VILTĖ JANUŠAUSKAITĖ / NUO REKONSTRUKCIJOS IKI REGENERACIJOS: VILNIAUS SENAMIESČIO APSAUGOS PLANAI XX A. 6-9 DEŠ.

Vilniaus senamiestis – vienintelis Lietuvos senamiestis, įrašytas į pasaulio paveldo sąrašą, didžiausias ir kompleksiškiausias urbanistikos paveldo objektas šalyje. Vien dėl to jo apsaugos istorijos tyrimų reikalingumas atrodo būtinas, tačiau turbūt svarbiausia priežastis, dėl kurios urbanistikos paveldo apsauga Lietuvoje neįsivaizduojama neaptariant Vilniaus senamiesčio yra tai, kad būtent šio, svarbiausio šalies senamiesčio apsaugos dokumentai geriausiai atspindi paveldosaugos koncepcijų ir jų praktinio įgyvendinimo kaitą Lietuvoje, nuosekliai vykstančią jau beveik šešiasdešimt metų. Šiame straipsnyje nagrinėjami, tarpusavyje ir su tarptautinėmis tendencijomis palyginami trys pagrindiniai sovietmečiu parengti Vilniaus senamiesčio planavimo dokumentai, tapę pagrindu ir dabartinei senamiesčio ir jo apsaugos sampratai. Analizuojant minėtus projektus ir jų atsiradimo bei rengimo kontekstą remiamasis archyvine medžiaga (projektine dokumentacija, pasitarimų protokolais), amžininkų atsiminimais (interviu, atsiminimų knygos) ir šiuolaikiniais akademiniais vertinimais.

Chronologiniais atskaitos taškais pasirinktos istorinių miesto dalių planavimo lūžių datos, susijusios su skirtingas urbanistinio paveldo sampratas skatinusiais planavimo dokumentais. 1956-aisiais metais pradėtas rengti Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, tapęs atsaku drastiškus griovimus istorinėje miesto dalyje numačiusiam 1953 m. Vilniaus generaliniam planui ir šiandien tyrėjų vertinamas kaip precedentas, paskatinęs analogiškos paskirties projektų rengimą visoje šalyje ir net Sovietų sąjungoje[1], o projekte pasiūlytas kvartalinis skirstymas, atspindintis kompleksinį požiūrį į miestą, naudojamas ir šiandien rengiant planavimo ir apsaugos dokumentus. Toliau nagrinėjamas 1970 – 1974 m. parengtas Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektas, kuriame bandyta gilinti jau atliktus tyrimus ir tobulinti rekonstrukcijos projekto sprendinius. Galiausiai, nuosekliai aptariant miesto paveldo sampratos ir jo apsaugos raidą sovietmečiu, tyrimas baigiamas analizuojant  Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto korektūrą, parengtą  visai valstybei lūžiniu  laikotarpiu – 1988-1992 m. ir, anot R.Glemžos, dariusią įtaką sprendimui įtraukti Vilniaus senamiestį į Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų sąrašą.[2]

Vilniaus senamiesčio vertinimai iki 1956-ųjų metų

Nors kartais teigiama, kad su pirmojo rekonstrukcijos projekto parengimu 1959-aisiais metais „prasidėjo Vilniaus senamiesčio teisinė apsauga ir planingi darbai“[3], tačiau pirmieji senamiesčio apsaugos dokumentai buvo patvirtinti dar tarpukariu – 1936 m. Vilniaus senamiestis paskelbtas reliktu[4], reglamentuoti darbai centrinėje jo dalyje.[5] Lietuvos Respublikai perėmus Vilnių buvo parengtas „Vilniaus senojo miesto centro planas“, didžioji Senamiesčio dalis paskelbta naujai neužstatomais miesto plotais.[6]

Deja, apsaugos tradicija nutrūko jau 1941 m., į Vilnių atvykus specialistams, turėjusiems parengti miesto pertvarkymo rekomendacijas pagal Sovietų Sąjungos miestų planavimo ir rekonstrukcijos principus ir metodus.[7] Sudėtingas reljefas, kreivos ir siauros gatvės, kiemai-šuliniai bei daugybė saugotinų senovės paminklų tapo pagrindiniais veiksniais, trukdančiais kurti socialistinį miestą,[8] todėl pasiūlyta šią miesto dalį „rekonstruoti pirmiausia, rimtai ir iš esmės.“[9] Idėjų nespėta įgyvendinti, tačiau jos atgaivintos po karo, kai bendrosios nuostatos jau buvo nuosaikesnės, o Vilnius įtrauktas į SSRS 20 istorinių miestų sąrašą[10], tačiau vietiniai ideologai pastebėjo, kad „feodalizmo ir kapitalizmo epochos paliko ir būdingąsias neigiamas savo statybos žymes“, todėl „partija nurodė, kad reikia ne paprastai atkurti senąjį, buvusį miestą, bet <...> pačiais pažangiausiais socialistinės miestų statybos metodais“.[11] Tuometinę Senamiesčio būklę ir valdžios požiūrį į jį atskleidžia išlikę amžininkų prisiminimų fragmentai: „Valdžios sluoksniuose buvo girdėti kalbant: „Vilniaus senamiestis – laužo krūva.“[12]

1953 m. patvirtintas Vilniaus generalinis planas, pagrįstas "tarybine miestų statybos metodika ir patirtimi"[13], kuriame buvo numatytos Senamiestį kertančios plačios magistralės[14], pradėti Vokiečių gatvės rekonstrukcijos darbai, vyko senamiesčio dalių griovimas. Anot architekto A. Umbraso, „iš Maskvos ir Leningrado atsiųsti architektai, užėmę aukštas pareigas, savaip dirigavo miesto priežiūrai, o vietos valdžia centrui prieštarauti nedrįso. Jiems nurodinėjant Vilniaus senamiestyje buvo vykdoma tiesiog pražūtinga veikla“.[15]

Vis dėlto net ir tuometinėmis sąlygomis, rizikuojant įgyti „išsišokėlio“ ar „nacionalisto“ statusą[16] su galimai skaudžiomis pasekmėmis,  išdrįsta šias tendencijas kritikuoti: bene pirmasis 1954 m. Architektų sąjungos susirinkime viešą kritiką Vokiečių gatvės projektui išsakė žymus to meto urbanistas, Kauno politechnikos instituto dėstytojas Kazys Šešelgis, abejodamas, ar leningradietiški kompozicijos principai derės susiklosčiusiame Vilniaus miesto užstatyme.[17] Laiške Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkui 1955 m. savo nepasitenkinimą išreiškė Vsevolodas Vesiolovskis, tuo metu užėmęs Architektūros reikalų valdybos Viršininko pavaduotojo postą. Jis netgi  išdrįso pateikti Varšuvos, kur „kruopščiai išsaugoma visa tai, kas dar gali būti restauruota“, pavyzdį.[18] Visgi didžiausio atgarsio sulaukė Algimanto Nasvyčio pasisakymas LSSR architektų suvažiavime tų pačių metų rudenį.[19] Amžininkų liudijimu, būtent po šios kalbos pradėta visuotinai kelti senamiesčio ir atskirų paminklų apsaugos klausimus ir priimtas nutarimas dėl Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto privalomo svarstymo Architektų sąjungoje.[20]

Lūžio taškas: du rekonstrukcijos projektai

Literatūroje kaip „pirmoji kregždė“ dažnai minimas Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės (vėliau tapusios Paminklų konservavimo institutu) parengtas ir 1959-aisiais metais patvirtintas Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, tačiau retai užsimenama, kad iš tiesų skirtingų projektavimo organizacijų buvo rengiami  du alternatyvūs variantai[21]:  anot J. R. Glemžos, 1956 m. projektas buvo užsakytas „Lietprojektui“ ir MRGD,[22] tačiau vienas iš MRGD projekto autorių, architektas J. Šeibokas prisimena, kad projektą pradėjo rengti tik „Lietprojektas“, vadovautas Leningrado mokyklos architektų, kurių projektavimo principus architektas apibūdino - „prospektai tiesūs“, todėl jau minėtame privalomame svarstyme Architektų sąjungoje šis projektas buvo labai sukritikuotas, nors jį gynė ne tik projekto autoriai, bet ir tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J.Vildžiūnas[23], argumentuodamas, kad nėra kam parengti geresnio projekto, nes  „Lietprojektas“ tuo metu buvo didžiausia ir tinkamiausia tokio sudėtingumo uždaviniui projektavimo organizacija. Vis dėlto architektų sąjungoje projektui nepritarta ir nuspręsta rengti naują variantą, kurį, pasinaudojęs proga, pasiūlė pateikti MRGD vyriausiasis architektas V.Balčiūnas.[24] Veikiausiai po šio svarstymo nuspręsta surengti savotišką konkursą[25], kuriame abi organizacijos turėjo pristatyti savo variantus, o tokiomis aplinkybėmis MRGD „visiems buvo aiškus tik vienas uždavinys – reikia kiek galima daugiau išsaugoti Vilniaus senamiesčio“.[26]

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, "Lietprojektas", 1959 m.

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, MRGD, 1959 m.

Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Vladislovas Mikučianis sudarė architektūrinę-planinę užduotį, kurioje nurodyta, kad mieste yra vertingi architektūros bei istorijos paminklai ir istoriškai susiklostęs gatvių tinklas, todėl reikia remtis tyrimais, tačiau yra ir eilė trūkumų, kuriuos būtina ištaisyti – „neleistinai aukštas užstatymo procentas“, kiemai-šuliniai su tamsiais, nevėdinamais butais ir avarinės būklės pastatai[27]. Taigi projekto rengėjai susidūrė su sudėtinga užduotimi –  kaip įgyvendinti užduotyje suformuluotus radikaliai priešingus tikslus – nesuardyti paveldo, bet užtikrinti senamiestyje modernaus miesto  apšvietimo ir apželdinimo normas.

Atsižvelgiant į organizacijų specifiką esamos būklės analizės stadijoje pasidalinta projektavimo sferomis:[28] „Lietprojektui“ priskirta atlikti esamo užstatymo techno-ekonominius skaičiavimus, požeminių tinklų schemas. MRGD turėjo parengti istorinius tyrimus, apibrėžti pastatų vertę architektūriniu ir istoriniu aspektais. Šią užduotį apsunkino ir tai, kad tokio pobūdžio projektas buvo pirmasis SSRS, neturėta patirties ir metodikos, todėl stengtasi rasti analogiškų pavyzdžių „draugiškose“ šalyse (tuometinėje Čekoslovakijoje, Lenkijoje), pagelbėti projekto autoriams turėjo ir išplėsta Mokslinė  dirbtuvių taryba. J. Šeibokas prisimena, kad beveik visais klausimais kildavo daug diskusijų tarp posėdžiuose dalyvaudavusių autoritetingų istorikų, archeologų, menotyrininkų.[29]

Abiejų organizacijų  projekto variantai buvo rengiami atskirai, tačiau jie neabejotinai turi vieną bendrą bruožą:  nuolatinį balansavimą tarp socialistinio miesto standartų ir paveldosaugos principų. Nepaisant skirtingų nuostatų, atsispindėjusių atskirai atliktuose tyrimuose, sprendinių tendencijos sutapo – artinant senamiestį prie standartų siūlytas užstatymo tankio mažinimas, transporto sistemos gerinimas. Nesiskyrė ir numatytos priemonės: sanacija (sanacija buvo apibrėžiama kaip „istorinės aplinkos sveikatingumo gerinimas (senų, netinkamų pastatų nugriovimas, aeracijos ir insoliacijos gerinimas)“[30], pramonės ir prekybos įmonių iškėlimas, gatvių platinimas, naujo užstatymo reglamentavimas.

Raudonųjų linijų dalyje, kurioje spręsti transporto bei gatvių tinklo klausimai, aiškiausiai matomi variantų skirtumai, nes suformuluotas prieštaringas tikslas – „išlaikyti <...> istorijos bėgyje susiklosčiusią planinę struktūrą <...> ir sudaryti normalias sąlygas transporto ir pėsčiųjų judėjimui“[31] - sudarė sąlygas labai skirtingoms interpretacijoms. MRGD projekto pagrindas – senamiesčio atskyrimas nuo likusio miesto transporto sistemos, aplink jį projektuojant magistralinių gatvių žiedą ir atmetant generaliniame plane siūlytą dviejų senamiestį kertančių magistralių idėją[32] , kurią toliau plėtojo "Lietprojektas", nors tekstinėje dalyje teigta, kad "projektuojant „senamiesčio teritorijoje, kuri buvo apjuosta miesto gynybine siena, gatvių tinklas pasilieka nekeičiamas“[33]. Projektų sprendiniai, susiję su mažiau svarbiomis gatvėmis buvo panašūs – gatvių platinimas griaunant pastatus, pirmųjų namų aukštų rekonstravimas įrengiant arkadas. Skyrėsi tik platinamų gatvių ir griaunamų ar rekonstruojamų pastatų skaičius. Šioje dalyje įdomus Liejyklos gatvės platinimas, siūlytas abiejuose variantuose, nugriaunant dalį pastatų ir suformuojant plačią magistralę Vilkpėdė – Antakalnis. Kaip prisimena J. Šeibokas, tai buvo “subtilus klausimas“, nes „Akmenų gatvelėje gyveno visi didieji sovietų valdžios vyrai, kurių vasarnamiai buvo Turniškėse“[34]. Vadinasi, šioje situacijoje kompromisas buvo nebeįmanomas.

Projektuotojai senamiestį suskirstė kvartalais, tačiau MRGD architektai juos tiesiog sunumeravo pagal esamą gatvių tinklą, išskirdami 62 natūraliai susiformavusius kvartalus[35], o „Lietprojektas“ numatė drastišką kvartalų sustambinimą, jų skaičių sumažinant dvigubai, t.y. sujungiant iki penkių kvartalų į vieną arba juos perdalinant[36]  ir taip juos „standartizuojant“. Skyrėsi ir sanacijos taikymo laipsnis: MRGD variante jis parinktas pagal užstatymo vertingumą, vengiant griauti tankius seniausius kvartalus pasitelktas net ekonominis pretekstas – „kvartalai labai ankštai užstatyti, todėl dideli griovimai ekonomiškai neracionalūs", „Lietprojektas“ sanaciją taikė daug plačiau.

Abiejuose projektuose išsiskiria ir požiūris į reglamentuotą naują statybą: MRGD leido atkūrimą pagal istorinius duomenis, o jų neturint siūlė naujas raiškos formas, derančias prie aplinkinių gabaritų,[37] taip pat numatyta, kad individualūs projektai turės būti rengiami ne tik pastatams, bet ir mažosioms architektūros formoms.[38] „Lietprojektas“ siūlė kuo mažiau naujos statybos, užstatymą kompensuojant žaliaisiais masyvais,[39] o pateiktuose užstatymo pavyzdžiuose siūlomi supaprastintas istorines formas atkartojantys statiniai[40] ir netgi tipiniai projektai.

MRGD projekte aptarta paminklų apsauga: išskirti paminklai, tvarkomi pagal atskiras normas, ir jų foną sudarantys pastatai, tvarkomi išsaugant charakterį.[41] Restauruojant pastatus siūlyta „išryškinti charakteringiausius tų pastatų bruožus; reikalui esant, pašalinti vėlyvesnius nevertingus antsluoksnius“[42]. „Lietprojektas“ šios sferos nedetalizavo, visus architektūros paminklus numatyta palikti nepaliestus arba rekonstruoti nepakeičiant išorinio vaizdo.[43]

„Lietprojekto“ autoriai, pasiūlę „nukelti“ (t. y. nugriauti) 7,1 tūkst. kv.m. namų  rekonstruojamose gatvėse[44] ir griovimus-valymus po 1,5-3 tūkst. kv. m. beveik kiekviename kvartale, savąjį projektą įvertino kaip „apsiribojusį minimalia rekonstrukcija“[45], tačiau ir MRGD projekte buvo numatyta „nukelti“ 322 pastatus,[46] o renkantis, ką griauti, pagal pastatų meninę vertę ir techninę būklę, „pirmenybė buvo teikiama ekonomikai.“[47] Turbūt pagrindinis skirtumas tarp projektų - prioritetai: MRGD orientavosi į išsaugojimą, nors ir nusileidžiant funkcijai ten, kur tai neišvengiamai būtina, o „Lietprojektas“ siekė modernizuoti, sukurti socialistinį miestą, išsaugodamas senąsias struktūras ten, kur galima.

Kaip ir kodėl pasirinkta tvirtinti būtent MRGD projektą? Nepaisant visų svarstymų ir ekspertizių, pasisakiusių už jį dėl geriau išspręstų transporto (įdomu, kad būtent transporto dalies sprendiniai buvo pagrindinis vertinimo kriterijus) ir senamiesčio apsaugos klausimų, svarstymų, kuriuos J.Šeibokas vadina netgi farsu, dėl išankstinio palankumo MRGD projektui, jo tvirtinimas nebuvo sklandus ir intriga išlaikyta iki pat LSSR Ministrų tarybos pirmininko Motiejaus Šumausko parašo. 1959 m.  šis projektas pristatytas restauratorių konferencijoje Taline, kur jį gerai įvertino kolegos iš kitų SSRS šalių. Simboliškai sutapo, kad  būtent šioje komandiruotėje MRGD atstovai sužinojo apie ministrų tarybos sprendimą patvirtinti jų parengtą variantą. [48]

Nuosekli tąsa: regeneracijos projektas

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto variantų palyginimas ir tvirtinimo istorija išryškino socialinių bei politinių kontekstų svarbą paveldo apsaugos reglamentavimo procesuose, o jau 1960 m. pradėta 7 senamiesčio kvartalo (vieno iš seniausių ir labiausiai nukentėjusių nuo karo) detalizacija[49] – sistemos trūkumus bandant įgyvendinti projekto sprendinius.  1966 m. priimtas vyriausybės nutarimas „ Dėl istorinių senamiesčių rekonstrukcijos pagreitinimo“, turėjęs užtikrinti kompleksinį senamiesčių rekonstravimą kvartalais, tačiau tempai vis tiek buvo lėti, patvirtinto projekto ne visada paisyta, trūko lėšų ir kvalifikuotų specialistų, todėl, nepaisant pavienių sutvarkytų pastatų (dažniausiai – paminklų), senamiesčio padėtis vis dar buvo blogesnė negu naujai statomų rajonų.[50]

Septintojo dešimtmečio pabaigoje vis labiau pradėta ieškoti ir paties rekonstrukcijos projekto trūkumų – ypač pasigesta sociologinių ir ekonominių studijų, taip pat pradėta diskutuoti dėl XIX a. architektūros, kuri pagal to meto sampratą nebuvo saugoma kaip santykinai nauja, tačiau pasižymėjo menine verte. 1969 m. LTSR MT priėmė nutarimą dėl naujo projekto rengimo, o Vilniaus miesto vykdomasis komitetas 1970 m. patvirtino regeneracijos projekto darbų programą. Taigi 1970 -1974 m. Paminklų konservavimo institute[51] parengtas antrasis projektas, pasikeitus senamiesčio vertės sampratai ir profesinėms sąvokoms, pavadintas jau nebe senamiesčio rekonstrukcijos, o regeneracijos projektu. Šiam išsamiam darbui vadovavo architektas A.Pilypaitis, o projektas lyginat su pirmtaku šiandien vertinamas kaip „visapusiškiau ir kompleksiškiau siūlęs spręsti aktualias senamiesčio problemas“[52].

Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, 1970-1974 m.

Senamiesčio ribos dar 1970 m., pradedant rengti projektą buvo padidintos net kelių valstybinių institucijų  (Kultūros ministerijos, Statybos komiteto, Vykdomojo komiteto) sprendimu ir apėmė 254,8 ha[53] palyginti su 162,89 ha rekonstrukcijos projekte[54].  Projekte Senamiestis suskirstytas į 74 kvartalus ( kvartalų skaičius padidėjo ne dėl naujo dalinimo, o dėl naujai prie Senamiesčio prijungtų teritorijų) ir papildomai nustatytos Senamiesčio įtakos zonos, apimančios vertingą istorinį užstatymą už jo ribų[55]. Įdomu tai, kad nepaisant jau įtvirtintos Senamiesčio kaip atskiros teritorijos sampratos, iki pat sovietmečio pabaigos šios miesto dalies fragmentai liko pavaldūs skirtingiems administraciniams rajonams, o tai nebejotinai apsunkino bet kokių darbų vykdymą.

Visgi regeneracijos projektas buvo jau didesnės apimties  ne tik dėl išplėstos senamiesčio teritorijos:  be papildytų istorinių tyrimų (namų anketos, specifiniai aspektai, šaltiniai), transporto ir techno-ekonominės analizės, rengiant projektą buvo atlikti architektūriniai- meniniai, sociologiniai, triukšmo tyrimai. Tuo metu įvertinta, kad 1956 m. prof. K.Šešelgio sudaryta metodika „pasižymi siekimu išryškinti kompozicijos lokalines savybes, architektūros ryšį su gamta ir pan. Bet jai trūksta erdvės struktūros analizės, sąlygų vizualiam erdvės kompozicijos suvokimui, miesto aplinkos erdvės ir laiko charakteristikos.“[56] Dėl šios priežasties 1972 m. senoji metodika buvo papildyta ir  sukurta nauja, skirta pastatams vertinti. 

Būtent ši vertinimo metodika kritikuota už subjektyvumą, nes atlikus pagal ją atlikus analizę, buvo nustatyta, kad tik 10% senamiesčio sudaro „senieji ir vertingieji pastatai, o likę yra tiesiog „eilinis užstatymas“. 37% pastatų nuvertinti kaip neturintys „aiškesnių stiliaus bruožų“, „jų fasaduose įkūnytas tik utilitarumas be meno siekimo“.[57] Toks vertinimas kartais pateikdavo paradoksų, taikliai užfiksuotų J. Markevičienės - pavyzdžiui, vienu vertingiausių senamiesčio pastatų pripažintas brolių Nasvyčių 1969 m. rekonstruotas Centrinis paštas.[58] Kita vertus, reikia pripažinti, kad autoriai atkreipė dėmesį ir į urbanistinę šių pastatų vertę, kuri nebūtinai sutapo su architektūrine[59] – t.y. nemažai pastatų siūlyta saugoti kaip viso senamiesčio urbanistinės vertės komponentus, nepriklausomai nuo jų architektūros.

Projekto tikslas iš esmės atkartojo suformuluotą dar rekonstrukcijos projekte – nesumenkinant senamiesčio vertės sudaryti normalias gyvenimo, poilsio ir darbo sąlygas. Priemonės taip pat siūlytos analogiškos – tankio mažinimas, kvartalų vėdinimas, insoliacija, pramonės įmonių iškėlimas, žaliųjų plotų didinimas[60].  Viena vertus, tai rodytų paveldosaugos minties tęstinumą, tačiau galima įžvelgti ir pirmojo projekto neveiksnumą - jo sprendiniai nebuvo įgyvendinti, todėl teko juos kartoti, šį kartą tikintis geresnių praktinių rezultatų.  Regeneracijos projekte iš anksto stengtasi išvengti neįgyvendinimo problemos, pasiūlant vykdymo tvarką (labiausiai rekonstrukcijos reikalingi kvartalai[61]).

Įdomu tai, kad nors taikyta nauja metodika, tyrimai, tačiau sprendinių bendrieji principai nepakito nuo rekonstrukcijos projekto:  sanacijos laipsnis nustatomas atsižvelgiant į užstatymo vertingumą, kuris skirstomas į esantį gynybinės sienos ribose ir už sienų, mažiau vertingais  laikomi mediniai pastatai[62]. Dar labiau (nuo 39,2 iki 35%) mažinamas užstatymo intensyvumas t.y. numatyta griauti 4 procentus senamiesčio teritorijoje buvusių pastatų. Remiantis rekonstrukcijos projekte pateikta išvada, kad „kontrasto principas yra viena iš senojo Vilniaus miesto užstatymo teigiamų savybių“, buvo sprendžiama naujos statybos senamiestyje problema – naujas užstatymas buvo reglamentuotas, siūlant taikyti analogiškus istoriniams kompozicijos principus ir rengti individualius projektus, tačiau vertingiausiose gatvėse nauja statyba apskritai uždrausta[63]. 

Paveldo saugoje didžiausias dėmesys buvo skirtas fasadams (šį projektą galime laikyti tam tikro fasadizmo periodo Lietuvos paveldosaugoje atspindžiu) – parengtos pastatų gatvės fasadų architektūrinės meninės vertės kartograma ir stilistinė pastatų fasadų plantograma, pastatai suskirstyti į kategorijas pagal vertingumą, atskirai pažymint vietinės ir respublikinės reikšmės paminklus. Kaip ir rekonstrukcijos projekte vis dar svarstytos galimybės pašalinti XIX –XX a. antsluoksnius, tik reikalauta turėti pakankamai ikonografinės medžiagos[64].

Didžiausia naujovė buvo socialinio aspekto įvertinimas tokio tipo projekte, tačiau atsižvelgimu į gyventojų nuomonę tai galėtume vadinti tik iš dalies, nes atlikti sociologiniai tyrimai pasižymėjo orientacija į kiekybinius rodiklius (gyvenamojo ploto normas, butuose (ne)turimus „patogumus“),  o potencialius gyventojų interesus palikta nuspręsti tyrėjui, neišvengta ir socialinės inžinerijos idėjų – „sudėties balansavimo“, tuo tikslu pateikti Leningrado urbanistų-sociologų „pasiūlymai gyventojų socialinei-demografinei sudėčiai gerinti“: "vienišus nedarbingus bei senesnio amžiaus gyventojus tikslinga iškelti iš senamiesčio, suteikti jiems butus necentrinėse miesto dalyse, arčiau gamtos", į rekonstruotus butus atkelti dirbančiuosius senamiestyje taip sumažinant transporto srautus[65]. Įdomu, kad nors pagal atsakymus į anketos klausimus pripažinta, kad gyventojų identifikacija su savo gyvenamąja vieta pakankamai aukšta netgi lyginant su tuo metu labai gerai vertintais masinės statybos rajonais, tačiau rajonas vis tiek pripažintas blogu,“ nes senamiestyje nebus pasiektos tokios gyvenimo sąlygos, kokias turi naujų statybų rajonų gyventojai. Natūralu, kad čia ir liks mažesnis želdinių plotas vienam gyventojui, mažiau bus sporto bei žaidimų aikštelių, čia visad bus labiau jaučiamas įtemptas miesto gyvenimo ritmas, triukšmas, transporto keliamos negerovės.“[66]  Anketinė apklausa atlika ir rengiant be galo detalų kultūrinių-buitinių įstaigų išdėstymo projektą, kuris, apsidraudžiant dėl galimų pokyčių mieste, buvo labai lankstus, tačiau vis dėlto, neprabėgus ir dešimčiai metų, jau buvo laikomas nepasiteisinusiu. Kita vertus, vėlgi kilo problemų bandant realizuoti projekto sprendinius, kaip vėliau prisiminė V.Jurkštas, „neįgyvendinimo priežasčių daug, bet svarbiausia – įvairūs konjunktūriniai suvaržymai[67].

Visa tai rodo, kad regeneracijos projektas, nors pagal pavadinimą turėjęs demonstruoti naujesnę prieigą, vis dėlto labai nenutolo nuo pelnytai novatorišku laikomo rekonstrukcijos projekto, todėl nenuostabu, kad gana greitai ir jis pripažintas neatitinkančiu situacijos, kuri, beje, negerėjo – senamiestis nebebuvo griaunamas tikslingai, tačiau restauravimo ir remonto darbai vis dar vyko per lėtai, o gana dažnai ir labai neprofesionaliai.

Permainų laikas: regeneracijos projekto korektūra

Ieškant būdų spręsti senamiesčio problemas, pradėta kalbėti apie naujo projekto parengimą, tačiau  šįkart nei vienas institutas nenorėjo imtis šio „sudėtingo ir nedėkingo darbo“. Galų gale, atsižvelgiant į tai, kad senamiestis yra kultūros paminklas, naujasis projektas vėlgi buvo paskirtas PRPI,[68] kur 1988-1992 m. parengta regeneracijos projekto korektūra. Tai turbūt sudėtingiausiu ir permainingiausiu laikotarpiu, autorių apibūdinto kaip „Lietuvos valstybingumo atkūrimo, naujo požiūrio į kultūros paveldo vertę formavimosi“[69],  rengtas dokumentas, kuriame gausu to meto situacijos atspindžių.  Gali kilti klausimas, kodėl šis, iš pažiūros visai naujas (arba ne mažiau naujas negu pirmasis regeneracijos projektas savo laiku) projektas pavadintas korektūra? Atsakymas susijęs su to meto projektų finansavimo ypatumais – kaip prisimena architektė G. Filipavičienė, panašiu metu rengusi Trakų senamiesčio regeneracijos projekto korektūrą, įkainiai, taikomi projektų korektūroms, buvo mažesni už visai naujo projekto parengimą, nes buvo skaičiuojama, kad koreguojant projektą nereikia atlikti dalies paruošiamųjų darbų, todėl nenuostabu, kad valstybėje vis labiau trūkstant lėšų, visi tuo metu rengti paminklinių senamiesčių regeneravimo projektai nebuvo pripažinti naujais[70].

Vilniaus senamiesčio regeneracijos projekto korektūra 1988-1992 m.

Senamiesčio regeneravimo koncepciją neišvengiamai koregavo projekto rengimo metu (po 1990 m. kovo 11 d.) pakitusi Lietuvos politinė padėtis, nekilnojamo turto nuosavybės santykiai, naujas, paveldo apsaugai palankesnis požiūris į transporto problemas[71]. Dar 1978 m. parengtame Naujamiesčio rajono detaliajame plane, architektas A. Gučas, vėliau tapęs regeneracijos projekto korektūros vadovu, siūlė Vingrių ir Šv. Stepono gatves supančius kvartalus, tuo metu dar nepriklausiusius senamiesčiui, tvarkyti pagal senamiestyje taikomus principus bei saugoti būdingą XIX a. Naujamiesčio užstatymą ir urbanistinę struktūrą. [72] Šiame plane atliktų urbanistinių tyrimų pagrindu rengiant regeneracijos projekto korektūrą senamiesčio plotas buvo dar kartą padidintas (iki 359.5 ha), įtraukiant daug buvusių istorinių  priemiesčių[73]. Naujose senamiesčio ribose išskirtos trys zonos, kuriose taikytos skirtingos reglamentavimo priemonės ir apsaugos laipsnis: pilys, centrinė dalis ir istoriniai priemiesčiai. Šio projekto rengimo metu išskirtos ir kitos vertingos miesto teritorijos nebūtinai patenkančios į senamiesčio įtakos zoną - Antakalnis, Naujamiestis, Šnipiškės, pradėta galvoti apie jų apsaugos planus  (Vilniaus senamiesčio ir kitų urbanistinių teritorijų projektas).

Projektavimo metu atlikti tyrimai daugiausia koncentravosi į naujai prijungiamas teritorijas (priemiesčius) arba specifinius aspektus (amatininkų cechų namų lokalizacija)[74]. Projekte dokumentuoti specialistų atlikti tyrimai ir projektavimo darbai Vilniaus senamiestyje, pateikti tarpukario retrospekciniai planai, išsamiai analizuota miesto istorinė - urbanistinė raida rodo, koks svarbus tuo metu buvo atkūrimo momentas.  Tai nurodė ir patys projekto rengėjai, pagrindiniu projekto tikslu įvardydami „Vilniaus senamiesčio, kaip Lietuvos sostinės branduolio, visumos atkūrimą[75]“.  Iš esmės buvo remiamasi 1940 m. padėtimi, planuota atkurti sklypų struktūrą bei jų užstatymą, ten, kur po Antrojo pasaulinio karo ji buvo sunaikinta ar pažeista[76] - sanacija pradėta kritikuoti dar devintajame dešimtmetyje ir projekto rengimo metu nebebuvo laikoma tinkamu sprendimu regeneruojant istorines miestų dalis,  iškelta istorinių posesijų reikšmė. Pavyzdžiui, V. Levandauskas, kritikuodamas sovietmečio paveldosaugos metodus, teigė: „Pagrindinė senamiesčio ląstelė yra posesija (sklypas) su savo užstatymu. Tvarkyti senamiestį, naikinant posesijas – tas pats, kas puoselėti visuomenę, žudant žmones. Tai ir antihumaniška ir antiistoriška“[77]. Regeneracijos projekto korektūroje pateiktas posesijų planas atitiko šį teiginį, o kartu ir naują socioekonominę situaciją, šalyje vėl atsirandant privačiai nuosavybei.  Operuota nebe atskirais pastatų tūriais kaip ankstesniuose projektuose, o sklypais.[78] Nauja buvo ir tai, kad atsisakyta pastatų skirstymo į vertingus ir nevertingus, didžiausią reikšmę suteikiant urbanistinei miesto struktūrai. 

Reglamentuojant naują statybą nutolta nuo modernizmo idėjų, žymių pirmuosiuose projektuose, siūlyta atstatyti buvusių namų kopijas arba atkurti jų įvaizdį, restauruojant urbanistikos paminklo visumą. Detaliai sužymėti saugomi, pertvarkomi, naujai projektuojami ir atkuriami pastatai ir erdvės. Vienas iš žymiausių pavyzdžių - siūlytas Vokiečių gatvės užstatymo atkūrimas, atskleidžiantis, koks svarbus buvo atkūrimas tuometiniame politiniame kontekste. Sociologinių tyrimų, kuriuos atliko Filosofijos ir sociologijos instituto mokslininkų grupė, rezultatai parodė, kad ir gyventojai tuo metu norėjo ne tik suremontuoto, bet ir atstatyto, „istoriško“ senamiesčio[79].

Vis dėlto galima rasti ir nemažai panašumų su pirmaisiais projektais – tiek sprendžiamose problemose (transportas, gyventojų mažėjimas, nauja statyba), tiek idėjose, tokiose kaip „pati pirmoji savybė, lemianti Senamiesčio vertę - "miesto ir gamtinės aplinkos darna (simbiozė)"[80]. Kita vertus, požiūris jau kiek kitoks, pavyzdžiui, nors vis dar reikėjo mažinti transporto poveikį paminklams, tačiau teigta, kad nuo šiol "transportas taikosi prie miesto aplinkos ypatybių"[81] ir ieškota galimybių nuraminto eismo ir pėsčiųjų gatvėms.

Kalbant apie pastatus, iškelta ne tik estetinio derėjimo, bet ir funkcijos, artimos istorinei, būtinybė,[82]  nes, kaip ir pirmajame regeneracijos projekte, nustatyta, kad gyvenamoji funkcija senamiestyje nyksta. Kita vertus, regeneracijos projekto korektūroje, dar yra prieštaravimų, rodančių lėtą perėjimą nuo valstybinės į privatinę nuosavybę – nors kalbama apie savininkus, gyventojų teises , tačiau tuo pačiu kaip viena iš priemonių siūloma "iškelti žalojančius naudotojus iš vertingiausių pastatų"[83]. Galbūt šiuo aspektu šis projektas ir yra įdomiausias – kaip pereinamojo laikotarpio rezultatas, atspindintis tuo metu vykusius ne tik paveldosaugos, bet ir visuomenės pokyčius.

Žvilgsnis atgal: pasiekimai ir klaidos

Literatūroje, skirtoje Lietuvos restauravimo ir paveldo apsaugos istorijai, aptariant pirmąjį Rekonstrukcijos projektą,  „dažniausiai akcentuotas kompleksiškumas[84], novatoriškumas (ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje)[85] ir tolesnio Senamiesčio griovimo sustabdymas[86]. Čia derėtų patikslinti, kad nors ir buvo sustabdytas radikalus griovimas, tačiau  J. Markevičienės teiginys, kad projekto „materializacija siekė išsaugoti kuo daugiau originalių miesto savybių ir autentiškos paveldo substancijos“,[87] gali būti nenuginčytas tik todėl, kad didžioji dalis „socialistinių“ sprendinių (sanacijos, gatvių platinimų, pastatų pirmųjų aukštų rekonstravimo į arkadas) liko neįgyvendinta.[88] Visgi tyrėjai vengia kalbėti apie projekto sprendinius, kurie šiandien būtų vertinami neigiamai, tik vienas iš projekto autorių J. Šeibokas, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos konstatuoja: „gerai, kad ne viską suspėjome“.[89]

Jei Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, nepaisant kai kurių trūkumų (pavyzdžiui, sociologinių ir ekonominių studijų nebuvimo[90]), istoriografijoje iš esmės vertinamas pozityviai, tai nuomonės dėl Regeneracijos projekto skiriasi. Vieniems tyrėjams džiaugiantis papildytais tyrimais, išvystytais apsaugos principais ir metodikomis[91], kompleksiškumu[92], kiti kritikuoja jį dėl subjektyvumo, fragmentiškumo -   projektuotojai „per namus nematė miesto“, „vertino ne urbanistines struktūras, bet tik pavienius namus“[93]. Vis dėl to reikia pripažinti, kad projekte aiškiai įvardyta, kad „Vilniaus senojo miesto architektūrinę – meninę vertę nusako ne pavieniai architektūriniai paminklai, bet užstatymo visuma, kurios pagrindą sudaro[94]:  istorijos bėgyje susiklostęs gatvių tinklas;  civilinės statybos ir kulto pastatai..; pavieniai architektūros paminklai ir pastatai, sudarantieji architektūros paminklams foną ...; gamtinė aplinka su kuria yra neatsiejamai suaugęs esamas užstatymas.“

Paskutinysis čia analizuojamas projektas buvo daugiausia kritikuotas ne tik vėliau, bet ir amžininkų. Tas gali stebinti, ypač lyginant su pirmuoju projektu, tačiau būtų neatsargu tai aiškinti tik objektyviais projekto trūkumais[95], todėl būtinas atidesnis konteksto ištyrimas – ar nėra šie gausūs vertinimai santvarkos keitimosi, kylančio patriotizmo ir su tuo susijusio didesnio dėmesio paveldui rezultatas, kuomet kartu su sovietinės santvarkos kritika, pradėta kritikuoti ir sovietmečio paveldosauga? Dažnai šio pasipiktinimo pradžia siejama su namo Tilto g. griovimo sustabdymu 1986 m., iškėlusio į viešumą ne tik šio objekto, bet ir viso senamiesčio problemas[96]. Tema pasirodė tokia svarbi, kad Vakarinėse naujienose buvo paskirta skiltis senamiesčio problemoms, sulaukusi vilniečių laiškų antplūdžio[97]. Regeneracijos projekto korektūra domėjosi jau ne tik specialistai, bet ir vilniečiai, laisvėjanti atmosfera bene pirmą kartą leido atsirasti diskusijoms viešojoje erdvėje, todėl surengtas ne vienas viešas projekto aptarimas, vykęs architektų sąjungoje ir net tuo metu garsiame „Talkos“ klube. [98] Galima šį procesą palyginti su svarstymo su visuomene imitavimu Rekonstrukcijos projekto rengimo metu, kurio atsiliepimų apie projektą žurnale  yra tik penki įrašai (pasirašę du inžinieriai, mokslų akademijos darbuotojas ir mokytojas iš Zarasų), iš kurių net dviejuose priekaištaujama dėl projekto neviešinimo, pavyzdžiui, teigiama, kad apie jį visuomenei reikėtų pranešti „anksčiau ir plačiau. Dabar įspūdis lyg būtų nuo jos slepiamasi vien specų rate.“[99]

Kaip jau buvo minėta, regeneracijos projekto korektūroje daug dėmesio skirta atkūrimui, kurio būtinybė pagrįsta kritikuojant "Rusijos carizmo urbanistinę politiką", naikinusią valstybingumo simbolius, ir sovietinės valdžios veiklą, pernelyg radikaliai rekonstruojant kvartalus, kai panaikinus privačią nuosavybę "pradėjo irti pats urbanistinis pamatas - posesijinė miesto sklypų struktūra". J.R. Glemža akcentuoja, kad tik šiame pirmą kartą atlikti istorinių posesijų tyrimai, sudarytas sklypų planas ir konkretūs jų reglamentai[100], skirti esamiems ir atkuriamiems pastatams. Veikiausiai dėl šios galimybės, J.Markevičienė šį projektą kaltina dėl prasidėjusios dekonstrukcijos ir statybų Senamiestyje karštinės[101]. Atkūrimo tendencijos, tuo metu atspindėjusios patriotines visuomenės nuotaikas, šiandien atrodo nebepriimtinos ir projekto autoriams – A.Gučas prisimindamas Vokiečių gatvės atstatymo iniciatyvą, kartoja J.Šeiboko žodžius – „gerai, kad ne viską suspėjome“.[102] Kita vertus, Šis projektas simboliškai užbaigia socialistinio respublikinės reikšmės senamiesčio etapą, būdamas puikiu savo – Sąjūdžio – laikotarpio atspindžiu. Kaip teigė jo vadovas A. Gučas, tai buvo „labai optimistinis, romantiškas, maksimalistinis ir kartu gerokai utopinis projektas“.[103]

Tarptautinių tendencijų kontekste

Aptariamu laikotarpiu Lietuvos restauratorių profesiniai kontaktai ir galimybės įgauti patirties ne savo šalyje dėl politinių aplinkybių buvo itin ribotos – šeštojo dešimtmečio pradžioje vykta į Maskvos, Kijevo, tuometinio Leningrado dirbtuves[104], tačiau nei viename SSRS mieste nebuvo rengiami kompleksiniai senamiesčių projektai. Nesant analogų  MRGD atsidūrė sudėtingoje situacijoje - tarpukario miesto apsaugos tradicija jau buvo nutrūkusi, be to, egzistavo ir priešiškas nusistatymas „lenkiškos“ Vilniaus istorijos atžvilgiu.[105] Pirmajame Mokslinės tarybos posėdyje, skirtame senamiesčio rekonstrukcijos projektui, K.Šešelgis pripažino, kad metodikos SSRS nėra ir, nors tokius projektus sėkmingai įgyvendino tokios demokratinės šalys kaip Lenkija, Čekoslovakija, Vokietija, tačiau Lietuvoje žinomi tik rezultatai, fragmentiškai aprašyti spaudoje.[106] Vis dėlto J. Šeibokas prisimena, kad tas pats K.Šešelgis sugebėjo gauti panašų Čekoslovakijos miesto projektą, tačiau jo teigimu, galiausiai reikėjo atrasti savitą modelį, kadangi tuometinėmis sąlygomis tiesioginis metodikos perkėlimas buvo neįmanomas.[107]

Nors Lietuvos istorinių miestų apsaugos metodika po rekonstrukcijos projekto parengimo pradėta laikyti pirmaujančia SSRS (iki šiol akcentuojama, toks projektas buvo pirmasis ne tik  Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje[108] ir tapo precedentu analogiškų projektų rengimui[109]), tačiau, atrodo, kad lietuvių restauratoriams čekų specialistų metodika ir praktinis jos įgyvendinimas liko etalonu visą aptariamą laikotarpį. Dar rengiant rekonstrukcijos projektą, pagaliau buvo rasta galimybių gyvai pamatyti šią šalį ir susipažinti su miestų apsaugos praktika: 1957 m. pabaigoje į tarptautinę konferenciją, vykusią Dobržiše, vyko du tuometinio Kauno politechnikos instituto dėstytojai B.Janavičius ir H.Zvolinskas, vėliau išspausdinę straipsnį – ataskaitą Valstybinės paminklų apsaugos inspekcijos metraštyje, kuriame žavėtasi didelis čekų dėmesiu  istorinei analizei, kiekvieno kvartalo ir pastato  tyrimais (meninės vertės, aukštingumo, konstrukcijų ir sanitarinių įrenginių būklės), buitinių-kultūrinių įstaigų išdėstymu, tranzitinio transporto izoliavimu[110]; dar kiek vėliau po Čekiją keliavo J.Šeibokas su V.Balčiūnu[111]. SSRS regeneravimo metodika teoriniame lygmenyje pradėta domėtis tik septintojo dešimtmečio viduryje[112], todėl nenuostabu, kad ir šioje srityje „lietuviškajai paveldosaugai neoficialiai buvo priskirtas SSRS gerosios patirties statusas“.[113]

Kuo įdomūs aptariami projektai lyginant juos su vakarų paveldosaugos mintimi? Šiandien galėtume didžiuotis, kad jie pasižymėjo kompleksiškumu, integruota prieiga – rengiant regeneracijos projektus spręsti ne tik paveldosaugos, bet ir transporto, socialiniai klausimai.  Čia vėlgi paminėtinas tuo metu sektas čekų pavyzdys - „ryškiausia čekų metodikos savybė – urbanistinis architektūros palikimo traktavimas“[114].  Būta ir tiesioginio sąlyčio su to meto paveldosaugos mintimi - rengiant regenerecijos projektą, 1973 m. Vilniuje surengta ICOMOS konferencija, „skirta būtent istorinių centrų apsaugai ir jų pritaikymui šiandieninio gyvenimo funkcijoms, kuri gerai įvertino lietuvių restauratorių darbų kryptį“ [115].

Tiesa, nei viename iš projektų nekalbėta apie nematerialųjį miesto paveldo aspektą, bet socialines, kultūrines ir ekonomines vertes bent jau teoriškai bandyta derinti, o citatas apie tikslą „gerinti žmogiškosios aplinkos kokybę“ galime rasti tiek nagrinėjamuose projektuose, tiek šiuolaikiniuose tekstuose, skirtuose istorinio miestovaizdžio prieigai[116]. Vis dėlto kalbėti apie visapusišką integralumą būtų  paviršutiniška, nes projektai neatsižvelgė arba tik parodomuoju būdu ("visad laikyti dėmesio centre patį brangiausią mūsų turtą - tarybinį žmogų"[117]) atsižvelgė į gyventojų poreikius ar lūkesčius. Nors regeneracijos projektuose atlikti sociologiniai tyrimai, tačiau gyventojai liko statistiniais vienetais, sprendimai buvo nediskutuojami. Taip buvo kur kas paprasčiau įgyvendinti „grynosios“ restauracijos uždavinius, o totalitarinė sistema sudarė visas prielaidas tokiems užmojams, tačiau  „finansiškai nestipri valstybė nepajėgė šio grandiozinio projekto įgyvendinti iki galo ir nuosekliai“[118].

Projektų kompleksiškumu, nors kartais ir tariamu, didžiuotasi, miesto, kaip gyvo organizmo, kuris gali ir turi vystytis, samprata buvo labai gyva (rekonstrukcijos projektų sudarymas buvo aktualus dėl funkcinių, inžinerinių,  techninių ir architektūrinių priežasčių“[119])  ir netgi laikotarpio pabaigoje dėl vienpusiško požiūrio kritikuota vakarų paveldosauga (neįvertinant, kad lietuviškąją situaciją nuo vakarų skyrė ne tik vis labiau gilėjantys teorinės prieigos skirtumai, bet ir privačios nuosavybės nebuvimas,): „užsienio specialistų taikomi kriterijai labiau tinka estetinėms ar šiaip sunkiai apibrėžiamoms ypatybėms nustatyti (pavyzdžiui, unikalumas, reprezentatyvumas ir pan.), o į istorinės aplinkos pritaikymą šiandieniniams gyventojų poreikiams visai nekreipiama dėmesio.“[120] Visa tai rodo, kad šių projektų santykis su pasaulinėmis paveldosaugos tendencijomis ir chameleoniškumas, be abejo, yra labai įdomus ir tyrinėtinas ateityje.

Išvados

Šie trys projektai atskleidžia Vilniaus senamiesčio apsaugos tendencijas sovietmečiu. Rekonstrukcijos projekto patvirtinimas oficialiai pradėjo naują etapą senamiestyje - jis tapo ne tik intelektualų susirūpinimo objektu, bet įgavo teisinį reglamentavimą, kurio tikslas buvo ne tik vystymasis, bet ir apsauga. Antrasis – regeneracijos - projektas, nors ir papildytas naujais tyrimais ir metodika, tačiau iš esmės nenutolo nuo pirmajame projekte suformuluotų principų, kurių dalis buvo tiesiog atkartota ar nežymiai patikslinta. Trečiasis projektas – regeneracijos projekto korektūra – nutolo nuo pirmųjų, ne tik dėl viešojoje erdvėje tuo metu jau įsitvirtinusios kritikos sovietmečio paveldosaugai, bet ir dėl pakitusios valstybinės, o tuo pačiu ir socioekonominės santvarkos – jame grąžintos posesijos, kaip miestą sudarantys vienetai, o pagrindiniu tikslu, inspiruotu to meto patriotinių nuotaikų, tapo senamiesčio atkūrimas.  Taigi, vertinant idėjų tęstinumą, pirmasis regeneracijos projektas galėtų vadintis rekonstrukcijos projekto korektūra, o regeneracijos projekto korektūra jau būtų kitokią santvarką ir požiūrį atspindintis dokumentas.

Tapęs lūžio tašku ir sustabdęs nekontroliuojamus griovimus rekonstrukcijos projektas tapo etalonu, iki šiol vertinimuose ignoruojant jame numatytą sanaciją ir gatvių platinimus. Kita vertus, jis parengtas remiantis tuo metu labai pažangia ir laiko dvasią atitinkančia metodika, todėl jo principai atitiko pažangiausias tarptautines tendencijas (nors dažnai interpretuotas savaip) ir tapo pavyzdžiu visoje SSRS. Regeneracijos projektas tokio naujumo nebepasiekė, nors tarptautiniu lygmeniu irgi buvo įvertintas gerai, tačiau būtent tada pradėta ypač akcentuoti kompleksiškumą ir kritikuoti vakarų paveldosaugą. Plyšys tarp lietuviškųjų miestų apsaugos projektų ir tarptautinių tendencijų vis gilėjo, ypač įvertinant atsigręžimą į visuomenę Vakaruose ir socialinio jautrumo imitaciją šiapus. Griūnant sovietinei sistemai nebeliko ir tariamo kompleksiškumo, nes, nors jo bandyta siekti ir regeneracijos projekto korektūroje, nežinota kaip diskutuoti su gyventojais, kurie tapo savininkais ir todėl nebegalėjo būti iškeldinti, todėl apsiribota reglamentavimu ir pasilikta elementinės, į materiją orientuotos paminklosaugos rėmuose. Vis dėlto regeneracijos projekto korektūra  simboliškai užbaigė socialistinio senamiesčio etapą, buvo svarstyta diskusijose, rodžiusiose ne tik visuomenės suinteresuotumą, bet ir spartų demokratėjimą, galų gale paruošė pagrindą ne tik Unesco nominacijai, bet ir naujiems įvairių interesų mazgu tapusio senamiesčio planavimo dokumentams.

Teksto parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba