Labas vakaras, džiaugiuosi, kad tokį žvarbų vakarą tiek daug jūsų susirinko čia, į Nacionalinę dailės galeriją. Kadangi apie ją ir žadu kalbėti, apie ją ir jos seseris ir brolius – modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus.

Kaip matote, mano pranešimo tema yra „Laiko zonos“. Praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, kada dirbti kaip kuratorė, o vėliau kaip muziejininkė, Lietuvos bei kitų Rytų Europos šalių meno institucijos, tarp jų ir muziejai, ėmė funkcionuoti visiškai kitokioje, iš esmės naujoje kultūros produkcijos ir jos reprezentavimo situacijoje bei kontekste. Turbūt daugelis dirbančių toje srityje sutiks su manimi, kad vidinės sąlygos tokiems kokybiniams pokyčiams – ir ekonominės, ir juridinės, ir, sakyčiau, intelektualinės sąlygos – brendo lėtai. Nemaža dalis ne tik greitų, bet taip pat ir lėtesnių, ir dabar tebevykstančių pokyčių buvo lėtinami, o kartais net ir slopinami iš vidaus, tačiau buvo skatinami, stimuliuojami įvairių veiksnių ir iššūkių, ateinančių iš išorės.

Minėtasis dešimtmetis buvo pokyčių dešimtmetis ne tik Lietuvoje ar Rytų Europoje. Iš tikrųjų prisimenant Karlą Marxą, galėtume pasakyti, kad pokyčių šmėkla klajojo tuo metu virš visos Europos, virš viso pasaulio, atitinkamai veikė ir mūsų situaciją. Pokomunistinės šalys išsiskyrė tuo, kad daugelis naujų veiksnių ir pokyčių užgriuvo vienu metu ir vyko tarsi pagreitintu režimu, visiškai nepalikus laiko jų kilmės, archeologijos, esmės, tarpusavio sąryšio suvokimui. Viskas buvo „valgoma“ iš karto ir galbūt labai nesusimąstant.

Nepaisant visų bėdų, šis hibridinis pereinamasis laikotarpis pagimdė ir labai svarbių bei reikšmingų projektų, institucijų. Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų kūrimas ir statybos yra vienas būdingų naujosios pokomunistinių šalių kultūros politikos bruožų. Ši nauja politika aprėpė ir specifinius vietinius poreikius, ir ideologiją, motyvacijas, taip pat buvimo atvirame kontekste iššūkius. Akivaizdu, kad nacionaliniai – kalbu apie nacionalinius, t.y. valstybės išlaikomus – modernaus ir šiuolaikinio meno muziejai pirmiausia kuriami tam, kad atliktų tradicinį vaidmenį, reprezentuotų naujas šalis, jų kultūrą, ir konsoliduotų, o reikalui esant ir naujai sukurtų, pakeistų jų identitetą – etninį, istorinį ar kokį nors kitą.

Kita vertus, šis procesas neabejotinai atspindėjo ir tarptautinį muziejų statybos bumą. Franko Gehrio, Danielio Libeskindo, Zahos Hadid ir Jeano Nouvelio būtent muziejų architektūros pastatai reprezentuoja tai, ką vadiname muziejų statybos bumu, o galbūt ir tai, ką vadiname „show off“ architektūra. Muziejų veikla taip pat kreipiama pramogų vartotojų visuomenės nariams kūrimo, arba vadinamojo infotainmento, pramoginės informacijos pateikimo linkme, įskaitant ir tarnavimą globaliai besiplečiančiai turizmo industrijai.

Šalims, kurios išsivadavo iš totalitarinės politinės priespaudos ar sistemos, svarbios buvo ir gynybinės, dažnai retrospektyviai motyvuojamos identifikacijos koordinatės ir naujas dinamiškus pokyčius atspindintis jų įvaizdis. Čia ir noriu atkreipti dėmesį į retrospektyviosios ir perspektyviosios identitetų dinamikos bei lokalių ir globalių iššūkių poveikį naujų modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų ir jų pastatų vizijoms tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse Baltijos šalyse, tiek kitose Rytų Europos šalyse. Pavadinimas „Laiko zonos“ lietuviškai galbūt galėtų skambėti ir „Laiko juostos“, tačiau pavadinimas „zona“ man šiek tiek asocijavosi su įkalinimo zona, tad pasirinkusi tą žodį ir kalbėdama apie skirtingą orientaciją retrospektyviai ar perspektyviai turėjau omeny ir šiek tiek varžantį tos orientacijos pobūdį.

Nacionalinė dailės galerija, kurioje dabar esame, atvėrė duris po rekonstrukcijos ir išplėtimo 2009-ųjų metų birželį. Noriu priminti, nuo ko prasidėjo šio pastato istorija. Tai, ką matote dabar, yra LTSR Revoliucijos muziejaus konkursinis projektas, kurį suprojektavo architektai Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius dar septintojo dešimtmečio antroje pusėje. Kaip matote, šiuo metu pastatytas yra tik vienas pastato aukštas, antro aukšto trys stačiakampiai gretasieniai įgyvendinimo eigoje išnyko. Rekonstrukcijos ir išplėtimo architektai Audrius Bučas, Darius Čaplinskas ir Gintaras Kuginys jau egzistavusį buvusį Revoliucijos muziejaus pastatą, vėlyvojo modernizmo architektūros statinį, pritaikė modernaus dailės muziejaus reikmėms ir išplėtė šį kompleksą nauju hi-tech’o architektūros priestatų kompleksu. Dabar bendrasis mūsų pastato plotas yra 10 000 m², o ekspozicijoms skirtas plotas yra 3 250 m². Jį mes padidiname taip pat taikydami ekspozicijoms ir savo vestibiulio erdves.

Rengiant pastato rekonstrukcijos su išplėtimu architektūrinės idėjos konkursą, kuris vyko 2003-aisiais metais, buvo keliamos trys pagrindinės konceptualios idėjos ar reikalavimai. Pirma, pastatas turi būti pritaikytas modernaus dailės muziejaus funkcijoms – šiuolaikiško, turinčio visas naująsias technologijas ir šiuolaikiškai eksponuojančio tiek nuolatinę kolekciją, tiek parodas, kitas programas rengiančio muziejaus. Antra svarbi bei išties konceptuali nuostata – ne tik politiška – buvo reikalavimas, kad siūlomas projektas išsaugotų paminklinį Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus pastatą. Na, ir trečia, svarbu buvo tai, kad naujojo pastato architektūrinis įvaizdis atitiktų galerijos misiją, kuri pagal koncepciją labai plati, tačiau vienas iš esminių segmentų – siekti dialogo su visuomene.

Renkantis laimėtoją, nemažai lėmė ir tai (man pačiai teko būti tuomet ir konkurso, kurį organizavo architektų sąjunga, žiuri), kad Bučo, Čaplinsko ir Kuginio projekte buvo pasiūlytas taikus, bet ne monologiškas, o dialogiškas dviejų skirtingiems laikams arba skirtingoms laiko zonoms priklausančių statinių sambūvis. Aktyvios komunikacijos su miestu, miestiečiais, potencialiais galerijos lankytojais, žiūrovais simboliais buvo pasiūlyti tarsi į miestą palinkę mikrofonai, bylojantys, kalbantys į miestą – tai yra biuro patalpas talpinantys priestatai, kuriuose mes dirbame ir iki šiol. Nacionalinės dailės galerijos pastatas yra dešiniajame Neries upės krante, atokiau nuo pagrindinių turistų maršrutų. Jis yra toje miesto dalyje, kuri jau daugiau nei dešimtį metų, o jei skaičiuotume dar ir nuo sovietiniais metais pradėto  dešiniojo kranto urbanistinio perplanavimo, tai ir dar ilgiau, gana sparčiai, gan chaotiškai, su pertrūkiais transformuojasi į naują Vilniaus verslo ir administracijos centrą.

Aš pati taip suvokiu ir architektūrinę Nacionalinės dailės galerijos pastato koncepciją: tai yra galerija besikeičiančiame miesto ir kultūros kontekste, kuriame susiduria, ne susijungia – norėčiau pabrėžti – o susiduria nesenos praeities ir šiuolaikinių pokyčių pėdsakai. Galerijos misija yra apibrėžta jos koncepcijoje, kurią gal daugelis ir žinote, bet noriu sudėti tam tikrus akcentus. Taigi, misija yra „kaupti ir moksliškai tyrinėti ir Lietuvos bei užsienio lankytojams pristatyti XX ir XXI a. Lietuvos dailę, kaip pasaulio modernios meninės kultūros dalį“ – tai gana svarbus akcentas. Ryšiai ir kontekstai iš karto buvo integruoti ir pabrėžti galerijos misijoje.

„Siekiama surinkti ir pažinti šio laikotarpio Lietuvos dailės paveldą, plėsti žiūrovų akiratį, ryškinti Lietuvos dailės ryšius su kitų šalių daile, skatinti naujas Lietuvos dailės interpretacijas, ugdyti vizualiojo meno suvokimo kultūrą“. Noras ryškinti Lietuvos dailės ryšius su platesniu kontekstu susijęs ne tik su darbo pradžia atvirame kontekste, tiek idėjų, tiek miesto raidos ir panašiai, bet taip pat ir su specifiniu muziejui dalyku – kiekvienas muziejus prasideda nuo rinkinio, nuo kolekcijos, o Lietuvoje, kaip turbūt daugeliui jums gerai yra žinoma, praktiškai niekada nebuvo kolekcionuojama kitų šalių menininkų kūryba. Nei XX a. pirmojoje pusėje nebuvo tradicijos muziejuje arba privačiose kolekcijose rinkti ne Lietuvoje gyvenusių menininkų kūrinius, nei, žinoma, sovietiniais metais, o ir šiandien tokio kolekcionavimo veikiausiai rastume tiktai daigus. Todėl mums rodėsi, kad tai yra gana platus veiklos baras, skirtingų ryšių sumezgimas, net tuo atveju, jei mes neturime tokių dailės kūrinių savo rinkiniuose, galime juos rodyti parodose, kitais būdais pristatyti mūsų žiūrovams.

Taip pat apie Nacionalinę dailės galeriją, jos koncepciją yra sakoma, kad tai yra „šiuolaikiškas, daugiafunkcis meno ir kultūros centras, siekiantis dialogo su visuomene. Tai aktyvios komunikacijos erdvė, kurioje žiūrovai susipažįsta su nuolatine ekspozicija, parodomis, dalyvauja kultūros renginiuose, paskaitose ir edukacinėse programose“. Tą perskaičiau neatsitiktinai, nes kitų muziejų misijas irgi norėsiu jums pristatyti.

Kelias link tokio materialaus ir konceptualaus Nacionalinės dailės galerijos būvio buvo gana ilgas ir vingiuotas. Jo pradžia yra 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kuomet užsimezgė vieša dailininkų ir architektų skatinama diskusija apie pribrendusią būtinybę Vilniuje įsteigti Lietuvos  modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų, pavadintą Nacionaline dailės galerija, kaip tai buvo vadinama nuo pat pradžių. Visiems vienbalsiai sutariant dėl tokios būtinybės ir poreikio, karšta polemika išsivystė ne dėl muziejaus turinio, t.y. ne dėl jo koncepcijos, ne dėl kolekcijos, ne dėl būsimos veiklos krypties, bet dėl jam tinkamiausios vietos ir atitinkamai su tuo susijusio architektūrinio įvaizdžio.

Jau 9 deš. viduryje šio pastato architektas Gediminas Baravykas surengė Nacionalinės galerijos pastato architektūrinių idėjų konkursą. Šio konkurso dalyviai ir visi diskutavusieji Nacionalinę galeriją įsivaizdavo arba projektavo tiktai senamiestyje, kupiname akivaizdžių, ryškių, atpažįstamų nacionalinio tapatumo bruožų. Argumentu tapo ir tai, kad senamiestyje yra susitelkę dauguma kultūros įstaigų, į kurias jau yra praminti žiūrovų, lankytojų takai. 1989 m. Lietuvos dailininkų sąjunga pateikė išskirtinį pasiūlymą – atidaryti Nacionalinę dailės galeriją Valdovų rūmuose, kurie tuo metu dar nebuvo nei konceptualizuoti, nei pradėti statyti, ir kuriuos dailininkų sąjunga siūlė statyti jų istorinėje vietoje, Katedros aikštėje. Vėliau, 10-ąjį deš. pasirodė ir kitų galerijos vietų siūlymų, tačiau jie visi buvo panašūs, t.y. buvo kupini retrospektyvinės semantikos ir sentimentų, pvz., galerija Lukiškių aikštėje, ant Tauro kalno, siejant su Tautos namų idėja, atstatytuose Radvilų rūmuose ir pan.

Nors diskusijų apie naują muziejaus misiją beveik nebuvo, tačiau vietos atranka ir kitų vietų atmetimas iš galimybių aiškiai liudijo romantinę ir nacionalistinę nuostatas, būdingas ir tuo pačiu metu sukurtiems Lietuvos kultūros politikos dokumentams, kuriuose dažniausiai skamba tautinio paveldo išsaugojimo leitmotyvai. 1998 metais vienas žymus lietuvių tapytojas sakė: „Tauta, neturinti savo Nacionalinės dailės galerijos, nėra tauta. Ji gali vėl savanoriškai įstoti į NVS.“  

Noriu parodyti jums keletą aktyvių diskusijos dalyvių siūlymų, kaip turėtų atrodyti Nacionalinė dailės galerija. Povilo Ričardo Vaitiekūno, žinomo tapytojo, mintys apie tai, kaip Nacionalinė dailės galerija galėtų atrodyti Lukiškių aikštėje: perspektyvoje matoma Jokūbo bažnyčia, kryžius – kaip pagrindinis pastato planas, turintis tiek simbolinę reikšmę ir krūvį, tiek funkcinę. Antrasis pasiūlymas, kuris gal arčiausiai priartėja prie šiuolaikinės muziejų architektūros apskritai, tai yra Mindaugo Navako NDG eskizas, kurį autorius sieja su svogūno, tarsi tų ašaringų romantiškų šnekėjimų apie būsimą NDG nuotaiką ir situaciją, įvaizdžiu. Minėtai diskutuojančiai bendruomenei visiškai netiko buvusio Revoliucijos muziejaus pastatas ir jo vieta, kurį naujojo muziejaus funkcijoms siūlė tą pastatą perėmęs Lietuvos dailės muziejus.

Viena šios kolektyvinės negatyvios nuostatos priežasčių yra ne tik buvusi pastato paskirtis, sovietinė praeities šmėkla. Tokių pavyzdžių yra pokomunistinėse šalyse, ne vien tik Lietuva siūlė buvusio Revoliucijos muziejaus vietą dailės muziejui – pavyzdžiui, šiuolaikinio meno muziejus Bukarešte įrengtas dar net rūstesnėje vietoje, t.y. Čiaušesku (Ceausescu) statytuose Liaudies rūmuose – iš tikrųjų tokiame monstriškame galios architektūros pavyzdyje.

Taigi, ne tik toji paskirtis, bet ir pastato būtis bendresne prasme yra kitoje laiko zonoje. Pasakysiu, ką turiu omenyje. Dešinysis Neries krantas iš tikrųjų negali pasigirti nei iškiliais monumentais, nei kultūros įstaigų tinklu. Čia nuo seno buvo ir didžia dalimi iki šiol yra tokia miesto dalis, kurioje gyvena mažesnes pajamas turintys miesto gyventojai. Tokioje aplinkoje, prie Kalvarijų turgaus, tikrai nelengva įsivaizduoti dailės muziejų kaip meno šventovę ar meno rūmus. Nors jau 10-ąjį dešimtmetį ir anksčiau miesto planuotojai kalbėjo apie puikią šios miesto dalies, ypač krantinės, vystymosi perspektyvą. Tie žadamos ateities kontūrai iš pradžių buvo neryškūs, ir iš tikrųjų kažkas pasirodė jau tik XXI a. pradžioje. Neaiškios ateities, galimai nesaugių pokyčių baimė, manyčiau, ir atsispindėjo menininkų, architektų bendruomenės šitos vietos Nacionalinei dailės galerijai smerkime.

NDG koncepciją Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2002 metais ir galutinai įteisino jos dabartinę vietą. Diskusijos aprimo, tačiau neilgam, nes apie 2006-2007 metus prasidėjo kitos, kuriose skambėjo jau nebe nacionalinė romantika, o jungtinis globalių galių ir vietinės politikos duetas. Vilniaus savivaldybė ėmė aktyviai siūlyti steigti Vilniuje Guggenheimo-Ermitažo muziejų. Jam buvo parinkta vieta priešais NDG. Projekto galimybių studijos rėmuose buvo surengtas architektūrinis konkursas 2008 metais, kurį laimėjo architektė Zaha Hadid. Politinis troškimas pastatyti naują, garsiu brandu pasipuošusį muziejų dar tebestatant NDG vos keli šimtai metrų nuo tos vietos šį sykį žymėjo žingsnį į dar tolimesnę, į ateities laiko zoną. Šios zonos vizija buvo grindžiama būsimos ekonominės gerovės globalioje pasaulio aplinkoje motyvais ir tam tikrais pažadais. Ir šį sykį ne itin daug kalbėta apie muziejaus turinį, apie jo misiją, apie tai, kaip jis veiks. Tačiau futuristines projekto ambicijas, tą norą žengti į dar vieną, tolimesnę ateities laiko zoną, be abejo, liudija pats pasirinktas statinys, jo architektūra.

Gugenheimo-Ermitažo projektas Vilniuje yra, mano galva, tipiškas mano jums rekomenduotoje Londono Dizaino muziejaus direktoriaus Deyano Sudjičiaus knygoje „The Edifice Complex” (kurią lietuviškai tiktų versti “Didybės kompleksas” arba “Monumentalumo kompleksas”) aprašytas sensacingos, arba „show off“, kaip tai pavadino ciklo kuratoriai, muziejų architektūros pavyzdys. Tai yra architektūra, kuri seka ne funkcija (aš mėginu pati įsivaizduoti kaip man tektų eksponuoti kūrinius sienoje, kuri yra nusėta efektingais saulės atšvaitais, bet funkciškai visiškai man nereikalingais), bet architektūra, sekanti įvaizdžiu.

Pasak Deyano Sudjičiaus, vadinamasis „Bilbao efektas“ „paverčia muziejus ir jų architektūrą brutalaus verslo įkaitais, nuolat pakibusiais tarp bado ir pertekliaus“. Dar viena jo citata, kuri man pasirodė pakankamai tinkama pristatant knygą ir šiandienos temą: „kuo daugiau klientų vėl ir vėl prašo jiems sukurti ikonas, tuo mažiau jaunesniųjų architektų karta linkusi tam paklusti. Paviršutiniškiems, akį rėžiantiems, reginio siekiantiems pastatams juk galioja mažėjančios grąžos dėsnis. Puikus strateginiu požiūriu besivadovaujančių architektų atsakas –projektuoti pastatus, kurie netampa logotipais. Sėkmingiausias naujas Amerikos muziejus – DIA centras Beacone. Tai senas kartono dėžių fabrikas, esantis netoli Hudsono upės, neturintis jokių sureikšminto monumentalumo bruožų. Galbūt, kaip ir art nouveau, trumpai klestėjęs XIX amžiaus pabaigoje, architektūros ikona plačiai išplito prieš galutinai išnykdama.”

DIA Beacone, New Yorko valstijoje – pastatas, kuris iš tikrųjų atrodo kaip fabrikas, tačiau yra vienas iš pačių įspūdingiausių minimalistinio meno muziejų, t.y. meno, kuriam iš tikrųjų reikalinga švari, neutrali erdvė. Vienas iš naujesnių, Lietuvoje gimusių projektų – Latvijos nacionalinio dailės muziejaus išplėtimo projektas – mano nuomone, taip pat nekuria ikonos. Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad senasis Latvijos nacionalinio dailės muziejaus pastatas siūlomas išsaugoti toks, koks yra, tačiau rekomenduojama iš esmės peržiūrėti jo jau esamą struktūrą ir jos pritaikymo funkcijas. T.y., tai, kas anksčiau buvo nenaudojama, paversti naudojamu plotu – šiek tiek nusileisti gilyn ir dalį funkcijų perkelti į požeminę teritoriją.

Tačiau dešiniojo Neries kranto „muziejifikavimo“ istorija dar nesibaigė, tai tiesiog ištisas nuotykis. Paskelbtas naujas Modernaus meno centro pastato, įsikursiančio taip pat netoli NDG, konkursas. Noriu taip pat jums perskaityti Modernaus meno centro suformuluotą misiją, kad ją būtų galima palyginti su netoliese esančios NDG misija ir galbūt su vėliau mano vardijamomis kitomis: „Modernaus meno centro misija – įvairiomis patraukliomis formomis Lietuvos ir užsienio visuomenei plačiau atverti lietuviško meno pasaulio duris. Modernaus meno centras siekia sukaupti reprezentatyvią Lietuvos vaizduojamojo meno kolekciją nuo šešiasdešimtųjų iki šių dienų ir padaryti ją prieinamą visuomenei. <...> 5-6 tūkstančių kvadratinių metrų muziejus neapsiribos nuolatinėmis ir keičiamomis parodomis, o taps visuomenės ir meno profesionalų susirinkimo, bendravimo, švietimo ir savišvietos vieta“. Man taip pat įdomu, kokį architektūrinį pavidalą įgis dar viena nacionalinio meno reprezentavimo ir visuomenės subūrimo viziją turinti muziejinė institucija.

Nauji modernaus ir šiuolaikinio meno muziejai iš tiesų neseniai atvėrė duris arba yra projektuojami ir kaimynystėje, netoli Lietuvos, Baltijos šalyse, Lenkijoje, kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, jų sostinėse ir didžiuosiuose miestuose. Turbūt daugeliui geriausiai žinomas KUMU – naujasis dailės muziejus Estijoje, Taline, kuris buvo atidarytas 2006 m. Jis buvo pilnai finansuotas valstybės lėšomis. Jų programos kryptis yra apibrėžiama taip: „KUMU ekspozicijos ir parodos reprezentuoja Estijos dailės istoriją užpildydamos atminties spragas ir tuo būdu skatindamos teorinį diskursą bei naują kultūros produkciją. Muziejus pabrėžia Estijos meno savitumą ir jo ryšius su regiono meninėmis kultūromis. Jis atlieka edukacijos, reprezentacines ir tiriamąsias funkcijas“.

KUMU yra mišri erdvė, įtraukianti įvairias tapatybes, tai socialinio ir kultūrinio diskurso erdvė. Muziejus skirtas įvairiems žmonėms – ir gerai susipažinusiems su menu, ir tiems, kurie nori gerai praleisti laisvalaikį malonioje aplinkoje. KUMU tai pat yra suformulavęs šūkį. Dabar dažnai netaiko jo, gal jaučiasi kukliau, tačiau jų šūkis: „Tai yra didžiausias muziejus Šiaurės šalyse“. Architektas – suomis Pekka Vapaavuori, projektas buvo sukurtas 93-94 metais, tad iki jo realizavimo praėjo geras dešimtmetis, o projekto architektūrinė koncepcija galėtų būti apibūdinta kaip šiuolaikinė architektūra natūraliame šiaurės peizaže arba landšafte. Tai pastatas, apimantis išties didelį plotą – sklypo plotas yra virš 36000 m², pastato – beveik 21000 m², o ekspozicinis plotas yra 5000 m².

Kitas, Rygoje projektuojamas muziejus – tai šiuolaikinio meno muziejus, kurio atidarymas buvo numatytas 2011 metais, bet dėl įvairių priežasčių jis šiemet neabejotinai neįvyks. Finansuojamas šis projektas iš privačių ir viešų valstybės lėšų, nedetalizuoju, ar tai yra savivaldybės lėšos, ar valstybės Kultūros ministerijos ar pan. Bet kuriuo atveju, tai yra viešieji pinigai. Šiuolaikinio meno muziejaus Rygoje veiklos kryptis apibrėžiama taip: „Išskirtinis šiuolaikinės architektūros pavyzdys, tautos kultūrinės ir meninės atminties saugykla, daugiafunkcis centras, turintis nuolatinę ekspoziciją ir rengiantis laikinas parodas, įvairiems kultūros aspektams atvira erdvė, lengvai prieinama demokratiška teritorija“. Šiuolaikinio meno muziejus kolekcionuoja ir eksponuos Latvijos ir kitų Baltijos šalių (Lietuvos, Estijos), Rusijos, potencialiai ir Šiaurės šalių dailę, sukurtą po Antrojo pasaulinio karo, ypatingą dėmesį skirdamas sovietinio laikotarpio nonkonformistiniam ir šiuolaikiniam menui. Jie taip pat turi savo šūkį, kurį galbūt ir toliau skelbs: “Ryga – Baltijos kultūros sostinė”.

Architektūrinė išraiška pasiūlyta garsaus architekto Remo Koolhaaso ir OMA architektų biuro. Projektas sukurtas 2006 m. Pastato koncepciją galėtume apibūdinti taip: tai muziejui pritaikytas industrinis pastatas – elektrinė, naujai vystomoje miesto teritorijoje – uosto teritorijoje. Jeigu remtumėmės paties Koolhaaso ir OMA architektų žodžiais, reikėtų sakyti atvirkščiai – tai yra muziejus, prisitaikęs prie industrinio pastato. Projektuodami šį pastatą, architektai siekė išvengti dviejų pagrindinių šiandien muziejų architektūroje įsitvirtinusių šablonų, t.y., kraštutinumo orientuojantis į vieną ar kitą šabloną, baltojo kubo ir specifinės, šiek tiek scenografišką anturažą kuriančios, įvietinančios bet kokį ten rodomą meną, erdvės. Pačią gamyklos arba elektrinės medžiagą, materiją, tą plytinį pastatą, jie siūlo paskirti tiktai paralelinėms muziejaus funkcijoms, t.y. renginiams, kavinei, bibliotekai, įvairioms susitikimų vietoms, o meno kūriniams eksponuoti siūloma įstiklinta stačiakampio gretasienio tūrinė forma, paprastas baltasis kubas – pagal pastato funkcijas architektūra irgi pasidalina į dvi dalis. Dar keletas faktų: pastato plotas yra 15000 m², o ekspozicinis plotas – 4000 m², šiek tiek mažesnis nei KUMU.

Šiuolaikinio meno muziejus Rygoje. (c) Andrejsala.lv/OMA

Trečiasis muziejus, kurį norėjau jums priminti, yra modernaus meno muziejus Varšuvoje, kur, be jokios abejonės, yra daug muziejų – ir Nacionalinės dailės muziejus, šiuolaikinio meno rimtą kolekciją turintis Zamek Ujazdowski, taip pat šiokią tokią kolekciją turi sukaupusi šiuolaikinio meno galerija Zachęta ir pan. Naujasis modernaus meno muziejus Varšuvoje šiuo metu funkcionuoja laikinoje vietoje, t.y. septintojo dešimtmečio biurų tipo pastate. Pastatas finansuojamas valstybės lėšomis. Programos kryptis – patrauklus pastatas, unikali kolekcija, vieta, kurioje sąveikauja dalyviai ir procesai, o ne žiūrovai ir objektai. Muziejus kolekcionuoja naujausius Europos, ypač pokyčių metą išgyvenančių šalių (angl. countries in transition), ir Lenkijos menininkų kūrinius. Jis siekia sukurti kolekciją, kurioje atsispindi šiuolaikinio meno pokyčiai XX-XXI amžių sandūroje bei išryškėja Lenkijos šiuolaikinio meno pasiekimai. Turi ir šūkį, kuris yra toks: “Europos besikeičiančių šalių lyderis ir šauklys”.

Pastatas yra suprojektuotas šveicarų architekto Christiano Kerezo, projektas parengtas 2007 metais. Atidarymas pastato, kaip skelbiama internete, yra numatytas 2015 metais. Pastato koncepcija galėtų būti taip apibendrinta: diskusija su socialistinio laikotarpio architektūra ir urbanistika. Muziejus yra centrinėje, judrioje miesto teritorijoje, visiškai greta žinomų stalininių kultūros ir mokslo rūmų, bei įsiterpia jau į aktyvų, stalinizmo laikais suformuotą urbanistinį audinį. Numatomas ekspozicinis plotas yra 10 000 m2. Pastato architektūra nebuvo sutikta labai džiugiai, čia galbūt pasikartojo panaši santykio su laiko zonomis situacija kaip ir Lietuvoje. Daugeliui jis pernelyg priminė socialistinio laikotarpio architektūrą, galbūt netinkančią šiuolaikinio meno muziejui, todėl Varšuvoje kurį laiką dėl šio muziejaus buvo net ir tam tikra suirutė.

Varšuvos modernaus meno muziejaus projektas. (c) Varšuvos modernaus meno muziejus

Kitas labai žinomas muziejus Lenkijoje, su kuriuo teko bendradarbiauti ir Nacionalinei dailės galerijai, yra Lodzės dailės muziejus. Kalbu apie naująjį jo korpusą, kuris yra vadinamas „ms2“. Muziejus buvo atidarytas 2008 metais, finansuotas valstybės ir Europos Sąjungos lėšomis. Apie programos kryptį: “Naujasis muziejaus pastatas – tai vieta, kurioje eksperimentuojama su XX ir XXI amžiaus meno kolekcija. Unikali Lodzės dailės muziejaus kolekcija pristatoma netradiciniais būdais. Vietoje chronologinio pasakojimo apie meno raidą, įvairių laikotarpių ir krypčių meno kūriniai pristatomi šiuolaikinei publikai aktualiais teminiais ir motyvų pjūviais. Nuolatinė ekspozicija čia tampa procesu, besivystančiu kūriniu, ji keičiasi dalyvaujant kviestiniams kuratoriams ir menininkams. „ms2“ taip pat organizuoja laikinas parodas, kūrybines dirbtuves, paskaitas, susitikimus su menininkais ir kino peržiūras”.

Architektai yra lenkų architektų biuras „BJ Ferdzinowie“, t.y. lenkų architektai Božena ir Jacekas Ferdzynai, projektas sukurtas 2004 metais. Norėčiau mėginti apibūdinti pačią pastato koncepciją – tai muziejui pritaikytas industrinis pastatas, buvusi tekstilės manufaktūra (Lodzė garsėjo savo tekstilės pramone). Greta yra didžiulis prekybos centras ir visas muziejaus pastas yra didelėje ir labai judrioje komercinėje-pramoginėje teritorijoje. Tai vienas iš muziejų integravimosi į besikeičiančią miesto laiko zoną pavyzdžių. Ekspozicinės pastato erdvės yra visiškai neutralizuotos, siekiant jas maksimaliai priartinti prie baltojo kubo idėjos, pritaikant jį įvairiam eksperimentavimui su kolekcija – taip parašyta jų misijoje.

ms2 muziejus Lodzėje. Nuotr. P. Tomczyk

Dar vienas neseniai atidarytas muziejus, su kuriuo mes tai pat planuojame pradėti bendradarbiavimą nuo šių metų – Šiuolaikinio meno muziejus Zagrebe, Kroatijoje. Jis buvo atidarytas 2009 metais, irgi po keliolikos metų debatų, lėšų kaupimo ir pan. Finansuotas visiškai valstybės lėšomis, pastato architektas yra kroatas Ivanas Franič. Projektas parengtas 1999 metais, pastatas yra skulptūrinės meandro formos, interjero ekspozicinės erdvės balkonu šiek tiek primena Nacionalinės dailės galeriją. Programos kryptis, kaip ją apibrėžia šis Zagrebo muziejus – tai maksimaliai muziejaus funkciją atitinkantis naujas ir efektingas pastatas, šiuolaikinio tarptautinio Kroatijos meno nuo 1950 metų kolekcionavimas ir eksponavimas parodose, plati viešųjų renginių ir edukacinė veikla, kintanti, nuolat atnaujinama, keičiama, konceptualizuojama ekspozicija. Pastato koncepcija (žodį funkcionalizmas paėmiau iš jų pačių  rašytų dokumentų, nes jis yra nuolat kartojamas tenai, todėl ir čia kartoju): „Funkcionalizmo tradiciją tęsiantis pastatas, kryžkelėje tarp istorinės ir naujosios miesto dalies.“ Iš tikrųjų jis yra naujajame Zagrebe ir stovi ties judria sankryža, kuria transportas ir juda tarp naujosios ir senosios Zagrebo dalių.

Nesunku pastebėti, kad visi pristatyti muziejai savo misiją sieja būtent su nacionalinio meno reprezentacija, visi deklaruoja siekiantys tapti atviromis demokratiškomis erdvėmis, daugelis pabrėžia dviejų laiko zonų egzistavimą ir muziejaus buvimą kryžkelėje tarp vieno ir kito, kaip savotiško tilto arba jungties, arba kaitos momentą; zoną, kurioje yra tas muziejus.   Keli muziejai taip pat atkreipė dėmesį į savo unikalią architektūrą. Pridurdami dar ir Nacionalinę dailės galeriją, kurios misiją ir architektūrą šiek tiek apibūdinau, matysime, kad trys iš mano apibūdintų muziejų įsikūrę visiškai naujai pastatytuose pastatuose – Taline, Varšuvoje, Zagrebe. Ir keturi rekonstruotuose – Vilniuje, abu Rygoje ir taip pat muziejus Lodzėje.

Remiantis šiuo trumpu palyginimu, liudijančiu naujų muziejų vizijų, jų koncepcijų neabejotinus panašumus, net tam tikrus pasikartojimus, ir šiek tiek skirtumų, galima ir nusivilti dėl modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų skaičiaus augimo bei jų vienodėjimo, kelių archetipinių įvaizdžių įsigalėjimo. Kita vertus, galima džiaugtis, kad atsiranda naujos vietinės struktūros, kurios padeda atskiroms šalims įsijungti į aktualų meno, muziejinės veiklos diskursą, tarptautinius ryšius, bei naujos kultūrinės produkcijos kūrimą.

Prisiminkime, kokiame kultūriniame ir politiniame kontekste buvo įgyvendinamas Nacionalinės dailės galerijos projektas. 2009 metai, jos atidarymo metai, tai dviejų, jau šiandien beveik pamirštų didelių kultūrinių programų – Lietuvos tūkstantmečio programos ir Vilniaus Europos kultūros sostinės kulminacijos metai. Abi šias programas siejo siekis sustiprinti kultūros poveikį visuomenei, padidinti jos autoritetą bei galias reprezentuojant šalį užsienyje, tačiau laiko zonų prioritetai buvo skirtingi. Manau, kad daugelis su manimi sutiks. Tūkstantmečio programa pabrėžia kultūros paveldo tyrimo ir eksponavimo svarbą, didžiausias ir reprezentatyviausias šios programos projektas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai. Kultūros sostinė mėgino žvelgti ir į ateitį, remti inovacijas. Simboliniu programos projektu turėjo tapti laikina, daugiafunkcė struktūra, architektūrinis statinys, susitikimų vieta ir informacijos transliavimo taškas, sukonstruota panaudojus naujausias lietuviškas bio ir nano technologijas bei saulės energiją – futuristinis architektūros pažadas, kuris, deja, liko neįgyvendintas.
Nacionalinė dailės galerija, kaip ir daugelis kitų Rytų Europos muziejų, yra pasirengusi nerti į abi šias taip pat ir Lietuvai aktualias laiko zonas, siekdama ištirti ir įvertinti jų autoritetą, ir vienos, ir kitos, ir jų įtaką vietinio ir globalaus kontekstų santykiams bei jų sąveikai.  

Ačiū jums už dėmesį.

Julija Reklaitė (J.R.) Pirmiausia noriu padėkoti Lolitai už šią kelionę laiko zonomis ir labai tikiuosi, kad visi turite klausimų ir pasinaudosite proga juos užduoti. Aš tiesiog noriu užduoti klausimą-provokaciją: muziejus, galerija – ar tai yra vieta, ar funkcija?

Lolita Jablonskienė (L.J.) Ir funkcija, ir vieta. Esu įsitikinusi, kad tie dalykai tarpusavyje susiję. Juk jūs dabar mums padedate kurti vietą, nors taip pat atliekate ir funkciją.

Linas Lapinskas (L.L.) Aš taip pat norėjau paklausti apie vietos ir funkcijos santykį. Neretai muziejus atsiduria greta komercinių centrų ir ta gretimybė yra ypatinga tuo, kad abu siejami su laisvalaikiu. Ar nėra muziejus šalia todėl, kad pasiūlytų lyg ir indulgenciją šitam visam komercijos procesui?

L. J. Iš mano rodytų pavyzdžių Lodzės dailės muziejaus naujasis pastatas akivaizdžiai yra tokioje teritorijoje. Kitas pavyzdys yra Varšuvos naujasis modernaus meno muziejus, kur dalį pastato užims komercinę funkciją atliekančios institucijos. Man atrodo, šiais laikais nėra jokios galimybės kalbėti ar svajoti apie visiškai homogenišką erdvę, kurioje nesusijungia brutali komercija ar kiti pramoginiai, ne visada aukščiausio skonio dalykai su kultūros paveldu, muziejais, koncertų salėmis. Todėl, kad ypač valstybės išlaikomos įstaigos yra „varguolės“, ir joms tokia kaimynystė gali teikti ir naudos. Kaip ji konceptualizuojama – ar į ją numojama ranka, ar mėginama intensyviau panaudoti kuriant savo programą, ne tik pritraukiant finansus, bet taip pat įtraukiant to konteksto semantiką – čia jau kitas klausimas.

Linas Tuleikis (L.T.)  Kaip prognozuotumėte Modernaus meno centro buvimą šalia? Kaip įsivaizduojate dalijimąsi kompetencijomis ir ar neįžiūrite tam tikro jų persiklojimo?

L. J. Kalbant apie Modernaus meno centrą, kol kas dar nepradėjome dalintis jokiomis kompetencijomis. Matosi du dalykai – viena, kad pastatai yra greta ir labai arti, vadinasi, projektuojant naująjį pastatą mums, be abejonės, rūpės viešos įstaigos, kuri priklauso visiems mums, tam tikras įvaizdžio išsaugojimas. Antra, mūsų muziejaus ir Moderniojo meno centro  turinio ir veiklos vizijos kai kurios koordinatės taip pat sutampa. Tai – kolekcijos, orientuotos į nacionalinį meną (tiktai mūsų apima visą XX a.), taip pat dėmesys atvirumui, komunikavimui su visuomene. Bet manau, kad dialogui tikrai yra vietos. Abejoju, ar galima kalbėti apie kompetencijų dalijimąsi – manau, kad tai yra dialogas. Į tuos pačius dalykus galima žiūrėti šiek tiek skirtingai, skirtingai interpretuoti, o galbūt yra vietos ir bendradarbiavimui.
Bent jau šiuo metu yra susiformavusi tam tikra lankytojų kritinė masė, kuri domisi klasikine, moderniąja daile, XX a. antrosios pusės daile ir muziejiniais šiuolaikinio meno projektais. Tikėtina, kad ta auditorija augs. Kaip ji iš tikrųjų bruzdės čia, dešiniajame Neries krante, tai jau matysis. Bet ji yra ribota.

J. R. Galime paliesti kitą temą – nacionalinio identiteto. Kas minėtuose pavyzdžiuose yra tipiško ir tam tikra prasme nacionalinio, savito, kaip tai išreiškiama bei identifikuojama?

L. J. Sudjičius rašo, kad iš tikrųjų nėra architektūros, nei diktatūrinės, nei totalitarinės, nei fašistinės, nei nacionalistinės... Jas tokiomis padaro žmonės, kurie atneša ar uždega jas vienoka ar kitokia ideologija. Taip turbūt yra ir su muziejų pastatais. Aš visada primenu pavyzdį apie Nacionalinę dailės galeriją. Kai aš dar studijavau sovietiniais metais, nuolat buvo primenama, kad fasadas primena besiplaikstančią vėliavą, kadangi tai buvo Revoliucijos muziejaus pastatas. Nei dabar taip labai primena, nei kas nors apie tai susimąsto. Vadinasi, tai ir yra tie bruožai, kurie architektūrai „pridedami”, sudarydami jos pridėtinę vertę.