome į jį žiūrėti kaip į pastogę ar namą, pradėjome jį laikyti investicija. O vienas ekstremaliausių atvejų, kai buvo realizuota ši požiūrio į gyvenamąją aplinką kaip į investavimo objektą idėja – tai Naujasis Ordos miestas Kinijoje. Naujasis Ordos yra tarsi kitas – senasis Ordos miestas Mongolijoje; dabar kinai jį stato. Žinome, kad kinai visada mus kopijuoja, bet padaro viską daug geriau ir ekstremaliau. Štai ištrauka iš vieno žinių pranešimo:
„Sveiki atvykę į Ordos – ateities miestą. Visiškai naują, pastatytą per penkerius metus, skirtą milijonui gyventojų. Tačiau niekas čia nevažiuoja gyventi. Miestas stovi tuščias. Būsto kaina čia didelė. Gyvena daugiausia statybų darbininkai ir senyvo amžiaus žmonės. Ordos pastatytas įgyvendinant valdžios idėją; tai infrastruktūros projektas, įgyvendintas peržengiant ribas. Jo motyvas greičiausiai buvo BVP – bendrasis vidaus produktas. Vienas pagrindinių būdų, kaip padidinti šalies BVP, yra daugiau išleisti. Kuo daugiau Kinija stato, tuo labiau auga šalies ekonomika ir didėja BVP. Kas gi norėtų būti meru, negalinčiu pranešti, kad šiais metais nepasiekė 8 proc. BVP augimo? Esant tokiai sistemai, kiekviena savivaldybė imasi iniciatyvos statyti, ypač jei tai paprasčiausias būdas pasiekti ekonomikos augimo. Vietos valdžios pareigūnai čia stato, bet namai lieka tušti, nors nauji ir dailūs, kvartalas po kvartalo. Jie sako, kad beveik visi butai šiuose namuose jau parduoti, vis dėlto niekas juose negyvena, o taip yra todėl, kad dauguma pirkėjų juos tiesiog įsigyja kaip investiciją. Juk dar niekas iš tiesų neprarado pinigų, investuodamas į nekilnojamąjį turtą Kinijoje.“
Štai ir mes akivaizdžiai judame link to paties. Norėdama pritraukti žmonių į Naująjį Ordos, miesto savivaldybė pasielgė tradiciškai – pasikvietė architektą. Tik į Naująjį Ordos miestą buvo pakviestas ne vienas architektas. Nebuvo taip: „Sveiki, pone Frankai Gehry, gal galėtumėte suprojektuoti mums Guggenheimą?“ Šio miesto savivaldybė nusprendė paskambinti, man atrodo, kokiems 16 architektų. Tai nebuvo Remo Koolhaaso ar Herzogo ir Meurono parengta galimybių studija – tai buvo realus miesto planas su pastatais, parengtas keleto architektų, pakviestų iš skirtingų pasaulio šalių. Buvo pritrauktos tikros architektūros žvaigždės ir visiems gerai žinomi vardai. Mums atrodo, kad tai gana absurdiška. Tai leidžia padaryti štai tokią išvadą: laikus, kuriais dabar gyvename, dažnai lyginu su laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuomet architektai iš tiesų nežinojo, ką daro; jie stengėsi taikyti stilius. Kiekvienas architektas būdavo įvaldęs vieną ar du stilius ir, priklausomai nuo kliento ir kultūros, pateikdavo jam vieną ar du stilius arba viską sumaišydavo ir sukurdavo kažką visiškai naujo. Manau, Remas Koolhaasas, projektuodamas didelį pastatą vienam konkursui Dubajuje, taip pat tai suprato. Žinome, kad šis architektas savo projektais daro tam tikrus pareiškimus, o to projekto pareiškimas buvo sukurti ne ikoną, bet antiikoną. Bet ši antiikona stovi viduryje tvenkinio, tad neįsivaizduoju labiau ikoniško pastato nei šis.
Be abejo, įdomu tai, kad pats Remas Koolhaasas šį pastatą vadina antiikona, bet iš tiesų jaučiu, kad urbanistikoje mes judame į aklavietę, kad mes tiesiog sekame stiliumi, kuris veda į aklavietę. Turime pradėti uždavinėti sau klausimus ir atrasti naujus atsakymus į juos. Naujasis atsakymas tikrai nebus didesnis pastatas. Naujasis atsakymas į naują klausimą nebus daugiau negu kilometro ar imperinės mylios pastatas. Tikrai ne.
Pasaulyje pilna problemų – ekologinė krizė, didžiulė ekonominė krizė, daugybės gyventojų segregacija, sparčiai kylančios maisto kainos, vandens stygius artimiausioje ateityje. Jeigu norime, kad mūsų profesija vėl taptų svarbi, turime pradėti ieškoti naujų atsakymų. Manau, viena iš dabar vyraujančio mąstymo problemų yra susijusi su mašinaliu visa ko planavimu.
Joep Van Lieshoutas, „Technokratas“ (The Technocrat), 2003
Nuo pat pramonės revoliucijos laikų į miesto planus ir miesto plėtrą žiūrime kaip į mašinas. Kiekvienas mažiausias gabalėlis ar lopinėlis yra visiškai priderintas prie kito. Štai menininko Van Lieshouto projektas. Jis vadinasi „Technokratas“ (Technocrat)– itin tinkamas pavadinimas. Jame vaizduojama uždara alkoholio (palaikanti žmonių gyvybę ir teikianti laimės), ekskrementų ir biodujų apykaitos sistema. Tai sistema, kurioje žmonės sudaro tam tikrą socialinę hierarchiją, turėdami vienintelį tikslą – padidinti biodujų gamybą elektrai generuoti. Gali pasirodyti absurdiška kurti tokį meną, gal dar absurdiškiau jį sieti su urbanistika, bet baiminuosi, kad mes iš tiesų kuriame tokius miestus. Viską suderiname ir sureguliuojame, bet vos tik vienas sistemos sraigtelis sugenda, nebežinome, ką toliau daryti.
Vienas sėkmingiausių miestų plėtros pavyzdžių Nyderlanduose yra Amsterdamo IJburgo rajonas. Čia padarėme tą patį – pradėjome statyti namus, paskui plėtojome socialinę infrastruktūrą – šie socialinės-buitinės paskirties objektai buvo suplanuoti. Taigi, ką gi darome? Ogi sakome: „Na, gerai, kokio dydžio yra tikslinė žmonių grupė?“ Tarkime 100 000 gyventojų, tai reiškia daliname šį skaičių iš 10 ir statome tiek mokyklų, dalijame iš 20 ir statome tiek prekybos centrų ir pan. Taip viskas apskaičiuojama iki paskutinio kablelio, net iki septynių skaitmenų po jo.
IJburgo saloje, kuri, tiesą sakant, taip pat buvo atkovota iš jūros, viskas prasidėjo nuo privačios iniciatyvos. Vietovė vadinasi Blijburg, o tai reiškia laimingas – Laimingasis IJburgas. Tai buvo privati iniciatyva – duoti laisvę naujiesiems IJburgo salos gyventojams, parodyti jiems, ką reiškia toji laisvė. Galiausiai šie gyvenamieji namai buvo pastatyti ir Blijburgas turėjo plėstis toliau, nes visi būstai buvo parduoti, o tada ši juosta turėjo būti užstatyta kitais pastatais. Užuot priėmus sprendimus, grindžiamus kokybe arba ilgalaike ekonomine grąža, čia priimami sprendimai labai trumpalaikei perspektyvai.
Blijburge buvo įgyvendinta viena stambi privati iniciatyva, tad ne viskas čia buvo suplanuota ir primesta iš viršaus, laisvė čia reiškėsi ne tik šių įvairių namų fasadais. Nors ir privačioje valdoje, IJburgo saloje buvo įgyvendintas vienas labai įdomus projektas. Galbūt iš pirmo žvilgsnio jis ir neatrodo išskirtinės architektūros, tačiau be architektūros svarbu dar ir tai, kas vyksta viduje. O čia atsitiko štai kas: susibūrė grupė žmonių ir nusprendė, kad jie nori pasistatyti nuosavą daugiabutį. Jie nenorėjo, kad projekto vystytojas pradėtų jiems aiškinti, jog jie turi gyventi betoninėje dėžėje. Ne, jie norėjo patys nuspręsti. Paprastai tokios iniciatyvos baigiasi tuo, kad žmonės stato ne tik sau, bet ir bendruomenei. Taigi ir šio rajono gyventojai pasakė: „Mes norime teatro, norime restorano, taip pat mums reikalingos tam tikros sveikatos priežiūros įstaigos.“ Jie patys už viską sumokėjo. Šie žmonės galiausiai pasistatė nuosavą daugiabutį ne todėl, kad jiems buvo suteikta galimybė; iš tiesų jie turėjo gerokai pakovoti už šį savo siekį turėti tokią gyvenamąją aplinką, kokios nori IJburgo saloje. Labai įdomu pastebėti, kad ši privati iniciatyva visuomenei atsipirko su kaupu.
Europan 9 konkursinis darbas (pirmoji vieta). A+O, 2008
Parodysiu vieną mūsų projektą. Tai darbas konkursui „Europan“, jį laimėjome 2008 metais. Tai 70 000 kvadratinių metrų gyvenamųjų ir darbo erdvių projektas, net pateikėme viešųjų erdvių pritaikymo idėjų. Tiesą sakant, viešoji erdvė ir buvo tikras bendrasis šio projekto vardiklis. Tačiau 2008 metais prasidėjo ekonominė krizė ir nė vienas Amsterdamo vystytojas nesiryžo įgyvendinti šio projekto, bent jau tuo metu. Projektas taip ir liko neįgyvendintas, ir ne todėl, kad jis blogas, jis vis dar geras projektas... Tačiau užgeso net diskusijos apie šią ypatingą Amsterdamo teritoriją. Labai gaila, nes mes buvome pasiruošę projektą koreguoti, atsižvelgdami į laikmečio pokyčius. Turiu galvoje – radikaliai pakeisti, iš naujo pergalvoti projekto idėjas. Bet tai neįvyko.
Laikinos kino salės projektas Amsterdame. A+O, 2010
Panašiai baigėsi ir su kitu mūsų konkursiniu projektu. Jis nebuvo sėkmingas. Konkurso užduotis buvo suprojektuoti laikiną kino kompleksą Amsterdame. Tikrai daug dirbame Amsterdame. Nurodymai buvo labai griežti – kompleksas turėjo būti labai labai pigus. Tad nusprendėme pastatyti stuburą, pigų medienos stuburą, įrengti labai labai pigias sales ir jose įrengti pigų kino teatrą. Konkursą pralaimėjome pasiūlymui – nuostabiai gražiam projektui, kuriame viskas įrengta po žeme, tačiau labai labai brangiam, taip visas konkursas žlugo. Galiausiai jie nepastatė nieko. Mums labai dėl to gaila, nes tai ypatinga Amsterdamo teritorija, kuriai tiesiog būtina suteikti naują tapatybę. Tai dar vienas pavyzdys, kaip netgi itin išskirtinės idėjos nepadeda sukurti geresnio miesto.
Bet yra projektų, kurie prasiskina kelią iki galutinio įgyvendinimo, nepaisydami valdžios ir iš viršaus primesto planavimo. Štai uosto kranų teritorija, dalis buvusios laivų statyklos šiaurinėje Amsterdamo dalyje; teritoriją buvo planuojama nugriauti ir greta statyti didelius biurų pastatus ar dar kažką. Ir štai viena pagyvenusi dama, architektė, važiuodama pro šalį visa tai pamatė ir pasakė: „Oho, atrodo išties įspūdingai, norėčiau ką nors čia suprojektuoti. Ir ji, naudodamasi savo įtaka, darė spaudimą valdžiai, kad statinių negriautų. Tačiau iš pradžių savivaldybė ir projektų vystytojai nenorėjo jos girdėti – jie ketino viską griauti ir statyti nuobodžius biurų pastatus. Labai gaila, o juk žmogus kreipėsi su tikrai puikia iniciatyva. Šis jos pastatas, tarp kitko, laimėjo daugybę apdovanojimų visame pasaulyje, buvo įvertintas ir kaip darnios plėtros projektas, ir dėl esamų konstrukcijų pritaikymo. Pastaruosius dvejus metus jis yra kiekvieno, bent jau olandų, NT projektų vystytojo aplanke. Taigi, kaip matote, projekto kokybė nėra diskusijų objektas, bet politikos ir ekonomikos pokeris. Mums tai kelia nerimą, nes, jeigu nesielgi būtent taip [kaip minėtoji ponia], jokių gerų rezultatų nepasieksi.
O štai šį projektą sukūrė du architektai, dėstantys Ciuriche. Tai projektas dviejuose miestuose – Medeljine, Kolumbijoje, ir Karakase, Venesueloje. Tuodu architektus žavi lūšnynai, per didelis užstatymo tankumas, tiesiog lūšnynų įvairovė. Bet jie pastebi ir problemas, tad užuot kūrę iš viršaus nuleistą iniciatyvą, kai visi lūšnynai nugriaunami ir jų vietoje pastatomi tviskantys butai kiekvienam (tai tikrų tikriausia iniciatyva iš viršaus), šie vaikinai suprojektavo ir sugebėjo įgyvendinti kalnų keltuvų sistemą, kuria fiziškai sujungė keletą taškų viename lūšnynų rajone. Dėl to gerokai, maždaug 30–40 proc., sumažėjo nusikalstamumas. Nuostabu, įgyvendinęs tokį projektą, bet kuris miesto meras būtų perrinktas antrai kadencijai. Sumažėjus nusikalstamumui, šiame rajone buvo investuota daug privataus kapitalo. Štai šios keltuvo stotelės suveikė kaip tepalas, sutepanti alyva – mes taip sakome olandiškai. Taigi, valdžia investuoja. Štai matote didelį apvalų daiktą – akivaizdu, jog tai stambus valstybinis projektas, į kurį valdžia nusprendė investuoti. Jeigu anksčiau vietos politikai manė, kad gali būti išrinkti, jei sakys: „Taip, taip, nupirksime porą autobusų“, ar kažką panašaus, o po rinkimų paprastai pažadus pamiršdavo ir visai nesirūpino infrastruktūra, šio miesto savivaldybei ir šiems kūrybingiems architektams galiausiai pavyko pakeisti gana reikšmingą teritoriją, bent jau Karakaso mieste.
Kitas pavyzdys – Mile Line geležinkelio estakados projektas Niujorke. Kalbant apie biotopus, Niujorkas, žinoma, yra vienas ekstremaliausių miestų. Turiu galvoje, ten visur tiek daug energijos... Bet šiuo atveju matome tradicinius projektų vystytojų ir savivaldybės veiksmus. NT vystytojai įsigijo nebenaudojamus bėgius ir pasakė: „Žinote, šioje vietoje mes norime statyti pastatus.“ O vietiniai gyventojai sakė: „O mums visai patinka tie bėgiai. Norime juos išsaugoti.“ Viskas baigėsi tikra kova. Galiausiai miesto gyventojams, laimei, pavyko išsaugoti šį estakadinį geležinkelį, bet ir vystytojai neliko nuskriausti – dabar jie uždirba daug pinigų, nes estakados parkas tapo tikra kokybės arterija vakarų Manhatane. Visi NT vystytojai, kuriems priklauso pastatai, besiribojantys su šiuo parku, dabar uždirba daug pinigų. Išėjo taip, kad prarastos investicijos ar prarasta kapitalo grąža, kurių iš pradžių jie negavo, galiausiai jiems virto didžiuliu pelnu.
Kitas labai įdomus pavyzdys – tai biotopas Berlyne. Tarp kitko, tas barzdotas vaikinas su baltais marškiniais nuotraukoje yra mano partneris. O Berlynas – išties puikus biotopo pavyzdys. Pastaruosius 30 metų šio miesto gyventojų skaičius mažėjo, Berlyne dabar gyvena mažiau žmonių, tačiau miestas visiškai pasikeitė ta prasme, kad čia apsigyveno itin daug jaunų žmonių. O jei žiūrėsime į investicijas, iš viršaus ateinančių investicijų Berlyne netrūksta. Visi žinome tuos milžiniškus statinius ir stambius valstybės finansuojamus projektus. Kita vertus, pastebėtina, kad Berlynas kardinaliai pasikeitė ne dėl šių projektų. Berlynas pasikeitė todėl, kad jo gyventojai sugebėjo iš naujo save atrasti. Naujieji jo gyventojai išbando pigios žemės, naujų idėjų teikiamus privalumus. Jauni žmonės yra itin patrauklūs investuotojai šiame mieste. Prieš išvažiuodamas į Vilnių, laikraštyje mačiau straipsnį apie nekilnojamąjį turtą. Jame buvo teigiama, kad investicijos Olandijoje smunka, bet kažkodėl visi labai nori investuoti Berlyne. Manau, taip yra todėl, kad čia kunkuliuoja gyvenimas, kad miestas per pastaruosius du dešimtmečius virto biotopu.
Berlynas, A+O nuotr., 2011
Biotopai gali būti ir atskiri pastatai. Štai čia Rexo suprojektuotas Wyly teatras Dalaso mieste, Teksase. Pats Rexas šį teatrą vadina teatru-mašina, bet mes manome, kad iš tiesų tai biotopas. Pastatas gali akimirksniu pasikeisti į daugybę to paties teatro konfigūracijų. Mums atrodo, jog tai – biotopas, nes jis traukia žmones keistis idėjomis apie tai, kaip turėtų būti suprantamas teatras, kokios jo vidaus viešųjų erdvių galimybės.
Daugelis žmonių XXI amžių laiko informacijos revoliucijos amžiumi. Mes, architektai, be kita ko, informacinės revoliucijos savybes turime transformuoti į miesto erdvę. Pažiūrėję į App Store ar Facebookʼą, į visus kitus šaunius interneto panaudojimo būdus, pamatysime, kad jie iš tiesų sukuria tik tam tikrą karkasą, bet negeneruoja jokio turinio. Tas karkasas traukia žmones ir leidžia jiems, šiuo atveju, kaip miesto gyventojams, kurti jiems patiems priimtiną turinį. Būtent šia kryptimi, mano nuomone, ir turime eiti. Kairėje matome tradicinį piltuvėlio formos modelį, pagal kurį visaip bandoma žmones filtruoti, kad jie nedalyvautų planavimo procese, nes jie tiesiog erzina ir gali kilnius planus suplakti su kvailomis idėjomis. Tačiau mes manome, jog derėtų taikyti žiedinės sankryžos modelį. Žiedinė sankryža – puikus pavyzdys tai paaiškinti. Juk joje vidury nakties, kai daugiau niekas nevažiuoja, tau nereikia laukti, kol užsidegs žalia šviesa. Žiedinė sankryža – tobulai sluoksniuotas srautas, iš esmės leidžiantis kiekvienam elgtis natūraliai ir neerzinti kitų eismo dalyvių. Vienam projektui Amsterdame mes pateikėme šias dvi diagramas, mėgindami projektu sujungti atvirojo kodo urbanistikos veiksnius į vieną, nekeldami pavojaus valdžios integralumui. Nes kai kalbi apie dalykus, kurie nors kiek primena anarchiją, žmonės iš savivaldybės tampa labai nervingi.
„Žiedinės sankryžos“(The Roundabout) modelis
Gal atsimenate Bijlmer pastatą, mano jau rodytą projektą? Po kurio laiko daugelis šių didelių butų buvo išgriauti ir pakeisti standartiniais vienai šeimai skirtais gyvenamaisiais būstais arba iš esmės atnaujinti. Vargšas šių megapastatų savininkas neseniai nusprendė vieną jų parduoti už eurą ir pakvietė žmones, turinčius idėjų, jį įsigyti. Ta mintis atrodė gana originali. Žinoma, daugybė žmonių pradėjo braižyti ir kompiuteriu kurti vizualizacijas: „Mes norėtume įsigyti šią megakonstrukciją už vieną eurą ir štai ką su ja ketiname daryti.“ O mes nusprendėme pasielgti kitaip. Norėjome paversti ją biotopu. Tai ir padarėme – pašalinome visus butus viršutiniuose aukštuose ir cokoliniame aukšte ėmėme kurti pinigų darymo mašiną. Tie pinigai investuojami į autonominę kokybę pastato, kuris gali būti darnios plėtros objektas, pavyzdžiui, vėjo jėgainių parkas, arba gali būti angos pastate ar dar kažkas. Paskui paskutinis dalykas, kurio imtumėmės, padalintume visą pastatą, atiduotume projekto vystytojams ir surengtume savo pardavimo konkursą.
Biljmer daugiabučiai kaip biotopas, O+A
Manome, kad miestą sudaro daugybė skirtingų sluoksnių. Kiekvienas jo sluoksnis sąveikauja su kitu, ir, mūsų nuomone, tai nesibaigiantis procesas mieste biotope – tai nepaprastai įdomu. Mes iš tiesų manome, kad tai yra tikras miestas, bet taip pat – ir netikras.
A+O projektai