KARO PADARINIŲ VERTINIMAS VILNIAUS SENAMIESTYJE 1944 M.: IŠTAKOS, SCHEMOS, VERTINTOJAI

Karolis Kučiauskas

Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas

1944 m. liepa – lūžio momentas Vilniaus miesto istorijoje. Nors vokiečių žvalgyba dar kelis mėnesius vykdė miesto fiksaciją iš oro, pagrindiniai karo veiksmai dėl miesto kontrolės baigėsi – čia vėl įsitvirtina Raudonoji armija. Akivaizdžiausia karo veiksmų ir besitraukiančio fronto pasekmė – fizinė žala miestui. Ją įvertinti ir likviduoti – svarbiausias Vilniaus valdžios tikslas grąžinant miestą į normalaus gyvenimo vagą.

1. Žvalgybinė Vokietijos kariuomenės nuotrauka, fiksuojanti Vilniaus oro uostą Kirtimuose, 1944 m., fragmentas, http://www.wwii-photos-maps.com/

Šiame tekste siekiama naujais duomenimis ir įžvalgomis papildyti Vilniaus miestui 1944 m. liepą padarytos žalos vertinimo istoriją. Nors minėtuose karo meto ir ankstyvojo pokario procesuose dalyvavo nemažai žymių prieškario vilniečių – inžinierius Zygmuntas Mieczysławas Czajkowskis, fotografai Janas ir Januszas Bułhakai, fotografė Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir kiti, – pagrindine tyrimo asmenybe pasirinktas Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius Marianas Morelowskis, kaip iki šiol mažiausiai analizuotas karo žalos vertintojas. M. Morelowskio indėlis į Lietuvos meno istorijos ir senosios Vilniaus dalies tyrimus Lietuvos tyrėjų pastebėtas, tačiau iki šiol yra daugybė įvairiausiuose archyvuose išsibarsčiusių šio mokslininko darbų, kurių analizė padėtų detaliau atskleisti didžiulę profesoriaus tyrimų įtaką Vilniaus pažinimui.^[1] Pagrindiniai šio darbo siekiai yra išgryninti Vilniaus senamiesčiui karo metu padarytos žalos vertinimo modelį ir atskleisti M. Morelowskio (bei kartu dirbusių profesoriaus kolegų) vaidmenį minėtą žalą vertinant.

2. Marian Morelowski, meno istorikas, iliustracija iš Biuletyn Historii Sztuki

M. Morelowskio (1884–1963 m.) biografija ir svarbiausi darbai bendrais bruožais ne kartą aptarti. Apie aktyvią kūrybinę ir tiriamąją jo veiklą liudija ne viena dešimtis publikuotų straipsnių, komentarai spaudoje, monografijos.^[2] Mokslininkas taip pat buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Iš Krokuvos į Vilnių M. Morelowskis atvyksta 1930 m. balandžio 27 d., Vilniaus universiteto Menų fakulteto dekano Ferdinando Ruszczyco kvietimu, kaip nominantas naujai kuriamo Menų fakulteto Meno istorijos skyriaus vadovo pareigoms užimti.^[3] Atvykęs į Vilnių M. Morelowskis jau kitą dieną pradeda darbą fakultete ir užima pavaduojančio profesoriaus pareigas. 1933 m. tampa minėto skyriaus vadovu.^[4] 1934 m. paskiriamas meno istorijos ekstraordinariniu profesoriumi.^[5] Stepono Batoro universitete M. Morelowskis dirba iki pat jo uždarymo 1939-aisiais.^[6]

3. M. Morelowskio knygos „Zarysy sztuki wileńskiej z przewodnikiem po zabytkach między Niemnem a Dźwiną“ paskutinis puslapis. Įrašas autoriaus ranka, http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/docmetadata?id=4993&from=publication

Vilniuje profesorius įsitraukia į Vilniaus mokslo bičiulių draugijos veiklą, 1936 m. prisijungia prie Vilniaus nepriklausomų dailininkų ir Vilniaus vaizduojamojo meno kultūros platinimo draugijos.^[7] Jo iniciatyva Mokslo bičiulių draugijoje įkuriama Meno istorijos sekcija.^[8]  Atvykęs į Vilnių M. Morelowskis pradeda vesti papildomų paskaitų ciklus, skirtus Vilniaus miesto estetikai ir urbanistikos problemoms, dažnai išsako savo nuomonę spaudoje. Įdomus ir iki šiol niekur neakcentuotas faktas – kad M. Morelowskis dalyvavo ruošiant maršalo J. Piłsudskio širdies laidotuvių ceremoniją, vykusią 1936 m. gegužės 11–12 d. Profesorius buvo paskirtas pagrindinio – Programinio – padalinio vadovu.^[9]

4. Vilniaus miesto vyr. architektas Vytautas Landsbergis–Žemkalnis su kolegomis Vilniaus miesto Savivaldybės Statybos valdyboje ruošiant Vilniaus generalinį planą (iš kairės: Kazimierz Biszewski, Vytautas Landsbergis–Žemkalnis, Juliusz Dumnicki, Zbigniew Czech), Vilnius, 1943, Lietuvos literatūros ir meno archyvas

1939 m. į Vilnių sugrįžus Lietuvos Respublikai, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis dėl kadrų stokos M. Morelowskį, kartu su kitais lenkų specialistais, pakviečia į Vilniaus miesto savivaldybės Statybos valdybą rengti Vilniaus generalinio plano.^[10] Atsižvelgiant į tai, kad, V. Landsbergio-Žemkalnio manymu, „senas Vilniaus miestas <...> reikalauja ilgametės, rūpestingos ir racionalios globos, kurios tikslas yra istorinių ir architektūrinių pastatų tvarkymas ir valymas nuo visokių svetimybių“ bei „istorinių miesto kvartalų statybos ir perstatymo reguliavimas“^[11], M. Morelowskio paprašyta sudaryti senojo „Vilniaus miesto planą iki 1655 m.“. Pirmasis jo variantas užsakytas Dailės muziejui, antrasis – Vilniaus savivaldybės Statybos valdybai, kuriai vadovavo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis.^[12] Darbai Dailės muziejų pasiekė 1941 m. birželį, o Vilniaus miesto Statybos valdybą – 1942 m. rugsėjo 1 d.^[13] Tačiau ypatingai pagarbus V. Landsbergio-Žemkalnio ir M. Morelowskio bendradarbiavimas tęsėsi ir toliau, iki pat pirmajam paliekant Vilnių 1944-aisiais.^[14]

5. Marian Morelowski,  Edmundas Medekša, Vilniaus miesto planas iki 1655 m., Vilnius, 1944, Energetikos ir technikos muziejaus nuosavybė

Aptariamas 1655 m. planas puikiai reprezentuoja mėginimą rekonstruoti Vilnių, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę, iki 1655 m. karo su Maskva. Pasak V. Landsbergio-Žemkalnio, pagal šį darbą turėjęs būti parengtas žymiai platesnis senojo Vilniaus miesto rekonstrukcinis planas viso miesto generaliniam planui.^[15] Šis šaltinis turėjo ypatingos reikšmės vėlesnei Vilniaus tvarkybai.

6. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto nutarimas Nr. 1, Vilniaus apskrities archyvas

1944 m. liepos antroje pusėje pasitraukus frontui ir Vilnių perėmus sovietams, atsiranda poreikis kuo skubiau grąžinti miestą į normalaus gyvenimo vėžes bei įvertinti jam padarytos žalos mastą. Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto (toliau – Vykdomojo komiteto) darbas atnaujinamas tuoj po miesto „išvadavimo“ – 1944 m. liepos 17 d. Šios dienos Nutarimu nr. 1 numatoma, kad visi Vilniaus piliečiai privalo „per dvi dienas visiškai išvalyti šaligatvius ir gatves, esančias prie jų gyvenamųjų namų.“[16] Tai pirmasis žinomas nutarimas, susijęs su karo žalos tvarkymu Vilniaus mieste. Tačiau oficialus miestui padarytos žalos vertinimas galėjo būti pradėtas tik nuo rugpjūčio 1 d. Anksčiau darbų imtis neleido karinė miesto vadovybė, iki minėtos datos atlikusi visišką miesto išminavimą ir nukenksminusi jame esančius sprogmenis.^[17] Tačiau dar liepos mėnesio antroje pusėje buvo žinoma, kad įvertinti komunaliniam ūkiui padarytą žalą bus pavesta Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriui. Pradėti formuoti  jo padaliniai ir grupės, paskirti jiems vadovaujantys asmenys. Apie tai savo 1944 m. liepos 25 d. ataskaitoje miesto Komunalinio ūkio skyriui mini šio skyriaus Projektinio padalinio viršininkas inžinierius Jerzy Kobzakowskis,^[18] kartu su kitais lenkų kolegomis tęsęs darbą keičiantis valdžiai.

7. Architektai V. Landsbergis–Žemkalnis (kairėje) ir J. Kobzakowskis, Vilnius, 1943, Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Apskaičiuoti žalą reikėjo siekiant po karo jos išsireikalauti iš pralaimėjusios pusės.^[19] Tam tikslui 1944 m. rugpjūčio 13 d. sudaroma Lietuvos SSR „Ypatingoji valstybinė komisija vokiškųjų fašistų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti.“^[20] Ji buvo tiesiogiai pavaldi dar 1942 m. SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo potvarkiu suformuotai Ypatingajai valstybinei komisijai vokiškųjų fašistinių grobikų ir jų bendrininkų piktadarybėms bei SSRS piliečiams, kolūkiams, visuomeninėms organizacijoms, valstybinėms įmonėms ir įstaigoms padarytai žalai nustatyti ir tirti (toliau – Ypatingoji valstybinė komisija).^[21] Šios komisijos surinkti aktai vėliau buvo vienas svarbiausių sovietų įkalčių Niurnbergo tribunole.  1944 m. rugsėjo 25 d. LKP(b) Vilniaus miesto komiteto posėdyje nutariama sukurti Miesto komisiją, skirtą bendradarbiauti su jau minėta Ypatingąja valstybine komisija.^[22] Pradedant aukščiausia miesto valdžia – LKP(b) Vilniaus miesto komitetu, Vilniaus miesto vykdomuoju komitetu ir žemesnėmis instancijomis, jose buvo suformuotos įstaigų komisijos, kurios bendradarbiautų su Ypatingąją valstybine komisija. Taigi, žalos vertinimo miestui procesą visų pirmą reiktų suvokti atsižvelgiant į minėtą hierarchiją.

8. Lietuvos SSR ypatingosios valstybinės komisijos vokiškųjų fašistinių grobikų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti sudaryto leidinio „Pranešimas apie hitlerinių grobikų nusikaltimus Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje“ viršelis, Vilnius: Lietuvos ypatingasis archyvas, http://www.archyvai.lt/lt/lya_parodos/vilniaus-getas.html

Nors Vilniaus įstaigų veikla aptariamuoju laikotarpiu paini, schemai išgryninti pirmiausia reiktų atskirti: 1) Vilniaus miesto Vyriausiojo architekto valdybą, 2) Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyrių ir 3) Komunalinio ūkio liaudies komisariato Valstybinį trestą „Komprojektas“. Dėl kadrų stokos šiose įstaigose dirbo prieškario Lenkijos specialistai. Pirmojoje, 1944 m. V. Landsbergiui-Žemkalniui išvykus į Vokietiją, vyriausiojo architekto pareigas perima K. Biszewskis. Nors šios įstaigos darbui žala miesto pastatams buvo svarbi, su Ypatingąja valstybine komisija ji nebendradarbiavo, taigi oficialiai žalos nevertino.^[23] Antroji įstaiga, Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyrius, vykdydamas LKP(b) Miesto komiteto planą, organizuoja oficialų žalos miesto komunaliniam ūkiui vertinimo darbą. Tam tikslui samdomi fotografai, turėję fotografuoti miesto sužalojimus, o Komunalinio ūkio liaudies komisariato Valstybiniam trestui „Komprojektas“ (trečiajai sąrašo įstaigai), vadovaujamam J. Kobzakowskio,^[24] pateikiamas užsakymas apskaičiuoti žalą ir sudaryti „Senojo Vilniaus planą“^[25]. Šiam tikslui „Komprojektas“ samdo prieškario kolegą inžinierių Z. Czajkowskį (taip pat dirbusį ir aukščiau minėtoje Vyriausiojo architekto valdyboje). Tiek Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus Projektinei kontorai, tiek minėtam Komunalinio ūkio liaudies komisariato Valstybiniam trestui „Komprojektas“ vadovauja tas pats J. Kobzakowskis.^[26]

Z. Czajkowskis Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus Vilniaus miesto inventorizacijos Techninio biuro 1944 m. rugpjūčio 1 d. buvo „deleguotas eiliškam (lenk. poočerednoj) gyvenamųjų ir paminklinių pastatų pažeidimų lygio aprašymui.“^[27] Šis vaidmuo tyrimuose iki šiol buvo priskiriamas M. Morelowskiui. Painiava atsiradusi todėl, kad užduotį gavęs Z. Czajkowskis suformavo miesto planavimo specialistų grupę, o joje greičiausiai, buvęs ir M. Morelowskis.^[28] Galutinis grupės darbo vaisius – „Vokiškųjų okupantų žalos Vilniaus senamiesčio pastatams planas“^[29] (toliau – Žalos planas), o užduotyje pavestą parengti „aprašymą“ sudaro profesorius M. Morelowskis. Šiandien jis saugomas Vroclavo Ossolińskių archyve ir yra ne kartą minėtas tyrimuose. „1944 m. liepos mėn. karo veiksmų metu sužalotų svarbiausių Vilniaus meno istorijos paminklų sąrašo“^[30] (toliau – Sužalotų paminklų sąrašo) užsakovu įvardijamas Miesto vykdomasis komitetas, o aprašomoji medžiaga atitinka Z. Czajkowskio plano legendą ir Komunalinio ūkio skyriaus užduotį. M. Morelowskio darbo finansavimas miglotas viso karo metu, taigi jo darbas vertinant žalą buvo svarbus, bet oficialiai niekur – nei etatų sąrašuose, nei finansinėse įstaigų knygose, nei užsakymų dokumentacijoje – neatsispindėjo.

Minėtas „1944 m. liepos mėn. karo veiksmų metu sužalotų svarbiausių Vilniaus meno istorijos paminklų sąrašas“ – 17 puslapių M. Morelowskio ranka rašytas tekstas – saugomas Vroclave. Kad galutinis ataskaitos variantas pasiekė užsakovą, galima tvirtinti netiesiogiai, mat už gerai atliktą darbą 1944 m. rugpjūčio 1–31 d. grupės vadovui Z. Czajkowskiui buvo išreikšta oficiali padėka.^[31]

Nors rankraščio struktūra yra gan padrika (tai paprasčiausia paaiškinti juodraštiniu jo pobūdžiu), jį visgi sudaro dvi stambios, padalintos į kelias mažesnes, dalys:

1. „1944 m. liepos mėn. karo veiksmų metu sužalotų svarbiausių Vilniaus meno istorijos paminklų sąrašas“;

2. Paaiškinimai prie 1944 m. liepos mėn. karo veiksmų žalos sąrašo, pažymėto senojo Vilniaus plane.

Savo darbuose M. Morelowskis visuomet stengėsi pateikti kaip galima platesnį kontekstą, todėl į ataskaitą kaip privaloma dalis įtraukiamas analizuojamų miesto ribų ir glaustas Vilniaus miesto dailės istorijos kursas. Jame trumpai referuojamas autoriaus daugelio metų darbas Vilniuje, nugulęs žinomiausiose jo monografijose. Tačiau Vilniaus miesto sužalojimų ir galimos elgsenos su jais aspektu didžiausią darbo vertę sudaro trumpi Vilniaus sakraliniams ir pasaulietiniams pastatams padarytos žalos aprašymai bei galimas tų „namų sunaikinimo išnaudojimas urbanistikos pagerinimui ir senojo Vilniaus grožio prikėlimui demontuojant sudegusius namus.“^[32]

Ieškant šio dokumento ištakų tenka grįžti į 1942 m. Lietuvos literatūros ir meno archyve, V. Landsbergio-Žemkalnio fonde, saugoma M. Morelowskio Desiderata – „Vilniaus istorinių paminklų svarbiausių konservavimo darbų aprašymas“^[33]. Šis aprašymas sudarytas 1942 m. V. Landsbergio-Žemkalnio pasitarime su M. Morelowskiu, dirbant prie „Vilniaus miesto plano iki 1655 m.“^[34]

M. Morelowskio Desiderata tiesiogiai susijusi su Sužalotų paminklų sąrašu, mat pastarasis išplaukia iš pirmojo. Svarbiausias šių šaltinių, o tiksliau – M. Morelowskio, paveldo apsaugos suvokimo bruožas – siekis griauti „bjaurius“, vėlyvus XIX a. pastatus, atidengiant vertinguosius ir atskleisti LDK Vilnių. Jei per karą pageidavimų sąrašui nebuvo lemta virsti sąmoningu „nevertingų“ pastatų griovimu, tai karui pasibaigus miesto sužalojimai galėjo puikiai pasitarnauti pirminiam užmanymui.

Lyginant abu šaltinius, galima pastebėti, kad, jei 1942-aisiais apsiribota tik išvalant gynybinės miesto sienos ir pilių teritorijas nuo XIX a. „apnašų“, tai 1944-aisiais M. Morelowskio siūlymai griauti „bjaurius“ pastatus pritaikyti prie to, kas mieste buvo sugriauta. Tai žinant, kyla abejonių dėl „bjaurių“ pastatų būklės vertinimo apskritai.

1942 m. ir 1944 m. M. Morelowskis siūlo „atkasti Subačiaus vartų pamatus“ bei „Subačiaus bastioną“ ir „atstatyti arsenalą viduje, Bokšto g.“^[35].

9. M. Morelowski, Vilniaus bastėjos eskizo fragmentas, Vroclavas: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 14881/II. Pol., ros. 1944-1945. S. 18. Mf BN, p. 5, 1944

Norima nugriauti „bjaurius“ namus, užstojančius gynybinį mūrą Pylimo g., ties Visų Šventųjų bažnyčia, o mūrą restauruoti.^[36] Taip pat siūloma nugriauti „Kosobudzkio“ namą, esantį priešais Aušros Vartus ir namus į pietus nuo Aušros Vartų (Bazilijonų g.). Tai padarius būtų galima atstatyti ilgiausią išlikusią XVI a. gynybinių mūrų liniją, apvalyti miestą nuo „bjaurių“ namų ir apjuosti šią miesto dalį žalumynų juosta.^[37] Vienintelis pasiūlymas, minimas tik 1942 m. – nugriauti namus tarp Šv. Dvasios ir Daukšos gatvių, norint atidengti gynybinių mūrų griovio vietą. 1944 m. šis pasiūlymas nebekartotas. Tiek 1942 m., tiek 1944 m. siūloma Trakų / Pylimo g. kampe nugriauti Umiastovskių namo kieme esančius angarus ir atidengti gerai išlikusią gynybinės sienos atkarpą nuo Trakų iki Klaipėdos gatvės.

Nauja grupė griautinų pastatų, M. Morelowskio aptariama nuo 1944 m. – tai „bjaurūs“ daugiaaukščiai „žydų namai Rotušės aikštės ir Vokiečių g. kampe“; kartu siūloma griauti ir „nesudegusį, bet bjaurų namą Arklių g. kampe už [Dailės] muziejaus (šiandien Rotušė) pažeminti bent dviem aukštais“^[38] bei „panaikinti viršutinį namo Subačiaus–Aušros vartų g. kampe aukštą.“^[39] Prie šių pastatų minimas ir „šlykštus, sudegęs, pseudorenesansinis namas kairėje nuo Šv. Mikalojaus cerkvės.“^[40]

Be dar kelių pasiūlymų nugriauti, M. Morelowskio nuomone, Vilniui nederančius pastatus, 1944 m. dokumente jis užtikrintai formuluoja idėjas atstatyti išnykusius puošniausius miesto rūmus. Jei 1942 m. sutvarkyti pilių teritoriją ir atstyti Senąjį arsenalą M. Morelowskis laiko „mažiau svarbiais“ darbais, tai 1944 m. jau pateikia tvirtą nuomonę ne tik dėl svarbių pastatų atstatymo, bet ir dėl pritaikymo: „Nugriauti sudegusius pastatus A B C D 1, 2 Vilniaus ir Liejyklos kampe ir prikelti Jonušo Radvilos rūmus Magistratui; iki pat Labdarių namo. Užbrūkšniuota dalis egzistuoja, likusius E F G H I atstatyti. Iš A G J C B padaryti rūmų avant-cour ir taip palengvinti nuvažiavimą iš Mažosios Pohuliankos šalia C.“^[41]

10. M. Morelowski, Jonušo Radvilos rūmų Vilniuje atstatymo eskizo fragmentas, Vroclavas: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 14881/II. Pol., ros. 1944-1945. S. 18. Mf BN, p. 5, 1944

„Karališkąsias oficinas ir buvusį arsenalą bei Karalių rūmus prikelti pagal Smuglevičiaus vaizdinius; muziejams, parodų salėms ir vaivadijos administracijai.“^[42]

11. M. Morelowskio ranka rašyta frazė, siūlanti atstatyti Žemutinę Vilniaus pilį, fragmentas, Vroclavas: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 14881/II. Pol., ros. 1944-1945. S. 18. Mf BN, p. 5, 1944

Dauguma šių rekomendacijų laikui bėgant įgyvendinta. Vienas žymiausių objektų sąraše – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Pastarųjų istorijos tyrėjai pirmuoju siūlymu atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniaus Žemutinėje pilyje laiko 1983 m. projektą, kuriuo siekta rūmus pritaikyti Nacionalinei dailės galerijai.^[43] Profesoriaus M. Morelowskio rankraštis ankstina šią datą mažiausiai 39 metais – nukelią ją į 1944 m. rugpjūtį.

Tai rodo M. Morelowskio išgrynintą senojo LDK Vilniaus idėją buvus gają ir po karo. Tam pasitarnavo Vilniaus urbanistinės tvarkybos įstaigose ankstyvuoju pokariu tebedirbę lenkų specialistai^[44] ir V. Landsbergis-Žemkalnis. Jis, 1956–1958 m. rengiant Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektą, Mokslinei gamybinei restauracinei dirbtuvei „priminė“ apie M. Morelowskį ir perdavė jai 1655 m. plano medžiagą.^[45] Taip lenkų specialistų tirti ir projektuoti objektai po karo virsta „Lietuvos sostinės“ simboliais.

Fotofiksacija – kita svarbi žalos vertinimo dalis. 1944 m. rugpjūčio 8 d. Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyrius kreipėsi į Vidaus reikalų liaudies komisariatą dėl leidimo dviem savo fotografams – Henrikui Puzinskiui ir Aleksandrui Dmitrijevui – „atlikti sugriautų Vilniaus miesto pastatų, įstaigų, gyvenamųjų namų, bažnyčių ir kt. nuotraukas su tikslu sulyginti jų vaizdą dabar ir ateityje.“^[46] Nėra žinoma, ar minėtiems fotografams leidimas buvo suteiktas, tačiau jau rugpjūčio 11 d. tas pats Komunalinio ūkio skyrius išdavė pažymas apie paskyrimą atlikti „sugriautų pastatų, gyvenamųjų namų ir bažnyčių nuotraukas užsakymu iš Maskvos“ kitiems dviem fotografams – Janui ir Januszui Bułhakams.^[47] Jose pažymima, kad Vidaus reikalų komisariatas (NKVD) apie šių asmenų darbą informuotas, o vietinių karinių ir civilinių įstaigų prašoma bendradarbiauti. Pažymos galiojo iki rugpjūčio 20 d., o vėliau pratęstos iki 1944 m. spalio 1-osios.

12. 1944 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto liudijimas išduotas Janui Bułhakui, Vilniaus apskrities archyvas

1944 m. rugpjūčio 16 d. Komunalinio ūkio skyrius pateikė raštą Vilniaus miesto kariniam komendantui, kuriuo prašoma įspėti sugriautų Žvėryno ir Vingio tiltų budinčius sargybinius netrukdyti šių objektų fotografuoti. Rašto kopiją gavo minėtas fotografas A. Dmitrijevas.^[48] Bułhakų paruoštame albume sugriautų Žvėryno ir Vingio tiltų nėra.^[49] Rugsėjo 1 d. „nurodymu iš Maskvos“ identišką Bułhakų užduočiai darbą mieste pradeda fotografas Vladimiras Krukovskis. Taigi, Maskvos užsakymą Vilniuje vykdė keli (mažiausiai penki) fotografai vienu metu, o jų darbas buvo paskirstytas pagal objektus. Tarp šių fotografų buvusi ir viena moteris – fotografė S. Urbonavičiūtė-Subačiuvienė.

1943 m. liepos 15 d. S. Urbonavičiūtė-Subačiuvienė paskiriama Kultūros paminklų apsaugos įstaigos fotografijos skyriaus vedėja, „įgaliota vykdyti architektūrinių kultūros paminklų inventorizavimo, registravimo, fotografavimo ir aprašymo darbus Generalinėje Lietuvos srityje.“^[50] Ji turėjusi teisę nešioti ir naudoti fotoaparatą kultūros paminklams fotografuoti. Pasikeitus valdžiai, ši įstaiga pereina Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos^[51] žinion. Čia jau 1944 m. liepos 24 d. S. Urbonavičiūtei-Subačiuvienei išduodama minėtą veiklą patvirtinanti laikina pažyma, galiojusi iki rugpjūčio, o vėliau – iki rugsėjo 15 d.^[52]

1944 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos TSR Meno reikalų valdyba prie LTSR Liaudies komisarų tarybos S. Urbonavičiūtei-Subačiuvienei paveda „daryti išlikusių, sugriautų ar apgadintų architektūros paminklų nuotraukas. Surinkta foto medžiaga Meno reikalų valdybos prie LKT bus pristatyta Ypatingajai valstybinei vokiečių padarytos žalos materialioms ir meninėms respublikos vertybėms apskaitos komisijai.“^[53]

13. 1944 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos TSR Meno reikalų valdybos liudijimas išduotas Sofijai Urbonavičiūtei–Subačiuvienei, Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Šiandien išlikusi šio darbo dalis saugoma Lietuvos dailės muziejuje. S. Urbonavičiūtės-Subačiuvienės vaidmuo šioje dėlionėje yra vienas aiškiausių. Rasti dokumentai patvirtina, kad kiekviena valstybinė ar miesto institucija pagal kuruojamą sritį turėjusi atlikti jos ūkiui padarytos žalos inventorizaciją ir perduoti ją Ypatingajai komisijai. Taigi, S. Urbonavičiūtės-Subačiuvienės užduotis iš esmės skyrėsi nuo pavestosios tėvui ir sūnui Bułhakams: pirmoji fiksavo žalą miesto architektūros paminklams, antrieji – miesto komunaliniam ūkiui. Nors fotografijų turinio prasme visų trijų darbai labai panašūs, Senamiestis šių fotografų fiksuotas skirtingais aspektais.

Paskutinioji smulkmena, svarbi visam karo meto Vilniaus miesto urbanistikos istorijos kontekstui – tuo metu čia veikusių asmenybių gyvenimai atrodo susiję:  dauguma jų iki karo dirbo arba mokėsi SBU Menų fakultete, dirbo Vilniaus Magistrato „Miesto urbanistikos biure“ arba dalyvavo bendroje kultūrinėje Vilniaus veikoje (M. Morelowskis, S. Narębskis, K. Biszewskis, Z. Czechas, J. Dumnickis, W. Espenhanas ir kt.). Nors per karą okupacinės valdžios ir nepageidavo, kad vietiniai specialistai būtų samdomi,^[54] dėl kadrų trūkumo to nebuvo paisoma. Prieškario specialistai Vilniaus urbanistinės tvarkybos darbams samdyti (ir užėmė kelias pareigas) iki pat 1945 m., kai į Vilnių atvyksta naujasis vyriausiasis architektas Vladislovas Mikučianis, o daugelis jų repatrijuoja.^[55]

Stepono Batoro universiteto dėstytojai (J. Bułhakas, M. Morelowskis, absolventė S. Urbonavičiūtė-Subačiuvienė ir kt.^[56]) dėl minėtos kadrų stokos keičiantis valdžiai savo kolegų samdomi tiek darbui Statybos valdyboje, tiek archeologiniams kasinėjimams, tiek architektūros paminklams fiksuoti.

M. Morelowskis 1945 m. pradžioje su šeima repatrijuoja į Lenkiją,^[57] kur nuo 1946 m. dirba Liublino katalikiškame universitete, o netrukus persikelia į Vroclavo universitetą, kur nuo 1952 m. iki 1960 m. vadovauja Meno istorijos katedrai. Prie Vilniaus temos M. Morelowskis daugiau nebegrįžta. Įdomu tai, kad, pakeisdamas gyvenamąją vietą, jis visuomet sąlyginai greitai pakeisdavo savo darbų pobūdį ir interesų sritį – meno istorija šiam mokslininkui tebuvusi pagalbinė priemonė dirbant Lenkijos valstybės labui.^[58] Ir nors profesoriaus M. Morelowskio tyrimuose dėl kartais savotiškų ir ne visuomet moksliškai pagrįstų metodų įsiveldavo klaidų, šios išskirtinės asmenybės darbai Vilniui yra ypatingai vertingi, todėl būtų naudinga ateityje juos tirti išsamiau.

Išvados

Darbe aptarti du iki šiol Vilniaus istorijos tyrimuose mažai nagrinėti šaltiniai – 1942 m. M. Morelowskio „Vilniaus istorinių paminklų svarbiausių konservavimo darbų aprašymas“ ir su juo tiesiogiai susijęs bei iš jo išplaukęs „1944 m. liepos mėn. karo veiksmų metu sužalotų svarbiausių Vilniaus meno istorijos paminklų sąrašas“ labai gerai iliustruoja M. Morelowskio proteguotą Vilniaus, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, idėją. Tiesmukais pareiškimais apie būtinybę griauti nevertingus XIX a. pastatus jis skatino seniausiųjų Vilniaus senamiesčio statinių atidengimą ir urbanistikos gerinimą. Profesoriaus papunkčiui išvadinti griautini pastatai stebėtinai sutampa su sovietmečiu tvarkant ir sanuojant Senamiestį išnykusiais statiniais. Minėtų M. Morelowskio idėjų įtaka jaučiama ir šiandien, atstatant Valdovų ar Radvilų rūmus – objektus, kuriuos dar 1944 m. rekomendavo atstatyti profesorius. Mėginant atsekti galimas šios įtakos priežastis, įžvelgtas V. Landsbergio-Žemkalnio indėlis po karo Vilniuje populiarinant M. Morelowskio darbus ir idėjas, tačiau šiai prielaidai pagrįsti reikalingas atskiras tyrimas.

M. Morelowskio veiklos analizė leidžia atskleisti ir kitų, tiesiogiai ir netiesiogiai su M. Morelowskiu dirbusių, žymių asmenybių vaidmenį 1944 m. rugpjūtį vertinant Antrojo pasaulinio karo Vilniaus miestui padarytą žalą. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Lietuvoje imtas taikyti jau 1942 m. lapkričio 2 d. SSRS pradėtas metodas – bendradarbiavimas su Ypatingąja valstybine žalos vertinimo komisija. Komisijos buvo kuriamos visose Lietuvos SSR įstaigose ir įmonėse. Pagrindinė šių komisijų darbo užduotis – rinkti įkalčius, kad po karo būtų galima gauti reparacijų iš pralaimėjusiosios pusės. Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas Vilniaus statiniams padarytą žalą vertinti pavedė savo Komunalinio ūkio skyriui. Fotografavimo darbams šis skyrius pasamdė profesionalius fotografus, o užsakymas žalai apskaičiuoti ir „Senojo Vilniaus planui“ sudaryti pateiktas Valstybiniam trestui „Komprojektas“, vadovaujamam J. Kobzakowskio. Šiam darbui „Komprojektas“ pasamdė prieškario kolegą inžinierių Z. Czajkowskį (su kitais lenkų specialistais dirbusį ir Vyriausiojo architekto valdyboje).

Vilniaus miesto sužalojimus 1944 m. oficialiai fotografavo ne tik Janas ir Januszas Bułhakai bei S. Urbonavičiūtė-Subačiuvienė, bet ir dar mažiausiai du fotografai – A. Dmitrijevas bei V. Krukovskis. S. Urbonavičiūtė-Subačiuvienė bei tėvas ir sūnus Bułhakai Vilniaus objektus fotografavo skirtingų įstaigų užsakymu bei skirtingais aspektais. Pirmoji vykdė Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos užsakymą ir fiksavo Senamiesčio architektūros paminklus, o Bułhakai – komunaliniam miesto ūkiui padarytą žalą.

M. Morelowskis rašydamas net trumpiausią tekstą buvo įpratęs jį visuomet pateikti su kuo platesniu kontekstu, todėl ataskaitos rankraštyje papildomai išdėstytos mintys pergyveno tiek jį, tiek ne vieną Vilniaus valdžią. Tą patį galima pasakyti ir apie žymiuosius senojo Vilniaus fotografus – tėvą ir sūnų Bułhakus bei S. Urbonavičiūtę-Subačiuvienę. Jų darbai, nors ir atlikti vykdant formalią inventorizacijos užduotį, yra profesionalūs ir alsuoja meile savo darbui bei gimtajam miestui.

Teksto parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba