„Draugišku žvilgsniu man siūlai kažkokią viltį, o kai ištiesiu rankas link tavęs, išsitiesia ir tavosios.“ Narcizas – sau. Ovidijus, „Metamorfozės“, III knyga

Visuomet viena iš patrauklių priežasčių gyventi mieste buvo susidūrimo su nepažįstamuoju galimybė. Dėl žmonių masių situacionistai buvo nusiteikę prieš racionalios schemos modernųjį miestą – miestą su aiškia darbo ir gyvenamųjų zonų atskirtimi, kur gyvenimas buvo tik transportuojamas pirmyn ir atgal, o ne išgyvenamas ar jaudinantis. Situacionistų „unitarinis urbanizmas“ (angl. unitary urbanism) buvo iš tiesų ne vientisos visumos, o greičiau bekraščio, išsidriekusio miesto idėja, kur gyventojai galėtų nepasiekiamai nudreifuoti nuo kapitalizmo ir valstybės aparatų kontrolės.

Tokia vienovė buvo visiškai priešinga amžinos, universalios formos ambicijai, suteikusiai pavidalą šiuolaikiniam, demokratiniam žmogui; neoplasticizmas kaip kelias naujajam žmogui į naująją aplinką.¹ Iš tiesų,  situacionistų unitarizmas nesiūlė nieko stabilaus. Kaip pažymi Simonas Sadleris: „Jie atmetė nusistovėjusias formas ir įprastus sprendimus“², perimtus iš tradicinio miestų planavimo.

Nesunku įsivaizduoti, kodėl Stokholmo (ar bet kurio kito Europos miesto) priemiesčiai, pastatyti tarp šeštojo dešimtmečio pradžios ir aštuntojo pabaigos, būtų nepatikę situacionistams. Kurti pagal labai aiškią logiką, jie „gimė“ ant architektų ir miestų planuotojų darbo stalų, o ne iš atsitiktinumo, besiplečiančio miesto ir jo gyventojų nenuspėjamo gyvenimo. Henrio Lefebvreʼo kalba, jie kilo ne iš „išgyventos“ (angl. lived space), bet iš „sumanytos“ erdvės (angl. conceived space).³

Mes, šio esė autoriai, augę septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Stokholmo ir Helsingborgo priemiesčiuose, esame produktai suskaidytos ir kontroliuojamos erdvės, kuri situacionistams buvo nepakenčiama bei nerevoliucinga. Ten gyvendami mes svajojome apie nenuspėjamą gyvenimą mieste, o mūsų svajonės nelabai skyrėsi nuo šios revoliucingos prancūzų grupės idėjų, kurios iki šiol svarbios daugumai rašančiųjų apie alternatyviąją architektūrą. Bet šiandien mes regime, kad svajonė apie miestą pavirto į didelius pinigus, masės (angl. multitude) – greičiau tiesiog įvaizdžio problema, kur akistatos su nepažįstamu žmogumi neįmanomybė pagrindžia ir užtikrina saugumą. Miesto prekės ženklas kliaunasi įvairove, tačiau naujuose kvartaluose vienovė dominuoja labiau, pralenkdama net ankstesnių laikotarpių priemiesčius.

Taigi, mes atsisakėme didelių apimčių statybų priemiesčiuose, tačiau mūsų šiandienos miestas neatrodo maištaujantis. Greičiau – oportunistinis. Svajonė apie miestą statoma fantazuojant apie įvairovę, tuo pat metu ją paneigiant. Geriausiu atveju tai – oportunistiškas maištas.

Kas galėtų pakeisti šią situaciją? Ar mintis apie maištaujantį oportunizmą įmanoma net ir grįžtamojo ryšio kilpos (angl. feedback loop), bekraštės savimeilės amžiuje? Toks apsivertimas galbūt reikalauja pakeisti požiūrį ne tik į miestą, bet ir į priemiesčius.
 

Apie sugalvotas ir neįsivaizduojamas erdves

„Vietos, kuriose gyvename, mums nepaliaujamai primetamos. Realybėje erdvė, kurioje mes veikiame, gali egzistuoti tik kaip minties modelis, kuris nuolat kinta per mūsų patirtis. Būtina surasti formą, kylančią iš mūsų patirčių, o ne mums primestų schemų.“
Instructions For the Use of the City, Ugo La Pietra, 1978

Septintojo dešimtmečio viduryje Švedijos vyriausybė nutarė parengti projektą, išspręsiantį gyvenamųjų namų trūkumą ir galutinai modernizuosiantį gyvenamųjų namų statybos fondą. Vėliau šis užmojis tapo žinomas kaip „Milijono programa“ (angl. Million programme) – per dešimtmetį pastatyti vieną milijoną gyvenamųjų būstų, kas reiškė naujuose namuose apgyvendinti apytikriai vieną trečdalį visų Švedijos gyventojų. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių gyvenamųjų namų statybos projektų pasaulyje. Švedų bandymas išspręsti būsto problemas skyrėsi nuo daugelio Vakarų valstybių tuo, jog jis niekada nesietas su socialiniu būstu, bet siekė visiems suteikti finansiškai prieinamus namus. Ši programa išsivystė iš socialinių judėjimų, susiformavusių pirmais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais bei humanistinio modernizmo penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose, sekant to laikmečio architektūrine ideologija. Norint išlaikyti žemus statybos įkainius, dizaino procesai ir statybos metodai buvo paremti linijinėmis sistemomis ir serijine gamyba. Prasidėjusi absoliučiai tikint technoutopine ateitimi, programa užsibaigė kultūriniu klimatu, kuriame ši nauja aplinka buvo suvokiama kaip šaltai nukaldinto valstybinio kapitalizmo, neatsižvelgusio į žmonių poreikius, išraiška. Programa buvo pasmerkta nesėkmei, o iškiliausi švedų architektai įžengė į neigimo ir pasibjaurėjimo savimi laikotarpį, kuris tęsiasi iki šiol. Švedijos architektūros istorijoje „Milijono programa“ gali būti vertinama kaip lemiamas taškas, žymintis modernizmo pabaigą ir augančio tikėjimo rinkos ekonomikomis kaip visuomenės kūrėjomis pradžią.

Universalus miestas buvo grindžiamas jo gyventojų poreikiais, o gyvenamasis būstas suvoktas kaip esminė teisė. Miestas pertvarkomas taip, kad sumažėtų neigiamas rinkos ekonomikos poveikis. Politikai ir miesto valdininkai aktyviai siekė atremti ekonominę atskirtį kontroliuodami nuomą bei daug investuodami į gyvenamųjų namų statybą ir infrastruktūrą. Šiandien matyti, kaip rajonai ir miestai strategiškai suvokiami ir reklamuojami kaip platformos – miestovaizdžiai, pilni žmogiškųjų išteklių ir viešųjų erdvių, sukurtų maksimaliai išnaudoti komercines galimybes. Visi nuolat judame, esame paslankiai produktyvūs. Naujos darbo jėgos plejada visuomet yra pasiruošusi veikti. Politinė įvairovė be perstojo plečiasi. Kultūriniai skirtumai padalijami į vis daugiau galimų tapatybių. Aplinka konstruojama taip, kad bet kuriuo momentu įvyktų kuo daugiau susitikimų.

Peržvelgus tai, kas per pastaruosius dvidešimt metų pastatyta Švedijoje, matyti stipri pasipriešinimo reakcija pačiai modernizmo esmei. Iškėlus gamybos pramonę ir senosioms pramonės zonoms išnykus, atsilaisvinę miesto ar greta esantys rajonai buvo tankiai užstatyti.

Bet pasikeitė ne tik vieta ir tankumas. Naujieji pastatai pateikiami žymiai betarpiškiau ir parduodami pristatant, koks gyvenimas turėtų vykti butuose; reklaminėje medžiagoje gyvenimas viešosiose erdvėse užleido vietą vaizdingiems reginiams pro langą. Modernistiniuose priemiesčiuose gyventojas buvo nuomininkas, o šiandien privatūs rangovai daugumą pastatų stato butų savininkų rinkai. Ir vis dėlto šios vietovės turi ne ką daugiau bendro su situacionistų unitarinio urbanizmo „išgyventa“ erdve nei modernistiniai priemiesčiai. Tačiau kai kas pasikeitė. Grįžę prie Lefebvreʼo idėjų, galėtume apibūdinti šį pokytį kaip dėmesio centro perkėlimą. Gyventojų suvokta erdvė pakeitė miestų planuotojo sumanytą erdvę.

Senosios pramonės zonos iš tiesų žymi disciplinuotos visuomenės virsmą į kontrolės visuomenę, Gillesʼo Deleuzeʼo apibūdintą kaip priklausančią ne nuo gamybos, o nuo produktų. Čia „žmogus nebeatitvertas, o įsiskolinęs“. Disciplinos visuomenėje, priešingai, galia veikia abstraktesniu lygiu, kurios poveikis „yra didesnis nei jo sudedamųjų dalių visuma“.⁴ Vadinasi, didelio masto miestų planavimas yra projektuojamas pagal politinę valią, žvelgiant į miesto aplinką iš malūnsparnio perspektyvos. Dabartinė tendencija kurti nedidelius miestų kvartalus su fasadų ir estetikos įvairove atliepia individualius troškimus. Galia tampa mažiau pastebima ir labiau išsklidusi. Iš dalies tai reiškia, jog ji priklauso nuo individo skonio ir teikiamų pirmenybių. Bet individualumas taip pat gali būti kontroliuojamas. Iš tikrųjų jis gali suteikti dar daugiau galios nei bandymas suvaldyti mases bendrai veikti.

Į tai atkreipdamas dėmesį Gillesʼas Deleuzeʼas, žinoma, remiasi Michelio Foucault idėjomis, išreikštomis jo vėlyvuosiuose darbuose. Pirmojoje „Seksualumo istorijos“ dalyje jis įveda biopolitikos savoką: „...gyvenimas tampa matematinių skaičiavimų dalimi ir žinojimo galią paverčia žmogaus gyvenimo transformacijos veiksniu“. Šį modelį Foucault vėliau iliustruoja technologijomis, valdančiomis mūsų kūnus, mūsų sveikatą, mūsų valgymo įpročius ir gyvenimo sąlygas.⁵ Taigi, svarbą įgyja kitos abstrakcijos. Ne sumanytoji miesto planuotojų erdvė, bet daugybės mūsų sveikatos palaikymo, sąskaitų apmokėjimo ar užimtumo kontrolės būdų abstrakcija. Biopolitika yra „išgyventos“ erdvės valdymo būdas.
 

Fittja žemė

Įdomu tai, jog disciplinos visuomenė dėl savo didelio masto paliko žymiai daugiau neužfiksuotų erdvių. Žinoma, statybos vietovėse, kur nebuvo nieko daugiau, tik miškai ir ūkiai, nereikalavo per daug svarstymų. Ir kai žemė buvo nebrangi, nebuvo poreikio ją tankiai užstatyti. Darbų eigą lėmė greitis: tikslas buvo statyti greitai ir efektyviai, atitinkant augantį gyvenamųjų pastatų poreikį taip, kad zonos išsitektų didesnėje infrastruktūros sistemoje, palengvinant gyvenimą priemiesčiuose, kai dirbama mieste. Šis skubotumas neleido būti pernelyg išrankiems detalėms (šių laikų naujai statytose vietovėse priešingai – kiekvienas kvadratinis metras lemia jam suteiktą formą). To pasekmė – šios vietovės daugybė pavyzdžių liudija, ką architektas Ignasis de Solà-Moralesas 1995 m. pavadino „terrain vague“ (iš pranc. išvertus „dykvietė“). Tai vietos, kuriose panaudojimas, nuosavybė ir taisyklės neaiškios.

Solà-Moralesas rašo: „Architektūra ir urbanistika projektuoja savo troškimą į tuščią erdvę, į dykvietę... pakeisdamos susvetimėjimą į pilietiškumą ir visais įmanomais būdais siekdamos pakeisti neužterštą užmaršties paribį efektyvumo realizmu.“⁶ Neapibrėžtos naudojimo sąlygos konstruoja vertės nepastovumą. Todėl šiuolaikinių pastatų kvartalų eksterjerai yra beveik tiek pat svarbūs kaip ir vidus. Šios gatvės nutiestos ne vien tam, kad nugabentų darbininkus iš namų į darbą ir atgal. Jos yra gyvenamųjų rajonų kvartalų dalis, miestovaizdis, kurį gyventojai nusipirko už aukščiausią kainą. Čia negali būti jokių neaiškumų. Neapibrėžtumas kenkia verslui.
 

Viešoji privati erdvė Västra Kungsholmen

Priešingai nei disciplinos visuomenė, kurios miesto ir jo pastatų planavimas paliko daug neregistruotų erdvių, kontrolės visuomenė, regis, renkasi nuosekliai suprojektuotas zonas ir niekam nepalieka jokios abejonės, kaip reikėtų elgtis, ką veikti ir, galų gale, kam šie rajonai projektuojami. Naujų gyvenamųjų erdvių gatvės yra skirtos tiems, kurie čia gyvena. Ir, kaip rodo daugelis pavyzdžių, dėl šios priežasties gyventojai viešąsias erdves suvokia priklausant „jiems“. Taigi, nepažįstamųjų ir kaimynų kontrolė, atrodo, kyla tiek iš minties, jog sumokėta didelė kaina įpareigoja tave saugoti savo investiciją, tiek iš idėjos, kad kaimynystė apibrėžiama taip aiškiai, jog net viešoji erdvė tampa tarsi interjeru, panašiu į prekybos centrą.

Fittja žemė

1967 m. patvirtintas šiaurinės Botkyrkos, savivaldybės nutolusios į pietus nuo Stokholmo miesto ribų, bendrasis planas. Alby, Fittja, Hallunda priemiesčių rajonai yra tipiški „Milijono programos“ laikotarpio pavyzdžiai. Statybos prasidėjo 1970 m. ir vien per penkerius metus buvo pastatyta gyvenamųjų būstų 38 tūkstančiams gyventojų. Fittja bendrąjį planą, kaip ir nuosavus namus, vienu užmoju suprojektavo Höijer ir Ljungqvist biuras, o statybos įgyvendintos vos per trejus metus. Vaikščiojant po Fittja rajoną šiandien matyti, kad nedaug kas pasikeitė nuo statybų laikotarpio. Atidengto plauto betono su marmuru ar Älvdal regiono porfyru fasado elementai vis dar atrodo kaip nauji. Tarp namų nusidriekę asfaltuoti pėsčiųjų takai ir jų paviršiai jau nusidėvėjo, bet, neskaitant keleto nežymių atnaujinimo darbų, atrodo kaip ką tik baigus statybas. Palyginus šią vietovę su fotografijomis, darytomis prieš keturiasdešimt metų, akivaizdžiai skiriasi du dalykai – dabar yra žymiai daugiau žalumos ir gyventojai pradėjo keisti įėjimus bei prie jų formuoti darželius. Daugeliu atvejų Fittja veikia kaip laiko mašina – vieta, kurios aplinkoje aiškiai įskaitome kitokio tipo ideologiją. Palyginus su šiuolaikinėmis architektūros ir urbanistikos tendencijomis, ši patirtis beveik šokiruoja: viena visiškai neišreikšta medžiaga derinama su kita, asfaltas išsilieja ant vejos paviršiaus, naudojimo apibrėžtumo stoka bei neaiškios ribos tarp virtinės tolygiai besiskiriančių viešųjų erdvių. Labiausiai tai gali būti siejama su neįtikėtinai trumpais statybų procesais bei našumo ir produktyvumo, o ne kompetentingų dizaino sprendimų poreikiu.

Atidengtas betonas - Älvedalsporfyr

Vis dėlto galima išskirti nenuginčijamas ypatybes, kurios yra vertos būti žymiai atidžiau apsvarstytos, o ne mechaniškai ir šabloniškai abejojant, įprastai nuspalvinus šių erdvių supratimą, atmestos. Šios urbanistinės erdvės suprojektuotos tada, kai miestai statyti atsižvelgus į gyventojų poreikius, kai politikai tebekalbėjo apie gyvenamąjį būstą kaip pagrindinę teisę. Miestas buvo pertvarkytas siekiant sumažinti neigiamą rinkos ekonomikos poveikį. Politikai ir miesto valdininkai aktyviai bandė pasipriešinti ekonominei atskirčiai kontroliuodami nuomą ir investuodami į gyvenamųjų būstų statybą bei infrastruktūrą. Šiuolaikinį miestą vis labiau suvokiant kaip integralią rinkos dėsniais grįstos visuomenės ir politikos virtimo ekonomika proceso dalį, tokie rajonai kaip Fittja stovi kaip materialūs prisiminimai apie kitokią visuomenę.

Daugybė menkai suplanuotų viešųjų erdvių gana aiškiai prašosi būti suaktyvintos, o ne pasyviai vartojamos. Su grubiu kraštutinumu ir tiesmukumu parinktos medžiagos iškelia paviršiun prigimtinį architektūros smurtą – potencialo transformavimą į įvairių lygių represiją – labiau nei tradicinis miestas su užslėptais istoriniais sluoksniais. Galbūt ne šio laikotarpio zonos yra nefunkcionalios, o greičiau faktas, jog jos verčia mus būti aktyvius kuriant viešąsias ir bendras erdves ir būti kažkuo kitu, nei esame?

Netikras parduotuvės langas, Västra Kungsholmen

Vakarų Kungsholmeno rajono vystymasis buvusioje pramonės zonoje ties Stokholmo miesto pakraščiu išryškina akivaizdžius septintojo–aštuntojo dešimtmečių miestų planavimo ir šiuolaikinės urbanistikos kontrastus. Vakarinės Kungsholmen dalies programinis vystymo planas savivaldybės buvo patvirtintas 2002 metais. Statybos darbai prasidėjo 2008-aisiais. Ši programa – viena iš paskutinių, kurioje numatyta didžiųjų Stokholmo centro rajonų plėtra. Zona buvo išplėsta ir sujungta su rytų Kungsholmeno urbanistiniu audiniu – tankiai apgyvendintu miesto rajonu, sudarytu iš gyvenamųjų būstų, darboviečių, parkų ir paslaugų įvairovės. Rajonas yra Malareno ežero pakrantėje ir šliejasi prie istorinio miesto. 2017 m. rajone bus apie 5  tūkstančiai būstų 20 tūkstančių gyventojų ir 35 tūkstančiai darbo vietų. Vietovė turėtų būti visiškai užstatyta 2022 metais. Didžioji dalis būstų – bendra privačioji nuosavybė. Miesto planas tęsia tradicinę Stokholmo miesto kvartalų struktūrą, bet vietoje penkiaaukščių, dominavusių nuo 1870 iki 1930 m., dauguma pastatų yra aštuonių ir devynių aukštų, taip pat yra keletas 24 aukštų daugiabučių. Gatvės peizažas kuriamas laikantis tradicinio vidinio miesto planavimo: su šaligatviais, gatvių apšvietimu, siekiant atkartoti tradicinį gatvės vaizdą. Mažesnis komercinių paslaugų poreikis nulėmė nedidelį parduotuvių skaičių. Kai kurie iš pirmųjų aukštų yra sumodeliuoti kaip netikros vitrinos su 50 centimetrų gylio langais. Viešoji erdvė – maža aikštė, neatliekanti jokių visuomeninių funkcijų. Rajone ant upės kranto yra laimėjimus susižėręs Hornsbergo pakrantės parkas su nutiestais takais. Daugiabučiai namai buvo pastatyti kiek įmanoma tankiau. Santykinai aukšti pastatai kartu su mažais kiemais reiškia, kad modernistinė būsto su tiesioginiais saulės spinduliais idėja užleido vietą didesnei ploto eksploatacijai. Visos erdvės: privačios, viešos ar pusiau viešos yra iki galo suplanuotos bei suprojektuotos. Šių daugiabučių įėjimai „aprengti“ brangiomis medžiagomis – gyventojus pasitinka ąžuolas ir marmuras. Bet palipus aukščiau ir pasukus sumažinta laiptine, laiptus ir sienas keičia nudažytas betonas. Išvaizda yra viskas, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio – prabangios medžiagos naudojamos tik ten, kur jos yra matomos. Buto viduje tik viena svetainės siena yra sutvirtinta klijuotos faneros plokštėmis – taip veiksmingai išsprendžiama, kur gyventojai galės pakabinti plokščiaekranį televizorių. Gatvės su netikromis vitrinomis, neįtikėtinai plona marmuro apdaila ir surenkamųjų betono plokščių sienos palieka didžiulio interjero įspūdį.

Konstrukcijos detalė, Västra Kungsholmen

Nors brangios medžiagos bei nepaprastai apibrėžtas dizainas ir suformuoja šį išorės „interjerą“, tikroji esmė – įvaizdžio klausimas. Lyginant statybines medžiagas Fittja priemiestyje su tomis, kurios naudotos Västermalme (iki šiol laikomame sėkmingiausiu rajonu dėl kainos), galima suvokti, jog skirtumą lemia ne ilgaamžis marmuras ir kitos brangios medžiagos. Priešingai, dažnai medžiagos, naudotos Fittja, yra brangesnės. Bet paviršiuje viskas atrodo atvirkščiai; ir tai rodo kitą kontrolės visuomenės pusę. Viskas turi būti keičiama, nieko neturi būti amžino – net ir tai, kas taip atrodo.

Fasadas, Västra Kungsholmen

Dėl lengvai atpažįstamo dizaino ir statybos procesų medžiagos vėlyvojo modernizmo mieste dažnai yra abstrakčių savybių. Atidengto betono elementai turi marmuro paviršių, bet šis marmuras susmulkintas ir iš tolo atrodo tarsi smulkiai grūdėtas baltas paviršius. Priešingai, natūralus akmuo šiuolaikiniuose miestuose naudojamas tik kaip apvalkalas, sudarant įvaizdį, jog medžiaga naudota konstrukcinėms reikmėms, bet iš tiesų tai – jokio svorio nelaikantys lakštai, primontuoti prie betono ir polistireno putų sienos.

Kiekviena visuomenė, kaip įrodinėjo Lefebvreʼas, kuria savo erdvę. Erdvė negali būti suprantama tik kaip paprasti daiktai ir žmonės, ją taip pat ženkliai lemia pati erdvinė praktika. Ši praktika – persidengiančios numatytos, suvoktos ir išgyventos erdvės perspektyvos – tai raktas suprasti, kaip konkreti visuomenė kuria savo erdvę. Yra kažkas neįtikėtinai neapčiuopiamo tame, kaip kuriama erdvė. Žvelgiant iš šiuolaikinio požiūrio taško, mes esame taip įstrigę kasdienėje erdvės praktikoje, jog beveik neįmanoma atskirti, kas kam daro įtaką. Viską dar labiau apsunkina ir tas faktas, jog urbanistinis planavimas ir architektūra dažnai pas mus ateina uždelstai, tai reiškia, jog mūsų pastatyta aplinka „susprogsta“ lyg bomba su laikmačiu, kai idėjos, kilusios kitame laikotarpyje, o dažnu atveju – ir kitame kontekste, tampa realybe. Bandydami suprasti visuomenę per istoriją, esame linkę sutelkti dėmesį į tai, ką turime dabar – kokie pėdsakai, kokie artefaktai, vaizdiniai ir dokumentai yra išlikę. Tačiau bet kurios mums svetimos visuomenės socialinė ir erdvinė praktika geriausiu atveju mums prieinama tik iš dalies. Kita vertus, medžiagų, dizaino metodologijų ir socialinių praktikų aiškinimasis gali atskleisti tokius visuomenės aspektus, kurie kitaip liktų nepastebėti.
 

Konstrukcijos detalė, Västra Kungsholmen

Išėjimas

Skubiai suprojektuotos viešosios erdvės numatytose priemiesčių erdvėse paradoksaliai paliko daug nepastebėtos erdvės: disciplinos visuomenės paviršiaus raibuliavimas palieka galimybę maištaujančiam oportunizmui; tai dykvietė, kuri dar bus naujai interpretuota, vadinasi, galų gale – taip pat ir komercializuota.

Kontrolės visuomenė nepalieka jokių nepaliestų paviršių. Kaip svetainės erdvė nusitęsia į gatvės išorę, taip fasadas nenusileidžia grožiu buto interjerui. O gal derėtų sakyti – fasadas persikelia į vidų? Jokia prabanga negali pralenkti ją lemiančių ekonominių išgalių, o čia tikriausiai ir slypi maištaujančio oportunizmo galimybė ateinančioms kartoms. Net šiose vietovėse. Kaip nepastebėtos disciplinos visuomenės erdvės sukuria pretekstą heterotipologijai, nepriekaištingai blizgantis paviršius gali bet kuriuo momentu sutrūkti, primindamas mums apie atsispindintį vienodumo atvaizdą – tačiau tai yra mūsų pačių atvaizdas. Klausimas: kaip mes į tai reaguosime – viltingai, nusivylimu, o gal dar giliau įmigsime?
 

„…ir jo [Narcizo] ašaros sudrumstė vandenį, ir atvaizdas pasidarė neaiškus mirguliuojančiame tvenkinyje. Tai išvydęs jis sušuko: „Kur tu skrendi?“ Ovidijus, „Metamorfozės“, III knyga

 

*Šis tekstas buvo parengtas remiantis Södertörn universiteto projekto „Erdvė, galia, ideologija“ (ang. Space, Power, Ideology) tyrimu, finansuotu Baltijos ir Rytų Europos studijų fondo.

---

1. Piet Mondrian, Plastic Art and Pure Plastic Art, 1937.

2. Simon Sadler, The Situationist City, MIT Press, 1999, p. 120.

3. Henri Lefebvre, The Production of Space, Wiley-Blackwell, 1992 (1974).

4. Gilles Deleuze ”Postscript on the Societies of Control”, October, Vol. 59. (Winter, 1992), p. 6.

5. Michel Foucault, The History of Sexuality, Vintage; Reissue edition, 1990 (1976).

6. Ignasi de Solà-Morales, « Terrain Vague ». Anyplace. Ed. Cynthia C. Davidson. Cambridge: MIT Press, 1995.