Modernaus Meno Centro (MMC) konkursas tikrai buvo išskirtinis architektūrinis įvykis. Pirmojo etapo dalyvio (ne)objektyvūs  karšti įspūdžiai jau buvo išsakyti, todėl paskelbus antrojo turo rezultatus ir nuvilnijus įvairios informacijos viešojoje erdvėje bangoms, galima ramiau susivokti, kur mes esame dabar.

„Modernaus meno centro muziejus - privačia iniciatyva įgyvendinamas projektas. Tai - dovana  Vilniaus miestui ir miesto svečiams“ – patetiškai teigiama MMC misijos pristatyme. Jeigu po pirmojo etapo buvo šiokių tokių priekaištų dėl darbų pristatymų ir komentarų apie juos, tai antrajame etape atrinktosios dovanos buvo pristatytos labai išsamiai – daug planšetų, gera ekspozicija, iliustruoti pristatymai gyvai. Akivaizdu, kad architektai pramoko savo projektų pateikimo ir pristatymo meno. Tam, matyt, pasitarnavo ir prieš keletą metų įvykęs trijų kviestinių stararchitektų konkursas Gugenheimo – Ermitažo muziejaus projektui.

Euforija, kilusi po pirmosios žinios apie mecenatą, už savo privačias lėšas ketinantį pastatyti muziejų,  pamažėle išblėso. Paaiškėjo, kad jo supratimas apie  architektūrą, deja, nebuvo brandesnis už eilinio prakutusio verslininko, norinčio išsirinkti savo svajonių namo projektą : „mes su žmona žinome, koks tas namas turi būti, architektui telieka nubraižyti“.

Bet konkursiniai darbai vis tik liudija, kad mecenatas neturi aiškios, uždegančios, originalios muziejaus idėjos, kuri lygiaverčiai atsistotų greta NDG, todėl architektams beliko patiems ieškoti galimos muziejaus tapatybės. Jeigu tai būtų  asmeninis pono ir ponios Mecenatų Muziejus Žemuosiuose Paneriuose Tyliojo Modernizmo tapybos kolekcijai eksponuoti, tai būtų paprasčiau, o šiuo atveju, panašu, kad vis tik norima turėti nediduką gugenheimuką pačiame miesto centre. Tad ir nereikėtų labai piktintis, kai miesto politikai, tuo pasinaudodami, bando manipuliuoti visuomenės nuomone.

Išblėso ir neregėto dydžio privačios investicijos į nekomercinį objektą  įspūdis. Juk pastatyti kad ir dalinai už savo lėšas, bet valstybinėje žemėje, o paskui palikti valstybei tokį objektą išlaikyti vienai, tai reiškia užkrauti finansinę naštą visiems mums. Naivu būtų tikėtis, kad muziejus pats save galėtų išlaikyti iš mamų su mažyliais, leidžiančiais laiką kavinėje ir kūrybinėse zonose, kaip primygtinai transliavo mecenato balsas. Juk tikresnis mecenavimas būtų ne tik pastatyti bet ir pasiūlyti įtikinamą  jo veiklos finansavimo modelį.Tokiu atveju labiau būtų pateisinamas ir egoistinės architektūros siekis.

Šis konkursas dar kartą išryškino ir profesionalaus architektūros vertinimo patikimumo problemą. Komisijos komentaruose šmėžuojantys nuvalkioti štampai ( „ženkliškas“, „ikoninis“) bei sakramentinė frazė „atspindintis dabarties tendencijas“ sudaro įspūdį, kad komisijos nariai (kurių dauguma architektai!) apie pasaulines architektūros tendencijas sprendžia tik iš tokio tipo knygų kaip „100 įspūdingiausių pastatų kuriuos privalai pamatyti“. Gal ne tik jiems, bet ir nemažai daliai Lietuvos architektų tokie švaistūniškos architektūros objektai kaip automobilių gamintojų  muziejai Vokietijoje (Porshe, BMW - Miunchene, MercedesBenz  - Stuttgarte) ir yra tikrieji muziejinės architektūros idealai, pamirštant, kokiu tikslu ir už kokius pinigus jie statomi. Bandymą įgyvendinti tokios architektūrinės išraiškos objektus už lietuviškų statybų kainą galima prilyginti bandymui  sukurti tautinį „Žvaigždžių karų“ filmo analogą už mūsiškam kinematografui skiriamus pinigus. Rezultatas bus naivus ir apgailėtinas. O ir kam to reikia?

Santūri forma, prioritetą teikianti erdvei, šviesos žaismui ar tiesiog tylai gali būti labiau paveiki, lyginant su  triukšmingais ir brangiais pasitaškymais. Tai puikiai iliustruoja šviežias (2011 m. birželis) architekto Peter Zumthor kūrinys – Serpentine galerijos  paviljonas Londone.  Paprastomis priemonėmis sukurtas architektūrinis įvykis, ko nepasakysi apie ankstesniais metais starachitektų projektuotas sudėtingas Serpentine galerijos struktūras.

Pasaulinės tendencijos kurti santūrią, racionalią bet tuo pačiu metu labai paveikią architektūrą galėtų būti labiau sektinos ir Lietuvoje, tačiau vis dar prasimuša Abiejų Tautų respublikos laikų plikbajoriškas pretenzingumas, nesaikingumas, susireikšminimas... Ir ne tik architektūroje...

MMC architektūrinis konkursas ypatingai vertingas kaip esamos architektūrinės kultūros būklės žymuo ir diagnozė. Tikėtina, kad ne tik architektūriniai konkursai,  bet ir kita veikla, nukreipta į architektų savišvietą bei visuomenės architektūrinį lavinimą, turėtų padėti mums visiems bristi iš to kompleksuoto merkantiliško provincialumo, vyraujančio šiandieniniame architektūros kūrimo procese Lietuvoje.

2011 m. liepos 22 d.